literatūros žurnalas

Viktorija Daujotytė. Netikėta ir tikėta Vandos Juknaitės knyga

2022 m. Nr. 1

Vanda Juknaitė. Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 80 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Vandos Juknaitės netikėta apysaka – „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ (2021). Ir autorės bendrojo kūrybinio kodo, artima apysakai „Stiklo šalis“ (2004), ir autobiografinė, bet tik žvelgiant atskiruoju šios rašytojos kampu. Knyga, prasidėjusi iš netikėto, bet ir tikėto impulso – po ilgo tylėjimo. Bandyta ramiai pasakoti: „Esu gimusi 1949 metais lapkričio mėnesį.“ Bet tekstas krypo į savo vagą – į patirtinį savojo gyvenimo kalbėjimą, sugrąžinantį prie ribinių momentų. Tik tokia patirtis, kuri visa persmelkia, peržengia save, tarsi transcendentuoja, ir tėra svarbi kūrybai. Tai, kas paviršiuje gali atrodyti kaip pasikartojimai, giliau yra grąžinantys sugrįžimai, daugkartinis to paties pergyvenimas, kaip kadaise yra ištaręs Jonas Juškaitis.

Rašyta knyga sunkiai, ne puslapiais, o sakiniais, kartais ir atskirais žodžiais. Galima tai jausti – teksto mažai, o gyvenimo daug. Priešinga populiariajai literatūrai – kurioje rašymo daug, o gyvenimo nėr.

Tikra netikėtos apysakos pradžia: „Nerašau. Tai kas, kad užrašau, ką kalbu. Kalbu iš tylos.“ Patikslinama: iš „šešerių metų ligos ir negalios tylos“. Turi būti kažkas būtino, jei pasiryžta tokiam rašymui, tokiam užrašymui to, kas tarsi pasigirsta iš tylos. Ir iš drąsiai ištariamo anapus. Drąsa nebūčiai – priartinimo ir prisiartinimo. Gal tik iš Eglės Velaniškytės puikiai nutapytų mirties pavidalų panašus įspūdis. Pereiti ir prieiti.

Kalbamas iš tylos formuliškai artimas tariamam iš tamsos. Lyg ir ne iš literatūros lauko buvo ta V. Juknaitės knyga „Tariamas iš tamsos: pokalbiai su vaikais“ (2007), kurios anotacijoje pasirodė ir netikėtai, jei ir ne pačios parašytas: „Netikėtai atsiskleidžia vaikų gebėjimas reikšmingai samprotauti svarbiais būties klausimais.“ Vis dėlto ne reikšmingi samprotavimai čia svarbu, o svarbiųjų, žvarbiųjų žmogaus klausimų budėjimas ir vaikuose, jų aštrumas, skaudumas. Literatūra – tik kita, kitokia. Traukiama iš giliųjų gyvenimo klodų, pasakojama ir komponuojama iš atskirų epizodų. Naujoji knyga – fragmentinė; kas iškyla iš atminties, kas vėl priartinama iš patirties, kas pasiekia iš dabar. Fragmentai gravituoja į centrą, – bendrųjų gyvenimo prasmių skleidimąsi, rodymąsi. Žmonėmis iš vaikystės, vaikyste iš dabar, gamtos vaizdiniais, likimais, ligomis, išbandymais, mirtimis. Ištikimybe, rečiausia išminties forma.

V. Juknaitė kuria literatūrą „be pridėtinio cukraus“, kaip skelbiama lietuviškos ruginės duonos receptūroje. Norėjau savo tekstelį taip ir pavadinti – „Literatūra be „pridėtinio cukraus“. Bet gal negerai iš karto įsprausti į rėmus. Įrėminimo (ir kaip efektingesnio literatūriškumo) kartais neišvengia ir V. Juknaitė, kai ryškiau autobiografizuotą pastraipą užbaigia taip: „Ir mano gyvenimas nuo pat kūdikystės yra nusavintas, be privatumo, įspraustas tarp dvesiančio iš bado arklio akies ir radijo aparato“ (p. 9). Kad ir kaip suspaustas gyvenimas, bet išsiveržia į savo būtinąją laisvę ar bent laisvės nuojautą. Kaip kitaip kaimo vaiko sieloje galėjo rastis aktorės pasija ar pasiryžimas studijuoti lituanistiką, – kas apie tai kalbėjo, kas girdėjo? Grįžtant prie to sakinio – svarbi akis: ir iš bado dvesiančio arklio, ir radijo akies, raudonai žybsinčios. Nepasakyta, o ir pasakyta, bet gal tik rišamiems artimos patirties. Iš jos gal kas ir pridurtų – iš tos „Rodinos“ ir sukrėtęs Didžiojo teatro smuikininkų ansamblio koncertas – pro traškesius, ūžesius.

Daug ko reikia, kartais ir to, ko nereiktų. Ir cukraus reikia – ir žmogui, ir literatūrai – bent tiek, kiek jo lieka ir apdegusiuose grūduose. Viena įspūdingiausių apysakos pastraipų – apie motiną: „Kai sudegė namai, parvažiavusi radau ją gaisravietėje, semiančią iš degėsių grūdus. Grūdai ugnyje apkepa plėvele, tarytum duonos pluta, ir tampa ugniai neprieinami“ (p. 40). Gal ir su žodžiais taip, jei ir retai. Savo žemdirbiškoje, grūdingoje kultūroje tokio simbolinio vaizdinio neturėjome. Iš kokių patirties / nepatirties gelmių jį atkasė V. Juknaitė.

Būtis visų – ir neįgalių, nereginčių, negirdinčių, ir neišlipančių iš lovos, nepaeinančių. Ir tų, kurie laikomi psichiniais ligoniais. Lyg jau ir prieitas tos tiesos suvokimo slenkstis. Bent jau teoriškai. Albertui Schweitzeriui, mūsų Vydūno amžininkui ir bendrakeleiviui, didžiajam gyvybės etikos mokytojui ir filosofui, reikėjo pačiam aiškią tiesą, kad etika „tai begalinė atsakomybė už visa, kas gyva“, grįsti savo gyvenimu. V. Juknaitės pasirinkimuose (visur ir visada pirmiausia gyvenimas) taip pat aiškus šios asmeninės atsakomybės principas. Atsargiai gal ir galima mąstyti, kad kartais ji ir savo estetiką glaudžia prie etikos, jei ir rizikuodama. Patirties būdais (ir prozoje, ir eseistikoje, jų neatribodama) ji yra pasiekusi ir būtį kaip žydėjimą, ir būtį kaip žaizdą. Abu sandus sujungusi – naujausioje knygoje programiniu sakiniu „Tos žydinčios gaisravietėje obelys yra mano autobiografija“ (p. 67). Viena yra tai suprasti, kita – atvirai liudyti: „Ant durų, prie kurių mane atveža, užrašyta „Alzheimerio ir somatinių psichozių skyrius“ (p. 14). Susitikti su anūkais, tą užrašą perskaičiusiais, nors žodį „psichai“ jiems dar ir sunku ištarti. Dar sunkiau suvokti, kad toje ligoninėje tokie visi. Pokalbio dalis:

Vaiko veidas surimtėja.
Bijai?
Truputėlį…
Manęs irgi bijai?
Ne. (p. 26)

Savojo ir vaikui nebaugu. Per savuosius pasiekiame ir kitus, tolinamus baugiųjų užrašų ant durų, įrašų ligų istorijose. Ir kraštinėse, ribinėse situacijose išlieka tai, kas žmones susaisto. Tuose saistančiuose ryšiuose ima dalyvauti ir knyga – dėkingumo ženklas. „Paimi knygą. Nežinai, kaip kreiptis. O taip norėtum rašyti, Gailestingosios seserys, kurios mane prausėte, rengėte, vartėte, keitėte sauskelnes…“ (p. 51). Ištarti ir parašyti gailestingumą, gailestį – ir kaip kreipinį, išbrauktą iš slaugių pareigybės aprašymo, bet amžiną.

Trumpinti, mažinti – kol įmanoma ir kai jau lyg ir nebeįmanoma. Pasiekti, kad antras sakinys pastraipoje jau gali pasirodyti nebereikalingas. Ištarus „ta kvepianti ir dūzgianti liepa yra“, antrasis sakinys („Atrodė, šakos linksta nuo žiedų ir bičių“, p. 67) lieka labiau atrodymu nei savaiminiu buvimu.

Kalbančiam iš tylos tylumą įgarsina, įvaizdina gamta. V. Juknaitė – dar iš gamtos augintinių kartos. Iš vaikų, kuriuos augino, globojo žemė, dangus, medžiai, vandenys, keliai, kalvos. Gamtos artimumas ir kaip augančio šventė – bėgti, eiti, kopti, pasinerti, prisiglausti. Ir kaip sunkus, dažnai ne pagal jėgas darbas – kasti, ravėti, krauti, nešti. Bet ir vėl – visa kartu, neatskiriama. Gamtos namai, užstoję, glaudę, kėlę tuos, kuriems jų skurdžiose, tamsiose pokario trobose ar prieglaudose buvo per ankšta, per trošku. Turėjo būti kas bent iš dalies atstotų ir tikro skaitymo, tikrų knygų trūkumą. Gamtos augintinius guodžiantis, orumą stiprinantis V. Juknaitės balsas: „Visada varžysies tų, kurie sakys – aš užaugau tėvo knygų spintoj. Tik kelio pabaigoj išdrįsi ištarti – aš užaugau beribėje erdvėje, beribėje tyloje, po debesynais ir žvaigždžių lietumi“ (p. 55). Kas yra patyręs šią tylą, girdi ir Antaną Baranauską, ir Vytautą Mačernį, tas gali išgilinti ir tylą savyje. Tylą, iš kurios kartais prabyla. Prabyla ir praneša – yra ta tyla, tyla ir kaip vienišųjų namai.

Apysakoje „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ V. Juknaitė atvėrė poetinę aukštųjų gamtos patirčių išklotinę, parašė eilėraščiu proza. Pradėjo sakiniu, kuris ir ant knygos viršelio. Visa frazė: „Ta kvepianti ir dūzgianti liepa yra mano autobiografija.“ Devynios ta, tos, tas, tie autobiografinės (jei ir tik tariamai) variacijos – iki „Tas vėjo laukiantis, baltomis pienių galvutėmis nusėtas skardis yra mano autobiografija“ (p. 68). Nuo svaiginančio žydėjimo (jos žmogiškoji, net biografiškoji paralelė viršelio nuotraukoje; lyg iš Oskaro Milašiaus ištarties – meilė užmerkia akis, ir tai yra amžinybė) iki baltų pienių galvučių, amžinų Salomėjos Nėries atodūsyje: „Piene, piene, nuostabi gėlele…“ Ne, negali būti taip, kad ir gamtos augintinės imliausiu laiku nebūtų pasiekusi poezija – mama, baigusi Lietuvos pradžios mokyklą, racionali, dukras auginusi spartietiškai, pasakė ir apie „gražiausias pasaulyje knygas“, apie „Per lūžtantį ledą“ ir „Diemedžiu žydėsiu“ (p. 40).

Apie tėvą ir motiną – santūriai, pagal vaiko ištikimybės kodeksą. Mes galime kitiems ir nežinoti. Mes galime ir nesakyti, jei tai kaip nors pažeistų mūsų tėvus, mūsų artimiausius. Jautresnę akimirką ir santūrioji motina ištaria „vaikeli“, ir mirštantis tėvas: „Ir aš, vaikeli, noriu tau ranką pabučiuoti“ (p. 37). Gyvenimas išsilygina, tarsi pasirodo, kas, iš kur ir kaip esąs. Ne tik kasdieniškai suvargintas, grubus, bet ir poetiškas. Žmogus negali išvengti poezijos. Poezijai priklauso paskutiniai žodžiai. Bandydama atverti kad ir trapią paralelę tarp V. Juknaitės ir Svetlanos Aleksijevič (knygoje „Kalbėjimo(si) erčios“, 2020), citavau Vandos telefono žinute atsiųstą eilėraštį – maldą: „Slaugos ligoninėj / Nusisukęs į sieną, / Jėzau, / Iš didelio vyro / Tapęs mažu paukščiuku, / Apleistas Golgotoj, / Pasigailėk mūsų.“ Dabar tas tekstas ir knygoje, jau einant į pabaigą. Tas pats, bet ir kitas.

V. Juknaitės kūrybos etika ne vienu atveju priešinasi kasdienes medijas užpildančiam atviravimui, savo nei kitų ribų nesaugančiam. Radijas – nuo didelės pokario Rodinos dėžės, maitinamos baterijomis, ūžiančios ir braškančios, iki gavarilkų, nenutylančių. Ir galiausiai – iki šiandienos, iki neproporcingai daug ir sunkiomis, jautriomis temomis pokalbiaujančių radijo stočių. Epizodas:

Dabar.
Čia ir dabar. Radijas.
Mylimieji, – radijo laidos vedėja kreipiasi į klausytojus. – Šiandien apie mirtį kalbėsime linksmai. (p. 73)

Laidos viešnia, pokalbininkė, laidojimo paslaugų verslo, vadinamo, kaip šiandien ir dera, projektu, sumanytoja. Pokalbis vis pertraukiamas cha cha cha, chi chi chi… Reikia, kad apie mirtį linksmai. Bandomasis klausimas: ar apie mirtį su vaikais kalbi? Atsakymas: iš tikrųjų tai nekalbu. Nėra temos, apie kurią nebūtų galima kalbėtis su vaikais, – tokia V. Juknaitės pozicija, jei ir neišsakoma. Tik klausimas – kaip. Nėra situacijų, nuo kurių reiktų saugoti vaikus. Bet svarbiausia, kad vaikai laiku patirtų svarbiųjų žmogaus gyvenimo akimirkų aukštį. Kad pakeltų akis į viršų. Kad nebijotų atsiklaupti. Nėra tokio būties skaudumo, kurio nepaliudytų patirtis. Tik gebėti matyti taip, kad ir dabar tarsi būtum tame skritulyje, kurį atsimeni. Tokia yra autobiografinė kūrybos ontologija. „Laidotuvių diena buvo lietinga, molis šlapias, atsiklaupė tėvas, suklupo teta, tėvo sesuo. Aš, vienuolikos metų vaikas, stovėjau kaip mietą prarijusi. Bijojau klauptis, bijojau, kad mane kas nors pamatys atsiklaupiančią“ (p. 24). Štai jos, baisiosios pokario baimės šaknys – ir vaikuose. Netikėta ir aiškinanti patirties sąšauka su Donato Saukos, autoritetingo lituanistikos profesoriaus, autobiografiniu sakiniu: „Mes – baimės augintiniai“ („Apie laiką ir save“, 2019).

Istorijos laikas ir žmogui duoto laiko istorija, originalios ir stiprios jų sanpynos. Bendrasis ir atskirasis žmogaus laikas – ir vienas kitame, ir atsiskiriantys. Žmogus patiria ir savo tėvų, iš dalies ir senelių laiką. Be pačių artimiausių žmogus daug ko negali suvokti. Jautrus motinos ir dukters epizodas skalbiant.

Buvome tik dviese prie upės už miško. Mama kalbėjo: jis buvo paklotas Juodupėje ant bruko miestelio aikštėje, svarsčiau, svarsčiau, eit pažiūrėt ar neit.
Eiti atsisveikinti reiškė priešintis išniekinimui. Tada to nesupratau. Jos pasakojimo nesupratau. Man atrodė, kad manęs tai niekaip neliečia. (p. 60)

Palietė. Paaiškino. Ir šeimos svarbą, jei ir iš netikėtos pusės. Kalbos prigimtiškumą – užtenka motinos sakinio pabaigos (eit pažiūrėt ar neit), kad išgirstum rytų aukštaitę, Rokiškį, Juodupę, Obelius.

Ginti šeimą, diskutuoti su autoritetais (Rousseau, Freudu), jei ir tik publicistiškai, bet pasiekti ir tą pilkąją zoną, kurios dar nebuvo priėjusi, – seno žmogaus, jau žvelgiančio į išlaisvinančią eutanazijos piliulę. Senas, bejėgis gali į ją ištiesti ranką ir iš nebeįveikiamos nuoskaudos, kad nebereikalingas. Vaikas, kad jo nemyli mama… Gyvenimo iki paskutiniosios gynimas, jei jau ir žvelgiant „iš anapus“. Mirštantysis tik kitiems yra mirštantysis. „Jam pačiam ir paskutinioji diena yra gyvenimo diena“ (p. 56).

Gili senatvė tokia pat bejėgė kaip ir kūdikis įsčiose. Kūdikis, vaikas ir senas žmogus – silpniausios gyvybės grandys, viena kitą palaikančios. Tai žino ir lietuvių tautosaka, ir lietuvių literatūros klasika – Žemaitė, Vincas Krėvė, Vaižgantas.

Knygos pabaiga su ketvirtų metų Gertrūda. Atsisėsti ir bejėgei gal ir būtų įmanoma, jei tik būtų, kas pamoko: „Čia rankytė. Čia rankytė. Ištiesk kojas. O dabar sėskis“ (p. 78).

Meistriška, jei ir tik nuo gyvenimo nusirašyta.

Nuo gyvenimo nusirašinėti leista.

Jei tik girdi ir matai, jei tik pajėgi.

Vanda Juknaitė. Tiems, kurie negrįžo

2022 m. Nr. 1 / 2021 m. Lietuvos rašytojų sąjungos premijos laureatės kalba / Išėjimas iš namų. Mes esame tie, kurie sapnuodavome namus. Visą gyvenimą sapnavau senelių namus. Jų tylą, ramybę, ramų vieškelį palei eglių sieną…

Vanda Juknaitė. Pasaulį laikančios rankos

2016 m. Nr. 2 / Žodžių bus nedaug, ir žodžių nereikia daug. Kadangi gyvenu begalinėje tyloje, labai aštriai jaučiu žodžio vertę. Kai išgirdau, kad kūrinys kaip visuma grąžinamas į mokyklos programą, atė­jau…

Lietuvių kalbos ir literatūros likimas mokykloje

2011 m. Nr. 12 / Diskusijoje dalyvavo lituanistai ir pedagogai Kęstutis Bredelis, Jurga Dzikaitė, Irena Gasperavičiūtė, Jurgita Girčienė, Vanda Juknaitė, Darius Kuolys, Nida Poderienė, Antanas Smetona, Irena Smetonienė, Regimantas Tamošaitis

Gitana Vanagaitė. Pasakojimas apie negirdimą gyvybės širdį

2011 m. Nr. 10 / Pastaraisiais metais vis populiaresnė darosi dokumentinė literatūra: įvairios autobiografijos, interviu, dienoraščiai, atsiminimai. Beveik visos šio tipo knygos vienaip ar kitaip prisiliečia prie viliojančios…

Esė kaip esminio mąstymo teritorija

2002 m. Nr. 12 / Redakcijos surengtame pokalbyje dalyvavo Gintaras Beresnevičius, Vanda Juknaitė, Vytautas Kubilius, Valdas Kukulas, Vytautas Rubavičius, Regimantas Tamošaitis