Buvo ir yra – Valdas Kukulas
Valdemaras Kukulas (1959–2011) – įvairiabriaunė asmenybė. Iš jo kritikos straipsnių, eseistikos, literatūros apžvalgų galima sudėti išsamų literatūros panoramos žemėlapį. Tuose tekstuose iš įvairių pusių prisiliesta prie neišsenkančių literatūros gyvybės, esmės klausimų, tarp kurių atsiduria skirtinga kūrybine branda ir patirtimi pasižymintys kūrėjai, gausu refleksijų apie skaitymo kultūrą, postmodernizmo, literatūros vidutinėjimo apraiškas. O kartais – nuostabos, pasirodančios ne vien iš darbinės reikiamybės rašyti, o todėl, kad rašanti, skaitanti pastabi asmenybė literatūros ir jos kritikos procesą matė it jautrią terpę. Galima pastebėti, kad V. Kukulas, savo ilguose sąrašuose dėliojęs varneles ir minusus, į viską nežvelgė lyg „iš šalies“, bet jautėsi esąs viduje tarp įvairių dirgiklių.
V. Kukulas pasižymėjo tiesiog pavydėtina poetine klausa, iš naujo gali apstulbinti jo sugebėjimas savaip pajusti kiekvieno autoriaus savitumą, stilistinius pokyčius, varijuoti kontekstais, neapsiribojančiais vien Lietuva. Jis ne vien įžvalgiai plėtojo ilgiausius, vis iš rūpesčio „kandančius“ tekstus. Atmintyje V. Kukulas gali įsirašyti kaip tas autorius, kuriam atrodė ne gėda (ir svarbu) pasakyti „nežinau“. Jo lūpose net abejonė ir motyvuotai kintanti nuomonė atspindėjo ne autoriteto balso silpnėjimą, bet žmogiškumą ir literatūros proceso gyvybę.
Siūlome dar kartą paskaityti tris „Metuose“ skelbtus V. Kukulo tekstus, kuriuose dar kartą galime jį girdėti – analitišką kūrėją, skaitytoją ir kritiką.
-nb-
1996 m. Nr. 7
Valdas Kukulas. Kaip parašyti vienintelį savo eilėraštį
„Keistas klausimas: kaip parašyti eilėraštį, kuris priklausytų tik tau, o ne pačiai literatūrai, ne, tarkim, dešimtmečio ar pusės amžiaus tendencijai, pagaliau ir tavo paties kūrybos kontekstui? Kaip parašyti vieną eilėraštį kurį skaitydamas žmogus tave atpažintų iš vieno kvėptelėjimo, vieno sakinio, vieno žodžio? Ką jau kalbėti apie skaitytoją, jei net patys profesionalai, patys poetai retą eilėraštį sugebėtų priskirti konkrečiam autoriui, jei nebūtų virš teksto jo pavardės. Pabandykite kokią nors antologiją, almanachą skaityti iš kito galo, idant nesugestijuotų autoriaus pavardė, ir pamatysite, kiek nedaug eilėraščių sugebate autorizuoti. Čia galbūt nieko keisto: visi eilėraščiai rašyti maždaug vienu metu, ir kūrinio savitumo neišgelbsti nei didžiuliai skirtumai, nei pasaulėžiūrų prieštaravimai.“
2001 m. Nr. 2
Valdas Kukulas. Iš „Tūkstančio kalbų mokymasis“:
„Skaityti, kaip ir rašyti, reikia laiku. Nežinau, ar teisingas gero eilėraščio kriterijus, kurio jau daugelį metų laikausi: pavykęs kūrinys tas, kurio šiandien, po daugelio metų, iš naujo jau neparašysi. Ir net neištaisysi. Jei įmanoma idėją, išgyvenimą pakartoti, vadinasi, juos pakartoti gali ir bet kas kitas. Su skaitymu manding tas pats, ir šiandien jau bijau grįžti prie knygų, kurias kažkada mylėjau, laikiau gydančiomis ir prikeliančiomis (didžiausias patyrimas – antrąkart perskaityta J. Steinbecko „Mūsų nerimo žiema“: Viešpatie, ką aš anąsyk čia tokio suradau?!). Žinoma, yra poetų, prozininkų, prie kurių nuolat grįžtu, bet šiandien jau grįžtu prie atskirų jų kūrinių, o ne kūrybos visumos.“
1998 m. Nr. 8-9
Valdas Kukulas. Buvo – yra
„Dešimt metų netyla kalbos: nebėra literatūros kritikos. Knygos nerecenzuojamos. Trūksta bendresnių literatūros proceso skerspjūvių. Tėra „visokie pasišnekėjimai bei pasiplepėjimai (kas dažniausiai ir laikoma kultūra)“, – sako A. Marčėnas. Ir šiandien aš tikrai nežinau, ar neklystu, kai galvoju, kad anuomet, kai literatūros kritikos buvo per akis, ta pati kritika apie ją apskritai nekalbėjo.
O gal ta kritika buvo tokia, kad apie ją net kalbėti nebuvo verta? Bet paradoksalioji logika tuomet išvis nuvestų į lankas: jei apie poeziją šiandien rašoma daugiau negu apie prozą, dramą (lenktyniauti galėtų tik teatras), vadinasi, poezijos šiandien nėra. Juk dabar mes visur – politikoje, ekonomikoje, kultūroje, švietime, taigi ir kritikoje – pirmiausia kalbame apie tai, ko nėra, bet ko skausmingai ilgimės, trokštame, nors dažnai ir nepagrįstai, net liguistai.“