Viktorija Daujotytė. Liūnė Sutema: atskiroji lyrikos žemyne

2022 m. Nr. 8–9

Jei ryžtamės kalbėti apie išskirtinesnę, ryškesnę lyrinę kūrybą, reikia bent suaktyvinti lyrikos suvokimą. Mąstymas apie lyriką yra ir grįžimas prie jos pradžių, prie jos vaizdinių ir suvokinių, bandant atnaujinti ir tai, kas jau sakyta. Apie lyriką – tokia yra dažniausia kalbėjimo apie lyriką formulė, atskirai svarbi poetams. Kuo mažiau žodžių, kuo tiesiau eiti prie reiškinio, nepaklūstančio tiesinei logikai.

Pretekstas grįžti prie lyrikos yra Liūnė Sutema, tolimoji, kuri yra ir labai arti. Yra per Šatrijos Raganą, Salomėją Nėrį, Vytautą Mačernį, Alfonsą Nyką-Niliūną, Janiną Degutytę. Lyrikai yra kituose ir kiti yra juose, net ir tada, kai nei seka, nei ką kartoja. Nėra kito tokio dvasios žemyno (jei ir tik salos), kuris turėtų tokią laisvą ir tokią būtiną konstituciją: būti kartu ir būti atskirai, individualiuoju kodu. Lyrika iš to, kas yra ir ko nėra. Pasirodo ir čia pat nyksta, bet spėja kažką pagauti kalbos tinklu, sulaikyti. Bet kiek sueiliuotų knygų, kuriose tos lyrinės efemerijos nėra, o staiga ar bent netikėtai ji blyksteli prozoje ar filosofijoje. Ką jau kalbėti apie muziką, ypač apie gerą vokalą, kur siela visad randa savo atskirų galimybių.

Lyrika ženklina atskirą balsą, būties kalbinį individualumą.

Liūnės Sutemos „Aš esu“ („Tebūnie tarytum pasakoj“), vos palytėtas tariamybės „Jei esu…“, yra atskiros būties ir atskiros abejonės ženklas. Švytuoklė: esu ir nesu, bet ir kažkas tarpiška, efemeriška (šešėliška), sąlygiška: jei… Poetine esu manifestacija Liūnė Sutema primena S. Nėrį: parašytas vardas taip pat yra esimo patvirtinimas. Kaip ir Juditos Vaičiūnaitės „Aš išeinu“, reiškiantis savo dalies būtyje užsiėmimą (vėjo, erdvės), tarp visko ir nieko („į kelią nieko neimu…“). Įžengti į lyriką reiškia ir pajusti jos sąlygas bei tarsi užbrėžiamas ribas. Kartu ir būties ribas: esi ir nebūsi. Ir tą tarpą, kuriame gerai temperuotos (pagal Johanną Sebastianą Bachą, universalųjį muzikos ženklą) kalbos būdu pabudinama ir prakalbinama amžinybė. Lyrikoje kalba veikia ir kaip muzika.

Liūnė Sutema stiprina suvokimą, kad lyrika yra atskiras dvasinis žemynas. Ne tik literatūros rūšis. Už to, ką apima lyrikos „rūšiavimai“, lieka neapimama sielos teritorija. Lyrika radosi ryškėjant žmogaus substanciniam individualumui, formuojantis atskiriesiems sielos vaizdiniams. Pirmasis apie sielą prabilo Aristotelis. Pirmieji Europos lyrikai – antikoje. Viena lyrikos viršūnių – Sapfo, jos kūrybai jau daugiau nei du tūkstančiai šeši šimtai metų. Išliko tik jos eilėraščių fragmentai. Nuostabą kelia tai, kad ir po tūkstantmečių Sapfo kūryba atpažįstama kaip lyrika, sutelkta į individo savistabą, į dvasinę savityrą, į asmeninės visatos kontūrų žymėjimą. Tirti lyriką, vadinasi, tirti asmeninę visatą, jos dvasines formas, kalbinius pavidalus. Atskirajame lyrikos žemyne įsigyvena, išsilaiko tik asmeninės visatos suverenai, atskirieji. Personos, atskirų kaukių ir atskirų balsų.

Liūnės Sutemos, vienos savitųjų lyrikių, liepa, devyniasdešimt penktoji; po metų – ir J. Degutytės. Liepos seserys, susitikusios tik eilėraščiuose. Čia pat ir S. Nėries šimtas dvidešimt metų. Yra Sapfo poetinė orbita. Yra Annos Achmatovos. Yra ir S. Nėries. Savo priklausymą S. Nėries orbitai stipriai juto ir Liūnė Sutema, kartu prisitraukdama ir J. Degutytę, iš stipriojo jos laiko, iš „Šiaurės vasarų“: „Degutytės poezija yra absoliučiai asmeninė, su nieku nesurišta, tik su pačia savimi…“¹. Gali būti toks lyrikos apibūdinimas: absoliučiai asmeninė; poetas – asmeninės visatos suverenas. Stiprūs lyrikai tarsi gauna ženklus, savo tapatybės patvirtinimus. „Aš esu lyrikė“, – 1936 metais, jau artėdama į savo kūrybos viršukalnę, dienoraštyje įrašo S. Nėris. Ir Vytautas Kubilius iš esmės šia fraze dar 1968 metais išleistoje studijoje² paremia poetės tyrimą. Grįžta į lyrikos pradžią, nes kito kelio, kuriuo galima būtų prieiti prie S. Nėries kūrybos, tiesiog nėra. Ištaria svarbius žodžius, kad lyrizmas (tad ir lyrika) „gimsta kas kartą iš naujo“, kad lyriką formuoja „gyvoji žmogaus prigimtis, jo vidinė būsena ir dvasinis patyrimas“, kad lyrizmas neturi taisyklių, nesileidžia apibrėžiamas. Vadinasi, nepavaldus ir metodui, tad ir socialistiniam realizmui. Patikinimas, kuris buvo svarbus ir dar tik į literatūrą ateinantiems, kad ir tamsios ideologinės priespaudos metu iš lyrikos sklinda dvasią persmelkianti laisvė. S. Nėris jau buvo pasiekusi savo kūrybos pilnį, savo dvasinę tapatybę. Galėjo kalbėtis su savo Mūza, vidine galia ar balsu, sakančiu, netgi diktuojančiu, žodžius ir melodijas. „Sugrįžtu į tave, mano mūza baltoji, / Sugrįžtu…“ („Sugrįžtu“).

Didžioji Liūnės Sutemos poezijos rinktinė, su Nacionalinės kultūros ir meno premijos ženklu ir lakonišku pavadinimu: „Sugrįžau“ (2009). Žodžiais, kalba, eilėraščiais įvykdoma tai, kas kitaip nebuvo lemta. Stipri turi būti kūrybos energija, kuri geismą realiai sugrįžti įtikinamai ištartų kaip poetinį sugrįžimą. Rinktinė be palydimojo žodžio, tokia tikriausiai buvo pačios poetės valia. Neapkrauti, neapvelti eilėraščių kitų žodžiais. Palikti jų erdvę gryną. Ant aplanko trumpas pačios autorės pasisakymas. Perspėjantis: „Mano kūrybos procesas nenusakomas.“ Bet ir bandymas paaiškinti: „Aš tarsi girdžiu man sakomus žodžius, tada galvoju, nešioju juos savyje. Neskubu tuojau atsisėsti ir užrašyti… Vaikštau ir žodžiai bręsta viduje. Vėliau atsiranda tokia nuotaika ir tada man nesvarbu – ar naktis, ar diena, ar vidudienis, net kartais vairuojant mašiną užeina noras rašyti. <…> Kažkas pasako iš vidaus, kad turiu rašyti. Knygos gimė lengvai. Juk ir muzika, ir gamta sukrauna į tave viską… ir viskas darbuojasi tavyje. Kartais galvoju: kas čia mane gundo ir kodėl, tarsi aš negalėčiau ramiai gyventi, kaip kiti žmonės…“

Tai gali būti įvadas į Liūnės Sutemos būsenas, atsiveriančias kūrybai. Kaip būsena pasirodo, kaip ieškoma kalbos apie ją pranešti, pasakyti. Tarsi iš kažkur išgirstami žodžiai, kurie sakomi man. Negalima tiksliai išgirsti to, kas sakoma ne man. Iš tiesų – pasaulis yra taip, kaip jis yra man, kaip esu su juo susaistyta. Kita erdvė, – kaip galiausiai ištars Czesławas Miłoszas, nukeldamas, transcenduodamas. Liūnės Sutemos judesys labiau retranscendentinis – į save, savyje. Lyg savyje (tavyje), viduje, būtų kažkokia vieta; vieta viskam sukrauti, nešiotis tai, kas ypatinga, atskira. Dėl tos atsiveriančios ar bent prasiveriančios erdvės negalima gyventi ramiai, „kaip kiti žmonės…“ Jutimas, kad „viskas darbuojasi tavyje“, kad lyg savaime viskas, be vargo, tik užrašyti. Ramiai, su meile, – papildytų Donaldas Kajokas. O Nijolė Miliauskaitė ataidėtų lyg ir iš toliau, bet Liūnei Sutemai artima tonacija: „Giliai giliai manyje, kažkur pačiame mano esybės dugne, yra kažkas, kas visados budi ir viską stebi, viską atsimena, viską žino. Renka po kruopelytę įspūdžius, vaizdus, garsus ir spalvas, krauna tamsiame lobyne ir palieka ten fermentuotis, keistis, transformuotis. Prireikus – atneša kartais ir į eilėraštį. Nesikišu į tai, tiesiog esu <…>“ („Ruduo ir mano poezija“)³. Vieta – giliai giliai manyje. Tai lyrinės būsenos, susitelkimo, pajutimo, kad jau, vieta. Transcendencijos (nutolimo) ir retranscendencijos (artėjimo į save, susitelkimo savyje) tvinksnis. Lyrinis balsas – kreipimasis į save ar į tave (tai tik gramatika), kaip į kažką kitą. Kitas nesutampa su tuo, kuris kalba, kreipiasi, galiausiai užrašo. Kitas yra ir kitas manyje, mano artimiausias pokalbininkas, išgirstamas tik tyloje. Lyrika daugiausia žino apie tylą, ją patiria įsiklausymu, kūrybiškai aktyvia būsena. Iš vietos viduje, kur tarsi įsikūręs kažkas, randasi kitų peržengimų ir įžengimų galimybės – į gamtą, daiktus. Tropai, ypač metaforos, formuojasi iš įžengimų ir peržengimų, iš vietos viduje plėtimosi, gilėjimo. Metafora reiškia didžiausią vidinės kalbos suintensyvėjimą, perkėlimo (net permetimo) galios radimąsi.

Lyrikių balsai. Lyrikių liudijimai: tarsi girdimi žodžiai, kurie ilgai bręsta viduje, „darbuojasi tavyje“, kažkas pasako, kad reikia juos užrašyti; giliai, „pačiame mano esybės dugne yra kažkas, kas visados budi“, renka įspūdžius, garsus ir spalvas. Neįmanoma į tai, kas vyksta giliai, viduje, kaip nors įsikišti, paspartinti, pakeisti. Koks nors veikimas „pagal programą“ keičia tik paviršių, ir tai gerai matyti ideologinės prievartos eilėraščiuose, parašytuose stiprių lyrikų: S. Nėries, Vinco Mykolaičio-Putino. Gilieji lyrikos klodai lieka nepaliesti. Silpni poetai neturi savyje to paslaptingo „kažko“: juk ir Liūnė Sutema, ir N. Miliauskaitė kartoja tą patį: „kažkas pasako iš vidaus“, „yra kažkas, kas visados budi“. Atkaklioji Liūnės Sutemos manifestacija: „Nieko neatiduosiu – / užsiginsiu, kad turiu. / Savyje išnešiosiu“ („Nieko neatiduosiu“).

Ir lyrikių liudijimai apie kūrybinį procesą, jo vidujiškumą sugrąžina prie lyrikos atskirybės. Lyrikos tik kaip literatūros rūšies (vienos iš trijų, greta epo ir dramos) supratimas šios atskirybės neatveria ir neišsemia. Skiriami tik formalieji požymiai, neapimama tai, kas sunkiai nusakoma, kas yra „kažkas“ arba „niekas“, bet kartu ir „viskas“: persona (budėtojas, stebėtojas, liūdėtojas, šypsotojas, sapnuotojas, žodžių ir būsenų rinkėjas, rankos vedžiotojas). Lyrika kyla iš pačių žmogaus būties šaknų, iš galėjimo patirti didžiausią džiaugsmą ir giliausią liūdesį, žinojimą, kad esi mirtingas, kad visa apleisi, paliksi. Bet patiri ir amžinybės akimirkas. Kiekvienos tautos žodžiai tarsi jūros akmenėliai ilgai gludinami, šlifuojami, kol kažkieno sielos būsenoje pagaliau virsta ritminėmis, intonacinėmis dermėmis. Liaudies kūryba tik pramina taką, lyrinis balsas yra atskiras, individualus, vienkartinis. S. Nėris: „Nušviesk ilgai, saulele, / Gyvenimą mūs gražų! – / Paskui naktis akloji / Ties jūra nusileis…“ („Saulės kelias“). Lemtis – „paskui naktis akloji…“ Vos vos, tik krypsnis: naktis akloji. To lemties (ar nakties) aklumo nesuvoktume kitaip – tik patirdami „gyvenimą mūs gražų“, jį nušviečiančios saulelės malonę. Lyrikos viršukalnėse („Diemedžiu žydėsiu“, „Prie didelio kelio“) S. Nėris veikė visa savo lyrinio talento galia, tą vidinio balso paslaptį, vėlesnių lietuvių lyrikių vadinamą „kažkas“ vardu, ji buvo įėmusi savin, su juo sutapusi: iš tos sutapties ir pasitikėjimas savim: „Nes jaučiu, žinau, kad ir mirdama aš savo lyrika drąsiai galiu konkuruoti su kiekvienu Lietuvos poetu. Ir tendencingiausios kritikos manęs nesunaikins. Tai tik atskirų asmenų ar grupių pagieža <…>“ (dienoraščio įrašas, 1935.XII.15).

To, kas giliai viduje, metafizinė sauga: neatims, nesunaikins. Ir nuojauta: ta galia trapi, nykstanti, efemeriška. Mitinis veiksmas – bandymas pašaukti vardu. N. Miliauskaitė: „Visokiausiais vardais vadinu tai, kas slypi giliai viduje. Vieną kartą sakau – atmintis, kitą kartą – intuicija, trečią kartą – pasąmonė arba mano tikrasis aš. Iš tikro nežinau, kas tai“ („Ruduo ir mano poezija“). N. Miliauskaitei pasisekė priartėti prie to, slypinčio giliai viduje: tai aš, tikrasis ar tik kitas, labiausiai nutolęs nuo reikmių ir reikalų, labiausiai priartėjęs prie to, kas tėra tik efemerija, tik būsena, galiausiai – tik artėjimas prie to, kas atsimenama, kas intuityviai nujaučiama, kas yra, jokiu kitu būdu, niekaip kitaip nebūdamas. Būsena, kuri susidaro iš vidinio kalbumo, kalbėjimosi su savimi; solliloquia, turbūt šv. Augustino įvesta sąvoka, aiškinanti ir lyrinę būseną.

Lietuvių literatūroje kalbėjimosi su savimi apraiškos jau gana ryškios Šatrijos Raganos lyrinėje prozoje, eilėraščiuose proza, dienoraštiškuose fragmentuose, kurie apibūdinami kaip vieta: „čia, kur kalbu pati su savim…“⁴. Šatrijos Ragana „Sename dvare“ pirmoji pavartoja ir vizijų žodį („Eina mano siela auksuotu taku, į savo vizijas įsižiūrėjusi, – ir ilgis ilgis tomis tyliomis, šiltomis sidabrinėmis naktimis…“). Ir netikėtas, bet tarsi ir būtinas perėjimas į mirtį: „Ir žavi mane mirtis…“ Kuo aukščiau savo vidiniu taku kyla siela, tuo labiau priartėja mirtis – ir ne baimės, o žavesio būdu. Labai intensyvioje sielos būsenoje mirties baimė išnyksta, pasitraukia stingdantis mirties šaltis. Akimirka, kai mirtis pajuntama kaip metafora, aukščiausias jos laipsnis, perkelianti galia, staiga, akimirksniu tarsi išsviedžianti į kitą erdvę ir į kitą laiką. Mintis, kuri kalbos kūnu tarsi lieka čia, o iš tiesų yra atskirta, išskirta: „Ir žavi mane mirtis…“ Metafora, kuri kaip metafora ir tegali pasirodyti lyrikoje, jos globoje. Jau po didžiojo Šatrijos Raganos transcendentinio jutimo: „<…> jaučiu savyje amžinybę ir begalę.“ Ir po didžiojo ontologinio klausimo: „Iš kur manyje, pelene ir dulkėje tarp pelenų ir dulkių, tas amžinybės jausmas?“ („Sename dvare“).

Lyrika, tarsi balansuodama tarp kraštinių būsenų, apima, sujungia laikinumą ir amžinybę; kaip sielos patyrimas yra galima ta trapioji pusiausvyra: žinau, kad esu ir nebūsiu, bet yra akimirkų, kai esu taip, lyg būčiau amžinai, patiriu amžinai tas pačias, jei ir kintančias akimirkas. „Lyrinė gaida – tai baigtinumo balsas žmoguje. Būti baigtiniam ir suvokti savo ribas – vadinasi, atsiverti daiktams lyriškai. Atvirumas būčiai – o atsiverti būčiai gali tik būtybė, įsibūnanti į savo baigtinumą, – neišvengiamai yra lyrinis atvirumas. Būties mąstymas, kitaip nei pažintinis, yra lyrinis mąstymas, dialogas su būtimi – lyrinis dialogas“⁵.

Ši filosofo Arvydo Šliogerio mintis, gimusi iš sielos patirčių, labiausiai įprasmintų „Būties ir pasaulio“ (1990) pauzių, apibendrina ir tai, kas jau buvo pasiekta Šatrijos Raganos, nors pabrėžia mirtingojo ribas, baigtinumo horizontą. Bet įsibuvimas į savo baigtinumą gali būti toks intensyvus, kad ribos tarsi prasiskiria, pasirodo ir amžinybės skliautas. Tos intensyviosios akimirkos turi priminti, kad žmogus nėra plaštakė, o „augalas, įleidęs šaknis į savo gyvenimo ir savo mirties žemę“⁶. Ne tik „tarp“, ne tik „arba – arba“, bet ir jungtis: „ir – ir“. Metaforai svarbios visos būsenos ar pajautos. Įsibuvimas į baigtinumą stiprina amžinybės troškimą. Intensyvaus buvimo akimirką, kaip „Sename dvare“ ištaria Šatrijos Ragana, „visas pasaulis pats savyje, vienintelis, kokio nebuvo ir nebus“. Ir šis pasaulis „pats savyje“, vienintelis, unikalus, yra lyrikos pasaulis. Mikrovisata, kartojanti makrovisatos veiksmus ir vyksmus, dramas ir tragedijas. Pasaulio pabaigos, apokalipsės nuolat vyksta pasaulyje, kuris yra „pats savyje“. Lyrinė emanacija (išsiliejimas) yra ir savęs išdauginimas, išdalinimas: turi rastis lemties dalininkų, antrininkų, personų, keičiančių kaukes.

Giliausiomis tapatybės su savim tikruoju ar su savim kitu akimirkomis, kai pasirodo, atsiveria ir galimybė rašyti, poetas jaučia to kito aš akivaizdėjimą. Kitas keičia autobiografijos kontūrus, dvigubina rėmus: aš ir ne aš. Ne biografiška, ne autobiografiška, žvelgiant faktiškumo ieškančiomis akimis, o neatskiriama. Tarp aš ir ne aš ir yra kitas, kuriam priklauso vidinė kalba, jos ritminiai-melodiniai klodai, be kurių apsieina reikmių ir reikalų žmogus. Poetas jaučiasi susijęs su savim kitu, tikresniu, bet ir svetimesniu kasdieniam gyvenimui. Jo žemė ar net žemynas yra vaikystė, lieka su ja surištas ir jos persmelktas – kaip su neišaugama savo pradžia. Kaip lyrika yra atskiras dvasios žemynas, taip ir vaikystė – ne tik gyvenimo tarpsnis, bet ir atskiras gyvenimas, reali, bet lyg ir mitinė pradžia. Puikieji pasaulio vaikystės kūriniai – poezijos žemė.

Didžioji poetų iliuzija – rašyti autobiografijas ar romanus, kuriais kruopščiai maskuojamas autobiografiškumas, kuriamas tarsi kitas savęs pavidalas. Ir tai iš geismo susitikti su savim kitu, išvysti to kito veidą. Galbūt – ir pažinti save patį, kaip įmanoma mažiau skaudžiai. V. Mačernio „Songs of Myself“ – lyg išeities taškas: „Aš renkuos kelius, tačiau visi jie daugel kartų praeiti…“ Kelias juk ir atsiranda, kad daugelio juo eita. Kelio ir ėjimo (nėjimo) linijos. V. Mačernis suteikia lietuvių lyrikai stipresnę melancholijos intonaciją, lyg perimdamas ją iš Šatrijos Raganos, kartu gaivindamas vos vos prie realybės prisiliečiančią filosofinę refleksiją: „Upė yra panaši į gyvenimą. Joje daug / vandens, ir jis amžinai teka. Aš bandau / galvoti, bet mano mintys taip pat teka“ („Songs of Myself“, XV).

Lyrika, lyrinė akimirka – stabtelėjimas, per kurį kalba spėja perimti būseną, neleidžia jai nutekėti. Kai ritminė pagava ima ryškėti, įgauti kontūrus, ji nebegali būti atidedama, reikia ją bent punktyriškai pažymėti. Greičiausiai nyksta sintaksinė-intonacinė linija.

Liūnės Sutemos atskirumas: atrodo, kad tik apie save, su savimi, bet juk ne. Aprėpta ir patirto pasaulio dalis. Vienu kartu ir tarsi paslėpta, ir atverta. Aš, bet ir kiti, naikinant ribą tarp savo ir svetimo, ištariant ir knygos pavadinimu: „Nebėra nieko svetimo“. Horizontai priartinti, bet ir tolimi, atviri, reakcijos atviros ir netgi rizikingos. Namų, grįžimo namo pasija, kaip pamatinė žmogaus ontologija:

Aštrus ir kietas mano ilgesio ašmuo,
su juo išpjausčiau visuos kaštanuos,
pro kuriuos praėjau:
NORIU GRĮŽTI NAMO –

Amžinasis būties motyvas, kartojamas ir pavasarį, ir rudenį, nerimstantis sielos šauksmas: noriu grįžti namo… Namų ilgesiu tikrinamas sielos jautrumas. Bet ir kitų likimais; Liūnė Sutema anksti suvokė žmogiškųjų likimų trapumą – ne tik savo ir savųjų, bet ir tų, kurie jau yra ar dar tik bus priešai. Antrasis pasaulinis karas, vis primenantis apie save analogijomis ir sąšaukomis, prasidėjo žemių perdalinimais, „prijungimais“. „Tai buvo prieš pat Klaipėdos krašto prijungimą prie Vokietijos (Anschluss). Atsimenu, kaip SA rėkdami „Raus, Juden! Raus Žemaiten!“ žygiavo prieš mūsų namus, kaip išbėgo mūsų saugumiečiai, pagriebė jaunuolį iš tos rikiuotės, trenkė jam šautuvo buože per petį ir įsitraukė vidun, o aš – blioviau visa gerkle… Ir dabar tai stovi prieš akis“, – pastraipa iš Liūnės Sutemos autobiografijos, rašytos 1991 metų rudenį⁷. Kas „stovi prieš akis“ visą gyvenimą? Įgriūvantis būties stogas. Ir tie, kurie narsiai šaukia „raus“, dar labai jauni, ir nežinia, kas juos ištiks, nežinia, kas ištiks ir tą, sumuštą ir ištrauktą iš rikiuotės… Jau priešą, nors gal tik vakar kaimyną. Poetai jaučia ryšių, santykių trapumą, staiga priartėjančias nusikaltimo galimybes; pasaulio nuodėmės labiausiai gula ant jų sąžinės. Taip, jie ir klysta, ir nusikalsta, bet jų kūryba yra ir jų atgaila. Tik atgaila leidžia atsigręžti atgal, netgi pradėti iš naujo. Liūnės Sutemos poezija paženklinta ypatingo moralinio jautrumo, nors „Vendetoje“ (korsikiečių kraujo keršto vardas) ir išdidinama keršto pasija. Jautė širdyje lyg kokią neįvykdytą pareigą: „Gailiuos, kad nepaklausiau tėvo ir nelikau Lietuvoj“, – autobiografijos sakinys. Ir jo pratęsimas: „Ir tada – nežinau…“ „Vendeta“ moralinių pasirinkimų prasme eina po šio sakinio.

Liūnės Sutemos lyrikos siužetai tiesiogiai neatspindi poetės realių patirčių. Labiau įspindžiai nei atspindžiai. Ryški poetinė deklaracija „Tebūnie tartum pasakoj“ reiškia ne pasakiškumo geidimą, visko išsipildymą, o lyrinių kalbėjimo formų laisvę. Laisvę jungti esimo teigimą ir esimo abejonę (esu, jei esu). Filosofija ieško formulinių būties sąlygų – nuo René Descartes’o („Cogito, ergo sum“). Lyrikos „esu“ ne formuliškas, o raizgus, vijokliškas. Gyvenimas ne tik sąlygos, bet ir išlygos. Savitas ir paslėptai programiškas pirmojo rinkinio eilėraštis „Žaidžiu su veidrodžio šuke“– turėti ir neturėti, turėti ir būti variacijos. Sintaksinės anaforos posmų pradžiose, lyg žaidžiantys judesiai ranka: veidas, kurį ranka keliu, saulė, kurią rankoj laikau, šaka, kurią rankoj supu, paukštė, kurią ranka sugavau, diena, kurią rankoj turiu… Žaidimas, talpioji žmogaus antropologija, gyvenimo imitacija, bet labiau poetiniai mėginiai. Ir pasaka brėžia ribas, nurodo išlygas: jei ištiesiu pirštus, jei paleisiu ją, jei palenksiu ją, jei glostysiu ją, jei užgniaušiu ją… Gyvenimas – troškimų, svajonių, ilgesio ir negalimybių sandūros. Aukštosios pasijos nutolintos, tarsi patrauktos į pakraščius: „trokšdama būti viena“, „norėdama būti tikra vasara ir savimi“, „svajodama būti laisva ir toli toli…“, „ilgėdamos būti jauna…“ Klasikiniai lyrinių būsenų branduoliai: trokšti, norėti, svajoti, ilgėtis. Liūnės Sutemos eilėraščio „svarbieji žaislai“ – irgi iš pagrindinio lietuvių lyrikos žodyno: saulė, šaka, paukštė, diena… Antroji įvaizdžių eilė – anapus išlygos, užstota to, kas rankoj, iš kito laiko ir kitos erdvės: buvimas viena, vasara, žiedas, bitė, laisva toli toli, liepos. Gali būti, kad eilėraštis yra prasidėjęs iš kitos būsenos: veidas, rusvas ir negražus, trikdo, trukdo „būti viena“. Lyg kažkas laiko, nepaleidžia. Nuo antro posmo eilėraštis pasisuka išbandymų linkme: kas būtų, jei… Ištiesti pirštai grasina apokalipse: saulė suduš, „jei paleisiu ją“, šaka palūš, paukštė užtrokš, diena, „kvepiant liepoms, penkta“ (skaičius reikštų datą, kažkuo įstrigusią, tikrą), įsispaus kūne, paliks rausvą rėžį (spalvos pasikartojimas), ir ilgesys būti jauna ir laisva toli toli virsta geidimu (kad galėčiau) „grįžti į čia…“ Grįžti. Arba prisirišti.

Meistriškas poetinis žaidimas, sukeičiant įprastas lyrines hierarchijas. Neišdailintas, kalbos požiūriu netgi „šukėtas“. Žinantiems, pažįstantiems poetės biografiją, gali kilti asociacijų su slaugymo patirtimi, su gyvenimu, kuriame trūko ir galimybės būti vienai, būti laisvai. Su pirminio gyvenimo Lietuvoje pasiilgimu, pasigedimu (žiedas, „kuriame dūzgiant bitę girdžiu“). Bet žmogaus laisvė gali būti ir kito apribojimas. Ir būtinybė pasirodo kaip grįžimas iš „toli toli“ „į čia“, kur gyvenimas yra taip, kaip jis gali būti. Kosminė saulė, galingas ugnies skritulys žmogaus rankoj (dažnoji metafora) sumažėja, bet lieka „aštri“ („Saulė, kurią rankoj laikau, / maža ir aštri, / ir suduš, jei paleisiu ją…“). Žmogaus pasaulis, palaikomas saulės, galiausiai išlaikomas žmogaus, jo pasiryžimo „vėl grįžti į čia“, kur ir jo laisvė, ir sunki pareiga:

Veidas, kurį ranka keliu,
rusvas ir negražus –
jis išslys su visa įkyria šypsena,
jei ištiesiu pirštus
trokšdama būti viena.

Žaidžiantis žmogus (homo ludens); žaidimai audžia būties tinklus; juos galima užmesti ir ant realių gyvenimo situacijų, atpažinti pagal žaidimo patirtis. Eilėraštis „Laimė“: kodėl laimė, kur nieko, ką eilėraštyje galima būtų susieti su laimės patyrimais? Atvirkščiai – jau pirmoji frazė, prasidedanti tarsi laimės atodūsiu („O mylima maža lėlė drobiniu veidu, / spalvingu sijonėliu <…>“), staigiai krenta į juodumą: lėlė „išdurtom akim“. Maža to: su lėle nebežaidžiama, prarasta žaidimo pasija: „Aš nebemoku žaisti su tavim…“ Užmirštas ir lėlės vardas; vardo užmarštis yra galutinė užmarštis: „mylima maža lėlė“ jau tik „maža suplyšusi lėlė“, pasimetusi „paskutinė mėlyna saga“, buvusi skaidri lėlės akis. Trys lėlės metamorfozės etapai: mylima maža lėlė, maža suplyšusi lėlė, mylima akla lėlė. Puikia fraze („o mylima akla lėlė“) sugrąžinama pradžios nuostaba: „o mylima maža lėlė“. Kelias iš vaikystės žaidimo su lėle, turinčia veidą, tad ir žmogišką pavidalą, iki suaugusios moters („mano ranka išaugo“) didžiųjų praradimų („aš nieko neturiu“), kuriuose lieka ir tai, kas neprarandama, ir kas gali būti laikoma laime, – mylima akla lėlė. Eilėraštis įvyksta, jo paskutinę frazę perima kalba, garsiniai skiemenų virpesiai: o my–li–ma ak–la lė–lė. Aklumas nepaneigia meilės ir laimės – tai ne tik iš žaidimo, tai ir iš gyvenimo. Lyrinė įjauta kalboje – laisvo eiliavimo stuburas sutvirtintas trimis akių vaizdiniais: „išdurtom akim“, paskutinė mėlyna saga – „tavo skaidri akis“ ir pabaigos frazė, kuri yra tarsi „surenkama“.

„Noriu grįžti namo“ – lengva tiesioginė prigimto noro linija eilėraštyje tokiu pat pavadinimu. Galėtų būti ir lengvai interpretuojama. Bet iškart stabdo frazė: „Aštrus ir kietas mano ilgesio ašmuo…“ Po jos „Noriu grįžti namo“ iš noro pasisuka į tai, kas neįvykdoma. Pati aukščiausia įtampa – tarp didžiausio geidimo (išrašomo, tarsi išraižomo skirtingais šriftais, rituališkai kartojamo) ir tarp didžiausios negalimybės: „negaliu, bijau, negaliu…“ Atskira metafora – „ilgesio ašmuo“, praleidžiant numanomą peilį ar kardą, praleidimu suintensyvinant tuštumą. Gyvenimas gali slypėti ir už aštrios metaforos, ir už atsargaus pasiteisinimo: „(O širdyje atsargiai įrėžiau: / negaliu, bijau, negaliu…)“ Kodėl suskliausta (pakartojant, galiausiai paliekant tik bijau…)? Taip, giliau – jau biografija, pačios paprastai ir paaiškinta: ne, neatvažiuosianti net į Nacionalinės kultūros ir meno premijos teikimą (2008): „Visų pirma dėl to, kad aš neturiu jokių dokumentų“; nenorėjusi ir nepriėmusi Amerikos pilietybės. „O Lietuvos pilietybę, manau, kad turiu.“ Tik neturinti paso… Ir šiuo požiūriu gyvenimas tarsi šalia gyvenimo, šalia griežtų jo reikalavimų, dokumentų. Bet eilėraštyje tai, kas normaliai, jei ir formaliai žvelgiant, yra pirmo svarbumo dalykai, patraukti į nuošalę. „Noriu grįžti namo“ yra pats bendriausias, pats stipriausias ir pats teisėčiausias žmogaus noras. Išryškintas, išdidintas, rituališkai kartojamas. O kas trikdo, jei ir kyla iš pačios esmės, suskliausta. Nėra tokios galios, kuri paneigtų norą (ir teisę) grįžti namo. Eilėraštyje susiduria ne aplinkybės, nors jos ir neįveikiamos, susiduria žmogaus sprendimai, pasirinkimai, galėjimai ir negalėjimai. Bandyta Liūnę Sutemą įstatyti į generacinius rėmus, išryškėjusius įsiforminus žemininkams. Bet bežemių karta daugiau idėjinė konstrukcija nei realybė. Ryškesnė Algimanto Mackaus kūryboje. Liūnės Sutemos „bežemystę“ neigia itin stipri poetinė ištarmė: įveikti būties, o konkrečiai ir kitos žemės (medžio ir miesto) svetimumą, kad kraujuje imtų pulsuoti ir „bevardžio miesto atkaklus / troškimas dar ir dar gyvent“. Gyvenimo geismas saugo ir gimtosios žemės saugumą, gajumą:

Nebėra nieko svetimo –,
ir niekad dar nebuvo manyje
tokia gaji, tokia saugi gimtoji žemė. („Nebėra nieko svetimo…“)

Apie Liūnę Sutemą galima sakyti, kad visa, kas bendra, ji saugo savo atskirumu. 1985 metais „Akiračiuose“ teisingai ištarta Broniaus Vaškelio: „Sutema, kaip poetė, niekam nei artima, nei gimininga <…>. Sutema atėjo į poeziją viena. Jos generacija nusibarstė ar nuklydo pakelėse“⁸. Liko Lietuvoje, brendo dramatišku pokariu (J. Degutytė) ar pradėjo rašyti jau po tremties, kaip Ramutė Skučaitė, tik 1965 metais išleidusi pirmąjį eilėraščių rinkinį „Žydintis speigas“ ir taip pat likusi atskirai, tarsi ir be savo kartos. Stiprūs poetiniai srautai: žemininkų ir tos kartos pokario Lietuvoje, kuri vadinama „30-ųjų gimimo“. Takoskyrose lieka vienišųjų, jie matomesni. Tolesnė B. Vaškelio mintis vyniojasi ne iš Liūnės Sutemos atskirumo, o iš to, kas tarsi iš anksto žinoma, iš bendrumo, kuris turėtų būti būdingas moterų kūrybai: šiltas monologas, kerintis balsas. Iš tiesų – nei to, nei kito, greičiau kietumas, aštrumas, šaltumas. Atsargi Rimvydo Šilbajorio korekcija: Liūnės Sutemos žodis „nėra nei labai jaukus, nei raminantis“ („Liūnės Sutemos žemėje“). R. Šilbajoris yra išskyręs poetus, kurie „patys save išsiauklėjo, laisvai pasirinkdami sau modelius ir iš pasaulinės, ir iš lietuvių kultūros istorijos, ir iš asmeniško požiūrio į gyvenimą“; „geras tokio savęs išsiugdymo pavyzdys galėtų būti Liūnė Sutema“⁹. Turėjo didelę poezijos skaitymo patirtį, skaitė keliomis kalbomis, ypač vokiečių. Hermetiškasis Raineris Maria Rilkė buvo jos perprastas iš pačių šaknų. Bet niekuo nesekė, pernelyg stipri ir atskira buvo jos prigimtis. Eilėraščiui svarbu buvo tik tai, kas galėjo kilti iš jos pačios, iš kitos, kuri atsiliepdavo iš tos esančios ir nesančios vietos ten, viduje. Jau ne iš gyvenimo, o iš asmeninės visatos. Į skaitomus eilėraščius reagavo stipriai, atsiliepiančiai. Stiprus buvo S. Nėries rinkinio „Prie didelio kelio“ (1994) atliepis sieloje: tai paliudijo tais pačiais metais išėjusios „Poezijos rinktinės“ įraše. S. Nėrį ir J. Degutytę ir autobiografijoje liudijo likimiškai: „Aš tas dvi moteris turiu savo širdyje, jos man yra išskirtinės, vienintelės.“ Moterų akcentas, jų atskirosios būties ir poezijoje. Turėti savo širdyje, turėti vietą širdyje tam, kas išskirtinai svarbu. Širdies linija moterų kūryboje ryškesnė, svarbesnė.

Pasakymo taupumas, talpumas būdingas Liūnei Sutemai. Bet ir perkeltinių reikšmių tarsi grąžinimas į tą dvasinę realybę, kuri vadinama viduje, savyje. Patirtis, atskirai skaudi, saugi tik kaip metafora, netgi mitinė metafora, pasiekianti archetipinius pasaulėvokos klodus, tik poezijai ir prieinamus. „Nieko neatiduosiu“ cikle („Bevardė šalis“) iš tokios gilios mitinės metaforos išaugintas eilėraštis „Kiekvienas vaikas turi savo mėnulį…“:

Kiekvienas vaikas turi savo mėnulį,
dylantį, augantį tarp sapnų –
tik mano vaiko mėnuo nuskendo,
su pirmuoju šauksmu,
senolių upėj, užkeiktu lobiu…

Liūnės Sutemos lyrikos imperatyvumas, dvasinis įsakmumas – nuo pirmojo rinkinio „Tebūnie tartum pasakoj“ (1955). Iki paskutinio, pačios poetės vadinto „rinkinėliu“, – „Tebūnie“ (2006). Išsiunčiant į Lietuvą, rinkinėliui palinkėta: „Tepagyvena vienas.“ Už šių žodžių bendresnė prasmė: būti, vadinasi, būti kartu. Iš esmės haidegeriškai. Bet neišvengiama – ir likti vienam ar vienai. Poetei buvo lemta prarasti savuosius, tad tarsi likti vaikščioti šalia gyvenimo. Tas šalia gyvenimo reiškia gyvenimą iš nebūties, bandant atsakyti į klausimą, kaip būti nebūnant, tarsi emigravus į būties sutemas. Poetinis vardas pasirenkamas iš to, kas nujaučiama kaip išsipildymo galimybė: „Emigruosiu į šalį <…> Sutema…“ Paskutiniu lyrikos pluoštu, iš esmės ciklišku, Liūnė Sutema bendrino eilėraščius, autobiografinius fragmentus, artimus dienoraščio įrašams, poetinę refleksiją, kuria bandė apimti tai, kas vyko ir kas įvyko jos asmeninėje visatoje, vieną po kitos išgyvenusioje katastrofas.

Dvi rinktinės („Poezijos rinktinė“, 1994; „Sugrįžau“, 2009) pradėtos tuo pačiu eilėraščiu, tuo pačiu poetiniu egzistencialu: „Aš esu“, kurį galima laikyti ir deklaracija, vienu, vienatinio asmens pareiškimu. Nėra reikalo atskirai rūpintis poezija, ko nors siekti, kam nors įsipareigoti, ko nors atsisakyti, kaip tai buvo būdinga žemininkams. „Aš esu“ apima viską, bet tik tiek ir taip, kaip apima, suima eilėraštis, o dar tiksliau – kalba, savo vienkarte sutelktimi. Ir kitu, nuo dokumentinių asmens žymenų atskirtu vardu – Liūnė Sutema. Vardas, atsiradęs tarsi savaime, išgirstas, panašiai kaip eilėraštis.

„Esu“ – su sąlygom ir išlygom – pagrindinė būties formulė. Lygiai svarbi filosofijai ir lyrikai. Vienintelis tikrumas, su kuriuo žmogus susitinka. Jei nebūčiau, negalėčiau ir abejoti. Pradedama rašyti šį tikrumą patyrus, suvokus, kad taip žmogus susitinka su savimi ir prisiima ištikimybės sau priesaką. Būtis yra ir būnančiojo šešėlio būtis. Liūnės Sutemos „Mano siauras šešėlis“ yra perkeitęs šešėlio metaforą: siauras šešėlis (ne juodas, tamsus, baugus, paslaptingas), iš pastangos pasauly neužimti daug vietos, išsitekti ir siauruose tarpuose. Būtinumo, būtinybės principas: „Rašau tik tada, kai jaučiu, kad man būtinai to reikia“¹⁰. Ir čia pat papildymas: „Poezija yra gyvenimas, nesvarbu, kad ir koks jis būtų.“ Visa, kas žmogui kaip nors yra, yra gyvenimas, visa, kas patiriama, kas suvokiama, jaučiama ar nujaučiama. Kas gali tapti eilėraščiu, atsirenka vidinė kalba, kalbusis sielos branduolys. Ne gyvenimas, ne jo turiniai nulemia lyrinę kūrybą, o siela, sielos reakcijos, juk jos prasideda ne tik perpildytoje, bet ir tuščioje vietoje, iš nieko.

Du svarbūs vėlyvieji poetės įsiterpimai į savo kūrybą – atrenkant ir minimaliai pasiaiškinant: sudarė rinktinę, tikėtina, kad pati ir pavadino – kietai, be metaforų: „Poezijos rinktinė“. Išleista ne 1992, o 1994 metais. Artimu laiku Lietuvoje išleistam egzodo rašytojų autobiografijų tomui parašė autobiografiją, pradėdama formuline fraze „Gimiau Mažeikiuose“. Autobiografijoje apie save Liūnė Sutema yra pasakiusi daugiausia. Gyvenimo vietos, tėvui geležinkelininkui keičiant tarnybas. Mažeikių išskyrimas („<…> daug kartų esu grįžusi, nes už šešių septynių kilometrų teta turėjo savo ūkį“). Senelė, Latvijos vokietė, liuteronė. Muzikos mokytojas Lampsaitis, fantastiškas žmogus, išmokęs Vydūno dainų, atsimenamų. Pirmoji kalba vokiečių. Lietuviškai išmokė tėvas. Prigimtinis lietuviškumas, žemaitiškumas – iš tėvo. Pirmieji trėmimai, traukiniai Naujosios Vilnios stotyje. „Sudėjau Henriko poeziją į tokią geležinę dėžutę ir giliai užkasiau.“ Sesers įsipareigojimai broliui – archetipiniai. Tėvas nenorėjo palikti Lietuvos, bet motina ir senelė norėjo išvažiuoti. „Man ką tik buvo suėję septyniolika metų. Jaučiuosi dėl to kalta. Ir turbūt taip jausiuosi tol, kol galėsiu Lietuvai kuo nors padėti…“ Kelios gimnazijos Vokietijoje, studijos Insbruke. „1941 m., paskatinta brolio Henriko, pradėjau rašyti.“ Keturiolikos metų. Septyniolikos paliko Lietuvą. Frazės, liudijančios ankstyvą sielos atsivėrimą poezijai, stiprų poveikį: „Nuo pat vaikystės buvau poezijos pakerėta. Poezija man buvo viskas. Bet dar ilgai nežinojau, kad ir aš rašysiu…“ Kūrybos psichologijos požiūriu unikalus liūdesio, išėjus pirmajam rinkiniui, paliudijimas: jutimas, kad rašydama pati atsiskyrė „nuo visų savo draugų-poetų“, kad tarsi pasimetė. Jei rašai pati, nebesi draugė rašantiems. Atsiskyrimas sunkus ir privalomas. Reikia iš naujo suderinti save. „Tada visa ta mano poezija pradėjo darytis kaip terapija… Užuot ėjusi pas psichiatrą, aš rašiau poeziją.“ Ne nusiraminimo, ne paguodos, o susivokimo savyje būdas. Atpažinti, kas dedasi širdyje, aštriąsias patirtis perkelti į kitaip neišreiškiamas kalbines formas.

Autobiografijoje patvirtino ir „Poezijos rinktinės“ sudarymo faktą. „Iš pirmojo rinkinėlio („Tebūnie tarytum pasakoj“, 1955) paėmiau tik keletą eilėraščių, iš antro („Nebėra nieko svetimo“, 1962) ir trečio („Bevardė šalis“, 1966) – mažiau negu po pusę, o iš abiejų paskutiniųjų („Badmetis“, 1972, ir „Vendeta“, 1981) sudėjau viską“¹¹. Itin reiklus žvilgsnis. „Badmetis“ ir „Vendeta“ – poemiški ar bent cikliški, tad ir todėl apimtis nemažinta.

Priėjo iki „Graffiti“ rinkinio (1993). Manė, kad tai paskutinė knyga, kad „Graffiti“ – paskutinis eilėraštis, kad jis kaip J. Degutytės „Sudie, balta paukšte, sudie“, kaip S. Nėries „Kai žemė taps žiedais marga…“:

Nelygiom pirmapradėm raidėm,
nei liūdnai, nei giedrai, nei rimtai –
rašai, brauki, rašai prabėgom
ant patilčių, tvorų, sienų
ir manyje
padrikus sakinius,
kad paguostum save ir mane – –
kad galėtum kvėpuoti –

Atsargi mintis, kad šiuo eilėraščiu (ir apskritai „Graffiti“ rinkiniu) Liūnė Sutema grįžo į nelygių, pirmapradžių raidžių eilėraštį, lyg pasitraukė nuo to kelio, kuriuo labiau vedė „Badmetis“, „Vendeta“; netgi plėtojant siužetus. Bet „Badmetyje“, ypač „Niekieno žemėje“, apčiuopta rašymo poetika, didžiųjų raidžių, šrifto. A. Mackaus epigrafas („Mes kalbam išgelbėtais žodžiais / Merdinčios mūsų kalbos…“) gali būti suartintas ir su žodžių išdidintu rašymu, kaip gelbėjimo veiksmu, jo nesureikšminant: „Mano žodžiai tiktai vienamečiai augalai…“ („Vigilija“). Liūnei Sutemai priklauso pirmasis perspėjimas, kad randasi lyrikai grėsmingas plyšys tarp žodžių ir daiktų: „Mano atsineštiniai žodžiai / nebeturi daiktų…“ Ir tai keičia lyrikos situaciją, kalbėjimas turi būti griežčiau sutelktas į Tu, artimiausią, svarbiausią: „todėl tik Tau ir Tau, ne Jums ir Aniems kalbu…“ Skaudaus atkaklumo metafora, keičiant įprastą rašymą: „suanglėjusia medžio šaka / ženklus lyg nebylė brėždama / tarp Jūsų ir Anų…“ Beraštės sielos vaizdinys („Nenoriu būti atpirkta“). Rašymo įterpimas tarp reikšmės ir bereikšmiškumo. Į graffiti – draudžiamą, bet ir laisvinantį rašymą ne tam skirtose, tad ir neleistinose vietose, tarsi artėjama iš sielos nebylybės, beraštiškumo. Iš pradžios nuojautos – pirmieji piešiniai ant uolų akmenų, seniausi rašto ženklai, juk juos taip pat galima pavadinti graffiti.

Kas yra „Graffiti“ tu, reiškiamas veiksmažodžio ir tariamosios nuosakos antruoju asmeniu. Galėjimas rašyti, lyrinė galia, kurianti ir pačią save, ir tą, kuris yra jai pavaldus. Veikianti būtinybe, be pasirinkimo, pirmapradiškai, neišdailinanti sakinių, nepasirenkanti vietos. „Graffiti“ užbaigia, bet ir leidžia kažkam dar prasidėti. „Graffiti“ rinkinys iš esmės užbaigia Liūnės Sutemos lyriką. Ratas užsidaro: daiktų netekę „atsineštiniai žodžiai“ grįžta į nebylybę, beraštybę, ieško galimybės atgimti. Kūryba grįžta į Lietuvą, yra įvertinama, perleidžiama.

Bet iš sukrėstos asmeninės visatos dar pasigirsta vėlyvųjų lyrinių signalų. Nuo „Graffiti“ prasideda Liūnės Sutemos lyrikos vėlyvasis etapas, apimantis ir „Tebūnie“, ir tuos keliolika eilėraščių po šio rinkinio. Lanko principas – arba arkos, kaip yra sakiusi Marina Cvetajeva – pirmieji trys rinkiniai, kad ir nežymiai kylančios linijos, ją palaikančios ciklinės knygos „Badmetis“ ir „Vendeta“, antrasis šlaitas nuo „Graffiti“ iki paskutiniųjų. „Tebūnie“ pirmasis eilėraštis – pasiektos dvasios ramybės:

Taip gera kalbinti tuos, kurių nebėra –
jie šypsos atlaidžiai ir pritaria,
kad tau būtų ramiau ir saugiau –
kad nebijotum
ateinančio, pasislėpusio, tykančio,
ir viso, kas gąsdina tave –
kalbink, kalbink tuos, kurių nebėra,
jie šypsos raminančiai ir saugoja tave.

Paskutinis pluoštas eilėraščių – jau po „Tebūnie“: archetipinių sugrįžimų linijos, pasikalbėjimas su tėvyne, su didžiąja Tu: „Neišsižadėjau ir neužmiršau, / tebeturiu tave tokią, kokia buvai, / kai mane auginai…“ Jau po S. Nėries „Tėvynei“ (1941): „Nepardaviau tavęs aš niekad, / Neišdaviau, mieloji! / Audra praūžia, miškas lieka… / Širdis gi nemeluoja.“ Bet iš kitos erdvės ir laiko, iš asmeninės visatos, kuri nebuvo taip grubiai pažeista kaip S. Nėries atveju. Stipresnė tariamybė, palytinti ir rašymą: „Lyg ne savo ranka rašai…“ Bet kalba ir rašymas išlieka kaip svarbiausios atramos – man, mano: „tik žodžiai, kuriuos užrašau, / yra mano“ („Niekas nėra mano…“). Paskutinis lyrinės tapatybės patvirtinimas, nepaliekant ontologinio plyšio. Netgi sugrįžtant į savo pačios pasirinktą poetinį vardą: šalis Sutema kaip paskutinis emigracijos taškas, upelė Liūnė („Emigruosiu į šalį, kurios dar nėra…“).

Liūnė Sutema, nubrėžusi savo poetinį lanką, tarsi įvykdė ir savąją poezijos bei žmogiškosios lemties programą: rado savo atskirosios kalbos taką, pasiekė gilią sielos būseną, kai gera kalbinti tuos, kurių nebėra, kai galima pasitikėti užrašomais žodžiais, pajusti, „kaip ramu manyje“ („Yra dienų, kurios skamba…“).

Atskirąją vietą lyrikos žemyne ryškina didžiosios bendratys.

---

1 Pokalbių akiračiai / Sudarė Liūtas Mockūnas. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 9.
2 Kubilius V. Salomėjos Nėries lyrika. – Vilnius: Vaga, 1968. – P. 141.
3 Moteris su lauko gėlėmis. Knyga apie Nijolę Miliauskaitę / Sudarė Gražina Ramoškaitė-Gedienė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – P. 252.
4 Šatrijos Ragana. Sename dvare. – Vilnius: Vaga, 1969. – P. 346.
5 Šliogeris A. Post scriptum. – Vilnius: Regnum, 1992. – P. 71.
6 Šliogeris A. Būtis ir pasaulis. – Vilnius: Mintis, 1990. – P. 450.
7 Egzodo rašytojai. Autobiografijos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994. – P. 692.
8 Lietuvių egzodo literatūra, 1945–1990. – Čikaga: Lituanistikos institutas, 1992. – P. 630.
9 Ten pat. – P. 609.
10 Liūnė Sutema: „Tebūnie – ir lieku čia“ // Lietuvos žinios. – 2008. – Sausio 17.
11 Egzodo rašytojai. Autobiografijos. – P. 695.