literatūros žurnalas

Viktorija Daujotytė. Kam priklauso mūsų balsai, arba – Dar sykį į Valhalą

2020 m. Nr. 8–9

Rimvydas Stankevičius. Kiaurai kūnus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 120 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Iš kur tie balsai, kuriuos girdime savyje, aidintys, ataidantys, iš kur tas aidesys, ištartas Aido Marčėno, lyg kokia prapoezija, lyg koks paslaptingas intonavimas, kupinas savaiminių prasmių. Jau metafora, bet dar ir sąvoka tas aidesys – aidas, aidėjimo garsai. Maloningi, bet ir šiurpūs.

Rimvydas Stankevičius savo devintąją poezijos knygą atveria klausimu: „Kokia yra kiekvieno mūsų sielos alcheminė formulė?“ Deimantė Rybakovienė, vieną po kitos išleidžianti į pasaulį puikias poezijos knygas – daiktus šliogeriškąja prasme, – atsakytų: bent jau Rimvydo sielos (ar jos formulės) spalva yra mėlyna, daugybės atspalvių: iki šaltos, baugios. Kuo spalva tamsesnė, tuo gilesnė, paslaptingesnė, netgi paveiksliškesnė (arba siužetiškesnė). O nušviesėdama tarsi išeina į paviršių, pasirodo ir iš Donaldo Kajoko frazės, pasakytos telefonu: „Poezija yra tai, ką kažkur kažkada jau esi girdėjęs. Bet ne iš žmogaus – iš medžių ar paukščių…“ Bet juk neatskirsi – galiausiai ir tai, kas iš medžių ar paukščių, išgirsti iš žmogaus, iš poeto, iš knygos. Gal ir iš knygos redaktoriaus Aido Marčėno.

„Kiaurai kūnus“ – knygos pavadinimas, papildomų prasmių įgaunantis staiga išplitusio pavojaus žmonių kūnams akivaizdoje. Kiaurai žemę, kiaurai kristi, kiaurai smegti, kiaurai sieną… Frazeologiniai dariniai – pakeliui į metaforas. Per širdį – poezija pateiktų ne vieną pavyzdį. R. Stankevičiaus kūniškoji poetika ir „Valhalos“ pamatuose: kūnai ne tik yra, kūnai ir yra. Metaforų atramos – kad ir „Skaitančio vėjo“: „Vienintelis tavo skaitytojas / Vėjas / Kiaurai visus drabužius / Iki pat kaulų, / Iki pat kaukiančių venų vamzdžių, / Iki pat gyvasties“ („Laužiu antspaudą“). Tikroviška, pernelyg tikroviška – ir taip galima ištarti apie „Deguonies kaukę“ („Ryšys su vadaviete“). Arba apie tikrovės drabužį – be prorėžų akims, nepaliekant vietos bent kiek drąsesniam manevrui…

Waltas Whitmanas, prieš du šimtus metų gimęs poetas, laisvosios poezijos pradininkas, paliko ir tokį klausimą: kas yra siela, jei ji nėra kūnas? Po daugelio metų klausimą pakartojo jauna, drąsi poetė Birutė Pūkelevičiūtė, jos aistringoms kūniškoms „Metūgėms“ W. Whitmano mintis tiko kaip epigrafas; ataidėjo ir vėlesnėje jos knygoje „Atradimo ruduo“: „Nes jeigu sielos neturiu, ką gi man taip skauda?“

Poezija liudija sielą. Ir liudydama kūną, kūnus (ne tik žmonių, bet ir medžių, paukščių, žemės ir dangaus), ji pati byloja kaip sielos vietininkė. Jaunas Vytautas Mačernis, vienas iš R. Stankevičiui svarbių vardų, yra ir poetas, kalbėjęsis su savo siela („Savo sielą, alkaną kaip žvėrį…“; „Mano siela šiandien sunkiai serga…“; „Mano siela kaip membrana…“). Bet ir sukūręs apokaliptinių kūno metaforų:

Kūnų liepsna! Mirtis linksma tik godžią ugnį žarsto
Ir dūmais verčia ji žmonių minias,
Ir pelenus laukuos be pėdsakų išbarsto.

„Laužas“

Atrodo, kad tokie eilėraščiai kaip A. Marčėno „Triušių narvas“ nėra parašomi, kad jie tiesiog atsiranda – ir nežinia nei kaip, nei iš ko. Gal ir taip – kažkas pereina kūnu ir virsta teksto kūnu. Perspėja – jei ir nežinome dėl ko. Panaši mintis kilo ir dar „Santaroje“ perskaičius R. Stankevičiaus „Gentį“, kuriuo naujoji knyga pradedama, – rūstus eilėraštis, reiklus (sau arba savajai genčiai), bet ir didžio kalbos minkštumo, paslankumo. Kuo kiečiau ir rūsčiau kalba poetas, tuo minkštesnė ir paklusnesnė jam turi būti kalba: tokia, kad galima būtų septynis vilkus ant savęs susivilkti. Susivilkti, tarsi klausantis kalbos leidimo taip ištarti. Ir pajuntant – kažkas, kas kiaurai.

Vienu laiku skaičiau Rimvydo knygą ir galvojau apie Liną Katiną, dailininką, apie puikią jo darbų parodą Nacionalinėje dailės galerijoje. Dailininkas, kuris vientisai yra ir tradiciškas, ir avangardiškas. Iš čia, iš to vientisumo jo savitoji šaknis, išauganti kad ir iš tų dviejų spalvų, iš to raudona, kuri krisdama virsta balta, iš to kritimo, kuris tame iš paviršiaus lyg ir neįspūdingame paveiksle ir yra svarbiausias, transformuojantis. Mintis, pagauta iš L. Katino kalbėjimo, o ir užrašyta ant sienos, prie etnografinės poetikos drobių – kaip nuo jų neatskiriama: „Keistą religijos jausmą jutau ir dabar tebejuntu Lietuvos audiniams. Man vaidenas, jog ten, pas bobutes, liko užslėptos spalvos paslaptys. Audinių kūrimo menas iki prieškario plėtojosi savarankiškai, be „kursų“, tiesiogine amžina linija „mama–dukra“. Liko net be bažnyčios įtakos, ko nepasakysi apie skulptūrą, grafiką. Stulbinanti konstrukcija ir spalva, prasmukus pro amžius. Žiūrėdavau į lovatieses kaip į altorių. Neklydau – kaip vėliavos. Tos kelionės po kaimus – ne menkesnė akademija. Ryšys kiaurai pasaulį transatlantiniu ornamento kabeliu: Lietuva–Meksika–Togas–Japonija.“ Akcentai: prasmukus pro amžius ir ryšys kiaurai pasaulį… Galia, galinti prasmukti, prasismelkti, pereiti kiaurai. Kas kiaurai kūną, tas ir kiaurai pasaulį. Esame kūnai – tuo pat metu, kai L. Katinas klojo savo tapybos pamatus, vis grįždamas prie autoportreto, Vladas Šimkus ištarė: „<…> mes tarp kūnų kūnai, tarp žmonių mes žmonės…“ („Pakeliui į darželį“).

Ar tai kaip nors susiję su R. Stankevičium, su jo knyga „Kiaurai kūnus“? Susiję. „Kad ir ką vietoj kūno dėvėtumei, / Mūsų genty svarbiausia – / Nė akimirkai nepamiršt, / Kas iš tikrųjų esi.“ „Gentis“ skatina nuolat grįžti prie autoportreto, kad nepamirštum, kas esi. Apie 1968 metus, kai labai gerai tapė L. Katinas ir labai gerus eilėraščius rašė V. Šimkus, nepamiršti, kas iš tikrųjų esi, buvo tikrai nelengva. Bet buvo iš ko, dar buvo: žiūrėti į lovatieses kaip į altorių. Arba kaip į vėliavą. Ir kai ateis laikas išvysti Vincentą van Goghą, paklausti savęs, argi mūsų žemėje neauga tos stebuklingos saulėgrąžos, ar mums neužtenka kalbos, kuri ir iš medžių, paukščių, augalų…

Taip, Rimvydas turi stiprų religijos jausmą. Kai jausmas stiprus, tikras, jis smelkiasi, iš bet kurio taško jis pasirodo ir kaip ryšys kiaurai pasaulį. Eilėraščiui reikia akimirkos, kai: „Atsakymai arti – gali paliesti / Ir šventą Gralį, ir Praamžiaus ugnį…“ – „Blyksniai (Speigo saulėto)“. Iš sonetų (sunkiausiai pasiekiamos harmoningos struktūros, kurios knygoje kiek keičiamos, šešiolikos eilučių) keturių eilėraščių ciklas – anaforinių pradžių, ženklinančių sakralų laiką: „Kalėdinėj dulksnoj…“ Sonetui būdinga jungti prieštaras, įveikti įtampas. R. Stankevičius praveria plyšį; grįžti, bandant iš naujo suvokti, kas nesuvokta ar suvokta per siaurai. Tad ir tiems, kurie maištavo, leista tęsti angelystę: „Jie pėsčiomis Dangun po vieną ėmė grįžti / Šventumo kurso iš pradžių kartoti…“ Tas kursas atrodo tarsi ir atnaujintas, nes pradėti reikia „nuo šerkšno –paprasčiausio nėrinio – / Nuo mūsų sielų, žiemai dedikuotų, / Nuo grožio, droviai virstančio į gėrį…“ (IV. „Kalėdinėj dulksnoj išnyksta šunys…“). Nėra galutinio, užbaigto šventumo kurso, jį atnaujina žmonių patirtys, sublimuoja menas, poezija, nėra žmogaus pasaulyje to, kas negalėtų įeiti į šventumo turinį.

Devintąja savo knyga (kaip kokia lemtinga devintąja banga) R. Stankevičius išeina iš burtažodžiais tarsi ir saugotos poezijos, už kad ir atsargiai brėžto hermetinio rato, labiau leidžiasi į pokalbį, į svarstybas, kartu su skaitytoju ir į šventumo kurso kartojimą. Vienas pagrindinių knygos eilėraščių – „Kiaurai“; jį galima suvokti ir kaip knygos principo paaiškinimą: visa, kas yra svarbiausia, o kartu paslaptingiausia, mįslingiausia, – „ne mūsų, o kiaurai mus“. Laisvo režimo tekstas, tekstinamas ne išankstinių taisyklių, apribojimų, o natūraliai iškylančių dalių, centruojamų poezijos, meilės, gyvybės. Poezija – „ne mūsų, o kiaurai mus…“; „meilė – ne mūsų, o kiaurai mus…“; „gyvybė – ne mūsų, ji – kiaurai mus…“ Eilėraščio – stuburas: jungiantys slanksteliai, atsargi, minkšta motyvacija: poezija – lyg sniego kąsniai, lėtai leidžiasi ant kiekvieno, tupiasi „taip švelniai“, kad belieka minkštai ištarti: „meilė – ne mūsų…“, meilė liudija ir gyvybę, kuri „ne mūsų…“, gyvybę tarsi perima Vėjas, Dievas. Kalbėjimo minkštumas – iki pabaigos: pabaigti taip, kaip nepabaigti, pabaigti, kaip pradėti, nes tai jau ratas, amžinas ratas:

O kiaurai ją – šuorais –
Vėjas, Dievas
Ir vėjas…

Meistriška, nors to nematyti. Yra Vėjas (ir žmogaus vardas), parašomas greta Dievo. Bet: „Ir vėjas…“ – tas, kursai maloningai mus lyti, – gyvus, gal ir nebe.

Tas kažkur, kažkada, jei ir ištartas D. Kajoko. Jei išgirstas, vadinasi, ir girdintį perėjęs kiaurai. Tas pats ir su giliausiais patirties dalykais. Jie giliau už žinojimą, jie persmelkia. Tik vieną kartą žvilgsnis gali sustoti prie senos lovatiesės, tarsi pereiti kiaurai šimtmečius ir išblukusiuose dryžiuose išvysti vėliavą… A. Marčėnas savo modernios poezijos zenite yra paliudijęs labai seno priedainio „leliumai“ persmelkimą.

Naujosios R. Stankevičiaus knygos skyriai: „Baltai ant balto“, „Ne iš žmogaus“, „Žvilgsniai į ateitį“, „Laiminga pabaiga“. Centras – eilėraščiai, sutelkti į skyrių „Ne iš žmogaus“ ir į to paties pavadinimo ciklą. Jo siužetas (jei ir ne siužetas) iš to, kas iš atminties, bendresnės nei tik žmogaus. Fontanas pradžios mokykloje, bet gal ir Vilniaus universitete, Sarbievijaus kieme. Gilioji patirtis, būsena, kai šviesu ir šventa, kai žmogus (mažas arba jaunas, bet abiem atvejais žengiantis per slenkstį) aiškinamas pačiam sau: „Mėgsiu knygas, o nuo šiol – ypatingai – / Poeziją.“

Nuo tos akimirkos
Man jau viskas – tarsi
Ne pirmą kartą.

Tarsi kažkur
Kažkada jau būtų
Girdėta –

Net mirtis…

Man atrodo –
Jau esu buvęs siela,
Amžiams iš kūno
Išeinančia –

Bet ne iš žmogaus.

Žmogus sugrįžta į savo vietą, į savo amžiną paslaptį; suvokiame, kad žmogų aiškina ir tai, kas ne jis pats ir kas ne jo. Ciklo „Ne iš žmogaus“ viena svarbiųjų atramų: „Kad ne siužetai šiame pasaulyje yra svarbūs.“ Siužetai bendrina, siužetų paskirtis ir yra bendrinti. „Gal tavo – tik tai, ką sapnavai?“ (2. „Epizodiniai“). Bet be siužeto, jei ir visai efemerinio, slapto, cikle (ar knygoje) sunku apsieiti. Kiekvienam pasakojimui, net lyriniam, reikia rišlumo. Jei jau ryžtamasi laikytis D. Kajoko pasakytos minties, jei ji ciklui „tarnauja“ epigrafu, tai vis turi išnirti. Ir išnyra: „Knygų, matyt, irgi būna / Medžių ar paukščių rašytų…“

Grįžimas prie knygų – nuo „Senelės pasakos“ (taip, buvo tokia Salomėjos Nėries eilėraščių knygelė); knyga vaikams, bet kad ne, ne tik vaikams, gal labiau žmonėms, gebantiems sugrįžti į vaikystę. „Lapės ir gandro čėsnis“ (vis daugėja Kristijono Donelaičio, vis atsiliepia). Staigus perėjimas – „Stiklo karoliukų žaidimas“, „Apocalypsis Iesu Christi“. Hermannas Hesse – lyg iš rankų į rankas. „Stiklo karoliukų žaidimas“ buvo ir Vaidoto Daunio knyga. Jei būtų susitikę, būtų atpažinę vienas kitą pagal etinius ir estetinius orientyrus. Tos pačios knygos, o kitos, nei buvo, liūdime, bet labiausiai, „kad nėra jau ir to – dar kažko, / Visad už kadro stovėjusio…“ Praeinamybė – ji duoda toną ir poezijai. Dar baimė, net jei ir suprantame, „kad jau nėra ko bijoti, / kad patys ir esam didžiausios / mūsų protėvių baimės, / su kaupu / išsipildžiusios“. Apie tai penktame ciklo eilėraštyje „Jeigu kartais tapčiau stiklo karoliukų žaidimo magistru“ – taip siūlas nutiesiamas iki žaidimo (žaidimo arba kūrybos) galios – pajusti iš beprasmybės ataidinčius prasmės signalus. Tai, ko bijome savimi, mumis gali ir išsipildyti mūsų ainiams. Moterų (jaukių, prijuostėtų moterų sielų), prie kurių glaudžiamasi vaikystėje, motyvas dešimtame ciklo eilėraštyje – „Neplanuotos išvykos“. Motyvo pratąsa močiutės balsu. Moteriškosios civilizacijos aidas, aidesys (Marijos Gimbutienės vaizdinijų lizdai, sapnai, būsenos, prisiminimai):

Ilgainiui suprasi,

Kad kiekvienų
Tavo namų šerdyje –
Ši troba –
Kiekviename raudonajame
Tavo kraujo
Kūnelyje:

Ąžuoliniai sienojai,
Ant jų
Sukabinti tie patys, jau ir mano
laikais apmusiję,

Šventųjų paveikslai…

Apie tą patį iš esmės kalba-piešia aštuoniasdešimtmetis L. Katinas, avangardistas, ir daug jaunesnis R. Stankevičius. Kūnai ir raudonieji kraujo kūneliai, mūsų atminties, savasties gemalai. Troba, kuri tebėra kiekvienų mūsų namų šerdyje, kaip prigimtinės kultūros gal ir esminis sandas. (Sigito Gedos savitojo hegzametro giesmės: „Giesmė apie lietuvišką sodybą“, „Giesmė apie gimtąją pirkią“). Prigimtinėje kultūroje slypi galia, kiaurai mus persmelkianti. Ir R. Stankevičius kitu būdu, kita kalba tai sako. Sako sudėtingais poetiniais sukiniais, viražais, nutolimais, grįžimais, perėjimais iš tikrovės į sapną ar net į haliucinaciją. Baugėjantis pasaulis, kupinas ir garsinės haliucinacijos, lyg sąmonė skverbtųsi į būsimybę, dar metaforą, bet galinčią tikroviškėti: „Malkos kaip niekad / Traškėjo ir švilpė / Kiaurais / Suvytusiais plaučiais – / Sausis, / Kiaurais / Suvytusiais plaučiais…“ (11. „Garsinės haliucinacijos; pramotė“). Junglios linijos – kad ir fontano. Pirmosios mokyklos kiemo, universiteto, galiausiai atrodo, kad ir Henriko Radausko. Arba iš daugybinės poetų tapatybės (net Michailo Lermontovo, Aleksandro Puškino). „Išsipildymas“: kniūbsčias berniukas, trūkčiojantis savo liaunu kadetišku kūneliu: „Jis ką tik / Varpą nuliejo – / Nuostabų, / Žmonių širdyse / Aidėti įstengsiantį varpą – / Todėl dabar verkia…“ Paskutiniu ciklo eilėraščiu „Grįžtu prie fontano“. Negyvas paukščiukas ant neveikiančio fontano atbrailos, neatgaivinamas – stebuklas neįvyko.

Ir kaip man dabar pavadint
Tą negyvą paukščiuką?
Poezija?.. Savo
Gyvenimu?..

Gal tekstas šiuo grynai poetinės prigimties klausimu ir baigiasi? Rimvydas bando atsakyti, nenori palikti neatsakyto, jei atsakymo ir nėra, jei jau ištarta: „Sausis, / Kiaurais / Suvytusiais plaučiais…“

Autokorekcija; retas atvejis, kai didesnė poezijos visuma ima tarsi redaguoti atskirą eilėraštį, posmą, koreguoti. Trečias skyrius, pavadintas neįtikėtinai, gal net drąsiai – „Žvilgsniai į ateitį“, tarsi žinant, kad tokie žvilgsniai įmanomi, pradedamas eilėraščiu „Paskutinis blyksnis“, o jo epigrafu eina labiau sutelktas (be pirmosios eilutės) pirmojo knygos eilėraščio posmas: „Mūsų genty svarbiausia – / Nė akimirkai nepamiršt, / Kas iš tikrųjų esi.“ Grįžimas prie soneto, prie „Blyksnių (speigo saulėto)“. Netikėtas žingsnis – vieną sonetą nukelti, atskirti, jo baigiamuosiuose dvieiliuose sukaupiant lyg kokio pasidalinimo kūnais (ir jų neturėjimu) misteriją ar bent jos nuojautą – aiškios ritminės silabotonikos ir kartu blyksnišką:

Todėl labai lėtai, kaip tik po šventės būna,
Balton tylon baltais keliais išėjome

Su tais, kurie nerado savo kūnų –
Pas tuos, kurie jų niekad neturėjo.

Keičiami eiliavimo būdai – ir tais atvejais, kai eilėraštis prasideda (ar gali prasidėt) nuo vaizdinio (jei ir atsitiktinio), jis turi būti įsukamas eiliavimo ritmo, sukinio ašimi vis priartėjant prie semantinės kiaurai linijos. Eilėraštis „Vėjas, vartantis knygą“ (pasikartojantis vaizdinys) lyg menamas pokalbis su sužeistu po suoliuku numesto romano herojumi – ir tapatinantis, ir atsiskiriant: „Aš irgi iš tų, / pro kuriuos žvelgiama kiaurai, / Akim ir šypsenom ieškant / Aplink vertesnių, svarbesnių, / Tikresnių…“ Ištariama: „Pasaulis nepažinus“, bet kokios svarbios išlygos: „Tik…“ Ir kaip stipriai įsukamas, tarsi iš tiesų ieškant jėgų pusiausvyros (eilėraštis „Jėgų pusiausvyra“) amžinasis pažinimo ratas, kaip jame aiškiai švyti didžiojo Dante’s pėdsakai. Koks paprastas klausimas – teigimas („Ar gali būti, kad pragaras / Prasideda kiekvieno mūsų vaikystės / Namų rūsyje?“) ir kokia daugiaprasmė eilėraščio pabaiga su apsisapnavusiu berniuku „žvaigždėtais nakties marškiniais“, kuris jau pusę savo gyvenimo stovi ant laiptų į tamsą ir neina žemyn nei aukštyn. Viena geriausių knygos eilėraščių pabaigų:

– Ei, ar kas nors ten yra?..
– Yra.

Po šito atsakymo – „Reabilitacijos epocha“, „Žvilgsniai į ateitį“: baugūs vaizdiniai, veik šimtmetį neveikianti ligoninė, be lovų ir ligonių ir jau be mirties, tik robotas – slaugė metų metais bilda ir bilda laiptais, „roboto vienatvė, / lėtas roboto kraustymasis iš proto…“ Šiurpas, šiurpo poezija, dar bandanti išsaugoti gyvenimo trukmę, kryptį ir prasmę. Bet nevengianti ir tokios prielaidos: „Tai štai, pasirodo, koks galutinis / Mūsų civilizacijos tikslas, / Tai štai, pasirodo, kokia / Ta beveik amžinybė…“ Proza, nuoga proza, o poezija, nes joje lieka tas, kuris stovi už kadro.

Rimvydas Stankevičius dar sykį įžengė į Valhalą, šį sykį savo paties sukurtą. Koronos akivaizdoje ir jos kol kas neatšaukiamoje tikrovėje neatšaukiamai gali skambėti ir šios eilutės, tikrai parašytos anksčiau: „O žvaigždynai už lango vis tebemirksi, / Tebešvokščia kažkur už sienos / Patys sau palikti / Dirbtiniai plaučiai…“ Tokiu sunkiu režimu poeto vaizduotė gali veikti tik palyginti ramiu ir taikiu metu, „kai nei karų, nei marų“ („Reabilitacijos epocha“). Bet ironiškai tariama „Laiminga pabaiga“, paskutinis skyrius iš vieno eilėraščio „Lopšinė“ (apie bekraštėj nakty nuskęstantį, ištirpstantį kosmonautą…) reiškia jungtį – laikas vienas ir vientisas, jo dėsniai mums nežinomi. Lieka viltis, kad ne viskas iš žmogaus, kad ir iš tų, kurių nežinome, nepažįstame. Kad yra kažkas, kas ne mūsų, tik kiaurai mus…

Poezija, kai jau be pasirinkimo.

Ir recenzija be pasirinkimo – nebėra prasmės nei girti, nei peikti.

„Kiaurai kūnus“ tiesiog yra.

Aidas Marčėnas: „Beprotiškai dūzgė jazminas“

2020 m. Nr. 8–9 / Poetą Aidą Marčėną kalbina Rimvydas Stankevičius / Nuo tada, kai užburtas giedančio jazmino krūmo nubudau, kad ataidėčiau, mane menkai tejaudina socialinis rašytojo, apskritai socialinis gyvenimas, karjera…

Viktorija Daujotytė. Kas ir kaip portretuojama Gedimino Kajėno knygoje?

2019 m. Nr. 12 / Gediminas Kajėnas. 33 portretai: pokalbiai su menininkais. – Vilnius: Aštuntoji diena, 2019. – 475 p. Knygos dailininkė – Jūratė Kemeklytė-Bagdonienė.

Rimvydas Stankevičius. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 11 / Taip ir neįstengusi atskirti
Sukniubusio tavo
Kūno kontūrų nuo
Tamsos…

Viktorija Daujotytė. R. M. Rilke Arvydo Šliogerio tekstuose

2019 m. Nr. 10 / Ne, temos nesiekiama aprėpti – tik pasiaiškinti, kodėl Arvydo Šliogerio filosofiniuose tekstuose, nutolusiuose per daugiau nei tris dešimtmečius, pasikartoja kelios Rainerio Marijos Rilke’s eilutės

Viktorija Daujotytė. Poezijos knygos dramaturgija

2019 m. Nr. 7 / Ramutė Skučaitė. Tik ištarti reikėjo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 135 p. Knygos dailininkė – Jūratė Račinskaitė.

Viktorija Daujotytė. Rašytojų bendruomenės akivaizdoje

2019 m. Nr. 4 / Ne, Lietuvos rašytojų sąjunga nėra „nieko bendra neturinčiųjų bendrija“. Rašytojai yra (ir turi likti) jautrūs profesionalumui.

Viktorija Daujotytė. Nuo žemininkų iki žemininkų

2019 m. Nr. 2 / irminė mintis būtų tokia: svarbiausia XX a. lietuvių poezijos programa tebėra susijusi su žeme. Amžiaus viduryje ši bendra programa įgyja ryškesnių egzistencinių prasmės akcentų.

Viktorija Daujotytė. Savaime, bet juk ne tik

2018 m. Nr. 10 / Valentinas Sventickas. Dar gurinių. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 397 p.

Viktorija Daujotytė. „Tiktai akimis palydėjai“. Stasys Jonauskas

Stasys Jonauskas – poetas, poetas iš tolimo Lietuvos pakraščio, iš palatvijės, Vilniaus ar Kauno poezijos sambūriuose – nepažįstamasis. Nedaug pasaulio teužsiėmęs

Viktorija Daujotytė. Atsiminti, kol įmanoma

2018 m. Nr. 3 / Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename. Sudarė Valentinas Sventickas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 469 p.

Viktorija Daujotytė. Mūsų šimtmetis ir amžių siužetai

2018 m. Nr. 2 / Švenčiame Lietuvą, savo Valstybę. Vasario 16-osios respublikos šimtmetį. Šimtmetis – dar mūsų, gyvenančių dabar, laikas. Tėvų, senelių, prosenelių rankomis apkabinamas laikas…

Juozo Baltušio dienoraščiai: pamiršti negalima suprasti?

2018 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Petras Bražėnas, Viktorija Daujotytė, Valdemaras Klumbys, Antanas Šimkus, Ieva Tomkutė, Saulius Vasiliauskas. Parengė Gediminas Kajėnas