Algimantas Baltakis. „Niekas mūsų nebeprikels“

2011 m. Nr. 10

In memoriam. Valdemaras Kukulas 1959.11.7–2011.VIII.6

Poeto, su kuriuo čia atsisveikinu, pirmoji eilėraščių knyga „Augimo nerimas“ (1978) pradedama tokiu posmu:

Neatstumsi manęs, taip anksti pasipiršusio, Žeme?
Bus sunku su manim – reiks mylėt ir kankinti…
Tu žinai, kaip maištingieji semia
Džiaugsmą, skausmą, žinojimą, viltį.

Čia viskas autentiška: ir žvilgsnis į savo dar neilgą praeitį, ir ateities neri­mastingos nuojautos. Valdas (taip jį ir toliau vadinsiu) iš tikro „anksti pasipiršo Žemei“, nes eilėraščius respublikinėje spaudoje ėmė spausdinti, būdamas trylikos metų. 1976-ųjų vėlų rudenį, dar besimokydamas Kupiškio vidurinėje mokykloje, įteikė man savo pirmosios knygos rankraštį (kaip vėliau sužinojo, taip pasielgti jį paskatino jo pirmoji literatūrinė auklė Onė Baliukonytė). Po pusantrų metų, kada Valdas jau studijavo Vilniaus universitete žurnalistiką, ta knyga ir pasirodė.

Jau cituotame posme Valdas pranašiškai numatė ir savo ateitį: „Bus sunku su manim…“, neapsiriko, save priskirdamas prie „maištingųjų“.

Po netikėtos Valdo mirties iš naujo perskaičiau ne tik jo solidžią rinktinę „Mūsų šitie dangūs“ (2009), bet dar ir visas šešias knygas, iš kurių toji rinktinė sudaryta: be jau minėtos pirmosios knygos, dar ir rinkinius „Žalia vėtros šaka“ (1984), „Kreidos rate. Prašau atminties“ (1989), „Knyga netyčia“ (1990), „Aštuoni gėli vakarai“ (1999) ir „Judas taipogi danguj“ (2005).

Prisipažinsiu, ir pačiam Valdui esu lyg ir priekaištavęs, kam jisai rinktinę sudarė ne chronologiniu, o poetinio išgyvenimo tipologijos principu. Toks sudary­mo būdas, gal ir turėdamas tam tikrų privalumų (už tai Valdą yra pagyrusi Viktorija Daujotytė), vis dėlto neleidžia akivaizdžiau pajusti poeto raidos. Tik skaitydamas rinkinį po rinkinio gali aiškiau matyti, kuria linkme poeto eita, prie ko prisirišama, ko atsisakoma.

Jau debiutinėje knygoje pasigirsta nerimo, atskirties, našlaitystės motyvas. Eilėraštyje „Nežinomybė“, skirtame bičiuliui, sakoma:

Mes abu jau išvyti iš rojaus,
Iš to išmelsto tėvų, dangaus.

Visiškai jaunas poetas nerimastingai mąsto apie mirtį, jos prasmę ir bepras­mybę (baladės „Apie septynmetės mergaitės mirtį“, „Tu, kuris ilsiesi po gvaz­dikais“). Mirties motyvas, vis stiprėdamas, keliaus per visas Valdo knygas ir taps dominante juodžiausioje ir tiesiogine (juodi viršeliai), ir perkeltine prasme kny­goje „Judas taipogi danguj“.

Tragiškumo pajauta, liūdesio spalva, dar gana šviesi, nudažiusi pirmuosius eilėraščius, vėlesnėje kūryboje virs širdgėla, vis niūresne. Plėsdamas temų ratą, giliau įsiskverbdamas į kasdienybės klodus, poetas vis negailestingiau žvelgs į pasaulį ir į save. Jam labiausiai rūpės nelaimingi, luoši, įvairiausių negandų kankinami žmonės. Žodžiu, jo kūryboje vis stiprės tragiška gaida. Apie Valdą dabar galime pasakyti: jis giedojo pesimizmo himnus.

Dar trumpa pastaba apie Valdo eilėraščių geografiją. Ji irgi plėsis, bet visuose rinkiniuose labiausiai domimasi ne dideliais miestais, o mažais miesteliais, išsi­mėčiusiais po visą Lietuvą (ryškiausias tokio poetui būdingo polinkio pavyzdys – septynių puikių eilėraščių ciklas „Devynios nakvynės“).

Randame tam tikro pastovumo ir formos srityje.

Valdo eilėraščių sintaksei būdingas anžambemanas, vis sudėtingesnis. Iš pra­džių sakinys netelpa vienoje eilutėje, perkeliamas į kitą, vėliau išsišakoja visa­me posme, galop – keliuose posmuose. Sakinio pabaiga gali nesutapti su eilutės pabaiga, taškas dažnai dedamas eilutės viduryje.

Nuo pirmosios iki paskutinės knygos prisirišama prie baladės žanro. Mano galva, Valdui pavyko sukurti savitą baladės tipą. Baladžių ritmika griežta, visi posmai turi pastovią refreninę penktąją eilutę. Bet jo baladės ir plastiškos, nemonotoniškos, nes kaitaliojamas ritmas, naudojamasi visu dviskiemenių ir triskiemenių pėdų, įvairaus ilgumo eilučių repertuaru. Kaip kitiems poetams sone­tas ar trioletas, Valdui disciplinuočiausiu žanru tapo nuolat tobulinama baladė. Matyt, poetas jautė, koks jam svarbus šitas žanras, nes ir savo rinktinę baigė skyriumi „Lyrinės baladės“ (jų čia – keturiasdešimt aštuonios). Rinktinė už­sklendžiama „Atgailos balade“, iš kurios pateikiu antrą posmą:

Kas kalbasi telefonu, kai tylon paniręs sėdžiu
Naktiniam balkone, erdviausiam vagone, kas žada už mane
Likimui tai, ko netesėsiu? Po žvaigždėtu skliauto skėčiu
Kažkas mane klastoja, rašomą tamsoj, tylą, gyvenime, mene.
Kieno gyvenimą aš gyvenu, už ką aš atgailauju?

Suvokdamas, kad ir aš klastoju Valdą, daugiau nebenagrinėsiu jo kūrybos, verčiau suteiksiu žodį pačiam poetui.

Kelios ištraukėlės iš jo autobiografijos, paskelbtos knygoje „Tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijos“ (1989). Beje, tai paskutinė tokio pobūdžio knyga iki tol leista kas dešimt metų, o Valdas čia – pats jauniausias autorius, spėjęs įkelti koją į negrįžtamai nueinantį traukinį.

Pradedama prisipažinimu: „Kiek nejauku rašyti autobiografiją, sulaukus vos dvidešimt šešerių.“ Valdas ją rašė 1985-aisiais, kai buvo jau išleidęs dvi eilėraščių knygas. Toliau: „O kūrybą maitina patys slapčiausi, net paties ne visada suvokti patyrimai bei kompleksai, kurių, žinoma, jokioje autobiografijoje neprisi­pažinsi. Gyvenime esu labai atviras ir tiesus žmogus ir gerai žinau, kad atviras tebūna tas, kuris giliai savyje turi kažką užmuštinai slapta.“ Ir dar apie savo lektūrą: „Ir kiek jau metų knygose ieškau ne grožio, ne meniško, grakštaus vaiz­do, o minties ir skaudžios tiesos.“

O dabar tegu apie Valdą, jau vėlesnį, išleidusį keturis poezijos rinkinius ir esė knygą „Eilėraščio namai“ (1992), taria Valentinas Sventickas. Kritikas mūsų klausia: „Gal atspėtumėte rašto žmonių gretą, kurioje V. Kukulas būtų matomas?“ Ir pats atsako: „Jis bus pastovėjęs tarp Marcelijaus Martinaičio ir Viktorijos Daujotytės, tolydžio sviręs politikos pusėn, greta Arvydas Juozaitis, priešaky šmėžuoja Arvydas Šliogeris“ (iš V. Sventicko recenzijos „Privatizuoti namai“, paskelbtos „Metuose“, 1993 m., Nr. 4, ir pakartotos knygoje „2009 kritiko pastrai­pos“, 2009).

Šitaip kritikas rašė dar XX amžiuje. Manau, dabar į tą rašto žmonių gretą jisai būtinai įrašytų ir Alfonsą Maldonį, kuris paskutiniais gyvenimo metais labai suartėjo su Valdu. Graži man toji dviejų poetų draugystė, kurios nė kiek nekomplikavo amžiaus skirtumas (Alfonsas lygiai trisdešimčia metų vyresnis už Valdą). Neatsitiktinai Valdas po Alfonso mirties (2007 m. spalio 6 d.) padėjo rengti jo knygą „Už saulėlydžio“ (2008), parašė trumpą, bet turiningą palydimąjį žodį „Alfonso Maldonio testamentas“.

Dėmesio verti ir visiškai neseniai, šį pavasarį, žurnalo „Metai“ ketvirtame numeryje paskelbti Valdo atsivėrimai. Atsakydamas į redakcijos pateiktus klau­simus apie 2010-ųjų knygas, Valdas išvardija jam patikusias (ir nepatikusias) knygas ir reziumuoja: „Iš čia suminėtų pavardžių turbūt aiškiai matyti ir mano santykis su „senaisiais“ ir „naujaisiais“ rašytojais: ir pagal charakterį, ir pagal nuostatas, ir pagal mąstymo būdą esu senas bei senamadiškas (dabar jau ir fiziškai visai sutapau su senimu), tad mano geriausia draugija pirmiausia yra išėjusiųjų draugija ir knygos, kurios gali būti parašytos ir jaunų autorių. Sunku apsakyti, kokia tuštuma atsivėrė po Vlado Šimkaus (dar daug mėnesių eidamas iš parduotuvės instinktyviai sukdavau ne savo, o jo namų link, net ir dabar dažnai matau jį sėdintį savo fotely), Alfonso Maldonio (dar kelis mėnesius kiekvieną sekmadienį popiet instinktyviai įsitempdavau: tuoj paskambins A. Maldonis), Jono Strielkūno (be jo, atrodo, išvis nebeturiu su kuo bendrauti pasibuvimuose, pasisėdėjimuose po kokių nors literatūrinių renginių – jaukiai ir neįsipareigojančiai).“

Ir toliau šiltai minimi, įdomiai charakterizuojami Valdui brangūs mirę plunksnos broliai ir seserys: Onė Baliukonytė, Irena Kostkevičiūtė, Vanda Zaborskaitė (iš vyresnės kartos), Algirdas Verba, Elena Mezginaitė, Vaidotas Daunys, Raimondas Jonutis (tai jo jaunystės bičiuliai). Išskirtinio dėmesio verti Valdo žodžiai apie dar vieną didelę netektį: „O Justino Marcinkevičiaus mirtis apskritai sujaukė visas tikrovės ir kūrybos vertinimo koordinates: jaunieji patys nesuvokia, kiek daug jų pačių kūrybos prasmių ir suvokimo galimybių nusinešė nueidamas šis poetas. Kuo labiau jaunųjų nemėgiamas ir ignoruojamas, tuo labiau šis žmogus buvo literatūrinės visatos centras. Kita vertus, šitą vienatvė tarp gyvųjų ir gyvenimas su mirusiais gal padeda adekvačiau pamatyti, suvokti, kas esminga vyksta šiandieninėje literatūroje, o kas – tik triukšmas“ („Metai“, 2011. Nr. 4).

Privalau padėkoti Valdui, kad gynė Justiną Marcinkevičių, Alfonsą Maldonį, Juozą Macevičių, kitus mano kartos poetus, kai jie buvo aršiai puolami, ypač pir­muoju atkurtos nepriklausomybėm dešimtmečiu. Geresnio advokato mūsų karta neturėjo ir jau nebeturės. Bet gal jis mus užtars ir iš anapus?

O jaunesnieji rašytojai Valdui, tikiuosi, bus dėkingi, kad akylai sekė jų kūry­bą, skelbė „Nemune“ įdomias literatūrinės spaudos apžvalgas. Nežinau, kas čia j jį pakeis, ar dar atsiras kitas toks apžvalgininkas, nuolat stengęsis čiuopti litera­tūros pulsą?

Valdas suvokė, kad paramos, nuoširdaus dėmesio labiausiai reikia ateinan­tiems ir nueinantiems, tiems, kurie literatūroje žengia pirmuosius žingsnius, ir tiems, kurie – paskutiniuosius.

Jau rašiau apie Valdo bendravimą su Alfonsu Maldoniu. Gal šiais globalaus susvetimėjimo laikais stebėsitės ir kitu panašiu atveju: kitas senas poetas, prieš atiduodamas knygą leidyklai, prašo žymiai jaunesnio poeto perskaityti rank­raštį, padėti atrinkti eilėraščius. O po metų analogiškos paslaugos prašo jaunesnysis kolega. Tokia abipuse pagalba ir mudu su Valdu esame apsikeitę: Valdas man padėjo atrinkti eilėraščius knygai „Vienuolynas“ (1998), o aš talkinau Valdui, kai jis leido penktą eilėraščių knygą „Aštuoni gėli vakarai“ (1999).

Beje, ant šios, autoriaus man padovanotos, knygos titulinio lapo Valdas smul­kiomis skruzdėliškomis raidelėmis užrašė: „Mielam Algimantui Baltakiui – pri­sidėjusiam ne tik prie pirmos, bet ir prie kol kas paskutinės knygos lemties, – negarantuodamas, kad ir su šia knyga kada nors neįvyks taip kaip su pirmąja, – kad vėl paprašysiu atidovanoti? Aišku, čia juokai.“ Toliau parašas ir data.

Šis, atrodytų, nereikšmingas, žaismingas įrašas apie jo pirmosios knygos „atidovanojimą“ man primena tikrai svarbų Valdo gyvenimo epizodą. Tą 1996-ųjų vasaros dieną į mūsų butą Sapiegos gatvėje, į kurį neseniai persikėlėme iš rašytnamio Mildos gatvėje, Valdas atėjo ne vienas, o su simpatiška mergina Dei­mante, dirbusia Rašytojų klube. Mane sujaudino šis vizitas: neturėdamas tėvų. jis mudviem su Sigita norėjo parodyti savo būsimą žmoną, lyg tėvams. Mudu neišbrokavome kandidatės į „marčias“.

Netrukus Valdas vedė Deimantę ir su ja gyveno iki pat mirties, penkiolika metų. Ne sykį Valdui esu sakęs, ypač po visokiausių saulės ar mėnulio užtemimų: ar tu, velnie, supranti, kokį brangakmenį tau pametėjo lemtis? Jis sutikdavo, kad tai tikrai dangaus dovana…

Valdas dirbo įvairiose redakcijose – „Komjaunimo tiesoje“, „Nemune“, „Pergalėje“. „Literatūroje ir mene“, vienu tarpu buvo nuolatinis „Respublikos“ publicistas.

Tačiau ilgiausiai – septynerius metus – Valdas darbavosi „Pergalėje“ (1985–1991). Čia jis tvarkė poezijos skyrių, atkasė ne vieną jauną talentą. Greta Valdo plušo kiti du jauni talentingi žmonės, tikri eruditai – Vaidotas Daunys (1958–1995), kritikos skyriaus vedėjas, ir Ričardas Gavelis (1950–2002), rūpinęsis pub­licistika. Trys ryškios, originalios asmenybės mažoje žurnalo redakcijoje! Šie, regis, tokie skirtingi žmonės puikiai tilpo po tuo pačiu redakcijos stogu, net ir tarp savęs ginčydamiesi, konfliktuodami, jie praturtindavo vienas kitą. Žinoma, tai į naudą išeidavo ir mūsų žurnalui.

Tardamas atsisveikinimo žodį Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelio šiau­riniame šlaite, pasakiau, kad Valdas čia nebus vienišas, nes greta jo ilsisi tiek mūsų redakcijos žmonių – be jau minėto R. Gavelio, dar ir Ramūnas Klimas (1945–2002), Gražina Ramoškaitė-Gedienė (1950–2004), Vladas Šimkus (1936–2004). Visai greta Juozo Apučio (1936–2010) kapas. Būtent Juozas, tapęs mūsų žurnalo redaktoriumi, „Pergalę“ perkrikštijo „Metais“, tam mudu su Valdu nepri­tarėme. Netrukus Valdas paliko redakciją, tačiau visados didžiai gerbė Juozą, sunkiai pralenkiamą lietuviškos novelės meistrą.

Bet grįžkime į Antakalnio kapines.

Menininkų kalnelio apačioje – buvę „Pergalės“ redkolegijos nariai akademi­kai Kostas Korsakas ir Jonas Lankutis. Tolėliau ilgamečio „Pergalės“ ir „Metų“ redakcijos kolegijos nario, poeto ir akademiko Justino Marcinkevičiaus (1930–2011) visiškai neseniai supiltas kapas. O jei pradėčiau vardyti šiose kapinėse palaidotus rašytojus, apie kuriuos Valdas rašė, jų kūrinius redagavo, neužtektų ir kelių lapų. Paminėsiu tik keturias pavardes žmonių, su kuriais Valdas labai artimai bendravo – visai šalia gulintį Joną Strielkūną, tolėliau Paulių Širvį, Jurgį Kunčiną ir Alfonsą Maldonį. Jeigu yra anapusybė, su jais Valdas turės apie ką pasišnekėti. O su greta Gražinos gulinčiu Sigitu Geda – pratęsti ginčus. Bet pats Valdas iš knygos juodais viršeliais „Judas taipogi danguj“ prabyla juodai:

Niekas
Mūsų nebeprikels.

Vis dėlto mes, Valdo bičiuliai, laukiame prisikėlimo stebuklo. Lyg nujaus­damas artimą mirtį (apie ją visą gyvenimą galvojo), pastaraisiais metais Valdas parašė daug eilėraščių ir spėjo įteikti leidykloms du rinkinius kontrastiškais pa­vadinimais – sarkastišku „Antausis sienai“ (prisimenate patarlę: kakta sienos nepramuši) ir lyrišku „Saulėlydis mano giesmė“ (neužmiršote jo redaguotos A. Maldonio pomirtinės knygos pavadinimo „Už saulėlydžio“). Kai šios knygos bus išleistos ir jas perskaitysime, galėsime ištarti: Valdas prisikėlė, vėl kalba mums.

Nors ir žinodamas, kad Valdas šaipėsi iš visokių prietarų, ezoterinių dalykų, tačiau turėdamas omenyje, kad šis keistas bedievis vis dėlto daug galvojo apie Dievą ir dievą (net tame pačiame eilėraštyje šis žodis rašomas dvejaip ir tai ne korektūros klaida), pats rašė eilėraščius biblinėmis temomis, drįsiu jums paro­dyti, kad poezijoje iš tikro pasitaiko mistinių sutapimų.

Valdui skirtą eilėraštį knygoje „Atsisveikinimas“ (2006) Juozas Macevičius pradeda taip:

Gražiai sutemo. Kaip rugpjūty.
Ir padvelkė rudens vėsa.
Taip noriu su tavim pabūti
Po krintančią žvaigždžių šviesa,

Šis eilėraštis įdėtas 52-ame puslapyje. Argi ne mistika: Valdas mirė būdamas 52 metų. Ir mirė būtent rugpjūtyje. Ir koks simboliškas knygos pavadinimas!

Tuo ir baigsiu šį ilgoką atsisveikinimo žodį. O juk galėjau pasakyti trumpai: sudie, Valdai, man tavęs labai stigs!

2011 m. rugsėjo 19 d.