literatūros žurnalas

Valdas Kukulas. Lyriškasis mūsų kanibalizmas

1991 m. Nr. 9

Poezijos pavasaris: almanachas. – Sudarytoja Judita Vaičiūnaitė. Dailininkas – Linas Spurga. – Vilnius: Vaga, 1991. –Dailininkas Linas Spurga.

„Nekenčiu literatūros!“ – stambiausiom raidėm užrašo jaunas anoniminis autorius „Šiaurės Atėnuose“. Nė valanda, nė minute ne jaunesnis ir ne vyresnis S. Parulskis „Literatūroje ir mene“ priekabiai stebi, „kokia aktyviau sportuojančių poetų poetinė forma“, tačiau laukto prisipažinimo taip ir neištaria: „nekenčiu „Poezijos pavasario“! Matyt, tai išties knyga, kurią reikia nusipirkti kaip Poezijos pavasario švenčių suvenyrą, pasidėti į lentyną – kaip tuo metu rašančių poetų pavardžių sąvadą ar madingiausių motyvų bei poetinių formų katalogą, pavartyti kaip metų, penkmečio, dešimtmečio poezijos panoramos atlasą. Skaityti „Poezijos pavasarį“ darosi vis sunkiau ir sunkiau, ir suprantu S. Parulskį, pasišovusį nustatyti almanacho autorių poetinę formą, o pusę recenzijos paskyrusį tiems, kurie knygoje nedalyvauja. „Poezijos pavasario“ skaitymas kasmet tampa vis sudėtingesnėmis „kontrolinėmis varžybomis“, reikalaujančiomis vis puikesnės skaitytojo „sportinės formos“. Pavargęs nuo skaitomų eilėraščių monotonijos, nevalingai imi galvoti apie tuos, kurių almanache nėra. Kodėl per šimtą poetų turi misti vienu ir tuo pačiu „erdvių didžiuoju žavesiu“ (J. Jekentaitė) ir „jūros kraujo potvyniais“ (J. Mečkauskas), „balsu protėvių paukščio“ (A. Marčėnas) ir „dangaus lelija anemiška“ (J. Skablauskaiiė)? Net R. Keturakis, lėtos ir žemiškos skubros poetas, publikaciją pradeda nuo „beribės nakties“. Net K. Platelis, kultūros ir socialinės mitologijos analitikas, ištaško savo sodų „žiedų pirmavaizdžius po užsąmonę“. Kosmosas ir dvasios gelmės, paslaptingas visatos gaudesys ir neįžvelgiama prigimties tamsybė. Ir kažkokia visiems bendra niekieno intonacija, kažkokia neperžvelgiama „poetinė migla“…

Almanache spausdinama 121 poeto publikacija. Gerbiant poeziją, šiai knygai tektų skirti 121 vakarą. Ir visai nejuokaudamas įtariu, kad kasvakar laipiodamas vertikale, jungiančia sielos slėpinių gelmenis su kanoniškojo Dievo buveine, 122-ąjį vakarą normalus žmogus iššoktų iš balkono („tvyro plokštumos vėjo vandens sumaišty / šiurpios blyksnės kur vakarą plėšo“, – J. Cemolonskas). O jeigu jis šoktų skanduodamas K. Rastenį („Ką mes galim pasakyti / Apie savo egzistencijos prasmę,/ Kaip mes galim išreikšti / Savuosius jausmus?“), – net į laidotuves niekas neateitų.

Kas atsitiko mums ir mūsų poezijai? Kodėl prikeliantieji, žadinantieji poetai kuria užmušančią, monotonija marinančią poeziją? Nė vienas čia paminėtas ir nepaminėtas poetas nerašo aiškiai blogai, ir tai yra baisiausia. Atskirai paimta kiekviena publikacija gali būti išspausdinta ir neblogai įvertinta, ir tai yra dramatiškiausia. Vidutiniai, geri ir net labai geri poetai kuria tokį kontekstą, kuris kasmet vis intensyviau naikina jį kuriančiuosius. Ir šito konteksto priežastys bei aukos – ne klasikai, kuriuos dabar madinga kaltinti už viską, kas mums nepatinka. Skėrių debesiu nugulę šimtai eilėraščių į visas puses tampo ne Just. Marcinkevičiaus ar A. Žukausko, o V. Bložės ir S. Gedos, G. Patacko ir N. Miliauskaitės poetiką, skaidydami, ardydami ir vėl ją sudėliodami, iš vieno įvaizdžio išspausdami vieną etiudą, o iš ciklo suimprovizuodami vieną metaforą. Poetinė mokykla, tarsi garantuodama vietą literatūros istorijoje, daro pernelyg elementarius pačius populiariausius poetus čia ir dabar. Universiteto literatai, iš paskutiniųjų gilindami minimalią takoskyrą tarp savo stilių ir poetinių formų, net nepastebi, kaip juos niveliuoja platesnis, bendresnis kontekstas. Šitame kontekste netenka prasmės net drąsiausias judesys punktuacijos ar strofikos lygyje. Aktualus tėra turinys, kuris dar gali iš vidaus išsprogdinti poetinį kiautą. „Uniformizmas – nelaimė – kvailybė. Ateina kokia meno ar literatūros srovė – visi puola rašyti taip, kaip kiti, Uniformizmas – liga. (…) Kai kurią naujovę apipuola tranai-pamėgdžiotojai – išdarko, sumala visa, kas buvo nauja. Pamėgdžiotojai nepagilina duotų minčių, bet jas suardo.“ Gali pagalvoti, kad F. Kirša rašė ateičiai, 1981–1991 metams. Situacija kartojasi. Bendras meninis lygis – pakankamai aukštas ir profesionalus – tampa pražūtingas. Pražūtingas visų pirma kartų lyderiams, nes keliems dešimtmečiams demitologizuojamas jų originalumas. Keli dešimtmečiai turės nuosekliai į literatūros nuostolius nurašinėti jų pasekėjus ir epigonus. Kas trukdė Z. Mažeikaitei įsiskaityti į V. Bložę anksčiau, negu pasirodė N. Miliauskaitės knygos („Pakluonėj krečiam aguonas,/ pasitiesę nebalintą drobę./ Vidurdienio mieguista atokaita,/ barška karūnuotos galvutės“)? Kas neleido P. Šmitaitei-Pakalkienei meta-forizuoti folklorą ir kultūrą anksčiau, negu N. Miliauskaitė ir D. Paulauskaitė parašė savo eilėraščių apysakas („Vaikas eina per sniegą ir šaltį patikliai/ o aplinkui tik užsnigtos tuščios lesyklos“)? Kodėl E. Ališankai būtina sintaksė, bložiškai skaidanti laiką ir aplinką („laiko būta daugiau, bet beprasmės dalybos,/ kai dalijantis lieka, dalybos ženkle“)? Kodėl net S. Parulskis konkretybei įprasminti naudoja aiškius kaip dukart du V. Bložės principus („pusto pjuvenas silpnas pusiaunakčio/ vėjas/ žeria mums į akis“)?

Suprantu, poetai gali kontrargumentuoti: mūsų poezija pakankamai turtinga ir įvairi, ir neką čia naujo išrasi. Šiemetinis almanachas dėmonstruoja pagirtiną atsparumą naujajai konjunktūrai, jame spausdinami eilėraščiai kalba apie amžinus, nepraeinamus dalykus. Jeigu poetinio kalbėjimo toną duoda tie, o ne kiti poetai, vadinasi, jų psichologinis mentalitetas ir temperamentas labiausiai atitinka dvasines šiandienos būsenas. Pagaliau kritika niekada nebuvo patikimas meninės vertės ekspertas. Tai, kaip aš rašau, yra grynai mano reikalas. Anot K. Navako, „mirusieji telaidoja savo numirėlius, tačiau kiek dar mūsų poetų ir kritikų teberašo pagal Stanislavskio sistemą“. Ir visa tai tiesa. Argumentai suprantami, bet, mano galva, dar nepakankami. Tai, apie ką kalbame, nėra vien poetinė, estetinė problema. Pagaliau tai nėra ir vien literatūrinės mados klausimas. „Stanislavskio sistema“ visiškai puikiai jaučiasi Skandinavijos teatruose – kaip atsvara „teatrinei poilsio industrijai“ ir akį rėžiančiam avangardui. Poezijos pasąmonėje šiandien, regis, vyksta visai netaurus ir nedžentelmeniškas vidinio išsilaisvinimo būtinybės ir ribotų asmeninių ambicijų karas. Meninę savimonę aiškiai gožia visuomeninė, politinė savimonė, kūrybinę psichologiją paradoksaliai stumianti į estetinį hermetiškumą ir etinį ribotumą. Nevalingai ir vis dėlto demonstratyviai griaunami tiltai į krantą, kuriame stovi S. Nėris ir B. Sruoga, Putinas ir J. Aistis, Just. Marcinkevičius ir A. Baltakis. Būtent todėl akcentuojama šiaip jau gana natūraliai egzistuojanti žaidimo estetika. Būtent todėl aktualizuojamos poezijos idėjos, kurios yra „išimtinai estetinės“ . (K. Navakas). Tai tiesa, bet kai reikia kartoti elementarią tiesą, jau įtartina. Kita vertus, be šito konteksto būtų banalus ir nevertas prisiminti jau gerokai užmirštas L. Žitkevičius:

Be žaidimo būt žmogus negali,
Juo labiau, kai rimto darbo imas.
Rimtą darbą stumtelėk į šalį –
Ir belieka vien tiktai žaidimas.

Tuo tarpu saloje, užgyventoje V. Bložės ir G. Patacko, vietos ne tiek jau daug, bet kol kas – ir visai ne dėl estetinių priežasčių – tik ta sala tepriimtina dešimtims jaunesnių ir vyresnių poetų. Suminša žodžiai ir intonacijos, metaforos konstravimo ir sintaksės bei strofikos laužymo būdai, ir – kartoju – juo liūdniau, nes visa tai „daroma kultūringai“, viskas pakankamo meninio lygio. Prancūzų poezijoje susikalba metafizinis P. Klodelio Dievas, prokomunistinė P. Eliuaro patetika, ir konkreti, rupi Ž. Prevero kasdienybės pajauta. Lenko K. I. Galčinskio šokinėjančią blevyzgą puikiai papildo T. Ruževičiaus situacijos eilėraštis, o šį – politinis Z. Herberto šedevras „Pranešimas iš apsupto miesto“. Ir mūsų metų, penkmečio, dešimtmečio poezijos panoramos tikrai nepagadintų dvasingai intonuota abstrakcija, balansuojanti tarp R. M. Rilkės minties ir Just. Marcinkevičiaus širdingumo, žaismingai nubrėžta konkretybės linija, jungianti A. Baltakio jaunystės metų skurdo lagaminą ir Ž. Prevero į keptuvę leidžiamą kiaušinį, kurio dužimas iš proto varo badaujantį bedarbį. Bedarbių jau randasi, bet eilėraščiui žvelgti į tą pusę šiukštu: A. Baltakis buvo komunistas, o Ž. Preveras – pernelyg populiarus TSRS. Politinės ir dvasinės apsupties situacija visuomenei baigia įvaryti totalinę neurozę, bet eiti paskui Z. Herbertą būtų nusikalstama: politinė lyrika mūsų sąmonėje neatplėšiama nuo V. Montvilos ir V. Majakovskio tradicijos. Kasdieninis konfliktas tarp meilės, įsipareigojimų tautai ir skeptiškai viską vertinančio proto galėtų išskelti naujai išgyvenamą „gelmių ir viršūnių“ konfliktą, bet ne: juk abstraktus Putino mąstymas neparemtas šiandien mums neišvengiama estetine bravūra. Šitaip atsiribojame nuo to, ką jau turime ir galėtume dar turėti, ir užtrenkiame duris tam, ko dar nepatyrėme, bet ir nenorime patirti. Verčiau uždara sistema, motyvuojanti ir grindžianti pati save. Verčiau idėjinės nekaltybės tvoromis aptverta teritorija, kurioje eilėraščiai iš idėjinio ir estetinio bado ryja vieni kitus. Žavus tas mūsų lyriškasis kanibalizmas. Estetinė refleksija pakyla aukščiau šios kanibališkos kasdienybės: „Liudvigas Tykas rašė, kad tikroji poezijos istorija yra dvasios istorija ir šia prasme ji visada lieka nepasiekiamu idealu“ (K. Navakas); „Literatūros istoriją turi rašyti filosofai, o ne literatūros mokytojai ir biografai bei bibliografai“ (F. Kirša). Bet pačios poezijos tai negelbsti.

Ir vis dėlto iš ano 121 vakaro bent man kokie 25 pasirodė prasmingi. Žinoma/vienas vakaras nelygus kitam, kai kada net ne apie vakarą, o apie visą dieną reikia kalbėti (tarkim, norint T. Marcinkevičiūtės vertimuose aptikti D. Tomo poeziją, būtina rimta poetinė ir kalbinė rekonstrukcija, o tai įpareigoja skaityti ir kitų, ir kitokius šio poeto vertimus), bet viena tikrai aišku: dvidešimt šeštąjį vakarą poezijos kritikos pasidaro gaila labiau negu pačios poezijos. Skaitydamas poetų knygas, regis, susidarai gana stabilią nuomonę, kad G. Patackas yra šiek tiek autentiškesnis poetas už T. A. Rudoką, o N. Miliauskaitė mobilesnė už S. Daugirdaitę. Skaitydamas „Poezijos pavasarį“ patiri, kad viskas yra atvirkščiai. Niekieno neišdraskyti, neišskaidyti ir todėl iškart atpažįstami lieka A. Puišytė ir J. Strielkūnas, H. Čigriejus ir A. Verba, K. Navakas ir A. Tereškinas, S. Daugirdaitė ir T. A. Rudokas. Palaimintas šiuo atveju poetų nepopuliarumas! Jie paprasčiausiai vieniši. Suprantu, kad prieš keletą dešimtmečių būtent apie šiuos poetus buvo galima kalbėti žodžiais, kuriais nūnai apibūdinami populiariausieji. (Tiesa, A. Tereškinas artėja prie V. Rubavičiaus, bet tai dar ne minia.) Suprantu, kad rytoj šis sąrašas atrodys kitaip, kad laikas nupurtys visus epigonus, ir V. Bložė, G. Patackas stos prieš poezijos dievus autentiški ir saviti, kokie jie iš tikrųjų ir yra. Poezijos vertybės išsirikiuos derama tvarka, o poezijos vertinimai taip ir liks tos dienos, to konteksto, tos konjunktūros liudijimas. XXI a. gimusiam dešimtokui bus nesuprantami šiandieninės mūsų poezijos kanibališkieji polinkiai, kaip šiandien negalime tiksliai pasakyti, kokios pavardės provokavo F. Kiršos rezignaciją. Suvokiant šitą vertinimų ir interpretacijų reliatyvizmą, nusvyra rankos: poetinės saviraidos samprata ir perspektyvos jutimas tarsi sugriauna visus tavo vertinimus, bet, kita vertus, juk reikia gelbėti poeziją nuo jos narkotinės užmaršties, rinka ir taip žada tiražų bei populiarumo krachą: kam dėl į to stengtis pačiai poezijai? Tiesa, vertinimų reliatyvumo suvokimas nuima bent jau dalį atsakomybės nuo poezijos kritiko galvos, ir beveik ramia sąžine galima išvardyti, be ko šiemetinis poezijos almanachas galėjo išsiversti. Neinformatyvūs, o kartais ir netalentingi šiemet man pasirodė G. Tulauskaitė, K. Zupka, P. Pečeliūnas, E. Spurgaitė, V. Mačiuika, V. Karalius, D. Sadūnaitė, J. Męčkauskas, T. Marcinkevičiūtė, G. Širvytė (ypač), J. Skablauskaitė, S. Jurevičius, E. Striogaitė, K. Platelis (nors ir kaip keista! išskyrus eil. „Išprotėjimai“), J. Jakštas, V. Šulcaitė; A. Franckaitis, E. Karaliūtė, A. Keliuotis, L. Lėtas, J. Jekentaitė, G. Aleksa, R. Vanagas (be „Tuščių namų“), A. Drilinga, P. Panavas, J. Kantautas, D. Girdenytė, R. Graibus, R. Mokolaitė, D. Molytė, K. Rastenis, V. Rudžianskas (be … „šventą nešulį…“), V. Elmiškis, L. Matonytė, A. Alionis, V. Jancikevičius, J. Baranauskas, D. Vaskelaitė, V. Gulbinas, E. Drėgva. Vietoj jų ramiai ir savarankiškai, niekieno nežudomi ir nieko nežudydami knygoje puikiai jaustųsi Just. Marcinkevičius ir A. Maldonis, J. Macevičius ir A. Bernotas, M. Martinaitis ir S. Geda, J. Vaičiūnaitė ir O. Baliukonytė, A. Mikuta ir J. Juškaitis, D. Paulauskaitė ir A. Grybauskas, A. A. Jonynas ir D. Kajokas… Žinoma, jei A. Bernotas nesumanytų perdėm modernizuoti savo poetikos, o A. A. Jonynas nepakartotų savo eksperimentų, pademonstruotų . „Keturiuose vėjuose“. Talentingi poetai – mobilūs, jie sugeba mokytis net iš G. Širvytės. Beje, kaip Vilniaus universiteto studentai sudėti po viena rubrika, taip kolektyvinės publikacijos prašytusi ir J. Švabaitė, R. Biržinytė, Z. Mažeikaitė, P. Šmitaitė-Pakalkienė, D. Zelčiūtė, J. Jekentaitė… O S. Geda pabaigos žodyje mus dar paguodžia: iš autorių, nepatekusių į „Poezijos.pavasarį“, būtų galima sudaryti antrą almanachą…

Žinoma, šie liūdnoki pasvarstymai jokiu būdu nenukreipti prieš knygos rengėjus. Almanacho prasmė ta ir yra, kad jis atspindi realią mūsų poezijos situaciją. Tad ir baimė, ir nerimas, ir nusivylimas susiję ne su „Poezijos pavasariu“ konkrečiai, o su poezija, grasinančia greitai ir negailestingai diskredituoti poezijos knygą – ir kaip daiktą, ir kaip reiškinį. Mes ir taip ilgai buvom pakantūs savo poezijos vienodėjimui ir autoepigonizmui, ir tik pastaraisias metais, kai „Poezijos pavasariai“ ėmė sparčiai storėti, kai pavardžių juose ėmė rodytis vos ne daugiau negu pačių eilėraščių, suklusome. Egzodo kritika, žvelgdama iš šalies, nūnai aliarmą keliančias mūsų poezijos tendencijas įvardino jau prieš penkiolika metų (1976). Jau tada ji mūsų poezijoje pasigedo „minties ir emocijos įtampos, poetinio jausmo pulsavimo. Neretai atrodo, kad tai tik žodžių kompiliacijos, kažkoks išviršinis avangardiškumas. O kad sekimo vienų kitais ten netrūksta – tai irgi ne paslaptis“ (V. Jonynas). Jau tada jai atrodė, kad ne vienas mūsų rašo „tik iš reikalo, savo eilėmis įsiliedamas į bendrą nepavojingą srovę. Nėra čia sūkurių, juo labiau jaunatviškos kovos su gyvenimu. Nėra čia didžios meilės. Aiškiai matosi, jog poetai yra pirmaeiliai literatai, geri savo kalbos žinovai, dainingi, lankstūs, žodingi. Tačiau savo emocine architektūra jie dažnai primena už senojo Vilniaus tvarkingai išdėstytus Žirmūnų arba Lazdynų keturkampius pastatus“ (P. Visvydas).

Prisiminkime, kad per tą laiką pastatyti Justiniškių, Pašilaičių, Fabijoniškių rajonai, prigrūsti tų pačių keturkampių dėžučių.

Valdemaras Kukulas. Kai tave pasirinko poezija

2019 m. Nr. 11 / Žiūrėdamas į didžiųjų mūsų poetų gyvenimą ir kūrybą, gali pastebėti, kad kūrybos procesas yra periodiškai vienas kitą keičiantys savęs sutramdymas ir išlaisvinimas.

Valdemaras Kukulas. Dienoraščių fragmentas

2019 m. Nr. 2 / Kaskart, kai prisimenu, kad jau kadu kadės nerašiau nieko dienoraščiui, išsigąstu, ir vėl – nerašau. O išsigąstu dėl to, kad suabejoju savo dienoraščio samprata.

Buvo ir yra – Valdas Kukulas

Siūlome dar kartą paskaityti tris „Metuose“ skelbtus V. Kukulo tekstus, kuriuose dar kartą galme jį girdėti – analitišką kūrėją, skaitytoją ir kritiką.

Valdemaras Kukulas. Išsipildymo ženklai

2012 m. Nr. 11 Paskutiniaisiais gyvenimo metais poetas, literatūros kritikas Valdemaras Kukulas (1959–2011) intensyviai rašė studiją apie Paulių Širvį – ilgai brandintą, didįjį savo gyvenimo kūrinį. Deja, darbo užbaigti nesuspėta, tačiau didžiuma parašyta. Spausdiname studijos, kuri ateityje turėtų pasirodyti atskira knyga, pirmąjį, įžanginį, skyrių.   Pauliaus Širvio gyvenimo ir kūrybos įžvalgos   Paprastai sakoma: turi [...]

2010-ųjų knygos. Apie knygų puotą ir dvasios nuovargį

2011 m. Nr. 4 / 2010-ųjų lietuvių autorių knygas aptaria Donata Mitaitė, Elena Baliutytė, Jūratė Sprindytė, Laimantas Jonušys, Ramūnas Čičelis ir Valdemaras Kukulas

Viktorija Daujotytė. Kas gaudžia anoje distancijos erdvėje?

2005 m. Nr. 1 / Valdemaras Kukulas. Didžiadvasių žodžių eros pabaiga. – Vilnius: Homo liber, 2004. – 214 p.

Esė kaip esminio mąstymo teritorija

2002 m. Nr. 12 / Redakcijos surengtame pokalbyje dalyvavo Gintaras Beresnevičius, Vanda Juknaitė, Vytautas Kubilius, Valdas Kukulas, Vytautas Rubavičius, Regimantas Tamošaitis

Valdas Kukulas. Tūkstančio kalbų mokymasis

2001 m. Nr. 2 / Skaityti, kaip ir rašyti, reikia laiku. Nežinau, ar teisingas gero eilėraščio kriterijus, kurio jau daugelį metų laikausi: pavykęs kūrinys tas, kurio šiandien iš naujo jau neparašysi.

Gintaras Bleizgys. Subtilios jungtys

2000 m. Nr. 7 / Poezijos pavasaris: almanachas. – Sudarytojai Valdas Kukulas, Viktorija Daujotytė, Eugenijus Ališanka. – Vilnius: Vaga, 2000. – Dailininkas Linas Spurga.

Valdas Kukulas. Poezijos pavasaris, virstantis pavasario sąvokomis

1999 m. Nr. 7 / Poezijos pavasario teorines konferencijos prasmingos gali būti pirmiausia dėl to, kad šalia šventinio šurmulio, leidybinės komercijos, poetų pagerbimo ritualų bent trumpą akimirksnį sušmėžuoja ir tos šventės savivokos, savimonės atšvaitas…

Valdas Kukulas. Buvo – yra

1998 m. Nr. 8-9 / Dešimt metų netyla kalbos: nebėra literatūros kritikos. Knygos nerecenzuojamos. Trūksta bendresnių literatūros proceso skerspjūvių

Judita Vaičiūnaitė. Žmonės ją labai mylėjo

1998 m. Nr. 7 / Žinojau, kad su ja galima atvirai kalbėti – be baimės, be kaukės. Buvo aišku, kad ji doras žmogus. Nors į literatūrą abi atėjom beveik tuo pačiu metu, neteko jos susitikti nei bendram literatūros vakare, nei Rašytojų sąjungoj.