Valdas Kukulas. Poezijos pavasaris, virstantis pavasario sąvokomis
1999 m. Nr. 7
Poezijos pavasario teorines konferencijos prasmingos gali būti pirmiausia dėl to, kad šalia šventinio šurmulio, leidybinės komercijos, poetų pagerbimo ritualų bent trumpą akimirksnį sušmėžuoja ir tos šventės savivokos, savimonės atšvaitas, nors šiaip jau atrodo keistoka, kai kalbasi poetai – kiekvienas vis kita kalba: net ta pačia kalba kalbėdamiesi, jie vis dėlto bylotų kiekvienas savaip. Tuo labiau neįmanoma tokių konferencijų komentuoti, nes neįmanoma atpasakoti, „perrašyti“ net labiausiai abstrahuoto teksto. Jį įmanoma tik cituoti. Tad ir šiemetinės konferencijos, vykusios gegužės 26 d. Pramonininkų konfederacijos salėje, įspūdžiai bus kondensuoti ir bendri, juoba kad lietuvių autorių tekstai ne taip seniai paskelbti „Literatūroje ir mene“, o svečiai daugiau pasakojo, bandė supažindinti su savo tautų poezijos realijomis, negu teoretizavo, abstrahavo. Įdomiausių prelegentų išvis neįmanoma interpretuoti, nes kalbėdami jie tarsi rašė naujus savo eilėraščius (toks man pasirodė Craigas Czury JAV).
Konferencijos tema paskelbta labai plati – „Esamasis laikas poezijoje: 2000“. Ją pradėjęs E. Ališanka bandė suteikti temai šiek tiek metafizinę, istoriosofinę kryptį (jo pranešimas „Anagoninis laikas poezijoje“ išspausdintas „Literatūroje ir mene“ birželio 5), tačiau išgirstas buvo gal tik rusų poeto ir literatūrologo S. Zavjalovo bei konferenciją užbaigusio K. Rastenio, kuris savo ruožtu temą išplėtė tiek, kad ši pasirodė visai neanalizuotina, neinterpretuotina. Šiaip jau vyravo pažintinis, informacinis tonas, ir dar sykį pasitvirtino nuojauta, jog užsienio poetų viešnagės mums gal pirmiausia reikalingos dėl to, kad mūsų poetai galėtų pasijusti gana reikšmingi ir platesniuose kontekstuose (kokybės prasme dažniausiai taip ir yra). O informaciniai pranešimai apie kitų kraštų poeziją panašiose konferencijose – tam, kad patikėtume, jog poezijos saviraida vis dėlto visur patiria tuos pačius intelektualinius ir dvasinius nuotykius, nepriklausomai nuo kalbos, kuria eilėraščiai kuriami. Dannie’as Abse’as (Didžioji Britanija) kalbėjo ne tik apie tai, kaip poetai užsidirba pragyvenimui (nieko naujo po saule, jis pats gydytojas). Škotiškoje tradicijoje jis pasigedo ne tik radikalumo, bet ir muzikalumo, nes jaunieji seka jau ne savais poetais, o vertimais. Tai Didžiojoje Britanijoje vadinama Europos poezijos mokykla. Manau, daug ką čia galėtume atpažinti. Kaip, manau, daug ką atpažino ir T. S. Butkus, klausydamas, ką kalba amerikietis Kerry Shawnas Keysas. Skirtumas tik tas, kad amerikietis galėjo būti konkretesnis, dalykiškesnis, nes už jo pečių – gausybė avangardo faktologijos, ir dar nesenos.
Manfredas Chobotas (Austrija) džiaugėsi, kad jo šalies poezija įvairi, jaunimas rašo daugiau, negu rašė vyresnioji karta, bet tai, jog eilėraščiai ne tik skaitomi, o ir suvaidinami, sužaidžiami, manau, ir jį priartina prie amerikiečių poetų būsenų. Gal tiksliau apie švedų poeziją išsitarė Švedijoje gyvenantis kinų poetas Li Li: dabar poetai rašo tik todėl, kad rašo. Ekonominė, socialinė padėtis, kurią jis bandė apibūdinti, jei ne tapati mūsiškei, tai bent jau gerai žinoma iš kitų šaltinių. Įdomesnė Li Li kalbos dalis buvo apie Kiniją: ideologijų kaita, vidinės rezistencijos sindromas reikalautų atidesnės sklaidos.
Iš lietuviškų kalbų neskelbtos liko, regis, tik dvi – V. Sventicko ir L. Jakimavičiaus. Pastarasis paprasčiausiai atsisakė kalbėti, o V. Sventickas apibendrino Poezijos pavasario dienomis pasakytų savo kalbų tezes: tai, kad gerai teberašo viduriniosios kartos poetai, nereiškia poezijos krizės; leidžiamos knygos, kurios išliks ir po dvidešimties metų, be to, mūsų poetai neapsijuoktų ir kitų literatūrų kontekste; net ir tie poetai, apie kuriuos kalbėjome kaip apie nesuprantamus, dabar rašo paprastai; kritikoje apie poeziją labai daug kalbama nieko apie ją nepasakant.
Bet taip konspektyviai užrašęs įspūdžius, irgi nieko nepasakau apie pačią konferenciją.