literatūros žurnalas

Viktorija Daujotytė. Išmintis išmaniajame pasaulyje, arba Apie gudobelę

2014 m. Nr. 8–9

Vieša paskaita, skaityta Vilniaus universitete, Filologijos fakulteto Vinco Krėvės auditorijo­je 2014 m. balandžio 29 d.

Da stieg ein Baum. O reine Ubersteigung!
O Orpheus singt! O hoher Baum in Ohr!
Und alles schwieg. Doch selbst in der verschweigung
ging neuer Anfang, Wink und Wandlung vor.

R. M. Rilke. „Sonetai Orfėjui“, I

Ir iškilo medis. O įveikime tyras!
O Orfėjaus giesme! O aukštas medi ausyse!
Nutilo visa. Ir tyloj toj tvyrojo
kryptis ir virsmas, ir pradžia nauja.


Kodėl R. M. Rilke’s „Sonetai Orfėjui“, tas įstabusis, nei visai išverčiamas, nei visai paaiškinamas Europos klasikos ciklas, prasideda nuo medžio? Kodėl M. Proustui, didžiajam laiko mįslės kėlėjui,
prarasto laiko ieškotojui, tokia svarbi galėjo būti gudobelė, laukinis medis ar medelis, netgi gyvatvorių krūmas? Galbūt todėl, kad žmogaus pasaulis nuo jo paties tarsi atskirtas nežmogiškųjų daiktų. Ir pats su savim susitikti, pats į savo pasaulį įeiti žmogus gali tik nuolat sudarinė­damas sutartis su nežmogiškais, bekalbiais daiktais, pirmiausia – su gamtos daiktais. Svarbioji tų sutarčių dalis nuolat, be pertrūkio sudarinėjama meno. Eiti meno pėdsakais, vadinasi, sekti ir tų sutarčių sudarinėjimo būdus, principus.

Pradedu paskaitą nuo bendrųjų dalykų, kurie mums pasirodo tik kaip klausi­mai. Kam visa tai? Kam mūsų knygos? Mūsų paskaitos, seminarai? Mokslui – gal ir galėtume taip atsakyti bent šiandien. Juk pretekstas mūsų susitikimui yra Mokslo premija, valstybinis įvertinimas. Bet kas yra mokslas, jei klaustume ne iš žinojimo, kurį mes, universitetų žmonės, neabejotinai turime, o iš esmės. Ar drįstume pasakyti, kad svarbiausias humanistikos rūpestis tebėra tas pats kaip ir jos pradžių pradžioj – gilinimasis į žmogų ir jo pasaulį, bandant suvokti – kas, kaip, kodėl. Pasaulis priartėja prie mūsų pažinimu ir tyrimu, bet ir susipaži­nimu, patyrimu. Vien protu, proto sukurtomis disciplinomis pasaulis nėra aprė­piamas. Yra, kas lieka už disciplinų.

Taip krito burtų kauliukas, kad paskaitą skaitau po profesoriaus Arūno Sverdiolo paskaitos „Mano filosofinis darbas“, kurioje pateikta puiki mokslinės minties refleksija. To nesieksiu, nors, atlikdama panašią užduoti Lietuvos moks­lų akademijoje, bandžiau pateikti savo darbų apžvalgą. Išgirdusi A. Sverdiolo paskaitos akcentą „darbas“, iškart atsiliepiau į jį „tarpu“. Man tikrai svarbi yra darbo ir tarpo jungtis bei skirtis (nėra tikros skirties ten, kur nėra jungties), esu skaičiusi tokią paskaitą Kauno technologijos universiteto absolventams. Galiu ištarti – ir tai bent iš dalies motyvuos epigrafu pasirinktą R. M. Rilke’s soneto pradžią, kad humanitarui kalba yra darbas, o tyla – būtinasis tarpas, kuriame prasideda ir tai, kas negali prasidėti kalboje, bet gali būti jos perimta.

Šiai paskaitai temą man parinko daktarė Gintautė Žemaitytė, trumpoje ži­nutėje paminėjusi išmanųjį pasaulį. Bet ir tas pasaulis, apie kurį nedaug teiš­manau, man yra su tarpais, didesniais ir mažesniais. Kur augtų, kur žydėtų mano gudobelė, jei nebūtų laukymių, tarpų tarp medžių, krūmų, statinių. Su išmanumu gudobelė tiesiogiai nesusijusi, į išmanumą sutelktas mąstymas nesudarinėja sutarčių su neišmaniaisiais, kuriems šiuo atveju ir atstovautų gudobelė. Galbūt neišmanumo lauke paradoksaliai lieka ir išmintis, su išmanumu susieta ta pačia kalbos šaknimi (mintis, mintyti, manymas, manyti, išmanymas). Gudobelę su išmaniuoju dabarties pasauliu gali suvesti tik sąmonė, ieškanti takų į žmogaus pasaulį, į gyvenamąjį pasaulį, išsitariant fenomenologine sąvoka.

Nuo tiesiaeigių žingsnių, nuo noro ką nors tiesiai sujungti ar atskirti mus saugo paradokso buvimas ir jutimas. Paradoksas yra būties šaknis. Bet ir paradokso ne­galima suvokti tiesiogiai: ir paradokso suvokime turi likti paradokso jutimas, juti­mas kažko neįprasto, kas bent iš pirmo žvilgsnio prieštarauja sveikam, įprastam galvojimui, įprastai nuomonei – doksai. Levas Tolstojus yra perspėjęs, kad isto­riniuose įvykiuose akivaizdžiausiai uždrausta ragauti vaisių nuo Pažinimo medžio. Mėginimai suprasti istorinį įvykį lieka bergždi. Jokia išmintis nepadeda, tik veik­dami pagal gyvybinius interesus, instinktyviai atsistodami ten, kur ir reikia, žmonės lieka teisūs. Ir Arvydo Šliogerio mintis glaudžiasi prie šio paradokso. „Ir pagaliau – kam mums išmintis? Tai tik atkarpa mąstymo kelyje, tik vienas iš daugelio klystkelių, vedančių nežinia kur. Būti išmintingam ne taip jau sunku. Šiaip ar taip, būti išmintingam lengviau negu būti neišmintingam <…>1.

Bet ir taip pasirodo išmintis – klausdama: kam mums ta išmintis? Juk iš tiesų niekur nenuėjome, tie patys klystkeliai, heidegeriškieji Holzwege, kad ir kur ir kaip eitume. Paradoksalios, šliogeriškos minties apvartos: būti išmintin­gam lengviau negu neišmintingam. Sutiksime – išmintis saugo, teikia saugumo, tad lengviau. Apskritai išmintis yra lengva kaip pūkas. Neišmintingas rizikuoja, bet rizika gali atidengti ir tai, kas dar nežinoma. Bet ir prisilaikydami paradok­so paramsčių galime sakyti, kad tik išmintis leidžia suvokti minties gylį: kodėl būti išmintingam lengviau negu neišmintingam. Instinktyviai siekdami lengves­nio gyvenimo, siekiame išminties. Išminties negali užsidirbti, negali gauti už darbą kaip atlygio. Išminties vieta, tiek, kiek ji gali būti suprasta kaip vieta, tarpuose, tyloje. Išmintis tarpsta tarpuose. Kai galima ištarti – bet tik eilėrašty­je: „Und alles schwieg.“

Jeigu sudarytume pastarojo penkmečio dažnųjų lietuvių kalbos žodžių žodyną, išmanusis užimtų bent jau pastebimą vietą, išmintis tikriausiai net nepasirodytų. Išmanusis (telefonas, kompiuteris, kitos technologinės naujovės) yra padarytas žodis, turėjome tik išmanymą, taikytą kurią nors gyvenimo sritį išmanančiam žmogui: juk sakome, kad apie ką nors nusimano, išmano apie bites, apie sodą, apie techniką, mašinas. Gal ir apie žmogų, gyvenimą. Žingsnis, kuris žengtas mūsų epochoje: nuo žmogaus išmanymo prie techninio aparato išmanumo. Techniškai įmanomos operacijos dauginamos stulbinamu greičiu. Techninio, technologinio išmanumo pasaulyje daugėja ne valandomis, bet minutėmis. O išminties – ne. Bet tikriausiai ir nemažėja, nemąžta. Išminties žmogaus pasaulyje visada tiek pat. „Nesensta būtis ir nesenka, / Jos amžinas sklidinas pilnis“, – kaip be Jurgio Baltrušaičio. Išmanumas priklauso tik šiam laikui. Išmintis – amžiams. Tik mūsų laikas nėra palankus išminčiai pasirodyti, tad ji tarsi slepiasi. Ir menas slepiasi. Kuo tikresnis menas, tuo giliau pasislėpęs: ars latet arte sua (menas slepiasi mene; menas slepiasi mene pasislėpti). Išmintis ir būdama vieša yra lyg pasislėpusi: slepiasi po kitu apdaru (antikos Sokratas, vaikštantis po turgų). J. Baltrušaitis mėgęs kartoti seną lietuvių patarlę: tankiai sermėga apsivilkusi vaikšto didi išmintis. XX a. pradžios lietuvių literatūra, ypač Vincas Krėvė-Mickevičius, pasitikėjo šia patarle – ieškojo išminties šiaudinėj pastogėj. Ir sugebėjo jos rasti, nes jos žmonėms reikėjo. Nuo to tarsi priklausė lietuvių tautos likimas, reikėjo atsakyti į klausimą, ar turime savo išminties, ar galime ja pasikliauti. Šiandien gyvename pasaulyje, nepasigendančiame išminties, mums užtenka išmanumo, na, dar sumanumo, kurio reikia reikalams, politinėms ir finansinėms operacijoms, reklamoms, medijų manipuliacijoms žmogaus sąmone, propagandai. Išminčiai čia nėra vietos, išmintis tik trikdo. Išminties problema yra ir vertikaliojo, vertybinio pasaulio matmens problema. Išmintis ir vertybinė vertikalė susijusios.

Išminties buveinės knygose, tekstuose. Bet išmintis ir žmogus, žmonės. Su­sitikti su išmintim kartais ir reiškia susitikti su išmintingu žmogum. Neturime kitų galimybių bandyti atsakyti į šį klausimą, kaip tik tikrinti jį savo patirtimi. Propatirtis, pasiekianti mus iš filosofijos, poezijos, tikina mus – buvo išmin­tingųjų, buvo išminčių. Propatirties, mes, knygų žmonės, turime ar galime turėti daugiau negu gyvos, savos patirties. Tikrinkime – ar turime susitikimo su išmin­tingu žmogum džiaugsmo savo patirtyje, ar esame su ja susitikę, ar galime ištar­ti kaip Elena Mezginaitė, gera, bet vis labiau užmirštama poetė, eilėraštyje „Vietoj išpažinties“, dedikuotame Jonui Strielkūnui: „Aš supratau, kad išimtis, / tokia reta kaip išmintis, / vis tiek man kartą pasitaikė.“ Čia turiu stabtelti – mano koks nors išmanymas, kokios nors kompetencijos neatskiriamos nuo lite­ratūros, labiausiai nuo poezijos, lyrikos, tad ją dažnai ir cituoju. Mįslinga lyrikos figūra – tas ar ta, kurie kalba kaip aš. Iš kur jie gauna galią kalbėti aš vardu, kaip jie tampa daugiau negu jie patys? Ir kas yra tas ar ta, kurie bando kalbos kūrybą suprasti, ja persiima, mąsto, rašo, aprašo? Iš kur jie gauna tos galios įeiti į kito pasaulį? Bandau atsakyti paprastai – iš savo sielos, iš savo sąmonės. Sąmonė turi nuolat atsigręžinėti į save, įgusti ir apsigręžti, suvokti savo impul­sus, reakcijas, patirtį. Ne tik darbus, bet ir tarpus, mąstymo properšas, kuriose kažkas pasirodo, įvyksta, kas tiesiogiai ir nesusiję su tuo, ką darai, kas yra tavo darbas, literatūrinis darbas, kaip sakome, bet kas gal yra dar svarbiau, tik dabar to negali suvokti, tai atsideda. Patirtis, patirties patirtis, arba propatirtis. Ką matai dabar, susiję su tuo, ką esi matęs. Ką ištari dabar, neatskiriama nuo to, ką esi ištaręs. O gal ištylėjęs. Kas ištylėta, maitina kalbėjimą labiau nei kalba.

Kad atpažintum išmintį, juolab galėtum su ja susitikti, reikia nors lašą jos turėti savyje; savyje, ne išmaniajame telefone. Gyvoji išmintis žmonėse, pulsuo­janti, nerami. Nurimusi išmintis – knygose, dvasiniuose mokymuose, filosofijoje.

Jei atidžiai žvelgtume į žmonijos istoriją, pastebėtume, kad tai, kas tarsi ir nebedalyvauja mūsų gyvenime, buvo labai branginama: kad išliko išminčių vardų, gyvų jų minčių. Tebeturime gyvą filosofiją, kaip žinome, reiškiančią išminties meilę. Išliko žodžiu perduota tradicija, kad filosofijos žodžio autorius esąs Pitagoras: paklaustas, ar jis esąs išminčius, tas, kuris išmano apie daiktų prigimtį, atsakęs, kad ne išminčius, o tik filosofas, tik išminties mylėtojas, ne jos turėtojas. Turėti išminties – retenybė, tačiau mylėti išmintį, jos siekti – galėtų būti suvokta kaip žmogiškai įmanomas dalykas. Taigi – su išmintim nuo Europos civilizacijos pradžios sietinas daiktų prigimties išmanymas, suvokimas, kaip ir iš ko žmogaus pasaulis yra, kokiais ryšiais jis susaistytas, kas žmogaus gyvenime svarbiausia. Išmintis yra mąstymo viršūnė, bet ne tik protinės veikos, bet ir dvasinio patyrimo, nuo daiktų, įprasmintų ir R. M. Rilke’s poezijoje; lietuvių kalboje daiktas susijęs su dygumu, daigumu, gyvybe. Išmanyti daiktų prigimtį – taip, tai sunki viršūnė. Bet būti su daiktų prigimtimi susijus iš savo prigimties, iš prigimtinės kultūros jutimo savyje – daugiau ar mažiau įmanoma kiekvienam.

Blaise’o Pascalio mintis: „Žmogus iš tiesų yra sukurtas mąstyti – tai visa jo kilnybė ir amatas. Visa jo pareiga – mąstyti kaip reikia. Tvarkingai mąstyti – reiškia pradėti nuo savęs: nuo savo Autoriaus ir savo galutinio tikslo.

Tačiau apie ką mąsto žmonės? Niekada apie save, bet apie tai, kaip šokti, groti liutna, dainuoti, rašyti eilėraščius, bėgti žiedus ir t. t., kautis, tapti kara­liumi, negalvodami, ką reiškia būti karaliumi ir būti žmogumi“2. Taip, mąstymas išskiria žmogų. Kartais atrodo, kad mums užtenka mąstymo kaip amato. Yra ir toks amatas – mąstyti. Bet mąstymo kilnumas jau yra išminties savybė; kautis, norėti tapti karaliumi (ar bent prezidentu, kiek pretendentų turėjome – gal apie dvi dešimtis); nepradėsi šių veiksmų nepamąstęs, bet išminties ruoželis ima švytėti bandant suvokti, ką reiškia būti karaliumi ir būti žmogum.

B. Pascalis mūsų žinojime apie pasaulį užima išminties turėtojo vietą. Bet neužmirškime, kad dvidešimtmetis B. Pascalis sukonstruoja ir pirmąją skaičiavi­mo mašiną, tad įžengia į išmaniosios technikos erdvę. Išmintis ir išmanumas nebūtinai prieštaros. Prieštaros, kartais ir neįveikiamos, prasideda tebegaliojančiame B. Pascalio priekaište, kad žmogus nemąsto apie save. Kad lieka pats sau nepažįstamas, vis daugiau savo mąstymo funkcijų ir galimybių perleisdamas skai­čiavimo mašinai, išmaniajam telefonui, kompiuteriui. Drįstu pakartoti – žmogus turi mąstyti apie save, suvokti save, reflektuoti savo patirtį, kad jo gyvenamasis pasaulis neprarastų skonio ir kvapo – pagal M. Proustą; ne pagal reklamą.

Išmaniajame pasaulyje tad vis labiau jaučiame autentiško mąstymo ir išminties krizę. Ne šiandien tai pastebėta. Martino Heideggerio „Technikos klausi­mas“, „Mokslas ir apmąstymas“ iš 1938 metais skaityto paskaitų ciklo įvardija ryškius tos krizės ženklus. Didėjančiai žmogaus priklausomybei nuo jo paties vyk­domo pasaulio technologizacijos galįs pasipriešinti tik menas. Bet ir šiuo teiginiu paliudijamas padėties sunkumas, „kai grynosios technikos akivaizdoje mes nebepatiriame technikos esmės, kai grynosios estetikos akivaizdoje mes nebe­saugome meno esmės. Bet juo problemiškiau mes apmąstome technikos esmę, juo paslaptingesnė tampa meno esmė“3. Ką reikštų žodžiai, kad nebesaugome meno esmės? Ar tai nėra nuoroda į tai, kad ji taip pat technizuojama, tuo tarsi naikinant meno esmės paslaptingumą? A. Šliogerio filosofijoje ta mintis pasirodo ir kaip dar aštresnis signalas: menas tampa estetiniu, virsdamas savo paties tikslu ir tada atsiranda prabanga ir naikinimas, „prasideda hoministinio nihilizmo puota“4.

Kur šioje situacijoje yra mokslas? Proginėje paskaitoje negaliu apeiti šio klausimo. „Mokslas yra būdas, be to, lemtingas būdas, kuriuo mums atsiveria visa, kas yra“, – sako M. Heideggeris5. Bet pačiam mokslui mokslas neatsiveria – panašiai kaip ir kalba neatsiveria kalbai, o žodis galiausiai lieka tai, ko negali­ma išreikšti žodžiais. Nuo seniai man svarbi M. Heideggerio mintis, kad ir moks­le, ir moksluose slypi neregimas turinys. „Bet jis esti juose ne kaip koks obuolys krepšyje. Veikiau mes privalome sakyti taip: mokslai savo ruožtu glūdi neregi­majame turinyje kaip tėkmė šaltinyje“6. M. Heideggeris kreipia akis į apmąs­tymą, mokslą turįs lydėti apmąstymas, siekiantis įsismelkti į prasmę, klausiant kur link judama, ko siekiama. „Įsismelkti į tokią prasmę – apmąstymo esmė. Tai yra daugiau negu paprastas ko nors suvokimas. Įsisąmonindami mes dar nepa­siekiame apmąstymo. Apmąstymas yra kažkas daugiau. Jis yra atsidavimas probleminiam dalykui“7.

Apmąstymas neįmanomas be pamatinių vertybinių atramų. Vertybių klausi­mai, pasirinkimai yra mąstymo skatintojai, netgi iniciatoriai. A. Sverdiolas, lyg pratęsdamas Vytauto Kavolio „Sąmoningumo trajektorijas“, sako, kad šiandien žmogui svarbiausia yra sąmoningumas, sąmoningas pasirinkimas pasaulyje, kur žodinė vertybių raiška yra sumaišyta ar net apversta aukštyn kojomis. Ta pati demokratija gali turėti priešingų turinių, jei tik žengsime žingsnį į politiką. Gyvename labai politizuotame pasaulyje, ir tie, kurių priedermė yra pagal ga­limybes apmąstyti žmogaus pasaulį, jo trapųjį dabar, dažnai pasijunta kaip įkaitai, kai atkakliai medžiojami parašai po vienu ar po kitu popierium, parašy­tu ne tik be išminties, bet ir be minties. Garbūs parašai po negrabiais ir negar­biais tekstais yra to paradokso išraiška. Apmąstymas gali būti tik atskiras, pozi­cija tik atskira. Kūryba, taip pat ir mokslinė, tik atskira. Mokslinės kūrybos kolektyvizacija, vis spartesnė, – ką ji gali duoti, kur turi vesti anoniminiai, as­meninės atsakomybės nepažymėti technologiniai žingsniai, ką gali reikšti tech­nologinis išmanumas, negalintis ir nenorintis žinoti savo ribų, be išminties įgalioto apmąstymo. Be atskirojo, asmenybinio patikimumo ženklo. Patikimas mąs­tymas – netikėtai, bet tvirtai esu atsirėmusi į šią formulę. Patikimas mąstymas man turi mąstančiojo asmens moralinių garantijų.

Civilizacija gamina vis daugiau žinojimo, bet ir daugiau žinojimo imitacijų. Ribos tarp tikrumo ir tikrumo imitavimo, tarp mąstymo ir jo imitacijų (kartais atpažįsta­mo iš perpasakojimų, perdėtų citavimų) vis labiau išsitrina. Prekių (ir platesne reikšme) nebeapsaugo net prekių ženklai, jie lengvai „pagaminami“. Tapybos šedev­rų kopijos, vertybinių popierių. Vis daugiau gaminama biografinių romanų, romanų apie… Kas patikima, kas dar patikima ir kas jau ne, – nėra lengva atsakyti.

Kas patikima ir kas nepatikima, kiekvienas sprendžiame savaip, pagal savo įsitikinimus, galvojimus, sąžinę. Mano supratimu, patikimame mąstyme, patiki­mame žinojime glūdi vidinis turinys, lyg koks saugiklis. Romanas Ingardenas, svarbus vardas hermeneutikoje, atskleidė kūrinio struktūros daugiasluoksniškumą. Svarbiausia – vidinė kūrinio forma, lemianti jo vertę. Vidinė forma yra autentiškumo šaknis. Juk yra ir vidinis mokymo turinys, priklausantis nuo mokytojo, nuo dėstytojo. Kas patikimai žino, kalba kaip žinantis, to niekuo nega­lima pakeisti. Mintis, kad ir iš toli, bet palytėta Evangelijos.

Kas gera ir kas bloga, pasako mums mūsų žmogiškumas. To nežino joks moks­las, tai neprieinama griežtai logikai <…>, – dar 1974 metais sąsiuvinyje užsi­rašė Marcelijus Martinaitis8. Bet ir mūsų žmogiškumas, kylantis iš prigimties ir formuojamas patirties, turi rasti patikimų atramų, patikimo mąstymo, kuriuo jis galėtų remtis. Patikimas ir nepatikimas mąstymas labiausiai ir svarbus humanistikai, humanitarijai, tai sričiai, kurioje ne viską lemia faktai, kur lieka daug svarbių, tik parodomų, bet neįrodomų dalykų.

Apmąstymas, mokslinės veiklos refleksija yra tas bendras pamatas, kuris turėtų jungti visus mokslus; ir gamtos, ir techninius, ir humanistiką. Humanistikos priedermės, mano supratimu, tebėra didelės. Iš čia turi kilti, stiprėti ir žmo­gaus mąstomoji savivoka ir savivertė, savęs kaip atskirojo aš suvokimas. Ne­įmanoma mąstyti nemąstant paties savęs. Kolektyvinės išminties nėra ir būti negali. Kartais taip pasakoma apie tautosaką. Bet visa yra prasidėję iš atskiro žmogaus širdies ir proto, pertekėję į kitus tinkamumo, priimtinumo kanalais. Tebūnie leista priminti Evangeliją pagal Luką: prisikėlusio Jėzaus patikinimas apaštalams: „Juk tai aš pats!“ (Lk 24, 39). Pagal M. Martinaičio eilėraštį „Bio­grafija“, kurį galima suprasti ir kaip pasipriešinimą anonimizuotam gyvenimui, kurio sublimacija yra „autoriaus mirtis“:

Aš pats gimiau, augau,
mačiau kelią, debesis, kalnus, medžius,
girdėjau kalbant, dainuojant, verkiant.

Aš pats rytą pabusdavau, keldavausi,
girdėjau vėją, verksmą, skundus.

Aš pats liečiau plaukus, krūtis,
melavau, bijojau, keikiaus, kerštavau.

Aš pats naktimis nemiegodavau.
Aš pats prisimenu, kas jau praėjo.

Vakarais ilgai sėdžiu prie lango,
nieko nelaukdamas, beveik negalvodamas.
Aš pats dabar ir visada
pasisavinu visa, ką matau.

Aš pats esu tai, kas praeina pro visa, kas lieka.
Aš pats kada nors nebūsiu.

Laiko linija – būtojo kartinio, būtojo dažninio, dabarties – esamojo. Dabartis yra išėjimas iš praeities, jai liekant sąmonėje, prisimenant, kas praėjo; ilgas sėdėjimas prie lango beveik negalvojant, yra galvojimas, jutimas pasaulio visu savim, viso pasisavinimas – ir tai praeinamybei, kuri yra žmogaus lemtis. To, kuris yra aš pats, kada nors ir nebus. Paskutiniame dvieilyje aš pats tarsi prasitęsia, jis yra tai, kas praeina pro visa, kas lieka. Tarp aš pats (žmogus, dar mažas, mažytis prasideda ištardamas aš pats, aš pati) ir tai (perėjimas į nebūnantį, bet nenustojantį būti) telpa žmogaus gyvenimas. Natūraliausiai prie tokio poetinio teksto, kaip M. Mar­tinaičio „Biografija“, ir prieiname apmąstymu, kuris gali įmąstyti ir kitus prieigos būdus. Humanitarai, filologai negali nemąstyti apie eilėraščius, nors ir ne tiek, kaip juos rašyti, kiek – kaip juos skaityti ir suprasti. Čia atsiveria bendriausias hermeneutikos, neatskiriamos nuo fenomenologijos, laukas.

Dabar kiek keičiu paskaitos kryptį – nebūtų teisinga apeiti to, dėl ko vyksta ir ši paskaita, – Lietuvos mokslo premijos. Kaip suvokti šį įvykį, kuris ištinka, kaip tinkamai elgtis jo akivaizdoje? Bendriausia prasme – kaip apmąstyti. Dalis elgsenos, kaip ir daug kas mūsų gyvenime, yra reglamentuota. Per premijų įteikimo ceremoniją siūlyta ne ilgiau kaip penkias minutes viešai kalbėti apie premijuotus darbus, to paties buvom klausinėjami reporterių, žurnalistų. Kalbėti premijų įteikimo metu man neatrodė reikšminga – proginė kalbelė, gražus pa­dėkojimas, ir tiek. Argi gali būti kritiška, kai esi apdovanojama, kai proga šven­tinė? Juk kritikai gali rasti kitų progų. Ir ką kritikuoti? Kiekvienoj kritikoj turi slypėti dyglys, atkreiptas į save. O ką padariau, kad būtų kitaip? Kur mano po­zityvus indėlis? Kur mano darbai, kurie stiprintų mano bendruomenę, gilintų susiklausymą, dermę, darną? Premija – klausimas sau pačiai, o už ką? Ar to, ką padariau, pakanka? Ką turėčiau dar padaryti? Kaip atsilyginti visuomenei, kaip atsidėkoti? Ar atvirkščiai – dėkingumo jutimas menkintų apdovanotąjį? Bet vie­šai apie tai kalbėti sunku, geriau palikti savirefleksijai. Vis dėlto ir toje kalbelėje norėjau ir kažką paliudyti – kaip dirbu, iš ko? Kas gali būti tas fenomenologiškai reikšmingas įvykis, o kartu ir tarpas, apie kurį prasitariu ir savo literatūros ty­rimuose, kaip su juo susitinku ne tik tekstuose, bet ir gyvenime, kai matau. Rizikavau išskirti gudobelę, lyg vidinių sąmonės raizginių, sąžalynų, krūmynų atskirąjį medį, jei kiek kryptelčiau į metaforą, kuria pasitikiu kaip ypatingu sąmonės procesų sutankėjimu, pagreitėjimu. Tad ir antroje paskaitos dalyje prie gudobelės motyvo grįšiu, jį išplėsdama.

Norą bent iš dalies grįžti sustiprino Romo Bartavičiaus straipsnis „Lite­ratūroje ir mene“ – „Premijuotas mokslas Lietuvoje“. Laikiau tuos proginius kal­bėjimus ritualiniais – taip turi būti, tokia programa – nemaniau, kad kas nors jų rimtai klausosi, netgi girdi. Bet R. Bartavičius girdėjo ne tik kalbas, bet ir sankalbas. Netgi pastebėjo skirtingus kalbėjimo būdus. Pristatė jas ir kritiškai, ir apmąstydamas, plėsdamas apmąstymą, pasakydamas, kad „fenomenologinė-hermeneutinė filosofija reikalauja tokios refleksijos, kuri būtų įsišaknijusi į kalbančiojo patirtį, nuo jos neatsiejama“. Toliau paaiškino skaitytojams, ką turi galvoje. „Fenomenologija ir ja besiremianti hermeneutika atmeta klasikinę prieš­priešą tarp objektyvumo ir subjektyvumo, tarp mokslo ir patirties, tarp beasmeniškumo ir hiperasmeniškumo, tarp „objektyvaus“ pasaulio („savaiminės“ dalykų padėties) ir mąstančio-jaučiančio subjekto, tarp nesuinteresuoto tiriamų dalykų aprašinėjimo ir impresionistinio santykio su pasauliu, kur svarbiausia – aš pojūčiai, jausmai, įspūdžiai. Fenomenologinis mąstymas reikalauja kas kartą apmąstant kokį nors dalyką įtraukti į apmąstymą patį mąstymo veiksmą (klau­siant, kaip aš mąstau tai, ką mąstau) ir save kaip mąstantįjį (klausiant, kaip aš patiriu tą dalyką, apie kurį mąstau, koks yra mano kaip mąstančiojo santykis su juo). Taip nebelieka galimybės atsieti mąstomą objektą nuo mąstančio subjekto, mąstomą dalyką nuo jo patirties. Patirtis galima tik iš „aš“ pozicijos, bet tas „aš“ čia nėra vienatinis neperteikiamų asmeninių impresijų aš, jis yra subendrinamas tiek, kad kiekvienas individualus aš jame gali atpažinti savo patirtį“9.

Galiu cituoti rūpestingą fenomenologinės-hermeneutinės mąstymo tradicijos apibūdinimą, nes jis iš esmės sutinka su mano prieigomis. Be to, liudiju, kad išgirsta kalbant, aš irgi girdžiu girdėjimo girdėjimą, jį apmąstau. Kad branginu išgirdimą. Citavimas yra ir apmąstymas; cituojant itin atidžiai įsiklausoma. Taigi – patirtis, tokia svarbi fenomenologinei-hermeneutinei tradicijai, galima tik kaip mano patirtis. Bet to mano likimas priklauso nuo kalbos, nuo kalbėjimo būdo. Tik kalba aš, mano bendrina, leidžia matyti bendruosius patirties takus; artimus, panašius, jei ir kitus. Meno kalba, poetinė kalba atskirą, asmenišką išgyvenimą perlydo, sulydo į kitą kalbinę kokybę. Prieigas dar norėčiau papildyti įsitikinimu, kad fenomenologinės nuostatos padeda saugoti gyvenamojo pasaulio įvairumą, spalvotumą, garsumą, formingumą, augmeniškumą, įspūdingumą, moko jo perrašymo į mąstymo struktūras galimybių, neprarandant pačių struk­tūrų. Gyvenamojo pasaulio užmarštis yra ir traukimosi į siaurai suprantamą mokslą rezultatas. Disciplinos stabarėja, jei nejaučia alsavimo to, kas sklinda iš už disciplinų. Šis pasaulis temsta, jei nors retkarčiais nėra apšviečiamas trans­cendentinės šviesos, kuri man yra giliausio žmogiškojo patyrimo šviesa.

Tokia būtų mąstomoji, apmąstomoji mano prieiga prie gudobelės. Gudobelė čia yra ženklas, atsiradęs nesuvokiamuose sąmonės tarpuose, lyg aktyvuotas, išvedan­tis į literatūrą, sutvirtinantis patirties svarbumą, tarpininkaujantis. Ar ta gudobeliškoji patirtis yra iki to momento, kai ji darosi svarbi, įgyja prasmę? Yra, kitaip nebūčiau į ją susitelkusi, bet yra lyg kokiais kontūrais, apibrėžom, nekonsoliduo­ta, nesutelkta. Matai, bet dar nematai, kad matai. Nuo to momento, kai pajuntame kurio nors patirties momento svarbą, jį tiesiname, lyginame, netgi gražiname, ban­dome nutiesti, lyg kokį taką, kuriam svarbu ir tai, kas buvo, ir tai, kas yra. Tikrai buvo 1972-ieji metai, lietuvių poezijos itin stiprūs tvinksniai ir pikti užsipuolimai. Bet ir virš visko – auksinėm viršelio raidėm (dailininkas Vl. Žilius) mažytė Sigito Gedos knyga „26 rudens ir vasaros giesmės“; ir tarp visos banguojančios, vilni­jančios tos knygos augmenijos – „pūkuotos gudobelės“ – ir greta erškėtis: „keliu vijokliais apraizgytą galvą, /sakau: erškėti, man tavęs negaila…“ (VII). Dar – iš „Žydinčios slyvos Snaigyno ežere“ (1981) įsiminta „Žalgirio“ pradžia:

Išbudo vėl pasaulis mano:
regėjimų didžioji prabanga: palaukėj žmonės
varinėja žiogą, vieversys jau gieda, ir panaši
į gudobelės žiedą atsiskliautė man žemė
Lietuvos, kurios aš niekaip negalėdavau suprasti…

Gudobelė jau tada – tarp 1972 ir 1981 metų pasibraukta, nors atskirai apie ją lyg ir negalvojau. Bet ryšys veikia ir tada, kai jo lyg ir nejaučiame. Kodėl gudobelė? Gal jau tada nuojautoj budėjo beveik huserliškieji veiksmai – suskliausti, atskliausti, – sietini su svarbiuoju epoche. Tik reikėjo sulaukti laiko, kad ir iš patirties, ir iš poezijos suvokčiau, kad suskliautimas ir atskliautimas yra ir savaiminiai; kuo intensyvesnės būsenos, tuo šių procesų savaimingumas ryškes­nis: ir panaši į gudobelės žiedą atsiskliautė man žemė Lietuvos… Savo valia, ma­lone savo – atsiskliautė, pasirodė.

Gudobelės įsigyvenimo mano sąmonėje pradžia, gaubiama įprastumo, neatrodžiusi tokia svarbi (ar net graži) kaip dabar. Bet gal ir grožis gali rastis, formuotis. Gal nebūtinai jis mus tik ištinka. Gal mūsų gręžimasis į tai, kas su mumis yra buvę, yra ir kažko, taip pat ir grožio, paieškos įprastume, kasdieniškume. Mūsų patirtis susijusi su vieta, vietomis, kur visa vyksta, yra įvykę. Atkrantis Pagirgždūtyje, mano gimtosiose vietose, prie Girgždūtės kalno, į Žebenkavo, Šatrijos Raganos dėdės, jos pusbrolio ir pusseserių dvaro, pusę, matomas ir iš kiemo. Vėlyvą pava­sarį, jau į vasarą, jis visas balsvai nužysdavo, paskui pranykdavo žalumoje, o ru­denį vėl nušvisdavo gelsvai rausvais lapais ir mažyčiais obuoliukais, kauliukas, švelni rausvai oranžinė, pūkuota odelė. Tarp gudobelių buvo ir erškėtrožių, jų gi­minaičių, bet pačia pažeme. Gudobelės aukščiau, labiau matomos. Nelabai koks vietinis vardas: subinkauliai, – sakydavo babūnėlė, arbata gerai, širdis taip nebe­muša. Prieš šimtmetį – 1913-aisiais – Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė: „Žemaičių statumas, būdas trumpai ir griežtai reikšti savo nuomonę <…>“10. Neatsimenu, kada įsirašė į sąmonę tas kitas vardas – gudobelė, kada jį išgirdau, kada perkėliau jį ir subinkauliams ant savo atkrančio, tai bendrijai, suaugusiai šaknimis ir ša­komis, susiraizgiusiai, dygliuotai. Gudo obelis; kitame Lietuvos pakraštyje girdė­jau: vilkobelė. Ir taip mokiausi bendrinės lietuvių kalbos.

Neišnaikinamai, bet pasyviai atkrančio subinkauliai-gudobelės budėjo mano atmintyje, kol pamačiau tą gudobelę Antakalnyje. Ji augo mano akyse; rytais, vis sukdama ratus Antakalnio gale, tarp Žirgo gatvės, Saulėtekio rūmų ir Dvarčionių plento, saulėtoje laukymėje pastebėjau krūmelį, vis apgraužiamą, bet vieno birže­lio pradžioj jau pražydo keliais balsvai rausvais žiedeliais. Vienas stiebelis iš to krūmyno tą vasarą staiga šovė į viršų, pradėjo augti, stiprėti, iš šonų ginamas dygliuotų brolių ir seserų, nenubrozdintas, neapgraužtas, nenulaužtas. Per gerą dešimtmetį išaugo į kuplų medį, kokių penkių metrų, suformavo vainiką. Ir vieną rytą pamačiau stebuklingą žydėjimą, tiesiog kupėjimą. Visas medis buvo vienas žydėjimas, žydėjimo pranešimas, žydėjimo tekstas, žydėjimo kūnas, materialus, o sine materiae, nepčiuopiamas, nepasakomas. Balta, su vos vos rausvu banga, šau­nanti į viršų, į mėlyną dangų. Suvokiau, kad matau. Kad matau tai ir dar tai, tą subinkaulių gyvą tvorą, tą atkrantį, tą ribą, kadaise tikriausiai skyrusią senus žemaičių gyvenimus, žemes. Ir taką į Žebenkavą, ėjimą ir grįžimą jau studijų me­tais, žydint ir vėjyje sklandant baltiems lengviems žiedlapiams. Tas Žebenkavas – senas dvaras, žemaičių dvaras, Šatrijos Ragana lankėsi pas pusseseres, atvažiuo­davo lengva bričkele iš Užvenčio, abi su Sofija. Gal kada pasivaikščiodamos matė ir gudobeles. Dar likę tvenkiniai, sodų žymės, eita, praeita, prajota tų čia kadaise gyvenusių, savo likimus pasitikusių žmonių, senų bajorų, žvilgsniu kliudytos ir gudobelės, žydinčios, aplipusios mažais, skaistvario spalvos gudobeliukais. Giliausiai susitinkame su tuo, su kuo jau esame susitikę, ką atpažįstame, kas jau patirtyje. Tikriausiai be savo ankstyvųjų subinkaulių nebūčiau taip įsižiūrėjusi į Antakalnio gudobelę. Su ja susitikdavau apie trisdešimt metų, vis kuplesnė, vis mano akiai gražesnė. Kiekvienas žydėjimas liko persmelktas nuojautos, o ir žinoji­mo, kad laikina, kad tas puikusis žydėjimas yra pasmerktas, kad medis bus sunaikintas, nes čia juk universiteto plėtros, jo statybų aikštelė, bus statoma bib­lioteka, kils nauji korpusai. Mokslui reikia vis daugiau vietos, gal ir todėl, kad jo plėtotė vis labiau ekstensyvi ir vis mažiau intensyvo, ėjimo į gylį, to, kas daroma, apmąstymo. Ir tai, kad žinojau, jog vieną pavasarį su gudobele nebesusitiksiu, vertė mane vis labiau įsigyventi į tą žydėjimą, juo persiimti ir tarsi visą persikelti į savo sąmonę ir, kiek tai apskritai prieinama mirtingojo laikinumui, išsaugoti. Rugsėjį laukdavau skaistvario spalvingumo, į kišenes prisirinkdavau mažų kietų vaisių, pasiberdavau ant palangės. Kišdavausi į kišenes – pagal patį seniausią žemės vaisių rinkėjų paprotį. Žinojau, kad taip buvo daroma, buvau taip dariusi vaikystėje. Laikyti ranką kišenėje, vieną po kito apčiuopti kietus gudobeliukų kūnelius, juos sušildyti. Kaip ir kaštonus.

Mano Antakalnio gudobelės nebėra. Negalėjau nei priešintis, nei prieštarauti. Žinojau iš anksto. Tokia yra pažanga. Tokia yra kaina, kurią gamta ir ją vis dar jaučiantys žmonės moka už technologijas, už vis didėjantį išmanumą. Išmanusis pasaulis plečia savo ribas. Neišmanusis traukiasi, iki neįžiūrimų taškų susi­traukiant ir išminčiai, kurią labiausiai maitina visa, kas gyva, gyvybinga. Gudobelės nebėra, bet aš ją jau visam savo laikinumui turiu kaip neišnykstantį ženk­lą, savaitę pasitikdavusį mane pavasario rytais žiedų kupolu, salsvu kvepėjimu, bičių dūzgimu, pereinančiu į vientisą gausmą; negalėdavau suprasti, iš kur Antakalnyje, Vilniaus pakraštyje, tiek bičių. Gudobelė atrodė kaip gyvybės ka­muolys – iš žydėjimo ir bičių, iš tarsi daugybės mažų žiedelių žvilgsnių, akių, pakeltų į dangų. Ir vėlyvam rudeniui dar likdavo skaisčių varinių gudobeliukų, atskrisdavo maži paukštukai, gal svirbeliai, nutūpdavo šakas.

Šitas vaizdinys kreipdavo mane į literatūrą, atrodė, kad šitą gamtos tekstą aš jau esu skaičiusi. Ir ne sykį. Be kitų, yra ir toks trumpas Nijolės Miliauskaitės esė, rašytas 1999 metų rudenį, – „Ruduo ir mano poezija“, natūraliai fenomenologiškas, tvirtinantis mano poziciją, kad literatūra ir yra pirminė fenomenologija, o litera­tūros fenomenologijos uždavinys tėra tą fenomenologiškumą išryškinti, suformu­luoti, reflektuoti, užpildant tarpus tarp literatūros ir jos suvokimo. N. Miliaus­kaitės teksto pradžia – lyg aiškinantis, ką ir kaip žmogus patiria, kaip patirtis veikia lyg pačioje gilumoj, o kartais iškyla – ir sunku pasakyti – iš ko ir kaip. „Gi­liai giliai manyje, kažkur pačiam esybės dugne, yra kažkas, kas visados budi ir viską stebi, viską atsimena, viską žino. Renka po kruopelytę įspūdžius, vaizdus, garsus ir spalvas, krauna tamsiam lobyne ir palieka ten fermentuotis, keistis, transformuotis. Prireikus – atneša kartais ir į eilėraštį. Nesikišu į tai, tiesiog esu. O kai rašau, gal savaime ateina tai, kas tą akimirką norėtų ateiti. Deja, ne visada.

Visokiausiais vardais vadinu tai, kas slypi giliai viduje. Vieną kartą sakau – atmintis, kitą kartą – intuicija, trečią kartą – pasąmonė arba mano tikrasis aš. Iš tikro nežinau, kas tai“11.

Esė užbaigiama eilėraščiu: eilėraščiu sužinome, ko negalime žinoti kitaip:

kelios raudonos erškėtuogės
ant šlapių, plikų jau šakų užsilikusios
šiaurės vakarų
stipraus vėjo draskomos

vėlyva saulė ryškiai
jas nušviečia, kiekvieną
atskirai, ir visą tuščią apylinkę
duobėtą keliuką

pakeleivi, tų uogų
pačių paskutinių, poros saujų
ir Dievo paukšteliams užteks pasisotinti
ir tau

Staigi sąsaja – vėlyvųjų uogų raškymas: erškėtuogių ar gudobelių – kaip patirtas veiksmas. Nusiraškydavau tų vėlyvų užsilikusių uogų, buvau ta pa­keleivė, kuri eina pro šalį duobėtu keluku (ne keliuku), ir tas kelukas sąmonėje įsibrėžęs kaip labai svarbus, jame įsispaudusios ne tik mano pėdos, bet ir neužmiršti žodžiai. Tas ėjimas (jau į rudenį, pačioje rugpjūčio pabaigoj) iš tiesų budi, stebi, atsimena, lygina. Nežinau, ar tai tik atmintis, ar kažkas daugiau, kažkas, kas leidžia atsiminti matant ir matyti atsimenant. Ryšys tarp gyvenimo teksto gudobelių ir N. Miliauskaitės erškėtuogių, erškėtrožių uogų. Pasotinančių Dievo paukštelius ir pakeleivį ar pakeleivius. Tuo, bet ir kitu maistu, nusėdančiu į atmintį. Ryšys tarp to, kas patirta, kas yra buvę, ir teksto – taip, jis yra, suka­binantis. Gal ir panašiu principu, kaip erškėtrožė susikabina su gudobele, ta pati kaulavaisių klasė, gudobelė yra ir obelis, obelis yra ir erškėtrožė; tikroji, laukinė, kvepia sodu. Ir gudobelės, ir laukinės erškėtrožės vaisiai (ar uogos) – tos pačios oranžo spalvos: „vėlyva saulė ryškiai / jas nušviečia kiekvieną atskirai…“ Ir mus, šios žemės keleivius (pagal Bronių Radzevičių), ir pakeleivius – taip pat. Tie, kas mato, girdi, jaučia, patiria džiaugsmą, liūdesį, meilę, nuostabą (aukščiausiomis akimirkomis – visa kartu), ir yra keleiviai, pakeleiviai. Literatūra sukuria šias figūras, keliaujančias, būdraujančias, matančias ir mąstančias, kad pasaulis bū­tų atspindėtas, kad kažkas, kaip sako N. Miliauskaitė, rinktų po kruopelytę „įs­pūdžius, vaizdus, garsus ir spalvas“, pamatytų gyvą ir jau pasmerktą ir gal todėl taip įspūdingai, taip iš paskutiniųjų žydinčią, niekam nereikalingais vaisiais aplimpančią gudobelę ar vėlyvos saulės nušviestą erškėtrožę prie duobėto keluko. Pamatysi, jei esi matęs, išgirsi, jei esi girdėjęs, pajusi, jei esi jutęs. Net jei to iki šio momento ir nežinojai.

Jei ir nežinojai, patirti dalykai tyliai glūdėjo, laukdami, kol kažkas iš naujo juos palytės, pereis lyg koks vėjas ir viskas atgims, bet jau kitomis spalvomis, ki­tomis linijomis, pavidalais. M. Prousto „Prarasto laiko beieškant“, ypač „Svano pusėje“, fenomenologų numylėtas tekstas. Tekstas, kuris tvirtina literatūros pirminį fenomenologiškumą. Žinojimą, kad tik iš geros literatūros ir galima suvokti, kaip, kuriuo būdu kas nors pasirodo sąmonėje ir ima ją keisti. Arbata su madlenos pyragaičiu – neįtikėtinai tikslus pojūčių, jų kitimo sekimas iki ribos, kai galima ištarti: „Ir staiga prisiminimas atgijo“12. Kiekvieno patiriančio patir­ty tų atgijimų yra. Juos junta tas, kas yra įgudęs sekti savo sąmonę. Kas ryžtasi bent menka dalimi veikti fenomenologiškai, turi suvokti save kaip feno­menologinio tyrimo instrumentą. Rūpintis, kad tas instrumentas veiktų. Pri­siminimai sugrįžta ar ir kitais būdais iškyla mūsų sąmonėje įvairiais būdais. Fenomenologinė žiūra leidžia, padeda matyti analogijų tarp to, kaip tekste atskleidžiamas dėl kurių nors priežasčių kintantis sąmonės turinys, ir kokia gali būti prieiga prie teksto. Tekstą tiriantis žvilgsnis fiksuoja teksto radimąsi, kartu jausdamas to radimosi pėdsaką savo sąmonėje. To pėdsako radimasis, susidary­mas, veikimas teikia paskatų teksto tyrimui, bandant parodyti, kaip tai yra, kaip būna tekstas, veikdamas suvokiantįjį, kaip randasi tai, kas yra suvokiama.

Teksto veiksnumas ir dėl sukeliamų asociacijų, užsimezgančių ar atnauji­namų ryšių, kurie kažkam padeda pasiekti sąmonę, atgyti, sugrįžti. Arba kažkam duoda pradžią. Šiuo atveju gudobelės, taip, gudobelės. Žinau, kad M. Prousto gudobeles aš matau ir iš S. Gedos poezijos, ir nuo savo atkrančio, ir iš Antakalnio. Kad matydama tik gudobeles, įgijau galimybę matyti ir kažką kitą – kas iškyla iš teksto; kaip prasmė ar bent jos horizontas. Skaitydama M. Proustą suvokiu, kad į pirminį teksto matymą reikšmingai, panašiai kaip M. Prousto rausvoji gudobelė, yra įsiterpęs žydintis Antakalnio medelis, jau ir matymo sąmoningumas, kurį ga­lima būtų apibūdinti kaip norą matyti, matymo matymą. Bet tik pačia viršutine suvokimo linija, bendriausia, patirties būdas ar net įvykis veda į tekstą. Sulieti negalima, suliejimas naikintų ir viena, ir kita. Tai tik įvadas, bet labai svarbus, nustatantis lyg savaiminį, minkštą kontaktą. Toliau žvilgsnis turi susitelkti į teks­tą, kaip atskirą, sukurtą realybę, sekti jo raizgymąsi; būtent, M. Prousto tekstinė fenomenologija yra raizgi, šakos, šakelės tankiai susipynusios. Skaitydama (pir­mas bandymas lenkų kalba iš Reginos Venckutės iš Maskvos parvežto M. Prousto šešiatomio, doktorantūros laiku) gudobeles pajutau iš ten, iš savo patirties, iš žymėto ankstyvojo matymo. Galėtų būti ir atvirkščiai, jei M. Proustą būčiau skaičiusi anksčiau, nei įsižiūrėjau į gyvas gimtinės gudobeles, dar ir neturinčias to vardo. Taip nebuvo; ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu labiau gyvenau iš gam­tos tekstų. Įsitvirtino žvilgsnis iš ten. Visas M. Prousto sakinys „Prisimenu, jog būtent nuo gegužinių pamaldų aš ir pamilau gudobeles“ (p. 108) man yra reiš­kiantis: sąmonėje glūdi ir gegužinės pamaldos, nors ir kitokios – naminės, prie saldainių popierėliais apklijuoto Dievo Motinos „abrozdo“. M. Prousto žydinčiomis gudobelių šakomis išpuošta bažnyčia, gudobelės dalyvauja šventose apeigose, gamta pati padarė tas puošmenas vertas mistinių švenčių. „Kai einant iš baž­nyčios aš atsiklaupiau priešais altorių, stodamasis ūmai pajutau, jog iš gudobelių sklinda saldžiai kartus migdolų kvapas, ir tuomet pastebėjau ant žiedų mažytes gelsvesnes dėmeles ir pagalvojau, kad tai po jomis slypi šitas kvapas, kaip po rus­vai apkepusia plutele kad glūdi migdolinio pyragaičio skonis <…>„ (p. 109). Justi kvapą ir tarsi ieškoti jo šaltinio: ant gudobelės žiedų pastebėti mažytes vos vos gelsvesnes dėmeles ir pagalvoti, kad tai po jomis slypi šitas kvapas, kad tas saldžiai kartus migdolų kvapas susijęs ir su migdoliniu pyragaičiu, kad kvapas panašiai glūdi po rusvai apkepusia plutele. Kvapas ir skonis, kaip žinome, pri­klauso prie svarbiausių M. Prousto jutiklių. Reagavimas į gudobeles bažnyčioje neatskiriamas nuo gudobelių žalitvorės, gyvatvorės. „Takas gaudė nuo gudobelių kvapo. Gyvatvorė atrodė tartum eilė koplyčių, kurių nebematyti pro gudobelių puokštes, sukrautas kaip ant altorių; po jomis, lyg perėjusi pro vitražą, saulė guldė ant žemės šviesos kvadratėlius; gudobelių kvapas sklido toks aksomiškas ir tokios aiškios formos, kad aš jaučiausi stovįs priešais Marijos altorių, o žiedai, tokie pat puošnūs kaip ir ten, atsainiai laikė žėrinčias savo kuokelių puokštes, tas plonytes spinduliais sklindančias „liepsnojančiosios“ gotikos nerviūras, panašias į ažūrinę sakyklos rampą ar vitražo tinklą, o čia išsiskleidusias sodriu žemuogės žiedų baltumu“ (p. 132). Šventumo jausmas, gudobelių žydėjimas sukelia ne tik šventės, bet ir šventumo įspūdį. Gaudimas – lyg vargonų. Koplyčios, altoriai, vit­ražai, gotikos nerviūros, ažūrinė sakyklos rampa. Visa, ką yra sukūręs žmogus, yra užduota gamtos, – jos formų, jos begalinių nuorodų į formų galimybes. Tai esu suvokusi iš Jurgio Baltrušaičio (jaunesniojo, Prancūzijos menotyrininko) formų metamorfozių. Šventumas yra būsena, į kurią žmogus pakyla kaip į aukščiausią būsenos tašką. Ilgisi tos būsenos, tad susitinka ir gamtoje, ypač jos žydėjime, kai ir kvapas įgyja palytimumą ir formą – „toks aksomiškas ir tokios aiškios formos“.

Erškėtrožės M. Proustui, beje, neatrodo vertos dėmesio, naivios ir prastuoliškos. Su jomis sąmonė nėra taip susaistyta. Bet jos yra, yra kartu su gudobelėmis. Taip, mačiau.

Ką aš dabar darau? Bandau tekstą mąstyti, negaliu leistis iki kalbos: vertimas, kad ir geras, nesuteikia galimybių kalbiniam teksto matymui. Turiu remtis bend­ru apmąstymu. Žiūrėjimas į gudobeles, jų kvapo traukimas į save, šventumo nuo­taika lyg priartina muziką, – ritmą, melodijos jutimą; „kaip tos melodijos, kurias kartojame šimtą sykių iš eilės, nepriartėdami prie jų paslapties“ (p. 132). Teksto pertrauka: „Paskui vėl sugrįžau prie gudobelių, kaip grįžtame prie meno šedevrų, manydami galėsią geriau į juos įsižiūrėti, jei valandėlę neregėsime jų, bet veltui aš bandžiau užsidėti rankomis iš šalių, kad matyčiau tik jas vienas: jų sužadintas jausmas manyje liko neaiškus ir miglotas, tuščiai stengėsi ištrūkti, susilieti su tais žiedais. Jie nepadėjo man jo praskaidrinti, o kitų žiedų to prašyti negalėjau“ (p. 133). Galime daryti atsargų žingsnį ir sakyti, kad šioje teksto atkarpoje susi­tinkame su pirmine epoche (suskliautimu, suėmimu į skliaustus to, be ko galime ar norėtume apsieiti). Ir tada kulminacinis momentas – rausvoji gudobelė. „Iš tik­rųjų tai buvo gudobelė, bet rausva, ir dar gražesnė už baltas.“ Gražesnė, nes jos žiedai buvo „spalvoti“; šypsena vos vos, kad tekstas netaptų sentimentalus, pagal Kombrė estetiką, kur turguje tešlainiai kainavo daugiau, jei buvo rausvi. Arba rausvas grietininis sūris. Ir supratimas, šypsenos jau netrikdomas, kad ta šven­tiška žydėjimo nuotaika yra ne dirbtinė, ne žmonių sukurta, o „išreikšta gaiva­liškai pačios gamtos“. „Įsiterpęs gyvatvorėn, bet aiškiai išsiskiriantis kaip šven­tiškai pasipuošusi mergaitė tarp tų, kurie liks namie su kasdieniškais rūbais, šyp­sodamas spindėjo savo gaiviu rausvu apdaru šis įstabus katalikiškas krūmas, visai pasiruošęs gegužinėms pamaldoms, jau tartum dalyvaujantis jose“ (p. 134).

Ir mergaitė pasirodo – lyg iš sąmonės laukimo. „Staiga aš sustojau, negalėjau nė krustelti, kaip esti tada, kai reginiui suvokti neužtenka vien mūsų žvilgsnio, kai jis pareikalauja gilesnių jutimų ir užvaldo visą mūsų esybę“ (ten pat).

Grįžtu, dar sykį nueinu tą ratą, kad pasiekčiau tašką, kur pradžia ir pabaiga susieitų, bet būtų jau kitos. Iš rengėjų užuominos, kas galėtų būti paskaitos tema, suklusau prie išmaniojo pasaulio, mano sąmonėje tuoj pat iš bendrosios šaknies atsišakojo išmintis. Supratau, kad keliais štrichais, grįždama prie man svarbių filosofijos vardų, ypač prie M. Heideggerio, galiu pabandyti suformuoti santykį, kuris man atrodo taip: kuo pasaulyje daugiau technologinio išmanumo, tuo ma­žiau žmogiškosios išminties, jos tiesiog ir nebepasigendama. Technologijos neišven­giamai siaubia gyvąjį pasaulį, maitinantį kūrybą ir išmintį. Ir tada jau šiek tiek iš kitos pusės – ne tiek iš fenomenologinio sąmonės įvykio, apie kurį buvau užsimi­nusi kalboje įteikiant Mokslo premijas, kiek iš bendresnio ir labiau iššakoto patir­ties lauko, grįžau prie gudobelės ir gudobelių, itin svarbių ir M. Prousto romane „Prarasto laiko beieškant“. Mano pirmoji patirtis – gana ankstyva, bet ir pratęsta, gamtinė, kaimiškoji, žemdirbiškoji. Bet žydinčios ir raustančios vaisiais gudobelės išskirtos ir pagal neaiškiai veikiantį grožio, prasmės horizontą, kuris savaip tikrin­tas, bet dar užstotas silpnai temokamos lenkų kalbos, kuria pirmą sykį skaičiau M. Proustą. Susitikimas su Antakalnio gudobele ryškesnis, dramatiškesnis, gam­tos grožis justas neišvengiamo praradimo, sunaikinimo akivaizdoje. Ryškesnis ir M. Prousto skaitymas, daugkartinis, padėjęs suvokti, kad kalbos energija (aukš­čiausias intensyvumas – poetinės kalbos) asmeniškumą išlydo, perlydo į bendres­nius patirties modusus. Iš patirties gauname tik įvadus į tekstus, negalime remtis įspūdžiais, turime išlaikyti teksto atskirumą, siekti tokio teksto apmąstymo, ku­riame patirtis ir skaitymas persmelktų vienas kitą. Skaitymas neturi išnykti pa­tirtyje, patirtis skaitymą gali intensyvinti, bet neturi užgožti teksto.

Tik kelias nėra tik linijinis, kelias gali turėti lankstų, apylankų, aplinkkelių (pa­gal P. Ricoeurą) ir klystkelių (pagal M. Heideggerį). Tuo pačiu keliu galima grįžti atgal, bet tai jau bus kitas kelias, matysime viską (jei matysime) kitaip, iš kitos pusės, kitaip apšviestą. Ypatingas matymas, kai matome tai, ko jau nebėra, bet sąmonės vaizdiniuose gyvi buvusio vaizdo pavidalai. Bet buvusio pavidalai jau yra kiti nei esamo. Pasirodantys ir gęstantys, gesimo, nykimo būsenos meta šešėlius ir ant tų daiktų, kurie tebėra. Būsena – ėjimo, matymo, refleksijos, skaitymo. Neat­sitiktinai M. Prousto romane – reikšmingi ir skaitymo epizodai (ir atskira esė „Apie skaitymą“). „O mano mintis argi nebuvo lyg dar vienas lopšys, kuriame aš tūnojau nugrimzdęs, net kai stebėdavau, kas dedasi išorėje? <… > Man skaitant sąmonė tarsi savotiškame spalvingame ekrane vienu metu klostė skirtingas sielos būsenas, nuo slapčiausiai širdyje puoselėjamų svajonių ligi grynai išorinio vaizdo, akiračio, kurį mačiau priešais save, sodo gilumoje, ir pati slapčiausia mano pajau­ta – tasai nuolatos judantis svertas, nuo kurio priklausė visa kita, – čia buvo mano tikėjimas skaitomos knygos filosofiniu turtingumu, jos grožiu ir karštas noras jį perimti, kad ir kokia tai būtų knyga“ (p. 81). Skaitant klostosi skirtingos sielos būsenos – nuo svajonių iki sodo vaizdo, toliau iki slapčiausios pajautos, lyg kokio nuolatos judančio sverto, atskiriančio ir suvedančio vienin. Skaitymo būsenos refleksija krypsta suvokimo linkui, į apibendrinimą: „Visa pirmojo romanisto gu­drybė buvo ta, kad jis suvokė, jog mūsų jausmų sistemoje vienintelis esminis ele­mentas yra vaizdas <…>.“ Kad materialumą galėtume kiek įmanoma labiau suvok­ti, reikia nesuvokiamas jo dalis pakeisti „atitinkamu kiekiu nematerialių dalių, tai yra tokių, kurias mūsų siela gali priimti“ (p. 82). Kūrybinis aktas, su kuriuo susitinkame skaitydami, itin sustiprina jausmus, būsenas; patiriame jas dėl jų intensyvumo. Tai tinka ir gamtos išgyvenimams: „Juk tie skaitomų knygų peizažai man buvo ne tik peizažai, atsispindintys vaizduotėje ryškiau už tuos, kuriuos regėjo mano akys Kombrė, bet ir panašūs į juos. Kadangi autorius juos pasirinko ir kadangi aš jo žodžiais tikėjau kaip apreiškimu, jie man atrodė esą tikra dalis pačios Gamtos, kurią verta studijuoti, į kurią verta gilintis <…>“ (p. 83–84).

Gamta ir Kūryba yra svarbiausi žmogaus patirties šaltiniai, žinoma, suvo­kiant, kad pirmiausia žmogus patiriamas savęs, patiriamas pats sau. Labiausiai tomis akimirkomis, kai sąmonė aktyvinama Gamtos ar Kūrybos, viena kitu, viena per kitą. Kad patirtume ir save, dalis mūsų (pagal M. Proustą) turi būti pakeista atitinkamu kiekiu tokių nematerialių dalykų, kuriuos suvokiame taip lengvai, lyg siela juos pasirinktų, priimtų, suimtų.

Dabar – lyg lankstu – ir jau bandydama tai, apie ką kalbėjau, apibendrinti, grįžtu prie išminties išmaniajame pasaulyje ir prie gudobelės. Kad išmintis bent retkarčiais pasirodytų, kad girdėtume ją lyg pulsą, reikia, kad žmogus jos pasigestų, kad tikėtųsi su ja susitikti. Pasigedimo versmės – būsenos, kai žmogus tarsi išeina iš savęs, atitrūksta nuo to, kas ką tik buvo labai svarbu, užsižiūri į aukštą dangų, į mažą žemės žiedą. Į gudobelę, kuri dar yra, o rytoj gal jau nebe­bus. Kaip ir žmogus, būnantis nebūties akivaizdoje. Dvi svarbiausios susitikimo su išmintim galimybės – Gamta ir Kūryba. Jas abi liudija tie, kuriuos pripažįs­tame bent kaip su išmintim susitikusius, sugebėjusius ją atpažinti. Taip pat ir M. Proustas, savo kūryba nužymėjęs ir pirminės fenomenologijos, ir hermeneu­tikos kelią. Gudobelė šioje paskaitoje ženklino Gamtą, tekstai, kuriuos citavau, – Kūrybą. Jų vienį, iškylantį patirties būsenose. Aukščiausia gudobelės būtis – M. Prousto sukurtoji. Žmogui pačiam kartais lieka nežinoma, ar jis susitiko su išmintim, ar tai ir yra tas suvokimo pavidalas, kurio jis ieškojo, ilgėjosi, ar viskas taip ir liko paslėpta. Bent maža dalimi susitikimas su išmintim paliudijamas noro susitikimo patirtim, atsiskleidžiančia būsenomis, pasidalyti, pasakyti, parašyti. Vėl – tarsi įeini į ratą: esi palytėtas, kad palytėtum.

Išmintingas žmogus panašus į vaiką, besimokantį važiuoti dviračiu“ (Donaldas Kajokas).

Bet: kol mokaisi, esi taip susitelkęs į tą važiavimą, kad ir žydinčios gudobelės gali nepamatyti.

Eiti, reikia eiti. Eiti, nesimokant eiti. Kad galėtum matyti. Matyti, arba mąstyti.


1 Šliogeris A. Bulvės metafizika. – Vilnius: Apostrofa, 2010. – P. 101.
2 Pascal B. Mintys. – Vilnius: Aidai, 1997. – P. 146.
3 Heidegeris M. Rinktiniai raštai. – Vilnius: Mintis, 1982. – P. 242–243.
4 Šliogeris A. Gustas V. Pokalbiai apie esmes. – Vilnius: Tyto alba, 2013. – P. 287.
5 Heidegeris M. Rinktiniai raštai. – P. 244.
6 Ten pat. – P. 262.
7 Ten pat. – P. 263.
8 Martinaitis M. Tylintys tekstai. Užrašai iš raudonojo sąsiuvinio, 1971–2001. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. – P. 56.
9 Bartavičius R. Premijuotas mokslas Lietuvoje // Literatūra ir menas. – 2014. – Kovo 21 d.
10 Čiurlionienė (Kymantaitė) S. Pasipasakojima. – Vilnius: M. Kuktos spaustuvė. – 1913. – P. 5.
11 Moteris su lauko gėlėmis. Knyga apie Nijolę Miliauskaitę. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – P. 252.
12 Proust M. Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje. – Vilnius: Vaga, 2004. – P. 47. (Toliau puslapiai prie citatų.)

Viktorija Daujotytė. Apie turėjimą neturint

2024 m. Nr. 7 / Dabar iš naujo atsiversti Valdo Kukulo rinktinę „Mūsų šitie dangūs“ (2009), jo paties ir sudarytą, gyventi likus tik porą metų, iki 2011-ųjų vasaros, neseniai peržengus 50-mečio slenkstį. Vienintelė lietuvių poezijos knyga…

Viktorija Daujotytė. „Žmogui žinokit eilėraštis duotas yra“

2024 m. Nr. 4 / Aidas Marčėnas. Mirkt: eilėraščiai iš pasibaigusio pasaulio. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 215 p. Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

Viktorija Daujotytė. Lyg ir nemažai padaryta

2024 m. Nr. 2 / Romas Gudaitis. Cezario kančios. – Vilnius: Homo liber, 2023. – 191 p. Knygos dailininkas – Rimantas Tumasonis.

Viktorija Daujotytė. Reminiscencijos: Leonardas Gutauskas

2023 m. Nr. 11 / Jei kartą susitikai, tai ir lieki to susitikimo šviesoje. / „Šešėlis, kurs bėga greta!“ – Maironio eilėraščio eilutė, šią akimirką, kai bandau pradėti rašyti apie Leonardą Gutauską dar vos įsivaizduojamą atminimo tekstą…

Viktorija Daujotytė. Pasirinkto kelio ėjėja

2023 m. Nr. 3 / In memoriam. Romana Dambrauskaitė-Brogienė (1930 09 05–2023 01 30) / Priešpaskutinę 2023-iųjų sausio dieną, eidama 93-iuosius metus, mirė Romana Dambrauskaitė-Brogienė.

Viktorija Daujotytė. Eilėraščių nuorodos

2023 m. Nr. 1 / Julius Keleras. Virtuvėlė pilna Ukmergės. – Vilnius: 58 sapnai, 2022. – 97 p. Knygos dailininkė – Vanda Padimanskaitė.

Viktorija Daujotytė. Laimingo žmogaus atvejis

2022 m. Nr. 12 / Vandos Zaborskaitės šimtmečiui / Gal Juozo Grušo pakuždėta formulė: „Laimingasis – tai aš“; kaip ir kiekviena tikra formulė neišsemiama ir nesubanalinama. Kas pažinojo Vandą Zaborskaitę, tikrai matė ją ir švytinčią, ir šviečiančią…

Viktorija Daujotytė. Laimėtosios žemės eilėraščiai

2022 m. Nr. 11 / Alfonsas Bukontas. Nežinoma žemė. Terra incognita. – Vilnius: Santara, 2022. – 260 p. Knyga iliustruota Romualdo Rakausko nuotraukomis.

Viktorija Daujotytė. Liūnė Sutema: atskiroji lyrikos žemyne

2022 m. Nr. 8–9 / Jei ryžtamės kalbėti apie išskirtinesnę, ryškesnę lyrinę kūrybą, reikia bent suaktyvinti lyrikos suvokimą. Mąstymas apie lyriką yra ir grįžimas prie jos pradžių, prie jos vaizdinių ir suvokinių, bandant atnaujinti ir tai, kas jau sakyta.

Viktorija Daujotytė. Poeto autobiografija – kurianti ir perkurianti

2022 m. Nr. 7 / Pranešimas skaitytas šių metų tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ konferencijoje „Poeto biografija poezijoje – tikriau nei būta ar pramanyta?“ / Biografija apskritai problema, nors tai ir seniausias pasakojimo raštu…

Viktorija Daujotytė. Netikėta ir tikėta Vandos Juknaitės knyga

2022 m. Nr. 1 / Vanda Juknaitė. Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 80 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Viktorija Daujotytė. Būti eilėraščiais

2021 m. Nr. 12 / Ramutė Skučaitė. Buvau atėjus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 119 p. Knygos dailininkė – Jūratė Račinskaitė.