Viktorija Daujotytė. Lyg ir nemažai padaryta
2024 m. Nr. 2
Romas Gudaitis. Cezario kančios. – Vilnius: Homo liber, 2023. – 191 p. Knygos dailininkas – Rimantas Tumasonis.
„Kiek mažai tepadaryta!“ – Romo Gudaičio, daugiadarbio rašytojo, šauktukas 1985-ųjų autobiografijoje. O jau buvo mokytojavęs, dirbęs įvairių darbų, nemažai ir parašęs, išleidęs ir romanų. Veikiausiai tą savo šaukiamąjį sakinį rašytojas pakartotų ir šiandien, o gal ir yra pakartojęs. Artima, nors ir klausiamoji prasmė novelėje „Tas žmogus“: „Paklausk savęs dabar – ar negalėjai daugiau.“ Sąžininga, gal net išskirtinai sąžininga nuolat savęs klausti: ar negalėjai daugiau, ar negalėjai geriau? Bet taip save tikrinančių nėra daug.
Keli romanai, kelios apysakos, kelios novelių ir esė knygos. Rašytoją pagarsinusi esė rinktinė – „Mes iš peršautų dainų krašto“ (2000). Peršautos knygos vaizdinys jautriuoju Atgimimo laiku smigo giliai. Esė rinktinės peripetijos, kaip liudijama knygoje „Piemuo norėjo Hamletu būti“, paliko žymę ir paties autoriaus dvasinėje autobiografijoje. R. Gudaitis ne kartą yra sakęs, kad daina yra aukščiausias lietuviškos sąmonės darinys. Jei Lietuva nustotų dainuoti savo dainas, išnyktų. Ir apie save atviru tekstu: „Manęs nebūtų be dainų.“ Iš R. Gudaičio galima parinkti citatų artėjančiai šimtametei Dainų šventei, jos būtinajai gynybai. Minčių apie dainą ir dainavimą sutelkta ir knygoje „Cezario kančios“, esė „Daina“: „Dainavimas – tai vis pasikartojantis dainos kūrimas, kur nebesvarbu autorystė“ (p. 142). Gali būti ir pačiam rašytojui pažįstama ta būsena, kai siekiamasi pasikartojančio ir pakartojančio kūrimo akto, kai nebegalvojama apie autorystę.
Įspūdis, kad R. Gudaitis dirba vis daugiau, vis intensyviau. Nebesirūpina savo knygų žanriniu nei stilistiniu grynumu. Nes yra jam kažkas svarbiau už žanrus, struktūras, „meninius ieškojimus“, minimus ir anoje epochoje, mus vis dar prisivejančioje. Tas „kažkas svarbiau“ R. Gudaičiui, aktyviam sąjūdininkui, išjudinusiam ir Rašytojų sąjungą, Nepriklausomybės signatarui, yra Lietuva, jos dabartis ir būsimybė. Pasipriešinimas chamizmui, cinizmui, savanaudiškumui – ir kalbos būdu.
Prie to „kažkas svarbiau“, R. Gudaičio požiūriu, priklauso ir rašytojai, jam pačių pažįstamiausių žmonių ratas; nesaugus, nes daugel šiandien yra būdų rašytojus suniekinti: „<…> nuo rafinuotų interpretacijų, dažniausiai neskaičius, tvirtai susidarius išankstinę nuomonę, iki pavertimo karikatūra. Populiariausias šių būdų – nutylėjimas“ („Nepasakyta kalba varnų pulkeliui“, kn. „Vėlyva malda“, 2000, p. 56). Rašytojų, kurie nepatenka į šiuolaikybės epicentrą, problema – nutylėjimas. Rašytojai, kurie yra taip, tarsi jų ir nebūtų. Nereaguojama, nėra viešų aptarimų, vertinimų, negirdėti kritikos balso. Rašytojų dabar žymiai daugiau nei rašymus vertinančių, aptariančių. Neapsimoka dabar būti kritiku.
R. Gudaitis lyg ir nėra neįvertintas: Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija (2017), Gedimino ordino Riterio kryžius (2023). Vyriausybės premija pagal rangą iškart po Nacionalinės. Tai, kad šio rašytojo kūryboje (gal ryškiausiai esė knygoje „Piemuo norėjo Hamletu būti“, 2013) nuolat grįžtama prie minorinės savijautos, reiškia ir bendresnį rūpestį, kad daug menininkų lieka neišgirsti, nesuprasti, neišklausyti. Negirdimas ir tas, kuris, remdamasis ir savo patirtimi, bando visuomenei pasakyti, kiek daug nuoskaudų yra susikaupę ir vis kaupiasi kūrėjų gyvenimuose. R. Gudaitis turi iš ko kalbėti apie Juozą Baltušį, Eduardą Mieželaitį. Kaupiasi ta nelengva medžiaga ir apie Justiną Marcinkevičių, nors ir iš kitų šaltinių, ir jų R. Gudaitis nenori nutylėti. Bendriau žvelgiant, kūryba ir su ja susijusios egzistencinės ir politinės komplikacijos jau seniai yra tapusios ne tik publicistikos ar esė, bet ir romanų medžiaga.
Vieną po kitos „Homo liber“ leidykla išleido tris R. Gudaičio knygas: „Nemezidės kirtis: novelės“ (2020); „Vėlyva malda: esė“ (2022); „Cezario kančios: apysakos, novelės, esė“ (2023). Pastarąją knygą, kaip atspindinčią dabartinę kūrėjo programą ir net savaip ją sutelkiančią, bandysiu anotuoti, kiek paliesdama ir jos ryšius su kitais rašytojo kūriniais. Knygą sudaro trys apysakos („Cezario kančios“, „Kipras ir Todorkė“, „Maištas prieš tvaną“), keliolika novelių ir esė. Knygos stuburas, aišku, apysakos, didieji pasakojimo žanrai, priartėjantys ir prie mažojo romano, ypač „Kipras ir Todorkė“.
Visos apysakos skirtingos stilistikos; galima sakyti, kad jos atspindi šio rašytojo stilistinį diapazoną. Kūrybiškiausia pasirodė „Kipras ir Todorkė“, turinti aliuzijų su Petro Cvirkos romanu „Meisteris ir sūnūs“: įdomiais kaimo personažais, stilizuota kalba, greita siužeto kaita, rimtų kolizijų ir šmaikščių reakcijų į jas sankirtomis.
„Maištu prieš tvaną“ grįžtama į istoriją; paliudijama ir atgaivinama istorinio pasakojimo trauka. Ir šioje apysakoje sušmėžuoja veikėjai žydai: svarbiojoje siužetinėje linijoje bajoras Vladislovas iš Mantautų įsimyli Lazario Ruvelio dukterį Rachelę. Sunkiosios LDK istorijos momentų atošaukos iš kovų su Maskva: „Mūsų viešpats kunigaikštis Algirdas tris kartus beldė skydu kalaviju į šio miesto vartus! Keista, kad tada jis šio miesto nesudegino!“
Sudėtingos mąstymo ir kalbos sintaksės tekstas – „Cezario kančios“. Taip pavadinta ir knyga, vadinasi, tai akcentinis kūrinys. Proto visagalybės ir vienvaldybės konstanta. Nebereikia kalbų, rašto, knygų nei pasidalinimo mintimis – „<…> tik Protas ir tik jis parenka vienintelį optimalų komunikacijos kodą“ (p. 6). Visa reguliuoja Protas.
Bet pats Protas, rašomas didžiąja raide, nėra viskas. Iš čia ir siužetinės kolizijos. Ir Cezariui, įkūnijančiam Protą, kelią pastoja moteris ir meilė. Gana meistriška alegorija, distopiniai vienpusių žmonijos ateities scenarijų vaizdiniai. Ir neišvengiama prieštara: protas, jei iš tiesų ir Protas, jei juo žymimi mentaliniai žmonijos gebėjimai, negali virsti vienpusiu monstru. Protas neturėtų prarasti savo paties ribos nuojautos. Beribis protas nėra Protas. Tai greičiau Valdžia ar Galia, kurią nujaučiame įsigalint, bet nežinome jos vardo.
Esė skyrius gražiu ir jau vis sunkiau beištariamu pavadinimu – „Šventi lietuviški žodžiai“. Vengiame to gražumo, gal jau ir prisibijome: kaip toje pasaulio daugiakalbystėje, kai jau ir Vilniaus senamiestis apdengtas angliškais pavadinimais, sunku beištarti, kad lietuviški žodžiai šventi. Taip galvoti ir sakyti dar galėjo Just. Marcinkevičius. Bet pajėgia ir R. Gudaitis. Ir pasiaiškina – „Mes turime vieną mus vienijantį „izmą“. Tai – romantizmas. Visi sielos gilumoje esam romantikai“ („Romantizmas“). Gal ir esame, iš romantizmo kilęs „tautų pavasaris“ Lietuvą, istorijos jau pasmerktą mirčiai, atšaukė atgal į gyvenimą. Gal ir trūksta mūsų tautai stipresnio realybės jutimo, kritiškumo ir savikritiškumo.
Romantizmo pasijos R. Gudaičio kūryboje stipresnės, kai prabylama apie Rytprūsius, apie prūsų likimą („Nemezidės kirtis“), kai pasigirsta neiškalbama Herkaus Manto tema, buvusi tokia svarbi ir R. Gudaičio bendrakartei Birutei Baltrušaitytei. R. Gudaitis yra aiškinęs „Nemezidės kirčio“ genezę, bandęs atsakyti į klausimą, kodėl ir apie tai. Nes tai jo prigimties žemė: „Jau už ranka nuo Marijampolės pasiekiamų Kybartų – mūsų žemė, kur Auktuma žiūrėdamas mato Herkų Mantą ir Karaliaučių – jo Tvankstę. Dešimtmečiais manyje – riteris pelkėje, o ta pelkė tarp Amalvos, Šlavančių ir sūduvių, tikrai paties Skomanto piliakalnių“ („Apie „Nemezidės kirtį“, kn. „Vėlyva malda“, p. 224).
Galima būtų svarstyti, ar ne esė dabar yra R. Gudaičiui parankiausias ir palankiausias žanras. Jungliausias, suimantis ir tikrovės atšvaitus, ir tiesiogines reakcijas, ir refleksijas. „Gegutės abrūsėliai“, parašyta iš patirto ir sąžiningai liudijamo gyvenimo, būtų tokios esė atvejis, nors priskirtas novelei.
Kiek problemiška, kad naujojoje knygoje tarp novelių ir esė nebėra ryškesnės perskyros. Novelė turėtų labiau atsiskirti nuo autoriaus, jį nukreipdama į esė, ypač tais atvejais, kai kalbama apie realius, dar daugeliui ir tebepažįstamus žmones, vienas po kito pasirodančius esė skyriuje: ryškiausiai (ir skaudžiausiai) J. Baltušis, iš tiesų pats save stūmęs į aklavietę, bet nesulaukęs ir ištiestos rankos, kurią būtų sutikęs priimti. Liudijimas: „Buvau vienintelis Sąjūdžio taryboje pasisakantis už Juozo Baltušio įtraukimą į šio visos tautos judėjimo veiklą“ („Tas kiaulė Morenas“, kn. „Cezario kančios“, p. 155).
Kas dar be R. Gudaičio ištarė: „Ir čia mano kaltė.“ Kas dar leidžia anūkams paklausti: kaip ten buvo, seneli, mylėjo Lietuvą… ir klydo. „O kodėl tu klydai, seneli. Kodėl vis klysti ir klysti, o kiti – tai ne“ („Cezario kančios“, p. 156).
Ir kitiems, o ypač anūkams, perkelti klausimai neišnyksta kaip klausimai sau. Jautrioje, gal ir todėl rašytojiškoje Romo Gudaičio pasaulėvokoje šie klausimai prisijungia prie ankstesnių šaukinių ir klausinių (kaip mažai padaryta, ar negalėjai daugiau), juos pakeldami iki sąžinės – mūsų poelgių vertintojos ir teisėjos.