literatūros žurnalas

Viktorija Daujotytė. „mano sodo vagis man yra giminė“

2013 m. Nr. 7

Jonas Kalinauskas. Mano sodo vagis. – Kaunas: Kauko laiptai, 2013. – 87 p.

Kažkas pasikeitę Jono Kalinausko eilėraščiuose, kažkas verčia suklusti, skaityti įdėmiai, stengiantis įspėti – kas? Ženklai ir pačiame naujojo rinkinio „Mano sodo vagis“ paviršiuje: „šiąnakt / atslinks miegapelės / keičiančios mano tapatybę“ („tik šlapias dalgis“). Perspėjimai: „ – sakiau daug kartų netikėjot manimi / pražiopsojot ženklus ir atslenkantį šaltį / dabar / jau niekas negali padėti“ („gervazas ir pervazas: pašnekesio detalės iš slaptojo protokolo Nr. 3“). Pašnekesiai, pasišnekėjimai, pokalbiai, sakinių nuotrupos, tinklai, dar sykį sumerkti į Pajevonį, vietą, maitinančią du gerus rašytojus Danutę Kalinauskaitę ir Joną Kalinauską. Patvirtinimas, kurį svarbu vis atnaujinti: esame iš savo vietų ir vietos yra mumyse, neišnykstamai, keičiasi formos, pavidalai, bet ir šešėlių teatras lieka gyvas, kol teatras yra menas, vykstantis ir mūsų sąmonės bei pasąmonės scenose.

Eilėraščių knyga pradedama lyg pjesė – dalyviais, senovinių vardų ar ir pravardžių turėtojais: gervazas, pervazas, bernadas, aloyzas, aneliutė, izidorius, anupras, pijošius ir kiti. „Jų tikrumą gali paliudyti antkapiniai akmenys Pajevonio kapinaitėse. Daugiau apie juos nieko nėra žinoma.“ Bet ir žinoma – žinoma to, kuris su jais kalbasi:

senų seniausiai palikę šį pasaulį
bet vis dar tebėra gyvi
vėjo pasišnekėjimuos
su manimi
Pajevonio pūstalaukiuos

(p. 5)

Taip paprastai (lyg ir nieko išskirtinio nesiekiant) formuojama eilėraščių nuošalė, kurioje gyvo gyvenimo yra tiek, kiek jis sugrįžta iš atminties, iš vietos, kur lyg ir nebegyvenama, bet vis vien būnama. Į tą patį vandenį neįbrisi, jis tekėjo ir nutekėjo („nepalikot man“), bet atmintis juk nuolat brenda ten, kur įbristi nebegalima. Paradoksali yra pati žmogaus lemtis; paradoksali, arba poetiška. Daug gyvenimo, tekančio sąmone, tarsi redukuojama, suskliaudžiama, dėmesys iš pasikeitusios dabarties (kažkas įvykę, bet juk nuolat kažkas įvyksta) teka viena kryptimi – mano sodo, sodo, kurio nebėra. Bet yra jo vagis, mano sodo vagis. Ėjimas pačia pažeme, pačia padaikte, bet žvilgsnio nestabdant, kalbėjimą intonuojant sintakse, perkėlimais, pastraipomis, atsisakant mažųjų skyrybos ženklų. Didžiųjų skyrybos ženklų išvengti negalima, kaip negalima pastatyti namo be sienų. Skiria pauzės, pastraipos, taškai. Mažiausias skirtukas – kablelis. J. Kalinauskas gerai žaidžia pastraipomis, eilučių santykiais, kuria gana savitą poetinio kalbėjimo būdą, paviršiuje neįsipareigojantį, lyg ir atsainų, bet gilumoje susaistytą moralinių ryšių saviesiems, pirmiausia mirusiems. Nedaug poetas tegali padaryti („atleiskite / baigiasi popierius tik tiek / ir turiu šiam kartui / pripjaustęs / iš savo sapnų“), bet ir nieko nedaryti negali, nes eilėraštis yra ir jo paties gyvenimo (išgyvenimo) būdas, kartais likęs vienintelis, jei kalbame apie ligas, dvasines krizes.

ar reikėtų
tiek daug eilėraščių
jeigu būtume šiek tiek geresni
būties numatytojai
tiek tų tuščių žodžių ir bereikia
kurie atitirpsta
į sąsiuvinius linijom
dukters pirktus
kai buvau ligoninėj

(p. 11)

Taigi – ar reikėtų tų eilėraščių, jei turėtume ir kitų būties numatymo ar numanymo būdų. Rodos, kad lygiaverčių neturime, negalime turėti, eilėraštis veikia kalba, visais jos laikais, visais asmenimis ir visais linksniais, vadinasi, visa mūsų žmogiškąja patirtimi. Eilėraščių kalbą dar siekiama paįvairinti savo prigimtąja kalba – tikrai, atiteka kažkas iš tos žemės žodžių, iš suvalkietiško skiemenavimo („šakelė brėžianti vandenį“), iš buities ir būties: „ir visi jau pavirtę griuvėsiais / iš molio ir šiaudų / iš jų buvo ręstos jų stubos ir tvartai“ („ermyderis“). Netikėtas ledokas („dangstausi“), reiškiantis išdaigininką, gal ne nevykėlį, o tik rimtam gyvenimui netikusį. Gražūs mažybiniai dariniai: gyvenimukas, indaičiai, skruzdėliukai. Kūrybiškas duonelaičiauti: „visi artimieji bus išėję duonelaičiauti / vagom į vakarus“ („apie mane niekas“). Po Salomėjos Nėries berods pirmą kartą pavartota priešpavasarinio daugiskaita gerame eilėraštyje „netikėtai tave užklumpa“:

netikėtai tave užklumpa
tiesiog nustėrsti iš nustebimo
kaip visa pažįstama
pavėluoti šnabždesiai
suranda mane miegantį
pasikeitusiais paukščių balsai
priešpavasariniais
dar gurgiant požemiuos vandenims
jau gręžiu atsiklaupęs
klevą

(p. 41)

Netikėtumas, kuris yra eilėraščio pradžia, nustėrimas, kuriuo pažymimas sąmonės sujudimas, atpažinimas to, kas vyksta, kas įvyko, įvyks, realius veiksmus keičiant simboliniais – atsiklaupimu prie pavasario sulai gręžiamo klevo ar prieš klevą. Taigi – prie ar prieš. Nuolat jaučiamos laiko sandūros: buvo ar yra, yra ar bus: „toks jausmas lyg esu / jau kartą gyvenęs / tai negali būti vien sutapimai: / negirdėtum tų žingsnių / prie vandens ir kvapties atidarytos žievės“ („pervazo pokalbis su aloyzu“). Bet kai jau rašoma iš kalbos, reikalavimai didėja: atidaryta žievė per bendrai, kvapties santrumpa vargu ar būtina. Nieko gero iš svetimžodžių, nors tarmėse, vietos kalbose, jų pilna, su kokia bezliepyčia toli nenueisi. Neatrodo, kad ką netikėto, poetiško atvertų ir didžiosios raidės, užbaigiančios eilutę, ar dirbtinis skiemenavimas, žodžio perlaužimas; formalu, tik paviršiniai grafiniai ženklai. Jie prieštarauja pamatiniam siekiniui, kurį galima būtų apibendrinti susikalbėjimu, net su laiku, su netikėtu jo vietininku: būtajam karstiniam laike („privalau grįžti į metaforą“). Mažosiomis raidėmis rašomi asmenvardžiai gali poetinį vyksmą suintensyvinti. Vilnius, įrašytas ciklo „šakelė brėžianti vandenį“ (stabteliu ir svarstau, kodėl vis dėlto norėčiau po „šakelė“ parašyti kablelį, kodėl man su skyrybos ženklu frazė netgi atrodo gražesnė; negaliu rasti motyvo, kodėl to kablelio turėtų nebūti) antrajame eilėraštyje „kvapas pelėsio“ eilučių sandūra įrėmintame kreipinyje „…tai tu esi vilniau“ įgyja neperspausto apibendrinimo:

o kartu visa sumaišius tu esi debesis
kuris neša mus per europą
lyg gerąją žinią kad nesame žiaurūs

(p. 56)

Gali būti, kad mums vis dar naujas, vis dar per aukštas Europos matmuo keičia eilėraščių strategijas: daugėja žiūrėjimo į pasaulį iš savo prigimtųjų vietų, laikų, kuriuose mes liekame kartu su ten gyvenusiais, buvusiais, kalbėjusiais, mąsčiusiais: „mūsų namai tenai / kur mūsų nėra / tik sielos / įstrigusios voratinkliuose“ („upės krantus“). Sutinkame užleisti vietą, bet ir nesutinkame; J. Kalinausko eilėraščiuose vis tęsiasi ginčas su pervazu, tuo iš vaikystės dienų („tai kas“). Arba su anupru ir izidorium („na tu man pasakyk“). Taip, dialogiška, kartais ir trilogiška ar net polilogiška, bet niekas negali pakeisti vienatinio poezijos balso, to amžinojo monos, kuris girdisi ir tada, kai kreipiamasi į kitą:

tu paleidi iš rankos
būrelį žvirblių
laikytų virtuvės stalčiukuos
jie pabyra erdvėj
lyg tuščia žirnių ankštis
sukrebžda artyn senkanti širdis

(p. 67)

Lyg ir lauktum artyn slenkanti (tikėtina ir tokia korektūros klaida), o pasigirsta artyn senkanti – jau metafora, netikėta ir skvarbi. Metafora irgi lyrinio kalbėjimo būtinybė; prasmės turi persikeldinėti, kad sutankėtų ženklai. Programinė nuostata: privalau grįžti į metaforą, nors negalima būtų sakyti, kad ankstesni J. Kalinausko eilėraščiai be metaforų. Privalėjimas – lyg koks naujas modalumo laipsnis: „privalau grįžti į metaforą / jos efemeriją / neapibrėžtumą / laukinį grožį / ir abejonę / priešpriešą / susitaikymą / baltąją mirtį.“ Poezijoje ir privalėjimas lieka laisvas, rodos, kad jo Jonas Kalinauskas nepažeidžia. Tas privalėjimo ir atsisakymo ką nors ir kam nors privalėti santykis leidžia įdomiai balansuoti lyg ant kokio liepto virš niekad visai nesuprantamų, negiminiškai giminiškų gyvenimo vandenų:

čia kažkas nesuprantamo
kaip ir mano gyvenimėlis
mano sodo vagis be mano sodo
bet man patinka
jis tiesiog privalo ten pasilikti
mano sodo vagis man yra giminė

(p. 83)

Viktorija Daujotytė. Kas ir kaip portretuojama Gedimino Kajėno knygoje?

2019 m. Nr. 12 / Gediminas Kajėnas. 33 portretai: pokalbiai su menininkais. – Vilnius: Aštuntoji diena, 2019. – 475 p. Knygos dailininkė – Jūratė Kemeklytė-Bagdonienė.

Viktorija Daujotytė. R. M. Rilke Arvydo Šliogerio tekstuose

2019 m. Nr. 10 / Ne, temos nesiekiama aprėpti – tik pasiaiškinti, kodėl Arvydo Šliogerio filosofiniuose tekstuose, nutolusiuose per daugiau nei tris dešimtmečius, pasikartoja kelios Rainerio Marijos Rilke’s eilutės

Viktorija Daujotytė. Poezijos knygos dramaturgija

2019 m. Nr. 7 / Ramutė Skučaitė. Tik ištarti reikėjo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 135 p. Knygos dailininkė – Jūratė Račinskaitė.

Viktorija Daujotytė. Rašytojų bendruomenės akivaizdoje

2019 m. Nr. 4 / Ne, Lietuvos rašytojų sąjunga nėra „nieko bendra neturinčiųjų bendrija“. Rašytojai yra (ir turi likti) jautrūs profesionalumui.

Viktorija Daujotytė. Nuo žemininkų iki žemininkų

2019 m. Nr. 2 / irminė mintis būtų tokia: svarbiausia XX a. lietuvių poezijos programa tebėra susijusi su žeme. Amžiaus viduryje ši bendra programa įgyja ryškesnių egzistencinių prasmės akcentų.

Viktorija Daujotytė. Savaime, bet juk ne tik

2018 m. Nr. 10 / Valentinas Sventickas. Dar gurinių. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 397 p.

Viktorija Daujotytė. „Tiktai akimis palydėjai“. Stasys Jonauskas

Stasys Jonauskas – poetas, poetas iš tolimo Lietuvos pakraščio, iš palatvijės, Vilniaus ar Kauno poezijos sambūriuose – nepažįstamasis. Nedaug pasaulio teužsiėmęs

Viktorija Daujotytė. Atsiminti, kol įmanoma

2018 m. Nr. 3 / Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename. Sudarė Valentinas Sventickas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 469 p.

Viktorija Daujotytė. Mūsų šimtmetis ir amžių siužetai

2018 m. Nr. 2 / Švenčiame Lietuvą, savo Valstybę. Vasario 16-osios respublikos šimtmetį. Šimtmetis – dar mūsų, gyvenančių dabar, laikas. Tėvų, senelių, prosenelių rankomis apkabinamas laikas…

Juozo Baltušio dienoraščiai: pamiršti negalima suprasti?

2018 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Petras Bražėnas, Viktorija Daujotytė, Valdemaras Klumbys, Antanas Šimkus, Ieva Tomkutė, Saulius Vasiliauskas. Parengė Gediminas Kajėnas

ŠIMTMEČIO ANKETA: Viktorija Daujotytė, Gintaras Bleizgys, Aušra Kaziliūnaitė

2018 m. Nr. 1 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Viktorija Daujotytė. Tikrai ir tarsi; Aido Marčėno linkui

2017 m. Nr. 10 / Aidas Marčėnas. KasDienynas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 384 p.