literatūros žurnalas

Valdas Kukulas. Poezijos pavasaris, virstantis pavasario sąvokomis

1999 m. Nr. 7

Poezijos pavasario teorines konferencijos prasmingos gali būti pirmiausia dėl to, kad šalia šventinio šurmulio, leidybinės komercijos, poetų pagerbimo ritualų bent trumpą akimirksnį sušmėžuoja ir tos šventės savivokos, savimonės atšvaitas, nors šiaip jau atrodo keistoka, kai kalbasi poetai – kiekvienas vis kita kalba: net ta pačia kalba kalbėdamiesi, jie vis dėlto bylotų kiekvienas savaip. Tuo labiau neįmanoma tokių konferencijų komentuoti, nes neįmanoma atpasakoti, „perrašyti“ net labiausiai abstrahuoto teksto. Jį įmanoma tik cituoti. Tad ir šiemetinės konferencijos, vykusios gegužės 26 d. Pramonininkų konfederacijos salėje, įspūdžiai bus kondensuoti ir bendri, juoba kad lietuvių autorių tekstai ne taip seniai paskelbti „Literatūroje ir mene“, o svečiai daugiau pasakojo, bandė supažindinti su savo tautų poezijos realijomis, negu teoretizavo, abstrahavo. Įdomiausių prelegentų išvis neįmanoma interpretuoti, nes kalbėdami jie tarsi rašė naujus savo eilėraščius (toks man pasirodė Craigas Czury JAV).

Konferencijos tema paskelbta labai plati – „Esamasis laikas poezijoje: 2000“. Ją pradėjęs E. Ališanka bandė suteikti temai šiek tiek metafizinę, istoriosofinę kryptį (jo pranešimas „Anagoninis laikas poezijoje“ išspausdintas „Literatūroje ir mene“ birželio 5), tačiau išgirstas buvo gal tik rusų poeto ir literatūrologo S. Zavjalovo bei konferenciją užbaigusio K. Rastenio, kuris savo ruožtu temą išplėtė tiek, kad ši pasirodė visai neanalizuotina, neinterpretuotina. Šiaip jau vyravo pažintinis, informacinis tonas, ir dar sykį pasitvirtino nuojauta, jog užsienio poetų viešnagės mums gal pirmiausia reikalingos dėl to, kad mūsų poetai galėtų pasijusti gana reikšmingi ir platesniuose kontekstuose (kokybės prasme dažniausiai taip ir yra). O informaciniai pranešimai apie kitų kraštų poeziją panašiose konferencijose – tam, kad patikėtume, jog poezijos saviraida vis dėlto visur patiria tuos pačius intelektualinius ir dvasinius nuotykius, nepriklausomai nuo kalbos, kuria eilėraščiai kuriami. Dannie’as Abse’as (Didžioji Britanija) kalbėjo ne tik apie tai, kaip poetai užsidirba pragyvenimui (nieko naujo po saule, jis pats gydytojas). Škotiškoje tradicijoje jis pasigedo ne tik radikalumo, bet ir muzikalumo, nes jaunieji seka jau ne savais poetais, o vertimais. Tai Didžiojoje Britanijoje vadinama Europos poezijos mokykla. Manau, daug ką čia galėtume atpažinti. Kaip, manau, daug ką atpažino ir T. S. Butkus, klausydamas, ką kalba amerikietis Kerry Shawnas Keysas. Skirtumas tik tas, kad amerikietis galėjo būti konkretesnis, dalykiškesnis, nes už jo pečių – gausybė avangardo faktologijos, ir dar nesenos.

Manfredas Chobotas (Austrija) džiaugėsi, kad jo šalies poezija įvairi, jaunimas rašo daugiau, negu rašė vyresnioji karta, bet tai, jog eilėraščiai ne tik skaitomi, o ir suvaidinami, sužaidžiami, manau, ir jį priartina prie amerikiečių poetų būsenų. Gal tiksliau apie švedų poeziją išsitarė Švedijoje gyvenantis kinų poetas Li Li: dabar poetai rašo tik todėl, kad rašo. Ekonominė, socialinė padėtis, kurią jis bandė apibūdinti, jei ne tapati mūsiškei, tai bent jau gerai žinoma iš kitų šaltinių. Įdomesnė Li Li kalbos dalis buvo apie Kiniją: ideologijų kaita, vidinės rezistencijos sindromas reikalautų atidesnės sklaidos.

Iš lietuviškų kalbų neskelbtos liko, regis, tik dvi – V. Sventicko ir L. Jakimavičiaus. Pastarasis paprasčiausiai atsisakė kalbėti, o V. Sventickas apibendrino Poezijos pavasario dienomis pasakytų savo kalbų tezes: tai, kad gerai teberašo viduriniosios kartos poetai, nereiškia poezijos krizės; leidžiamos knygos, kurios išliks ir po dvidešimties metų, be to, mūsų poetai neapsijuoktų ir kitų literatūrų kontekste; net ir tie poetai, apie kuriuos kalbėjome kaip apie nesuprantamus, dabar rašo paprastai; kritikoje apie poeziją labai daug kalbama nieko apie ją nepasakant.

Bet taip konspektyviai užrašęs įspūdžius, irgi nieko nepasakau apie pačią konferenciją.

Valdemaras Kukulas. Kai tave pasirinko poezija

2019 m. Nr. 11 / Žiūrėdamas į didžiųjų mūsų poetų gyvenimą ir kūrybą, gali pastebėti, kad kūrybos procesas yra periodiškai vienas kitą keičiantys savęs sutramdymas ir išlaisvinimas.

Valdemaras Kukulas. Dienoraščių fragmentas

2019 m. Nr. 2 / Kaskart, kai prisimenu, kad jau kadu kadės nerašiau nieko dienoraščiui, išsigąstu, ir vėl – nerašau. O išsigąstu dėl to, kad suabejoju savo dienoraščio samprata.

Buvo ir yra – Valdas Kukulas

Siūlome dar kartą paskaityti tris „Metuose“ skelbtus V. Kukulo tekstus, kuriuose dar kartą galme jį girdėti – analitišką kūrėją, skaitytoją ir kritiką.

2010-ųjų knygos. Apie knygų puotą ir dvasios nuovargį

2011 m. Nr. 4 / 2010-ųjų lietuvių autorių knygas aptaria Donata Mitaitė, Elena Baliutytė, Jūratė Sprindytė, Laimantas Jonušys, Ramūnas Čičelis ir Valdemaras Kukulas

Viktorija Daujotytė. Kas gaudžia anoje distancijos erdvėje?

2005 m. Nr. 1 / Valdemaras Kukulas. Didžiadvasių žodžių eros pabaiga. – Vilnius: Homo liber, 2004. – 214 p.

Esė kaip esminio mąstymo teritorija

2002 m. Nr. 12 / Redakcijos surengtame pokalbyje dalyvavo Gintaras Beresnevičius, Vanda Juknaitė, Vytautas Kubilius, Valdas Kukulas, Vytautas Rubavičius, Regimantas Tamošaitis

Valdas Kukulas. Tūkstančio kalbų mokymasis

2001 m. Nr. 2 / Skaityti, kaip ir rašyti, reikia laiku. Nežinau, ar teisingas gero eilėraščio kriterijus, kurio jau daugelį metų laikausi: pavykęs kūrinys tas, kurio šiandien iš naujo jau neparašysi.

Gintaras Bleizgys. Subtilios jungtys

2000 m. Nr. 7 / Poezijos pavasaris: almanachas. – Sudarytojai Valdas Kukulas, Viktorija Daujotytė, Eugenijus Ališanka. – Vilnius: Vaga, 2000. – Dailininkas Linas Spurga.

Valdas Kukulas. Buvo – yra

1998 m. Nr. 8-9 / Dešimt metų netyla kalbos: nebėra literatūros kritikos. Knygos nerecenzuojamos. Trūksta bendresnių literatūros proceso skerspjūvių

Valdas Kukulas. Kaip parašyti vienintelį savo eilėraštį

1996 m. Nr. 7 / Kaip parašyti eilėraštį, kuris priklausytų tik tau, o ne pačiai literatūrai, ne, tarkim, dešimtmečio ar pusės amžiaus tendencijai, pagaliau ir tavo paties kūrybos kontekstui?

Valdas Kukulas. Lyriškasis mūsų kanibalizmas

1991 m. Nr. 9 / Poezijos pavasaris: almanachas. – Sudarytoja Judita Vaičiūnaitė. Dailininkas – Linas Spurga. – Vilnius: Vaga, 1991. –Dailininkas Linas Spurga.