literatūros žurnalas

Valdas Kukulas. Trys dešimtmečiai per žolynus

2005 m. Nr. 3

Stasys Jonauskas. Žolės balsas: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004. – 311 p.

Pagaliau atėjo ir Stasio Jonausko valanda: įteiktos Jotvingių ir Lietuvos rašytojų sąjungos premijos, išleista pirmoji didelė rinktinė „Žolės balsas“ ir pasirodė pirmosios rimtesnės jo kūrybos interpretacijos (galbūt tik po V. Sventicko išsamios, kvalifikuotos recenzijos, palydėjusios rinkinį „Širdis plaka delčią“, 1998). Sakau – pagaliau, nes tiems, kurie šio poeto kūrybą seka štai jau trisdešimt metų, S. Jonausko pavardė ir kūryba niekad nebuvo išsprūdusi iš atminties ir dėmesio lauko. Skaitant „Žolės balsą“, man buvo skaudžiausia, kad neįtraukti pirmos jo knygos „Didelis laukas“ (1973) eilėraščiai: anuomet tai – vienas skaidriausių ir, kas tada buvo gana reta, žaismingiausių poetinių debiutų. Kita vertus, nesunku racionaliai motyvuoti ir rinktinės sudarymo principus, ir atrankos kriterijus (pirmos knygos eilėraščių visai neliko, iš „Darbų vardų“ atrinkta maždaug trečdalis tekstų, o rinkinių „Lekia kaip metai“ ir „Spindulys po žeme“ eilėraščiai „sutraukti“ į vieną skyrių, o jie – šios dienos leidybinės konjunktūros masteliais matuojant – sudarytų labai jau nedidelį eilių rinkinuką). Reikalas tas, kad ties ankstyvąja S. Jonausko kūryba kryžiuojasi keli poetui nebūtinai palankūs literatūriniai ir neliteratūriniai, tarkim, paraliteratūriniai kontekstai, lėmę jo kūrybos anuometinius vertinimus ir gal palikę nuosėdų kūrybinėje savivokoje, taigi šiek tiek koregavę ir požiūrį į save, savo kūrybą.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje – abipus S. Jonausko „Didelio lauko“ – pasirodė tokios pirmosios knygos: O. Baliukonytės „Laukinės vaivorykštės“, D. Saukaitytės „Rugpjūčio žemuogės“, S. Bucevičienės „Žalios žolės žaidimai“, M. Karčiausko „Klevo medus“. Dabar, praėjus trims dešimtmečiams, drąsiai galima tvirtinti, kad jos buvo daug kuo panašios: labai išskaidrėjusi, iššviesėjusi gamta ir dar labiau skaidrus, iškristalizuotas liūdesys, kažkoks sunkiai nusakomas pastovumo, amžinumo, o gal paprasčiausio žmogiško tikrumo ilgesys, paradoksaliai išreikštas keliasluoksne, bet labai perregima metafora, šiek tiek valiūkišku ritmu, primenančiu miesto folklorą (kurio atšvaitų vėliau lietuvių poezijoje taip ir nebeteko užtikti, nors anuomet, tarkim, beveik visą D. Saukaitytės knygą V. Kernagis „pavertė“ populiariomis dainomis; keistoka, kodėl taip nenutiko su S. Jonausko eilėraščiais, nes aš pats, po daugelio metų atmintinai kartodamas pasąmonėje išlikusias tekstų nuotrupas, dažnai nebegaliu atskirti, kuri kuriam poetui priklauso). Ir šitas panašumas, bent jau šiandienos akimis žiūrint, nebuvo atsitiktinis. Visi žinojo, ką sako, kai deklamavo S. Jonausko „Žiemos pradžią“: „Nei manęs, nei tavęs nebėra adresuos, / O ieškoti tarp raidžių nelieka drąsos. // <…> // Toli šitos naktys, kur ėjo ratu, / Tik stovi sargyba ant jūros krantų“. Arba: „Laikas kalbančiam žinoti, / Ką apauga žolės, / Ir kad, tarus pirmą žodį, / Lieka antras žodis. // O ištarus antrą žodį, / Pasilieka trečias, / Ir jau lengva prasižioti / Tarsi būtum svečias“. Šiandieninis postmodernas visas prasmes ištiesintų ir pereitų į elementariausią tiesosaką, tad anos generacijos kūrybos reikšmė ir yra – sugebėjimas svarbiausia pasakyti lyg tarp kitko, prisidengti lengvu ritmu ir tariamu tautosakiškumu. Ir drauge – šituo tariamu lengvumu anas prasmes labai lengvai „įmušti“ į skaitytojo atmintį. Prieš tris dešimtmečius to dar buvo siekiama…

Bet gerai, kad gerokai suploninti „Darbų vardai“ (1977). Prisimenu, kokį nusivylimą žadino ši knyga mums, aniems, pirmos S. Jonausko knygos „fanams“ (nors tokio žodžio lietuvių kalbos leksika dar nebuvo girdėjusi). Dabar suprantu ir ano nusivylimo priežastis. Pirma, erzino S. Jonausko kūrybai svetimi „martinaitizmai“ ir prozaizmai („Kartą, grįždamas temstant iš patalkio, / Linksmai nusiteikęs žmogelis / Užsiklausė, kaip skrenda plūgai, / Ir išbarstė darbų pavadinimus“). Antra, kaip tik šioje knygoje prasidėjo visas šiandieninis S. Jonauskas, todėl ir rinktinė pradedama nuo jos; tačiau anuomet prie tokios naujos poetikos, tokios vaizdo ir metaforos struktūros dar reikėjo priprasti. Nes čia poetas jau nebeįsijunginėjo į kokius nors kontekstus, o ėmė kurti savo poetinį kontekstą, į kurį savo ruožtu niekas vėliau taip pat nebandė nei įsijungti, nei įsilieti. Be to, anuomet vargu ar kas išvis buvo girdėjęs tokias sąvokas kaip natūrfilosofija, antropologija ir pan. Keistas tas dalykas – kūrybos skaitymas atgaline, atbuline tvarka: tai, kas iš karto nepriimama todėl, kad neatpažįstama, kad nerandama sąvokų, kategorijų tiems neatpažintiems dalykams įvardyti, vėliau to paties poeto kūryboje ima erzinti kaip pasikartojimas, kūrybos automatizmas. Ir dar keistesnis dalykas įvyksta, kai tai suvokia pats poetas: rinkiniu „Spaliai“ (1986) jam pavyko aplenkti ir save, ir visas tuomet vyravusias poezijos tendencijas. Naujasis panašus bandymas (turiu galvoje naujausių eilėraščių skyrių rinktinėje „Žolės balsas“) „Spalių“ šuolio nebepakartoja. Aštuoneilius rašė V. Rudokas, J. Strielkūnas, M. Martinaitis, A. Mikuta ir daugybė kitų poetų, ir kur tarp jų įterpti šiandien nuo savęs bėgantį S. Jonauską?

Vėjas bėga tolyn vasarojais,
Juos pakėlęs nuo žemės per sprindį,
Ir jo veidas, rytais aprasojęs,
Tik žmonių akyse atsispindi.

Ir, pažvelgę į bėgantį vėją,
Jie gyvenimą savo pamato:
Viskas buvo ir viskas praėjo
Ten per du tūkstančius metų. 

 

(„Vėjas bėga tolyn“, p. 292)

Beje, šioje vietoje reikėtų pakoreguoti tarsi netyčiom prasprūdusį „martinaitizmų“ apibūdinimą. Žemaitiška kalbėsena, žemaitiško mentaliteto atšvaitai nėra vien M. Martinaičio nuosavybė. S. Jonauskas gimė gerokai gilesnėj Žemaitijoj, o jei turėsime galvoje ir paribio su Latvija padėtį (poetas verčia nemažai latvių regioninės, kitaip tariant, tarminės poezijos), tai ir universalesnėj. Be to, tai retos poetinės auros kraštas: tuo pačiu metu tais pačiais paupiais čia klaidžiojo ne tik S. Jonauskas, bet ir S. Lygutaitė, R. Granauskas, D. Paulauskaitė, R. Pakalniškis ir dar ne vienas gal kiek mažiau žinomas literatas. Taigi tokia aplinka – ne tik tonizuojanti, mobilizuojanti, bet ir stabdanti, tramdanti (tarkim, akivaizdu, kad savo pirmose knygose S. Bucevičienė ir S. Jonauskas buvo kiek per arti vienas kito) – negalėjo nelemti ir kai kurių poetikos dalykų. Bandymas atsiriboti yra drauge ir nevalingas postūmis užsikonservuoti, kiek hipertrofuotai trauktis į savo atrastą poetinę teritoriją. Ir kai kalbame apie pernelyg tylų S. Jonausko ligšiolinį dalyvavimą lietuvių poezijos kontekstuose, tikriausiai turime omenyje ne tai, kad jis vienintelis iš bendragenčių liko gyventi Skuode. Tikriausiai kalbame apie žmogiškąjį žemaitiško mentaliteto ir specifiškai žemaitiško „eilėraščio sakymo“, kieto žemaitiško „skiemens tarimo“ sutapimą (net naujausiuose eilėraščiuose: „Ten, tarytum kieno paprašyti, / Būtų slėniais per vasarą ėję, /Paupy pulkas būdvardžių žydi / Ir iš lėto daiktavardėja“), kuris tolydžio vis stiprėjo. Ir gal savotiškai veržė ir varžė poetą. Viename interviu jis prisipažino, kad jei ne literatūros studijos Maskvoje, tikriausiai ir nebūtų parašęs „Spalių“, embleminės savo knygos. Kitaip tariant, gyvenimo būdo ir skaitomos lektūros kaita keitė ir santykį su žodžiu, su sava poetika. Ir išties „Spaliuose“ visai kitas žodynas, kitos intonacijos ir kitas santykis su pasauliu:

Gyventi reikia teisingai. Taip daro žmonės.
Gyvuliai irgi stengiasi taip, tik ne visiems išeina…
Ne visada mes galim pateisinti kiškio ar vilko poelgius,
O bakterijų arba virusų nesuprantam iš viso. 

 

(„Gyventi“, p. 126)

Būdinga, kad šitas „nejonauskiškas“ naujumas, ne vieną nustebinęs, tęsėsi neilgai. Poetas grįžo į savo Gėsalus, o jo eilėraštis – į įprastinę savo vagą. Beje, rašant apie S. Jonauską, atsiranda proga pamąstyti: kodėl geri jauni poetai, likę provincijoj arba likimo ten nublokšti, išgyvena tokius skirtingus kūrybinius likimus? Vieni pamažu supanašėja su vietos eiliuotojais mėgėjais, nors Vilniuje būna išleidę kokią itin daug žadančią knygą ar net ir kelias (čia būtų galima suminėti begales pavardžių), o kiti – priešingai – vis autentiškėja ir artėja savęsp (be S. Jonausko, kad ir D. Bozytė). Banalu ir senamadiška kalbėti apie poeto charakterio ir kūrybos temperamento sutapimus ir prieštaravimus arba intravertiškumo ir ekstravertiškumo įtaką kūrybinei laikysenai ir kūrybiniam likimui, ir vis dėlto apie S. Jonausko kūrybos visumą galėtume beveik neklysdami pasakyti: tokie eilėraščiai tegali būti parašomi tik nuošalėj, vienumoj, tyloj, taigi – provincijoj. Kita vertus, kodėl tai, kas S. Jonauską grūdino, žiedė kaip kokį molio indą, D. Paulauskaitę žeidė ir žudė? O juk jų biografijos turėjo nemažai sąlyčio taškų – ne tik darbas vienadienėj spaudoj, bet ir studijos toje pačioje Maskvos aukštojoje…

Žolės, žolyno semantika… B. Baltrušaitytė poezijoje debiutavo rinkiniu „Žolynų prieglaudoj“, H. A. Čigriejaus rinktinė vadinosi „Kaip žolės“, dabar – S. Jonausko „Žolės balsas“. Žolės metaforos skaitymas, bent jau lietuvių poezijos kontekste, manding, yra pirmiausia amžinybės sąvokos, sampratos skaidymas. B. Baltrušaitytės prūsiškąją tematiką užklojo istorijos dulkės, todėl ir kalbantysis apie ją kalba tarsi iš žolynų prieblandos. H. A. Čigriejaus gamta yra gera, prijaukinta ir prijaukinanti, bet poetui svarbiausia tai, kad ji moka visada atsitiesti, su pirmąja rasa atsigauti – net numinta, vežimo ratų perspausta. S. Jonausko gamta dar kitokia, turbūt pirmiausia kalbinė, lingvistinė, jei apskritai galima taip sakyti apie gamtą. Bet juk ir gamta, ir kalba – mažne lygiaverčiai žmogiškosios būties išliekamybės, amžinumo ženklai, ir menka nuodėmė teigti, kad gamtos pasaulis, jo įvaizdžiai kuo toliau, tuo labiau S. Jonauskui reikalingi spekuliatyvaus, racionalaus patyrimo, supratimo, žinojimo lytims ir formuluotėms skleisti, tirpdyti. Tarkim: „Tyla yra niekas, bet niekas / Mažesnis yra kaip tyla“ („Tylėti II“). Arba – jau iš kitos pusės: „Jis eina, kai prisuktas būna, / Visur, su visais kartu – / Per vagą, kapus, tribūną – / Gyvenimą – savo ratu“ („Angliškai tiksintis laikrodis“). Čia ypač įsidėmėtina trečioji eilutė: kapų amžinybė, vagos maitintojos archetipas, valdžia. Ir viską šluojantis rodyklės ėjimas r a t u. Taip pat įsidėmėtina, kad eilėraščio impulsas – ne koks nors sukrečiantis išgyvenimas, nutvilkanti mintis, o daiktas – paprasčiausias laikrodis. Ir tai tik nedidelė dalis tikrovių, kosmosų, erdvių, kurias į save lengvai sugeria S. Jonausko ketureilis. Lengvai, nes ketureilis jau vien kaip forma harmonizuoja ir kanonizuoja. Todėl jam nebaisios skirtingiausios, niekad nesusiliečiančios semantinės ir filosofinės sritys. Gamta šio poeto kūryboje susijusi su pačiais universaliausiais, metafiziškiausiais klausimais ir jų svarstymais (tiesiog provokuoja juos: „Kinivarpa lenda į sieną – / Ar tave įsives?), ji kelia aliuzijas su pačių netikėčiausių, „techniškiausių“ mokslų įžvalgomis ir atradimais („Ima slinkti žvaigždynai, ir dvi/ Begalybės staiga susitinka“), ji gali atspindėti ir buitiškiausią, materialiausią, ir dvasingiausią, meniškiausią tikrovę („Gimti namai“: „Atsiranda taip, kaip laikas, / O iš kur – ir nežinai. / Šimto metų neišlaiko, / O atrodo: amžinai“.). Bet pirmiausia ji yra ritmas ir kalba. Tiesa, O. Baliukonė šį teiginį „apverčia“, bet ir apverstame jame prasmės tik susikeičia vietomis: „Ilgai spėliojau, kame gi slypi unikalios šio poeto lyrikos (ir filosofijos) esmė, atsakymą staiga „pakuždėjo“ Vladimiras Mikuševičius: čia kalba idealiai susilieja su gamta“. Taigi tarsi išeitų, kad gamtos ritmas lemia ir tą gana „monotonišką ar monochronišką“ (O. Baliukonės apibūdinimas) S. Jonausko eilėraščio ritmą.

Dabar bandau atspėti, kodėl rinktinėje naujausių eilėraščių skyrius ne tik pats mažiausias, bet ir mažiausiai intriguojantis. Juk ne dėl atsirandančio socialinio, politinio podirvio („Po rudens švilpimo ilgo / Tarsi laikas ėjo. / Ir kas antras šapą vilko – / Žmonija verslėjo“). Ir ne dėl visoje šiandieninėje mūsų poezijoje paplitusio aštuoneilio eilėraščio. Ar nebus tik taip, kad S. Jonauskas, išsigandęs savo „monotonijos ir monochromijos“, sumanė grįžti į nūdienę lyriką apskritai, t. y. į tas teritorijas, kur taip saugiai jaučiasi A. Bernotas, J. Strielkūnas, iš jaunesnių – R. Stankevičius. Keičiasi net įvaizdžių sistema, net pavadinimai – kaip nuorodos į vienokį ar kitokį poetinį kontekstą:

<…>
Upių vingiais nutolsta šiaudiniai stogai, –
Gal jie vejasi amžiną žydą? –
Naktį jaujose dega seni pinigai,
Ar bent knygose taip užrašyta. 

 

(„Paskui debesis tolsta šiaudiniai stogai“, p. 286)

Ką iš populiarių poetų tai primena?

Jei tokie mano įtarimai ko nors verti, tuomet išties rinktinė „Žolės balsas“ pasirodė pačiu laiku ir visos premijos S. Jonauskui įteiktos tada, kai reikėjo, nes tokia kūryba negali likti neapibendrinta ir neįvertinta. Vis dėlto vienas jos etapas jau baigėsi ir kitą, prasidėsiantį, reikės vertinti jau iš naujo.

Valdemaras Kukulas. Kai tave pasirinko poezija

2019 m. Nr. 11 / Žiūrėdamas į didžiųjų mūsų poetų gyvenimą ir kūrybą, gali pastebėti, kad kūrybos procesas yra periodiškai vienas kitą keičiantys savęs sutramdymas ir išlaisvinimas.

Valdemaras Kukulas. Dienoraščių fragmentas

2019 m. Nr. 2 / Kaskart, kai prisimenu, kad jau kadu kadės nerašiau nieko dienoraščiui, išsigąstu, ir vėl – nerašau. O išsigąstu dėl to, kad suabejoju savo dienoraščio samprata.

Buvo ir yra – Valdas Kukulas

Siūlome dar kartą paskaityti tris „Metuose“ skelbtus V. Kukulo tekstus, kuriuose dar kartą galme jį girdėti – analitišką kūrėją, skaitytoją ir kritiką.

Viktorija Daujotytė. „Tiktai akimis palydėjai“. Stasys Jonauskas

2018 m. Nr. 7 / Stasys Jonauskas – poetas, poetas iš tolimo Lietuvos pakraščio, iš palatvijės, Vilniaus ar Kauno poezijos sambūriuose – nepažįstamasis. Nedaug pasaulio teužsiėmęs

Ilma Mažrimienė. Einantis ir praeinantis laikas

2014 m. Nr. 11 / Stasys Jonauskas. Laikas išeina pats. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 60 p.

Stasys Jonauskas. Eilėraščiai

2013 m. Nr. 10 / Atlėkė vėjas į miško palaukę,
Švilpė varnėnai lyg iš natų,
Laikrodis tyliai pro šalį plaukė,

Valdemaras Kukulas. Išsipildymo ženklai

2012 m. Nr. 11 / Paskutiniaisiais gyvenimo metais poetas, literatūros kritikas Valdemaras Kukulas (1959–2011) intensyviai rašė studiją apie Paulių Širvį – ilgai brandintą, didįjį savo gyvenimo kūrinį. Deja, darbo užbaigti nesuspėta…

Gintarė Adomaitytė. Valdas tiesiog neatėjo

2012 m. Nr. 3 / Vieną vasario pradžios vakarą susirinkome Rašytojų klube prisiminti Valdemaro Kukulo (1959–2011). Proga buvo ypatinga: beveik vienu metu pasirodė dvi jo poezijos knygos: „Saulėlydis mano giesmė“…

Viktorija Daujotytė. Paskutiniosios Valdemaro Kukulo knygos

2012 m. Nr. 3 / Valdemaras Kukulas. Antausis sienai. – Vilnius: Homo liber, 2011. – 124 p. / Valdemaras Kukulas. Saulėlydis mano giesmė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 174 p.

2010-ųjų knygos. Apie knygų puotą ir dvasios nuovargį

2011 m. Nr. 4 / 2010-ųjų lietuvių autorių knygas aptaria Donata Mitaitė, Elena Baliutytė, Jūratė Sprindytė, Laimantas Jonušys, Ramūnas Čičelis ir Valdemaras Kukulas

Valdas Kukulas. Basomis visais asfaltais

2005 m. Nr. 3 / In memoriam.Elena Mezginaitė 1941. X. 31–2005. II. 9 / Jei ne mistifikuoja Elenos Mezginaitės bendradarbiai panevėžiečiai, jau išvažiuodama į Vilnių, į Rašytojų suvažiavimą, ji prasitarusi: gal šiais metais nieko ypatingo nenutiks…

Viktorija Daujotytė. Kas gaudžia anoje distancijos erdvėje?

2005 m. Nr. 1 / Valdemaras Kukulas. Didžiadvasių žodžių eros pabaiga. – Vilnius: Homo liber, 2004. – 214 p.