literatūros žurnalas

Viktorija Daujotytė. Oskaras Milašius labai karštą liepą

1994 m. Nr. 12

Buvo Liepa, buvo Vidurdienis. Vidurdienis, Liepa.
Buvo karšta kaip kraujo verdenėje.
Gyvenimas buvo kaip labai senas saldus vynas
Sveikstančio galvūgaly.
Į sustingusį orą
Ugnis liejo savo sunkaus alsavimo auksą.
Niekada nebuvau regėjęs tokios sklidinos
Visatos ašarų taurės.
Dvasia, kūnas,
Gėris ir blogis,
Liūdesys ir džiaugsmas,
Didu ir menka, ak! – kaip viskas buvo žmogiška
Manyje! („Lemiuelio išpažintis“ vertimas proza Valdo Petrausko)

Poezija yra iš tos pačios dvasinės patirties, kuri parodo akims žiedą ar ak­mens formą, kuri leidžia matyti, girdėti kaip mąstyti. Tyliai, savaimingai – kaip auga žolė. Mąstyti be mąstymo prievartos. Skaityti be skaitymo prievartos, jau­čiant ypatingą sąskambį tarp karštyje kaip baltam vaške sustingusios liepos ir O. Milašiaus žodžių su atodūsiu: kaip viskas buvo žmogiška manyje…

Būnantis čia būna ne tik čia. „Lemiuelio išpažintis“ – išsiskyrimas su čia. Ki­tos erdvės artimybėje:

Viską čia buvo persmelkusi kita amžinybė.
Kitas būtinumas, – kitas Dievas…

Kitas būtinumas atitraukia nuo gyvenimo paviršiaus, bet neišvengiamai prie jo sugrąžina. Bet jau su tuo, kas buvo patirta viršūnėje: „Begaline, amžina, kraupi Tikrove. Iš visų galimybių tu – nepaprasčiausia. Nes tu esi manyje, ir vis dėlto aš esu tavo buveinė; aš išnyksiu, o tu paliksi; Ir vis mano meilė tave apkabina, ir štai čia tavo vienintelė riba, o Neapibrėžtoji!“

Viena didžiausių žmogaus aistrų – pažinti. Nuo antikos girdime vis garsesnius pažįstančiojo žmogaus žingsnius. Kaip, kokiu būdu žmogus gali pažinti? Kaip jis gali būti tikras, kad jo pažinimas nėra klaidingas? Kasdieninis pasaulis margas ir įvairus, neaprėpiamas. Nevertas pažinimo pastangos ar slepiantis tai, ką reikia pažinti. Padavimas sako, kad norėdamas išsilaisvinti nuo matomo pa­saulio margumo, antikos filosofas Demokritas išsidūręs akis. Kad galėtų netrik­domas susitelkti į grynąsias esmes, kurios tik ir vertos pažinimo. Pažinimas yra suteikęs žmogui ne tik daug džiaugsmo, bet ir kartaus nusivylimo. Nepažinto ne mąžta, o daugėja. Tai, kas atrodo pažinta, vėl virsta baugiais nesuprantamais fantomais. Antrasis pasaulinis karas (Hitlerio ir Stalino fantasmagorija) pavertė žmogiškąją tikrovę nepažinia ir absurdiška. Šiuo (ir ne tik) požiūriu karas nėra pasibaigęs.

Pažinimo metodai ima misti patys savimi ir pagaliau patys save sunaikina, patys save „dekonstruoja“. Pažįstantis protas ne kartą pasijunta bevaisėje že­mėje. Ją atkakliai laisto ir gaivina mylintys, savo dvasine patirtimi užpildantys pažinimo dykras. Kaip paukštis turi du sparnus, taip ir žmogaus galios – iš proto ir iš širdies. Kaip pasakyta J. Baltrušaičio: „Menka, ką tu vien protu žymi, / Būtį reikia minti širdimi.“ Būtent: minti širdimi. Širdimi arba esminiu dalyvavimu būty­je. Būties pilnį (J. Baltrušaičio žodis–metafora) palaiko tik nesenkantis dvasinis patyrimas, kuris randasi iš tiesioginio sąlyčio su daiktais, su ta pačia kasdieny­be, nuo kurios norėjo apsisaugoti Demokritas. Žmogus yra ne tik pažįstantis, bet ir būnantis, įsibūnantis. Įsibuvimas yra skaidrinantis, vedantis į išmintį.

Išmintis atsiveria ir iš kitų patirties. Ir į kitų dvasinę patirtį įsibūnama. Labai dar jaunas V. Mačernis išvertė O. Milašiaus „Pažinimo giesmę“, kuri tyrinėtojų lai­koma šio didžio poeto metafizikos raktu.

Kas yra metafizika, sąvoka, kuri šiandien taip dažnai vartojama? I. Kantas sakė, kad metafizika yra žmogui įgimta. Įgimta peržengti save, savo įprastumo arba kasdieniškumo ribas, t. y. transcenduoti. Metafizika yra filosofija pirmine prasme, niekada nebūnanti po ko nors, net pati po savęs, bet visada kartu ir vienąkart, jei randasi iš unikalaus dvasinio patyrimo. Jei randasi kiekvienąkart iš pradžių. O. Milašius laikomas mistiniu, ezoteriniu, hermetiniu poetu. Visos šios sąvokos sueina į unikalią dvasinę poeto patirtį, savaime transcendentišką. Dva­sinio patyrimo transcendentiškumas O. Milašiaus kūryboje yra toks patvarus, kad iš esmės realus.

Intensyvi dvasinė patirtis išveda poetą į didžiuosius kultūros tekstus – į Bibli­ją, į E. Swedenborgą, į J. W. Goethe, Ch. Baudelaire. Į rojų ir pragarą. Susitikimai ir sąskambiai unikalios patirties erdvėje. Taip, patirtis unikali ir faktais: Lietuvos aristokratų ainis, paskutinis išnykstančios senos giminės šakos kraujo balsas. „Aš užaugau Čerėjoje, absoliučioje dvasinėje vienatvėje. Čia gimė mano meilė gamtai, čia mano charakteris įgijo niūroką atspalvį <…>. O šeima gyveno di­džiuliame, senoviškame, ampyro stiliaus mediniame name, pilname giminės portretų ir senovės daiktų, kurie nemažai prisidėjo prie mano dvasios formavi­mo ir subrandino meninius polinkius, paveldėtus iš senelės“ (iš O. Milašiaus au­tobiografijos). Vienatvėje susitikta su gamta, senais giminės namais ir daiktais intensyvi dvasinė prigimtis tą pirminę patirt) sulydė į švytintį alchemini auksą, įvaizdžiais iškylantį poezijoje. Taip pat ir „Pažinimo giesmėje“: „Ar jauti pabundantį savy seniausią iš visų prisiminimą? / Tau atidengiu čia tavo meilės auksui šventą kilmę.“

Pažinti yra ir atpažinti. Atpažinti arba prisiminti – prisiminti „seniausią iš visų įsiminimą“. Poeto vaikystė yra vienas ant kito gulantys prisiminimų klodai. Vaikystės prisiminimas – kaip transcendencija. Vienokią ar kitokią patirti turi kiekvienas. Bet tik kuriantis žino ją turįs, Yra joje intensyvi dvasinė energija pa­tirtį transcenduoja į ją pačią. Kadaise matyti, lytėti daiktai ima šviesti savo pačių šviesa, pereinančia į kalbą. Poezija yra dvasinės patirties susijungimas su kalba taip pat mistinė Santuoka, reikšminga ir iškalbi O. Milašiaus metafora

Yra gimtoji kalba. Yra daug kalbų. Ir yra kalba kaip žmogiškumo sublimatas, kaip pati kalbėjimo, pasakymo, pasisakymo, išsisakymo galimybė. Poezijos galimybė. Ne tikslingo pažinimo, o liūdnos, tylios, nurimusios ir nusižeminusios refleksijos kelias – susipažinimo kelias. O.Milašiaus kelias. Vieniši, kilmingi, vie­nas kitą atpažįstantys Odisėjos, Biblijos, Fausto Keleiviai. Bet apsireiškia ir tai, kas yra paprasta, įprasta – kaip duona: „Tarp Biblijos ir Fausto apsireiškia ryto duona“ („Vežėčios“).

Būtis ne tik yra. Ji apsireiškia. Nušvinta. Pasirodo. Ištinka. „Lemiuelio išpa­žintyje“: „Aš supratau, pajutau, pamačiau / – KAIP VISKAS ĮVYKO.“ Kuriantysis yra šio būties nuotykio žmogus. Mažesnio ar didesnio, bet ištiktas.

O.Milašius greta didžiojo, lietuvių kultūros akiratyje gal didžiausio, greta M. K. Čiurlionio. Ištiktas ypatingo meilės pojūčio – atviro ir teisingo. „Pagaliau vi­suotine prasme – tai orfėjiška intuicija, kuri moko mus išlieti judėjimo perteklių į brolišką akmens širdį, atgaivinti kukliausią kūną, patalpinti jį vietoje ir laike su tuo švelniu jautrumu ir tuo meilės kupinu neklaidingumu, kuris mums leidžia pa­talpinti tikroje vietoje ir reikiamame laike žodį ir garsą eilėraštyje, raumenį ir žingsnį šokyje, toną ir kirtį tarsenoje, judesio ir gyvybės liniją skulptūroje, pirmąjį ir paskutinį spalvos virpesį tapyboje, pagaliau architektūroje – akmenį ar medžio siją harmoningame ir logiškame apkrovų paskirstyme. Ritmas yra aukščiausioji žemiška išraiška to, ką mes vadiname mintimi, t. y. judėjimo konstatavimo ir meilės išraiška.

Štai keliais skubriais bruožais išreikšta dvasinė prasmė, kurią savo raši­niuose aš suteikiu svarbiausiam žodžiui „meilė“, – amžinam žodžiui ir pirmajam iš visų šūksnių“ („Ars Magna“, vertė P. Kimbrys).

Keliais skubriais bruožais… Skubru, nes tai, kas pasirodo, švyti neilgai, gęsta, nyksta. Atsiveria, o lieka paslaptis. Suvokti paslaptį, o ne tai, ką ji slepia. Pažinimo kaip mokslo ir filosofijos kaip išminties arba meiles takoskyra.

Paslapties arba pirmapradiškumo išpažinimas. Pirmaisiais potyriais kūdi­kystėje būtis įeina į žmogų, tampa jame patalpinta. Kaip ir žmogus joje Gyventi tai prisiminti:

Ašarose atrastos vaikystės krašto,
Miesto, kur plaka mirusios širdys,
(Kur dunda kildamas bet koks migdantis gausmas.
Kur plasta mirties paukščių sparnai,
Kur plekši juodi sparnai mirties vandenyje)
Paliegusioje nuo žavesio praeityje, už laiko ribų.
Mielos meilės gedulo akys vis dar dega
Švelnia rusvo mineralo liepsna, liūdnu žavesiu.
Ašarose atrastos vaikystės krašte –
Tačiau diena lyja ant visa ko tuštumos. („Vaikystės krašte“, vertimas proza V. Petrausko)

Mirties gyvybė iš grožio, iš liūdno žavesio, iš gaudesio, iš lietaus 5 tuštuma iš ritmo, kuris yra subtiliausia visa ko arba visos vienovės pagava. Bet tai tik originalo tekste. Gaudome silpnus O. Milašiaus simfonijos atšvaitus – jis visas pani­ręs kalboje, kuria rašė. „Lemiuelio išpažinties“ melodija A. Vaičiulaičio nėra visai pagauta. Bet „Nebaigtoje simfonijoje“ jaučiamas intuityvus tikrumas:

Seniai tai buvo – paklausyk, aitri ano pasaulio meile,
Labai, labai toli tai buvo – tu įsidėmėki, mano žemiška sesuo,
Gimtoj Šiaurėj, kur iš ežerų, lyg iš vandens lelijų didelių,
Garuoja pirmapradžio laiko kvapas,
nugramzdintųjų legendos sodų ūkas.

Sapnas, sodas (dažni O.Milašiaus įvaizdžiai) grimzta iki viduramžių alegori­jų, mistinių regėjimų, iki hermetinio meno ištakų. Bet ir iki autentiškos dvasinės patirties, praskleistos autobiografijoje. Čerėjos dvaras: „…parkų, sodų, darželių grožis darė jį kone karališka rezidencija“. Praradimas, nutolimas, neįmanomas sugrįžimas padalijo pasaulį į ten ir čia, tada ir dabar, ten ir tada, prarastajam vis labiau spindint į save transcenduojančia šviesa. Kokiu būdu šio pirmapradiško, šiauriško, probaltiško laiko ir erdvės dvelksmas sugrįžta (ar gali sugrįžti) į lietu­vių kalbą, į jos lėtą šiaurišką ritmą: „Gimtojoj Šiaurėj, kur iš ežerų, lyg iš van­dens lelijų didelių…“ Ar galima tai pažinti, ar tik suklusti – suklusimo būseną, jos slaptį laikant pačiu svarbiausiu dalyku. Vertu apmąstymo ir įsimąstymo – gilaus minties judesio, vėl grąžinančio prie „Pažinimo giesmės“, prie pradžios:

Dieviškojo naktyse nušvitusios valandos pamokinimo
Tiems, kurie prašydami yra jau gavę Ir jau žino.
Tiems, kuriuos Malda yra atvedus j kalbos kilmės apmąstymą.

O kiti – kančios ir džiaugsmo, mokslo,
kaip ir meilės, vagys – nieko nesuprastuose tuose dalykuose.
Kad suprastum juos, turi pažinti daiktus
tam tikrais esminiais žodžiais pažymėtus;
Tai duona, druska, kraujas, saulė, žemė,
vanduo, šviesa, tamsybės, o taip pat visi metalų pavadinimai. (vertimas V Mačernio)

Yra galimybė pažinti, bet yra ir pažinimo riba, už kurios išlieka daiktas kaip substancija, pats savyje, neapvagiamas pažįstančiojo, neišskaidomas. Pirmapradžiai elementai, kurie išvardijami „Pažinimo giesmėje“, pirmiausia yra pripažįstami. Subtiliuose „Ars Magna“ paaiškinimuose filosofai V. Ališauskas ir A. Plešnys yra pacitavę esminę O. Milašiaus mintį „Aš parausčiau, Įžvelgęs savo atradime ką nors kita, o ne hermetinę paslaptį“1. Atrasti paslaptį, o ne tai, ką slepia.

Maldingai suklusti, išpažįstant Maldą kaip esminį santykį su būtim. Maldą, ne išvedančią, o atvedančią ir parvedančią. Atvedančią prie daiktų, prie kalbos, prie to, kas auga iš žemės: „…bet jau tada mane viliojo žemes širdis, ir aš žino­jau, kad jinai ne prašmatniam rožyne plaka, o tenai, kur želia mano sesė dilgelė blausi ir apleista“ („Tyrlaukiai“). Brolystės ir seserystės jausmas – esmingai aunančio jausmas.

Nutolimas yra ir priartėjimas, to, kas liko tarsi už ribos, nušvitimas arba ir įėjimas. Transcenduojanti O. Milašiaus galia iš šio padalijimo. Iš sutelkties į nykstantį, apleistą, mažą, kuklų. „Ir kukliausias daiktas turi savo tylią tiesą“, – gieda choras „Lemiuelio išpažintyje„ (vertė A. Vaičiulaitis).

„… liūdni čionykščiai / Tegul prisimena ir atpažįsta, ir pasveikina mane: da­gys, / Aukštoji dilgėle ir vilkvyšnė, vaikystės priešė. / Jie moka tai, jie moka“ („Tyrlaukiai“). Ar tai yra gamtos, gamtiškumo išpažinimas? Rojaus sodo (pietų augalijos) ir šiauriškos augalijos priešprieša atšiauri. Gamtiškumas – kūno gimti­nė, ne dvasios tėvynė. Pradžia, pirmoji pakopa, kuri „Pažinimo giesmėje“ yra paneigiama arba „užmirštama„ (pagal baltrušaitiškąsias „užmarštis„): „Kaip visi gamtos poetai, aš buvau paskendęs nežinojime giliam. Nes aš tikėjausi pamilęs kvepiančias gėles ir tolimas grožybes, net gražiausius veidus vien dėl jų gražu­mo“. Gamtos poetas paskęsta gamtiškume. Metafizinis poetas mato ne gamtos gražumą, o gamtą kaip ją pačią – kukliausiam žiedui giedant savo giesmę.

Leidykla „Scena“ išleido O. Milašiaus kūrybos rinktinę gražiu pavadinimu „Vienatve, mano motina“. Pirmąkart knygoje paskelbta misterija „Migelis Manja­ra“, gražiai išversta P. Kimbrio. Misterija – ypatingas žanras. Jis pripažįsta gali­mybę būti tam, ko nėra ir būti negali racionaliai pažįstančiam protui: dvasiai, pa­slaptingam balsui, šmėklai, šešėliui. Migelis Manjara, istoriškasis „donžuanas“, pasirodo misterijoje tuo metu, kai jį yra apleidęs šėtonas, iki tol šėlęs jame kaip žemiausių gaivalų įsikūnijimas: „ir štai – aš praradau Šėtoną! Šėtonas pasitraukė nuo manęs, / ir karčią nuobodžio uolynų žolę aš dabar kremtu“. Baudelaire situ­acija – nykaus nuobodžio: pasitraukė Šėtonas, bet neatėjo Dievas. Ir klausimas, kurį nuolat kartoja sukepusios lūpos: „Ak, kaip pripildyti gyvenimo bedugnę? Ką daryti?„ Didi, atleidžianti Meilė yra kelias, kuriuo į išsekusią žmogaus širdį at­eina Dievas. „Migelio Manjaros“. Chirolama ir yra tokia Meilė: „Šiame pasaulyje, kuriame mes esam, galima gražiai mylėti, netrokštant nei žudyti savo meilės, nei nuodyti pavožus po stiklu arba įkalinus lyg paukštį uždaram narvely. Tačiau tokia Meilė tik sušvyti, tik pasirodo. Ji negali būti, negali, nepajėgia tapti gyvenimu. Chirolama miršta. „Žmogus priklauso Žemei. Jis privalo Žemes Dvasią garbint“, – sako Dvasia. Migelis Manjara tampa vienuoliu, atpažįstamu pagal vi­dinį pašaukimo balsą, reiškiantį Meilės stebuklą:

Štai žemė, štai mėnulis,
o štai žmogus mažytis ir jo didis
skausmas,
tačiau nors visa tai yra išties,
aš nedrįstu ištarti: Tu esi.
Ir kas aš toks, kad tarti drįsčiau: Tu esi.
Pažįstu ir galiu pažint
tik viena:
tą savo meilę, savo meilę,
tą aklą savo meilę tau.

Gražioji žmogiškojo pažinimo riba – Meilė. Riba, prie kurios atsidūstama: „Vai, Groži! / Skurdus ir liūdnas Groži!“

Viena yra išlikti savo meilės lauke, kita – į jį sugrįžti iš baugiųjų tyrų. Don Žuano tema – kiek toli galima nueiti, kad dar būtų galima sugrįžti. Ką galima žinoti sugrįžus? Kad vis dėlto yra meilė – vienintele galia, vienintelė Malonė, kuri glo­bia ir laiko. Ir Atgaila. sugrįžusiojo ženklas, yra Meilė, o ne skausmas.

Tie, kurių Malonė niekada nebuvo apleidusi, O. Milašiaus poezijoje gyvena senuose namuose su dideliais ūksmingais sodais. Chirolama iš „Migelio Manjaros“ sako apie save: „Namą ir didelį didžiausią sodą turime tenai, o man labai labai patinka gėlės.“

Senų medžių ūksme dengia žmogaus būtį O. Milašiaus poezijoje. Visa, kas atsitinka esmingo, atsitinka gamtai esmingai dalyvaujant – sode, parke. Bet ne­pasibaigia. Gamta atveria ženklus, vedančius į pirmapradžių formų, šviesų pa­saulį. Sankirta: fizinio (matomo, apčiuopiamo) ir metafizinio (ženklinančio). Iš­vesti ir sugrąžinti. Transcenduoti ir retranscenduoti. Pasakyti: „Ir kukliausias daiktas turi savo tylią tiesą.“


1 Istorija ir būtis. – Vilnius: Mintis, 1988. – P. 261.

Gintarė Bernotienė. Apie pasiuntinius iš kito pasaulio

2022 m. Nr. 10 / Jurga Vilė. Nukritę iš Mėnulio. Sapnas apie Oskarą Milašių ir kitus paukščius. – Vilnius: Aukso žuvys, 2021. – 360 p. Knygos dailininkė – Ula Rugevičiūtė Rugytė.

Oskaras Milašius. Laiškai ponui Lézier

2022 m. Nr. 5–6 / Iš prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė / Nors aš esu visiškai įsitikinęs, kad nebėra nė menkiausios vilties surasti mano mažuosius sparnuotus pabėgėlius, vis dėlto aš būčiau Jums be galo dėkingas, jeigu malonėtumėte…

Oskaro Milašiaus kūrybos kontekstai „Metuose“

2022 05 20 / Minėdami poeto, mistiko, diplomato Oskaro Milašiaus (1877–1939) 145-ąsias gimimo metines pristatome žurnale skelbtų poeto kūrybos ir kontekstinių straipsnių archyvą.

Indrė Valantinaitė. Vėjuotos pranašystės, poezija ir paukščiai

2021 11 06 / Prieš porą mėnesių su „Literatūros pamokos“ kūrybine grupe viešint „Metų“ redakcijoje ir kalbinant šio mėnraščio vyr. redaktorių Antaną Šimkų, akys vis krypo į pačiame kabineto centre pakabintą didžiulį nespalvotą plakatą…

Vytautas Kubilius. Oskaras Milašius – romanistas

2002 m. Nr. 5-6 / Oskaras Milašius. Meilės įšventinimas. Zborovskiai / Iš prancūzų k. vertė S. Banionytė. – Vilnius: Alma littera, 2001. – 239 p.

Dalia Jakaitė. Hermetiškai atvira studija

2001 m. Nr. 11 / Elina Naujokaitienė. Oskaras Milašius. Mistikas ir hermetinis poetas. – Kaunas: VDU leidykla, 2001. – 264 p.

Mindaugas Kvietkauskas. Korespondencijos mįslės: Oskaras Milašius – Juozui Urbšiui, Czesławas Miłoszas – Juozui Keliuočiui

2000 m. Nr. 3 / Suklydau pasikliovęs pirmu įspūdžiu: Czesławas Mitoszas, lėtai ei­nantis pasitikti svečių savo buto prieangyje, man pasirodė be galo pa­žįstamas. Matyta veido išraiška, girdėta intonacija, atpažįstamas gestas…

Virginija Balsevičiūtė. Penkiese apie Oskarą Milašių

1997 m. Nr. 8–9 / Semiotika: Oscar V. de L. Milosz / Oskaras Milašius: Poezijos analizė. – Vilnius: Baltos lankos, 1997. – 99 p.

Czesław Miłosz. Apie Oskaro Milašiaus filosofiją

1997 m. Nr. 6 / Iš anglų k. vertė Antanas Danielius / Oskaro Milašiaus „filosofinės poemos“ yra sunkiai suprantamos ir neatitinka jokio filosofinio žanro. Kad galėtume apibūdinti jas kaip poeziją, pirmiausia turėtume pripažinti specifinę poetinės kūrybos sampratą.

Oskaras Milašius. Nemiga

1997 m. Nr. 5 / Iš prancūzų k. verte Vytautas P. Bložė / Gegužės 28 d. sukanka 120 metų, kai gimė Oskaras Milašius. Nuostabi jo poezija pažįstama ir pripažįstama visame pasaulyje, ypač gerbiama pačių subtiliausių poezijos vertintojų.

Elina Naujokaitienė. Oskaras Milašius ir viduramžių poetika

1995 m. Nr. 6 / Oskaras Milašius savo kūryboje originaliai sujungė europinio alegorizmo, klestėjusio viduramžiais, ir geriausias prancūzų simbolizmo bei siurrealizmo tradicijas. Nesustodami prie XX a. literatūros kontekstų, formavusių…

Elina Naujokaitienė. Mistinis patyrimas O. Milašiaus pasakose

1994 m. Nr. 6 / Nuo 1919 iki 1925 metų O. Milašius Prancūzijoje dirbo nelengvą diplomato, Lietuvos valstybės pasiuntinio darbą. 1925-aisiais jis užleidžia savo postą P. Klimui, kuris buvo Lietuvos reikalų patikėtinis Prancūzijoje.