Viktorija Daujotytė. Patirties patirtis

2001 m. Nr. 11

Patirties–patyrimo sąvokos fenomenologijoje yra pirminės. Bet retai aiškinamasi, kas yra patirtis, ką reiškia patirti. Tai laikoma savaime suprantamu dalyku. Gyvename patirdami. Gyventi ir reiškia patirti. Visomis jutiminėmis galimybėmis – matant, girdint, liečiant, lytint. Mąstant, išgyvenant. Kažką numatant. Ir patenkant į situacijas – ne tik netikėtas, bet ir tarsi žaibo nutviekstas.

Yra praktinė patirtis; įgūdžiai, mokėjimai, žinojimai, kuriuos žmogus perima ir perduoda. Patirtis, būtina kiekvienai veiklos sričiai. Veikdamas žmogus siekia įgyti tam tikra prasme užbaigtą patyrimą, duodantį apčiuopiamą rezultatą. Visi esame patiriantys, turime patirtį. Ir vis dėlto patirtis gali būti suvokta ir kaip problema. Ypač toji patirties dalis, kuri yra sunkiai patiriama, beveik nesusisteminama: blykčiojanti, įsižiebianti, gęstanti. Gulanti klodas ant klodo – sauganti. Ir staiga suplonėjanti iki permatomybės – baugi bedugnė veriasi prieš akis. Žmogaus galimybės patirti yra skirtingos, priklausomos nuo daugelio dalykų – nuo prigimties, aplinkybių. Nuo patirties. Kuo patirtis gilesnė, tuo daugiau galime patirti. Iš tiesų ir Čia egzistuoja pirminis hermeneutinis ratas: norint patirti, reikia turėti patirtį, pradinę patyrimo galimybę.

Patyrimas–patirtis priklauso filosofijos sąvokynui. Patirtis yra slenkstis, kurio negalima apeiti, sprendžiant bet kokį žmogaus santykio su pasauliu klausimą. Antikos mąstytojas Demokritas neabejojo, kad jutiminis patyrimas leidžia pažinti, bet teikia tik „tamsų“ žinojimą. Jį turi veikti protas – šviesos šaltinis. Pagal liudijimus Demokritui priklauso posakis: Žodis yra veiksmo šešėlis“. Šis filosofas jautęs juslinio patyrimo trikdžius. Pasak padavimo, kad lengviau išsilaisvintų nuo įkyriai į akis lendančio jusliškojo pasaulio, prasiskverbtų į protu suvokiamą tikrąją būtį ir savo eidus, atomus, mąstytų gryniausiu pavidalu, be jusliškumo priemaišų, atsitiktinumo ir doxa iliuzijų, Demokritas net išsidūręs akis“¹. Žmogaus filosofinio mąstymo aušroje išryškėjusi priešprieša tarp konkretaus patyrimo ir abstrahuoto apibendrinimo. Kuo labiau galima pasikliauti – ar tuo, ką palytima – paliečiame, ar tuo, ką išmąstome, toldami nuo juslinio patyrimo? Ir ar mintis, išreikšta žodžiu, nėra veiksmo (taip pat ir lytinčiojo–liečiamojo) šešėlis? Bet šešėlis, būtinas bet kam, kas kuriuo nors būdu yra? Ar patyrimas yra tik kintantys pojūčiai, ar pėdsakai ir pėdsakų grandinės sąmonėje, daugiau ar mažiau pastovios, neišsitrinančios? Ar už to, ką žmogus gali patirti, yra tai, kas tiesiogiai nepatiriama, bet. įtakoja patyrimą? Šie ir kiti klausimai, formuluojami ir filosofine, ir menine kalba, persmelkia ir XX amžiaus mąstymą. Egzistencialistinė filosofija sutelkia jo centrą, ištakomis susijusį su E. Husserlio fenomenologija. Būtis, iškildama kaip filosofijos objektas, neturi prarasti savo atskirumo, individualumo, duoto ir patirtiškai. Atrasti save kaip egzistuojantį, susigrąžinti savo paties būtį žmogus gali tik patirdamas. savo paties patirtį, ją suvokdamas, išgyvendamas, reflektuodamas. Filosofija suartėja su menu ir per būties asmeninio patyrimo svarbą. Žmogaus būties būdas rodosi bendrosios būties atskiru pajutimu. Literatūroje unikaliausiu (vadinasi, ir atskiriausiu) būdu tai išreikšta R. M. Rilke’s: „Leisti kiekvienam įspūdžiui ir kiekvieno jausmo daigui pasiekti pilnatvę vien savo viduje, nenusakomoje, nesuvokiamoje, savo intelektui neprieinamoje tamsoje, ir su begaliniu nuolankumu ir kantrybe laukti, kada ateis valanda gimti naujam aiškumui: tik tai ir reiškia gyventi menininko gyvenimą – ir mėginant suprasti, ir kuriant“². Įspūdis ir jausmas yra patirties instrumentai. Siekimas vien savo viduje pasiekti pilnatvę reiškia ir patirties patirtį – būseną, kai sąmonėje ima ryškėti pėdsakas, galimas kūrinio impulsas. Meninę prigimtį ženklina intensyvesnės patirties galimybės, pereinančios į aukštesnę pakopą – patirties patirtį. Tiesioginė patirtis (ypač imliausio amžiaus– vaikystės) nusėda į sąmonę kaip neišsenkantis jos turinys: ši patirta patiriama ir naujų patirčių kontekstuose. Peržengimas iš dabar į tada, iš čia į ten yra transcendencija „vien savo viduje“, pasakant R. M. Rilke’s žodžiais. Iš tiesioginės patirties kuriamas emocinis (iš esmės romansinis) menas. Iš patirties patirties, filosofinis, refleksinis, labiau apibendrintų formų. Susižavėjimo karščiui reikia leisti atslūgti, mąstė Jurgis Baltrušaitis. Tai reiškia – ir būsenai subręsti savo viduje, pereinant į antrą pakopą – patirties patirtį.

Tiesioginis patyrimas susijęs su juslinėmis galimybėmis patirti, su emociniu imlumu, su prigimties reaktyvumu. Patirties patyrimas yra didesnė nežinomybė: intelektas stiprina patirties reflektavimą, bet ir vykdo selektyvią atranką, slopindamas tai, kas meno ar filosofijos kūryboje gali būti itin reikšminga. Kaip sako Rilke, intelekte lieka neprieinamų zonų, intelekto valia pasikliaunanti kūryba save apriboja. Galima būtų daryti prielaidą, kad papildomą (o kartais ir lemtingą) patirtų dalykų atranką filosofijoje ir mene atlieka kultūros ir kalbos tradicija, neįsileisdama to, kas dar nėra perimta ir pripažinta. Tik labai stipri sąmonė pasipriešina; išdrįsta iškelti viešumai tas patirties puses, kurias tradicija dėl vienokių ar kitokių paskatų linkusi atmesti, diskriminuoti. Arba ta patirtis dar nėra institucioanalizuota; neturi formų, prieinamų patyrimui.

Reikšminga laikytina Algio Mickūno ir Davido Stewarto mintis, kad fenomenologinės ontologijos, yra įvairios, tačiau atmetančios „bet kokią išsamią metafizikos sistemą, kuri pajungtų visą tikrovę vienai kategorijai ar kategorijų tinklui, nes kiekviena tokia principų grupė niekuomet nėra duota visa, bet tik iš dalies W ir iš tam tikros perspektyvos, o tai visuomet palieka jas atviras tolesniam tyrimui. Pirmesnės prielaidos, teorijos ir aiškinimai turi būti suskliausti ir gali būti pagrįsti tik tuomet, jei jie gali būti identifikuoti gryname patyrime. Visos fenomenologijos sutartinai pripažįsta, kad gyvas patyrimas yra vieta, kur būtis darosi pažini“³.

Bet kas yra gyvas patyrimas? Taip, sąmonė nėra uždara; net užsidarydama g savyje, apsiribodama, ji mintą tuo, ką yra jau gavusi iš pasaulio. Laisva, nes priverstinė vienatvė yra tik pasaulio veikimo apribojimas. Negalima suvokti, patirti visko, bet sąmonė išplečia patyrimą iki tam tikros psichologinės tvarkos – iki holistinio požiūrio, iki reikšmių vieningumo. Būtent reikšmių vieningumas, neprieštaringumas leidžia fenomenologijai daryti prielaidą, kad gyvu patyrimu būtis darosi pažini. Momentas, kai suvokiama, jog tai, kas patiriama, yra. Negalima patirti nesančio; bet patirtis (ypač intensyvi – kūrybinga) iškristalizuoja tokias būties formas, kurios kitaip ir neegzistuoja. Tik sąmonės veikimu neįmanoma paaiškinti meilės, meno; čia būtinas dvasios lygmuo. Gyva patirtis yra gyvos būties liudijimas. Santykio su kitais, su tuo, kas kuriuo nors būdu yra, liudijimas dvasios turiniu. Ar yra patirtis, kurią galėtume laikyti negyva? Čia iškyla pavojus sąvokinėms manipuliacijoms. Patirtis, jei ji yra, jei ji randasi – rodosi, yra gyva. Bet ne visada gyvybinga; vadinasi, ne visada transcenduojanti, peržengianti pati save. Gyvybinga patirtis kristalizuojasi vienokiomis ar kitokiomis formomis, kurios atsiveria kito kitai patirčiai.

Kūrybinė veikla yra gyvybingos patirties kristalizavimasis tam tikromis formomis. Meno patyrimas yra formų patyrimas. Viskas yra formos – taip pat ir likimai, kuriuos patiriame iš meno kūrinių. Likimas yra pati unikaliausia meno forma, fenomenologinė iš esmės. Likimo neįmanoma apibrėžti, jis išsprūsta iš charakterio, iš siužeto (literatūrologinės sąvokos), iš laiko–erdvės koordinačių.

Kuo labiau likimas imanentinis, tuo intensyviau jis peržengia savo ribas, išsiskleisdamas tikrovėje arba kitų patyrimuose.

Menininko, kuriančio žmogaus likimas yra įspūdinga žmogiškųjų patirčių forma, dažnai sunkiai prieinama kitų patyrimui, nes su jais nesutampanti, prasilenkianti. Menininko likiminę formą stipriausiai kristalizuoja geismas patirti – patirti ir peržengiant draudimus, ribas, net tabu. Baudelaire, Wilde – užtenka prisiminti tik šias unikalias likimines formas. „Ten, kur kančia, ten šventa vieta. Kada nors žmonės supras, ką tai reiškia. Tol, kol jie nesupras, tol jie nieko nežinos apie gyvenimą“⁴. Šiuos žodžius O. Wilde ištarė iš itin rūsčios savo patirties laiške, rašytame „kalėjime ir grandinėse“. „Dе profundis“ – laiškas, kurio tekstas pakyla iki tragiško kūrybiškumo, yra unikaliausios žmogiškosios patirties liudijimas, atskleistas jau kitos patirties veidrodyje; Geismas patirti, tapęs pražūtinga aistra, apmąstomas tikėjimo–netikėjimo sankirtoje. „Tačiau ar tai būtų tikėjimas ar netikėjimas, jis privalo būti mano vidiniu dalyku, privalo plaukti iš mano vidaus. Jo simboliai turi būti mano paties sukurti. Juk tik dvasia susikuria savo pačios pavidalą“⁵. Dvasios pavidalo – formos kūrybą O. Wilde sieja būtent su patirtimi. Visa privalu transformuoti į dvasios patirtį. „Nėra tokio kūno pažeminimo, kurio neįstengčiau paversti sielą taurinančia patirtimi“⁶. Rūda, iš kurios reikia išlydyti auksą, – kartos Jurgis Baltrušaitis, fenomenologiškai mąstydamas apie savo gyvenimiškąją patirtį.

Gyva, gyvybinga patirtis neišvengiamai siejasi su kilimu į aukštesnę žmoniškumo pakopą – su tuo, kas taurina sielą. Ir tai teigiama Wilde’s.

Knygos iš patirties, iš lyg ir atsitiktinai, bet sistemiškai patiriamos būties nepraleidžiant momentų, kai tarp būties ir sąmonės atsiranda sąskambis. Taip yra ir A. Nykos-Niliūno, ir J. Meko dienoraščiuose. Rašyti pasitraukus iš Lietuvos, tarsi savaime susidarant patirtį aktyvinančiai įtampai: ten ir čia, čia ir ten. Brėžiamos pirminės transcendencijos ir retranscendendjos linijos, nukreiptos lyg ir skirtingomis, bet iš esmės artimomis kryptimis, kurias galima apibūdinti kaip sąmonės intencijas suvokti ir susivokti. Intensyvus skaitymas, literatūros dalyvavimas literatūrinės patirties sublimacijose.

Išbandymas kitomis situacijomis, kitomis kitų patirtimis intensyvina patyrimo galimybes. Bet tik tokios sąmonės, kuri yra jau patyrusi patyrimo galimybę. A. Nykos–Niliūno dienoraščiai, pradėti 1938 metais, liudija patirties nepertraukiamumą: kitoje patirtyje (valstybės, stovyklos, svetimi) išsilaiko esminė patirties linija – jungti, derinti, aiškinti, interpretuoti: kas yra tai, ką dabar matau, girdžiu, suvokiu, ką tai reiškia man, kaip tai yra susiję su tuo, kas manyje buvo anksčiau. Sąmonė nuolat persijunginėja – staiga yra būtent persijungimo ženklas. Berlyne, besibaigiant 1944 gruodžiui: „Staiga aš ir vėl einu Utenoje skersai žibalu, silkėmis ir cinamonu dvelkiančia turgaus aikšte namo. Taku pro varpinę nusileidžiu žemyn, dvaro alėja išeinu į laukus ir ten, praskleidęs milžinišką be garso krintančio sniego ir tamsos užuolaidą, paskęstu neaprėpiamo džiaugsmo pasaulyje“⁷.

Kitas momentas: „…Eisblumen fenomenas mane staiga nukelia į tolimą vaikystės vakarą“⁸ Šie sąmonės judesiai–posūkiai išjudina realybę, kaip dabar esančią, patiriamą padėtį, kaip status quo. Kita realybė staiga perkerta dabartinę, į ją įsiveržia ir ima dominuoti. Įsiveržia daiktiškai, patyrimiškai (turgaus aikštė, prisodrinta prieškalėdinių kvapų) ir virsta būties misterija (milžiniška sniego ir tamsos užuolaida, neaprėpiamas džiaugsmo pasaulis).

Nyka-Niliūnas dienoraštyje ne kartą vartoja pačią fenomenologijos sąvoką, mąstymu, bendrąja pasaulio percepcija įsirašydamas būtent į fenomenologinę-egzistencialistinę tradiciją. Iš jos Nyka-Niliūnas kiek pasitraukia kritikoje, konkrečiuose literatūros vertinimuose, bet tai susiję ir su sąmoninga griežtumo, reiklumo valia. Hermeneutinis aiškinimas–interpretavimas, siekdamas ištikimybės kito mąstymui; kito kalbai, išjudino reiklumo kriterijus, suformuotus vienvaldžiame aš centre: aš žino, kaip turi būti.

Jonas Mekas – daiktų poetas, daiktų filmininkas, dar jaunystės dienoraščio įrašais formavo dvejybinį santykį su realybe. Dienoraštis pradėtas rašyti, pasitraukus iš savo krašto 1944-ųjų vasarą. Pasitraukimas – dienoraščio rašymo akstinas: pajuntamas dviejų realybių susidūrimas. Iš vienos pusės pačios realybės matymas įsižiūrint–įsiklausant (kitų pokalbiai, ištisai surašyti kaip patiriamos realybės kalba). Antra vertus, panašus kitos realybės prasiveržimas – kaip ir Nykos-Niliūno įrašuose. „Debesys – kaip eina debesys, pilni drėgmės ir šalčio! Ir va, sėdžiu ir galvoju: o kaip debesys dabar ten eina, prie Nemunėlio, prie mano Papilio. Tikrai liūdna kartais, ir darais sentimentalus kiek – bet ar sentimentalumas irgi nėra realybė, kaip ir visa kita“⁹. Išryškinta įrašo dalis, keičianti mąstymo perspektyvą: sentimentai, liūdesys yra realybė, dvasinė realybė, patiriama, pajuntama, patyrimo–jutimo kristalizuojama (ir rašymo formomis), daiktinama.

Daiktai yra. Bet anonimiški, tad ir nedaiktiški tol, kol jie nepamatomi kaip daiktai, kol daiktiškumas jų neįima. Dar 1947 metais Mekas yra kalbėjęs apie daiktų fenomenologiją, įsitvirtinusią mąstymo kryptimi: „Kaip nematyti šie daiktai! Jie liesti tiek metų. Gal kasdieną. Ir štai juos pirmą kartą išvystu. Daiktai. Jų formos, spalvos, kvapai. Kambarys. Kėdės, stalai, krosnis. Viskas stojas pirmą kartą prieš akis, ir nežinau, kaip ką paimt ar laikyt, kaip nuleist ar padėt“¹⁰. Panašių įrašų yra ne vienas. Be šios poetinės daiktų fenomenologijos nebūtų susiformavęs Meko daiktiškasis posmas ar kadras. Dienoraščiai, užrašai, kartais ir laiškai liudija patirtį; kartais ir tiesiogiai, apimdami faktus, situacijas. Bet ne tik liudija – ir ją generuoja, intensyvina, tirština, papildo. Šiuo požiūriu unikalių galimybių aiškintis poetinių formų kristalizacijos galimybes suteikia S. Gedos 91 „gyvavaizdžiai“ – iš „Žydinčių lubinų piliakalnių fone“ (1999) ir iš naujų publikacijų. Rašant patirtis yra patiriama; raštas, rašto kalba perima patirtį atsirinkdama (neišvengiamai), perlydydama, pridėdama jungtis ten, kur jų trūksta, išryškindama vos vos matomas (ar tik nujaučiamas) linijas. Nuolatinis dienoraščio rašymas literatūros fenomenologijos požiūriu yra unikalus reiškinys. Sąmonė tarsi stebi savo pačios galimybes patirti: patirti gamtą, kalbą, kultūrą, kitus žmones. Patirti kitus vieninteliu būdu – patiriant save kaip patiriantįjį. Suspėjant sulaikyti–parašyti tai, kas formuojasi–rodosi tarsi savaime; jokia forma, jokios taisyklės dienoraščio užrašams nėra būtinos. Laisva, neprivaloma, bet neišvengiama – forma. A. Nykos-Niliūno dienoraščiai literatūros fenomenologijos požiūriu yra itin įdomūs: juose persišviečia patirties erdvė (ypač gimtieji Nemeikščiai), patirties būdas (žiūrint, mąstant, skaitant) ir patirties patirtis, išreiškiama nuostatomis ir pozicijomis, iš principo artimomis fenomenologinei–egzistencialistinei tradicijai („poezija yra vardo ieškojimas būčiai, bandymas pavadinti; savotiškas krikštas“; „Heideggerio terminais išsireiškiant, noriu ar nenoriu, turiu būti paklusnus būčiai. Vienintelė mano galia ir teisė šioje situacijoje yra klausti, žinant, kad už manęs nėra jokio klausiamojo ir kad vienintelis klausiamasis esu aš“).

Klausimas: kaip dienoraščiu (arba gyvenimu) išreiškiama patirtis santykiauja su eilėraščiais? Kodėl rašoma tai ir tai? Ar eilėraščiai negali aprėpti visos patirties? Ar dienoraščiai nėra pakankami dvasinei savirealizacijai?

Eilėraščiai iškyla iš patirties ir į ją sugrįžta, tapdami patirties dalimi, kurią įima dienoraštis. Eilėraštis yra atsiskiriantis, tarsi skalpeliu išpjaunamas iš patirties. Išpjaunama pagal nesamą formą, kuri pasirodo tik išpjaunama. Dienoraštis fiksuoja patirties lietimąsi su kitomis patirtimis (bendravimas, skaitymas, žiūrėjimas, klausymas). Sunku atskirti, ką mes patiriame kūnu ir ką jau ne kūnu, o virškūniškomis, bet su kūnu ryšių nenutraukusiomis galiomis. Galbūt prasminga kalbėti apie dvigubą ar net keliagubą judesį: matau, kad matau; matau, kad tik matydama(–as) matau. Matymas yra fizinis: matymo matymas, juolab matymo matymo matymas – metafizinis. Patirties laipsniškumas – pakopiškumas; bet nenuoseklus – laipteliai gali būti ir praleidžiami, ir peršokami. Metafora yra šokli; metaforoje slypi poetinio matymo–mąstymo šoklumo kodas. Peršokimas nėra tas pats, kas pakopų nebuvimas. Peršokamas tarpas, bet jis išlieka – į jį galima grįžti.

Eilėraštis, tarsi iškylantis iš tų pačių patirties klodų kaip ir dienoraštis, turi stipresnę energiją; jis labiau jungiasi su kitomis patirtimis. Problemiška atrodo būtent tai, kaip iš savo patirties išeinama į kitus, taip pat unikaliai patiriančius, kaip atsiranda susikalbėjimai. Juk tik susikalbėjimuose, vertikalių ir horizontalių sankirtose išsikristalizuoja tam tikros reikšmės ir jų ansambliai (poezijoje – poetinės formos), kurie nužymi simbolinę tvarką vienoje ar kitoje tradicijoje, kryptyje. Pėdsako metafora. galėtų būti pasitelkta aiškinimui to, kas iš esmės pats save aiškina. Kūrybiškai veikianti sąmonė yra pėdsekė: ji atseka pėdsakus, eina pagal juos; dvasios istorijoje pėdsakai iš žmogaus veda į žmogų. Kalba yra pėdsekė ir pėdsakas; kas seka pėdomis, palieka ir savo pėdsakus. Fenomenologinio mąstymo tradicijoje (P. Ricoeuro itin akcentuojama užuolanka–apylanka) į daugelį dalykų nėra tiesaus kelio, taip pat ir į sąmonę. Reikia pėdsako, pagal kurį galima būtų eiti, netgi užuolankom.

Literatūra šiuo požiūriu yra daugybės pėdsakų pėdsakas: daugybinis pėdsakas sąmonės suvokiamoje tikrovėje.

---

1 Šliogeris A. Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas. – V.: Mintis, 1985. – P. 28.
2 Rilke R. M. Laiškai jaunam poetui. – V.: Regnum, 1992. – P. 10.
3 Mickūnas A., Stewart D. Fenomenologinė filosofija. – V : Baltos lankos, 1994. – P. 134.
4 Wilde O. De profundis. – V: Charibdė, 1996. – Р. 69.
5 Ten pat. – P. 85.
6 Ten pat.
7 Nyka-Niliūnas A. Dienoraščio fragmentai. 1938–1970. – Chicago, 1998. – P. 118.
8 Ten pat. – P. 262.
9 Mekas J. Žmogus be vietos. – V.: Baltos lankos, 2000. – P. 157.
10 Ten pat.– P. 138.