Valdas Kukulas. Lengva ranka

1991 m. Nr. 12

Jurgis Kunčinas. Namai be žiburių: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991. – 144 p.

Poetai vieni kitus graudena ir gąs­dina ubago lazdos mokesčiu ir trupi­niais nuo pasaulio galingųjų stalo. Prozininkai, įtariu, studijuoja detekty­vo rašymo technologiją, nes tik jis aprūpins metus, būtinus rimtam roma­nui sukurti. Jurgis Kunčinas bene pirmasis pasirinko literatūros proleta­ro, literato pačia plačiausia prasme lemtį. Yra rašytojų, kuriančių apsaky­mus ir eilėraščius, yra poetų ir prozinin­kų, rašančių recenzijas. Bet J. Kun­činas rašo eilėraščius vaikams ir suaugusiems, „Šluotoje“ skelbia eiliuo­tas ir neeiliuotas humoreskas bei satyras, kuria apsakymus, suteikiančius, V. Gasiliūno žodžiais tariant, baugaus malonumo. Jis verčia vokiškai rašančius poetus ir prozininkus. Paprašytas jis operatyviai parašo recenziją ar literatūrinę mėnesio mo­zaiką. Kadangi šiandieniniam teatrui nereikia literatūrinių pjesių, jis su ma­lonumu imasi dramaturginės N. Gogo­lio adaptacijos. Kartkartėmis periodi­koje pasirodo publicistiniai J. Kun­čino svarstymai, apvainikuoti memuarų apie Alytų knyga „Vainikas „soscinei“. Toks tad būtų paties auto­riaus kūrybos kontekstas, į kurį pa­tenka naujasis jo eilėraščių rinkinys „Namai be žiburių“. Anotacijoje rašo­ma, kad tai ketvirtoji J. Kunčino eilėraščių knyga. Netiesa. Praėjusiais metais Alytuje išleista pakankamai rimta šio autoriaus eilėraščių knyga „Atgimimo kryžius“, tad „Namai be ži­burių“ – penktasis rinkinys. O iš viso autoriaus biografijoje tai būtų aštun­toji knyga, neskaičiuojant verstinių ir laukiančių eilės spaustuvėse.

Visa, ką rašo J. Kunčinas, yra pakankamai profesionalu ir sugestyvu. Jau yra susiformavęs jo eilėraščio atpažinimo kodas. Meninio vaizdo plastika ir elegantiška kompozicija tikrai „kunčiniškus“ daro geriausius jo apsakymus. Tad juo netikėtesnės abejonės, kurias provokuoja „Namai be žiburių“. Kodėl knyga atrodo parašyta lyg tarp kitko, priešokiais? Gal plataus diapazono literato lemtis vis dėlto yra nepalankiausia būtent poezijai? Kiekvienas žanras yra linkęs neigti kitą, tegu ir giminingą, arti­mą; kūrėjo psichologija turėtų būti itin lanksti, kad galėtų lygiagrečiai mąstyti kelių žanrų formomis ir struk­tūromis. Gal J. Kunčinas priėjo ribą, ties kuria pajuntama, kad susifor­mavęs savitas eilėraščio modelis pra­deda grasinti rašymo automatizmu, savitumo inercija, ir tai verčia rašyti kitaip, naujaip, nors ir suvokiant, kiek daug pralaimima, sąmoningai bė­gant nuo savęs? O gal čia veikia bendresni dalykai?

Literatūrinių leidinių redakcijoms visada trūkdavo ir šio, ir to, tačiau eilėraščių visada susidarydavo pluoštai metams į priekį. Šiandien poezijos skyrių redaktoriai gerų eilėraščių tiesiog prašo. Daugelis geriausių poetų šiandien paprasčiausiai negali rašyti eilėraščių. G. Patackas rašo „Gulago univermagą“ („linksmas karnavalas, ir tiek, į kurį žmonės gyvai reaguoja“) ir ciklo „Vien tik meilė valdo mus“ dainas. Net A. A. Jonynas randa ką paskelbti „Keturiuose vėjuose“. V. Braziūnas išleidžia poetinį tautinio atgimimo dienoraštį „Užkalbėti juodą sraują“. Objektyvumo labui reikia pri­sipažinti, kad ir šių eilučių auto­riaus „Knyga netyčia“ patenka į tą patį kontekstą. Kas nutiko? Ir kur nu­tiko – mumyse ar apie mus? Visa čia aptariamo konteksto poezija yra labai komunikabili ir sociali. A. A. Jonyno eilėraščiai „Keturiuose vėjuo­se“ dar ir erotiški. Rinkos nuojau­ta? Skaitytojų medžioklė? Ar vis dėlto pastarųjų metų gyvenimas toks išoriškas ir paviršutiniškas, kad nebeį­manoma susikaupti ir autentiškai išgyventi eilėraštį? J. Kunčino „Na­mai be žiburių“ darniai įsiterpia į šį kontekstą. Dar daugiau. Tai knyga, išduodanti J. Kunčino laisvalaikio lektūrą – tą pačią, kurią ką tik įvar­dijau. Štai trupinėlis G. Patacko:

Kada visi, kažko greitom išgėrę,
Pasklidome po Esperanto skverą,
po ištikimą damą pasistvėrę,
rugsėjis pūsčiojo rausvas žaras.
Parašę laiškus Dievui ir Teisėjui,
juos į išgertus butelius sudėjom,
kiekvienas sau rimtai pasižadėjęs,
kad jie išplauks šią naktį per marias. („O butelis plauks per marias“)

Štai trupinėlis A. A. Jonyno:

Per Vilniaus miestą slenka senas lenkas,
Po Vilniaus miestą vaikšto tirštas slengas,
Stovylai nišoje nusvyra baltos rankos,
Bet leidžias kopėtėlėm iš dausų viltis („Nepolitinė padėtis“)

Štai trupinėlis V. Braziūno ar dar kieno:

Rusija kaip monstras miega
Alkanu miegu
Aš valau nepurų sniegą
Nuo žvėries nagų („Salvadorai!“)

Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad tai plagiatas, įžūlus sekimas ar kad iš viso negalima peržengti savojo sti­liaus teritorijos ribų. Noriu tik įvar­dyti tendenciją, kuriai pasiduoda vis daugiau poetų: nusivylę savo augin­tais ir puoselėtais sodais, nūnai blaškomės po visą lietuvių poezijos teritoriją lyg po kokius bandymų sklypelius ir pavydžiai dairomės, kas kokį derlių augina. Didžiulis nepasi­tikėjimas savimi ir poezija, pašau­kimu ir kūrėjo reikalingumu. Ir sunku pasakyti, kas labiau veikia pasąmonę: ideologų ištarmė, kad visa, ką kūrėme, yra kultūros griuvėsiai, ar papras­čiausia gatves politika, užmušanti bet kokią gilesnę refleksiją ir meninį mąstymą daranti paviršutinišką, lozunginį.

Pačiais bendriausiais bruožais J. Kun­činas savo poezijoje išlieka toks, koks buvo, – magiškos tikrovės poetas, neskelbiantis jokios etinės programos. Jam svarbu ne žmogus pasaulyje, ne pasaulis žmoguje, o tiesiog pasau­lis, tikrovė. Jis gali parašyti gražų eilėraštį iš nieko ir apie nieką, ir jokiais literatūrinės analizės metodais neįrodysi, kodėl tas eilėraštis gražus: štai stovi A. Mickevičiaus paminklas prie šv. Onos bažnyčios, ir viskas. Štai duobkasiai rausia duobę, po juod­žemiu suraudonuoja molis, po moliu – smėlis, viskas nuoseklu ir logiška, o tekstas – magiškas: „Pasaulis švenčia, o žmogaus – nėra“. J. Kunčino poe­tinis pasaulis iš esmės išsitenka tarp dviejų eilėraščių– „Eilėraščio priemiesčio motyvais“ ir „Rečiau gy­venime, dažniau kine“. Pirmasis paliu­dytų, kaip darniai į strofą glaudžiasi skirtingiausios tikrovės atplaišos, užuo­minos: „kinžalas, priemiestis, dešra su bulvėm / Jon. Mačiukevičiaus straips­nelis „Tiesoje“ / ant atsarginių bėgių stovi senas pulmonas / ir erkės kalaku­to mėsoje // koliažas, priemiestis, keli gruzinai / rasa ant kooperatinių daržų“. Nereikia nei daiktavardžių, nei būdvardžių, kad būtų sukurtas idiliš­kas vaizdelis: „pusryčiai ant žolės“ šiukšlynu paverstame nykiame prie­miestyje. Šis J. Kunčino poezijos bruo­žas išduoda, kodėl jis ėmėsi rašyti pro­zą. Antrajame – etinė J. Kunčino poe­zijos tuštuma (jei galima taip įvardyti, matant, jog ta tuštuma yra tiesiog pro­graminė, išreiškianti neafišuojamą nihi­lizmo nuostatą): „Kai kur nulaužęs šaką palieku, / Kai kur ant laužo verdu vieną uodą. / Visur vienodai lengva ir sunku – / Prie kremlių, piramidžių ir pagodų / <…> / Rečiau matai dažniau kitas akis, / Rečiau renkies save. Dažniausiai – kitą“. Net nematydami tiesmukos šių eilučių pras­mės, turėtume suklusti: kodėl šis eilėraštis pateko į vieną autentiškiau­sių knygos skyrių – „Atminas“, kodėl ne į lengvabūdiškųjų opusų pluoštą „Faras tai dar ne faraonas!“? Kny­gos anotacijoje rašoma, kad rinkiny­je „daug akylaus pastabumo ir aštrios ironijos, ir parodijuojančio travesti, ir smagaus poetinio žaismo“. Galima J. Kunčino eilėraščius suvokti ir šitaip. Bet galima įtarti ir tai, kad poetas, lengvai improvizuodamas, nie­kam ir niekada etiškai neįsiparei­godamas, vien dėl etinės savo kūry­bos tuštumos ima parodijuoti save: „Tu esi, keleivi, dykas – / Tau šita drumsta banga! / O tolybėj – Mobis Dikas / Ir pasaulio pabaiga. // Čia ro­mansas (tik!) ir vėjas / bei retori­kos srautai. / Bet laivelis it pigmėjas / Supas vilnyse antai“. Į paskutinį skyrių kelčiau ir eilėraščius „Būre­liai paukščių grįžta į namus“, „Ne­simokiau“, dar vieną kitą. Iš eilė­raščių „Prabėgs šuva“, „Menestreliai maksi paltais“, „Būgnininkas“ ir pana­šių būtų galima sudaryti grakščių, bet tuštokų kūrinėlių poskyrį, kuris labai praverstų jauniesiems: štai kaip iš vienos eilutės galima sukurti profe­sionalų opusą. Reikia tik profesio­nalumo.

Tenka pripažinti, kad bent vienu požiūriu J. Kunčino „Namai be ži­burių“ yra išskirtinė knyga. Čia tebė­ra gyvas ir sugestyvus „kunčiniškasis“ eilėraštis, prie kurio autorius pratino mus ankstesnėse knygose („Ruduo, variu atpylęs grąžą“). Čia įtaigus jau savarankišku eilėraščio žanru tampan­tis M. Martinaičio, V. Rudoko išto­bulintas aštuoneilis („Akistata su po­pieriaus lapu“ ir pan.). Čia ir milašiška, mačerniška lyrinės baladės intonacija bei neskubri, ištįsusi mąsli eilutė („Klajoklis pasakoja nesamai mylimai apie kelyje praleistus metus“). Čia ir tuščiagarbiai džiazavimai žodžiu bei beprasmybe („Mažas vienišas japonas“). Čia ir neįsipareigojantis, pasaulio atplaišas registruojantis verlibras („Mirgant žibalinei lempai“). Pabaigoje – būdingas J. Kunčino leng­vabūdiškas eilėraštis (skyrius „Faras tai dar ne faraonas!“). Niekas manęs neprivers vadinti šių eilėraščių hu­moristiniais ar satyriniais, – nei pikta, nei juokinga juos skaitant: tiesiog nerimta. Iš to kas nors turėtų išeiti. Tik neaišku kur – poezijoje, prozoje, publicistikoje?