literatūros žurnalas

Viktorija Daujotytė. Tarp juodvarnių ir balto balandžio

2016 m. Nr. 2

Romualdas Granauskas. Baltas liūdesio balandis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 368 p.

Gal taip ir galima būtų sakyti apie Romualdo Granausko eseistiką – tarp juodvarnių ir balto balandžio. Tarp juodo ir balto. Ir dar patikslinti: pagrindinis eseistikos takas driekiasi tarp Simono Daukanto ir Jono Biliūno, nes jis pradedamas „Dvylika juodvarnių, apie Daukantą lakstančių“, o „baltas liūdesio balandis“ – iš J. Biliūno, iš jo laiško žmonai Julijai (1906 05 28); tiksliau – iš jame cituojamo Julijaus Slovackio eilėraščio „Išsiskyrimas“: „Pomiędzy nami lata biaùy goląb smutku…“ Išversta tikriausiai Meilės Lukšienės, J. Biliūno tyrinėtojos ir „Raštų“ sudarytojos, ir tas vertimas taip gražiai, taip biliūniškai suskambo, kad jį pagavo ir R. Granausko ausis.

Ir ne vien jo. Žmogaus pasaulio prasmės susidarinėja išgirstamos, pamatomos, pajaučiamos, persirašydamos ir likimuose, ir tekstuose. Labiausiai – likiminiuose tekstuose. R. Granauskas savo mentalinio lauko apribus žymėjo ir gimtosios literatūros kūrėjų vardais. Nestudijavęs humanistikos (kitaip nei dauguma jo laiko lietuvių rašytojų), R. Granauskas buvo lyg nusižymėjęs savarankiško įsigilinimo į lietuvių literatūrą kelią. Turėjo pamatus iš mokyklos, nes turėjo Mokytoją. Perėjo XIX amžių, ilgiausiai sustodamas prie S. Daukanto, kuris buvo arčiausia – to paties krašto, tos pačios tarmės. Stulpas, bet ir gyvas medis, kurio negali apeiti. Antanas Vienažindys, klebonavęs netolimoj Laižuvoj („Rožės pražydėjimas tamsoj“), Vincas Kudirka, Maironis, bet labiausiai J. Biliūnas. Jame galėjo atpažinti artimą prigimtį – kalbos klausą, gamtos pajautą, o ypač – gailestį, būseną, kurią klojo ir į savo meninės pasaulėvokos pamatus, iškėlė virš „Išvarytųjų“ stogo: „Kartais atrodo, kad už mane viską rašo gailestis: to, kas buvo, to, ko nebuvo, to, kas galėjo būti.“ Iš gailesčio kylantis liūdesys – su šviesos pakraštėliais.

„Baltas liūdesio balandis“ – taip pavadinta ir 2015 m. pabaigoje Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleista R. Granausko eseistikos knyga, Valentino Sventicko sudaryta iš esė, pokalbių, kalbų, pokštų (sunku pasakyti, ar tikslus žodis, skirtas epigramoms, pašmaikštavimams, kritinei satyrai, bet kad ir tinkamesnį sunku rasti). Iš taupios sudarytojo anotacijos sužinome, kad leidėjų užsimota plačiai – šia knyga, jau užsiminta paties rašytojo, pradedama leisti R. Granausko knygų serija. Rodos, dabartyje tai būtų antras žingsnis – po Justino Marcinkevičiaus kūrinių serijos, tik jos didžioji dalis dar sudaryta paties autoriaus.

R. Granauskas bus tokį kelią irgi nujautęs, nes ir knygos, apie kurią kalbame, sumanymą bei apytikrę sandarą pats dar pasiūlęs, pats ir sudarytoją pasirinkęs. Teisingai pasirinko – sudarymui kokių priekaištų sunku rasti, kad ir pasvarstant dėl „Žodžio agonijos“ (bent ištraukos), kad ir paabejojant dėl kokio „pokšto“. Gali būti, kad ir knygų serija, lyg pastatanti R. Granauską greta Just. Marcinkevičiaus, nėra atsitiktinė, vis matomesni ir tarp jų susimezgantys ryšiai, kad ir supinti iš skirtingų siūlų, kad ir kitokie, kad ir kitaip suraizgyti. Ryšių laukui, jei ir paradoksaliai, priklauso ir pasigirdęs balsas, kad Just. Marcinkevičiaus vis dar jaučiamą reikšmingumą galima būtų bandyti keisti R. Granausko reikšmių plėtimu. Aišku, R. Granauskas to nepriimtų – atsakytų, kad jam ir jo paties reikšmių pakaks, kad kito sąskaita jis savo lauko neplės. Šakotas buvo R. Granauskas, kampuotas, aštriabriaunis, gal panašaus aštrumo kaip Arvydas Šliogeris, kurį savo tikru dėmesiu yra ir pamaloninęs, pavadinęs tikru eseistu(„Žodžio paglostymas“). Gerai sudaryta, kampų negludinanti knyga leidžia ir į rašytojo, jau klasiko, asmenybę pažvelgti atviriau. O svarbiausia – pabandyti lyg kitu šonu apeiti jo mentalinį lauką, pamatyti jo žymes, ženklus ir riboženklius.

Kas yra mentalinis laukas? Laukai dabar užima nemažus humanistikos plotus. Kodėl? Kad laukas lengvai metaforizuojamas; lauko aprėptis, apimtis, lyg ir aiški, bet ir neaiški. Ir mentalinis laukas – ypatinga realybė, lyg apgaubta metaforos. Mentaliniai procesai neatitraukiami nuo žmogaus, nuo jo emocijų, reakcijų, papročių, įgytų ir perimtų įpročių. Tie procesai, vykstantys žmoguje, sudaro lyg kokias mąstinių, sprendinių, vaizdinių atsargas, susijusias su gyvenimo vieta, vietomis, su laiku, su istoriniais ir kultūriniais reiškiniais. Mentalinis kūrėjo laukas atskiras, bet jame neišvengiamai, nors ir unikaliais būdais, persirašinėja būdingieji laiko ir vietos bruožai. Tai vyksta ir be kūrėjo valios, jam to sąmoningai nesuvokiant ar net kratantis. Kalba yra svarbiausia tautinio mentaliteto turinių kaupėja ir skatintoja, atskirų, individualių mentalinių žymenų bendrintoja. Rašytojo mentalinis laukas susidarinėja iš prigimtinių pasaulio suvokimo ir susivokimo jame resursų, savaip perimamų ir savaip perkeičiamų, iš kalbinių gebėjimų, iš aplinkos, gamtos percepcijų, iš laiko nuostatų, nuorodų; ir tų, kurios laikomos teisingomis, ir tų, kurios klaidina, jei tai klystančiam ir nėra žinoma. Lyg dvigubas kodas – mentalinė savastis ir mentalinė apsuptis, gal tiksliau – įsuptis. Atviros erdvės ir aklagatviai.

Eseistiniai tekstai yra tiesesnės eigos, aiškesnio santykio nei apsakymas, romanas, juolab eilėraštis. Eseistiniu tekstu ne tik sakoma, bet ir pasisakoma, vertinama, sprendžiama, aiškiau pasirenkama. Esė kampai aštresni, nenugludinti, daugiau sąvokų negu metaforų. Nors ir metaforos savo vietos niekam neužleidžia. Metaforos žymi esė perėjimo į prozą (ir atvirkščiai) takus. O kur metafora, ten ir mito šaknys, to giliausio klodo, kuriame žmogus pasirodo besąs ne tik iš savojo, bet ir iš amžinojo laiko, amžinybę laikantis saujoje lyg kokią varpą, nusitrauktą iš rugių lauko pakraščio. Kaip tik todėl eseistika yra atskirai svarbi rašytojo mentalinio lauko suvokimui, verčių, vertybių, santykių, ryšių atskleidimui. Šiuo požiūriu bandant aptarti ir R. Granausko rinktinę eseistiką, sutelktą į tomą „Baltas liūdesio balandis“, svarbu suvokti, iš ko ir į ką ji smelkiasi ir ką persmelkia. Ir kas yra tas, kuris lieka persmelktas, vadinasi, kažkuriuo būdu atvertas. O jei atvertas, tai ir įtvirtintas.

Tai buvo seniai – „Baltas liūdesio balandis“ išspausdintas 1979 m. pavasarį „Pergalėje“ (dabar – „Metai“). Ir toks tas tekstas pasirodė biliūniškas, toks persmelktas J. Biliūno liūdesio ir gailesčio, kad be jo citavimo negalėjau apsieiti ir paskaitose apie XX a. pradžios lietuvių literatūrą, kur buvo ir kukli vieta Juozui Gurauskiui. Po septynių dešimtmečių R. Granausko sakiniuose tarsi atsiliepė iškentėtos, jaunais gyvenimais apmokėtos, iš širdies į širdį kalbančios, bet dar labai trapios lietuvių literatūros balsas. R. Granauskas norėjo būti tam balsui teisingas: „Tie, kurie norime būt teisingi, sakome taip: „Nieko nėra trapesnio už patį kūrėją, nieko nėra gležnesnio už jo širdį, panašią į raudoną gvazdiką, prasiskleidusį prieš pat pirmąsias rudens šalnas.“ Sudarytojas tomą pradėjo ištrauka iš „Balto liūdesio balandžio“, suteikdamas jam minorinę spalvą, tiesą sakant, neišblaškomą ir pokštų. Juk ir tie pokštai ne iš džiaugsmo, nors ir ne iš liūdesio, greičiau iš sarkazmo, kylančio iš nerimo, iš gailesčio, kad yra ne taip, kaip galėtų ar turėtų būti. Kūrinio autorius tuo metu, rodos, postmodernių literatūros teorijų jau buvo numarintas, bet R. Granauskui tai nerūpėjo; buvo linkęs bent pasišaipyti iš humanistikos „mokslų“, „metodų“, gerai jautė ir teorinių manipuliacijų menkumą. Ta atviros, atvertos kūrėjo širdies metafora – ne manipuliacija, ne dėl kokio gražumo parašyta, ji iš persmelkimo, iš to, kas grįžta, pasikartoja, nepaleidžia. 1973 m. Algirdas Julius Greimas „Metmenyse“ paskelbė esė pobūdžio straipsnį „Jonas Kossu-Aleksandravičius. Intymus žmogus ir intymumo poezija“ ir jame taip pat atverta kūrėjo širdies žaizda: „Jono Kossu-Aleksandravičiaus poetinis pasaulis – tai tuščia vieta, kurios centre, kaip išbujojęs jurginas – atvira žaizda. Ir tai vadinasi intymumo poezija.“

Intymumo poezija, intymumas kaip kūrybos šerdis – R. Granauskui tai esmingai galiojo. Ir jo paties rašymui ir kitų rašymo supratimui. Tikrasis arba gilusis kūrybos intymumas nėra atviravimas, viešinimasis (būdinga dabarčiai, bet labiau literatūros pakraščiams), tai kalbėjimas žmonėms iš vidinio susitelkimo, iš tikrumo. Arba iš tuštumos, iš tuščios vietos (pagal A. J. Greimą), kai konkretus aš pasitraukia, o lieka tik atvira žaizda, tik metaforizuojama gvazdiko ar jurgino žiedu. Ta atvira žaizda ir yra būsena, stiprių, ir palaikančių, ir draskančių jutimų tvinksniai, jų žyminys. Būsenos, iš kurių parašytas „Jaučio aukojimas“, apskritai ženklina pačius giliausius potyrius, prieinamus kūrybinei sąmonei, kalbinei vaizduotei. Ne , kuris esu ir tu, o manimi, tad ir tavimi; tokia yra gilioji intymumo linija, nuo aš pereinanti į tu ir į jis, į ontologinę asmenuotę. „Jam baisu, jis nori rėkti iš siaubo, jis nori bėgti, tačiau jis niekur nebėga, nes jo drąsa yra daug kartų didesnė už jo paties širdį.“ Tai „Jaučio aukojimo“ Žynio drąsa, jo kopimas į mirties kalną, kuris yra ne tik jo ir ne tik jam. Golgotos vaizdinys yra budintis, persmelkiantis tuos, kurie prie savo kančios kalnų priartėja, kurie pasiryžta.

R. Granausko eseistikos pagrindiniai tekstai (jie ir sudaro tomo pirmąjį skyrių) eina lygiagrečiai su apsakymais, jų linijos susieina, persikerta. „Laiškai iš Mosėdžio“ (1983 m. „Literatūroje ir mene“, o paskui tik po penkiolikos metų – „Gyvulėlių dainavime“), tik pirmasis laiškas ir teparašytas, o juk aišku, kad buvo galvota apie knygą ir kaip tik apie intymiąją formą, kurios branduolys ir yra laiškas. Galima nujausti, kad autoriaus neapleido būsenos, atsivėrusios „Jaučio aukojime“, laiškais iš Mosėdžio bandyta lyg įgilinti savo gimties žemę, tai, kas ištarta pirmuoju sakiniu: „Čia senųjų kuršių žemė.“ Žemė, užgyventa žemaičių, dar spėjusių su kuršiais pasikalbėti. „Matot, kalbėjo kuršiai, mes čia pilam Apuolės pilį, o Puotkalių jau supylėm, o Imbarės, Impilties, o kitas pilis jau irgi supylėm. Tai vis dėl to, kad vaikai, kuomet liks gyvi, raudonai liepsnojančio dangaus nebijotų.“ Aštuntuoju praėjusio amžiaus dešimtmečiu R. Granauskas buvo priėjęs aukštųjų pasijų stiliaus slenkstį. Tas stilius būtų labiau išryškėjęs, jei būtų buvę parašyti „Laiškai iš Mosėdžio“, bet ši knyga liko mintyse, kaip ir nemažai kas. Laikas naikino sumanymus, trukdė, trikdė, sielos absoliučioji klausa (užsiminta esė apie J. Biliūną) savo giliosiomis atvertimis, kuriose pasigirsta seniai mirusių protėvių balsai, nebuvo išnaudota.

„Jaučio aukojimas“ liko vienas, vienišas. Neturi aiškesnių kontekstų, juos reikia sutelkti. Taip pat ir iš eseistikos. Ir tai, kas liko R. Granausko neparašyta, ką užgniaužė brutalus laikas, eseistikoje išskaitoma, paliko ženklų. „Vėlyvose gėlėse“ (apie anksti mirusį prozininką J. Gurauskį), nutikime su akmeniu, gėlėmis ir iškalta pavarde, pasirodo lyg koks puikiojo apsakymo „Su peteliške ant lūpų“ nepaaiškinamų dalykų, nutinkančių žmonėms, pėdsakas, galiausiai iš šio atsargiai ribas peržengiančio matymo ir paskutinis brūkšnys nebaigtame apsakyme „Vladas Zūbė 1940–2014“.

Didžiausias ir vientisiausias esė tekstas – „Dvylika juodvarnių, apie Daukantą lakstančių“ (1993). Galima numanyti, kad jau kitu laiku, jau nepriklausomoje Lietuvoje, R. Granauskas bent iš dalies grįžo prie to, kas liko neparašyta, bet jau lyg ir iš kito kampo – iš savo patirties, iš mokyklos, iš bandymo suvokti, kokie buvo jo mokytojai (atskira tema, persmelkianti). Ir apie S. Daukantą išgirsta iš mokytojo lūpų – greta Motiejaus Valančiaus, Kajetono Nezabitauskio, – tų, kurie buvo iš jo krašto, iš tų pačių vietų. Lyg būtų rūpėję įtvirtinti frazę, ištartą „Vėlyvose gėlėse“: „Ir ko taip visi myli tą Mosėdį, ko visi taip į jį įsitėpę?“ Lyg koks vietos dvasios blyksnis sąmonėje, kiek pritemdytas žemaitybės, to įsitėpę.

Būdingoji, svarbioji R. Granausko eseistikos žymė – bandymas (ir kartu jau drąsa) pradėti nuo savo pamatymo, išgirdimo, žinojimo: aš žinau: „<…> aš net žinau, kur jie buvo sustoję tų arklių pagirdyti: ot ten, ant Šačių kelio, tuojau už miestelio, ties molkasiais.“ Ir tą pačią akimirką tuo žinojimo keliu leistis gilyn, kur lietuvių pasakos, mitai („Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“), kur literatūros žymės (Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės „Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių“). Formulė – dvylika juodvarnių, bet jau atskira, gyva pavadinimo forma: apie Daukantą. S. Daukantas įkeliamas į mitinių vaizdinių ratą, į jo centrą, mitologizuojamas, kuriamas kaip kultūrinio herojaus paveikslas. Tas, kuris daug kentė (dėl to ir Daukantas), aukojosi dėl Lietuvos, dėl jos istorijos, užslėptos Lietuvos Met­rikoje, lyg pikto burtininko įkalintoje požemiuose. Tie dvylika juodvarnių yra dvasinių Lietuvos galių simboliai, lydėtojai, sergėtojai. Juk ir pasakoje dvylika juodvarnių pabaigoje pasirodo kaip gėrio nešėjai, karaliaus ir savo sesers sūnų gelbėtojai. R. Granausko esė baigiama pasakiškai: „Vieni juodvarniai niekur nenuskrido, niekur nepasitraukė, jie vieni pasiėmė Daukantą po savo lizdu amžinai globai.“

Esė apie S. Daukantą R. Granauskas pradėjo rašyti netrukus po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. 1993 m. rudenį „Dvylika juodvarnių, apie Daukantą lakstančių“ buvo paskelbta tuometinėje „Pergalėje“. Prisiminkime, kad S. Daukanto apmąstymo ir permąstymo tradicija ir gili, ir gyvybinga: kas keli dešimtmečiai, pradedant Augustino Janulaičio studija (1913), paminint Saulių Žuką, Egidijų Aleksandravičių, galiausiai Vytauto Merkio apibend­rinantį darbą (1991), pasitarnavusį R. Granauskui bent jau kaip faktologinė atrama. 1984 m. parašyta Just. Marcinkevičiaus drama „Daukantas“, prijungta prie draminės trilogijos kaip jos epilogas. Įtvirtinta interpretacinė slinktis – nuo biografinės apybraižos, nuo vis tankėjančio faktinio audinio iki poetinės ir mitinės interpretacijos. R. Granausko esė „Dvylika juodvarnių, apie Daukantą lakstančių“ intonacinėmis-semantinėmis pasakojimo struktūromis leidžiasi į tą pačią lietuvių tautos likimo gilumą, kurią jautė ir Just. Marcinkevičius, pulsuojančią gilumą, iš kurios parašytas ir „Jaučio aukojimas“. Nepriklausomybės pradžioj R. Granauskui reikėjo lyg iš naujo atsistoti ant to pamato, kurį buvo pajutęs rašydamas „Jaučio aukojimą“ – pradžią, neišskiriamą iš pirminių šventumo ir aukos vaizdinių, iš žmogiškumo ir gamtiškumo sanpynų. „<…> čia vėjų ir juodvarnių kraštas, čia patys gražiausi debesys virš galvos, o lopšiai ir karstai – visuomet egliniai, todėl kieti, patvarūs ir ilgai nepūva. Čia, šiame žemės pakraštyje, nuolat pučia vakarų vėjai: iš vakarų ir iš vakarų, vis nuo jūros ir nuo jūros; jie pripildo žmonių širdis laisvės ilgesio, o bangų šniokštimas – ryžto ir atkaklumo.“ R. Granausko esė pasija – kalbama apie ypatingus, išskirtinius dalykus, iškeliamus iš giliai, apie ugnį, kurią galima tik įskelti.

Tas ypatingumo jutimas prie S. Daukanto glaudžia ir Joną Strielkūną („Pasijos pagal Joną“): visai arti, čia pat, dar turėtų atsiliepti pašauktas, o jau ypatingas, jau pašauktinis. Tas, kurio lyrika daugeliui suteikia balsą ir atmintį, leidžia ištarti, kad „rašymas yra prisiminimas, kas buvo, liūdesys, kad nebebus. Gera poezija apšviečia mus virpėdama kaip žvakė, gera proza prieina ir uždega šalia dar vieną. Nebebijom šešėlių, mes suprantam, kad jie mūsų pačių. Vaikštom po savo peizažus, žinodami, kad juose niekas nebeiškirs miškelio, nebeužars tako į mokyklą, nesuvarys į baisų kanalą upulėlio, per kurį paauglystėje – toks plonakojis – šokinėjai“. Savo esė R. Granauskas ir rašydamas apie kitus atviriau persirašinėja, esė rašomos iš stiprios empatijos, iš vidinio artimumo. Projekcijos – iš savęs į kitą, iš kito į save. „Varpo kėlimas“ juk tikrai ypatinga J. Strielkūno knyga – lyg kokio stebuklingo virsmo. R. Granauskas tai pajuto gal vienas iš pirmųjų. Ir kad brolių motyvas stiprus – brolystė juk irgi iš tėvynės. Galima pamanyti, sako R. Granauskas, kad brolių J. Strielkūnas turėjo bent dvylika. „Ar šimtą dvidešimt. Jie gražiai jį augino, liepdami žiūrėti į pakalnėj judančias upes, į vėją rugiuose, – vandenų judėjime ir rugių bangavime šitiek gražumo!.. Visi jauni, visi tvirti, visi narsūs, – tokiems net varpą iškelti iš dugno vienas juokas. O miglotą rytą kažkur išėjo, įkišę jam į rankas pasakų knygelę apie šarvuotus senovės karžygius, – patys atlapotomis krūtinėmis…“

Kas vyksta ir kas įvyksta šioje pastraipoje? Ji apie J. Strielkūną. Bet ir apie R. Granauską. Dar ir apie Just. Marcinkevičių – žymėti žodžiai gražiai augino, priklausantys semantiniam Lietuvos laukui. Iš jo, iš senųjų pasakų – jauniausias brolis, kuriam skirta ne varpą iškelti ir ne išeiti atlapota krūtine kaip tiems šimtui dvidešimt jo brolių, o suprastiatsiminti. Jei esė nesileidžia gilyn, ji ir nesirašo, o tas, kuris ją bando parašyti, ilgai ir tuščiai vargsta.

Negali sakyti, kad ir R. Granauskui kartais neprisieina pavargti. Kai jau „ratukai nebesusikabina“, griebiasi kokio savo atminties šiaudo, papasakoja ką iš savo gyvenimo, kuo nors užpildo. Bet kai nebūtina, ir lieka nebūtina. Vis dėlto patikimai paliudijama, kokia reikšminga jam pačiam buvo poezija – ir J. Strielkūnui priklausė svarbiausia vieta. Esė klausimai – tie, kurie neatsakomi. Tiesiog – dėl paties klausimo, dėl klausiančiosios intonacijos. „Kas tu esi, poezija? Kas esat tie, kurie ją rašot? Ar tada būnat kaip visi žmonės, ar kaip pusiau angelai?“

„Žodžio paglostymą“ reiktų skaityti po „Žodžio agonijos“. Kelias, kurį R. Granauskui reikėjo nueiti – kalbos jutimas, žodžio likimo vaizdiniai neatskiriami nuo sąmonės, sielos būsenų. „Žodžio paglostymas“ liudija atgautą ir sustiprintą valią gyventi, stebėtiną tos kūrybingos valios prasitęsimą iki paskutiniųjų dienų. „Giliai giliai savyje suprantam, kad valia gyventi yra kažkas šventa, kažkieno mums duota, ne mūsų pačių iš kažkur pasiimta. Laikui bėgant, ji negęsta, jos nemažėja, ji kaip pati gyvybė, kuri viename tavyje laikina, o visur aplinkui – amžina. Kartais šita mintis tave paguodžia: ir aš priklausau prie tos amžinosios gyvybės, nors esu laikinas. O kai nebebūsiu – vis tiek priklausysiu, nors nežinau nei kaip, nei kokiais būdais, nes negali būti, kad visai nepriklausyčiau.“

Iš giliau mąstant apie kalbą, juntant kalbos ir patirties sąlyčius, mąstosi ir prigimtinė pasaulėvoka, veriasi pats jos centras, žmogiškojo laikinumo ir būties amžinumo ryšys, santykis. Artimai ištarta Jurgio Baltrušaičio: „Neslūgsta būtis, ir nesenka / Jos amžinas sklidinas pilnis – / Tik tai, kas atskirta, kas menka, / Jūriuoja ir skęsta kaip vilnys…“ („Būties psalmė“). Kad persmelktų, kad į sielą suleistų šaknis, kalba turi būti namų kalba, namiškė, tokia, kad ja kalbėtų viskas aplinkui: daiktai, valgiai, rankos, akys, langas ir kas už lango. Tarmė (arba pirminė kalba) – „lyg apatiniai marškiniai, prigludę prie kūno, mes jų net nejaučiam“, – sako R. Granauskas, ir tai gali būti paskutinis tų mūsų marškinių savumo paliudijimas. Visas R. Granausko kalbos kosmosas yra gimęs iš žemaičių kalbėjimo, iš jo išaugęs ir likęs jo persmelktas. Tas žodžio glostymas, tas lietimasis prie žodžio lyg prie mylimo žmogaus, vaiko, daikto, medžio ar gyvulio yra įstabus veiksmas. Kas atidžiau tą esė skaitys, aptiks lyg ir tolimą, bet esmingą paralelę – mažos karvytės glostymą. Žmonių kalba, kad būtų gyva ir gyvybinga, turi turėti ir kalbos su daiktais, su gyvuliais ir gyvūnais podirvį. R. Granauskas apibendrino kalbos ir dvasios jungtį – lyg ir nebėra ko bepridurti: „Kartais būna baisu, kai žmogus niekina, žemina savo kalbą – šitaip jis muša ir spardo savo dvasią. Kojomis, akmeniu, pagaliu, kaip varganą šunį! Jaučiasi esąs stiprus ir protingas, galintis daug nuveikti. Tiktai dvasios ubagai niekada daug nenuveikė. Pristatę daugybę barakų, nesugebėjo pastatyti net mažos bažnytėlės.“ Perspėta – kas dar gali išgirsti, tegul išgirsta.

Antrasis knygos „Baltas liūdesio balandis“ skyrius „Kalbos ir pokalbiai“ grąžina prie šiandien vis gausėjančių kalbinimų, pastebimai išstumiančių kitus mąstomuosius kasdienio kultūrinės žurnalistikos lauko tekstus. Aštrus, tiesiakalbis, žodžio kišenėje neieškantis R. Granauskas buvo mėgstamas pokalbininkas. Nežinia, ar lengvai prieinamas. Gal kaip kada. Jei buvo sveikesnis, linksmesnis, juolab jei buvo ką pabaigęs rašyti, tai gal ir nesibrangino. Kartais turėdavo ir pats kokią kalbą pasakyti, juk gavo premijų, ne sykį buvo laureatas („Rakto ieškojimas“, gavus Antano Vaičiulaičio premiją, 1995; kalba, pasakyta priimant Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premiją už kūrybiškiausią 2013 m. knygą).

Atskiros kalbos – atskiri esė tekstai, kuriuose blykčioja gražūs sakiniai, netikėti pasakymai, sparnuotos metaforos. Sakinys iš „Rakto ieškojimo“: „Lyg vaiko akys pro užšalusio lango kertelę, lyg išvežtos sesers skarelė, bėgant numesta ant kiemo tako.“ Tokių sakinių nebebus. Ta tikrovė, iš kurios jie pasisakė R. Granausko lūpomis, jau dingusi, nugrimzdusi. Vienoje paskutinių kalbų Lietuvių literatūros ir tautosakos institute R. Granauskas suformulavo kultūrinio geranoriškumo nuostatą, atskirai apmąstytiną. „Nemaišykim kultūrinio geranoriškumo su tolerancija, nes kitas jos vardas – abejingumas, kuris žudo ir meną, ir menininkus baisiau nei maras viduramžių Europą.“ Visas R. Granauskas šiame pasakyme: netolerantiškas, nes neabejingas, neprisitaikantis, trokštantis tikrumo, kuris būtų vertas geranoriškumo.
Pokalbiai su R. Granausku rodo, kad ne kiekvienas galėjo su juo kalbėtis taip, kad jis ką pasakytų. Kartais tik atsikalba. Geriausi pokalbiai – su Audriumi Musteikiu, pasiruošęs kalbėtis, mokantis kalbinti, įsiklausantis, geranoris.

Pokalbyje su Leonu Peleckiu-Kaktavičium jaučiami neatitikimai tarp klausimo „didumo“ ir R. Granausko siekiamo tikrumo: tiktai nepasididinti, jau verčiau susimažinti. Kažkas jį erzina, bet bando tą erzulį įveikti. Gal ir gerai – pasako, ko gal kitaip ir nepasakytų. „Jūs klausiat kaip Leninas: ką daryti? Atsakau kaip Granauskas: nežinau. Revoliucijos kėlėjai niekur kultūros nepakėlė. Ir kas tą revoliuciją kels? Nebėra kam.
Ir tai yra didžiausias valdžios pasiekimas.“

Na, valdžiai iš R. Granausko kliūna. Tam ji ir valdžia.

Ir pokštuose, ir kalambūruose, ir epigramose kliūna. Turi būti taikinys, į kurį šaudoma. Kartais taikliai, kartais ir pro šalį. Kitas Romualdas Granauskas, kitoks. Lyg išėjęs į paviršių, bet tas pats, kuris gali grįžti į būsenas, iš kurių parašyta „Dvylika juodvarnių, apie Daukantą lakstančių“. Arba „Baltas liūdesio balandis“.

Viktorija Daujotytė. Apie turėjimą neturint

2024 m. Nr. 7 / Dabar iš naujo atsiversti Valdo Kukulo rinktinę „Mūsų šitie dangūs“ (2009), jo paties ir sudarytą, gyventi likus tik porą metų, iki 2011-ųjų vasaros, neseniai peržengus 50-mečio slenkstį. Vienintelė lietuvių poezijos knyga…

Viktorija Daujotytė. „Žmogui žinokit eilėraštis duotas yra“

2024 m. Nr. 4 / Aidas Marčėnas. Mirkt: eilėraščiai iš pasibaigusio pasaulio. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 215 p. Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

Viktorija Daujotytė. Lyg ir nemažai padaryta

2024 m. Nr. 2 / Romas Gudaitis. Cezario kančios. – Vilnius: Homo liber, 2023. – 191 p. Knygos dailininkas – Rimantas Tumasonis.

Viktorija Daujotytė. Reminiscencijos: Leonardas Gutauskas

2023 m. Nr. 11 / Jei kartą susitikai, tai ir lieki to susitikimo šviesoje. / „Šešėlis, kurs bėga greta!“ – Maironio eilėraščio eilutė, šią akimirką, kai bandau pradėti rašyti apie Leonardą Gutauską dar vos įsivaizduojamą atminimo tekstą…

Viktorija Daujotytė. Pasirinkto kelio ėjėja

2023 m. Nr. 3 / In memoriam. Romana Dambrauskaitė-Brogienė (1930 09 05–2023 01 30) / Priešpaskutinę 2023-iųjų sausio dieną, eidama 93-iuosius metus, mirė Romana Dambrauskaitė-Brogienė.

Viktorija Daujotytė. Eilėraščių nuorodos

2023 m. Nr. 1 / Julius Keleras. Virtuvėlė pilna Ukmergės. – Vilnius: 58 sapnai, 2022. – 97 p. Knygos dailininkė – Vanda Padimanskaitė.

Viktorija Daujotytė. Laimingo žmogaus atvejis

2022 m. Nr. 12 / Vandos Zaborskaitės šimtmečiui / Gal Juozo Grušo pakuždėta formulė: „Laimingasis – tai aš“; kaip ir kiekviena tikra formulė neišsemiama ir nesubanalinama. Kas pažinojo Vandą Zaborskaitę, tikrai matė ją ir švytinčią, ir šviečiančią…

Viktorija Daujotytė. Laimėtosios žemės eilėraščiai

2022 m. Nr. 11 / Alfonsas Bukontas. Nežinoma žemė. Terra incognita. – Vilnius: Santara, 2022. – 260 p. Knyga iliustruota Romualdo Rakausko nuotraukomis.

Viktorija Daujotytė. Liūnė Sutema: atskiroji lyrikos žemyne

2022 m. Nr. 8–9 / Jei ryžtamės kalbėti apie išskirtinesnę, ryškesnę lyrinę kūrybą, reikia bent suaktyvinti lyrikos suvokimą. Mąstymas apie lyriką yra ir grįžimas prie jos pradžių, prie jos vaizdinių ir suvokinių, bandant atnaujinti ir tai, kas jau sakyta.

Viktorija Daujotytė. Poeto autobiografija – kurianti ir perkurianti

2022 m. Nr. 7 / Pranešimas skaitytas šių metų tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ konferencijoje „Poeto biografija poezijoje – tikriau nei būta ar pramanyta?“ / Biografija apskritai problema, nors tai ir seniausias pasakojimo raštu…

Viktorija Daujotytė. Netikėta ir tikėta Vandos Juknaitės knyga

2022 m. Nr. 1 / Vanda Juknaitė. Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 80 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Viktorija Daujotytė. Būti eilėraščiais

2021 m. Nr. 12 / Ramutė Skučaitė. Buvau atėjus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 119 p. Knygos dailininkė – Jūratė Račinskaitė.

Viktorija Daujotytė. Romano radimasis iš poezijos; arba iš dieviško dykinėjimo

2021 m. Nr. 10 / Donaldas Kajokas. Skudurėlių šventė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 293 p.

Viktorija Daujotytė. „Jei tu, žmogau, tebūtum gyvulys…“

2021 m. Nr. 8–9 / Vytauto Mačernio šimtmečio vasara. Tikrai švenčiama – ypač Žemaitijoje. Liepos vidurys – karščiai, atrodo, kad dar nebuvę, bet gal ir buvę. Antakalnio pačiam pakrašty mėlyno-geltono santvanka.

Jurgis Rudys. Neišsipildžiusio likimo išsipildymas

2021 m. Nr. 5–6 / Eglė Juozapa. Juozapa ir jos seserys. – Vilnius: Odilė, 2019.

Viktorija Daujotytė. Filologinis laiškų romanas su Karalaite

2021 m. Nr. 3 / Vanda Zaborskaitė. „Tai aš, rašau…“: iš Vandos Zaborskaitės korespondencijos / sudarė ir parengė Virgilija Stonytė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019.

Viktorija Daujotytė: Apie save kaip apie kitus, apie kitus kaip apie save

2020 m. Nr. 12 / Profesorę Viktoriją Daujotytę kalbina Rimvydas Stankevičius / rofesorė beveik niekada nekalba apie save – vis apie kitus, apie kitus… Net ir šiame pokalbyje, paprašyta papasakoti apie savo gyvenimą. Tai daugiausia apie ją ir pasako.

Viktorija Daujotytė. Ir niekas iškyla iš kalbos

2020 m. Nr. 11 / Aidas Marčėnas. Nieko nebus. Eilėraščiai su gegute. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 160 p. Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

Viktorija Daujotytė. Kam priklauso mūsų balsai, arba – Dar sykį į Valhalą

2020 m. Nr. 8–9 / Rimvydas Stankevičius. Kiaurai kūnus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 120 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Gintarė Škėmaitė. Apie meilę, kuri išsipildo neišsipildydama

2020 m. Nr. 2 / Eglė Juozapa. Juozapa ir jos seserys. – Vilnius: Odilė, 2019. – 408 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Viktorija Daujotytė. Kas ir kaip portretuojama Gedimino Kajėno knygoje?

2019 m. Nr. 12 / Gediminas Kajėnas. 33 portretai: pokalbiai su menininkais. – Vilnius: Aštuntoji diena, 2019. – 475 p. Knygos dailininkė – Jūratė Kemeklytė-Bagdonienė.

Viktorija Daujotytė. R. M. Rilke Arvydo Šliogerio tekstuose

2019 m. Nr. 10 / Ne, temos nesiekiama aprėpti – tik pasiaiškinti, kodėl Arvydo Šliogerio filosofiniuose tekstuose, nutolusiuose per daugiau nei tris dešimtmečius, pasikartoja kelios Rainerio Marijos Rilke’s eilutės

Viktorija Daujotytė. Poezijos knygos dramaturgija

2019 m. Nr. 7 / Ramutė Skučaitė. Tik ištarti reikėjo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 135 p. Knygos dailininkė – Jūratė Račinskaitė.

Romualdas Granauskas. Šeši laiškai Ričardui Pakalniškiui ir šiek tiek prozos

2019 m. Nr. 8–9 / Skelbiami Granausko laiškai Pakalniškiui, rašyti 1957–1958 metais, iš laiko, kai buvo „jaunas ir naivus, nuoširdus ir tikintis viso pasaulio gerumu“ ir gabalėlis anksčiau neskelbtos prozos.

Viktorija Daujotytė. Rašytojų bendruomenės akivaizdoje

2019 m. Nr. 4 / Ne, Lietuvos rašytojų sąjunga nėra „nieko bendra neturinčiųjų bendrija“. Rašytojai yra (ir turi likti) jautrūs profesionalumui.

Viktorija Daujotytė. Nuo žemininkų iki žemininkų

2019 m. Nr. 2 / Pirminė mintis būtų tokia: svarbiausia XX a. lietuvių poezijos programa tebėra susijusi su žeme. Amžiaus viduryje ši bendra programa įgyja ryškesnių egzistencinių prasmės akcentų.

Viktorija Daujotytė. Savaime, bet juk ne tik

2018 m. Nr. 10 / Valentinas Sventickas. Dar gurinių. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 397 p.

Viktorija Daujotytė. „Tiktai akimis palydėjai“. Stasys Jonauskas

2018 m. Nr. 7 / Stasys Jonauskas – poetas, poetas iš tolimo Lietuvos pakraščio, iš palatvijės, Vilniaus ar Kauno poezijos sambūriuose – nepažįstamasis. Nedaug pasaulio teužsiėmęs

Viktorija Daujotytė. Atsiminti, kol įmanoma

2018 m. Nr. 3 / Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename. Sudarė Valentinas Sventickas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 469 p.

Viktorija Daujotytė. Mūsų šimtmetis ir amžių siužetai

2018 m. Nr. 2 / Švenčiame Lietuvą, savo Valstybę. Vasario 16-osios respublikos šimtmetį. Šimtmetis – dar mūsų, gyvenančių dabar, laikas. Tėvų, senelių, prosenelių rankomis apkabinamas laikas…

Juozo Baltušio dienoraščiai: pamiršti negalima suprasti?

2018 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Petras Bražėnas, Viktorija Daujotytė, Valdemaras Klumbys, Antanas Šimkus, Ieva Tomkutė, Saulius Vasiliauskas. Parengė Gediminas Kajėnas

ŠIMTMEČIO ANKETA: Viktorija Daujotytė, Gintaras Bleizgys, Aušra Kaziliūnaitė

2018 m. Nr. 1 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Viktorija Daujotytė. Tikrai ir tarsi; Aido Marčėno linkui

2017 m. Nr. 10 / Aidas Marčėnas. KasDienynas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 384 p.

Viktorija Daujotytė. Paaiškinimas atidedamas

2017 m. Nr. 5–6 / Rimvydas Stankevičius. Šermuonėlių mantija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 104 p. / Puikus Deimantės Rybakovienės viršelis.

Brigita Speičytė. Eilės, virstančios sėklomis

2017 m. Nr. 4 / Viktorija Daujotė. Žīmėni vuobelie/ Žieminė obelis. – Vilnius: Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, 2016. – p. 104.

Viktorija Daujotytė. Laisvai ir atsakingai

2017 m. Nr. 2 / Mindaugas Kvietkauskas. Uosto fuga. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 243 p.

Viktorija Daujotytė. Anapus: Vytautas Kubilius tarp „tylos vaikų“

2017 m. Nr. 1 / Kiek daug reikėjo pakelti jauniems žmonėms iškart po karo. Kiek nerimasties suimti į save, ypač tiems, kuriuos viliojo humanistika, filologija, poezija.

Viktorija Daujotytė. Mūsų likimo data – Lietuvos Respublikos šimtmetis

2016 m. Nr. 7 / ..mes taip mylime savo Lietuvą, kad jos žlugimo nepakeltume… Petras Juodelis, „Kodėl mums nepakeliui su „Keturiais vėjais“?“

Viktorija Daujotytė. Paskutiniai sakiniai Marytei Kontrimaitei

2016 m. Nr. 5–6 / Išeinanti literatūros karta – vienas paskui kitą, lyg pradėti išsivesti Antano Kalanavičiaus: Viktoras Brazauskas, Onė Baliukonė, Petras Dirgėla… Gal ir iš to paties Vilniaus universiteto lituanistų kurso, kaip ir Marytė Kontrimaitė…

Viktorija Daujotytė. „Pavasaris – jau nebejaunas…“

2016 m. Nr. 5–6 / Pacitavau Sigitą Gedą – frazę, gal net eilėraščio eilutės dalį ar nuotrupą, pavartotą 1991 metų „Poezijos pavasario“ redakcinės komisijos pirmininko baigiamojo žodžio pavadinimui. Kalbėjo apie almanachą…

Viktorija Daujotytė. Maironis ir Justinas Marcinkevičius

2016 m. Nr. 2 / Išeities taškas, formuluojant jungtį tarp Maironio ir Justino Marcinkevičiaus, – tauta, lietuvių tauta, į kurią vienu ar kitu būdu yra sutelktos abiejų poetų aspiracijos. Kaip bendruomenė, kaip etnosas, tauta tebėra.

Donata Mitaitė. Iš patirčių

2016 m. Nr. 1 / Vartai į abi puses: Viktoriją Daujotytę kalbina Marijus Šidlauskas. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 304 p.

Viktorija Daujotytė. Iš patirties – iki nepaslapties

2016 m. Nr. 1 / Atmintis, atminties kultūra pastaraisiais dešimtmečiais veikia ir kaip aktyvuotos sąvokos, ir kaip intensyvios metaforos, persmelkiančios ir humanistiką, ir kūrybą. Atmintis yra patirties sesuo…

Viktorija Daujotytė. Laiku ištarti kertinį skiemenį

2015 m. Nr. 12 / Rimvydas Stankevičius. Kertinis skiemuo: eilėraščiai. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 125 p.

Regimantas Tamošaitis. Anapus ežero, kur bokštai

2015 m. Nr. 10 / Šią vasarą norėjau parašyti kažką rimto apie Viktoriją Daujotytę jos artėjančio jubiliejaus proga, bandžiau ir pokalbį su jubiliate inicijuoti, buvau net ir klausimus sugalvojęs…

Viktorija Daujotytė. Salomėjos Nėries erdvėlaikis: kurtas, okupuotas, laisvintas

2015 m. Nr. 10 / Septyniasdešimtąją Salomėjos Nėries mirties vasarą, blyškiai pražystant diemedžiui, dar pabandyti įeiti į poetės kūrybą, pajusti pastoviuosius ir kintančius jos pasaulio dėmenis.

Viktorija Daujotytė. Gražios Žemaitės rankos

2015 m. Nr. 7 / Žemaitės vieta lietuvių moterų sąmoningumo istorijoje – išskirtinė. Ji suteikia svarbiausią impulsą moterims pasitikėti savimi, savo kūrybos galimybėmis, savo vieta gyvenime.

Viktorija Daujotytė. In memoriam. Kad prasmė neapleistų žmogaus pasaulio (Donatas Sauka)

2015 m. Nr. 7 / Prasmės gyvybingumui reikia tiesioginės reikšmės neturinčių veiksmų, gestų, judesių, žodžių. Kad vis mirgėtų prieš žmogaus akis prasmės linkui kreipianti efemerija, ūkas, kuriame visiems lemta pabūti ir visiems – pasitraukti, išnykti.

Viktorija Daujotytė. Formos: tuštėjančios, nykstančios, susidarančios

2015 m. Nr. 3 / Įvadui apmąstymams apie literatūros ir gyvenimo formas pateiksiu vieną kitą Vinco Mykolaičio-Putino mintį apie Kristijoną Donelaitį, nuo jo pereisiu prie formos kaip gyvybės būdo: atsirandančio, kintančio, tuštėjančio, nykstančio.

Viktorija Daujotytė. Romualdas Granauskas – mokytojams

2015 m, Nr. 2 / „Turiu laiko galvoti, daug pergalvoju“, – maždaug tokia frazė iš vieno pokalbio su Romualdu Granausku telefonu. Sekė, kas vyksta mokykloje, vis lygino su savąja, su savo patirtimi. Buvo tikras, kad mokykla yra pamatai…

Romualdas Granauskas: išeinantis ir pasiliekantis

2015 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Viktorija Daujotytė, Danielius Mušinskas, Akvilė Rėklaitytė, Vytautas Rubavičius, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis

Viktorija Daujotytė. In memoriam. „Kūnas – Lietuvoj, dvasia – kalboj“

2014 m. Nr. 12 / Romualdas Granauskas 1939.IV.18–2014.X.28 / Iš Romualdo Granausko teksto „Dvylika juodvarnių, apie Daukantą lakstančių“: „Tą rytą, kai Daukantas išėjo į Vilnių ir basos jo kojos palietė vieškelio dulkes…

Jonas Palionis. Lietuviškojo žodžio „glostytojas”

2014 m. Nr. 12 / Čia žodis glostytojas išskirtas kabutėmis dėl to, kad neseniai pasirodžiusios iškilaus mūsų rašytojo Romualdo Granausko knygos „Trečias gyvenimas“ antroji dalis – esė – yra pavadinta „Žodžio paglostymas“.

Romualdas Granauskas. Du apsakymai

2014 m. Nr. 12 / Kai pasibaigia gražiosios bobų vasaros dienos, danguje aplink miestelį sustoja ratu spalio debesys. Dar pilki, dar ne juodai pritvinkę. Vienas kitas, užplaukęs virš kapų ar virš malūno tvenkinio…

Laimantas Jonušys. Įkvėpimo žemė ir raidės

2014 m. Nr. 11 / Romualdas Granauskas. Trečias gyvenimas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 174 p.

Brigita Speičytė. Girdimoji atmintis kaip liudijimo literatūros strategija

2014 m. Nr. 10 / Viktorijos Daujotės žemaitiškų (dūnininkų tarmės) knygų „Balsā ūkūs / Balsai ūkuose“ (2010) ir „Gīvenu vīna / Gyvenu viena“ (2012) tekstai įsikuria pačioje tarminio – užrašyto šnekos teksto – paradokso šerdyje.

Viktorija Daujotytė. Išmintis išmaniajame pasaulyje, arba Apie gudobelę

2014 m. Nr. 8–9 / Vieša paskaita, skaityta Vilniaus universitete, Filologijos fakulteto Vinco Krėvės auditorijo­je 2014 m. balandžio 29 d. / Kodėl Rilke’s „Sonetai Orfėjui“, tas įstabusis, nei visai paaiškinamas Europos klasikos ciklas, prasideda nuo medžio?

Viktorija Daujotytė. Poezijos pavasariai – išlikti, vis įvykstant

2014 m. Nr. 5–6 / Menas slepiasi, menas yra paslėpti meną: ars est celare artem; ars latet arte sua, – senąją išmintį citavo ir Hansas Georgas Gadameris, mąstydamas „Apie žodžio tiesą”.

Viktorija Daujotytė. Metafizinės poezijos blyksniai

2014 m. Nr. 5–6 / Gražina Cieškaitė. Žodžiai kaip stigmos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 119 p.

Viktorija Daujotytė. Pasakų rožė – ant ledo

2014 m. Nr. 4 / Ramutė Skučaitė. Ant ledo atsirado rožė. – Vilnius: Homo liber, 2013. – 123 p.

Viktorija Daujotytė. Viešas vienumos žmogus – kritinis subjektas

2014 m. Nr. 3 / Valentinas Sventickas. Guriniai. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2013. – 263 p.

Romualdas Granauskas. Žodžio paglostymas

2014 m. Nr. 3 / Man skamba visai ne makabriškai: „Palaidojo žmogų su visais jo jausmais…“ O kaip su prisiminimais? Ar tai nėra svarbiausia, ką mes turim? Kuo skiriamės vienas nuo kito, kas yra tartum pati mūsų esmė.

Čempiono rinkimai, arba Knygų skaitymo mugės belaukiant

2014 m. Nr. 2 / Pokalbyje dalyvavo literatūros tyrinėtojai Elena Baliutytė, Viktorija Daujotytė, Laimantas Jonušys, Dalia Kuizinienė, Jūratė Sprindytė, Valentinas Sventickas, Regimantas Tamošaitis

Viktorija Daujotytė. Veldėti, paveldėti ir saugoti

2014 m. Nr. 2 / Tauta yra bendruomenė, turinti kultūros paveldą, bendruomenė ir todėl, kad jos paveldas bendras. Paveldas nėra tiksliai apskaičiuojamas nei suskaičiuojamas, vienu metu jis mąžta ir didėja…

Viktorija Daujotytė. Anapus tuštybės, arba Šiaudinis šuo

2014 m. Nr. 1 / Aidas Marčėnas. Tuščia jo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 168 p.

Viktorija Daujotytė. Tautiškumas / nacionalumas: kultūros lygmuo

2013 m. Nr. 8–9 / Patikimai skambanti mintis: „Tautinė savimonė ir valstybinis mąstymas – kiekvienos valstybės pamatas“1. Turėtume pridurti: klasikinė mintis, taikytina klasikinei valstybei.

Viktorija Daujotytė. „mano sodo vagis man yra giminė“

2013 m. Nr. 7 / Jonas Kalinauskas. Mano sodo vagis. – Kaunas: Kauko laiptai, 2013. – 87 p.

Viktorija Daujotytė. Vakar ir visados

2013 m. Nr. 5–6 / Marcelijus Teodoras Martinaitis (1936 04 01–2013 04 05) / Štai ir vėl atsivėrė žemė, žemė gimtoji, žemė motina, maloningai priglausianti Marcelijų Martinaitį, ištikimąjį sūnų, poetą, gyvenusį ir kūrusį tėvynės…

Jūratė Sprindytė. Rašymai, užrašymai – į sąmonę ar į griovį?

2013 m. Nr. 5–6 / Romualdas Granauskas. Šventųjų gyvenimai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 135 p.

„Metų“ anketa. Viktorija Daujotytė, Giedra Radvilavičiūtė

2013 m. Nr. 3 / Kristijonui Donelaičiui – 300 / Artėja literatūros klasiko Kristijono Donelaičio jubiliejus. Poema „Metai“ yra ir mūsų grožinės literatūros pradžia, ir autentiškas žemdirbio kultūros kodas, tautos savasties paliudijimas…

Romualdas Granauskas. Pasijos pagal Joną

2013 m. Nr. 3 / Vieno dalyko niekada nesupratau ir jau niekada nesuprasiu. Jis turėjo būti mano brolis, bet nebuvo. Jis galėjo būti ir mano sesuo, jei būtų gimęs mergaite. Vieną kartą man labai skaudžiai perėjo per širdį.

Viktorija Daujotytė. Emigravusi į šalį, vardu SUTEMA

2013 m. Nr. 2 / Liūnė Sutema (1927 07 05–2013 01 16) / 2013 m. sausio 17-osios vakare liūdna žinia – Lemonte mirė Liūnė Sutema. Eilėraščio prisiminimas: „Emigruosiu į šalį, kurios dar nėra / ir duosiu jai vardą / SUTEMA, / ir ji bus nepriklausoma…

Viktorija Daujotytė. Nauja ir paskutinė: autobiografija trioleto sukiniuose

2013 m. Nr. 2 / Albinas Bernotas: Kaustytos žąsys: autobiografinė beletristika ir eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 288 p.

Regimantas Tamošaitis. Esmių mąstymo teritorija

2013 m. Nr. 1 / Viktorija Daujotytė. Laisvojo mąstymo properšos. – Vilnius: Tyto alba, 2012. – 302 p.

Viktorija Daujotytė. Vinco Krėvės universalijos

2012 m. Nr. 12 / 130 metų Vincui Krėvei-Mickevičiui, vienam iš lietuvių literatūros didžiųjų, universalistų, siekusių aprėpti žmogaus pasaulį ne tik prigimtiniais, bet ir kitų kultūrų parametrais. Sukaktis liko didžiojo Maironio jubiliejaus šešėlyje…

Viktorija Daujotytė. Kas be ko – romanas

2012 m. Nr. 11 / Donaldas Kajokas. Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys. – Vilnius: Tyto alba, 2012.

Romualdas Granauskas. Nepamatytoji

2012 m. Nr. 10 / Ji kelis kartus perskaitė tą raštą iš rajono ir vienu metu pagalvojo tartum dvi mintis. Pirmoji buvo, kad valdžia neprotingai daro, siųsdama į tuos kompiuterių kursus moterį, kuriai nors dar ir ne pensija, tačiau jau šviečiasi jos kraštelis.

Renata Šerelytė. „Yra kažkas, ką žino šunys…“

2012 m. Nr. 8–9 / Romualdas Granauskas. Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 172 p.

Viktorija Daujotytė. Geometrinių dygsnių knyga

2012 m. Nr. 8–9 / Aidas Marčėnas. Ištrupėjusios erdvės: devynių gyvenimų eilės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 240 p.

Viktorija Daujotytė. Maironio skaitymo fragmentai

2012 m. Nr. 7 / Praeinamybės tragika – nenuraminama: „Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo, / Ir niekas manęs neminės!“ Viena ankstyvųjų refleksijų. Ir viena paskutiniųjų – iš „Vakaro minčių“: „Ir mes ryto tebūsime vaizduotės monai…

Viktorija Daujotytė. Kita gravitacija

2012 m. Nr. 7 / Gintaras Bleizgys. Sodas: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 112 p.

Viktorija Daujotytė. „Kad neužmirštumei stebėtis gaudžiančiu pasauliu“

2012 m. Nr. 4 / Alfonsas Bukontas. Pirštų antspaudai: eilėraščių rinktinė. – Vilnius: Tyto alba, 2011. – 140 p.

Valentinas Sventickas. Tiesioginė laisva kalba

2012 m. Nr. 4 / Viktorija Daujotytė. Justino Marcinkevičiaus žemė: Žmogaus šiapus. – Vilnius: Alma littera, 2012. – 328 p.

Viktorija Daujotytė. Paskutiniosios Valdemaro Kukulo knygos

2012 m. Nr. 3 / Valdemaras Kukulas. Antausis sienai. – Vilnius: Homo liber, 2011. – 124 p. / Valdemaras Kukulas. Saulėlydis mano giesmė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 174 p.

Viktorija Daujotytė. Kaip pasakojame; kaip esame pasakojami

2012 m. Nr. 2 / Eilėraščių knygelė, autorė jau nelietuviška pavarde, gyvena toli, remta vyro giminių. Elementarūs, elementariai sueiliuoti kalbėjimai apie meilę, vaikystę, kito krašto, kuriame, atrodo, neblogai klojasi, įspūdžius.

Romualdas Granauskas. Šventųjų gyvenimai

2012 m. Nr. 2 / Kai ji pakėlė galvą nuo siuvamosios mašinos ir pažiūrėjo pro langą, tamsus trobos stogo šešėlis jau gulė ant kiemo žolės ligi pat keliuko vartų. Šiuo metų laiku saulė leisdavosi anoj pusėj už aštrių eglyno viršūnių…

Alfredas Guščius. Biografija, įsupta į laiko drobulę

2011 m. Nr. 11 / Romualdas Granauskas. Trys vienatvės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 192 p.

Viktorija Daujotytė. „…štai ir visas gyvenimo menas“

2011 m. Nr. 10 / Donaldas Kajokas. Kurčiam asiliukui: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 160 p. – Dailininkė Jūratė Stauskaitė.

Viktorija Daujotytė. Lectio ultima: įkvėpti ir iškvėpti

2011 m. Nr. 10 / Kalba, pasakyta išėjimo į emeritūrą proga Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje 2011 m. birželio 22 d. / „Nieko nėra išmintingesnio kaip ratas“, – ištarta Rainerio Marijos Rilke’s, vieno įžymiausių XX a. Europos poetų. Turėtų ar bent galėtų taip būti, kad šis vardas, kurį dabar pasakiau

Viktorija Daujotytė. Aiškinanti Aisčio estetika

2011 m. Nr. 8–9 / Dar gal ir nepastebime, kas jau įvyko mūsų humanistikoje; ir įvyko bendriau nei tik literatūros kritikoje. Nustojome mąstyti apie lyriką, giliausią, labiausiai konsoliduotą lietuvių kultūros tradiciją, pirmiausia pastebėtą…

Viktorija Daujotytė. Apie mitą, arba apie Tadą Blindą

2011 m. Nr. 7 / Svarstydami vis mūsų neapleidžiančią patumo–tapatumo problemą, lyg ir pasibauginame: ne, Tadas Blinda netinka būti mūsų herojumi, savo tapatybės negalime į jį orientuoti.

Viktorija Daujotytė. Tarp poetinės paslapties ir logikos

2011 m. Nr. 5 / Kęstutis Nastopka. Literatūros semiotika. – Vilnius: Baltos lankos, 2010. – 322 p.

Viktorija Daujotytė. Koks ilgas amžinatilsis tie „Metai“!

2011 m. Nr. 4 / ln memoriam. Justinas Marcinkevičius 1930.III.10–2011.II.16 / Ištariu eilutę iš Justino Marcinkevičiaus triptiko „Žiūrėjimas į Lietuvą“: žiūrėjimas iš toli, iš arti ir „Iš Tolminkiemio“

Viktorija Daujotytė. Kalbėti iš mirties, bet apie gyvenimą (In memoriam Vanda Zaborskaitė)

2011 m. Nr. 2–3 / Vanda Zaborskaitė 1922. XII. 24–2010. XII. 27 / Mirtis suintensyvina gyvenimą. Kai, nesuardydamas būties tvarkos, miršta didelės dvasinės energijos žmogus, aplinkui pasklinda stiprios šviesos ratilai.

Viktorija Daujotytė. Broniaus Radzevičiaus gervės

2011 m. Nr. 2–3 / Gal jau vėl laikas grįžti prie klausimo, kas yra B. Radzevičius: unikalus rašytojas, universaliosios kalbos kūrėjas ar tik tradicinis, nieko nauja neatskleidęs, modernumo slenksčio neįveikęs kaimo vaizduotojas?

Rimantas Kmita. Stiprus Sigito Gedos laukas

2011 m. Nr. 1 / Viktorija Daujotytė. Tragiškasis meilės laukas: monografija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

„Metai“ laiko tėkmėje

2011 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Algimantas Baltakis, Viktorija Daujotytė, Rimantas Kmita, Danielius Mušinskas, Vytautas Rubavičius, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis.

Viktorija Daujotytė. Apie tėvų ir protėvių žemę

2010 m. Nr. 12 / Juozas Mickevičius. Tėvų ir protėvių žemė, I knyga. – Vilnius, 2008; II knyga. – Vilnius, 2009.

Romualdas Granauskas: Kelio gale nebūna posūkių…

2010 m. Nr. 12 / Rašytojas Romualdas Granauskas atsako į Romo Daugirdo klausimus / Žinau, kad pernai atšventei garbingą jubiliejų ir dabar jau plūduriuoji aštuntojo dešimtmečio (šiurpu pagalvoti!) baloje (na, ežere). O tą laiką beveik visi…

Romualdas Granauskas. Du apsakymai

2010 m. Nr. 12 / Nešvenčiau niekada tų savo gimtadienių, nė mados tokios neturėjau. Ir niekas aplinkui jų nešventė, tiktai čia, Vilniuj, dabar visi taip daro. Žiūrėk, dvejų metų „solenizantui“ išsipūtusiu nuo sauskelnių užpakaliu jau perkamas didžiausias tortas

Viktorija Daujotytė. Poetiniai mąstymai: ertmės ir plokštumos

2010 m. Nr. 11 / Kornelijus Platelis. Karstiniai reiškiniai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. – 144 p.

Valdemaras Kukulas. Pomirtinė šokio režisūra

2010 m. Nr. 8–9 / Viktorija Daujotytė. Šokėja virš liepto per prarają. – Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2008.

Viktorija Daujotytė. Atsisveikinimas su Jonu Strielkūnu

2010 m. Nr. 7 / Jonas Strielkūnas. 1939.II.16–2010.V.9 / Mirties neperkalbėsi. Jonas Strielkūnas žinojo tai. Bet buvo lygiai ištikimas gyvenimui ir mirčiai. Daugiau kaip dešimtį metų kone kasdien kalbėjosi su Seseria Mirtim, sakė jai gražius ir tragiškus žodžius.

Viktorija Daujotytė. Apie Arvydo Šliogerio bulvę ir fotografiją

2010 m. Nr. 5–6 / Arvydas Šliogeris. Bulvės metafizika. – Vilnius: Apostrofa, 2010. – 275 p.

Romualdas Granauskas. Su žydinčia obelim glėby

2010 m. Nr. 4 / Juozas Aputis 1936. VI. 8–2010. II. 28 / Tavo novelės man šviečia iš tolo. Tokia ypatinga aputiška šviesa. Ir Tavo apysakos. šviečia ne kokie ten literatūriniai atradimai, o skaudūs žmogaus būties praradimai. Argi ir praradimai gali šviesti?

Viktorija Daujotytė. Pakartoti fleitą, prisiminti Radauską

2010 m. Nr. 4 / Henriko Radausko „Fleita“ – vienas iš šio poeto tobulųjų eilėraščių, aukštojo poetinio principo, leidžiančio kartoti, atsiminti tai, kas galbūt ir slypi tik muzikoje – Bacho fleitoje.

Viktorija Daujotytė. Romaninis mąstymas humanistikoje

2010 m. Nr. 1 / Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija – tokia yra naujos Algimanto Bučio knygos apie Mindaugo epochą paantraštė. Aiški nuoroda į moksą. Ne į romaną. Ir visgi romanas šioje studijoje dalyvauja – ir laisvoje…

Viktorija Daujotytė. Puslapis tragiškajai literatūros istorijai (Sigitas Geda)

2009 m. Nr. 12 / Vakar (2008-ųjų gruodžio 14) netikėtai suvokiau, kad Sigitas Geda jau seniai jai priklauso; staigi mirtis lyg žaibas perėjo per jo kūrybą – pirmiausia per lyriką, išryškino jos aukštumas ir duobes, jos laiminčią riziką ir pralaiminčius kaprizus.

Viktorija Daujotytė. Haiku: 2009-ųjų spalio 1 diena

2009 m. Nr. 11 / Tai haiku, tai gali būti suvokta kaip haiku: lemia ne skiemenų buhalterija, lemia vidinė kelionė, išreikšta žmogaus akių (arba sielos) linija, brėžiama paskui išskrendančius paukščius.

„Metų“ anketa. Romualdas Granauskas, Algimantas Bučys

2009 m. Nr. 5–6 / Šiemet minime Lietuvos vardo tūkstantmetį. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?

Viktorija Daujotytė. Salomėja ir Jurga: likimo kūryba

2009 m. Nr. 4 / Kokiu būdu ryškus kūrybingos moters likimas persirašo kituose likimuose, kaip toji ypatinga giminystė gali būti atpažinta?

Kalbos pabaiga?

2009 m. Nr. 3 / Pokalbyje dalyvavo Viktorija Daujotytė, Vytautas Rubavičius, Arvydas Šliogeris, Regimantas Tamošaitis

Rimantas Kmita. Monografija apie Joną Strielkūną

2009 m. Nr. 2 / Viktorija Daujotytė. Gyvenimas prie turgaus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 336 p.

Viktorija Daujotytė. „Aš ją mylėjau, gimtąją lietuvių literatūrą“

2009 m. Nr. 1 / In memoriam Sigitas Geda (1943. II. 4–2008. XII. 12) / J. Derrida, įžymiojo postmodernizmo ideologo ir teoretiko, bandymas atsakyti į klausimą: kas yra poezija. Ežiukas greitkelyje, žūva tada, kai, įtraukęs spygliukus, manosi esąs saugus.

Viktorija Daujotytė. Studija apie sąmonės maištingumą

2008 m. Nr. 12 / Dainora Pociūtė. Maištininkų katedros: Ankstyvoji reformacija ir lietuvių–italų evangelikų ryšiai. – Vilnius: Versus aureus, 2008. – 600 p.

Viktorija Daujotytė. „Krizė – būtina moralės sąlyga“

2008 m. Nr. 11 / Ne tik kalbame apie krizę. Jau esame įtraukti į ją, traukiami gilyn. Recesija nėra tik ekonominis terminas, reiškiantis gamybos lėtėjimą, stagnavimą; recesija reiškia ir atsitraukimą – platesne, globalesne reikšme.

Regina Čičinskaitė. Pokalbis be nudėvėtų daugtaškių

2008 m. Nr. 10 / Viktorija Daujotytė. Sauganti sąmonė. Literatūra ir patirtis: užrašai. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2007. – 489 p.

Viktorija Daujotytė. „Ką čia gali veikti literatūros kritikas?“

2008 m. Nr. 10 / Valentinas Sventickas. Šitas Aidas, šitas Marčėnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 195 p.

Viktorija Daujotytė. Tik penkiasdešimt Algimanto Baltakio eilėraščių

2008 m. Nr. 2 / Algimantas Baltakis. Penkiasdešimt eilėraščių: rinktinė. – Kaunas: Naujasis lankas, 2007. – 72 p.

Brigita Speičytė. Intymaus balso knyga

2008 m. Nr. 2 / Baigiantis 2007 metams Vilniaus dailės leidykla išleido netikėtą knygą – Viktorijos Daujotytės „Sauganti sąmonė. Literatūra ir patirtis: užrašai“. Tai beveik pusantrų metų rašytas savitas mąstymo dienoraštis. Jame susipina asmeninių patirčių…

Viktorija Daujotytė. Poezija iš lemiamosios nuosakos

2007 m. Nr. 2 / Liūnė Sutema. Tebūnie. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. – 47 p.

Brigita Speičytė. Pasakojimas apie Vytautą Mačernį

2007 m. Nr. 1 / Viktorija Daujotytė. Karalių gėlė iš Žemaitijos pelkių: sugrįžtantys Vytauto Mačernio skaitymais 85-aisiais jo būties metais. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006. – 224 p.

Šiandieninės lietuvių literatūros centras: kur jis?

2005 m. Nr. 3 / Pokalbyje dalyvavo literatūros kritikai Viktorija Daujotytė, Laimantas Jonušys, Mindaugas Kvietkauskas, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis ir rašytojas Herkus Kunčius.

Viktorija Daujotytė. Kas gaudžia anoje distancijos erdvėje?

2005 m. Nr. 1 / Valdemaras Kukulas. Didžiadvasių žodžių eros pabaiga. – Vilnius: Homo liber, 2004. – 214 p.

Viktorija Daujotytė. Janinos Degutytės poetinių laikysenų atodangos

2004 m. Nr. 10 / Išleidusi pirmąją knygą, J. Degutytė gavo itin daug laiškų, taip pat ir iš Sibiro, iš politinių kalinių tremtinių. Minėjo, kad tremtinių laiškuose buvę rašo­ma, kad jos eilėraščiai priminę Lietuvą, suteikę džiaugsmo, padėję išgyventi.

Jūratė Sprindytė. Lošti iš romano

2004 m. Nr. 8–9 / Nebėra abejonių, kad romanas pasidarė rinkos dievaitis. Visi puolė rašyti romanus arba tuos savo tekstus, kuriuos anksčiau vadino įvairiais prozos ir kri­tikos žanrais, dabar vadina romanais. Rašytojas be romano – ne rašytojas.

Viktorija Daujotytė. Eilėraščių tekstai, tekstų eilėraščiai

2003 m. Nr. 2 / Justinas Marcinkevičius. Dienos drobulė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – 100 p.

Viktorija Daujotytė. Patirties patirtis

2001 m. Nr. 11 / Patirties–patyrimo sąvokos fenomenologijoje yra pirminės. Bet retai aiškinamasi, kas yra patirtis, ką reiškia patirti. Tai laikoma savaime suprantamu dalyku. Gyvename patirdami. Gyventi ir reiškia patirti.

Gintaras Bleizgys. Subtilios jungtys

2000 m. Nr. 7 / Poezijos pavasaris: almanachas. – Sudarytojai Valdas Kukulas, Viktorija Daujotytė, Eugenijus Ališanka. – Vilnius: Vaga, 2000. – Dailininkas Linas Spurga.

Viktorija Daujotytė. Vasaros skaitymai Vaižganto paunksnėje

1999 m. Nr. 8–9 / Kas su mumis vyksta, ką mąstome ir nemąstydami, pasako knygos, kurias pasiimame nors trumpam atitrūkdami, išvažiuoda­mi atostogų. Ak, pagaliau – laikas skaityti.

Sigitas Geda. Iš seno šuns yra ko pasimokyti

1999 m. Nr. 4 / Antrajame „Gyvulėlių dainavimo“ viršelyje Romualdas Granauskas nusifotografavęs su savo velioniu… šuneliu. Tik galvos kyšo. Apie aną esu girdėjęs daug istorijų, kai kurias sutraukęs užrašiau, bet dabar tingiu raustis po sąsiuvinius.

Viktorija Daujotytė. Liepa – Liūnės Sutemos mėnuo

1997 m. Nr. 7 / Liūnės Sutemos 70-mečiui / Šis vidurvasaris yra Liūnės Sutemos. Pagal gimimo teisę. Pagal kūrybos galią. Kaip gėlė, kurios neįteiksime, Janinos Degutytės eilėraštis iš „Vidurvasario triptiko“…

Polinkis abejoti yra būdas pažinti pasaulį

1997 m. Nr. 5 / Apie poetę Janiną Degutytę, neseniai išleistas knygas „Artumas“ ir „Atsakymai“, taip pat apie kai kurias literatūros problemas su Vilniaus universiteto profesore Viktorija Daujotyte kalbasi Ramunė Kiškytė-Bleizgienė ir Gintaras Bleizgys.

Romualdas Granauskas. Rakto ieškojimas

1995 m. Nr. 7 / Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos Įteikimo iškilmėse / …Šitą dalyką turėtume vadinti mūsų laiko drama. Kai taip stai­giai pasikeičia ištisos vertybių sistemos, toli į šoną pasislenka at­skaitos taškai ir kriterijai, nenuostabu, kad…

Romualdas Granauskas. Su peteliške ant lūpų

1994 m. Nr. 12 / Atsirakinęs buto duris, jis įžengė į tamsų prieškambarį. Pirmiausia nusivilko švarką ir apgraibom pakabino. Tada įėjo į didįjį kambarį, kuriame taip pat tvyrojo prietema. Užuolaidos buvo užtrauktos…

Viktorija Daujotytė. Oskaras Milašius labai karštą liepą

1994 m. Nr. 12 / Poezija yra iš tos pačios dvasinės patirties, kuri parodo akims žiedą ar ak­mens formą, kuri leidžia matyti, girdėti kaip mąstyti. Tyliai, savaimingai – kaip auga žolė

Viktorija Daujotytė. Liūnė Sutema: „Tebūnie…“

1994 m. Nr. 10 / Ta, kuri kalba. Poezija yra kalbėjimo būdas. Kalbėjimo būdu poetas pasako, pasisako, išsisako. Būtent taip, tokiu būdu. Kalbėjimo būdu įsiskverbiama į tikrovę, diktuojant savo valią, ir ji priimama tų, kurie su kalbančiuoju solidarūs.

Viktorija Daujotytė. Henrikas Radauskas: poezija iš principo

1994 m. Nr. 4 / H. Radauskas – inteligentas iš prigimties ir esmės – bus vienas pirmųjų lietuvių šių tragiškų situacijų supratusių. Jis atsisakė skelbti poezijoje principus. Jis pasirinko poeziją iš principo.