Literatūros mokslas
Viktorija Daujotytė. Anapus: Vytautas Kubilius tarp „tylos vaikų“
2017 m. Nr. 1
Kiek daug reikėjo pakelti jauniems žmonėms iškart po karo. Kiek nerimasties suimti į save, ypač tiems, kuriuos viliojo humanistika, filologija, poezija. Dar gyva nepriklausomybės, nacistinės okupacijos patirtis, laisvės iliuzijos tragiško sukilimo šviesoj. Karo metų poezija, pasiryžusi byloti tautos balsu (Vinco Mykolaičio-Putino, Bernardo Brazdžionio posmai, Jurgio Baltrušaičio „Ašarų vainiko“ stoicizmas). Antroji sovietinės okupacijos banga kūrybos laisvei nepaliko jokių iliuzijų. Dalis jaunų, kūrybingų, išmestų ir iš Kauno universiteto, sąmoningai atsisakė taikstytis su aplinkybėmis, rinkosi poezijos būtį anapus gyvenimo realybės, tyloje, tarp bendraminčių. „Tylos vaikai“, kaip save ir savo artimiausius bičiulius pavadino Vytenis Imbrasas. Jų centras matomas Vytauto Kubiliaus parengtoje antologijoje „Anapus rudens“ (1995): Palmira Petrauskaitė, Jūratė Petrauskaitė, Vytenis Imbrasas, Vytautas Dubindris (Vytauto Ambrazo poetinis vardas). Jungia artima patirtis, taip pat ir lituanistikos pasirinkimas, tarpusavio ryšiai. Tylioji pokario poezija turėtų užimti savo vietą tarp kitų lietuvių rezistencinės kūrybos pavidalų.
V. Kubilius su „tylos vaikais“ susijęs kaip artimų pažiūrų bendraamžis, taip pat studijas pradėjęs Kauno universitete, taip pat iš jo pašalintas. Susijęs savo sąmoningo gyvenimo pradžia dar nacių okupacijos metais ir laiku, prasidėjusiu po Atgimimo, kai tylieji balsai pradėjo ieškoti savo „prarastojo laiko“. Studijoje „Neparklupdyta mūza“ (2001) V. Kubilius apibūdino hitlerinės okupacijos kultūrinį foną Lietuvoje, laiką, kai poezija tapo tautos savigynos egzistencine forma; būsimieji „tylos poetai“, dar gimnazistai, buvo pajutę jos prasmę, vidinio pasipriešinimo okupacijai nuostatas.
Anapus reiškia kito egzistencinio pasirinkimo ir iš to kylančių likimo komplikacijų nuorodą. Prie pagrindinio „tylos vaikų“ ketverto natūraliai šliejasi ir daugiau vardų. Ir tų, kurie jaunystėje rašė eilėraščius, vėliau rinkosi kitokią humanitarinę veiklą – kalbos, literatūros, tautosakos tyrimų. Bet lieka lyg padalinti. Viešojo V. Kubiliaus likimas taip pat turi savo anapus, mažai ar bent mažiau težinomą pusę. Sąsajos su „tylos vaikais“ ją šiek tiek praskleidžia.
Tylos poetų laikas prasideda maždaug nuo 1935 metų; tai būsimųjų žemininkų, Kazio Bradūno, Alfonso Nykos-Niliūno, Vytauto Mačernio kartos užpildomas laikas, dar maitinamas nepriklausomos Lietuvos būsenų, ir jau artėjantis į katastrofą. „Dainos apie mane, vaikystę ir daiktus, kurie buvo mano draugai“ – A. Nykos-Niliūno atogrąža. 1938–1939 metais jau pasiektas tas poetinio matymo–jutimo lygis, į kurį galima remtis renkantis vienokį ar kitokį kelią. Namai („Mane namo už rankos vedė vėjas / Ir senas paukštis liepė neliūdėt“), namų kalba: „Tai nuostabi kalba, nes ją apkurtęs ir apakęs, / Krauju ir gyslomis girdi“ – „Aklasis pasakoja apie namus“. Taip A. Nykos-Niliūno kūryboje prasideda likimas, ir poetinė fenomenologija yra jo tyrimo būdas.
V. Mačernio „Vizijų“ pradžia: 1939-ieji: „Ramu jau tėviškėj. Mėnulis pro klevus į kiemą žiūri; / Naktis graži ir dieviškai skaisti. / Tik pas mane tamsus vidunaktis, tik pelenuos maža ugnelė gūri, / Ir baisiai daužosi širdis“ („Pirmoji“). Egzistencija, kuri galėtų dar būti, bet prieš pora metų jau parašyti V. Mačernio „Miražai“:
Ateis čia karavanas ir klajoklių gaujos;
Kaip lapas kris jie tyruos, mirs kaip musės…
– – – – – – – – – – – – – – – – – – –
O mes kur einam, kur keliaujam,
Kur eina visos dienos mūsų?
Jaunasis K. Bradūnas ilgiausiai išsaugo žemdirbišką rimtį, iš jos kylančius poetinius įvaizdžius. Natūraliai pratęsia V. Mykolaičio-Putino „Rūpintojėlį“ – jau ne tik temą, o ir lietuviškosios pasaulėvokos kodą. „Broliai“: „Stovi prie upelio šventas Jonas, / Pilko veido ir pilkų akių.“ Medinė skulptūra, sukurta paprastų rankų, akys, kurių žvilgsnis sminga į širdies gelmes: „– Vabale, ir tu iš šitos žemės, / Kaip ir aš, kaip tie laukai rugių, – / Man sakai. Ir mano akys ramios – / Mudu broliai, broliai iš akių.“ Žemės personifikacijos: „Žeme, žeme, žydėsi, žeme, amžiais nedžiūsi“ („Žeme, žydėkim“). Gaivalingos žemės galios jutimas („Gaivalingoji žemė“). Artojų sodybos, kaimai, bažnytkaimiai. Programinė nuostata: „Mes tauta tik ramių žemdirbių“ („Ant piliakalnio“). Prigimtinės vietos deklaracijos: „Įaugom Nemuno upyne, / Šaknis tvirtai įleidom į gelmes“ („Nemuno upyne“); „Mano protėviai šį kampą rinkosi / Ir užmigo pilkapiuos ramiai“ („Paminklas“). Vilniaus tema – kaip natūrali tąsa dviejų laidų rinkiny „Vilniaus varpai“ (1943, 1947). 1945-ieji – jau „Svetimoji duona“: tremtinys senas tėvas, svetimi laukai, keliai, miestai, pasaulis be tėvynės. Žvilgsnis anapus:
Su saulėtekiu jau nepabus
Laiko upės užmigus banga, –
Prieš akis pasikels uždanga,
Ir matysim toli anapus.
„Amžinybėn“ – eilėraštis iš 1943 m. išleisto K. Bradūno rinkinio „Vilniaus varpai“, perspausdintas antologijoje „Žemė“ (Los Angeles, 1951). Lietuvių poezijos slenkstis. Takoskyra tarp išėjusių ir tarp pasilikusių, bet pasilikusių taip, lyg išėjusių. 1944, 1945 metais pažymėti ir ankstyviausi „tylos vaikų“ eilėraščiai. Dar čia – pasiilgtame, išsvajotame Vilniuje, egzistenciškai tikrame, savame, o politiškai efemeriškame. Ir jau netrukus kitur – anapus savųjų vietų, varpų, bažnyčių, žemės. Anapus – jau ištarta. Ištarta poeto, kuriam bus lemta tapti iš Lietuvos 1944 metais išėjusiųjų vienu iš centrų, įskaitant ir „Žemės“ antologijos redagavimą. K. Bradūnas nujaučia ir anapus, tiesa, labiau kaip amžinybės atšvaitą. Anapus tie, kurie 1944 m. vasarą išvyksta iš Lietuvos, bet ir tie, kurie joje lieka, lieka priešais nepramušamą svetimos ideologijos sieną. Kūrybos anapus turinį giliau patirti, išgyventi, labiau programiškai įprasminti ir bus lemta jaunesniems poetams, likusiems Lietuvoje, bet tarsi nuo jos atskirtiems .
Pirmą kartą tyliųjų ketvertas kartu suėjo į knygą „Anapus rudens“, 1995 metais išleistą „Santaros“, sudarytą ir parengtą V. Kubiliaus, bendrakarčio, artimo likimo. Anapus yra šių autorių bendrumo ženklas. Taip, tikrai, anapus. Knygos pavadinimas tikriausiai parinktas rengėjo. Anapus pasikartoja visų autorių eilėraščiuose – lyg nuoroda į slaptą ir bendrą programą: savo kūryba mes pasitraukiame anapus mums svetimos ir baugios tikrovės. „Tu godžiai vandenį geri man iš rieškučių / saloj saulėtoje, ten, anapus rudens“ – iš Palmiros Petrauskaitės („Lūšnelės mano stogą jau apkrito…“); iš Vytenio Imbraso: „Lyg seno pažado dar ieškau ir dairaus, / o visa plaukia ten – anapus…“ („Aš nežinau nei pasakų, nei atpirkimo žemių…“); „Ten – anapus ilgesio – / jau nebe tu mane, / tai aš tave šaukiu!“ („Rugsėjis“); „Tu visada tikėjai, kad tenai – anapus / rudens ir vasarų keliai sueis“ („Pirmiau, nei vėjas atneša rudens audras ir liūtis…“); iš Jūratės Petrauskaitės: „…lyg erdvėj neliestoj, lyg ne joj – bet anapus / vandenų, kur sudužo saulėlydžiai trapūs…“ („Prie vandens“); iš Vytauto Dubindrio: „Nuo čia – tik vienas žingsnis lig kulisų. / Anapus slenksčio, kur nėra šešėlių“ („Ritualas“).
Eilėraščiai, kurie tikėjosi išlikti tyloje, išlikti vieni. V. Imbraso eilėraščio, parašyto 1950 metais, pradžia:
Tylos vaikai! Tylos vaikai! Neturime nei brolių mes, nei seserų.
Mes esame vieni šešėlių ir šviesos pasauly.
Arti ketverto – ir tragiškiausio likimo Diana Glemžaitė (g. 1926 metais), taip pat įstojusi į Kauno universitetą studijuoti filologijos, literatūros, labai santūri, atskira, kiek daugiau bendravusi tik su bendrakurse P. Petrauskaite, skaičiusia ir jos eilėraščių. V. Ambrazas, kaip rodo jo parašytas įvadas D. Glemžaitės rinkiniui „Mes mokėsim numirti“ (1991) „Iš užmaršties išnyrantis veidas“, D. Glemžaitės eilėraščių taip pat buvo skaitęs ir nusirašęs. D. Glemžaitės eilėse gal ryškiausias herojinis pradas, kur daugiau ryžto, ten mažiau anapus, pasitraukimo iš šiapus. D. Glemžaitė yra labiausiai išreiškusi moteriškąjį heroizmą, kurį galima sieti su Emilija Pliateryte, su lietuvėmis karuose ir sukilimuose. „Mes mokėsim numirti, jei Tėvynė aukos reikalauja.“ Ir tai nepriklausomos Lietuvos respublikos, jos pradžios mokyklų, jos gimnazijų, jos universiteto dvasia. Nuotrauka: Kupiškio gimnazijos, kurią baigė ir Diana, 1944 metų abiturientai: visos mergaitės tautiniais rūbais. Dvasinių programų kontūrai, jų rodymasis jaunojoje poezijoje, gal ryškiausiai – V. Mačernio. Viena iš „ketverto“ – Elvyra Jūratė Petrauskaitė-Jaroševienė už V. Mačernį tebuvo vyresnė pora metų. Iš to paties laiko, jo nuotaikų. Juntamas ir V. Mykolaičio-Putino karo metų lyrikos fonas. J. Petrauskaitė ilgiausiai eilėraščius rašė, vadinasi, turėjo ir stipresnę poetinę energiją, eiliavo beveik iki mirties (1986). Jos ir ankstyvuosiuose eilėraščiuose ir atskiresnė minties, mąstymo žymė: „Šitie liūdesio namai yra mano“; natūrali minties ir vaizdo dermė: „Kaip ant bedugnės krašto ta pušis liekna / aš stoviu čia ant lekiančių smilčių“ („Liepsna!“). Ji dar bandė grįžti į viešumą – 1970.III.7 „Literatūroje ir mene“ (tikriausiai Kovo 8 proga) tarp kitų moterų paskelbti ir du J. Petrauskaitės eilėraščiai – „Paveikslas“ (suaktualinta darbininkų tema) ir „Imk mano veidą…“ Prisiimama pareiga draugams: „<…> ir aš einu iš praeities į dabartį, / kad už jus prakalbėčiau“ („Draugams“). Dukters Ksenijos Jaroševaitės rūpesčiu 1991 metais išleistas J. Petrauskaitės rinkinys „Ak, šešėli tuščių valandų…“ Jei praeitis sugrįžta, ji sugrįžta dabarties šaukiama.
Likimo suburtas ketvertas turi artimą poetinę liniją – anapus pasirinkimas reiškė ne tik dėmesį metafizinei žmogaus nevilčiai, bet ir savo kūrybos viešumo atsisakymą, likimą tyloj, „sutemusiuos krantuos“ (pagal P. Petrauskaitės eilėraštį). P. Petrauskaitei artima Salomėja Nėris, klasikinis ketureilis, persmelktas vidinio dramatizmo, kurį ženklina mirties, kapų, žvakių įvaizdžiai. Turėjo eiliavimo, palyginti natūralaus rimavimo pojūtį, buvo jautri eilėraščio nuotaikai, intymumui. 1945 metais parašyto eilėraščio „Šukės“ pabaiga:
Girioj laumės juokias… Vakaras prie kelio.
Nieko juk nebuvo, nieko ten – už mūs…
Man į tavo petį atsiremti gera
ir užmiršt, kad einam trupančiu ledu.
Tu sakai, kad meilė? – Vakaras prie kelio…
V. Imbrasas, mokytojas, redaktorius, pagaliau dokumentinių filmų režisierius, gražiai derino pokarinio, dramatinio romanso ir klasikinio eilėraščio linijas („Dainuokime dainas, kurių likimas mus išmokė…“), gamtos, ypač vakaro, nakties vaizdais gebėjo reikšti sunkias būsenas, jas apibendrinti: „Aš negaliu užmigt… ir mano kambary / tabako dūmuose vaidenas kruvinas rudens peizažas.“ Sukūrė ryškiausią savojo eilėraščio kontūrą – dar 1948 metais eilėraštis „Koksai ruduo!“:
Kaip dega medžiai! Jų tyli liepsna.
Į savo ilgesį kaip mes įsižiūrėję…
Ak, tuščias laikas… Ryt ir vėl diena.
Maža mergaitė, gelsvą lapą nešdama,
nueis alėja,
žvelgs į saulę,
mos ranka.
V. Dubindris – intelektualinio, filosofinio eilėraščio kūrėjas – bent jau tokia atrodo galėjusi būti jo poezijos perspektyva. Jautė ritminės eilutės galią, poezijos patosą kreipė moralinių tiesų linkui. V. Mačernio intonacijų atoskambiai – iš bendros pažinimo ekstazės: „Dabar aš pažinau Tave, kelionės drauge!“ Kultūros, literatūros aliuzijos. Kartu ir skaudžios tikrovės ženklinimas: „Mes gulime aikštėj ant akmenų / užkloti gedinčio dangaus calūno“ („Riteriai“). Nugalėti neįmanoma, bet neįmanoma ir pasiduoti be kovos:
Nė vienas nežadėjom nugalėt,
kai žemė atsivėrus mums po kojom degė.
Tai buvo neįmanoma! Kieno dabar eilė
įsmeigt į juodą sostą savo špagą?
Iš ketverto V. Dubindris atrodo turėjęs mažiausiai galimybių „evoliucionuoti“, pritaikyti savo eiles prie „socialistinio gyvenimo“. Eilėraščių rinkinys „Vigilijos“, pirmąja laida išleistas 1990 metais Kaune, buvo netikėtas. Eilėraščiai, slapta rašyti Lietuvoje XX amžiaus 5–7 dešimtmetyje. Dalis – stiprūs, savarankiški tekstai, ypač „Vigilijų“ ciklas. 1957 m. JAV išleistas A. Nykos-Niliūno eilėraščių rinkinys „Balandžio vigilija“; vigilija – budėjimas, būdravimas prieš šventę. Ankstyviausi V. Dubindrio eilėraščiai iš penkto dešimtmečio, ciklas „Berenikė“; ir tai sąsaja su A. Nyka-Niliūnu.
Kas mums yra anapus, priklauso nuo to, kas mums yra šiapus. Kur esame, ką pasirenkame, kieno esame pasirinkti. Karta lietuvių, gimusių maždaug tarp 1925–1930-ųjų, sunkiai bandyta. Ypač humanitarinė jos pusė, filologai, lituanistai. O iš jų labiausiai tie, kurie rašė eilėraščius, galėjo rašyti, buvo gabūs žodžiui. Pirmaisiais pokario metais daug gabių jaunų žmonių ėjo studijuoti lituanistikos. Lyg kokių dvasios apkasų kasti. Ieškoti tiesos. Tikėjimo. 1945 m. rugsėjo pradžioj dar gimnazistas V. Kubilius įrašė dienoraštyje: „Bloga be tiesos gyventi. Bloga neturėti tikėjimo“. Po dienos: „Nebėra kelio! Nėra tikėjimo. „Aš prašiau tik vieno, vieno tik tikėjimo“, – atsimenu Aleksandriškį“. Dar gimnazistai ar jau pirmakursiai, ši karta turėjo poeziją – jautė jos svarbą. Poezija, jei ji yra, yra daugiau nei poezija; tai ir moralinės atramos. Šią tiesą, jau kaip didelę viešumą, atskleidė Maironis, nepriklausomybės laiku įtvirtino vadinamieji modernieji neoromantikai; pokariu labiausiai jaunas galvas veikė Jonas Kossu-Aleksandriškis. Poezija yra ir lieka svarbiausias filologijos argumentas – ypač prigimtosios kalbos ir literatūros. Be literatūros negali subręsti pasauliui imlaus jauno žmogaus dvasia. 1944 metų lapkričio 20, visai prieš savo dar gimnazistišką gimtadienį V. Kubilius rašo laišką jaunų dienų ir viso gyvenimo bičiuliui Kaziui Grigui. Keliolika jų laiškų (1944–1948) galėtų būti spausdinami literatūros chrestomatijose gimnazistams; itin ryškūs jaunų žmonių savijautos, dvasinių būsenų liudijimai, literatūros dalyvavimas juose. Kelios mintys iš gimnazisto V. Kubiliaus (1944.XI.20) laiško. Laiškas K. Grigui, rimtas ir su šypsena, „su tema kaip rašto darbe“: „Grigas Kazys mano gyvenime“. Planas – nuo įžangos iki pabaigos. Su keturių dalių „dėstymu“. Mačerniška pradžia, iš didelių minčių, idealų. „Galbūt, Kazy, mes vėl kada nors kalbėsime, kaip reformuoti gyvenimą, ir Tu sakysi: „Reikia ne griauti, o lipdyti, statyti šalia.“ Ir aš su tuo sutiksiu. Nieko negalima griauti, negalima iš nieko padaryti viską. Reikia ne nuo gyvenimo reformos pradėti, bet nuo žmogaus reformavimo. Juk gyvenimą kuria ir jį reformuoja žmogus. Tačiau kaipgi žmogų keisti, kuria linkme sukti, jei tas didelis žmogus – tas idealas praėjo miglose ir yra tik pėdsakai, kuriuos ne visi randa ir ne visi nori rasti.
Kazy, Tu nuėjai to didžio žmogaus pėdsakais ir mane vedei. Aš ėjau, klupau, kėliausi, nes Tu mane kėlei…“
Atrodo, kad psichologinės pokario situacijos, jaunų žmonių sprendimai ir vidiniai apsisprendimai, apie kuriuos dar tik bandome kalbėti, toli, giliai, anapus. O iš tiesų ir čia pat, šiapus, Kauno ir Vilniaus universitetuose, kur tebeaidi pokario studentų lituanistų žingsniai, kur laiškai, rankraščiai, archyvai. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, dar anksčiau Lietuvių kalbos ir literatūros institute, kur humanistika, kalbos, tautosakos, literatūros tyrimai priglaudė pirmiausia pasišauktus poezijos, į ją dėjusius savo jaunas viltis. V. Kubilius, ilgai išlaikęs literatūros kritiko autoritetą. K. Grigas, įžymus tautosakininkas, galėjęs būti ir kelio vedlys, idėjų kėlėjas, formuotojas. Tylioji tautosakininkė Pranė Jokimaitienė (jaunesni lituanistai negreit tesuvokė, kad tai ta pati Pranė Aukštikalnytė, kuri bendrose gimnazistų nuotraukose su V. Mačerniu, jos jaunus eilėraščius jau buvo pagyrusi Salomėja Nėris). Kalbininkas V. Ambrazas – Dubindris, pagal poetinio vardo pasirinkimą. Institutas yra žengęs svarbių žingsnių – išleidęs savo iškiliųjų mokslininkų laiškų, dienoraščių. Ir toliau derėtų tai daryti, ypač tų, kurių likimo didelė dalis yra likusi anapus; taip pat anapus ir jų gyvento, bet jiems svetimo laiko. Marija Grigaitytė, ilgametė instituto Rankraštyno kaupėja ir tvarkytoja, slaptųjų jo fondų žinovė; neteisinga bus, jei tai ir nugrims užmarštyje.
K. Grigas (g. 1924 metais) 1945–1948 metais studijavo Kauno universitete, iš jo pašalintas. Vilniaus universitetą baigė eksternu po trejų metų. Knygoje „Kazio Grigo pokalbiai laiškais“ (2006) yra svarbios medžiagos nepriklausomos Lietuvos augintinių dvasinėms aspiracijoms suvokti, įspūdingi V. Kubiliaus ir K. Grigo laiškai vienas kitam. Iš jų matytis Kazio autoritetas, pripažįstamas ir dar gimnazisto Vytauto. Neabejotina, kad K. Grigas turėjo duomenų tyliai dvasinei lyderystei, dvasios programos kūrimui. Jis norėjo būti mokytojas, dirbti mokykloje, jei ir prisieitų likti Don Kichotu. Mokykla dar 1955 m. jam atrodė vienintelė prasmės buveinė. Bet buvo įtrauktas Simono Daukanto, taip pat ir jo dėmesio tautosakai (disertacija „Simonas Daukantas – lietuvių tautosakos rinkėjas ir leidėjas“). Jaunystės eilėraščiai liko anapus.
Su V. Kubilium kurį laiką buvo bendraklasiai, kai V. Kubilius mokėsi Vilkijos gimnazijoje. Patariamas ir K. Grigo, įstojo į Kauno universitetą, 1948 m. pavasarį iš jo pašalinamas. „Dėl antitarybinio laikymosi fakultete.“ Tokių buvo ne vienas – ir jų gyvenimai klostėsi anapus; ne vienu atveju prisitaikant bent tiek, kad galima būtų išlikti, bet visais atvejais anapus savo pačių poetinės kūrybos, ją atskiriant. Tarp K. Grigo adresatų iškyla dar vienas vardas, kuriam gal ir galėtų dar rastis kokia vietelė lietuvių kultūros istorijoje, – pradžios mokyklos mokytoja Klementina Misiūnaitė; tikriausiai viena iš trijų aklo lietuvių vaikų žaislų meistro Klemenso Misiūno dukterų, dešimčia metų vyresnė už K. Grigą, vadinasi, gimusi apie 1914 metus, kūrybinga, daug rašiusi, daug savo tomų, tarp jų ir dešimties knygų autobiografinį romaną, kuriame, anot jos, gal geriausiai aprašiusi savo vaikystę, vadinasi, ir tėvą, palikusi nežinioje, nesutikusi nieko išleisti į viešumą.
Karta, žmonės, apie kuriuos kalbame, skaudžiai išbandė iliuziją, kad galima atskirai – atskirai gyventi ir atskirai rašyti, kurti. Kūrybai lygiai reikia tylos kaip ir viešumos, kad būtų jos išbandyta, patikrinta. Gabių, talentingų žmonių kūryba tyloje neišvengiamai nutrūksta, o jei ir tęsiama, tai be pakankamos vitalinės energijos. Viešas, prisitaikymo ir kompromisų reikalaujantis kelias, kuriuo eina kiek jaunesni poetai, jau ne iš Kauno, jau ir įstoję į Vilniaus universitetą – Algimanto Baltakio, Alfonso Maldonio, Justino Marcinkevičiaus kartos. Vėluojanti Janina Degutytė, kaunietė, pirmaisiais savo eilėraščiais arti tyliojo ketverto. Rezistencinių nuotaikų, ilgai bijojusi viešumos. Ramutė Skučaitė, gimusi 1931 metais, 1949 metais ištremta į Sibirą, į Lietuvą grįžusi tik 1956 metais, Algimantas Mackus, 1932-ųjų gimimo, dar vaikas su tėvais pasitraukęs į Vakarus, „neornamentuotos kalbos“ poetas.
V. Kubilius daugiau ar mažiau visus šiuos skirtingų likimų poetus turėjo savo akiratyje. Prie savo likimui artimiausių viešai grįžo atgavus nepriklausomybę. Ketverto sutelktinėje knygoje „Anapus rudens“ reikšmingai apibendrino: „Nežinia, kaip būtų susiklostę „tylos brolių“ likimai, jei ledinė tyla nebūtų nutildžiusi jų kūrybos. Nežinia, koks būtų lietuvių poezijos ūgis, jei pirmaisiais pokario metais Lietuvoje nebūtų nukapotos jos šaknys.“ Tos nukapotos šaknys daug kur. Apkapoti ir tie tos pačios kartos kūrybingieji, kurie ryžosi viešumai. Kitaip, kitu būdu apkapotas ir Eugenijus Matuzevičius, žemininkų brolis, ir Eduardas Mieželaitis, ir Just. Marcinkevičius, ir J. Degutytė. Neatsakomas bendrai, bet įmanomas atsakyti atskirai klausimas – ką reikėjo daryti tiems, kuriems pirmaisiais žiauraus pokario metais buvo tarp šešiolikos ir dvidešimt, kurie jautė poezijos ir filosofijos trauką.
Linas Broga, ūkininkų sūnus, 1925 m. gimimo, į viešumą su kūryba negalėjo eiti dėl pasaulėžiūros, bet galėjo versti, fotografuoti, dirbti inžinieriaus ir aukštosios mokyklos dėstytojo darbą. Tik prasidėjus Atgimimui išspausdino kiek savo eilėraščių. Mąslios, reflektuojančios prigimties, reto sąžiningumo sau asmuo, jis ne kartą grįžo ir prie 1944 metų situacijos. Jau Zarasų gimnazijoje jautė artimumą humanitarinei veiklai, visą gyvenimą minėjo šviesius mokytojus, padėjusius dar paauglystėje susidaryti požiūrį į gyvenimą, stengtis nepasiduoti prievartos režimo ir piktų žmonių įtakai, jei neįmanoma daryti gera, tai bent stengtis nedidinti blogio. „Ką vėliau dariau, veikiau ar sunkiai ieškojau sprendimų, beveik visuomet jutau ryšį su šiais jaunos dvasios įžadais“.
1944 m. iš pradžių atrodę, kad antroji sovietų okupacija kiek sušvelnėjusi. Deja, greit jaunus vyrus ėmė gaudyti į sovietų armiją. Atrodė, kad išeitis tik viena – į mišką. Dar dvejojęs. „Kaimynas Petras Leleika anomis svyravimų dienomis pasakė: „Neik, neik. Anys dabar ataja ilgam. Prapulsi. Neik“. Yra minėjęs žodžiu, kad kaimynas ūkininkas, su kuriuo bendravę, dar pataręs verčiau mokytis. Prigimtinis kaimiečių atsargumas, jei okupantai atėjo ilgam, jauni herojai miškuose ilgai neišsilaikys. Bičiulis, su kuriuo kalbėjęsi apie mišką, slapstėsi bunkeryje Stelmužės krašte, bunkeris likviduotas, vieni žuvo, kiti dingo be žinios. Negalima neigti žuvusiųjų pasirinkimo prasmės, tragiškos, pažemintos išdavysčių. Bet nepaneigiamos ir alternatyvos, bandymai išlikti darant tai, kas įmanoma. Jau baigiantis praėjusio amžiaus septintajam dešimtmečiui dar buvo atkaklių tyliųjų, kurie abejojo viešosios, vadinasi, prisitaikiusios lietuvių kultūros prasme. Tylus ginčas, kuris Atgimimo metais vyko, garsėjo. Vieną labiausiai motyvuotų atsakymų yra pateikęs K. Grigas laiške jau minėtai mokytojai K. Misiūnaitei (1968.III.21): „Dieve duok, kad klysčiau, bet jeigu iš tikrųjų kažkas panašaus yra, tai aš norėčiau šį Jūsų nusiteikimą griauti. Kas būtų, jeigu per šį pokario dvidešimtmetį visi būtų taip galvoję ir darę? Tauta be savo gyvos kultūros yra žuvusi, o kaip tą kultūrą palaikysi, užsidaręs kiautą ir tylėdamas, užleisdamas savo pozicijas tiems, kurie atklydę iš svetur, tos kultūros nesupranta ir nenori suprasti? Aš noriu, kad mūsų literatūroje, dailėje, muzikoje, moksle ir apskritai visuose kultūros baruose būtų juo daugiau talentingų, savo kalbą ir tautą mylinčių žmonių, noriu, kad jie kurtų, kad jų balsas ir širdies liepsna būtų juntama ir įspūdinga. Mano supratimu, tai yra svarbiausia, ką turi suprasti ir visom įmanomom priemonėm daryti visa lietuvių inteligentija“. Šias K. Grigo mintis dera laikyti viena iš nelaisvos Lietuvos kultūrinių manifestacijų. Kiek šita laikysena buvo žinoma? Bent jau jaunesniems folkloristams, kasmet išvykstantiems į ekspedicijas, slapta užrašantiems ir partizanų dainų, ji buvo žinoma ir paveiki. Artimi, bičiuliški ryšiai siejo K. Grigą, V. Kubilių ir Donatą Sauką, artimai bendravusius ir šeimomis. Tikėtina, kad visi jie galvojo panašiai, kad tautos kultūros nepalaikysi „užsidaręs kiautą ir tylėdamas, užleisdamas savo pozicijas“.
„Tylos vaikai“, savo dvasinę raišką, savo poeziją palikę tyloj, perkėlę anapus, lieka išskirtinis lietuvių kultūros reiškinys. Apčiuopiame jo centrą, ypač lituanistinį branduolį, bet jis neabejotinai išsiplėtojęs, apima daug didesnį ratą žmonių ir iš kitų sričių. L. Broga – vienas ryškiausių atvejų. Be kultūros, buvimo joje, dalyvavimo joje ir tylieji negalėjo išvengti, rinkosi neutralesnes jos formas, nereikalaujančias įsipareigojimų, atsivėrimų. Nebuvo rezistentai nei disidentai, bet jų kultūrinė veikla bent iš dalies yra rezistencinė; itin svarbios jų laikysenos, veikusios su tais žmonėmis artimiau bendravusius, labiausiai jaunus. Atskirai svarbu suvokti poezijos podirvius, požemius, lyg savotiškas dvasines atsargas, perkeliamas į tylą, anapus. Neutralesnėmis kultūros formomis veikę talentingi žmonės patys buvo keliami, aktyvinami kad ir tyloje paliktos savo ir savo bičiulių poezijos.
Austėja Oržekauskienė. Apie neįvykusį Algirdo Juliaus Greimo ir Antano Vaičiulaičio „sandorį“ dėl Kristijono Donelaičio
2016 m. Nr. 12
Antanui Vaičiulaičiui
Paryžius, 1979.9.28
Mielas Tautieti,
dėkoju už antrąjį Jūsų siųstą laišką: jau penkeri metai, kaip, modo ecologistico, palikome Paryžių ir apsigyvenome kaime1.
Jūsų pastangos išvesti Donelaitį į platų pasaulį sveikintinos, aš irgi jį laikau tikru rašytoju. Taip aš jį ir esu pristatęs trumpoje liet[uvių] lit[eratūros] santraukoje „Encyclopedie de la Pleiade: Historie des littératures 2“2.
Tačiau priimti Jūsų pasiūlymo, deja, negaliu. Ir ne vien tik dėl laiko stokos. Jau keliolika metų „kovoju“ prieš impresionistinius priėjimus, prieš „įtakų“ ieškojimą palyginamosios literatūros srityje: mano pasirodymą su straipsniu apie Donelaitį mano kolegos ir mokiniai skaitytų „išdavyste“.
Ne tai, kad tokie klausimai man nerūpėtų, bet bandau prie jų kiek kitaip prieiti: štai vienas mano mokinys rašo doktoratą apie Čiurlionį, bet jau struktūralistiniais metodais. Išleidus tokią knygą, įterptą kolekcijoje tarp Kandinskio, Klee ar Malevičiaus, Čiurlioniui, man atrodo, daugiau pasitarnaujama, negu atskirais, truputį propagandistinio pobūdžio po pasaulį išbarstytais straipsniais. Žinoma, visko reikia.
Jūs užsimenate apie knygą lietuviškomis temomis. Gal teko girdėti, kad šiomis dienomis turi pasirodyti Mackaus Fonde mano studijų mitologinėmis temomis rinkinys „Apie dievus ir žmones“3. Nežinau, ką Jūs apie tokius dalykus manote. Mano tikslas – išryškinti šią lietuvių kultūros dimensiją (drauge kovojant prieš visokius pozityvizmus à la Balys4 ir iš viso prieš buką religijos supratimą) ir sukelti tai sričiai susižavėjimą. Atrodo, kad pačioje Lietuvoje tai jau duoda rezultatų, ne tik per tautosakininkus, bet ir rašytojų (cf Kukutis, Granauskas [sic]5) ir dailininkų tarpe.
Užtai ir rašiau tas studijas lietuvių kalba, nors jos galėtų turėti ir mokslinės vertės, įvertinant lietuviškąją religiją į indo-europiečių mitologijos sritį. Gal pats versiu į prancūzų k[a]l[bą], bet palankiai žiūrėčiau į knygos pasirodymą angliškai. Manau, kad viena ar kita universitetinė leidykla Amerikoje be sunkumų ją priimtų. Gal tokiu atveju ir Jūsų fondas rastų tikslinga padėti realizuoti vertimą?
Mielai Jus prisimenu ir skaitau senu pažįstamu ypač dėl dažnų Kossu pasakojimų: kaip žinote, jis per visą laiką skaitė vienu iš tikriausiu savo draugų ir, kas man svarbu, „padoriu žmogumi“ – o tokių, deja, maža.
Su pagarbiais ir nuoširdžiais sveikinimais lieku Jūsų Greimas6.
XX a. pradžioje gimusių Algirdo Juliaus Greimo (1917–1992) ir Antano Vaičiulaičio (1902‒1992) gyvenimuose galima nubrėžti šiokių tokių paralelių: pagrindinį išsilavinimą įgiję tarpukario Lietuvos gimnazijose7, aukštuosius mokslus abu išėjo Kauno Vytauto Didžiojo universitete (A. J. Greimas studijavo teisę, A. Vaičiulaitis – lietuvių ir prancūzų filologiją, pedagogiką, psichologiją), vėliau – Prancūzijos universitetuose: A. J. Greimas gavo psichologijos, fonetikos, prancūzų filologijos ir prancūzų medievistikos studijų sertifikatus, A. Vaičiulaitis tęsė prancūzų literatūros studijas. Tad bendro jų draugo Jono Kossu-Aleksandravičiaus (Aisčio) patarimais „nebūk durnas, nestudijuok literatūros“, „studijuok kalbą, tai bent šio to išmoksi“8 pasinaudojo kaip tik A. J. Greimas, kuriam buvo artimas J. Aisčio požiūris, kad „literatūros universitetuose neišmokstama, jinai mylima arba nemylima“9. Nors Grenoblyje juodu mokėsi tuo pat metu10, ten artimais draugais netapo; tuo stebėtis neverta – Paryžiaus Sorbonoje ir Grenoblio Collège des humanités lietuvių studentų bendruomenė tarpukariu buvo gausi11. A. J. Greimas tekstus tyrinėjo, A. Vaičiulaitis juos kūrė; sklandžiam jo rašymui turbūt šį tą reiškė ir sekretoriaus darbas pas Joną Jablonskį 1929–1930 m.
Vėliau šios paralelės nutolsta: kultūriniame, visuomeniniame ir politiniame gyvenime juodu reiškėsi skirtingai ir užėmė veikiau konfrontuojančias pozicijas. Savo europietišką tapatybę A. J. Greimas suvokė kaip suskilusią į dvi skirtingas dalis: lietuviškąjį ir prancūziškąjį „aš“ – viena kitą papildančias ir kartu viena kitai prieštaraujančias. Į politiką jis dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių buvo įtrauktas jau labai anksti12, ir šioje srityje pagrindiniu tikslu laikė Lietuvos laisvės kovą, kuri vienodai įpareigoja visas partijas. Politinei kairės ar dešinės perskyrai A. J. Greimas buvo linkęs priešpriešinti „aukštesnio laipsnio užsiangažavimą“, t. y. tokią poziciją, kai visai atsisakoma kam nors užsiangažuoti – jis tai vadino „kilniu stiliumi“13. Vis dėlto neskelbtame „Intelektualinės autobiografijos bandyme“14 savo politinio mintijimo raidą A. J. Greimas yra apibūdinęs kaip „pastovų ir nuolatinį slydimą iš dešinės į kairę“15. O A. Vaičiulaitis buvo nuoseklus dešiniojo, katalikiškojo lietuvių inteligentijos sparno atstovas – ateitininkas, šatrijietis16. Kaip galima suprasti iš A. J. Greimo laiško, jungiamąja grandimi tarp judviejų kaip tik ir tapo J. Aistis, kuris A. Vaičiulaitį, A. J. Greimo žodžiais tariant, laikė „vienu iš tikriausių savo draugų“, be to, „padoriu žmogumi“, o padorumas – vienas mėgstamiausių ir svarbiausių A. J. Greimo kriterijų vertinant žmones. Padorumą jis pirmiausia sieja su ištikimybe savo paties sąžinei. A. J. Greimui Cossue irgi buvo artimas draugas – kadaise kambariokas Grenoblyje, su kuriuo, kaip matyti iš laiškų, ryšius palaikė dar ilgą laiką po to, kai abudu pateko į priešingas Atlanto puses.
Antrasis pasaulinis karas A. Vaičiulaitį užklupo ne Lietuvoje, bet Vatikane, kur jis darbavosi kaip Lietuvos ambasados prie Šventojo Sosto spaudos atstovas – II kategorijos atašė. 1940 m. nustojus veikti Lietuvos atstovybei prie Kvirinalo, kai jos pastatas perduotas sovietų valdininkams, A. Vaičiulaičio padėtis komplikavosi – jis liko be atlyginimo. Nors gavęs Petro Cvirkos kvietimą svarstė grįžti į Lietuvą17, bet iš Amerikos atvykusio kunigo Jono Navicko pasiūlymu išvyko į JAV ir pradėjo dirbti Marianapolio kolegijoje Tomsone, kur ir nugyveno visą likusį gyvenimą. O A. J. Greimas iš Lietuvos pasitraukė tik pačioje karo pabaigoje – 1944 m. Pasak jo paties, tai buvo pasirinkimas, kai pasirinkimo nėra: tiek antinacinė, tiek antisovietinė rezistencinė veikla18 A. J. Greimą atvedė į akligatvį19, o artėjanti antroji sovietų okupacija grasino tremtimi – būtų sulaukęs tėvų likimo. Pirmieji A. J. Greimo laiškai, parašyti iš Prancūzijos, kurią pasiekė traukdamasis per Vokietiją, liudija šią kelionę buvus ilgą ir labai sunkią. Laiške J. Aisčiui jis pasakoja, kad ji trukusi septynis mėnesius – D. P. (Displaced Persons) stovykloje Vokietijoje20 teko įgyti ir naują kroviko profesiją, išmokti apkasų kasimo, pasėdėti kalėjime, patirti reicho tardymus. Nors Prancūzijoje įsitvirtinti nebuvo lengva, A. J. Greimas liko Europoje. Tiesa, minčių kraustytis anapus Atlanto turėjo ir jis. Iš susirašinėjimo su J. Aisčiu ir Jonu Baliu paaiškėja, kad buvo svarstomi darbo pasiūlymai konkrečiuose JAV universitetuose, net aptariamos praktinės kelionės detalės. Bet vietoje Amerikos, vos apsigynęs disertaciją, A. J. Greimas iškeliavo į Afriką – Egipte, Aleksandrijos universitete 1948–1958 m. jis dėstė prancūzų kalbą, o katalikiškoje mergaičių Dievo Motinos mokykloje – prancūzų kalbą ir literatūrą. Vėliau dar ketverius metus, prieš visam laikui sugrįždamas į Prancūziją, pakaitom dėstė Turkijoje, Ankaros ir Stambulo universitetuose.
Kaip karo metais rezistencinėje veikloje, taip ir pokariu išeivijoje išliko įtampa tarp liberalizmo idėjoms prijaučiančių ir katalikiškajam sparnui priklausančių lietuvių. VLIK’o veiklos perkėlimas į Vokietiją sukėlė nemažai aistrų, aštrėjo santykiai tarp Jono Deksnio šalininkų (jiems priklausė A. J. Greimas, Jurgis Valiulis-Karolis Drunga ir kiti) ir organizacijos vadovybės. 1948 m. laiške J. Aisčiui VLIK’ą A. J. Greimas vaizdžiai išvadina „plepių komitetu“, prikišdamas jam tai, kad perkeliant veiklą į Berlyną tauta liko be vadų ir be nurodymų21. Jo nuomone, realiems darbams ši organizacija tapo visiškai nebetinkama, nes jokių sprendimų priimti negali: „Tai bendrovė be atsakomybės, negalinti daryti lemtingų sprendimų. Ir dabar jie daugiausia užsiiminėja ateities Lietuvos valdžios klausimais, sudarinėja vyriausybes ir kt.“22 O kovos tikslas, A. J. Greimo nuomone, – „kraštui padėti, o ne jį valdyti, pripažinti žūstančio partizano kraujui primatą virš visų kad ir labai didelių polinkių“23, – omenyje turima tai, ką randame ir A. J. Greimo kovos draugo K. Drungos užrašuose: asmeninius moralinius įsitikinimus privalu atskirti nuo politinės veiklos24. Todėl A. J. Greimas ir keletas kitų rezistencijos aktyvistų (Jonas Deksnys, Vladas Bakūnas, K. Drunga, Algirdas Vokietaitis ir kiti) įkūrė alternatyvų neformalų sambūrį, kurio tikslas nebuvo kovoti su VLIK’u, bet veikti greta jo, padedant kovojančiam kraštui. Pasak jo, kaip tik šią organizaciją labiausiai ir puolė katalikai: laiške J. Aisčiui A. J. Greimas rašo, kad VLIK’e jie turėjo absoliučią daugumą, „o čia jaučia, kad reikalas ne jų rankose“25.
A. Vaičiulaitį A. J. Greimas laiškuose J. Aisčiui mini tarp „šventakuprių“ – su jais nesutarimų, pasirodo, būta ne tik politiniuose, bet ir praktiniuose reikaluose. Viename laiške jis, pavyzdžiui, pasakoja, kad jo artimo draugo Henriko Radausko leidėją Vytautą Saulių šie persekioja kaltindami nebūtomis nuodėmėmis (nepakankamu dievobaimingumu, lakstymu paskui sijonus ir pan.), kitame užsimena, kad nemalonę teko patirti ir jam pačiam – A. J. Greimui kartu su tuo pačiu V. Sauliumi ir Broniu Raila politinių oponentų pastangomis buvo nutrauktas BALF’o (JAV lietuvių įsteigto Bendrojo Amerikos lietuvių šalpos fondo) pašalpų karo pabėgėliams mokėjimas: „Aš jų Dievo neužkabinėju, o jie prie manęs lenda“26. Išaiškėja, kad nesantarvės šaknų galima ieškoti dar gimnazijos laikuose: laiške J. Aisčiui A. J. Greimas pasakoja savo klasėje turėjęs nemažai draugų, „perbėgusių“ iš „Žiburio“ marijonų gimnazijos, kurioje mokėsi ir A. Vaičiulaitis – ten jiems dėstęs dr. A. Kučas-Kučinskas, kurį A. J. Greimas apibūdina kaip „labai mielo paviršiaus žmogų“, bet „visų penkiolikos vaikinų lygiai nekenčiamą“. Jiems šis mokytojas, A. J. Greimo žodžiais tariant, buvo „prasmingiausias ir geriausiai pavykęs jėzuitizmo ir moralinio teroro įsikūnijimas“27.
Apskritai tikėjimą A. J. Greimas pirmiausia sieja su epistemologine problematika – tikėjimu paties pasaulio prasmingumu, tikėjimu tauta. Tikėjimas Dievą A. J. Greimo požiūriu – labai asmeniškas reikalas: „Apie Dievą dabar galima kalbėti: (a) sociologiškai: pagal paskutinius apklausinėjimo davinius, Prancūzijoje daug didesnis procentas žmonių, tikinčių į Velnio negu į Dievo buvimą, (b) asmeniškai: mano draugas, a. a. Michel de Certeau, jėzuitas ir filosofas, užklaustas, ar jis tiki Dievo buvimu, atsakė, kad neatsakysiąs, kadangi tai esąs jo privatiškas reikalas, (c) filosofiškai: Paul Ricoeur, giliai tikintis žmogus ir vienas iš žymiausių šių dienų filosofų – hermeneutų, paskutiniuose savo dešimtyje pasirodžiusių tomų nei karto nėra pavartojęs žodžio „Dievas“28, – rašoma tekste, kurį greičiausiai buvo numatęs „Baltų lankų“ kolonėlei „Literatūroje ir mene“ (nuo 1991 m. balandžio A. J. Greimas čia pasisakydavo aktualiais kultūros politikos klausimais ir nuorašą persiuntė laiške Arvydui Šliogeriui).
Žmogaus „padorumą“ A. J. Greimas vertina pagal jo kasdienę, visuomeninę veiklą, o ne pagal ideologinius ar religinius įsitikinimus, atveriančius prarają tarp „mes“ ir „jie“ – „dori žmonės kuria laužus ir karia vedlug29 teisybės“30. Laiške A. Šliogeriui save pusiau juokais pavadindamas „aktyviu visų religijų mylėtoju“, A. J. Greimas skeptiškai pasisako apie Lietuvoje praktikuojamas katalikų tikėjimo formas, kai ritualai, jo nuomone, tampa svarbesni už juos praktikuojančiųjų santykį su religija, Dievu, sąžine: „Grįžimas prie religijos, dažnai prie labiausiai atgyventų, „lenkiškų“ jos formų, atpalaiduoja nuo bet kokių sąžinės sąskaitų suvedimo, sodindamas prie bendro stalo ir niekšus, ir pusniekšius, ir padorius žmones“31. A. J. Greimas nori tikėti pasauliu, kaip kažką reiškiančiu, atskleidžiančiu savo prasmę, priešpriešindamas tam principą credo quia absurdum32. 1949 m. publikuotame straipsnyje pažymi, kad „XX-ojo amžiaus dialogas susiveda į tą patį – žmogaus laisvos valios ir predestinacijos ginčą <…>“33. Tai jis įvardija kaip aktualiausią šių laikų problemą.
1979-aisiais, kai A. Vaičiulaitis sėdosi rašyti laiško A. J. Greimui, pokarinės politinės aistros jau seniai buvo atvėsusios. A. J. Greimas tuo metu – pripažintas mokslininkas, vadovauja semiolingvistinių tyrimų seminarui, kurio pagrindu susiformavo Paryžiaus semiotikos mokykla. Dėsto École des Hautes études en Sciences Sociales (Aukštųjų socialinių mokslų studijų mokykla). Praėjęs daugiau nei dešimtmetis nuo jį išgarsinusios „Struktūrinės semantikos“ išleidimo, kuri vėliau buvo išversta į trylika užsienio kalbų ir laikoma vienu įtakingiausių veikalų semantikos ir semiologijos moksluose, taip pat ir Paryžiaus semiotikos mokyklos fundamentine studija. A. Vaičiulaičiui tuo metu septyniasdešimt treji, jau išėjęs į pensiją, bet vis dar aktyvus savo lietuviškuosiuose sumanymuose. Laiško pradžia leidžia suprasti, kad A. J. Greimas ir A. Vaičiulaitis pažįstami, tačiau aktyvaus bendravimo nepalaiko.
Vis dėlto „seno pažįstamo“, kaip A. Vaičiulaitį laiške pavadina jo adresatas, statuso nepakanka, kad A. J. Greimas priimtų pasiūlymą parengti straipsnį apie Kristijoną Donelaitį. „Encyclopédie de la pléiade: Histoire des littératures“ paskelbtame tekste apie lietuvių literatūrą K. Donelaičio „Metai“ aptariami skyrelyje „Poésie de servage et littérature religieuse“34. Lietuvių klasiko darbą A. J. Greimas įvardija kaip šedevrą – lietuvių nacionalinį epą, teisėtai įsirašantį tuometinės Europos literatūros kontekste greta Jacquesʼo Delilleʼio ir Jameso Thomsono35 darbų. Taigi pripažindamas lietuvių literatūros korifėjų „tikru rašytoju“ A. J. Greimas neatsisako rašyti apie patį K. Donelaitį ir jo neišsižada, bet nesutinka rašyti taip, kaip tai įsivaizduotų A. Vaičiulaitis. Tai, kad A. J. Greimas įrašo lietuvių epo autorių greta garsių Europos kūrėjų vardų, neturi nieko bendra su jam nepriimtinų literatūros kritikos mokyklų požiūriu, kai kūrinys ar kūrėjas analizuojami gretinant su kitais tekstais ar autoriais, kokiu nors būdu paveikusiais jo atsiradimą ar mąstymą. „Palyginamosios literatūros“ srityje dirbančių literatūros kritikų ir struktūralizmo, kurio pagrindu formavosi Paryžiaus semiotikos mokykla, prieiga prie teksto radikaliai priešinga. Čia užtenka paminėti, kad struktūralistinis požiūris pirmiausia deklaruoja teksto imanentiškumo principą: semiotikui kiekvienas atskiras tekstas yra savipakankamas tyrimo objektas, apimantis autonomišką reikšmių visetą. Tradicinėje semiotinėje analizėje atmetamas tradicinei literatūrinei analizei būdingas polinkis psichologizuoti, lyginti, kitaip tariant – teksto reikšmės šaltinių ieškoti už paties teksto. Pagrindine „Struktūrinės semantikos“ mintimi laiške A. Šliogeriui A. J. Greimas įvardina tezę, kad „prasmė yra, tik kad nemokam apie ją kalbėti“36. Todėl jam nepriimtinas „įtakų ieškojimas“ – semiotikui tai tiesiog nerelevantiška teksto analizės priemonė. Jo mokslinės veiklos kelias – veikiau „metodo ieškojimas“: pradėjęs nuo semantikos tyrinėjimų, vėliau ėmė domėtis kalbų arba ženklų sistemų konstrukcijos principais ir prasmės kūrimą, jos pagavą aprašė sukurdamas semiotinės analizės pagrindus, leidžiančius pasiūlyti metodologiją, pritaikomą iš esmės visuose socialiniuose moksluose: nuo literatūros tekstų iki fotografijos, architektūros, muzikos, dailės ir kt. Galiausiai jo svarstymų centre atsiduria estetinis, jusliškai patiriamas diskurso matmuo. Jei A. J. Greimas ir būtų rašęs apie K. Donelaitį, tai tik struktūralistiniais metodais. Užuomina apie „impresionistinius priėjimus“ nereiškia, kad suvokiantysis subjektas A. J. Greimo sampratoje atmetamas kaip toks. Tokiam požiūriui jis priešpriešina savąjį – mokslinį, kuris neatmeta, kad kūrinio interpretacijų gali būti keletas, tačiau bet kurios analizės siekiamybė yra metodinis tikslumas, rišlumas, išvalytas nuo tekstui svetimų asmeninių įspūdžių. Tai taikytina ir A. Vaičiulaičio prašymo atveju, kuris greičiausiai susijęs ne su K. Donelaičio teksto analize, bet su jo įrašymu į literatūros kritikos lauką.
Iš cituoto laiško galima suprasti, kad tiek A. Vaičiulaičio pastangas „išvesti Donelaitį į platų pasaulį“, tiek savąją lietuvių mitologijos studiją „Apie dievus ir žmones“ A. J. Greimas laiko pirmiausia tarnyste tautai, savajam kraštui. Savo prievole jis, gyvendamas svetur, laikė kultūrinių ryšių su sovietinėje Lietuvoje likusiais intelektualais puoselėjimą. Vos tik susilpnėjus „geležinei uždangai“ A. J. Greimas ėmė megzti ryšius su tautiečiais Lietuvoje: siuntė jiems naujausias mokslo ir literatūros publikacijas, bandydamas pristatyti pasaulinio konteksto aktualijas, domėjosi Vilniaus aukštųjų mokyklų veikla ir teikė joms konkrečius pasiūlymus, palaikė asmeninį ryšį su krašto lietuviais – pats Lietuvoje skaityti paskaitų lankėsi 1971 ir 1979 m. Vėlyvoji A. J. Greimo epistolika liudija jį atgavus viltį, kad įmanoma mažinti sovietinės Lietuvos kultūrinę asimetriją, kokiu nors būdu įrašyti ją į Vakarų civilizacijos kontekstą: „Čia ir yra Lietuvos kultūrinė problema: kaip padaryti, kad tai, kas vakaruose filosofijos, literatūros ar net mokslo teorijose aktualu, būtų ir lietuvių intelektualų mąstymo locus?“37, rašo jis laiške A. Šliogeriui.
Rezistencinė kova išeivijoje dėl Lietuvos laisvės ir reikalavimas „neužsiangažuoti“ politikoje A. J. Greimui ilgainiui įgijo kovos dėl kultūros ir švietimo, kaip svarbiausių lietuvių bendruomenės išlikimo sąlygų, pobūdį. Lietuvių mitologijos studijoms mokslininkas kėlė aiškiai suformuluotą misiją – puoselėti lietuvių tautos bendrystę, sugrąžinti jai pasitikėjimą ir savisaugos jausmą pasaulyje, kurį jis laikė praradusiu ar beprarandančiu bet kokias bendražmogiškas vertybes. Jam tai – „drauge ir šaknų, ir tikėjimo ieškojimas“38. 1976 m. kalbėdamas su Romu Sakadolskiu per „Amerikos radiją“, A. J. Greimas reflektuoja savąjį tautosakos studijų matymą, pabrėždamas, kad „tautosaka – tai yra gal deformuotas, gal jau suprastintas, bet tai yra viso mitologinio pasaulio, viso kultūrinio pasaulio atspindys. Kad išeinant iš tautosakos galima, pavyzdžiui, bandyti atstatyti senovės lietuvišką kultūrą ir senovės lietuvių religiją“39. Čia jis pirmiausia polemizuoja su J. Balio įtaka atliekamoms lietuvių etnografinėms studijoms – neatmesdamas archyvavimo reikšmės A. J. Greimas kritikuoja pernelyg pozityvistinį požiūrį į tautosaką ir pasigenda platesnių kultūrinių interpretacijų bandymų, mokslinių analizės metodų taikymo šioje srityje.
O svarstant apie lietuvių literatūrą susidaro įspūdis, kad A. J. Greimo ir A. Vaičiulaičio „skonis“ tiesiog buvo skirtingas, nors tai ir negali būti ganėtinai rimta priežastis A. J. Greimui nesutikti bendradarbiauti K. Donelaičio projekte. Štai laiške J. Aisčiui jis atskleidžia savo planus pasiūlyti naują, kitokį žvilgsnį į lietuvių literatūros istoriją, kuris, jo teigimu, katalikiškos pakraipos literatams buvęs labai nepriimtinas. A. J. Greimui „kertiniu akmeniu visos pokarinės poezijos“ tampa Kazys Binkis40. Kodėl K. Binkis? Literatūra A. J. Greimui ir vėl neatsiejama nuo tautinių vertybių: „Ne literatūrinę mokyklą sukurti jam rūpi, ne eksperimentus poezijoje daryti, jis kovoja už tautinę kultūrą ir už kultūringą tautą“, – taip jis dar 1942 m. pasisakė Šiaulių teatre surengtame viešame K. Binkio mirties paminėjime41. K. Binkis imponuoja dėl to, kad jam nerūpi „sielos begaliniai kentėjimai dėl nenusisekusio bučkio“, bet „didžioji per visus amžius švietusi poetui lietuviui idėja, aisčių tautos išlikimo idėja“42. Skirtingai nuo politikos, kur A. J. Greimas griežtai reikalavo atskirti asmeninę „moralę“ ir veiksmo reikalaujančią idėją, literatūroje jis rašytojo moralę iškelia kaip būtinybę, kaip atsakomybę už tuos, kuriems rašoma. Ars gratia artis, jo nuomone, veda į fetišizmą; rašytoją jis lygina su batsiuviu: „Amatininkas gamina gerus batus ne dėl pačių batų, o dėl to, kad jis autentiškuose santykiuose su žmonėmis, kurie tuos batus nešios“43. Tik tiek, kad rašytojas prekiauja ne gerai pasiūtais batais. Tai, kas parašyta, vertės ir prasmės tegali turėti tuomet, kai užrašyti žodžiai yra „tikri“: vadinasi, įtikinantys, privalantys perduoti universalias vertes. Rašymas yra etinis aktas, nes „rašymo aktas turi tą paslaptingą galią, kad jis Jono ar Petro silpną falcetą prieš jo paties valią paverčia žmogaus sąžinės balsu“44.
Atrodo, kad K. Donelaitis A. Vaičiulaičiui buvo itin svarbi figūra – pavyzdžiui, kai kuriuose šaltiniuose galima rasti liudijimų, kad kaip tik jo iniciatyva Vašingtone atidaryta šeštadieninė lituanistinė mokykla buvo pavadinta K. Donelaičio vardu45 (nors pačios mokyklos tinklalapyje nurodoma, kad toks buvęs bendras moksleivių tėvų sprendimas). Mokyklos „dvasia“ atrodo nedaug tepakitusi ir šiais laikais: štai 2016 m. spalio pradžios antraštė mokyklos internetinio puslapio naujienų skiltyje, ko gero, būtų sulaukusi ironiškos A. J. Greimo šypsenos: „Su tautiniais rūbais – į iškilmingas mišias“. Dar 1976 m. vizitas JAV ir Kanadoje A. J. Greimui paliko nevienareikšmišką įspūdį apie Amerikos lietuvių bendruomenę: viena vertus, lietuvių gausa jam leido patirti „grynai lietuvišką atmosferą“46. Bet, kita vertus, kultūrinė jų veikla jam atrodo išlaikoma „per daug tradiciniuose trafaretuose“47 – polka su ragučiais savaime nėra nieko bloga, bet dėmesio centrą sutelkus į folklorą prarandamas platesnis kultūrinis akiratis, ryšys su visame pasaulyje išsisklaidžiusia lietuvių bendruomene ir gresia izoliacija „parapijos“ lygmenyje. Pavyzdžiu siūlydamas žydų ar armėnų bendruomenes, A. J. Greimas kalba apie aukštesnio lygmens solidarumą, apimantį mokslinį, profesinį tautiečių bendradarbiavimą, leidžiantį ieškoti naujoviškesnių organizavimosi formų.
Kaip konstatuoja Vytautas Kubilius, „daugelis lietuvių rašytojų, debiutavusių tarpukaryje, taip ir neišėjo iš samanotos lietuviško kaimo gryčios, kuri nuo „Aušros“ laikų tapo visų vertybių centru mūsų kultūrai. Lietuviško kaimo pasaulis, sustingęs prieškariniame laike, tapo žmogiškų vertybių viršūne, jau negrįžtamai prarasta, o agrarinė sankloda buvo sureikšminta kaip tautos egzistavimo pagrindas“48. A. J. Greimo gyvenime nostalgija irgi labai reikšminga dimensija, bet kiek kita prasme. Jam – tai erdvė, „kuri lieka tarp hic et nunc, „čia ir dabar“, ir to, kas galėtų būti ir gal nebus, kas galėjo būti ir ko nebuvo, toje įtampoje aš ir įrašau estetinę ir intelektualinę kūrybą“, – prisipažįsta laiške Aleksandrai Kašubienei49. Nostalgija šiuo atveju tampa varomąja jėga, akstinu veikti, mąstyti, galimybe autentiškai patirti dabar, kaip praeities, dabarties ir ateities sampyną.
Tad šiokį tokį skirtumą tarp šių dviejų nostalgijų, ko gero, galima nujausti. Viena jų atsitveria ir įsišaknija prarastojoje lietuviškoje praeityje, o antroji tarpsta dialektiškai santykiaudama su dabartimi ir nuolat mesdama žvilgsnį ateities projektų linkme. Žvelgiant iš tokių skirtingų perspektyvų pačiose įvairiausiose plotmėse, A. J. Greimo ir A. Vaičiulaičio sandoris dėl K. Donelaičio turbūt ir negalėjo įvykti. Iš tuo metu JAV kūrusių lietuvių rašytojų tik vienintelis Algirdas Landsbergis ėmėsi anglų kalbos. Nors A. J. Greimas paskelbė išties daug publicistinių tekstų išeivijos spaudoje, intensyviai gimtąja kalba susirašinėjo su lietuviais, kaip mokslininkas jis ir mąstė, ir rašė prancūziškai. Tai jis vadino „schizofrenišku“ gyvenimu, bet toks jam buvo vienintelis galimas kelias, kaip neužsidaryti praeityje ir savąją Lietuvą projektuoti taip, kad ji lietuviams ir pasauliui reikštų ne tik tai, kas praėję ir prarasta, bet ir tai, kas ji galėtų tapti. Atsakymas A. Vaičiulaičiui diplomatiškas. Prie jo turbūt galima pridurti tai, ką A. J. Greimas formuluoja kitame savo tekste: „Moralas: laiškus reikia mokėti skaityti – ir tai, ką jie sako, o ypač tai, ko jie nepasako“50.
Publikacija parengta Lietuvos mokslo tarybos lėšomis pagal Valstybinę lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programą, sutarties Nr. LIP-039/2016/LSS-180000-419.
1 122 km nuo Paryžiaus esantis miestelis Condé-sur-Huisne (Žemutinės Normandijos regionas). Sodyboje „La Chaussée“ A. J. Greimas gyveno nuo 1974 m.
2 Poésie de servage et littérature religieuse // Encyclopédie de la pléiade: Histoire des littératures. – T. 2. – Paris: Gallimard, 1956.
3 Greimas A. J. Apie dievus ir žmones. Lietuvių mitologijos studijos. – Chicago: AM & M Publications, 1979.
4 Jonas Balys, žinomas lietuvių etnologas, nuo 1948 m. gyvenęs JAV.
5 Turimi omenyje Marcelijus Martinaitis („Kukučio baladės“, 1977) ir Romualdas Granauskas (1975 m. išleista jo knyga „Duonos valgytojai“, kurioje buvo apysaka „Jaučio aukojimas“).
6 Rankraštis. Antano Vaičiulaičio fondas [GEK-72994]. Nuorašas Jūratės Levinos, tekstą parengė Virginijus Gasiliūnas. A. J. Greimo laiškas A. Vaičiulaičiui – vienas iš daugelio neskelbtų jo tekstų (laiškų, rankraščių, interviu), rengiamų publikavimui dvitomėje studijoje „Algirdas Julius Greimas. Asmuo ir idėjos“ (sud. Arūnas Sverdiolas). Studija skirta 100-osioms A. J. Greimo gimimo metinėms, kurias minėsime 2017 m. UNESCO paskelbė ateinančius metus A. J. Greimo metais.
7 A. Vaičiulaitis – prancūzų kalbos paruošimu garsėjusioje Vilkaviškio „Žiburio“, A. J. Greimas – Rygiškių Jono gimnazijoje, pastarojoje mokėsi ir Jonas Basanavičius, Kazys Girnius, Vincas Kudirka, Jonas Jablonskis ir kiti.
8 Greimas A. J. Iš arti ir iš toli. Literatūra, kultūra, grožis. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 106.
9 Ten pat.
10 A. Vaičiulaitis – 1936–1938 m., A. J. Greimas – 1936–1939 m.
11 1926 m. Paryžiuje buvo įsteigta lietuvių studentų draugija, veikė ateitininkų kuopa. Grenoblyje kartu su A. J. Greimu studijavo garsūs lietuvių vertėjai Aleksys Churginas, Ramutė Iešmantaitė-Ramunienė, taip pat J. Aistis, Birutė Sirutytė (vėliau Drungienė), Birutė Skučaitė, Ženė Kučinskaitė, Aldona Dirmantaitė ir kiti.
12 Studijas Grenoblio universitete sustabdė, nes 1939 m. buvo paimtas į Lietuvos kariuomenę, po metų įsiveržus sovietų armijai, įrašytas į ją. 1941 m. įsiliejo į antisovietinio pasipriešinimo judėjimą – Lietuvių aktyvistų frontą. Birželį tėvai ištremti į Sibirą, kur jo tėvas Julius Greimas nebeišgyveno nė metų. 1942 m. įsijungė į LLKS (Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos) veiklą. 1943 m. Trečiajam reichui dedant pastangas suformuoti vietinius SS legionus, laikraštyje „Laisvės kovotojas“ nuolat skelbė publikacijas, raginančias nepasiduoti vokiečių spaudimui (kaip žinoma, Lietuva ir Lenkija liko vienintelės valstybės, kuriose nebuvo suformuoti vietiniai SS legionai).
13 Greimas A. J. Iš arti ir iš toli. Literatūra, kultūra, grožis. – P. 303.
14 Datuojamas apie 1960 m., rankraštis, VUB RS F245-121.
15 Ten pat.
16 1929–1932 m. A. Vaičiulaitis ėjo katalikiškos pakraipos, iki šių dienų gyvuojančio žurnalo „Ateitis“ atsakingojo redaktoriaus pareigas.
17 P. Cvirka ir A. Vaičiulaitis iki jam išvykstant į Vatikaną, net ir būdami priešingų politinių pažiūrų, sėkmingai bendradarbiavo 1938–1940 m. „Sakalo“ leidyklos leisto kultūros ir literatūros žurnalo „Dienovidis“ redakcijoje (kartu su B. Brazdžioniu ir J. Šimkumi). 1940 m. P. Cvirka laiške A. Vaičiulaičiui rašo: „Tavo Tėvynėje, kurią Tu palikai prieš didžiuosius įvykius, prasidėjo tikrai pilnas entuziazmo, kūrybingas gyvenimas. <…> Lietuvos tarybinei respublikai reikalingi visi geros valios, gabūs ir norį dirbti žmonės. Mano patarimas vienas: mesk viską ir grįžk. Darbo atsiras. Jeigu tik supranti ir įvertini tuos didžiulius mūsų tėvynėj įvykusius pasikeitimus, jei tik nori dirbti – Tau darbo bus iki kaklo. Jei apsispręsi negalįs kol kas rašyti – galėsi versti klasikus arba redaguoti klasikų leidinius.“ Komentuodamas savo situaciją laiške J. Aisčiui A. Vaičiulaitis rašė: „Nūn pats nežinau, kur dingsiu. Gal Lietuvon grįšiu, gal čia liksiu, kol galėsiu, gal ir už vandenų toli išplauksiu…“ (cit. iš http://www.nromuva.lt/files/2012-3.pdf, žiūrėta 2016 10 19).
18 Nuo 1941 m. kovo – antisovietinio pasipriešinimo judėjimo LAF (Lietuvių aktyvistų fronto) dalyvis, nuo 1942 m. įsijungė į LLKS (Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos) veiklą, kurią nuo 1943 m. rudens koordinavo vienybe nepasižymėjęs ir realiais darbais ne itin garsėjęs VLIK (Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas), publikuodavo straipsnius sąjungos laikraštyje „Laisvės kovotojas“.
19 „Kas iš to išėjo – pats matai. Vieni patys išsibėgiojom, kitus išgaudys ir išbarstys į keturias pasaulio šalis“ (iš 1945 04 19 nepublikuoto laiško J. Aisčiui, LLTI BR, F100-1263/2).
20 Bostone išleistos „Lietuvių enciklopedijos“ duomenimis po Antrojo pasaulinio karo Vokietijos D. P. stovyklose buvo apie 200 000 žmonių iš Baltijos šalių. 1948 m. JAV priėmus įstatymą įsileisti 200 000 D. P., į JAV išvyko apie 27 000 lietuvių.
21 Nepublikuotas 1948 04 17 d. rankraštis, LLTI BR, F100-1263/16.
22 VLIK’as siekė tapti pripažinta Lietuvos vyriausybe egzilyje (plačiau apie tai – Daivos Dapkutės monografijoje „Lietuvių išeivijos liberaliosios srovės genezė“. – Vilnius: Vaga, 2002. – P. 48).
23 Ten pat.
24 VDU ISC KDF.
25 LLTI BR, F100-1263/16.
26 Ten pat.
27 Turimas omenyje Antanas Kučinskas (Kučas)-Gervydas (1900–1988), pats baigęs Rygiškių Jono gimnaziją, studijavęs Nansi ir Grenoblio universitetuose. 1927–1928 m. dirbo Marijampolės marijonų gimnazijos ir mokytojų seminarijos istorijos mokytoju. Išgyvenęs Štuthofo koncentracijos stovykloje, po karo gyveno Lenkijoje ir Prancūzijoje, nuo 1946 m. gyveno ir dėstė JAV. Iš A. J. Greimo laiško J. Aisčiui, LLTI BR, F100-1263/11.
28 Nepublikuotas rankraštis (ASl/GC sk. a.).
29 Lenkų k. ž. „według“ – „pagal teisybę“.
30 Ten pat.
31 Literatūra ir menas. – Nr. 2320. – 1991. – Gegužės 18; Akiračiai. – Nr. 5. – 1991. – Gegužė. Prieiga per internetą [žiūrėta 2016 04 04]. Kitame straipsnyje A. J. Greimas panašiai užsimena: „Visuomenės moralė. Ji, deja, „atgimti“ negali, ir nei pamokslai, nei procesijos jos neatgaivins. Jau vien dėl to, kad 1940 m. palikome Lietuvą – žemės ūkio kraštą, o radome dabar jau miestiečių tautą“ („Sukurti lietuvišką Daniją“, laiškas Vytautui Kavoliui // Metmenys. – Nr. 60. – 1991, prieiga per internetą [žiūrėta 2016 04 04]).
32 Laiškuose S. Žukui, A. Šliogeriui A. J. Greimas cituoja baskų filosofą, novelistą Miguelį de Unamuno’ą: „Tikiu, nes tai absurdiška.“
33 Greimas A. J. Laisvė ir užsiangažavimas // Šviesa. – Nr. 7. – 1949. – P. 1–2.
34 Poésie de servage et littérature religieuse // Encyclopédie de la pléiade: Histoire des littératures. – T. 2. –P. 1438–1450.
35 Jacques’as Delille’is (1738–1813) – prancūzų literatūros klasikas, vadinamas „prancūziškuoju Vergilijumi“. Jamesas Thomsonas (1700–1748) – škotų rašytojas, išgarsėjęs poema „Four seasons“ (1730).
36 1990 08 29 nepublikuotas rankraštis, ASl/GC.
37 Iš 1990 04 20 laiško A. Šliogeriui (rankraštis, ASl/GC sk.a.).
38 Greimas A. J. Iš arti ir iš toli. Literatūra, kultūra, grožis. – P. 282.
39 Laidos įrašas saugomas skaitmeniniame A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro archyve.
40 1947 09 09 nepublikuotas rankraštis, LLTI BR, F-100-1263/7.
41 1947 09 09 nepublikuotas rankraštis, LLTI BR, F-100-1263/7.
42 Ten pat.
43 Ten pat. – P. 371.
44 Ten pat. – P. 373.
45 http://suduvis.lt/2016/06/13/antanas-vaiciulaitis-rasytojas-gyvenima-paskyres-lietuvai/[žiūrėta 2016 10 19].
46 Iš A. J. Greimo pokalbio su Henriku Žemeliu Kanados lietuvių radijo laidoje „Margutis“ (įrašas saugomas GC/Sk).
47 Ten pat.
48 Kubilius V. Egzodo literatūra // XX amžiaus literatūra (1996). Prieiga per internetą: http://www.tekstai.lt/tekstai-apie-tekstus/6371-vytautas-kubilius-egzodo-literatura-1996.htmlcatid=94%3Abendroji-literatros-kritika [žiūrėta 2016 10 14].
49 Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kašubienės laiškai / Sudarytoja A. Kašubienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2008. – P. 36.
50 Greimas A. J. Baltų lankų kolonėlės „Literatūroje ir mene“ // Baltos lankos. – Nr. 30. – 2009. – P. 168.
Ramūnas Čičelis. Jono Meko kūrybos autobiografiškumas
2016 m. Nr. 11
Jono Meko kūrybos recepcija Lietuvoje iki šiol yra probleminė: dėl itin mažos distancijos tarp autoriaus asmenybės ir kūrybos pastaroji traktuojama kaip sunkiai analizuojama. Kadangi J. Mekas atmeta beveik visą šiuolaikinį lietuvių literatūros diskursą ir remiasi tik labai tradiciniais autoriais (Kristijonu Donelaičiu, Žemaite ir keliais kitais), jo kūrybos tyrinėtojams kartais sunku remtis estetiniais literatūros vertinimo kriterijais, kurių pagrindas – kūrinio meninės vertės klausimas. Eksperimentinių J. Meko sapnų užrašų recepcijos Lietuvoje beveik nėra.
XXI a. antrojo dešimtmečio Lietuvoje jau ne vienus metus prieinami Vakarų pasaulio meno procesus fiksavę diskursai. Analizuojant J. Meko literatūrą ir kiną, svarbus ir specifinis kūrybos lietuviškumas: daugelis jo kūrinių yra paveikti Lietuvos kaimo tradicijų – rodo autoriaus ryšį su gimtaisiais Semeniškiais.
J. Meko kino recepcija Lietuvoje kelia dar daugiau problemų: dėl sovietmečio suvaržymų Lietuvoje nevyko daugelis XX amžiaus antrosios pusės Vakaruose vyravusių meno procesų, dažniausiai standartiškai kartojama, kad J. Mekas – Amerikos kino avangardo „krikštatėvis“, vengiama gilesnės analizės. Vis dėlto ir Vakarų šalyse J. Meko kinas dažniausiai apibūdinamas gana vienpusiškai: siaurai nagrinėjamas tik kaip dienoraštinė kūryba, kurios daugelis idėjų lieka už analizės objekto ribų, arba kaip bendrojo Vakarų kino istorijos diskurso dalis, kurios specifiškumas ir individualumas yra svarbus tik Amerikos kino avangardo kontekste. Viena iš esminių priežasčių, dėl kurių J. Meko kinas Lietuvoje dažnai vertinamas skeptiškai, yra žinių stoka – Lietuvoje prieinami tik keliolika pačių svarbiausių jo filmų (iš viso filmografijoje – daugiau nei šešiasdešimt kūrinių). Retrospektyvinės jų transliacijos per Lietuvos nacionalinį televizijos kanalą negali užpildyti gilesnio analitinio žvilgsnio spragų. Dar didesnė problema yra ta, jog su J. Meko kinu susiję tekstai (recenzijos, autoriaus užrašai ir kt.) iki šiol nėra susisteminti, todėl prieinami tik asmeniniame autoriaus archyve, kurį jis saugo savo namuose Niujorke, ir Antologijos filmų archyve, kuris yra vis dar gana uždara institucija, neturinti viešo dokumentų katalogo: teisinamasi, jog medžiagos yra itin gausu, todėl nespėjama jos kataloguoti ir apdoroti.
Šio straipsnio tikslas – remiantis fenomenologine metodologija, išanalizuoti J. Meko kūrybos autobiografiškumą, kuriam būdingos filotopinės žiūros ypatybės. Filotopinė žiūra, jos pagrindai kyla iš egzistencinės fenomenologijos filosofinių pažiūrų sistemos: fenomenologiją su filotopija sieja būties samprata, antlaikiškumo idėja, vietiškumo traktuotė, dėmesys verbalinei kalbai, atvaizdo definicija, todėl, analizuojant ir J. Meko literatūrinę, ir kino kūrybą, taikoma fenomenologinė tyrimo metodologija.
J. Meko filmai, būdami prieinami tarptautinei publikai, įvairių autorių nagrinėti kaip amerikietiškojo kino avangardo istorinės pradžios, susiformavimo ir raidos dokumentai. Bene svarbiausias veikalas, kuriame aprėpiama beveik visa J. Meko filmografija iki XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio, – Davido E. Jameso sudarytas fundamentalus straipsnių rinkinys „Išlaisvinti kiną: Jonas Mekas ir Niujorko pogrindis“1. Šioje knygoje publikuojamus straipsnius galima grupuoti pagal tai, į kokius kūrybinius bei socialinius veiklos aspektus autoriai gilinasi: analizuojami J. Meko kino kritikos tekstai, atskleidžiama jo dienoraštinių filmų specifika, J. Meko įsitvirtinimo Niujorko pogrindiniame kultūriniame gyvenime istoriniai kontekstai, jo poezija anglų kalba.
Literatūrinė J. Meko kūryba sistemiškai tyrinėta nedaug. Yra tik keli tyrimai, kuriuose plačiau analizuojami literatūros tekstų kultūrologiniai ir recepcijos klausimai. J. Meko literatūrinės ir kino kūrybos filotopinė žiūra, remiantis fenomenologine metodologija, iki šiol nenagrinėta. Straipsnių autoriai konstatuoja, kad J. Meko literatūrinę kūrybą dėl įvairių priežasčių apibūdinti ir apibrėžti yra problemiška. Dauguma tekstų apie J. Meko knygas yra eseistinių recenzijų pobūdžio, dažniausiai gana paviršutiniškai atskleidžia vos vieną ar kelis aptariamo kūrinio bruožus.
Eilėraščių rinkinys „Dienų raštai“ pirmąkart išsamiau nagrinėjamas literatūrologės Ritos Tūtlytės straipsnyje „Jonas Mekas: „pasaulio, kuriuo galėčiau džiaugtis“ apologija“. Taip pat analizuojama ir J. Meko proza. R. Tūtlytė išsamiai ir detaliai nagrinėja „gyvenimo filosofijos“ įtaką jo kūriniams, apibendrindama, jog J. Mekas, veikiamas Vakarų „gyvenimo filosofijos“ autorių minčių ir įtakos, sukūrė originalius tekstus, kuriuose pateikia savitą gyvenimo ir kūrybos sampratą: „Nevienareikšmis J. Meko santykis su filosofija: jis neseka jokia filosofine sistema, idėjų neplėtoja, pamažu susiklosto netgi kiek parodijinis jo santykis ir su filosofija, ir su rimtumu. Įmanu atpažinti J. Meką kaip gyvenimo filosofą, kuriam būdingas nesisaistymas su sistemine filosofija, maištas prieš akademiškumą, „žinojimą“, nuolatinis klausimų apie save ir savo gyvenimą kėlimas iš savosios patirties“2. Šis teiginys – vienas universaliausių J. Meko kūrybinės visumos apibūdinimų.
Tyrimo teorinės prieigos
„Filotopija – tai meilės tam tikrai vietai apmąstymas, o filotopai – tai žmonės, turėję arba turintys tam tikros vietos, kurią aš vadinu vietove šiapus horizonto, arba meilės lauku, egzistencinę patirtį, <…> šią vietą ir vietovę – nes vietovė yra daiktiškai artikuliuota ir daiktiškai individualizuota vieta – mes vadinome ir vadiname tėvyne, gimtine arba tėviške“3. Arvydas Šliogeris literatūros ir literatūros filosofijos atžvilgiu laikosi skeptiškai kritinės nuomonės: „Tiek literatūra, tiek ir literatūrinė filosofija sukuria transcendento iliuziją, fiksuoja anapus-ilgesį, todėl geriausiu atveju (kai atsisakoma grubaus fotografizmo ir reportažo) aprašinėja iliuzijos ir ilgesio, taigi – nepakankamumo, emocines struktūras“4. Vis dėlto vėlyvuosiuose darbuose A. Šliogeris pateisina fotografinį mylimos vietos fiksavimą, pavadindamas šį veiksmą ir jo esmę „fotosofija“: „Fotoaparatas (labai reikėtų pirmapradžio lietuviško žodžio) yra antimitinė, antikalbinė mašina, netgi antimašina, „pagoniško“ skepsio dėžutė, paties daikto galimybės pripažinimas, tyroji pasaulio akis, juslinių duočių apoteozė“5. Taigi filotopinė literatūra artima fotografijai, nes literatūros kūrinių autorius į mylimą vietą žiūri ne kaip į vietą anapus, o kaip į vietą šiapus horizonto. Autorius ne primeta daiktams kalbą, o myli individualią vietą, nepaisydamas teksto adresato, kuriam ta vieta jau bus anapus.
„Filotopinis kinas“ yra toks kinas, kurio tikslas yra, neprimetant savo vidujybės, fiksuoti išorinę, anapus objektyvo esančią tikrovę, suvokiant ją kaip Kitą, filmuojančiam subjektui6 tarpininkaujant tarp vizualiojo komercinio Amerikos, neorealistinio Europos kino diskursų ir vizualiai nebylaus daikto, kol filmuojantysis save decentruoja kaip nereikšmingą subjektą žiūrovo ir kine užfiksuotų daiktų akistatoje. Filotopinė kino autobiografija – tai filmuojančiojo pasakojimas ne apie save, bet apie chronologinės tvarkos neišlaikančius susitikimus su Kitu – žmogumi ar daiktu.
Tyrimui svarbus struktūralistinis Roland’o Barthes’o „atvaizdo“ apibrėžimas. Pasak teoretiko, „atvaizdą“ galima apibrėžti paradigminiu ir sintagminiu požiūriais: „Viena vertus, atvaizdas yra paradigminė konotacijų kondensacija; <…> kita vertus, atvaizdas – tai sintagminė seka denotacijos lygmenyje“7. Mums svarbesnė yra atvaizdo kaip sintagminės sekos samprata, nes filotopiniame kine, kurio šaknys glūdi Europos kino neorealizme, dominuoja denotacijos, o ne konotacijos tikslai.
„Filotopijos“ terminą pirmą kartą lietuvių filosofijoje 1990 metais pavartojo A. Šliogeris savo veikale „Būtis ir pasaulis“. Pasak autoriaus, „filotopija“ – „tai naujadaras, <…> sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių „mylėti“ ir „vieta“8. Tiesiogiai remdamasis termino etimologija, A. Šliogeris formuluoja filotopijos – meilės vietai šiapus horizonto apmąstymo – apibrėžimą9.
Filosofijos tyrinėtoja Jūratė Baranova, pristatydama ir aiškindama „filotopijos“ sąvoką, akcentuoja A. Šliogeriui svarbaus daiktiškumo imanenciją: daiktiškąjį santykį su tikrove patiriantis žmogus už daikto neieško transcendencijos: „Sokratas pastūmėjo Platoną žengti anapus – pasitikėti labiau transcendencija nei imanencija. A. Šliogeris daro atvirkštinį ėjimą – veda mus atgal į prarastą imanencijos rojų“10. Knygoje „Filosofija ir literatūra. Priešpriešos, paralelės, sankirtos“ jos autorė ignoruoja filotopo transcendenciją daikto link – neužsidarymą vidujybėje. Be to, J. Baranova atkreipia dėmesį, kad „A. Šliogeris yra nuolatos rašantis ir mąstantis „tarp“ filosofijos ir literatūros autorius“11. J. Baranova, remdamasi A. Šliogerio veikalu „Niekis ir Esmas“, apibendrina, jog A. Šliogerio filotopija kyla ne vien iš meilės vietai ir daiktams joje, o ir iš meilės kalbai – neįmanoma mylėti daiktų, nemylint kalbos, tik sutaikius šias dvi priešybes meilė vietai gali būti apmąstyta12. Veikale „Bulvės metafizika“ A. Šliogeris arba neigia kalbos svarbą, arba – tai itin svarbu – prabyla apie „išsivadavusią“ ir daiktus globojančią kalbą: „Kalba turi susinaikinti kaip „diskursas“ ir tik tada ji atsiveria kaip kalba“13.
Filosofijos istorikė Irena Gaidamavičienė, remdamasi A. Šliogerio veikalu „Konservatoriaus išpažintys“, filotopinį mąstymą apibūdina kaip priešingą ilgaamžei Vakarų metafizinės filosofijos istorijai14. Nemetafizinio santykio su daiktu problematikos analizę I. Gaidamavičienė papildo paradoksaliu teiginiu, jog „kie kviename daikte pirmiausia yra užkoduota tam tikra dvasinė energija. D aiktas yra žmogaus kūrinys“15. Tokia filotopijos interpretacija prieštarauja daikto kaip transcendencijos nereikalaujančios tikrovės sampratai (pasak A. Šliogerio) ir uždaro filotopą į tai, ko jis, anot filosofo, labiausiai vengia – tik-žmogiškumą.
Filosofijos tyrinėtoja Agnieška Juzefovič teigia, kad A. Šliogerio filotopija – tai „meilė gimtajam kraštui, „vietovei šiapus horizonto“, plačiau pažvelgus – tiesiog kaip būtis“16. A. Juzefovič tapatina A. Šliogerio filotopiją su būtimi, nes mąstymas sutampa su būtimi, tačiau plačiau nepaaiškina, kaip suprantama būtis. Autorė itin akcentuoja, jog A. Šliogeris pragmatiškąjį, vartojimo, mokslinį santykį su daiktu keičia tokiu santykiu, kuriame daiktas yra būties fenome nas17.
Ir A. Juzefovič, ir estetikos tyrinėtojas Antanas Andrijauskas tvirtina, kad A. Šliogerio filotopija yra ne mokslinė teorija, metodologija, o žiūra: „Tikroji filosofija A. Šliogeriui ne mokslas, o pasaulėžiūros, didžiai asmeninės būtiškosios patirties išraiška. Filosofija jam yra mąstymas, nukreiptas į būties atvirumo vietą, kurioje įvyksta būties atsivėrimas mirtingajam“18. A. Juzefovič apibendrina priežastis, kodėl A. Šliogerio filotopinė žiūra nėra mokslinė teorija ir metodologija: jo veikalų interpretacijos yra prieštaringos; daugelis jo knygų polemizuoja tarpusavyje; pagrindinės sąvokos neturi fiksuotų apibrėžimų19. Prieštaringi A. Šliogerio teiginiai ir sąvokų turinys – tai oksimoronai, kurie dažniausiai yra būdingi autentiškai žiūrai, bet ne sisteminei teorijai ar metodologijai. Pasak A. Andrijausko, A. Šliogeriui kaip filosofui uždara loginė ar filosofinė sistema nepadeda ieškoti egzistencinės tiesos20. Filotopijos kaip ne mokslinio, o žiūros, filosofavimo statusą įtvirtina A. Šliogerio požiūris į filosofijos istoriją ir jos tyrinėjimus: jis tvirtina, kad filosofijos tyrimą, „grindžiamą istoristine filosofijos samprata, galėtume pavadinti moksliniu arba tiriamuoju. Tyrinėjimo tikslai gali būti įvairūs: paaiškinti, ką mąstė vienas ar kitas praeities filosofas, atskleisti vienos ar kitos filosofijos atsiradimo priežastis, nulėmusias kalbinę išraišką ar problematiką, ieškoti vieno filosofo įtakos kitam, lyginti įvairiose epochose ar civilizacijose egzistavusias filosofines sistemas ir t. t. Laikydamasis šio požiūrio, į kokią nors filosofiją tyrinėtojas žvelgia kaip į negyvą praeities faktą, nebeturintį jokios svarbos dabarčiai“21.
Apibrėžiant „filotopinę būtį“, svarbu tai, kad, prieštaraudamas A. Juzefovič, kuri tapatina A. Šliogerio filotopiją ir būtį, A. Andrijauskas filotopijos pagrindu vadina ne mąstymo ir būties tapatybę, o „iš Kierkegaard’o ir Hegelio polemikos išsirutuliojusį būties ir pažinimo nepriklausomybės principą“22. Pasak A. Andrijausko, komentuojančio A. Šliogerio filotopinės būties sampratą, pažinimas Vakarų filosofijos tradicijoje pirmiausia orientavosi ne į būtį kaip konkretybės apmąstymą, o į būties kategoriją, „tarsi būtį“23. Taigi filotopinė būtis yra priešinga tradiciniam Vakarų filosofijoje pažinimui.
A. Šliogerio „filotopinės būties kaip santykio su daiktu ir vieta“ apibrėžimas yra susijęs su Jeano Baudrillard’o plėtota simuliakro ir simuliacijos teorija, pagal kurią vieta šiuolaikiniame pasaulyje yra simuliakras, neturintis substancijos, nežymintis konkretybės, nesusijęs su referencija: „Teritorija nebeina pirma žemėlapio ir negyvuoja ilgiau už jį. Nuo šiol žemėlapis eina pirma teritorijos – simuliakrai eina pirma – jis gimdo ją ir <…> šiandien būtent teritorijos skutai palengva pūva skersai išilgai žemėlapio. Tikrovės, o ne žemėlapio liekanos išnyra šen bei ten dykumoje, kurią palieka po savęs ne imperija, o mes“24, o filotopinė būtis – tai žmogaus, vietos ir daikto substancialumas.
Kita vertus, knygoje „Bulvės metafizika“ A. Šliogeris kelia klausimus: kas slypi už daikto – iš ko randasi būtis? Kas slypi daikto būtyje? „Tačiau kas gi yra tas prasmės minimumas, glūdintis būties fenomene? Forma? Eidas? Tamsa? Tyla?“25 Filotopijos riba brėžiama ten, kur lieka neaišku, kodėl daiktas nenurodo į dar vieną tarsi-būties variantą, kodėl daiktas yra tikresnis nei dar vienas simuliakras, kas slypi ir ar slypi daikte. Vienas iš galimų atsakymo variantų, apie kuriuos kalba A. Šliogeris, yra tas, kad daikte slypi tyla: iškėlus klausimą, filotopui lieka klausytis tylos26. Vokiečių filosofas Martinas Heideggeris veikale „Būtis ir laikas“ tvirtina, jog daiktas kaip būties fenomenas yra čia-būties būdas: „Visos čia-būties būties struktūros, o kartu ir fenomenas, atsakantis į šį „kas?“ klausimą, yra jos būties būdai“27. M. Heideggeris, kaip ir A. Šliogeris, tvirtina, jog būtis yra baigtinė, kad už jos slypi mirtis28, A. Šliogeriui „vienintelis mirtingasis yra žmogus“ – daiktai tik nyksta, tačiau nemiršta29. A. Šliogerio filotopinė būtis baigiasi ten, kur prasideda Niekis – anapus juslinės vietovės šiapus horizonto: „<…> horizontas, regimas filotopiškai, <…> mano žvilgsnį pritvirtina prie štai šito daikto tiesioginės atverties“30. Niekis filotopo žiūroje apibrėžia tai, ką tradicinė metafizinė Vakarų filosofija vadino „Būtimi“ ir „Dievu“ – kalbą, formą, santykį ir transcendenciją. Metafizinėje filosofijoje Būtis pasiekiama kalbant ir už daikto grynuoju santykiu ieškant abstraktaus dieviškumo, pirmapradės formos, absoliutaus kūrėjo, vienio. Pagal filotopijos žiūrą visa tai – Niekio ir mirties apibūdinimai31. Filotopo santykis su tikrove yra daiktiškasis, substancialia kalba (ši suprantama kaip substanciją turinti kūryba – pavyzdžiui, poezija) siekiama globoti daiktus, jų netranscenduojant ir kūryba priešinantis daiktų vartojimo santykiui, Niekiui ir nebūčiai: „Nuo vartojimo prasideda elementari žmogaus kaip gamtinės ir kaip socialinės būtybės egzistencija, kuri, atsirėmusi į pirmapradį vartojimo pagrindą, toliau gali kilti į žmogiškojo būvio aukštumas – politiką, religiją, mokslą, meną ir metafiziką“32. Šis teiginys, išsakytas knygoje „Niekis ir Esmas“, prieštaringas, nes vėlesniuose veikaluose A. Šliogeris visą tradicinę politiką, religiją, mokslą ir metafiziką vadina Niekio pavidalais. „Niekis begalinis, todėl ir jo vardų, sutampančių su nesąmonės – jei kam patinka, pasąmonės – vardais, virtinė nusidriekia į begalybę, neįkandamą jokiam kompiuteriui“33. Radikali išvada: filotopija baigiasi ten, kur Niekis yra tik-žmogiškumas; filotopinė būtis prasideda arba tęsiasi tik ten, kur dar neprasidėjo arba jau baigėsi tik-žmogus – ten, kur jis jau yra laisvas nuo pragmatinio, religinio ir pažintinio santykio34. Instrumentiniai, sakraliniai ir gnostiniai tik-žmogaus interesai žymi filotopijos kaip žiūros ribas.
„Esmo“ sąvoka A. Šliogerio žiūroje traktuojama kaip „įvykis“: „Trans-cendencijos įvykyje Niekis nebesiveržia į Esmą <…>. Esmas beesmis; Esmas neturi būties, nors pasirodo kaip Niekio antipodas <…>. Esmo žaibą kaip transcendencijos įvykį galima pavadinti betarpiškumo įvykiu, Niekio Sūnų atvedančiu į galutinį tašką, už kurio kelio nebėra, nes neįmanoma Transcendencija anapus Transcendencijos“35. Taigi „Esmas“ – tai akcidentinė Niekio įveika, kuri su filotopija susijusi kaip pastarosios veikimas per įvykį, judesį, kad mirtingas žmogus apribotų save būtimi šiapus juslinio horizonto: „Horizontas – tai šaknys, kurias daiktas įleidžia į Esmo humusą“36. „Esmo“ ir „Niekio“ kaip baigtinumo sąvokų santykis A. Šliogerio žiūroje – tai problema, kurią jis prieštaringai sprendžia daugelyje savo veikalų, vienur teigdamas, jog anapus juslinio horizonto – anoniminis Niekis, – o kitur tvirtindamas, jog mirtingą žmogų ištinka „Esmo žaibas“ – įvykis, kuris steigia filotopiją kaip apsiribojimą būtimi šiapus ir saiką.
Aiškindamas filotopinės būties antlaikiškumą ir anterdviškumą, A. Šliogeris remiasi daugeliu M. Heideggerio veikale „Būtis ir laikas“ išdėstytų teiginių. Ilgaamžėje Vakarų metafizikoje būtis yra amžinybės laikas, kuris niekaip nekonkretinamas. M. Heideggeris teigia, jog Rene Descartes’as, kalbėdamas apie „būtį“, iš tiesų praleidžia „būties“ klausimą: „<…> per šią istoriją prieš akis iškyla tam tikros išskirtinės būties sferos ir nuo šiol pirminiu būdu kreipia problematiką (Descartes’o ego cogito, subjektas, aš, protas, dvasia, asmuo), šios lieka neapklaustos dėl buvimo ir savo būties struktūros“37. M. Heideggeriui laikas yra neatskiriamas nuo būties, kuri ir kyla iš laiko, nebūdama nei metafora, nei vaizduotės kūrinys. Būtyje M. Heideggeriui jau nėra įprasto metafizinio objektyvumo, kurį postulavo R. Descartes’as ir pozityvistai: „Perimdamas Descartes’o ontologinę poziciją Kantas praleidžia esminį dalyką: čiabūties ontologiją“38. Vokiečių filosofas teigia, kad būtis yra egzistencijos įvykiai ir faktai, tiesiogiai patiriami kaip tos egzistencijos pagrindas. Tuo remiantis, „Būtyje ir laike“ formuluojamas vienas iš veikalo tikslų: „<…> reikia pirmapradiškai eksplikuoti laiką kaip horizontą, buvimą suprantant remiantis laikiškumu – kaip būtį suprantančios čiabūties buvimą“39. Būties laikiškumas vokiečių filosofui nėra tai, ką reikėtų analizuoti, – jį reikia tiesiogiai patirti. M. Heideggeris, polemizuodamas su Friedrichu Nietzsche’e, būtį tapatina su laiku, o ne su žmogaus valia. Vietiškumą M. Heideggeris aiškina teigdamas, kad būties vieta yra konkreti vieta, „čia“ ir „dabar“ – Dasein kaip būtis pasaulyje: „Čiabūties visybės egzistencialiai-ontologinė sąranga pagrįsta laikiškumu“40. Būčiai būtinas žmogus, kuris vienintelis iš gyvų būtybių gali susitikti su pasauliu. Kita vertus, žmogus nėra būties priežastis. Žmogus atsakingas už pasaulį, tačiau tą atsakomybę gyvendamas praranda, jos kratosi, atitolsta nuo būties: yra neautentiškas ir patiria nuopuolį, kuris neišvengiamas gyvenant pasaulyje tarp Kitų41. Ir vietiškumą M. Heideggeris radikaliai atriboja nuo ankstesnių R. Descartes’o ir kitų klasikinių filosofų apmąstytų geometrinių charakteristikų, teigdamas, jog būtis yra konkrečiame laike patiriamas konkretaus daikto substancialumas: „Būties idėja, iš kurios kilęs tos „res extensa“ ontologinis apibūdinimas, yra substancialumas“42.
A. Šliogeris, interpretuodamas M. Heideggerio apibrėžiamą būties „laikiškumą“ ir „vietiškumą“, yra dar labiau netradicinis mąstytojas, tęsiantis pirmtako idėjas, jas diskutuojantis ir tolinantis nuo tradicinės metafizikos. A. Šliogeriui, kaip ir M. Heideggeriui, filotopinė būtis kyla ne iš abstraktaus laikiškumo, o iš konkretaus ir substancialaus santykio su konkrečia vieta: „<…> juslinė transcendencija įsirėžia į antlaikiškumą ir anterdviškumą ir kartu lieka pririšta prie akivaizdžių daiktų. Juk vietovė ir vieta irgi neerdviška“43. Tradicinį metafizinį simbolizmą ir vaizduotės įtaką aiškinant būties problemą A. Šliogeris keičia teiginiu, jog žmogus nieko neprimeta vietai ir laikui, kuriame yra, jis tiesiog žiūri į daiktus, jų, skirtingai nei M. Heideggeris, jau nesumuoja žodžiu „pasaulis“ ir dėl to, kad šis žodis prieštarautų vietiškajai ir laikiškajai konkretybei: „Individo atžvilgiu pati pasaulio idėja yra grynoji ideologema. Ši idėja ne tik kad neturi daiktiškojo atitikmens, ne tik kad negali tapti galimos patirties objektu – juolab negali tapti egzistencinės patirties objektu, – bet ji nėra net sąvoka, t. y. apskritai neturi jokios racionalios prasmės“44. Kaip ir M. Heideggeris, A. Šliogeris tiesioginį filotopinį konkrečios vietos ir laiko daiktiškąjį patyrimą kelia aukščiau nei pažinimą. Abiem mąstytojams svarbus ne pažinimo santykis, o patirtis „čia“ ir „dabar“.
Veikale „Bulvės metafizika“ A. Šliogeris, prieštaraudamas ir M. Heideggeriui, apibendrina savo poziciją dėl būties antlaikiškumo ir antvietiškumo: „<…> būtis yra laike ir erdvėje anapus laiko ir erdvės“45. Vietiškumas ir laikiškumas – tai irgi abstrakčiojo mąstymo kategorijos, nes daiktinėje filotopinėje konkretybėje vietiškumo ir laikiškumo apskritai nėra, jis kitų filosofų tik mąstomas, tačiau nepatiriamas, nes visa yra „čia“ ir „dabar“. Pasak A. Šliogerio, vietiškumas ir laikiškumas yra Niekis, grynojo loginio arba metafizinio santykio savastis: „Erdvėlaikis yra Niekio vardas“46. Taigi filotopinės būties antlaikiškumas ir anterdviškumas pagrįstas prieštaravimu metafizinės filosofijos teigiamam laiko ir erdvės objektyvumui ir Edmundo Husserlio bei M. Heideggerio įtvirtintam laikiškumo ir vietiškumo subjektyvumui.
Filotopinis antlaikiškumas – viena pagrindinių A. Šliogerio sąvokų, steigiančių kritiką istorijos atžvilgiu. Ten, kur prasideda istorija, jos pasakojimas, chronologija, laiko slinktis, erdvėlaikis, driekiasi filotopinės žiūros riba. Filotopas niekada netampa, nes žmogus ir žmogiškumas, būdami „Niekio vardais“, negali tapti – Niekis nekuria tapsmo. Klasikinės istorijos subjektas, pasak Georgo Friedricho Hegelio, nuolatos tampa, nes „pažinimas, mokymasis, mokslas, net veikla siekia vienintelio dalyko – ištraukti iš savęs išorėn tai, kas yra viduje, kas yra savaime, ir tapti objektu pačiam sau“47. Subjektas tampa objektu, kad būtų prieinamas galios santykiams. Filotopui svetimas tik-žmogiškasis susirūpinimas savimi, moksliniai, techniniai tikslai. Jis supranta, jog tai, kas žmoguje yra „savaime“, yra Niekis, priešingas būčiai – žmoguje savaime nieko nėra. Filotopas visada renkasi tarp pragmatinio ir daiktiškojo santykio ir visada pasirenka pastarąjį.
Prancūzų filosofas Francois Lyotard’as skiria dvi žinojimo rūšis: pozityvistinę (jai tapsmas reikalingas tam, kad žinojimas būtų valdomas ir pritaikomas; ši žinojimo rūšis yra artima dialektinei G. F. Hegelio filosofijai) ir kritinę (šiuo atveju žinojimo atsisakęs filotopas netampa objektyvizuotu sistemos įrankiu). „Kyla pagunda skirti dvi žinojimo rūšis. Viena – pozityvistinė, kai žinojimas lengvai pritaikomas technikoms, susijusioms su žmogumi ir materija, ir tampa nepamainomu sistemos produktyvumo varikliu. Kita – kritinė, refleksyvi arba hermeneutinė rūšis, kai žinojimas, tiesiogiai ar netiesiogiai tirdamas vertes ir tikslus, priešinasi bet kokiam „pasisavinimui“48.
Filotopinė autobiografija – tai oksimoroninė sąvoka, nes žodis „autobiografija“ reiškia nuoseklų, chronologinį, priežastinį asmens pasakojimą apie savo gyvenimą, o „filotopijos“ sąvoka neigia autobiografijos ypatybes – filotopui gyvenimas kaip priežastinių įvykių seka, laiko slinktis, erdvės kaita neturi jokios prasmės, nes nurodo ne į būtį, o į grynąjį santykį, arba Niekį. Filotopui autobiografijos autorius – mirtį teigiantis asmuo.
Tradicinėje literatūrologijoje autobiografija vadinami rašytiniai tekstai, kurių autorius retrospektyviai žvelgia į savo praeities gyvenimo įvykius ir iš jų konstruoja vientisą savo asmens koncepciją, siekdamas ja įtikinti skaitytoją, jog tie įvykiai iš tiesų buvo realūs ir literatūros tekste rodomi būtent tokie, kokie buvo tikrovėje. Literatūrologė Gitana Vanagaitė cituoja Jerome’o Lejeune’o straipsnį „Autobiografinė sutartis“: autobiografija – tai „retrospektyvus pasakojimas proza, parašytas realaus asmens apie jo paties egzistenciją, koncentruojant dėmesį į individualų gyvenimą, ypač asmenybės istoriją“49. Autobiografijos teoretikai pažymi, kad autobiografijos autorius yra įtikinėjamas kalbinio diskurso – ankstesnių arba savo laiko kultūros ir literatūros tekstų savo autobiografiją pasakoti tam tikru būdu. Savo ruožtu autobiografijos autorius, siekdamas teksto patikimumo, įtikinėja skaitytoją, kad aprašyti įvykiai yra tikri. Iki Renesanso literatūrinės autobiografijos tekstai būdavo labiau susiję su autoriaus gyvenamojo konteksto aprašymu ir vaizdavimu. Nuo Renesanso, išnykus griežtai žanrų hierarchijai, išaugus susidomėjimui privačiu žmogaus gyvenimu, jo individualybe ir vaikyste, autobiografijų tekstai tapo labiau nukreipti į paties jų autoriaus gyvenimo įvykių ir jų interpretacijų aprašymus50. Taigi tradicinė autobiografija irgi yra ambivalentiška: viena vertus, autoriai siekia pasakojimo apie save objektyvumo; kita vertus, vis stiprėja dėmesys savo asmeniui, o ne istoriniam, kultūriniam, socialiniam ar politiniam kontekstui. Vis dėlto ir viena, ir kita tendencija rodo, kad autobiografijos žanras tradiciškai nėra priskirtinas filotopinei literatūrai.
Filotopui tradicinė autobiografija yra beprasmis žanras, nes apeliuoja į retrospekciją – filotopui, esančiam „čia“ ir „dabar“, rašyti apie tai, kas buvo „ten“ ir „tada“, yra neprasminga: „Kalbos demono kerštas hominidui – kalba iškart, ištarus pirmąjį žodį, lemtingąjį Fiat!, atima iš manęs gyvąją dabartį, dabarties gyvastį, vadinasi, ir gyvybę apskritai“51. Nepriimtinas filotopui ir savo asmens koncepcijos konstravimas – žmogus yra nesuvedamas į žodinį pasakojimą, kuriam būtų būdingas vientisumas ir priežastingumo dėsniai individualaus žmogaus gyvenime. Filotopas kaip žmogus yra ne konstruojamas ar formuojamas, o autentiškai patiriantis pirmiausia ne pats save, o daiktus – ne vien tai, kas žmogiška52. Filotopas atsisako diskurso įtakos ir pats neįtikinėja skaitytojų – jo visiškai nedomina praeities įvykių tikrumas ir siekis tą tikrumą įrodyti skaitytojui.
Filotopas kaip unikali individualybė randasi iš dėmesio Kitam. Iki romantizmo rašyti autobiografiniai tekstai filotopui artimesni todėl, kad juose dar būdavo peržengiamas siauras žmogaus susirūpinimas pačiu savimi, savo problemomis, rūpesčiais ir tuo, koks jis atrodo kitiems, – jam svarbiau tai, kokie yra kiti: „Romantizmas paskatino žanrų hierarchijos žlugimą, atkreipė dėmesį į subjektyvumą, išaukštino individualią prigimtį“53.
Vis dėlto viena iš filotopo autobiografijos galimybių – tai jo kūriniai, kurti įvairiais gyvenimo laikotarpiais, turintys daiktinį pavidalą, todėl peržengiantys žmogiškumo ir virsmo negyva praeitimi ribas. Filotopo autobiografija – tai ne nuoseklus kalbinis pasakojimas, o kūrinių (knygų ar užrašų pavidalu) rinkinys, kuriame užfiksuota būtis „čia“ ir „dabar“. Filotopinę autobiografiją gali turėti tik tas autorius, kuris visą gyvenimą ar bent didžiąją jo dalį kūrė filotopinę literatūrą. Jei autorius savo kalbiniuose tekstuose teigė Niekį, mirtį, metafizinę būties horizonto transcendenciją, filotopinė autobiografija kaip substancialių tekstų rinkinys yra neįmanoma.
Kita filotopo autobiografijos galimybė – sapnų užrašymas, kuris padeda sapnuojančiajam ir užrašančiajam (tai – vienas ir tas pats asmuo) į dabarties akimirką grąžinti užmirštą praeitį. A. Šliogeris teigia, kad žmogaus pasąmonė, kurioje ir glūdi sapnų medžiaga, yra Niekis: „Niekis atsiveria „pasąmonei“, kuri savaime yra būtent Niekis“54. Filotopui praei ties išgyvenimai nėra svarbūs, nes jis siekia maksimalaus sąmoningumo, todėl sapnų užrašymas – vienas iš būdų neleisti praeities įvykių turiniui glūdėti giliai pasąmonėje ir juos prisiminti. Tai, kas užmiršta ir glūdi pasąmonėje, yra asmeninė istorija, kuri, pasak A. Šliogerio, yra tik kapinynas, trukdantis būti mylint55. Sapnų autobiografijos tikslas yra praeitį paversti dabartimi ir išsivaduoti nuo giliai žmogaus psichikoje tūnančio Niekio, kuris yra mirtis. Žmogų numarina jo negyvi ir neatsimenami įvykiai.
Filotopinė autobiografija, užrašyti sapnai, suartėja su psichoanalizės tikslu, tačiau yra kardinaliai priešinga jam: „Psichoanalizė galiausiai tiria sąmonę, o ne pasąmonę, nes, išsireiškus labai tiksliai, pasąmonės nėra“56. A. Šliogeris radikaliai tvirtina, kad pasąmonė, būdama Niekis, yra griaunamoji jėga, kurią psichoanalizė ir sapno užrašymas perveda į sąmonę, todėl griauna ir naikina būtį. Pasąmonė yra tai, kas anapus filotopinės būties horizonto, todėl negali būti tiriama57. Taigi sapnas ir jo užrašymas – tai Niekio, griovimo, naikinimo, mirties įsiveržimas į sąmonę, būtį, gyvybę. Sapnų autobiografija yra negatyvioji asmens žmogiškumo kaip Niekio istorija, kuria užrašoma ne filotopinė būtis, o mirtis. Filotopo užrašyti sapnai kaip autobiografija padeda praeitį paversti dabartimi, tačiau kartu sukelia sąmoningos filotopinės būties ir pasąmoningo Niekio sandūrą, pasibaigiančią kalbiniu tekstu. Vis dėlto šis, būdamas jau substancialus, pretenduoja į daikto, taigi – būties fenomeno statusą, todėl Niekis gali būti įveikiamas. Jei sapnai tik prisimenami, tačiau jiems nesuteikiamas substancinis pavidalas, nugali Niekis ir mirtis. Be to, svarbu atskirti tikslų sapnų užrašymą ir sapnų žodines interpretacijas: filotopui nerūpi tai, į ką nurodo susapnuoti įvykiai – jam pakanka sapno fabulos, kurią jis traktuoja kaip būtį „čia“ ir „dabar“. Interpretuojantysis visada pasiduoda sapno kaip nesąmoningo retrospekcijos akto valdžiai, o fiksuojantis sapnus filotopas neieško praeities įvykių, kuriuos slepia susapnuoti žmonės, įvykiai, vietos. Sapnas filotopui yra pati sau pakankama tikrovė. Tai – pagrindinis filotopo ir psichoanalitiko skirtumas.
Vakarų kino teorijoje autobiografiniu kinu tradiciškai pirmiausia buvo vadinamos literatūros kūrinių ekranizacijos. Kino teoretikas Davidas Lavery’is teigia, kad ilgą laiką autonominis, nuo literatūros nepriklausomas, autobiografinis kinas buvo neįmanomas ir sunkiai suprantamas. Tie režisieriai ar filmininkai, kurie autobiografinius filmus filmuoja nesiremdami jokia literatūra, visada atsiduria kino autobiografijos žanro paribiuose. Autobiografinis kinas radosi tada, kai grožinę, fikcija besiremiančią literatūrą ištiko krizė. Kinas tapo įtikinamesniu literatūros kūrinio pakaitu58.
Filotopui žodžių vertimas atvaizdais tam, kad būtų papasakota asmeninė istorija, yra neprasmingas. Kino atvaizdą filotopas pirmiausia traktuoja kaip substancialumo galimybę: tradicinis literatūrinės biografijos autorius skaitytojui niekaip negali pasirodyti kūnišku pavidalu, vienintelis apčiuopiamas daiktas tokiam skaitytojui yra knyga. Filotopinio autobiografinio kino atveju vyksta priešingas procesas: filmo kaip juostos žiūrovas dažniausiai neturi galimybės paliesti, tačiau ekrane mato substancialų asmenį, kuris užfiksuotas įvairiose situacijose. Filotopinė kino autobiografija konstruoja asmens vientisumo, raidos, asmeninės istorijos koncepciją tik montažu. Kuo jis atsitiktinesnis, nenulemtas siekio papasakoti nuoseklią siužetinę istoriją, tuo jis filotopiškesnis.
Autobiografijos kine galimybė sietina ir su reprezentacijos problema – žiūrovas akivaizdžiai mato J. Lejeune’o apibrėžtą „autobiografinę sutartį“: tai, kad filmas autobiografinis, patvirtina pats filmuojantysis, nuolat pasirodydamas kadre. Vis dėlto filotopiniam kinui būdinga tai, kad filmuojantysis pasakojimą apie savo praeitį labiau suvokia ne kaip asmeninę, tik-žmogiškąją istoriją, bet tai, ką matė ir sutiko patirdamas daiktiškąjį santykį su aplinka. Savo praeitį, kurios filotopas niekaip negali apmąstyti ir juo labiau išreikšti, filotopinio autobiografinio kino filmuojantysis vertina kaip prasmingą patirtį, kai buvo įmanoma orientuotis į Kitą: žmogų, daiktą, gamtą. Filotopinės autobiografijos filmuojantysis niekada nefilmuoja tam, kad išreikštų geidžiamą savo tapatybę, kurios iš tiesų nėra, bet ją potencialiai būtų galima konstruoti. Filotopui tai nepriimtina. Jis nefilmuoja ir tam, kad pažintų tikrovę ir, montuodamas savo autobiografiją, atskleistų pažintinį turinį ir supažindintų su savo gyvenimu publiką. Filotopui rūpi akimirka, kai būta daikto akivaizdoje, su juo mezgant ne vartojimo santykį ar tuščiai spoksant, o visu savimi atsiveriant naujai patirčiai. Taigi, viena vertus, filotopo autobiografija yra maksimaliai patikima ir tampanti retrospektyvi montažo metu, bet, kita vertus, atsisakant montažo siužetiškumo, nuorodų į konkrečius įvykius, ji nėra autobiografija kanonine reikšme: įvykių seka joje nereikšminga, nes svarbiausios būtent tos akimirkos, kai fiziškai nieko nevyksta, tik patiriama tai, ką Algirdas Julius Greimas knygoje „Apie netobulumą“ vadino esteze – akimirkos blyksnius, kai kasdienybės daiktai ir aplinka pamatomi netikėtoje šviesoje ir suprantant, kad būtent iš kasdienybės tamsos pertrūkių-blyksnių, regimybės randasi daiktai ir žmonės59. Filotopinė kino autobiografija prasminga tik kaip tokių pertrūkių fiksavimas, kurio metu išnyksta bet koks santykio su būsima filmo auditorija projektavimas, negalvojama apie to, kas fiksuojama, istorinį patikimumą ir, pagaliau, net apie patį filmą. A. Šliogeris teigia, kad tokių patirčių, kai kasdienybė, mechaninė nebūtis atsiveria kaip būties daiktai, mirtingo žmogaus gyvenime tėra minutės ar valandos: „Patirtys. Žmogaus gyvenime jų nedaug. Viena, dvi, trys, ir viskas. Ir to visai pakanka. Jei išvydai bulvę, debesį virš javų lauko, kalvos liniją, Vermeerio mergaitę, skaitančią laišką, jeigu iš tikrųjų išvydai, pamatei, praregėjai ir netekai žado, to pakanka visam gyvenimui; ir visai kūrybai“60. Tokia autobiografija – tai ne nuoseklių įvykių ir kontekstų atpasakojimas atvaizdais, o to nuoseklumo pertrūkiai, primenantys labiau sapną nei įprastinę, pažintinio santykio reguliuojamą tikrovę, kurioje žmogus lieka tik-žmogumi, neįveikia savo uždarumo, egoizmo ir narcisizmo. Filotopas autobiografas neturi iliuzijų dėl savo socialinio, politinio, kultūrinio, meninio statuso, nes yra patyręs beprasmybę – filotopo kine užfiksuoti daiktai randasi iš beprasmybės, tamsos, tuštumos, Niekio įveikos.
Užrašyti sapnai knygoje „Mano naktys“
Iki J. Meko knygos „Mano naktys“ sapnai lietuvių literatūroje dažniausiai buvo vaizduojami metaforiškai – kaip tikresnė nei būdravimas būsena, kurios metu pasakojime įvyksta lemtingų įvykių ar apsisprendimų (Vydūno, Žemaitės, Šatrijos Raganos ir kitų prozininkų kūriniuose). J. Mekui knygoje „Mano naktys“ svarbesnė ne tikrumo / dirbtinumo, o sapno įvykių praeities (taigi Niekio) ir sapnavimo situacijos kaip dabarties (filotopinio buvimo „čia“ ir „dabar“) antinomija. Sapnas kaip filotopinio išsivadavimo nuo praeities priemonė lietuvių literatūroje iki J. Meko nebuvo užrašomas.
2007 m. Lietuvoje išleista J. Meko sapnų užrašų knyga „Mano naktys“ pirmiausia buvo parašyta anglų kalba. Po lietuviškojo leidimo „Mano naktys“ netrukus išverstos į prancūzų bei italų kalbas. Šiame „naktiraštyje“ J. Mekas fiksuoja savo 1978–1979 metų sapnus. Kaip pats teigia vaizdiniame atvirlaiškyje, siųstame tarptautinės Vilniaus knygų mugės organizatoriams ir svečiams bei leidyklos „Baltos lankos“ vadovui Sauliui Žukui, atsiminti ir užrašyti sapnus pradžioje nebuvo lengva. Prie savo lovos J. Mekas tuomet laikė popieriaus lapą ir pieštuką, kad, pabudęs po sapno, iškart galėtų pasižymėti kelis žodžius, kurie dieną primintų sapno turinį. Po kelių savaičių prisiminti sapnus darėsi vis lengviau. Pasak J. Meko, 1979 metų gegužę registruoti sapnus jam tiesiog nusibo do, ir jis liovėsi tai daręs.
Sapnas pagal klasikinę ir postmoderniąją psichoanalizę yra visada susijęs su praeityje žmogaus išgyventais įvykiais, jausmais. Paprastai sapnai parodo įvykius, kurie sapnuojančiajam kelia kančią61. Taigi sapnas – tai būdas prisiminti, o tada ir pamiršti trauminę praeitį.
J. Mekas kaip sapnuojantysis ir užrašantysis sapno patirtis nesiekia savo sapnų analizuoti, aiškinti, ieškoti jų reikšmių. Reikšmių paieška jį paverstų psichoanalitiku. Sapnuose J. Mekas dažniausiai prisimena jam vis dar svarbią buvimo priverstinio darbo stovykloje Antrojo pasaulinio karo pabaigoje praeitį. Ne kartą sapne pasirodo jam sunkaus laikotarpio – pokario – Vokietija, ypač šios šalies miestas Hamburgas, per kurį teko keliauti broliams Jonui ir Adolfui Mekams: „<…> man reikėjo kiek pailsėti tai numečiau savo drabužius į kertę ir norėjau gulti į savo seną karinę DP lovą nes aš buvau labai pavargęs po kelionės bet Adolfas sako reikia stumtis toliau“62. Pokaris kaip kančios laikas knygoje dažnai susiejamas su J. Meko tėvais ir broliais. Jie yra bene dažniausiai knygoje figūruojantys veikėjai. Karas ir pokaris J. Meko praeityje yra daugiausia kančios sukėlę įvykiai, kuriuos jis kaip įmanydamas siekia kuo tiksliau prisiminti net tada, kai šis psichinis turinys yra jau pasąmonėje – tik ištraukus šią patirtį į sąmonę, įmanoma būti laisvam nuo praeities. Net rašydamas dienoraščius J. Mekas neišvengė psichologinio išstūmimo, kančios išgyvenimų pasitraukimo į pasąmonę – užmaršties ir Niekio. Suprasdamas, kad galės būti filotopiškai laisvas „čia“ ir „dabar“ tik tuomet, kai praeitis nekankins, J. Mekas užrašo sapnus ir įveikia pasąmonę ir Niekį kaip mirtį. Praeities, kuri glūdėjo sapnuose, užrašymas – tai kraštutinė literatūrinės autobiografijos galimybė, reiškianti bet kokių savo asmens koncepcijos konstravimo tikslų atsisakymą, maksimalų patikimumą, dėl kurio net nesirūpinama, ir sapno virsmą filotopiniu daiktu – knyga.
Ir vizualiuose, ir daugiau žodiniuose sapnuose J. Mekas, užrašydamas naktinę patirtį, nesileidžia į jos interpretavimą. Knygos pradžioje užrašantysis sapnus pripažįsta sapnuose neturįs savimonės ir savivokos, kuri būtų svarbi psichologiniam nagrinėjimui. Sunkiais momentais sapnuose J. Mekas save regi tarytum iš šalies, lyg kitą žmogų. Dar košmariškesniuose sapnuose asmuo pripažįsta esąs miręs. Kaip atsvara šiems sunkiems pačiam sapnuojančiajam sapnams esama ne vieno fragmento, kur J. Mekas jau žvelgia į save iš distancijos ir taip suvokia esąs gyvas žmogus. Dažniausiai išsivaduoti iš sunkių konfliktinių sapno situacijų sapnuojančiajam padeda skridimo potyris, priešinamas toms scenoms, kuriose sapnuojantysis atsiduria uždarose erdvėse, suvaržytas, lyg įkalintas. Šiose scenose juntamos pastangos išsiveržti iš uždarų erdvių: „<…> tai aš pradėjau skristi bet tada savo kairėj pamačiau šviesą tai žinojau jie bandys mane sustabdyti bet aš turėjau atlikt savo misiją nes tai buvo susiję su mano likimu tai aš pasikėliau į orą ir tuoj kai jie pastebėjo į kurią pusę skrendu jie pradėjo pulti bet aš skridau toliau visom savo jėgom“63. Sapnuojantysis dažnai junta kančią nuolat keliaudamas, keisdamas erdves – tai dar kartą patvirtina, kad erdvėlaikis yra grynojo santykio, Niekio ženklas.
J. Meko sapnai dažnai turi daug bendra su socialine užrašančiojo sapnus gyvenimo plotme – tokie naktiraščio įvykiai dažniausiai yra susiję su bendravimo aktualijomis ir kartoja, tiesa, kiek kitaip, praėjusios dienos socialinę patirtį, kurios viena iš esminių skirčių driekiasi tarp sapnuojančiojo ir minios, su kuria susidurta dieną. Atsiskyrimas nuo beveidės, Niekio nešėjos minios vyksta sapnuose. Labai dažna J. Meko sapnų situacija, kurioje sapnuojantysis įsijaučia į kitą asmenį, kuris taip pat sapnuoja, tada pabunda sapnuojamąjį sapnuojantis, o vėliau ir pats sapnuojantysis. Ši sapno „hierarchija“ leidžia įsitikinti, jog ne vien sąmonės, bet ir pasąmonės lygmenyje žmogus nėra tapatus pats sau, todėl išnyksta galimybė kalbėti apie tapatybę, kuri būtų tradicinės literatūrinės autobiografijos pagrindas.
Taigi J. Meko knyga „Mano naktys“ yra radikalus rašančiojo bandymas išsivaduoti nuo praeities, kuri dažniausiai yra priešinga filotopinei būčiai – J. Mekas siekia nesapnuodamas filotopiškai būti dabartyje. Sapno užrašymas – tai dar vienas žingsnis filotopinio santykio su daiktais ir kitais žmonėmis link. Užrašytus sapnus galima traktuoti kaip bandymą pasakoti netradicinę savo autobiografiją – tekstus apie savo praeitį, – ir siekį nuo tos praeities išsivaduoti.
Kūrybinė autobiografija eilėraščių rinkinyje „Dienų raštai“
J. Meko poezijos rinkinį „Dienų raštai“, išleistą Lietuvoje 1998 metais, sudaro į ankstesnius poeto rinkinius nesudėti eilėraščiai. Šioje knygoje eilėraščiai negrupuojami pagal temas, motyvus ir problemas. Tekstai surikiuoti chronologine tvarka, J. Mekas tarytum pasakoja vientisą savo biografiją. Knygos kreipimesi į skaitytojus autorius ragina žiūrėti į joje publikuojamus eilėraščius kaip į „kelionę per gyvenimą“, pagal juos galima nustatyti J. Meko poetikos raidą. Nagrinėjant šios knygos eilėraščius, ryškėja tokios šios poezijos tendencijos ir kryptys: nuo kanoninės Vakarų filosofinės lyrikos ir jos mąstymo išsižadėjimo iki orientacijos į daiktą ir Kitą bei subjekto decentracijos užuomazgų. Šios poezijos dominantės J. Meko „Dienų raštų“ tekstuose nuolat persipina ir nesudaro tvarkingos, priežastiniais ryšiais pagrįstos, sistemos: daug lemia tos dienos, kai eilėraštis parašytas ir įtrauktas į rinkinį, nuotaikos ir situacijos „čia“ ir „dabar“ aplinkybės. Eilėraštyje „Medžių šakose“ skleidžiasi akimirkos unikalumas: „Medžių šakose / paukšteliai gieda. / Stoviu ir klausaus, / ir ašaros rieda. // Niekad nemačiau aš / tokių medžio lapų. / Niekad negirdėjau / tokių paukščių giedant“64.
J. Mekas „Dienų raštais“ dar kartą teigia, kad Vakarų modernybės krizės akivaizdoje civilizacijos į priežastinę, raidos principais pagrįstą istoriją įsprausti jau neįmanoma; kaip ir visos civilizacijos, taip ir pavienio žmogaus gyvenimo istorija neturi nei priežasčių, nei tikslų. Įmanomas tik pasakojimas, kuriame svarbus atsitiktinumas, įvykių ir aplinkybių sampynos. Joms nebūdingas naratyvumas, įvykiai ir daiktai kaleidoskopiškai keičia vieni kitus: „Langai – sienos – // a, vijokliai, / draugai… // Va, žolelė, / sutrupinta, / pilka“65.
Jau pirmuosiuose knygos eilėraščiuose J. Mekas prabyla ne tik apie Vakarų modernybės, bet ir (prisimindamas savo poezijos rinkinį „Pavieniai žodžiai“) Vakarų filosofijos krizę, kurią atskleidžia knygos skyriuje „Kierkegaard’ui“: „Šaukiu, ir balsas vėl atgal atšoka, / ir vienas tik kalbuosi su savim, / bandydamas atspėt, ką šimtmečiai išmokė / ir vėl užudengė naktim“66. Klasikinis kanoninis mąstymas priėjo pertrūkį: laikas atsiverti šios akimirkos patyrimui jutimais ir prisiminimais, kurie netampa pagrindu kalbėti apie vertybes ar idėjas.
„Dienų raštais“ J. Mekas dar kartą patvirtina seną savo įsitikinimą: būtis kaip tyla ir prasmė slypi daiktuose, kurie neretai yra gamtoje. „Dienų raštų“ pirmųjų skyrių kalbantysis, primindamas „Semeniškių idiles“ ir būdamas filotopas, atskleidžia savo santykį su gamta: čia nėra nei vartojimo (jis būtų artimas tik-žmogiškajam interesui), nei izoliacijos nuo aplinkos (tai reikštų negebėjimą įveikti savo egoizmą) – kuriamas gamtos ir žmogaus paralelizmas, padedantis žmogui įveikti savo ribotumą. „Dienų raštuose“ žmogus savo pojūčiais patiria daiktiškąjį santykį su žeme: „Aš – alksnio lapas, / girtas saule, žalia / trapuma, jaunas aš, // kol ruduo mane numes / rudom saujom, vėjas / nuraus lapus nuo manęs, / ir, įsibėgėjęs, / pūs per šlapius laukus“67. „Dienų raštuose“, kaip ir „Semeniškių idilėse“ bei ypač „Gėlių kalbėjime“, svarbiau ne tai, kas pasakoma apie gamtą, o jos suvokimas pojūčiais. J. Mekui gamta yra ne plati, panoraminė, o (tai artima ir „Semeniškių idilėms“) būties sankaupa, mazgas, kuriame ir įvyksta eilėraščiai. Kalbantysis orientuojasi į aplinką, atmeta utilitarinį interesą, yra gamtoje, už kurią atsako.
Nors poezijos rinkiniu J. Mekas savotiškai pasakoja savo autobiografiją, jis svarbus tik kaip patiriantysis gamtą (knygoje yra daugybė eilėraščių, kuriuose kalbantysis net neužsimena apie save – tiesiog stebi aplinką ir ją fiksuoja), kalbantysis decentruojasi ir patiria santykį su daiktais, kurie yra ne-žmogiški: „Ir triūsia / ir juda ir dirba / visa gamta, // ir skruzdėlė / ir bitė ruda“68. Autorius „Dienų raštais“ primena, jog jis nėra nei egoistas, nei narcizas – jis visas orientuojasi į Kitą. Žinoma, su daiktais nesiekiama susilieti, ištirpti juose – tai būtų Rytų poezijos pamokos, – išlaikomas toks atstumas, kuris leidžia kalba kaip diskursyviu daiktų sužmoginimu ir sukalbinimu tik globoti daiktus. „Dienų raštai“ dar kartą atskleidžia, kad J. Mekui rūpi ne analizuoti, jausti, galvoti, valdyti, o tik globoti kalba. Rinkinyje kaip kūrybinėje autobiografijoje susitinka visi jo poezijos kontekstai: nuo senovės graikų filosofijos iki postmoderniosios amerikiečių poezijos, kuri yra performatyvi ir deklamuojama tik balsu. Tarp šių dviejų diskurso įtakų įsiterpia gausus J. Meko kaip daiktiškosios poezijos skaitytojo patyrimas.
„Dienų raštai“ nėra tradicinis pasakojimas apie savo asmeninę kūrybinę praeitį: tai yra pati praeitis, o ne tekstas apie ją. J. Mekas dar kartą nutrina savo poezijos ir tikrovės ribas. Apie tikrovę nereikia pasakoti, nes ji gyva tekstais. Po „Dienų raštų“ lietuvių kalba J. Mekas parašė ir išleido tik vieną poezijos rinkinį – „Žodžiai ir raidės“, kurio filotopinės ypatybės dar tik mezgėsi „Dienų raštuose“. Prieš daugiau nei dvidešimt metų išleistame rinkinyje dar nėra eilėraščių-hieroglifų, tačiau jau gana aiškiai pastebimas siekis mažinti atstumą tarp kalbančiojo, teksto ir skaitytojo: „Dienų raštai“ baigiami poetiniais laiškais draugams, kurie yra ne teksto adresatai, o lygiaverčiai jo dalyviai.
„Dienų raštų“ eilėraščiai leidžia teigti, kad J. Meko praeityje glūdi individualumo pradai, neigiantys siaurą susirūpinimą savimi, nes eilėraštis – tai ne grynojo santykio idėjos raiška be daiktinio pavidalo, o substancialus daiktas, įkūnijamas rašančiojo ir popieriaus lapo, kuriame eilėraštis užrašytas ar išspausdintas. Kai subjektas decentruojasi, tokia praeitis visada yra dabartis, svarbi individo, kaip tarpininko tarp diskurso ir J. Meko aplinkos daiktų, terpė. J. Mekui, išleidusiam poezijos knygą „Dienų raštai“, ir skaitytojui visi poeto praeities kūriniai yra ne retrospekcinė autobiografija, o visas laikas kaip dabartis, įveikianti mirtį.
Ir poezijos rinkinyje „Dienų raštai“, ir eksperimentinės sapnų užrašų prozos knygoje „Mano naktys“ J. Mekas sugriauna tradicinę pasakojimo apie savo praeitį tvarką, atmesdamas siekį dirbtinai konstruoti savo tapatybę, nukrypti nuo faktinės tiesos, ją pakreipti asmens koncepcijai reikalinga linkme. J. Meko tekstai apie save yra maksimaliai patikimi, nes juose nėra retrospekcijos – būnama dabartyje konkrečioje vietoje, kuri yra filotopiškai mylima. Savo praeitį J. Mekas paverčia daiktiška, kai pasakodamas apie save naudoja praeities daiktus: eilėraščius, sakinius, kurie užrašyti popieriuje, todėl turi substanciją. Dirbdamas su šiais daiktais – sudarydamas iš eilėraščių poezijos rinkinį – autorius nepasiduoda saviinterpretacijai. Kategoriškai ir radikaliai atsisakoma kreipti dėmesį į save ir susireikšminti: J. Meko autobiografija – tai filotopinio buvimo mylimoje vietoje su daiktais ir žmonėmis patirtys, kurios nesutalpinamos į siužeto, diskurso ir galios tvarką. Eilėraščiai jam yra būdas prisiminti, labai įtemptai bandant išvengti nostalgijos. Kadangi J. Meko gyvenimas yra nuolatinė filotopinė dabartis, praeitį verčiant dabartimi, sentimentaliai ilgėtis praeities nelieka jokios priežasties. Dabarties momentas knygoje „Mano naktys“ talpina visą praeitį, todėl išvengia mirtį nešančios užmaršties ir pasiekia nuolatinį sąmoningumą ir atsakomybę už vietas, daiktus ir žmones.
Autobiografijos galimybės filmuose „Žmogaus, kuris nešėsi praeitį savo akyse, autobiografija“, „Judėdamas į priekį, atsitiktinai mačiau mažus grožio fragmentus“
Filmą „Žmogaus, kuris nešėsi praeitį savo akyse, autobiografija“ J. Mekas sumontavo 2000 metais iš atvaizdų, kuriuos filmavo nuo pat savo atvykimo į Jungtines Amerikos Valstijas, kai nusipirko pirmąją vaizdo kamerą, iki montavimo. Ši kino juosta svarbi kaip J. Meko filotopinis estezinis pasakojimas apie save.
Laukiamą nuoseklumą, chronologiją, asmens koncepciją J. Mekui keičia atvaizdus nuolat pertraukiantys tamsos akimirkos ir blyksniai – rodoma nuolatinė filotopinė gyvenimo ir mirties sandūra, būsena prieš miegą, kai dar nemiegama, bet jau nebūnama sąmoningu. Estezė kaip juslinė būsena, kurioje filotopiškai balansuojama tarp prasmingos būties ir Niekio, nebūties, yra pirmiausia susijusi su rega. Filme „Žmogaus, kuris nešėsi praeitį savo akyse, autobiografija“ apie gyvenimą ir mirtį nėra svarstoma mąstant, gyvenimo ir mirties sandūra patiriama tiesiogiai – gyvybė randasi iš tamsos, mirties įveikos. Kaip ir kiekvieno filotopo, taip ir J. Meko visa autobiografija – tai nuolatinė kova dėl gyvybės. Šis filmas – konkretus, jutimams prieinamas estezės pavyzdys. A. J. Greimas teigia: „Regimybė kaip galėjimas būti – ar galimybė būti (galbūt?) – yra vos ne vos pakeliama“69. J. Mekas įveikia mirties trauką.
Atvaizdai, kuriuose užfiksuoti susitikimai su draugais, šventės, daiktai, J. Meko filme kuria ritmą, primenantį kasdienybę, jos tolydumą, tačiau blyksniai ir tamsa pertraukia beveik chronologinį autobiografinį pasakojimą – J. Mekas parodo, kad vientisas, tvarkingas, siužetinis autobiografijos pasakojimas yra dirbtinis ir neturi prasmės, nes filme „Žmogaus, kuris nešėsi praeitį savo akyse, autobiografija“ svarbesnis yra ne tolydumas, o pertrūkiai. Kasdienybė ir daiktinė tikrovė yra labai trapi ir įmanoma tik dėl momentų, kurie artimi religiniam nušvitimui.
Savo gyvenimą J. Mekas rodo kaip estezės momentų patyrimą – būtent tada filotopiškai įsitvirtinama „čia“ ir „dabar“, išvengiama retrospekcijos. Gyvenimo įvykiai, kurie rodomi filme, byloja ne apie laiko eigą, o apie to laiko sustabdymą. Filotopinė kino autobiografija J. Mekui kaip filotopui – tai galimybė praeitį patirti kaip visada aktualią dabartį. Kiekvienas filmo atvaizdas susijęs ne su kitais atvaizdais, o parodo, kad momentas yra nepakartojamas: kūrėjas šiame filme filotopiškai sujungia praeitį ir dabartį. Dabartyje telpa visa praeitis. Kadangi kiekvienas filmo fragmentas yra beveik savarankiškas, tarp fragmentų išnyksta ryšiai, kurie leistų analizuoti J. Meko gyvenimą, lyginant vieną periodą su kitu, pastebint panašumus ir kontrastus.
Filmas „Žmogaus, kuris nešėsi praeitį savo akyse, autobiografija“ yra daiktiškoji autobiografija, nes jame nėra jokios abstraktybės, viskas, kas nufilmuota, bei pats filmuojantysis yra substancialūs: J. Mekas nesiekia perteikti savo gyvenimo idėjų, nes svarbesnis yra filotopinis regimasis tikrovės patyrimas.
Nuo 1970 iki 1999 metų filmuotus autobiografinius atvaizdus J. Mekas 2000 metais sumontavo filme „Judėdamas į priekį, atsitiktinai mačiau mažus grožio fragmentus“. Šis pasakojimas apie save iš tiesų yra vizualusis filotopinis tekstas apie matytus daiktus ir sutiktus žmones. Filme nėra nė vienos surežisuotos scenos, kurios filmavimo intencija būtų dokumentinio kino pasakojimas. Vaizdinė plotmė ir verbalinis komentaras už kadro beveik nesusiję: J. Mekas aiškiai pareiškia, kad filmuodamas atvaizdus buvo filotopiškai „čia“ ir „dabar“, o montuodamas jau nėra tose vietose, kurias filmavo: balsas už kadro trumpai apibūdina montažo metu supančią buitinę tikrovę, santykius su darbo kambario daiktais ir artimais žmonėmis, kurie svarbūs ir filme, tačiau komentuojantysis nesieja filmo atvaizdų su montavimo situacija.
Filmo pradžioje J. Mekas teigia, kad buvo sumanęs sumontuoti chronologinį autobiografinį pasakojimą, tačiau netrukus to atsisakė: tikrovė pernelyg nesuprantama, netvarkinga, nedėsninga ir nekonceptuali, kad tilptų į chronologinę schemą. Šios tikrovės charakteristikos taikomos ir montuojant filmą: atvaizdų, komentarų ir muzikinio fono seka yra atsitiktinė, J. Mekas paragina neieškoti filme siužeto principais pagrįstos tvarkos. Filmo „Judėdamas į priekį, atsitiktinai mačiau mažus grožio fragmentus“ neveikia jokios literatūrinės ar vizualiosios autobiografinių pasakojimų tradicijos.
Remiantis J. Lejeune’o autobiografinės sutarties apibrėžimu, J. Meko autobiografija yra maksimaliai patikima, dėl filotopinio kino specifikos išvengianti retrospekcijos ir įtvirtinanti minėtą sutartį. Formalusis autobiografinės sutarties ženklas yra nuolat kadre pasirodantis filmuojantysis: žiūrovas mato substancialų asmenį, kuris paradoksaliai, save fiksuodamas, išvengia orientacijos į save. Tikriausi gyvenimo momentai, pasak J. Meko, buvo tie, kada pavyko trumpam pamiršti apie save, siaurą susirūpinimą savo interesais ir filotopiškai peržengti savo ribas – pasiekti transcendenciją. Poetas šiame filme nekonstruoja geidžiamos savo tapatybės, nes filotopiškai atsisako kreipti dėmesį į save. Su filmuojamais daiktais ir žmonėmis autorius mezga ne geismo ar vartojimo santykį, o daiktiškąją patirtį, kurios būta ne tiek ir daug. J. Mekas teigia, kad pretenduojantys į absoliutumą momentai yra patiriami, kai atsiveriama meilei vietai, daiktui ir žmogui. Apie gyvenimo pradžią ir pabaigą gyvendamas žmogus iš tiesų nieko nežino, visos žinios apie tai tėra racionalistiniai teiginiai, kurie autentiško žmogaus neveikia. J. Meko autobiografija filme „Judėdamas į priekį, atsitiktinai mačiau mažus grožio fragmentus“ yra filotopinė vietų, daiktų ir žmonių, kuriuos jis patyrė, biografija. Buvimą tose mylimose vietose su mylimais daiktais ir žmonėmis J. Mekas vadina rojumi šioje žemėje, o ne anapus – filotopiškai atsisakoma bet kokių metafizinių idėjų ir teorijų. Poeto patirties neveikia netikrumas dėl ateities (kadangi apie ją nieko nežinoma, tai nereikia dėl jos ir jaudintis). J. Mekui, rodančiam savo praeitį, joje nėra jokio skausmo ar traumos, jo autobiografija yra tokia, kurioje beveik niekas nevyksta, sumontuota savotiška „ramybės autobiografija“. Savo santykį su filmo žiūrovu autorius įvardija kaip filotopinį dalijimąsi šia ramybe ir taika. Tokios būsenos, pasak J. Meko, visada patiriamos vaikystėje, o vėliau užmirštamos – randasi kaltė. J. Mekas teigia, kad savo gyvenime dėl nieko nėra kaltas, nieko nesigaili ir nenorėtų keisti savo praeities. Atmintis filme veikia be vertinimo ir taisyklių, pasiduodama savaiminei minčių ir jausmų sekai, kurios nėra poreikio kaip nors kontroliuoti. Taigi J. Mekas filme „Judėdamas į priekį, atsitiktinai mačiau mažus grožio fragmentus“, pasakodamas savo autobiografiją, grožį traktuoja kaip tikriausią, filotopiškiausią, nedirbtinę, todėl patikimą ir nesumeluotą patirtį.
Ir poezijos rinkinyje „Dienų raštai“, ir eksperimentinės prozos knygoje „Mano naktys“, ir autobiografiniuose filmuose J. Mekas sugriauna tradicinę pasakojimo apie savo praeitį tvarką, atmesdamas siekį dirbtinai konstruoti savo tapatybę, nukrypti nuo faktinės tiesos, ją pakreipti asmens koncepcijai reikalinga linkme. Jo tekstai apie save yra maksimaliai patikimi, nes juose nėra retrospekcijos – būnama dabartyje konkrečioje vietoje, kuri yra filotopiškai mylima. Savo praeitį J. Mekas literatūroje ir kine paverčia daiktiška, pasakojimui apie save naudodamas praeities daiktus: eilėraščius, sakinius, vaizdus, kurie užrašyti popieriuje arba nufilmuoti kino juostoje, todėl turi substanciją. Dirbdamas su šiais daiktais – iš eilėraščių sudarydamas poezijos rinkinį arba iš atvaizdų montuodamas filmą – J. Mekas nepasiduoda saviinterpretacijai. Kategoriškai ir radikaliai atsisakoma kreipti dėmesį į save ir susireikšminti: tad autobiografija – tai filotopinio buvimo mylimoje vietoje su daiktais ir žmonėmis patirtys, kurios nesutalpinamos į siužeto, diskurso ir galios tvarką. Eilėraščiai ir kino atvaizdai kūrėjui yra būdas prisiminti, bandant išvengti nostalgijos. Kadangi J. Meko gyvenimas yra nuolatinė filotopinė dabartis be praeities traumų ir skausmo, sentimentaliai ilgėtis praeities nelieka jokios priežasties. Dabarties momentas knygoje „Mano naktys“ ir autobiografiniuose filmuose talpina visą praeitį, todėl išvengiama mirtį nešančios užmaršties, pasiekiamas nuolatinis sąmoningumas ir atsakomybė už vietas, daiktus, žmones.
——
1 James D. E . To Free the Cinema: Jonas Mekas and New York Underground. – New York, 1992.
2 Tūtlytė R. Jonas Mekas: „pasaulio, kuriuo galėčiau džiaugtis“ apologija // Colloquia. – 2013. – Nr. 31. – P. 74.
3 Šliogeris A . Būtis ir pasaulis: tyliojo gyvenimo fragmentai. – Vilnius: Margi raštai, 2006. – P. 9–10.
4 Ten pat. – P. 443.
5 Šliogeris A . Bulvės metafizika. – Vilnius: Apostrofa, 2010. – P. 204.
6 Kadangi J. Mekas nėra tradicinis kino operatorius, vartojamas „filmuojančio subjekto“ terminas. Toliau tekste vartojamas sutrumpintas terminas „filmuojantysis“.
7 Barthes R . The Rhetoric of the Image. – 1964. – P. 162.
8 Šliogeris A . Būtis ir pasaulis: tyliojo gyvenimo fragmentai. – P. 9.
9Ten pat. – P. 9–10.
10 Baranova J. Filosofija ir literatūra. Priešpriešos, paralelės, sankirtos. – Vilnius: Tyto alba, 2006. – P. 98.
11 Ten pat. – P. 97.
12 Ten pat. – P. 94.
13 Šliogeris A . Bulvės metafizika. – Vilnius: Apostrofa, 2010. – P. 200.
14 Gaidamavičienė I . Homo Creator: sąmonė ir būtis. – Vilnius: Technika, 1997. – P. 163.
15 Ten pat. – P. 183.
16 Juzefovič A . Arvydo Šliogerio fenomenas šiuolaikinėje Lietuvos filosofijoje // Filosofija. Sociologija. – 2009. – T. 20. – P. 66.
17 Ten pat. – P. 66–67; Šliogeris A . Būtis ir pasaulis: tyliojo gyvenimo fragmentai. – P. 453.
18 Andrijauskas A . Kultūros, filosofijos ir meno profiliai (Rytai–Vakarai–Lietuva). – Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2004. – P. 558.
19 Juzefovič A . Arvy
20 Andrijauskas A . Kultūros, filosofijos ir meno profiliai. – P. 559.
21 Šliogeris A . Trans
22 Andrijauskas A . Kultūros, filosofijos ir meno profiliai. – P. 557.
23 Ten pat.
24 Baudrillard J . Simuliakrai ir simuliacija. – Vilnius: Baltos lankos, 2002. – P. 7.
25 Šliogeris A . Bulvės metafizika. – P. 75.
26 Ten pat. – P. 74–75.
27 Heidegger M . Rinktiniai raštai. – Vilnius: Mintis, 1992. – P. 63.
28 Heidegger M . Būt
29 Šliogeris A . Bulvės metafizika. – P. 208.
30 Šliogeris A. Nieki
31 Šliogeris A . Bulvės metafizika. – P. 224.
32 Šliogeris A. Niekis ir Esmas. – P. 62.
33 Ten pat. – P. 410.
34 Ten pat. – P. 346
35 Ten pat. – P. 464.
36 Ten pat. – P. 416.
37 Heidegger M . B
38 Ten pat. – P. 20.
9 Ten pat. – P. 15.
40 Ten pat. – P. 355.
41 Ten pat. – P. 145–148.
42 Ten pat. – P. 77.
43 Šliogeris A . Bulvės metafizika. – P. 141.
44 Ten pat. – P. 105.
45 Ten pat. – P. 55.
46 Ten pat.
47 Hegel G. W. F . Filosofijos istorijos paskaitos. – T. 1. – Vilnius: Alma littera, 1999. – P. 91.
48 Lyotard F. Postm
49 Vanagaitė G . Autobiografijos teorijos pagrindai. – Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2008. – P. 27–28.
50 Ten pat. – P. 14–16.
51 Šliogeris A . Bulvės metafizika. – P. 221.
52 Ten pat. – P. 29.
53 Vanagaitė G. Autobiografijos teorijos pagrindai. – P. 15.
54 Šliogeris A. Niekis ir Esmas. – P. 193.
55 Šliogeris A. Būtis ir pasaulis: tyliojo gyvenimo fragmentai. – P. 139.
56 Šliogeris A. Niekis ir Esmas. – P. 194.
57 Ten pat.
58 Lavery D . Film’s Le Pacte Autobiographique. – 1991.
59 Greimas A. J . Apie netobulumą. – Vilnius: Baltos lankos, 2004. – P. 13.
60 Šliogeris A . Bulvės metafizika. – P. 11.
61 Milašiūnas R . Psi
62 Mekas J . Mano naktys. – Vilnius: Baltos lankos, 2007. – P. 95.
63 Ten pat. – P. 71.
64 Mekas J . Dienų raštai. – Vilnius: Baltos lankos, 1998. – P. 238.
65 Ten pat. – P. 249.
66 Ten pat.
68 Ten pat. – P. 191.
69 Greimas A. J . Apie netobulumą. – P. 13.
Dalia Striogaitė. Meistro darbas. Petro Tarulio 120-osioms gimimo metinėms
2016 m. Nr. 10
Petro Tarulio (Juozo Petrėno) prozos istorinę vertę literatūrologas Albertas Zalatorius yra apibrėžęs kaip itin reikšmingą: prieškariu novelės prestižą laikė trys autoriai – Vincas Krėvė, Jurgis Savickis, Petras Tarulis; jie stipriai sugestijavo lietuvių novelistiką1. Du pastarieji – J. Savickis, P. Tarulis – modernizmo įtvirtintojai, esmingai keitę meno suvokimą ir santykį su skaitytoju, diegę modernią ekspresionizmo poetiką ir apskritai estetinį kitoniškumą.
O šiandien? Ar gyvybinga, ar aktuali P. Tarulio proza? Antai „Pavasario ižas“ (iš garsiojo rinkinio „Mėlynos kelnės“, 1927), rodos, beveik neprisimenamas.
Tai vienas išradingiausių ano meto mažosios prozos kūrinių. Metaforiškiausia P. Tarulio novelė, pasitelkusi poetų darbo su kalba patirtį, pasiekusi reto tikrumo ir įtaigos. Tiesa, tarp gausių įdomių metaforų esama ir menkiau pavykusių. Bet ne apie tai kalbėsime. P. Tarulio novelių raiškos ypatumai (naracijos dinamika ir ritmika, kinematografiški vaizdai, įmantrūs tropai, o tarp jų ir metaforos…) nesyk aptarinėti, vertinti. Kas kita – „Pavasario ižo“ gelminė semantika. Ji nėra literatūros tyrėjų kaip reikiant išryškinta, atskleista. Šios prozos suvokimui būtinas ypatingas atidumas užuominoms, užkoduotos simbolikos šifravimas, net ir nuovokus papildymas iš šalies. Bet svarbiausia – modernistinio vaizdavimo esminio naujumo pagava. Suvokėjo darbas čia ne iš lengvųjų.
Novelė apie pavasarį. Pavasaris buvo keturvėjininkų topinis motyvas. Bet jų gamtos traktavimas – iš principo kitoks. Modernistai, atmetę išorinį gamtos stebėjimą ir aprašinėjimą, nusigręžę nuo tradicinio gražumo ir dvasingumo, kūrė gamtą ryškindami joje sau patiems svarbias buvimo pasaulyje reikšmes, skaitytoją šokiravo keistumais.
Ir P. Taruliui gamta anaiptol ne fonas, o labai aktyviai veikianti jėga. Siekta iškelti jos poveikį žmogui, fiksuoti jo sąmonėje pažadintas būsenas.
Jau „Pavasario ižo“ uvertiūroje jaučiama ypatinga pavakario prieblanda ir šešėliai, ekspresionistiška prieštarų ir disharmonijos atmosfera. Keistoka žmogaus jausena: „nesuprasi“, „lyg kažkas tave apgavo“, „tyčia…“ Nerimo tonacija ir keliskart perspėjantis „atsargiai“. Bet kartu pavasario trauka laukan – nelyg laimės pažadas.
Į laukus pavakary patraukia ir trys kaimo berniokai – juos vilioja pavasaris, rūpi būsima žūklė, jie nori apžiūrėti vietas, kur statys varžas.
Atsiverianti laukų panorama čia nėra šiaip kaimo peizažas. Novelės erdvė įprasminta mitologiškai kaip archajinio mitinio pasaulio modelio dalis2. Tai erdvė su sakralinės topografijos elementais: ežeras, kalnas, upė. Vieta prie vandens mitologiniu požiūriu yra išskirtinė. Ji dar persmelkta senelių pasakojimais, sakmių magika. Ežeras Ašaris, kurio vardas sakmiškas (atsirado iš žmonių ašarų), – baugi chtoniška buveinė, kartais pasiglemžianti ir žmogų. Šalia reali, gyva upelė Valkšna. O kalnas, nors ir neturintis kosmogoninio akto simbolikos, vis tiek sakralizuotas širdyje suskambančiais varpais – savitu sveikinimu atbundančiai gamtos gyvasčiai. Taigi erdvė heterogeniška, harmoningos jos dalių pusiausvyros nėra, bet visuma sutelkta, ji gyva ir turinti bendrą judėjimo kryptį3.
Laukuose atsidūrusių jaunuolių „asmens tamsiose gelmėse“ atgimsta magiška senoji pasaulėvoka ir folkloro vaizdiniai. Sąveika su mitine praeitim, su kraštovaizdžio slaptimi – intuityviai valdanti, nepriklausomai nuo paties žmogaus.
Panoramiškai ir gelmiškai nužymėta erdvė žadina ir platų kūrinio suvokėjo mąstymą: tas išėjimas – tai į nekasdienį erdvų ir slėpiningą pasaulį, į jo valdas.
Erdvinis pasąmoninis suvokimas koreliuoja su cikliškojo metų laiko – ankstyvo pavasario gamtiškumu. Dominuoja šiurkštūs vaizdai: ištižęs sniegas, skysti purvai, kreivi krūmokšniai, kalnas su pernykštėm smilgom „lyg šerno sketera“. Vis pabrėžiamos pernykštės liekanos, kaip ir nejaukumą ryškinantys epitetai – „šiušus“ (tarmybė: nykus), „aštrus“, „šaltas“, „šiurpus“… – toks depoetizuotas pavasaris. Tuo pačiu labai iškeliamos dvi stichinės jėgos: vanduo (jo veržlumas, visaapimantis patvinimas) ir vėjas (jo brutalios akcijos). Tos jėgos nevienareikšmės: vėjas agresyvus, bet ir žaismingas; vanduo, mitologiškai mąstant, ambivalentiškas – šventas, apvalantis, bet ir atstovaujantis velnio, „apačios“ sferai4. Itin akcentuojamas stichijų aktyvumas – atkaklus gamtiškas judėjimas, atsinaujinimo energija (aktyvumas juk buvo paties P. Tarulio dvasios polėkis!). Taigi pavasaris rodomas kaip sudėtingas, neramus gamtos prieštarų sandūros ir grumties metas, virsmo stichija, į kurią įtraukiami ir trys kūrinio veikėjai. Kontaktai – nuo išorinio prikibimo („Batai riebiu moliu aplipę“, „Batai klimpsta <…> dirvon“) iki gausėjančių ir vis sudėtingesnių komunikavimo apraiškų. Kaip su aplinka, taip ir su gamta mezgasi ypatingas ryšys. Žmogaus ir gamtos sąveika stimuliuoja pojūčius, reakcijas, būsenas, formuoja komunikavimo ypatumus.
Tai kūno situacijos. Ne tik personažai, ir gamta čia kūniška, kiek antropomorfizuota. Kūnas yra jusliškai suvokiantis ir jautriai atsiliepiantis sava (kūno) kalba. Kūniškasis matmuo, dėmesys juslėms ir jų veiksmingumui (dažniausiai – tai rega, žvilgsnis) vyrauja beveik visose P. Tarulio novelėse. „Pavasario iže“ taip pat akcentuotos personažų akys, jų kitoniškumas, tas leidžia taikliai charakterizuoti trijulės narius; esama ir kiek aktyvesnės žiūros momentų, bet iš esmės šįsyk regos potyriai fiksuojami mažiau. Juslinio suvokimo formų yra ir kitokių – pavyzdžiui, lytėjimas. O tai jau nauja ir įdomu.
Antai šiuolaikiniai kino teoretikai yra rimtai iškėlę lytėjimo paradigmą, rodos, kino menui ne taip labai būdingą, bet būtent lytėjimo jutimas – slaptesnis, komplikuotesnis (suvokia kūnas, bet per odą), tad kūrėjui ir suvokėjui jis įdomesnis nei tiesioginis vizualusis. „Oda – sąveikos bei komunikacijos paviršius“5.
P. Tarulio novelėje dėmesys lytėjimui, odai buvo novatoriškas. Oda – savotiškas žmogaus kiautas, nors ir uždengtas drabužiais, bet jautriai reaguojantis į dirgiklius ir pastebimai perteikiantis individo emocijas, būsenas. „Pavasario ižo“ personažai apsirengę kailinukais, bet jusliniai potyriai giliai prasiskverbia, sujaudina ir kitaip paveikia. Oda, kuri turi dengti vidinį pasaulį nuo išorės, tam tikrais atvejais išorės veikiama atsiveria, išduoda slaptus jausmus. Santykis tarp išorės ir vidaus kintantis, kartais jis atvirkštinis – iš vidaus išorėn. „Oda <…> daugiau nei kūno pakuotė – tai semantiškai produktyvūs plotai“6.
Susitelkę į sąlyčio, lytėjimo paradigmą, „Pavasario iže“ galime stebėti įvairiopus lytėjimo keliamus pojūčius ir kūno (odos) atsakus – taigi sąlyčio polisemantiškumą.
Tiesioginis fizinis prisilietimas nusakytas nežymiai – tik keliskart užsimintas glostymo judesys, dar „batai moliu aplipę“.
Labiau funkcionuoja netiesioginis, numanomas lytėjimas – kaip tam tikras troškimas. Šiurkščios, šaltos gamtos aplinkoje novelės berniokai ilgisi saulės spindulių, ko nors švelnaus (užuomina: „kaip jaunučiai katinukai prie glostančios mergytės“). Trokštamas, įsivaizduojamas yra žuvų lytėjimas – visos kalbos sukasi apie žuvis ir būsimą žvejybą, kai upės vandenys „atneš lydekų, lynų, kuojų, ešerių ir mažųjų pūgžliukų“. Nusprendžia: „Už trijų dienų žvejosim.“ Nesunku nujausti, kaip jų rankos pasiilgusios lytėti žuvis.
Itin ryškūs yra per akis ir ausis priartėję gamtos garsų ir vaizdų signalai. Tai emociškai stipriai veikiantis, svaiginantis, vis labiau užvaldantis sąlytis, jis smelkiasi vidun, užkrečia nerimu, spartina kraujo pulsavimą: „Jų jaunos gyslos neša kažin kokį naują neramumą. <…> Visos trys širdys smarkiai plakas.“ O ūžiančios, putojančios upelės Valkšnos vaizdas išjudina jaunuolių energijos proveržį – jų žingsniai spartėja, jau bėga pasišokėdami: „Op per ravą! Op! Dar op!“
Įtaigiausias – daugiajusliškumo poveikis, sinergetiška visų juslių sąveika. Gamta novelės veikėjų išjaučiama visais penkiais pojūčiais: prie įprastesnių regos, klausos prisideda uoslės, skonio, lytėjimo jutimai, o pastarasis – dominuoja. Oda, sugėrusi į ją įsismelkusius garsus, kvapus, vaizdus, skonėjimąsi, yra tarsi pavergta, nugalėta. Apibendrintas sąlyčio juslinis suvokimas čia išreikštas išradingu „išorės“ ir „vidaus“ susipynimo apibūdinimu: „Pavasario vėjas švilpia per jų [trijų jaunuolių] kūnus. Jų kūnai tirpsta, skystėja, per juos pavasaris kaip per sietus dūsauna. Rodos, per juos kiaurai matos“ [pabraukta mano, – D. S.]. „Kiaurai“, t. y. visiškai: kiaurai perpučia, kiaurai matyti, kiaurai atsiveriama. Efektingai nusakyta vidinė būsena. Tas „kiaurai“ – ekspresionistų pamėgtas būdas nuo paviršiaus persismelkti į giluminius klodus, į esmę.
Tačiau intuityvus įsijautimas nebūtinai esti pozityvus. Pavasaris veikia ir kitoniškai. Buvęs trijų vyrukų lyg ir bičiuliškas ryšys, jų jutimų ir dvasios būsenų bendrumas staiga keičiasi. Atsiskiria vienas, kurio viduje kažkas sukunkuliuoja ir sprogsta – „kaip įbrogusiai alaus statinei volė šauna“. Jokio deterministinio motyvavimo, tik tam tikri iracionalūs postūmiai, neaiškus galios protrūkis – ekspresionistiškas vidinis sprogimas. Šio jaunuolio akys šelmiškos (vadinasi, pokštautojas), ir, turbūt užsikrėtęs pavasarinio vėjo savivaliavimu, panūdo išbandyti savo galią tuo pačiu kaip vėjas prikibimo, lindimo į vidų, įžūlaus nesiskaitymo būdu. Nusitaikė į Šimuką, silpnesnįjį. Lytėti , liesti galima ir kalba. Ši sąlyčio ir poveikio forma sudėtingesnė ir aštresnė už neverbalinį komunikavimą su gamta. Tarpasmeninei sąveikai nesvetimas kliaučių ieškojimas, noras skverbtis į kito asmens intymius jausmus, žodžiais įgelti, pasityčioti. Provokacija „Čeverykos“ apie pas Šimuko merginą besilankantį dabitą siuvėją demonstruoja patyčią kaip individo užpuolimą, sykiu kalbančiojo mėgavimąsi savo pranašumu.
Pramanytos istorijėlės vaizdingumas grindžiamas sinekdocha – P. Tarulio mėgstamu tropu: dalis (čia – prašmatnios čeverykos) vietoj visumos (tariamo konkurento). Patyčininko azartiškai plėtojamas „Čeverykų“ pasakojimas sietinas ir su ekspresionistų dailininkų, literatų įdiegta naujove – daikto prakalbinimu. Materialus daiktas, netradiciškai savarankiškas, kūrybiškai sureikšmintas (hiperbolizuotas, animizuotas) ir iškeltas į centrą, intriguoja, kryptingai tarnauja numatomam suvokimui ir emociniam sukrėtimui.
Pašaipūnas – sėkmingas šeškų, žuvų gaudytojas. Žuvų nėra, bet gaudymo įgūdžiai praverčia: „jo auka jau saujoje“. Tačiau kas vienam išdaiga, kitam – atvira žaizda. Jau anksčiau būta užuominos apie Šimuko jausmą merginai, gyvenančiai anapus ežero: „Atplėši – kraujas ištrykš!“
„Čeverykų“ pasakojimu išviešinta ir pajuokta vaikino slaptis, sukrėsta jo vaizduotė, sužadinta frustracija. Į tai jautriai atsiliepia kūnas: „Visas tirpsta. Rankos darosi neramios“, „čeverykos <…> smenga į paširdę“, „kojos nuolat šalin smunka.“ Kad užpultasis priblokštas, destabilizuotas, išduoda oda: ji nebepridengia susijaudinimo. Už nereflektuojantį bernioką turėtų mąstyti skaitytojas, šifruodamas centrinę „Pavasario ižo“ metaforą: kodėl kaip akla žuvelė pakliuvo į varžą, kodėl toks patiklus, išsyk pasiduodantis, kodėl gamta ir neramiausiu virsmo metu pusiausvyrą išlaiko, o žmogus – ne? Reikšminga čia yra žmogaus neatsparumo ir veržlios, visas kliūtis įveikiančios upės antitezė.
Patyčią patyrusio būsena stresinė, elgsena labai nerami (namuose piktai bara niekuo dėtą šunį, nebeturi buitinės orientacijos). Situacija pavojinga, tarsi ribinė. Dar naktį jis bėga išsiaiškinti su savo mergina. Ten patiria naują stresorių: „Ji juokias, – gal pavydi, a?“ ir oda vėl skaudžiai sureaguoja – „Šimukas lig papadžių nukaito.“
Jie kalbasi per lango stiklą (nėra gyvo lietimosi, trūksta su(si)pratimo), pokalbis nepavyksta. Tarpusavio ryšys neatviras, trikdomas nepasitikėjimo: „gal tyčia“, „apgaudinėja?“, „o gal… velniai ją žino?“ Greit ir atsiskiria: „Šimukas lyg slidus daiktas staiga išslydo iš nustebusios mergos akių“ („slidus daiktas“, „išs lydo“ – tarsi žuvis?). Neatidus, nesupratingas komunikavimas vaikinui lems žūtį ežere, merginai – neatitaisomos nelaimės smūgį. Bet kūrėjui svarbu ne etinis personažų ir jų veiksmų vertinimas ir anaiptol ne sentimentali užuojauta. Rūpi iki galo tirti sąlyčio – traukos ir atostūmio – reiškinį, aprėpti jo įvairiaaspektiškumą.
Todėl dar atsigręžiama į sąlyčio dalyvę merginą, iškeliami moteriški kūno pojūčiai ir atsakai. Ši moteriškoji pusė novelei suteikia naujų spalvų, papildo požiūrį. Dvipusiškumas svarbus ir „Pavasario ižo“ kompozicijai – komponuota moderniai, chiazmo principu (chiazmą – inversinį kartojimą kaip stilistinę figūrą demonstravo jau „Keturių vėjų“ žurnalas: RUM MUR…). Taigi anksčiau ryškintas sąlytis „iš išorės – į vidų“ tarsi apverčiamas ir atvirkštiniu būdu rodomas jau kaip „iš vidaus – išorėn“. Tai kūno (odos) pojūčių transformacija. Bet ir ankstesnis priekabių sąlytis, ir vėlesnis sąlyčio neužsimezgimas novelėje nušviečiami kaip pražūtingi. Komunikavimo dramą emociškai raiškiai perteikia moters balsas, moters kūnas. Ypač įtaigi šauksmo scena, kupina kylančios įtampos ir afekto, primenanti žymųjį ekspresionizmo pirmtako dailės kūrinį (šauksmas – esmingas ekspresionizmo ypatumas): „pašaukė – – – vėl pašaukė – – – garsiai sukliko – – – šaukė ir bėgo – – – bėgo ir šaukė – – – dar garsiau sukliko – – – jos šauksmas aplink <…> plito – – – veržės tik skaudūs vaitojimai, beprasmiai, vienodi garsai – – –“
Šaukiama į nakties tamsą, į tuštumą. Konvulsyvus ekspresionistinis stilius. Dvi bejėgės būtybės – mergina ir kaukiantis šuo, niekuo negalinčios padėti skęstančiajam. Vienumos ir nevilties situacijoje išryškėja visos juslės, jų susipynimas (mergina įtemptai žiūri ir klausosi, atgaivina „laukinę uoslę“, lieja sūrias ašaras, galop gelbstisi lytėjimu). Bet viskas pavėluota, taip pat ir suaktyvėjęs traukos jausmas, instinktyviai iš pasąmonės gelmių iškilęs primityviausias pirmykštis lytėjimo veiksmas – glaustis prie ko nors, ieškoti artumo: „Merga krito žemėn. Vis ne viena! Žemė ir ji, tai jau – dvi!“ Žemę motiną ji glosto, glebėsčiuoja, liečia lūpomis ir kūnu. Skausmu persmelktas finalinis vaizdas iškelia lytėjimą kaip svarbų, žmogiškai svarbiausią tarp jutimų, sykiu leidžia suvokti jį platesne prasme – kaip primirštą bendrabūvio būtinybę. Toks netikėtas meninis atradimas šioje poetiškoje novelėje.
„Pavasario ižo“ meniniai laimėjimai – originali sąlyčio ir komunikavimo problema, pagilinta žmogaus traktuotė, novatoriška kūno (kaip odos) paradigma, naujų modernistinių prozos galimybių panaudojimas.
Išmoningai pasirinktas žuvų motyvas ir slidumo pojūtis (jis patiriamas vien lytėjimu) yra orientuoti į gelmę, skatina kryptį į gelminius dalykus ir gelminį suvokimą.
Pavasario transgresija, pavasario ižas, pavasarinis precedentas – viskas novelėje turi gilesnę prasmę ir reiškia kai ką gerokai bendresnio.
Bet P. Tarulio proza itin slapukiška, nepateikianti jokio požiūrio nei atviresnio sprendimo. Novelė baigiama klausiamuoju sakiniu. Skuboki suvokėjų ir interpretatorių aiškinimai kartais krypsta visai pro šalį: „akla jaunystės aistra“ (Vygantas Šiukščius)7, socialinė problema ir P. Tarulio kairuoliškumas, anot Janinos Žėkaitės8.
Manytume kitaip: novelėje atskleistas lytėjimo jautrumas / nejautrumas ir išryškintos atitinkamos pasekmės iškelia prisilietimą kaip išbandymą. Sąlytis su aplinka, su pavasariu, su kitu žmogumi – išbandymų laukas, atvėręs buvimo pasaulyje sudėtingumą ir dramatiškumą, parodęs tarpasmeninės sąveikos tam tikrą paviršutiniškumą ir ydingumą. Skaudus yra vienas kito nesupratimas, o ypač nesiskaitymas su kitu, sąmoningas siekis išjuokti, įžeisti – tas „tyčia“ (pa–tyčia), stigmatizuojantis, net žudantis žmogų. Kas pasakys, kad nėra aktualu?
Atskleisti sunkiai pasiekiamus sielos dalykus, atverti virpančią žmogaus sielą prozininkui tikrai nelengva, bet P. Tarulis rado būdų ir mokėjo jais vykusiai pasinaudoti. Tai aukštojo pilotažo meistrystė, o ji pasiekta ne dabar, ne šiuolaikinės literatūros sąlygomis, bet prieš devyniasdešimt metų.
1 Zalatorius A . XX amžiaus lietuvių novelė. – Vilnius: Vaga, 1980. – P. 38, 43.
2 Kartais manoma, kad P. Tarulis kaip kūrėjas labai nusileidžia eruditui J. Savickiui, šio gebėjimui laisvai ir žaismingai pasiremti Vakarų kultūros ir meno medžiaga. Bet P. Tarulis sėkmingai naudojosi kitokia galimybe sąlygiškai išplėsti ir gilinti vaizdą, aktyvinti skaitytojo asociatyvų mąstymą – tai mitologijos atodangos, kurių esama visuose jo kūriniuose.
3 Žr. Mitologijos enciklopedija. – T. 1. – Vilnius: Vaga, 1997. – P. 97, 98.
4 Beresnevičius G., Laurinkienė N . Lietuvių religija ir mitologija // Mitologijos enciklopedija. – T. 2. – Vilnius: Vaga, 1999. – P. 263.
5 Elsaesser T., Hagener M . Kino teorija: įvadas per juslių prizmę. – Vilnius: Mintis, 2012. – P. 137.
6 Ten pat. – P. 144.
7 Šiukščius V . Likę tekstai. – Vilnius: LLTI, 2008. – P. 109.
8 Žėkaitė J . Modernizmas lietuvių prozoje. – Vilnius: LLTI, 2002. – P. 84–87.
Virginija Babonaitė-Paplauskienė. Antano Vaičiulaičio kelionių žymės ir vaizdai rašytojo knygose
2016 m. Nr. 8–9
Šiais metais minime rašytojo, vertėjo, redaktoriaus, profesoriaus, diplomato Antano Vaičiulaičio (1906–1992) 110-ąsias gimimo metines. Svariai sukakčiai paminėti buvo išleistos jo kelionių apybraižų ir vaizdų knygos „Nuo Sirakūzų lig Šiaurės elnio“1 ir „Italijos vaizdai“2. Pirmos šių knygų laidos jau yra tapusios bibliofilinėmis retenybėmis.
A. Vaičiulaičio literatūrinis talentas susiformavo ir išsiskleidė Nepriklausomoje Lietuvoje – jis pasižymėjo kaip puikus novelės meistras, kelionių įspūdžių pasakotojas, o lyrinis romanas „Valentina“ (1936) ligi šiol laikomas vienu gražiausių lietuviškų meilės romanų. Į kūrybos pasaulį A. Vaičiulaitis įžengė dar besimokydamas gimnazijoje. 1925 metais „Krivulės“ žurnale atspausdino pirmą eilėraštį, tačiau debiutavo apsakymų rinkiniu vaikams „Vakaras sargo namelyje“, išleistu 1932 m. Kaune. 1936 m. išėjo jo apysaka „Mūsų mažoji sesuo“. Dar prieškaryje poetas, literatūros kritikas Bronius Krivickas teigė: „Ryškiausios stiliaus savybės yra nepaprastas vaizdingumas ir išdailinimas. <…> Vaičiulaitis visus sakinius, visus posakius dailina taip rūpestingai ir atsargiai, kaip patyręs deimantų šlifuotojas. Todėl jo stilius spindi, iš jo trykšta tyra jėga, kuri verčia stebėtis tuo darnumu ir visišku kūrinio išbaigimu“3.
A. Vaičiulaičio kūrybinis palikimas gausus, iš reikšmingiausių kūrinių minėtini: apsakymų rinkiniai „Vidudienis kaimo smuklėje“ (1933), „Pelkių takas“ (1939), apysakos „Kur bakūžė samanota“ (1947), „Vidurnaktis prie Šeimenos“ (1986). Kartu su Juozu Ambrazevičiumi ir Jonu Griniumi parengė vadovėlį „Visuotinės literatūros istorija“ (II d., išleistas Kaune 1932 m.). Jo, kaip kritiko, pasirašinėjusio Aug. Raginio slapyvardžiu, straipsniai ir knygų recenzijos išleistos atskira knyga – „Knygos ir žmonės“ (1992). Pamilęs prancūzų kalbą dar gimnazijos suole, itin vertino ir žavėjosi Charles’iu Baudelaire’u, Pauliu Valéry, Pauliu Claudeliu. Vėliau it magnetas traukė Oskaro Milašiaus kūryba, vertė jo kūrinius, išleido atskiromis knygomis. A. Vaičiulaitis paliko neišdildomus pėdsakus ir redaguojant „Studentų žodį“, „Ameriką“, „Ateitį“, „Aidus“. Nepriklausomoje Lietuvoje dirbo telegramų agentūroje ELTA Kaune, o JAV – dvidešimt penkerius metus informacinėje agentūroje „Amerikos balsas“, Lietuvių skyriuje Niujorke, o vėliau Vašingtone. A. Vaičiulaitis mirė Amerikoje 1992 m. Žmonos Joanos Abramikaitės-Vaičiulaitienės rūpesčiu 1999 m. palaidotas šalia savo tėvų Vilkaviškio kapinėse.
„Ten mano tylieji namai…“
Didžiųjų Šelvių vienkiemyje, kuriame gimė rašytojas, ir dabar randami jo gyvenimo pėdsakai, juntamas jo gyvojo žodžio alsavimas. Atšiaurūs istorinių negandų vėjai nenupūtė gimtinės nuo žemės paviršiaus. Per sovietmetį rašytojo seserys Ona ir Elena laukė brolio sugrįžtant, tvarkė ir prižiūrėjo namus. Šiame vienkiemyje viskas beveik autentiškai ir išlikę. Erdviame kieme stovi svirnas, kuriame, kaip ir anuomet, „šimtas kregždžių suka lizdus“, vidury kiemo gilus šulinys, sklidinas tyro gaivinančio vandens. Karo audros beveik nepalietė ir gimtojo namo. Išsaugotas A. Vaičiulaičio kambarys: stalas, už kurio parašė ne vieną novelę, užbaigė romaną „Valentina“, apysaką „Mūsų mažoji sesuo“, parengė O. Milašiaus kūrybos vertimus. Visą gimtosios tėviškės sakralią erdvę didingomis šakomis gaubia trijų šimtų metų senumo ąžuolas. A. Vaičiulaitis vaikystės dienomis, prisikišęs užantin saldžiųjų kriaušių, mėgdavo įsliuogti medžio kamienu į pačią viršūnę ir, patogiai įsitaisęs, skaitė, svajojo apie tolimus tolius – nepažintus kraštus. Galima teigti, kad tai ir buvo pirmosios rašytojo pasaulio pažinimo „kelionės“. Vėliau iš gimtųjų namų iškeliauta į „Žiburio“ gimnaziją, studijuota Valstybės universitete Kaune. Svajonės viena po kitos pradėjo pildytis – gavęs stipendiją, išvyko tęsti studijų į Grenoblį. Vėliau – kelionės į Vokietiją, Lenkiją, Suomiją. Naujų pasaulių atradimo ir pažinimo aistra tapo jo gyvenimo ir kūrybos varomąja jėga. Grįžęs iš kelionių po Europą dirbo informacinėje agentūroje ELTA. Anuometinis užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys paskyrė jį į diplomatinės tarnybos atstovybę prie Šventojo Sosto Vatikane. 1940 m. pradžioje, atsisveikinęs su savo brangiais žmonėmis, namais, artimais bendradarbiais, ištikimu draugu – ąžuolu, išvyko į Italiją. Ši darbinė kelionė rašytojo biografijoje ženklina likiminį lūžį. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, A. Vaičiulaitis liko be pragyvenimo šaltinio Italijoje, tad, negalėdamas grįžti tėvynėn, pasirinko „žodžio ir minties laisvę“ Jungtinėse Amerikos Valstijose. Taip prasidėjo rašytojo gyvenimo kelionė kitame žemyne.
„Kūrėjas visados turi keistis“
A. Vaičiulaitis anksti suvokė rašytojo misiją: „Tikras kūrėjas visados turi keistis, ieškoti naujo pasaulio ir naujų, dar negirdėtų giesmių, kurios turėtų būti gražesnės ir prasmingesnės. <…> Žiūrėjimas į save ir ėjimas iš savo vidaus galių į kūrybos lakštus duoda tai, kad rašantysis yra natūralesnis ir dainuoja tartum kokia gamtos būtybė. <…> Natūralus balsas, širdies giesmė visados buvo ir bus didžiosios poezijos pagrindas, paremtas dar ir vaizduote, ir jausmo gilumu bei kūrybinės minties pakilumu“4. Keliaudamas rašytojas atrasdavo naujus pasaulius – tai buvo ne tik kiti kraštai ir miestai, bet muziejai, meno kūriniai, klasikinės muzikos koncertai, o visų svarbiausia – žmonės, ateidavę ir praturtindavę jo gyvenimą naujomis spalvomis. Daug išminties ir profesionalaus patyrimo A. Vaičiulaitis įgavo iš kalbininko Jono Jablonskio, kuriam sekretoriavo studijų metais. Kaune gyveno šalia Šv. Gertrūdos bažnyčios, marijonų name, viename bute su Stasiu Santvaru, J. Ambrazevičiumi (vėliau – Brazaičiu). Su pastaruoju siejo ypatingas dvasinis ryšys, vienijo bendri pomėgiai, kelionių aistra. Įsigijęs automobilį, J. Ambrazevičius leisdavosi į tolimesnes keliones, pasikviesdamas kartu ir A. Vaičiulaitį. „Viena jų buvo mūsų trijų – Juozo, Skrupskelio ir mano, – 1935 metų vasarą per demarkacijos liniją ties Vieviu į Vilnių, o iš ten – Lenkijon į Varšuvą, Krokuvą ir Čenstakavą. Vilniuj lankėm Rasų kapus, matėm lietuvių gimnazijos direktorių rašytoją M. Šikšnį, kun. K. Čibirą, lipom į Gedimino kalną, žiūrėjom nuostabių bažnyčių. <…> Antra kelionė, jau tik mudviejų, buvo Suomijon. Tarp kitų, ten mus priėmė švietimo ministeris, su kuriuo Juozas padarė keletą pasikalbėjimų „XX amžiui“. <…> Mano knygoj „Nuo Sirakūzų lig Šiaurės elnio“ yra keletas įspūdžių iš kelionių. Jei ne Juozas, paėmęs mane į tas keliones, tų įspūdžių iš Krokuvos ir Suomijos ten nebūtų“5, – rašė A. Vaičiulaitis.
A. Vaičiulaitis itin vertino kuriančius žmones, mėgo su jais bendrauti: „Kaune buvau lyg gidu, daugiau ar mažiau, tokiems rašytojams kaip Jules Romains, Marc Chadonne (jį su Pr. Dielininkaičiu vežėm per Ukmergę ir Širvintus prie demarkacijos linijos, kur perdavėm lenkams), Kaune šnektelėjom su Buninu ir jį nulydėjau į teatrą, kur jis skaitė savo kūrybą. Atsimenu, buvo tokia graži sekmadienio popietė – iš tada atsilankiusių prancūzų rašytojų dar ir dabar susirašinėju su vienu – tai Luc Estang. Taip pat teko susitikti ir pabendrauti su estų ir latvių rašytojais, tokiais kaip Tuglas ir Metsanurk“6.
Neišdildomus pėdsakus rašytojo sąmonėje paliko studijų metai Prancūzijoje: „Jau kuris laikas gyvenau Paryžiuje, buvau prisiklausęs Sorbonos paskaitų, pasivaikščiojęs po muziejus ir regėjęs būrelį rašytojų. Štai ir dabar akyse stovi aukštokas vyras viename knygyne ir pasirašinėja savo naujausią romaną. Tai Jacques de Lacretelle, gan greit iškilęs į Prancūzų Akademijos narius ir juos visus pergyvenęs. Kitur užsukęs, tu rasi garsėjantį jų rašytoją Braziliac, kurį po karo prancūzai sušaudė už fašizmą. O su italu Lionello Fiumi, gyvenančiu netoliese nuo Pergalės arkos, net susibičiuliavom. <…> Truputį tikau į jo planą: vieną dalyką iš savo rinkinio jis versdino į daugybę kalbų, ir aš jam išdėjau lietuvių kalbon. Pasirodė „Naujoj Romuvoj“, turėtų būti ir tam daugiakalbiam leidiny, kur jis ruošė. Savo ruožtu išvertė „Auksinę kurpelę“ ir išspausdino viename Genujos žurnale. <…> Nereikėjo vaikščioti po Saint Michel bulvarą, kad pataikytum ant raštų žmogaus. Truputį puškuodamas, nes jau buvo senyvas, į mano kambarį Politechnikos gatvės viešbutyje septintan aukštan atkopdavo poetas Louis Mercier prancūzų kalbos pamokai. <…> Kai išverčiau savo „Auksinę kurpelę“, Louis Mercier man ją apgenėjo“7.
Ne tik L. Mercier pridėjo ranką prie A. Vaičiulaičio pasakos „Auksinė kurpelė“. Pataisęs ir patobulinęs vertimą į prancūzų kalbą, diplomatas, poetas O. Milašius stilizavo šį kūrinį8. Iš pirmo žvilgsnio nedrąsus studentas A. Vaičiulaitis J. Girniaus paragintas keletą kartų buvo apsilankęs pas O. Milašių. Tie apsilankymai nebuvo atsitiktiniai, nes anuomet „Naujojoje Romuvoje“ jau buvo skelbiamas poemos „Miguel Maniara“ A. Vaičiulaičio vertimas. „Buvo reikalų šį tą išsiaiškinti ir įdomumas išvysti vyrą, kuris savo sielą poezijoje atvėrė tokia gelme, totaliniu atvirumu ir mosto platumu – ligi pačios žaizdos iš mūsų būties“9, – rašė A. Vaičiulaitis. Jam ištartus O. Milašiaus žodžius brangino iki gyvenimo pabaigos: „Jeigu žūtų visos pasaulio knygos, tai aš norėčiau tik vieną išsaugoti – Bibliją. Joje glūdi visos kitos pasaulio knygos“, – pasakė jis apsilankymo metu. <…> O vis tiek turiu iš Milašiaus rankų brangų atminimą. Mano išverstą ir Louis Mercier padailintą „Auksinę kurpelę“10.
A. Vaičiulaitis dalyvavo Prancūzų–lietuvių draugijos susirinkimuose, gilinosi į prancūzų literatūrą, skaitė pasaulinės literatūros klasikų kūrinius. Neišdildomą įspūdį paliko susitikimas su P. Claudeliu, kurį aplankė namuose prie Eliziejaus laukų ir gavo iš jo autografą. A. Vaičiulaitis domėjosi Prancūzijoje leidžiama literatūrine spauda: „Nouvelles litteraives“, „Yggdrasill“. Pastarojo laikraščio redaktoriaus pakalbintas parengė šiam leidiniui straipsnį apie lietuvių literatūrą ir išvertė į prancūzų kalbą Vinco Mykolaičio-Putino, Salomėjos Nėries, Bernardo Brazdžionio, Jono Kossu-Aleksandravičiaus eilėraščių.
Studijuodamas Prancūzijoje A. Vaičiulaitis keliavo ir į kitus kraštus, juolab kad O. Milašius drąsindavo, patardamas ir rekomenduodamas, kur nuvykti ir ką pamatyti, su kuo susitikti. A. Vaičiulaitis lankėsi amžinajame mieste – Romoje, Florencijoje rado žmogų, kilusį iš Lietuvos, žymų menotyrininką – Bernardą Berensoną: „Septyniasdešimt su viršum metų mokslininkas gyvena tarp daugybės knygų – tokios didžiulės bibliotekos nesu matęs nė pas vieną žmogų“11. Florencija jį pakeri – „tai mano miestas“. A. Vaičiulaitis susitikinėja ir bendrauja su rašytoju, filosofu Giovanniu Papiniu.
„Naujosios Romuvos“ redaktoriaus Juozo Keliuočio paragintas A. Vaičiulaitis siuntė savo kelionių apybraižas į Lietuvą, taip susikaupė nemažas jų pluoštas. Ilgainiui, pataisęs ir papildęs naujais įspūdžiais, išleido kelionių apybraižų knygą: „Nuo Sirakūzų lig Šiaurės elnio“. Joje buvo paskelbta šešiolika tekstų. Knygoje nubrėžtas jo kelionių maršrutas – aplanko Suomiją, Vokietiją, Lenkiją, pamato Berlyną, Briuselį, Antverpeną, Paryžių. Jis mėgaujasi įstabiais gamtovaizdžiais, gilinasi į Europos kultūrą – lanko teatrus, muziejus, koncertus. Įnikęs į bukinistų turtus ieško literatūrinių perlų. A. Vaičiulaitis siekė susipažinti ir pabendrauti su žymiausiais pasaulio žmonėmis, kurie tapo jo mokytojais ir patarėjais. Jam magėjo prisiliesti prie įstabių žmonių „pasaulio gelmių“, perprasti jų kūrybos paslaptis. Knygoje „Nuo Sirakūzų lig Šiaurės elnio“ išryškinti autoriaus vertybiniai kriterijai atskleidžia jo esminius pasaulio žiūros taškus ir pasaulėvaizdžio spalvas.
„Buona sera“
Paskirtas į diplomatinę tarnybą prie Šventojo Sosto Vatikane, 1940-ųjų pradžioje A. Vaičiulaitis išvyko į Italiją. Ši šalis nuo seno garsėja sukauptais lobiais, įstabios architektūros pastatais, daugelis miestų tapo muziejais po atviru dangumi. Jis svajojo susipažinti su šioje šalyje saugomais neįkainojamais turtais, prisiliesti prie senosios kultūros ištakų ir mintyse jau buvo sudėliojęs kelionių planus. Džiaugsmingas kelionių nuotaikas apkartino istorinių įvykių eiga. Didieji pasaulio valdovai susikirto dėl teritorijų ir jų valdymo zonų. Taikaus ir ramaus būdo A. Vaičiulaitis nemėgo ginčų ir nesutarimų, maža to – šalinosi politikos, nepritarė brutaliems karo veiksmams, tačiau nuo šių įvykių negalėjo atsiriboti. Laiške Jonui Aisčiui į Prancūziją rašė, kad didelė dalis muziejų Italijoje saugumo sumetimais uždaryti, o kai kurie miestuose esantys paminklai aklinai „užkonservuoti“ – paslėpti. Tačiau rašytojas turėjo galimybę apsilankyti romėnų ir graikų senosios kultūros dvasia persmelktuose miestuose ir miesteliuose, patirti ne vieną įkvepiantį susitikimą su kita kultūra, kitu žmogumi. Paniręs į dvasinę kelionę, atramos ir stiprybės sėmėsi gilindamasis į amžinąsias vertybes, į praeities istorinius įvykius. Kiekviena jo aplankyta ir aprašyta vieta atskleidžia dalelę Italijos žemės magijos, neįkainojamo pasaulinio masto paveldo. A. Vaičiulaičio ne kartą aplankytas filosofas, rašytojas G. Papinis knygoje „Laiškai žmonėms“ rašė: „Iš medžiaginių katastrofų nieko kito negalima tikėtis, kaip atsigavimo ir dvasios atsikvėpimo pasaulyje“, išskirtinį vaidmenį teikė rašytojams, nes tik jie gali sukurti tokius harmoningus jausmų, išgyvenimų ir minčių kūrinius, kurie bus priešpastatyti gyvenimo chaosui. G. Papinis ragino: „Atsipeikėkite būti tuo, kuo nori Dievas, kad būtute: iš kasdieniškos rietenos išvaduotojais, tyliųjų širdžių patikėtiniais, aiškiųjų paslapčių aiškintojais, pranašais, kurie savo tikrosios tėvynės siekiantį žmogų palaiko“12. A. Vaičiulaičio knyga „Italijos vaizdai“ ir buvo skirta palaikyti sovietų priespaudoje likusius artimus žmones.
Atvykęs į Ameriką užbaigė savo vaizdų knygą ir Kazio Bradūno priprašytas nusiuntė į Vokietiją. Čia stovyklos sąlygomis ji buvo išleista 1949 metais. Lietuvių rašytojų draugija Jungtinėse Amerikos Valstijose 1951 m. premijavo rašytoją garbinga pirmąja premija. Literatūros kritikai „Italijos vaizdus“, kaip ir knygą „Nuo Sirakūzų lig Šiaurės elnio“, priskyrė kelionių apybraižų literatūros žanrui. Tačiau antroji knyga gerokai perauga šio žanro ribas.
Knygos pavadinimas „Italijos vaizdai“ nusako jos esmę: autorius glaudė fragmentą prie fragmento, dėliojo vaizdą prie vaizdo, tapydamas mozaikinį jį sužavėjusios šalies paveikslą. Rašytojas išlaiko vientisumą ir kūrinių išbaigtumą, piešdamas vaizdus įvardija konkrečią erdvę, veiksmo laiką. Dažniausiai veiksmas vyksta dabartyje, tačiau autorius sėkmingai nukelia mus į istorinę praeitį ir ja remdamasis fragmentiškai nubrėžia ateities viziją. A. Vaičiulaitis kelionėse panirdavo į savo jausminį pasaulį, bendravo su sutiktais žmonėmis, lietėsi prie gamtos ir žmogaus rankomis sukurtų stebuklų. Susitelkęs ieškojo harmonijos objektų, pasireiškiančių aplinkoje daugybe formų. Vidinis autoriaus pasaulis koreliavo su meile sau ir artimui, ilgesiu tėvynei ir Italijos grožiu. Reflektuodamas aplinką siekė įamžinti harmoningą pasaulį ir matytus vaizdus piešiniu, fotografija, žodžiu.
A. Vaičiulaičio kelionių potyriai giliai sugulė širdyje, vėliau, juos gaivindamas, rašytojas supynė tai į devyniolika reto grožio impresionistinių vaizdų. Kiekvieno kūrinio fabula paprasta: įžanga, kulminacija ir švelni atomazga. Autorius nuosekliai atlieka naratoriaus vaidmenį ir, kreipdamasis į kitą, referuoja įvykius, tačiau kartais tampa pasyviu stebėtoju ir liudininku. Naratyvas atskleidžia subjektyvų, fiksuojančio aplinką keliautojo savaip matomą vaizdinį – ar tai būtų kitos kultūros apraiška, ar kito žmogaus pasaulis. Pagrindinė pasakotojo formulė išlieka: Aš ir Kitas; Aš ir Kitokia kultūra. Senosios istorijos balsai, pasiekdami kito sielą, transformuojami išgryninant kalbančiojo santykį su patekusia akiratin aplinka. Autorius subtiliai sintetina jausenas – lyriškumą, pažinimo geismą, paprastą smalsumą. Jo keliautojas-naratorius domisi kultūra plačiąja prasme ir tai atpasakoja skaitytojui. Rašytojas panardina skaitytoją į sukurto pasaulio vaizdinį, kuriame pinasi tai, kas matyta, patirta ir išgirsta, ir tai, kas ranka palytima bei širdimi nujaučiama. A. Vaičiulaitis puikus stilistas, lietuvių kalbos žinovas: „Aš esu kaimietis, o kaimiečiai turi žodžio tikslumą.“ Jis rašė paprastu stiliumi, atspindinčiu jo nuoseklų mąstymą. Lengvu, banguojančiu ritmu liejasi vienas paskui kitą sakiniai, atverdami įkvėptus nuostabios gamtos bei lakios vaizduotės nutapytus paveikslus. Vienur sakinys trumpas ir konkretus, tarsi pauzė apmąstymams, kitur – gerokai ilgesnis, su daugybe šalutinių sakinių. Vienas esminių autoriaus naudojamų literatūros technikos elementų – pakartojimas. Taiklūs ir vaizdingi žodžiai suteikia kūriniui sodrumo. Autorius naudoja tikslius daiktavardžius, tačiau didžiausią žavesį pasakojimui teikia veiksmažodžiai, jie dominuoja, suteikdami kūriniui judrumo, plastiškumo, skaidrumo. Čia randame ir retai naudojamus veiksmažodžius – kruopščiant, treplenant, vasnojant ir kt.
Kelionių vaizduose atsiveria senosios kultūros, meno, literatūros istoriją puikiai išmanantis eruditas. Aprašinėdamas miestus pasakotojas pasitelkia mitus, legendas, biblinius motyvus, enciklopedines žinias, viską perpindamas vaizduotės žaismu. Pasitelkdamas magiškojo realizmo dėsnius, derina gaivališkus fantastinius elementus su realistine įvykių seka. Detalės, simboliai, kodai, tropai atlieka svarbų vaidmenį konstruojant vaizdinius. Pasitelkiamos gausios poetinės priemonės. Su impresionizmo tradicija A. Vaičiulaitį siejo gamtos reiškinių metaforizacija – taip autorius perteikia kūrinio nuotaiką, savo keliautojo ar naratoriaus psichologiją. Skaitydamas jo tekstus junti, kad menas autoriui tapo Aukščiausiojo duotybe. Alfonsas Nyka-Niliūnas teigė: „Vaičiulaitis nuosekliai ir sistemingai pasiekė Vakarų Europos rašytojo formatą“13.
Vykdamas į konkretų miestą keliautojas turi tikslą pamatyti vieną ar kitą jį dominantį objektą, įsiklausyti į miesto gyvenimą, pajusti jo pulsą, nuspėti miesto diskursą. Kelionių aprašymas įgauna monumentalų pagrindą: gilinamasi į praeities kultūrinį klodą, nubrėžiama vertybinė skalė, iškeliama meno galia. Fokusuodamas žiūros tašką į jam imponuojančius objektus, A. Vaičiulaitis pasitelkia regėjimą, lytėjimą, klausą, uoslę. Autorius numano tai, kas vyko prieš daugelį amžių, ir tik probėgšmais užfiksuoja dabartį, kasdienybės buitį. Krikščioniškame A. Vaičiulaičio pasaulėvaizdyje glaudžiasi antikinės kultūros paveldas. Laiške savo artimam draugui A. Nykai-Niliūnui rašė: „Mielas Nyka, aš gailiuosi, kad neturėjau lotynų kultūros, – mums tą kalbą nutraukė nuo ketvirtos klasės, padarė „realistais“. O be to, nuo ankstyvų dienų mano mėgstamąja knyga pasidarė „Odisėja“. Šiuo šonu aš esu „graikas“, o paskui man gal artimiausias italų renesansas. Taip man ir buvo likęs atokiau lotynų žodžio menas. Skaitydamas „Georgikas“, radau, kad Vergilijus apdainavo ir Paestumo rožes. Pagalvojau: aha, mudu abu vaikščiojom toj pačioj vietoj“14.
A. Vaičiulaitis buvo užsibrėžęs aplankyti jam beveik nežinomus miestelius ir susirasti dominusius jį objektus. Kelionės tęsėsi per Terraciną, Carpinettą, Paestumą, Ravellą iki Postumijos. Vyko į ypatingo grožio kultūrinį paveldą saugančius miestus Neapolį, Amalfį, Sorentą, Milaną, Florenciją, Kaprio salą. Jautė išskirtinį norą aplankyti Pompėją ir priglusti prie senosios didingos praeities. Nemažai literatūrinių tekstų skirta senosios kultūros židiniui – Romai. Gėrėdamasis įstabiais jos vaizdais klajoja ne tik dienos metu, bet ir po naktinį miestą. Autorius bando užčiuopti, įžvelgti, įspėti jo diskursą. Aplankomi Villa Borghese, Pincio aikštė, Celimontanos vartai, forumai, Koliziejus, Vatikano muziejai, Senosios kapinės ir kiti objektai.
Nuvykęs į nuošalesnę Italijos vietą, sėdėdamas ant uolos, žvelgdamas į šėlstančią jūrą, įsiklausydamas į amžių tylą rašytojas kontempliuoja. Jo aplankytų miestų dvasia atliepia savo esybe ir mintyse iškyla elegantiška impresija. Autorius aplanko iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriantį Carpinetto miestelį, keliauja jo siauromis gatvėmis į jį dominantį paprastą namą, kuriame gimė didingas popiežius Leonas XIII, kilęs iš grafų Peccių giminės. Susižavi jo namuose sukaupta biblioteka, kurioje yra retų knygų, „net iš anų gadynių – kada buvo ranka nurašinėjama“15.
A. Vaičiulaitį domina mistiniai elementai. Neapolyje yra daug šventųjų, vienas jų, nukankintas ir dabar globojantis miestą – Gennaro. Jo kraujas kaip relikvija saugomas katedroje ir tris kartus per metus įvyksta stebuklas – kraujas suskystėja. Kiek ilgai tenka laukti to stebuklo, tokie bus ir metai. Autorius lengvai ir žaismingai aprašo miesto nuotaiką, jo dvasią, piešia žmonių kasdienybę. Jie „čirškina plačius kaip skrybėlė blynus“16, kortuoja, žaidžia kauliukais, dieną ir naktį šurmuliuoja kaip bičių avilys. Jo žvilgsnis pagauna apdriskusį, bet laimingą, stumiantį dviratį berniuką – linksmą, nerūpestingą, visa gerkle „rėkiantį „Santą Lucią“.
Kiekviena rašytojo aplankyta vieta turi savo paslaptį, savo traukos ženklus. Senovės kultūroje jis išryškina intelektinį, dvasinį ir estetinį procesą. Autorius užfiksuoja konkretų tautos ar genties gyvenimo būdą, pabrėždamas jų intelektą ir meninės veiklos procesus. Ypatingas jausminis klodas atsiveria apsilankius Pompėjoje. Tai patys žinomiausi žmonijos istorijoje griuvėsiai. „Tirštas trisdešimties žmonių lizdas buvo užverstas akmenimis ir Vezuvijaus pelenais, po kuriais buvo palaidoti du tūkstančiai vyrų, moterų ir vaikų“17. A. Vaičiulaitis vaikštinėja po atkastą teritoriją mąstydamas, kad „palaidotas ištisas pasaulis ir ištisa senovės kultūra“18.
Vykdamas už Palermo į mažą Paestumo stotį nori aplankyti čia esančias senovės graikų šventyklas. Eidamas paprastomis gatvėmis jaučiasi tartum eitų savo tėviškės laukais – dūzgia bitės, čirškia žvirbliai, gieda gaidžiai, mūkia karvės. Pasiekęs tikslą gėrisi Neptūno, Poseidono šventyklomis. „Sustojau ant tų šventų akmenų. Nuo seniai ilgėjausi šių tobulų kolonų – nuo tų dienų, kai pirmą sykį atverčiau „Odisėjos“ lapus. Ne kartą jų balsai šaukė mane“19. Matyti vaizdai tampa įkvėpimo šaltiniu: „Aš girdžiu balsą – didų ir gražų, šviesos, kūrybos ilgesio ir amžių rimties pilną“20.
Tapybiškai aprašytas žvejų ir turistų mėgstamas senas uostas Amalfis. Čia Bizantijos laikais buvo „ūžiantis prekybos miestelis“, tačiau dabar autoriaus įvardijamas kaip tylos ir ramybės oazė. Rašytojas primena, kad „garbė ir turtai praeina, lieka saulė ir jūra“21. Iš pirmo žvilgsnio tai paprastas niekuo neišsiskiriantis miestelis, tačiau ypatingą trauką sukelia jame esanti Smaragdų grota – vienas iš gamtos šedevrų. Lipdamas į laivelį „Ijolana“ A. Vaičiulaitis prisimena paliktą Lietuvoje savo „mažąją seserį“ – dukterėčią Ijoliūtę. „Stalaktitų kremzlės ir vandens lašai suformavo įstabaus grožio kūrinius – čia ir Pizzos bokštas, ir Napoleonas su savo garsia kepure“22. Žvelgiant į tuos stebuklus tyliai ataidi muzikos garsai.
Iš Amalfio autorius perkelia mus į Ravello miestelį, kuris yra „arčiau dangaus nei žemės“. Aplink uolos, o žemai liūliuoja jūra. Aprašo kuklią savo išore katedrą, lyg atklydusią iš kokio Lietuvos bažnytkaimio, tačiau įspūdingai gražiai išpuoštą viduje. Išėjęs iš jos patenka į kerinčią gamtos magiją: „Tokioje gamtoje atsiveria legendų vartai, ateina riteris Parcivalis ir Tauriausioji neša šventą Gralio auką“23. Skaitytojas sužino, kad šioje aplinkoje ilsėjosi ir kūrė Richardas Wagneris, čia jis klausėsi įstabiųjų Klingzoro sodų muzikos ir parašė „Parcivalį“.
Pabudęs anksti ryte Kapucinų viešbutyje, kuris įsikūręs buvusiame vienuolyne, virš Amalfio miestelio, A. Vaičiulaitis keliauja toliau į Sorentą, stebėdamas aplinką. Užburianti gamta padiktuoja poeto Percy’io Bysshe’o Shelley’io eiles: „Sorento lyguma – amžino pavasario ir amžinai žaliuojančių sodų žemė“; „Sorentas – dainų, muzikos ir paveikslų išgarsintas miestas“24. Sutiktas italas jam papasakoja apie Kaprio salą, poetą Torquato’ą Tasso’ą ir nuveda į jo namą, kurio autentiškas išlikęs tik vienas kambarys. Užėjęs į medinių daiktų dirbtuvėlę, A. Vaičiulaitis vaikiškai nustemba pamatęs muzikinę dėžutę. Apima begalinis noras nupirkti ir parnešti ją dovanų dukterėčiai: „Sugrįžti į Sorentą – paimti tą dėžę, nešti ją per švelnų citrinų kvepėjimą, kol prieisiu prie tėviškės vartų ir prie tavęs mažos, kurios anksti netekau“25.
Plaukdamas į Kaprio salą rašytojas gėrisi mėlyna jūra ir mėlynu dangum. Tai „pasakų ir ilgesio sala – Isola di Capri, kurios pakraščiuose susėdusios sirenos dainavo praplaukiančiam Odisėjui“. Užkopęs į kalną aplanko Castiglionės pilies griuvėsius ir apirusio mūro sienoje įrašo Maironio žodžius, skirtus Lietuvai, stovinčiai ant bedugnės krašto: „Apsaugok, Aukščiausias, tą mylimą šalį“26. Aplanko imperatoriaus Tiberijaus vilos griuvėsius, grotas, San Mikelės vilą.
Milanas garsus senovinėje vienuolyno reflektorijoje Leonardo da Vincio nutapytu paveikslu „Paskutinė vakarienė“, žilą senovę menančia architektūra, muziejais, akvariumu. Šiame Italijos vaizde A. Vaičiulaitis nekalba apie įmantrius kultūros objektus, bet panardina mus į žmogaus vidinio pasaulio vingius. Su ką tik sutiktu nepažįstamu žmogumi iš Lugano jis nutaria aplankyti garsiąsias miesto kapines. Eidami link jų stebi beveik visoje Italijoje įprastus vaizdus – parkuose, gatvėse ant suoliukų žaidžiami įvairūs žaidimai. Juodu susidomi žaidimu lentelėmis, užsimezga intriga. Lošimo esmė – atspėti lentelę su baltu ženklu ir laimėti penkiasdešimt ar šimtą lyrų. Smalsuoliai stebi veiksmą, tačiau netrukus pradedama sukčiauti. Įžūlus bandymas į tą nesąžiningą žaidimą įtraukti ir A. Vaičiulaitį nepavyksta. Suktybės nuodėmė jam svetima ir jis nueina savo keliu mąstydamas: „Nemėgstu lengvos laimės“27.
Keliautojas važiuoja traukiniu į Postumijos grotas, kurios yra dabartinės Slovėnijos teritorijoje. Pro traukinio langą žvelgia į tas vietas, kur vyko Didysis karas. Čia „nuo Goricijos iki Monfalkonės siautė pats šiurpiausias karo pragaras“28. Skaudi praeitis pinasi su dabarties nuotaikomis: „<…> ir vėl – didesnis pasaulio pamišimas.“ Liūdesio mintys skrieja į gimtąją žemę. Nuvykęs į požeminę karalystę gėrisi „kantrios gamtos tūkstančių metų sukrautu palikimu“. Lašeliui kapsint po lašelį išsistatė fantastiškos pilys, bokštai, siluetai, įgavę žmonių ir gyvulių bruožus. Upė Piuka išgraužė stebuklingas olas, skliautus, kuriems neprilygsta žmogaus rankomis sukurti stebuklai. Čia šioje erdvėje taikingais laikais skambėdavo muzika, vykdavo šokiai. Pats kompozitorius Pietro’as Mascagnis dirigavo koncertui, kurio klausėsi ir Italijos karalius. Čia pačios gamtos sukurtos įstabios menės – Eliziejaus laukų, Pragaro ir Rojaus, Grabo ir aibė kitokių pavadinimų. Palikęs tą stebuklingą šalį grįžta į realybę: „<…> žvarbus vėjas, smarkus lietus – ir juoda, pagiežos ir kraujo pritvinkusi žemė: josios šiurpūs ir grasiną aidai užgožia ir užmarštin laidoja požeminę burtų ir pasakų karalystę“29.
A. Vaičiulaitis keliavo po Italiją, tačiau Lietuvos viziją išsaugojo kaip lygiavertę lankomų architektūros, dailės, istorinių vietų fone. Rašytojo vaizduose nėra tiesiogiai sielvartaujama, nėra spalvingai aprašomų XX amžiaus audringų istorinių pervartų, tačiau akylesnis skaitytojas beveik kiekviename tekste perskaito subtiliai įpintą jautrią liūdesio giją. Iškristalizavęs tėvynės ilgesio mintį, tęsia ją kaip leitmotyvą per visą knygą. Laivo vardas primena paliktą dukterėčią; bitelės dūzgia, čirena vyturėlis – širdies paukštelis, gieda gaidžiai, avelės rupšnoja žolę, baltuoja dobiliukai. Viskas kaip tėviškėje. Pamatęs Sorente stebuklingą dėžutę, nori ją nešti dovanų savo brangiam kūdikiui. Kažkur tolimoje saloje lieka išrašyti Maironio žodžiai… „Gyvenimą tremtyje lydi mintis apie tėvynę, iš kurios žmogus jaučiasi išvarytas, o kartu ir mintis apie sugrįžimą net tuomet, kai sugrįžti visiškai neįmanoma. Tėvynė nepamirštama“30, – rašė Hansas Georgas Gadameris.
Kiekviename aplankytame mieste rašytojas išryškina tik jam vienam atsiveriančias charakteringas linijas ir formas. Naujai pamatytas objektas yra vertinamas rafinuoto intelektualo, meno žinovo akimis. Trokšdamas pamatyti du jam svarbius paveikslus, A. Vaičiulaitis išvyksta į Florenciją. Vaizde „Dvi „Paskutinės vakarienės“ tyrinėjami skirtingų dailininkų – Ghirlandaio ir Andrea del Castagno paveikslai. Keliautojas stebi pirmą šedevrą – Visų Šventųjų bažnyčioje. Jis žavisi dailininko darbu: „Daiktai nutapyti su dideliu tikslumu ir meistriškumu. Sėdi Kristus ir apaštalai. Visi sutrikę, išskyrus Judą. Jis išdavikas, kurio išperos šiandien pardavinėja ne tik Kristų, bet ir Tėvynę, artimuosius, brolius ir mažus kūdikius“31. Keliautojas lygina anuos du ir Leonardo da Vincio Milane matytą paveikslą.
Rašytojo plunksna juda lengvai, ritmiškais, muzikaliais sakiniais aprašydama amžinojo miesto Romos kultūrinę atmintį, Vatikano muziejuose sukauptus pasaulinius šedevrus, nutapo įmantrią miestų architektūrą. Miestai nupiešti realiai – gatvė gatvėn, rūmai prie rūmų, kiemai su sodais, upė, tiltai, parkai, apgriuvusios pilys. Iškyla didingi forumai, Koliziejus, Šv. Petro bazilika, didinga Šv. Pauliaus katedra, tapybiškos aikštės su šimtmečiais trykštančiais įstabiais fontanais. Rašytojo širdyje ataidi ten girdėta muzika, perskaityti literatūros kūriniai. Tokias keliones, kuriose susilieja vidinis ir išorinis pasauliai, galime pavadinti intelektualinėmis.
Rašytojas žavi ir subtiliu humoru, lengva ironija. Vaizde „Neatšaukiamų sprendimų valanda“ A. Vaičiulaitis šaržuoja Benito Mussolinio paveikslą. Birželio 10 d. Romoje, pakviestas vieno pažįstamo, jis atėjo į Venecijos aikštę – čia turėjo kalbėti B. Mussolinis, žmonių vadinamas duče. „Didybės pilnu, ryžtingu veidu, mažas ir aptukęs, stovėjo ten naujosios Italijos statytojas, ties savo gyvenimo ir visos italų tautos lemtingiausiu momentu“32. A. Vaičiulaitis fotoaparatu užfiksavo šią akimirką, tačiau nuotraukoje tas imperijos valdovas tapo tik mažu baltu tašku. Autorius liūdnai konstatuoja: „Ir žmonių likimas dažnai esti kaip tas baltas taškas: metams einant ne vieno didybė ir garbė mainosi, mažėja ir nyksta, kad ją sunku ir bepažinti“33.
A. Vaičiulaičio jautri menui siela atliepdavo muzikai. Ne kartą savo tekstuose mini kompozitorių, dirigentą maestro P. Mascagnį. 1940 m. vasarą Roma jau „gyveno karo potvyny“, tačiau buvo duonos, mėsos, netrūko vynuogių, kriaušių ir kitų vaisių. „Romėnai ir pramogų nepamiršo.“ Pincio aikštėje ar Konstantino bazilikos griuvėsiuose vykdavo koncertai. Atmintyje giliai įsirėžė vienas iš jų: „Kaip gražu pačiam kompozitoriui savo kūrinius diriguoti: savo mieliausius kūdikius jis pasauliui išveda tokius, kokius pats svajojo, kokius savo slaptose mintyse išaugino, savo giliųjų naktų sapnuose išsapnavo. Jis tuos savo širdies vaikus žmonėms gali pristatyti švarius, skaisčius, nesuterštus, lygiai tokius, kokie jam pasivaideno jie pirmą kartą, kūrybos įkvėpimo dievų kibirkšties valandą“34.
Knygoje „Italijos vaizdai“ yra tekstų, kuriuose, iš pirmo žvilgsnio, nerandi sumegztos intrigos, plėtojamo veiksmo, tačiau giliau panirus į kūrinį juste junti, kad tai profesionalaus „deimantų šlifuotojo“ sukurtas reginys. Tokiems tekstams tinka A. Nykos-Niliūno žodžiai: „Nuostabus dalykas yra kelionė, jeigu keliauji neturėdamas jokio ypatingo tikslo, neturi nieko ypatinga atlikti, niekur neturi suspėti ir niekur negali pavėluoti; nieko laimėti ar pralaimėti; kuomet visas didelis pasaulis yra tavo ir visi tikslai yra ne kur kitur, bet vien tik tavyje; kuomet kiekvienas rytas nuplauna viską ir kuomet vėl gali viską pradėti iš naujo, laimingas, kad neturi nieko įsigyti ir nieko prarasti“35.
A. Vaičiulaitis mėgavosi žmogiškosios egzistencijos stebuklais – saulėtekiais, saulėlydžiais, kalnais, jūra, augmenija ir gyvūnija, muzika, architektūra, tapyba, literatūra. Visa tai jam kėlė vaikišką nuostabą. Emocionaliai išgyveno tas vertybes, kurios suteikia prasmę gyvenimui. Kiekvienas jo „Italijos vaizdų“ tekstas nušviestas ypatinga šviesa, pulsuojančia praeities kultūros ženklais, bibliniais simboliais.
Kūrinys „Saulėleidis nuo Pincio“ parašytas impresionistine gaida. „<…> saulė artėja prie žemės – tenai, anapus Monte Mario kalvų, už Vatikano galingų kaip pilis mūrų, už didingai savo kupolą keliančios Švento Petro bazilikos.“ Renkasi žmonės – pažvelgti į gamtos stebuklą, „<…> kaip ima gausti cezarių ir kankinių miesto varpai, kaip tas gaudimas susibėga į vieną didžią vakarinę maldą, kurios aptilę klausosi kūdikiai ir kurios balsas susilieja su Tiberio vilnių ošimu ir su lieknų pinijų siūravimu“36. Nieko nenutinka, tik saulė, palaimingai spinduliais apgaubdama šventą žemę, leidžiasi vakarop. A. Vaičiulaitis nugrimzta į savo vidinį pasaulį – vaikystės prisiminimus.
Rašytojas buvo susipažinęs su pasaulinės literatūros klasika, tyrinėjo kūrėjų gyvenimus. Vaizde „Ant vandens išrašytas vardas“ pasakoja apie du poetus – P. B. Shelly’į ir Johną Keatsą. Ispanų aikštėje aplanko jų muziejų. Eidamas ramiomis Aventino gatvėmis nusileidžia prie Kajaus Cestijaus piramidės, prie senovinių Romos vartų ir kapinių, o tenai nusilenkia poetų atminimui. Kapinėse ant gulsčio marmuro lotynų kalba iškalti žodžiai: „Širdžių širdis“ – čia ilsisi poeto P. B. Shelley’io pelenai. Netoliese kitas kapas – „Metai po metų eina čia lėtas laikas, ir jis neišardo nei šios tylos, nei šio susitelkimo, nei tos žodžio galybės, kurią į poezijos lapus sudėjo šisai ištikimas grožio šauklys ir kilnus tarnas.“ Ant marmuro iškalta lyra – ir jokio vardo. Tik pažymėta: palaidotas „jaunas anglų poetas, kuris mirties patale <…> troško, kad šie žodžiai būtų iškalti ant jo kapo akmens – „Čia guli tasai, kurio vardas buvo išrašytas ant vandens“. „Tolimas susimąstymas neša mane – gal į tas grožio sritis, kur didieji poetai vaikščioja, gal į tą nuošalumą, kada jautiesi vienų vienas pačiame pasaulio krašte ir mąstai, kol Meilė ir Garbė į nežinią nugrimzta“37.
Naktinės Romos žavesys atskleistas tekste „Žaismingi Celimontanos vartai“. Keliautojas vaikšto po Plazza del Popolo, po Koliziejų: „<…> pasiliko šios naktų vienatvės žavesys ir susimąstęs, tolimas mėnulio blizgėjimas ant šių sienų.“ Ėjo link Villa Celimontana, kurios vartai užbūrė kerinčiu grožiu. Jau buvo atimta prie Kvirinalo buvusi pasiuntinybė – skausmingas jausmas. „Man pasivaidena, lyg per žmones ir dienas aš neščiau paslaptį: niekieno nežinomą ir neregėtą kerėjimą, kurio tu nei parodyti, nei apsakyti negali, bet kuris yra tikras vienos nakties žydėjime ir atminime“38.
„Italijos vaizduose“ paskutinis tekstas „Buona sera“ apvainikuoja knygą. Jame iškeltas viltingas tikėjimas prisikėlimu. Baigiantis darbo dienai autorius išeina atsisveikinti su į miegus grimztančia Roma. Jis išeina atsisveikinti ir su Europa, nes netrukus išvyks į laisvą Amerikos šalį. Su liūdesiu žvelgia į besiganančių, ramiai rupšnojančių žolę avelių kaimenę. Vidinis balsas ir vėl panardina į tėvynės ilgesio melodiją: „Toli nuo Tavęs visi tie, kurie tave kasdien atsimena. Ant tų, kuriuos mylėjai, kurie tau brangiausi, užgulė juodas didžiulės katastrofos debesis…“ Tačiau kelyje sutiktos dvi „kretančios senutės“ ir jų nuoširdus pasisveikinimas „Buona sera“ grąžina prisikėlimo viltį. „Mane mušė tokia smarki džiaugsmo, graudumo ir nustebimo vilnis, kad net ašara ištryško akyse. <…> kaip kokia laiminga žinia sakanti, kad užu geležinio, kruvino ir savanaudiško žmogaus yra kitas žmogus, kuris kiekvieną praeivį laiko artimu ir linki jam gero“39.
A. Vaičiulaičio vaizduose humaniškumas ir dvasingumas priešpastatomas gyvenimo brutaliam chaosui. Susitelkęs rašė apie tai, kas teikia vilties ir išlaisvina iš niūrios kasdienybės, kas pakylėja žmogų bent vienu laipteliu pasaulio harmonijos link. Jam magėjo paprastu nuoširdžiu, paguodžiančiu, padrąsinančiu žodžiu „palytėti žmonių širdis“. Rašytojas XX amžiaus istorinėje situacijoje atranda spindulį ir skina jam kelią į žmogaus sielą. Gamtos stichijos, smurto padariniai negali užgožti žmogaus ištartų kupinų tikėjimo ir vilties žodžių – „Buona sera“.
A. Vaičiulaičio abi kelionių knygos „Nuo Sirakūzų lig Šiaurės elnio“ ir „Italijos vaizdai“, parašytos XX a. pirmojoje pusėje, yra graži dovana skaitytojams.
1 Vaičiulaitis A. Nuo Sirakūzų lig Šiaurės elnio. – Kaunas: Šv. Kazimiero draugijos leidinys, 1937 (II-oji papildyta laida: Vilnius: Bonus Animus leidykla, 2014).
2 Vaičiulaitis A. Italijos vaizdai. – Stutgartas: Verlag „LUX“, 1949 (II-oji papildyta laida: Kaunas: Maironio lietuvių literatūros muziejaus leidykla, 2015).
3 Krivickas B. Keletas Vaičiulaičio stiliaus bruožų // Ateitis. – Nr. 10. – 1937.
4 Vaičiulaitis A. Literatūrai stabilizuojantis // Židinys. – Nr. 5–6. – 1939. – P. 589.
5 Vaičiulaitis A. Iš atsiminimų apie J. Brazaitį-Ambrazevičių [čia ir toliau cituojamos ištraukos iš A. Vaičiulaičio atsiminimų, laiškų, saugomų Maironio lietuvių literatūros muziejuje, toliau – MLLM].
6 Vaičiulaitis A. Iš laiško A. Zalatoriui. Bethesda, 1987 11 20. – MLLM.
7 Vaičiulaitis A. Du apsilankymai pas poetą Milašių. 1990 08 21. – MLLM.
8 Ten pat.
9 Ten pat.
10 Ten pat.
11 Vaičiulaitis A. Nuo Sirakūzų lig Šiaurės elnio. – Kaunas: Šv. Kazimiero draugijos leidinys, 1937. – P. 66.
12 Papini G. Popiežiaus Celestino VI laiškai žmonėms / Vertė dr. Petras Mačiulis. – Čikaga: Lietuviškos knygos klubas, 1948. – P. 120.
13 Nyka-Niliūnas A. Antano Vaičiulaičio Italijos vaizdai // Temos ir variacijos: literatūra, kritika, polemika. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – P. 221.
14 Vaičiulaitis A. Iš laiško A. Nykai-Niliūnui. Bethesda, 1984 birželio 11. – MLLM.
15 Vaičiulaitis A. Italijos vaizdai / Parengė V. Babonaitė-Paplauskienė. – Kaunas: Maironio lietuvių literatūros muziejaus leidykla, 2015. – P. 23.
16 Ten pat. – P. 26.
17 Ten pat. – P. 28.
18 Ten pat.
19 Ten pat. – P. 33.
20 Ten pat. – P. 34.
21 Ten pat. – P. 37.
22 Ten pat. – P. 39.
23 Ten pat. – P. 43.
24 Ten pat. – P. 47.
25 Ten pat. – P. 48.
26 Ten pat. – P. 49.
27 Ten pat. – P. 56.
28 Ten pat. – P. 58.
29 Ten pat. – P. 61.
30 Gadameris H. G. Istorija. Menas. Kalba. – Vilnius: Baltos lankos, 1999. – P. 53.
31 Vaičiulaitis A. Italijos vaizdai. – P. 63.
32 Ten pat. – P. 68.
33 Ten pat. – P. 69.
34 Ten pat. – P. 71.
35 Nyka-Niliūnas A. Dienoraščių fragmentai. – Čikaga: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1998.
36 Vaičiulaitis A. Italijos vaizdai. – P. 73.
37 Ten pat. – P. 81.
38 Ten pat. – P. 84.
39 Ten pat. – P. 88.
Kęstutis Nastopka. Žodžių ankštys. Antano Kalanavičiaus „Progiesmiai“
2016 m. Nr. 8–9
jau išlukštentos
žodžių ankštys
Antano Kalanavičiaus kalbos savitumas iš karto krinta į akis: neįprasta leksika, keisti morfologiniai dariniai. Poetinis žaidimas morfologinėmis lytimis sukuria, pasak Sigito Gedos, neįtikėtiną tapsmo, daiktėjimo, daiktavardėjimo stebuklą1:
Graižtvingam šuliny
kur upėms ūkanėdavo
srautai
gelmėti
vakarėjo
rytėjo ugnis
žiburėjo mėnesiena
rūtėjo
lieptėjo
debesėjo
žaibėjo
spindulėjo
amalėjo
žolėjo
devynžiedėjo
svajonėjo
rievėjo ten vanduo
sidabrėjo
žiogėjo man akys
žalesy
papartėjo
tekėjo
vieškelėjo
žvaigždėjo
mėnulėjo
prieblandėjo
žebenkštėjo ten takai
slenkstėjo vakaras
rytėjo, vakarėjo2
Ne mažiau originali poeto sintaksė, jei ją suprasime ne kaip žodžių tvarką sakinyje, bet kaip bendrąjį diskurso junglumo principą – valentingumą.
Semiotikoje valentingumo terminu apibūdinami protoaktantų santykiai naratyviniame lygmenyje dar prieš išsiskiriant vertės ieškančiam subjektui ir vertės objektui. Tai vertės paunksnės nuojauta, kuri apgaubia vertę lyg kokonas dar prieš jai pasirodant. Mutatis mutandis valentingumo sampratą galima bandyti pritaikyti reikšminių elementų santykiams ir nenaratyviniuose diskursuose.
Iš poeto rankraščių sudarytoje A. Kalanavičiaus poezijos rinktinėje atskirą skyrių sudaro „Progiesmiai“. Daugiausia tai vienastrofės vienos–devynių eilučių miniatiūros, primenančios japonų utas. Perpetua Dumšienė poeto juodraščiuose, suskliaudusi „baigtinius gabaliukus“, kurie jai atrodė „gražiai išsikristalizavę“3, sudarė savarankiškus „fragmentus“. Kai kurie jų savo poetika artimi progiesmiams.
Žodis „progiesmiai“ (vartojama tik daugiskaita) yra A. Kalanavičiaus poetinis naujadaras, žymintis proveržį iš nuožulnios kasdienybės į viliojančią anapusybę:
Proverksmių įkalnėj,
proverksmių nuokalnėj,
progiesmių pačioj
viršūnėj
(p. 571)
Progiesmiais
yra žvaigždės ir
apuoko širdis žemiau jų
ir medžio viršūnė,
ir man to gana
(p. 514)
Progiesmių akimirka priešpriešinama nudėvėtam daugiažodžiavimui ir beviltiškam keiksnojimui:
Brolyt,
kalbėkim šiaip arba
anaip, vis vien sunkoka
progiesmiais gyvent
tarp auksadančių,
o prokeiksmiais kad
ir ne išeitis
(p. 562)
Progiesmiais (vartodami šį žodį vienaskaita) galėtume vadinti ir atskirus tam tikro pobūdžio eilėraščius. Kompozicinį jų principą Bronius Kašelionis yra apibūdinęs kaip „muzikinio pavidalo tapsmą vidinėje klausoje“: „Savaime daiktai nekuria prasmių, bet, atspindėdami vieni kitus, dvelkteli baime, tarsi tie daiktai būtų palikti vienų vieni“4.
Pats poetas daiktų nepakankamumą apibendrino penkiaeiliu, kurį Petras Repšys įrašė jo atminimo medalyje:
Ir paukštis dar
ne viskas,
ir akmuo,
o sauja žemių
viskas
(p. 570)
Semantiškai savarankiškus progiesmių vaizdinius dažnai jungia erdvės vertikalė, suglaudžianti makrokosmosą ir mikrokosmosą:
Vieversingas baltas
spindulys jau
nusileis į kraują
(p. 520)
Epitetas „baltas“ čia atstoja tiesiogiai neįvardytą saulę. Kai saulę pakeičia žvaigždės, baltumas virsta sidabru:
Į naktį sužvaigždėjo
vieversių giesmės
grūdeliai sidabriniai
(p. 521)
Erdvių tarpininko vaidmenį atlieka įvairios figūros. Greta vieversio, gulbės ir vanago šmėsteli kandis, kurios sidabras susiejamas su neišsipildžiusiomis viltimis ir neviltimis (p. 543).
Laiko slinkties pusiaukelę žymi į žvaigždes žvelgiantis eržilas:
Kai eržilas žvaigždes
tik po pusiaunakčio
naktigonėj užsižiūrėjo –
akimirksniu
jau vilko iltiniai sėdėjo
jo gerklėj
(p. 559)
Saulės peršviesta moteris lyginama su žemutinei erdvei priklausančia žuvimi:
Tarp manęs ir
krintančios saulės
yra moteris ir
jos pirštai, jos
kūnas vaiskus
tarsi stinta žuvelė
(p. 565)
Augaliniai erdvės ir laiko mediatoriai yra mėlynžiedis linas, „vienu kraštu prišalęs / prie apledėjusio pusiaužiemių akmens“ (p. 562), ievmedžio pajuodusi šaknis, siunčianti šviesą žiedams (p. 521), „rugių šaknis, / trumpa kaip / vasaros naktis“ (p. 527). Tamsą metonimiškai susiejus su kiaunėmis, o geltoną mėnulio pilnatį – su kiaušinio tryniu, netikėtoje vaizdų sandūroje randasi nebūtas poetinis pasaulis:
Tamsos kiaunės išgerdinėjo
trynius pilnaties
(p. 542)
Progiesmiuose įvairiais jutiminiais pavidalais reiškiasi visos keturios gamtos stichijos, prisitraukdamos viena kitą. Semantiškai aktyviausios yra ugnies ir vandens figūros.
Greta vyraujančios kosminės ugnies (saulė, žvaigždės, spindulys, žaibai) pasirodo įvairūs žemiški jos variantai. Dažniausiai jie siejami su gyvybės apraiškomis:
Aš atmintį žarsčiau –
reikėjo man giesmės
lyg ir žvaigždynų,
oi tokios, kad
užnegyvėjęs kraujas
pabūtų mirksnį
su kibirkštėle
dangaus
(p. 438)
Žiūrėjau
prieblandoj į
ugnį šokančią,
kad prisiminčiau saulės
spindulingųjų sparnų
vasnojimą
(p. 561)
Kamanės, kaitrios
tarsi ąžuolo žarijos
(p. 520)
Kitokia yra sudegusio laiko arba deginančio skausmo ugnis:
Jau perdegė erškėtrožių
žiedai
Apvyto jau erškėtrožių
liepsna
(p. 545)
Skausmo ajeras auga
ir auga aukštyn
ir gilyn, skausmo debesys
renkas žaibuodami,
ašakotos skausmo
lydekos kaip žaibas,
skausmo liepsna
laižo mano krūtinės
krūtinkaulio
gyvas mėsas
(p. 531)
Vandens figūra taip pat dvivertiška. Nykstančiam laikui priešinasi gyvastingas vanduo:
Ir gausi tiek,
kiek vanagas išsinešė
vandens nuo akmenų
rasotų,
gal vienas lašas ėmus,
gal pusantro
(p. 558)
Tačiau ryški ir mirtina vandens tėkmė:
Ir laikas mus išretins,
spengianti šalis,
balso nebuvimas,
rasų viendieni
vandenie
(p. 531)
Grėsmingas esti užtvenktas vanduo:
Aš užlaikytas
nelyginant jau
nuplėšta šaka
šiekštų seklumoj,
ir čiulbanti srovė
mane
aplenks
(p. 566)
Ir liūdesys –
sakytumei lange
įrėminta gėlė,
ir duotas laikinai
stovįs vanduo
jos galvai vystančiai
(p. 538)
Žemei priskiriama negyvybės vertė:
Kad nebūtų piktumo –
ir ugnį, o ir žmogų
apgesina žemių
saujom
(p. 547)
Virš molduobės akmenėjanti kriaušaitė stingdo gyvybės pulsą (p. 571).
Oras siejamas su pasaulio transformacijomis, kurios gali būti ir viltingos („Vėjo sumelsva / strėlė“ – p. 515), ir pragaištingos:
Paukščių vėjas
tai paukščių
balso vėjas
nulenkė mane
žemyn
(p. 567)
Loginis žodžių išlukštenimas išryškina reikšminę progiesmių struktūrą, bet ar tai paaiškina skaitytojo patiriamą estetinį įspūdį?
Žodžio „pro-giesmiai“ semantikoje atpažįstame pertrūkio semą. Tai leistų jų estetiką sieti su Algirdo Juliaus Greimo esteze: „Kažkas staiga atsitinka, neaišku net kas: nei gražu, nei gera, nei teisinga, bet visa tai kartu. Net ne tai, o kažkas kita“5.
A. J. Greimas esminiais estetinės pagavos elementais laiko lūžį kasdienybės izotopijoje, subjekto sukrėtimą, juslinį subjekto ir objekto ryšį, išgyvenimo unikalumą ir „būsimos absoliučios konjunkcijos viltį“6. Pateiktoje analizėje poetinių vaizdų jutimiškumas akivaizdus. Progiesmių paveikumas daugeliu atvejų aiškintinas būtent išgyvenimo unikalumu ir intensyvumu („subjekto sukrėtimas“). Nors pakylėtoje A. Kalanavičiaus poezijoje kasdienybės izotopija nėra itin ryški, ji pasirodo kaip kontrastas kūrybos šventadieniui:
Išgražintą
taurų šventadienį
atidavinėjau kam
papuola, šiokiadienį
žemėtą visgi sau pasilaikiau
(p. 468)
Vakaro spindėjimą apibūdina šuo, kratantis iš savo kailio geltoną smėlį (p. 548), laiko tėkmę – „aštriausiuoju parudusiu peiliu nuskainioti gėlių koteliai“ (p. 539). Kalkėmis balinami medžiai pažadina baltos nebūties regėjimą:
Žiūriu, kaip
kalkėm balina
medžius,
jūs išdegtu ir
mano kauleliu
nubalinkite
pakelės verbas,
kad net iš tolo
šviestų tėviškėj
užcementuoti
ąžuolai
(p. 523)
Net ir tada, kai kasdienybė neperžengiama, ji leidžia nuspėti anapus jos slypinčią „kitokios prasmės galimybę“7:
Moteris karvaitei
saujom druskos
sūdė pavieškelės
geltonąjį barkūną,
grindelės skambčiojo
nelyginant nušokusios
nuo paukščių liežuvėlio
(p. 534)
Bene ryškiausias A. J. Greimo aptartos estezės ir A. Kalanavičiaus progiesmių skirtumas yra tas, kad pastaruosiuose „žmogaus ir pasaulio akimirksninis susiliejimas“8 taip ir neįvyksta. Būties apraiškų įvairovę gaubia tuštuma:
Ir dūzgė
tavasai alsavimas
tuščiam ąsoty
(p. 525)
Erdvu kaip nebūty
(p. 569)
Dangaus ir žemės riba neišnyksta. Baltas debesų paukštis atsišvyti smėlynuos juodu šešėliu (p. 522). Saulės spalva atsiejama nuo šiaudų geltonumo:
Pravažiuodamas prašalaitis
užklausė, kieno tie šiaudai –
mūsų mūsų visi tie šiaudai,
tiktai saulės šiaudinė
spalva jau ne mūsų
(p. 544)
Ir vis dėlto progiesmių autorius nepaliauja priešinęsis nebūčiai:
Tik duok man žiupsnį
laiko ir mano dilgėlių kapotom
sausgyslėm atoilsį, ir iš
savęs išspausiu progiesmius –
aš pragysdinėjimus,
kad net apstulbęs svetimtautis
susivokęs išstvarstys tarsi
vėjas
klevlapį
(p. 430)
1 Geda S. Poetas: gyvenimas ir progiesmiai // Dumšienė P. Dulkėto erškėčio ugny. Knyga apie poetą Antaną Kalanavičių. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – P. 148.
2 Kalanavičius A. Ne akmenys guli. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994. – P. 526. Ir toliau cituojant eilėraščius skliausteliuose nurodomi šios knygos puslapiai.
3 Dumšienė P. Dulkėto erškėčio ugny. Knyga apie poetą Antaną Kalanavičių. – P. 112.
4 Kašelionis B. Progiesmių perluotojas, žodžių alchemikas, ir gyvenimo, ir poezijos vienišius // Dumšienė P. Dulkėto erškėčio ugny. Knyga apie poetą Antaną Kalanavičių. – P. 178, 180.
5 Greimas A. J. Apie netobulumą. – Vilnius: Baltos lankos, 2004. – P. 68.
6 Ten pat. – P. 23.
7 Ten pat. – P. 72.
8 Ten pat. – P. 32.
Augustas Sireikis. Moderniosios heroizmo transformacijos
2016 m. Nr. 7
Adomo Mickevičiaus Valenrodas ir Søreno Kierkegaard’o Abraomas
Herojaus, kaip bet kurio epikos kūrinio centrinės figūros, reikšmė kito kartu su visa Vakarų literatūros istorija. Klasikinėje tradicijoje protagonisto gyvenimas suvokiamas kaip nuoroda į tobulą sielos, visuomenės ar kosmoso tvarką. Toks personažas siekia idealių tikslų, aukoja dėl jų savo gerovę ir taip kolektyvo sąmonėje įtvirtina bendruomenei priimtiną vertybinę hierarchiją. Priklausomai nuo istorinio laiko, tautos ar idėjinės bendruomenės orientacijos, reprezentuojamas teisingumas gali įgauti skirtingus pavidalus: antikinėje sąmonėje tai reikštų herojaus veiklos atitikimą dieviškajam Logosui arba dievų prielankumą, o viduramžių literatūroje gyvenimo teisingumo rodikliu tampa visuotinė šlovė ir asmenį lydinti garbė. Ir nors nuo naujųjų laikų pradžios teisingumas virsta gana reliatyvia sąvoka, vis viena galima išskirti bendrąsias tendencijas renesansinį teisingumą tapatinti su originalumu, o Apšvietos – su naudingumu. Tvarkos griovėjas, beveik visais atitinkamais atvejais, tampa antagonistine jėga, kuri privalo būti įveikta, kad teisingumas triumfuotų.
Tačiau ši klasikinė struktūra nėra universali. XIX a. romantinė modernybė suteikia galimybę stebėti tokią heroizmo sampratą, kuri nedera su kultūros įtvirtinta tvarka ir teisingumu. Tokia didvyriškumo transformacija žymi ne tik svarbų epinės literatūros pokytį, tačiau ir naujai perkurtą herojinės tapatybės santykį su kitomis kultūros kaip dvasios pasireiškimo sritimis, tarp kurių šiame tekste ypatingas dėmesys skiriamas religijai. Herojų suvokiant kaip tobulą ar bent išskirtinai pavyzdingą žmogų, jo atitikmeniu religinėje sferoje gali būti laikomas šventasis. Tokiu atveju heroizmo metamorfozė galėtų turėti savo atitikmenį ir krikščionybės istorijoje. Kalbant konkrečiau, moderniajai epochai būdinga sekuliari teisingumo samprata reikalauja ir naujos šventumo analizės, t. y. jei teisingumas atsiejamas nuo dieviškumo ar tikėjimo, tuomet iš naujo būtina apsvarstyti ir šventojo kaip religinio herojaus santykį su moderniąja teisingumo samprata.
Kaip tik tai ir daro Sørenas Kierkegaard’as, interpretuodamas Senojo Testamento pasakojimą apie Abraomą. Negana to, teorinės šio filosofo konstrukcijos, filosofijos istorijoje lig tol beprecedentis dėmesys individualiai egzistencijai ir metodologinės teksto skaitymo bei rašymo pastabos padeda išgryninti tai, kas Adomo Mickevičiaus poemoje „Konradas Valenrodas“ yra herojiška protagonisto esmė, taip pat nustatyti poeto kūrinyje pateikiamo heroizmo santykį su religija.
Herojus ir jo tikslas
Kiekvienas herojus turi savo žygdarbį. Kiekvienas žygdarbis – tai kova su antagonistinėmis jėgomis dėl tam tikro tikslo. Tikslo priežastį suvokiant kaip herojaus motyvaciją, išryškėja laiko matmens svarba: motyvacijos analizei būtina atskirai įvertinti asmens santykį su praeitimi, dabartimi ir ateitimi. Turint omeny, kad herojaus veiksmas yra kova, ateitis turėtų būti suvokiama kaip siektina, trokštama situacija ar dalykų padėtis, o dabartis – kaip įveikos, peržengimo objektas. Kalbant apie praeitį, šią pravartu įtraukti į dabartį, mat tikslo motyvacijai ji reikšminga tik tiek, kiek traumos, prisiminimo ar nuoskaudos pavidalu reiškiasi aktualioje dabartyje. Tokia kovos struktūra didele dalimi atkartoja Albert’o Camus maišto sampratą. Anot prancūzų filosofo, kiekvienas maištas turi savo „taip“ ir savo „ne“: pozityvusis elementas reiškia siekiamybę, dėl kurios maištaujama, o negatyvusis – opoziciją, prieš kurią sukylama[1]. Ir nors klasikinio herojaus žygdarbis toli gražu ne visada yra maištas, tačiau pati „taip“ ir „ne“ struktūra yra paranki ir universali kovos elementų atskirtis.
Akivaizdu, kad kai Konradas imasi savo žygdarbio, jo netenkina tragiška Lietuvos padėtis – Ordinui pralaimimas karas. Pavojus, kurį kelia kryžiuočiai, gresia ir jam, ir jo šeimai, ir visai tautai. Kadangi herojus jau ankstyvoje vaikystėje yra nukentėjęs – per kryžiuočių antpuolį praradęs namus ir šeimą – iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad herojų motyvuoja asmeninio keršto siekis. Po mūšio su vokiečiais prie lietuvių prisijungęs jaunasis Alfas dalijasi vaikystės prisiminimu, kuris persekioja jį iki šiolei: „Sapno svajonėj ne kartą / Tėvą, augyvę ir brolius, būdavo, gaunu regėti, / Bet kas kartą toliau vis kažkoks nuostabus ūkas / Vis tamsiau bei tirščiau jų brangius bruožus pridengia“[2]. Kaip tik tokia praeities segmento it dieglio padėtis dabarties psichikoje nurodo į trauminę patirtį, kuri dažną asmenį pastūmėja kerštauti. Alfas puikiai supranta, kad dėl prarastos tėvynės ir šeimos yra kalti kryžiuočiai. Kerštas – tai bandymas įveikti nelygybės ir neteisingumo reikšmėmis pažymėtą vaikystės traumą ne užsimirštant ar ją slopinant, o stojant į akistatą. Ši dažniausiai turi tam tikrą juslinį dirgiklį, kurį išvydęs, išgirdęs ar pajutęs, asmuo nesąmoningai prisimena pamirštą ar užspaustą skausmą. Konradui Valenrodui tai – ugnis: „Todrin ir šiandien, kai veiziu į gaisrą ir šauksmą girdžiu ten, / Riksmas tas dūšioj nubunda, tartum urve skardus aidas“[3], kuri virsta ir paties keršto simboliu. Vaidilos sakmėje pasakojama, kad sugalvojęs planą Alfas dar gana ilgai delsė, smerkė pasalūniškos strategijos idėją ir save patį, „Kol pagaliau keršto liepsnos, pagiežoj kurstomos nuolat, / Skausmo ir sielvarto dydžiu širdį kaip tvanas apsėmė, / Viską joje sunaikino, net ir vienintelį jausmą, / Tą, kurs jį guodė lig šiolei, – jausmą gaivinančios meilės“[4]. Rodytųsi, kad veikėjas ryžtasi savo planui tik tuomet, kai meilė dingsta, ir jo sąmonėje ima dominuoti kerštas, vadinasi, asmeninė trauma tampa pagrindine žygdarbio motyvacija.
Tačiau tokia herojaus interpretacija praleidžia esminį Valenrodo savitapatumo kaip autorefleksijos momentą. Trauma, patirta vaikystėje, iš tikrųjų jį tebepersekioja iki pasakojimo dabarties, tačiau ugningasis kerštas vykdomas ne už save patį, o už tuos bendrataučius, kuriuos veikėjas mato kenčiančius šalia savęs. Nors Alfas ir pats patiria pavojų bei kančią, tačiau ta dabarties situacija, prieš kurią jis nori sukilti, yra visos tautos pavojus ir kančia. Minimą gaivinančią meilę užgožia ne asmeninė, bet kolektyvinė tragedija: „Valteris žmoną mylėjo, bet, kilnią turėdamas sielą, / Laimės namuos nepatyrė, nes jos nebuvo tėvynėj“[5]. Situacijai vis blogėjant, Aldona siūlo savo vyrui pabėgti, tačiau šis atsisako ne tik todėl, kad siūlomas saugumas tėra iliuzinis, mat visoje Lietuvoje jiedu nerastų saugios priebėgos, tačiau ir dėl nenoro palikti silpnuosius likimo valiai: „Mes paspruksim, o kitos motės ir kūdikiai liksis“[6]. Tautos nelaimė užgožia ir šeiminės meilės paguodą, ir kančią dėl asmeninės traumos.
Ši herojaus empatija lietuviams nurodo į bendruomeninį kovos lygmenį. Vėlesnėje šio teksto dalyje bus aptartas Valenrodo žygio individualumas, solipsistinis jo kovos pobūdis, tačiau tikslas, dėl kurio ši kova prasideda, yra kolektyvinis. Verta atkreipti dėmesį į šiuos protagonisto žodžius mylimajai: „Vargas moterims, – tarė, – jeigu bepročius myli, / Kur akim neramiąja veržias už tėviškės sienų, / Kur mintim tarsi dūmu kyla virš stogo gimtinio, / Kur širdim namų laime negali ramiai pasitenkint. / Didžios širdys, Aldona, tai aviliai per daug erdvūs: / Jų medus nepripildo“[7], – jie puikiai atskleidžia tapatybės centro ekspropriaciją, perkėlimą iš savęs į bendruomenę. Ir nors tokia asmens savybė nemaža dalimi lemia jo herojiškumą bei didingumą, tačiau net pats Alfas pastebi ir tamsiąją jos pusę, įvardydamas save kaip beprotį. Remiantis psichoanalitine prieiga, būtų galima užduoti klausimą, kuriame savo gyvenimo etape ir dėl kokių priežasčių toks asmuo kaip Valenrodas savąjį ego ištirpdo kolektyvo dvasioje, tačiau šioje vietoje svarbus pats jo psichinės būklės faktas. Tai, kad herojų motyvuoja ne asmeninė kančia ar asmeninės gerovės projekcija į ateitį, o „prigimtinės bendruomenės (šeimos, kuri nesunkiai simboliškai transponuojama į kraujo ryšio siejamą etninę bendriją) balsas“[8], galėtų būti pirmasis žingsnis į Valenrodo ir kierkegoriškosios herojaus sampratos paralelę. Klausimas, kuriuo derėtų pradėti, galėtų skambėti šitaip: kuriam – tragiškajam didvyriui ar tikėjimo riteriui – būdingas šis transponavimo judesys?
Etiką S. Kierkegaard’as sieja su socialine visuotinybe, tai reiškia, kad etiniai klausimai gali būti intersubjektyviai aptariami ir suprasti. Etika sprendžia teisingumo klausimus imanencijos lygmeniu, ir kol atsiribojama nuo transcendencijos, tol žmogaus protas esą yra pajėgus racionaliai išspręsti kiekvieną teisingumo problemą. Ne tik išspręsti, tačiau ir likusiems išaiškinti racionalų sprendimo pagrįstumą. Tragiškasis didvyris, kurio sukonkretintu simboliu filosofas pasirenka Agamemnoną, dėl palankių vėjų achajų laivams pasiryžusį paaukoti savo dukterį Ifigeniją, išsitenka etikos srityje. Nors ir atrodytų, kad toks herojus nusižengia moraliniam priesakui mylėti savo šeimos narį, tačiau aukštesnis teisingumo supratimas šią auką pateisina. Tai, kad Agamemnonas turi tapti žudiku, daro jo lemtį tragišką, tačiau tai, jog šiuo poelgiu jis išgelbės visą tautą, paverčia jį didvyriu, kurį, anot S. Kierkegaard’o, kiekvienas gali suprasti. Etinis paradoksas netrukdo tragiškajam didvyriui išlikti visuotinybės srityje, herojus „leidžia etikos išraiškai turėti savo τελος aukštesnėje etikos išraiškoje, etinį tėvo ir sūnaus arba dukros ir tėvo santykį jis redukuoja į jausmą, kurio dialektika iškyla jo santykyje su moralumo idėja“[9]. Moralumo idėja šiuo atveju reiškia tokį etinį mąstymą, kuris orientuotas į bendrąjį gėrį.
Visiškai priešingas yra tikėjimo riterio, kurio esmę įkūnija Abraomas, santykis su etika. Abraomas taip pat ryžtasi paaukoti savo atžalą, tačiau tai nesusiję su bendruoju gėriu imanencijos plotmėje, vadinasi, nėra jokios aukštesnės etikos, kuri šią žmogžudystę pateisintų. Žvelgdami į sunkų tikėjimo riterio išbandymą, turime pripažinti, jog jis „tai daro ne tam, kad išgelbėtų tautą, ne tam, kad išlaikytų valstybės idėją, ne tam, kad susitaikytų su įpykusiais dievais <…>. Abraomo poelgis neturi jokio ryšio su visuotinybe ir yra grynai asmeniškas reikalas“[10]. Tragiškasis didvyris savo žygdarbiui ryžosi Valenrodui giminingu transponavimo judesiu – asmeninės laimės siekį ištirpdęs visuotinio teisingumo idėjoje, o tikėjimo riteris „egzistuoja kaip individas, supriešintas visuotinybei“[11]. Toks individas susvetimėja su sociumu ir racionalybe, tačiau nepasitraukia į kitą pasaulį – jis vis viena gyvena šioje žemėje. Tikėjimo riterio tikslas yra anapus etikos, jis lokalizuojamas religinėje egzistencijos fazėje, tačiau kartu herojus išlieka baigtinis žmogus tarp žmonių, kurių etiniais matais remiantis, „jo poelgio tikrovė yra tai, kuo jis priklauso visuotinybei, ir šia prasme jis yra ir lieka žudiku“[12].
Tikėjimo riterio tikslo motyvacija yra individualistinė, mat S. Kierkegaard’as aiškiai pabrėžia, jog Abraomo veiksmas atliekamas „dėl Dievo ir – o tai vienas ir tas pat – dėl savęs“[13]. Šiuo požiūriu jis yra priešingas Valenrodui, kurį motyvavo bendrojo gėrio idėja. A. Mickevičiaus herojus, kaip ir tragiškasis didvyris Agamemnonas, siekia išpildyti moralumo idėją, kuri peržengia asmeninę laimę ir orientuoja save į kolektyvo gerovę.
Šioje vietoje svarbu patikslinti bendruomenės pobūdį. Vien tai, kad Valenrodas yra krikščionis, dar neatsako į klausimą, ar bandomą išgelbėti kolektyvą jis mato kaip kraujo ryšiais susietą tautą ar kaip Dievo meilėje būtinus suvienyti brolius ir seseris. Pirmasis Alfo grįžimas į tėvynę apima abu elementus: susigrąžindamas vaikystėje iš jo atimtą gimtinę bei kultūrinį etnosą, jis kartu tapo ir krikščionybės skelbėju. Vaidilos sakmėje pateikiamas jo ir Aldonos pokalbis tam tikra prasme atkartoja tradicinį sužadėtuvių paprotį apsikeisti dovanomis. Valenrodo pasakojime būsimai mylimajai apie Dievą kaip pagrindinis akcentas išskiriamas Dievo Motinos atvaizdas: „Tą paveikslėlį jaunuolis laikė prie savo krūtinės, / Nūn jį skyrė lietuvei, kai tiktai ją mokė, / Maldą kai jiedu kalbėjo“[14].
Šį gestą galima interpretuoti tartum užuominą į būsimą naujojo tikėjimo įsitvirtinimą ir mylimosios sieloje, ir Lietuvoje. Tuo tarpu pati Aldona herojui grąžina prarastą ryšį su etninėmis šaknimis: Alfas „pats daug išmoko: kaip susijaudinęs klausė / Žodžių meiliai pasakytų, tų, kuriuos buvo pamiršęs“[15]. Kaip tik šis santykio su gimtine atgaivinimas ir įgalina tvirtą susisaistymą su kitais žmonėmis: „Buvo tai saldūs vardai vis / Giminystės, draugystės, – mielasai žodis draugystės – / Ir dar vienas meilesnis – žodis tai meilės, kuriamui / Žemėje nieks neprilygsta, vien tiktai žodis t ė v y n ė“[16]. Aldona tampa simbolinės medžiagos, kuria herojus įsteigia savo tapatybę, teikėja. Anksčiau minėto transponavimo judesio ištakos kaip tik ir slypi kalbiniame tautiškume, kuris ne tik yra gana abstraktus, mat asmenį susieja su visa tautine bendrija, tačiau stipriausiai veikia dėl to, kad apeliuoja į pačią tapatybės refleksijos pradžią – vaikystę. Negana to, pačių aprašomų įvykių metu, t. y. XIV a. pabaigoje, krikščionių religija ir lietuviškasis tapatumas nebuvo susieti būtinu ryšiu. Valenrodas užuojautą ir pareigą jaučia būtent lietuviams, nesiedamas jų su krikščionių tikėjimu, kuris pokalbio su Aldona metu sujungiamas kaip tik su svetima tautine tradicija, mat, kaip pažymima, herojus „apie Dievą kalbėjo, kurs už Nemuno valdo“[17]. Nors Alfas ir baisisi savo sukurtu planu, tačiau situacijai nekintant suvokia jį kaip būtiną, tačiau būtiną konkrečiai lietuviams: „Vienas būdas, Aldona, vienas beliko lietuviams / Ordino galiai sutriuškint; man tas žinomas būdas“[18]. Tai tik dar kartą patvirtina Valenrodo ir tragiškojo didvyrio, kuris, anot S. Kierkegaardÿo, atribos save nuo Dievo tol, kol sies save su visuotinybe ir bendruomene, paralelę. Pagrindiniu A. Mickevičiaus herojaus moraliniu vedliu tampa „tautinė etika (veikla tėvynės labui) [, kuri] iškeliama aukščiau riteriškosios-herojinės (priesaikos sulaužymas), krikščioniškosios (išdavystė)“[19], ką S. Kierkegaardÿas įvardintų kaip etinį gundymą, t. y. visuotinybės kvietimą nusisukti nuo asmeninio santykio su Dievu, steigiančio ne tautinį, o nuolankaus tikinčiojo tapatumą.
Ir vis dėlto tai, kad Valenrodas siekė fizinio, socialinio ir moralinio tautos išgelbėjimo, o ne visuotinio tikėjimo įtvirtinimo, dar nereiškia, jog pasiektas rezultatas negali apimti abiejų elementų. A. Mickevičiaus poemos vaidmuo XIX a. lietuvių kultūros kontekste neapsiriboja patriotiniu įkvėpimu ir drąsos skatinimu tautai sunkiu periodu. Meninė kūrinio vertė gali būti grindžiama daugeliu aspektų, tačiau vienas ryškiausių – tai beprecedentis lietuvių literatūroje įtvirtinimas to, ką, reaguodama į XVIII a. pab. – XIX a. dvasinį netikrumą, romantinė Vakarų kūryba iškėlė kaip „romantinio pranašo – bendruomenės vedlio, sąmoningumo kaitos įprasmintojo – poziciją“[20]. Valenrodo paveikslas pasižymi ryškia mesianistine dimensija – daugelio pasmerktas atsiskyrėlis išgelbsti tautą, miršta nuo tų, kurių valdovu buvo laikomas, rankos, o jo legendą pasižada skleisti ištikimiausias (šiuo atveju vienas) palydovas. Valenrodo ir Kristaus paralelė taip pat gali būti motyvuojama abiem personoms bendrais žodžiais ir simboliniu stebuklu (apleistų namų sode išaugusios kadaise pasodintos gluosnio šakos), palydėjusiu herojaus mirtį[21]. Abejotina, ar tokiai minties eigai prieštarauja sukilimas prieš tariamus krikščionis kryžiuočius, kuriems galia ir kultūrinė bei politinė ekspansija iškyla aukščiau tikėjimo sklaidos. Išdavystė tėra pavidalas, kurio našta sunki, tačiau ne ji tampa pagrindine herojaus kančios priežastimi. Ordinas yra antagonistinė jėga, kurios etika, vien dėl to, kad protagonistui yra svetima, gali jį pasmerkti, tačiau kaltas jis bus tik jų akyse. Kaip tik Valenrodas prieš pat mirtį pasmerkia pačius kryžiuočius, tuo atribodamas juos nuo savęs ir kaip asmens, ir kaip moralinės idėjos išpildytojo. Tad būtų galima suabejoti kalte prieš tuos, kurie kūrinio pabaigoje yra galutinai pastatomi anapus teisingumo, įtvirtinančio save mesianistinio herojaus mirtimi. Jei iš Ordino yra atimama galia jį pasmerkti, tuomet dvigubas religinis Valenrodo vaidmuo – „savai tautai – Kristus, Judas – krikščionims“ – praranda pusiausvyrą ir, net jei negali būti paneigtas, vis vien rodytųsi, kad persisveria taip, jog poemos herojaus ir Kristaus paralelė tampa daug ryškesnė.
S. Kierkegaard’ui, be abejonės, Kristus yra stebuklas: kaip dieviškumo ir žmogiškumo sintezė jis yra vienas iš racionaliai neišsprendžiamų paradoksų, žymintis baigtinio proto ribotumą. Tačiau Abraomas yra žmogus – tai, kas pasiekiama jam, teoriškai yra pasiekiama kiekvienam tikinčiajam. Tad mesianistinis Valenrodo profilis savo analogijos S. Kierkegaard’o mąstyme turėtų ieškoti ne samprotavimuose apie Kristų, o Abraomo paveiksle. Įveikti kryžiuočius reiškė ne tik užtikrinti fizinį saugumą lietuviams, tačiau ir atriboti lietuvio sąmonėje krikščionių religiją nuo politiškai orientuotų užpuolikų: „Valenrodas išdavikišku kariniu žygiu ne tik atperka tėvynę, bet ir atnaujina krikščionių religiją“[22].
Tačiau atidumo dėlei būtina užklausti, ar ši lietuviams nauja religija yra tapati Abraomo įtvirtintam tikėjimui? Pažvelkime, kaip S. Kierkegaard’as supranta tikėjimą: tikėjimo riterio ištakos yra begalinės rezignacijos riteris. Auka, kuriai ryžtasi Abraomas, yra atliekama kaip tik šiuo begalinės rezignacijos judesiu – minties veiksmu, kurio metu žmogus nusivilia tuo, kas žemiška[23]. Tai nereiškia, kad peržengiama imanencija ir asmuo pasiekia totalybę, mat nors savo egzistencijos ir įmanoma vengti, tačiau, anot S. Kierkegaard’o, bet kokia viltis, orientuota į tapimą absoliutu, absoliutų žinojimą ir pan., yra iliuzinė. Begalinė rezignacija yra būsena tarp etikos ir religinės egzistencijos fazių, joje būdamas Abraomas ryžtasi paaukoti tai, kas žemėje jam brangiausia, t. y. savo sūnų, bet tikėjimo riteriu jis tampa tik tuomet, kai dėl Absurdo įtiki, jog sūnaus paaukojimas ir jo atgavimas šioje žemėje vienas kitam visiškai neprieštarauja[24]. Religinėje fazėje logika negalioja, Abraomas nesitiki paskutinę akimirką būti angelo sustabdytas, tačiau, Absurdui pakeitus racionalias baigtinio proto taisykles, jis veikia tikėdamas, jog Dievo pažadas, kad Izaokas dar pratęs Abraomo giminę šioje žemėje, išsipildys. Abraomo ryžtas ne ką mažiau nei pats veiksmas yra tikėjimo įtvirtinimas, tačiau tam, kad lygintume jį su Valenrodo atliktu religijos atnaujinimu, būtina detali aukos, be kurios tikėjimo judesys neįmanomas, analizė.
Herojus ir jo auka
Žygdarbį nuo paprasto darbo skiria ne tik pasiekto rezultato didingumas, tačiau ir sunkumai, su kuriais žygdarbį atliekantis herojus susiduria. Žinoma, ir fizinės, ir mentalinės kliūtys tiesiogiai susijusios su užmojo mastu, t. y. kuo daugiau siekiama, tuo savaime pats veiksmas yra sunkesnis. Tačiau auka kaip kliūtis yra verta atskiro dėmesio šalia paties rezultato ar tikslo, mat to paties pasiekę herojai visuomet susilauks skirtingų vertinimų, jei jų aukos bus skirtingo dydžio.
Paaukoti tai, kas brangiausia, reikalauja daugiausia dvasios pastangų. Tikėjimo riterio atveju būtent toks žingsnis yra būtinas. Daugelyje savo tekstų S. Kierkegaard’as tiek tiesiogiai, tiek užuominomis kritikuoja tokį krikščionybės aiškinimą, kuris nutyli kančią bei vienatvę kaip nuolatinius tikinčiojo palydovus ir paslepia šiuos po meilės, rūpesčio, lygybės bei gailestingumo akcentais. Būti krikščioniu jam reiškia nuolatinę kovą su savimi. Abraomui sūnaus auka yra tikėjimo išbandymas, mat tikras tikėjimas išbandomas tik tuomet, kada auka yra pati sunkiausia. Anot danų teologo, Abraomo veiksmas nebūtų tikinčiojo žygdarbis, jei šis imtų sūnaus nekęsti: nors ir „<…>absoliuti pareiga gali priversti daryti tai, ką etika uždraustų, bet ji jokiu būdu negali priversti tikėjimo riterio liautis mylėjus <…>; mat juk būtent ši meilė Izaokui paradoksaliu prieštaravimu meilei Dievui jo poelgį paverčia auka“[25]. Ryžtas paaukoti ryšį su pačiu artimiausiu žmogumi tampa vienu iš centrinių kierkegoriškai suprantamo krikščioniškojo heroizmo elementų.
Konrado Valenrodo santykis su mylimąja atkartoja tą pačią aukos formulę. Išvykdamas iš Lietuvos jis paskutinįkart kreipiasi į Aldoną žodžiais „Vėl esi nūn laisva tu didelio vyro našlystėj, / Kurs dėl tėvykščios labo net ir tave štai palieka“[26], iš kurių kaip ir Abraomo atveju matome, kad herojaus tikslą ir artimojo paaukojimą sieja būtinas ryšys. Žinoma, Valenrodui nebūtina mylimosios pasiųsti myriop; jam išvykus, Aldona, nors pasirinko būti užmūryta bokšte, ką galima suprasti kaip savanoriškos mirties dar esant gyvai simbolį, teoriškai dar turėjo visas galimybes gyventi ir toliau. Tačiau šioje vietoje svarbiausia tai, kad abiem atvejais aukojamas pats santykis su artimiausiu žmogumi. Dievo pranašui Abraomui Izaokas galėjo būti net daugiau nei Valenrodui mylimoji, mat sūnus buvo kaip tik tas, kuris, anot apreiškimo, turėjo pratęsti jo giminę ir atnešti jai garbę. Ir tikėjimo riteris, ir A. Mickevičiaus poemos protagonistas aukos veiksmą atlieka kaip žingsnį pareigos link, pamindamas meilės ryšį. Abraomą kaip tikintįjį dar gali guosti tai, kad jo sūnus gyvens ir po mirties, tačiau skausmas kyla iš sūnaus ir tėvo ryšio prarasties. Dėl to galima teigti, kad abiejų veikėjų atveju aukojamas ne mylimasis ar mylimoji, o žmogiškoji meilė pati savaime.
Natūralu būtų manyti, kad šios dvi aukos labiausiai skiriasi tuo, kad kančia, kuri kyla iš aukos, Valenrodą persekioja ją jau atlikus, o Abraomas su ja susiduria dar iki paties paaukojimo. Tikinčiojo žygdarbis – tai jo ryžtas, kuris yra išbandomas. Kančią dėl sūnaus prarasties papildo žinojimas, kad bet kurią akimirką tėvas gali apsisukti ir grįžti namo. Tačiau tas pats galioja ir Valenrodui, kuris kaip ir Abraomas nenustoja artimiausio žmogaus mylėti net tuomet, kai žygdarbio ryžtas jau virtęs veiksmu, ką matome iš jo, jau Ordino magistro, kreipimosi į mylimąją: „O aš turiu iš tolo čia stovėti / Ir tavo ilgą kančią vien stebėti, / Ir keikti savo nelaimingą būtį / Ir likusį širdy jausmų truputį“[27]. Aldona jam primena buvusius jausmus ir laimę. Negana to, Alfas taip pat turi galimybę kartu su ja pabėgti atgal namo, jis taip pat susiduria su tuo, ką filosofas įvardijo kaip etinį gundymą, tačiau savo pozicijos neatsisako: „Laimei amžinai numirt turėjau, / Sumanęs kruviną, klastingą kerštą. / Dabar kančių tų tikslas jau matyti: / Žiauraus gyvenimo kova nelygi / Man siūlo pergalės lemtingą žygį, / O tu tą žygį nori sutramdyti!“[28] Ryžtas išbandomas tol, kol yra galimybė grįžti atgal, tad galima teigti, jog tai, ką Abraomas patiria visos kelionės į Morijos kalną metu, filosofine bei psichologine aukos ir kančios formos prasme yra analogiška tam, ką Valenrodas patiria nuo išvykimo iš Lietuvos iki paties kryžiuočių sutriuškinimo.
Prarasti ryšį su artimiausiu žmogumi yra sunkiausia, tačiau ilgainiui tai perauga ir į psichologinę izoliaciją nuo kitų žmonių. Kaip jau minėta anksčiau, etika kaip visuotinybė, kurioje išsitenka tragiškojo didvyrio žygdarbis, yra racionali sritis. Etinė problematika yra inteligibili, vadinasi, ji ne tik leidžia poelgius vertinti pagal objektyvų normatyvinį moralės kriterijų, bet taip pat suteikia tarpusavio supratimo garantiją: „Tragiškasis didvyris neįžengia į jokį asmeninį santykį su dievybe, jam pati etika yra dieviška, ir dėl to paradoksą galima medijuoti visuotinybe“[29]. Mediacija kaip minčių ar idėjų įtarpinimas vyksta naudojant kalbą, kuri iš pagrindų užtikrina universalų ir visuotinį etikos statusą. Kitaip tariant, kalba leidžia asmeniui būti sociumo dalimi. Kaip tik tai yra vienas iš pagrindinių dalykų, kuriuo tragiškasis didvyris supriešinamas su tikėjimo riteriu: „Kai žmogus žengia tam tikra prasme sunkiu tragiškojo didvyrio keliu, tai daugelis gali jam patarti, bet einančiam siauru tikėjimo keliu niekas negali patarti, niekas negali jo suprasti“[30]. Tai reiškia, kad Abraomo negali paguosti nei žmona, nei tarnas Eliezeras, nei kas kitas. Net jei kuris nors jų įtikėtų apreiškimu, kuris ištiko Abraomą, dvasinė kova, su kuria jis susiduria ir kaip tėvas, ir kaip pranašas, vis viena peržengia tuos matmenis, kuriais mąsto, jaučia ir, negana to, kalba juos išreiškia likusieji. Ši izoliacija yra antrasis tikėjimo riterio aukos momentas, mat „jis negali kalbėti, ir būtent tai yra vargas ir baimė. Juk jei kalbėdamas negaliu padaryti taip, kad mane suprastų, tai aš iš tikro ir nekalbu, net jei nenutilčiau dieną naktį“[31]. Paaukojamas pats asmens kaip socialinės būtybės profilis. Ir nors būtų galima svarstyti, ar Abraomas žinojo izoliaciją būsiant savo uždavinio padariniu, tačiau tai būtų ne tik perdėtai spekuliacinė, tačiau ir aukos esmei nerelevantiška tema.
Valenrodo susvetimėjimas reiškiasi dar radikaliau. Poemos protagonistas veikia erdvėje, pasižyminčioje ryškia gėrio ir blogio opozicija, tad natūralu, kad kryžiuočių, kaip antagonistinės jėgos, atžvilgiu jis patiria psichologinį susvetimėjimą. Herojus, kuris dėl savo plano yra priverstas gyventi kartu su priešais, šiems atrodo nenuoseklus, o jo bendravimas ir elgesys – keistas ir nenuspėjamas, ypač paties karo įkarštyje: „Kas būt patikėjęs, / Kad Valenrodas, tiek nuveikęs ginklu, / Iš seno išmintim plačiai garsėjęs, / Neperpras Vytauto paspęsto tinklo / Ir pasirodys kaip bailys be ryžto“[32]. Valenrodas slepia mylimosios, tėvynės ilgesį bei pasibjaurėjimą apsiimtu kryžiuočių magistro vaidmeniu ir bando bendrauti su Ordino nariais it būtų vienas jų. Tokia išorybės ir vidujybės dichotomija ne tik trukdo palaikyti visavertį kryžiuočio įvaizdį, tačiau ir graužia jį dėl nesąžiningumo prieš save patį. Nors ir drąsus, šmaikštus bei visų mėgiamas, „Tačiau vienatvėj, kai jėgų pristinga, <…> įprato jis į gėralą kenksmingą <…> / Staiga pro lūpas aimanos išsprūsta, / Prigesę akys ašarom paplūsta“[33]. Ši rauda Ordino nariams neperprantama, o polinkis į svaiginimąsi kilo bandant pamiršti ar užgniaužti tai, kas kankina sielą, bet negali būti išsakyta.
Tačiau susvetimėjimas radikalus tuo, kad veikėjas tampa izoliuotas ir nuo tų, kurie turėtų būti dvasinė jo atrama. Fizinė izoliacija kaip gyvenimas toli nuo tėvynės žemės yra viena, tačiau herojų kankina tai, kad, diena iš dienos persiimdamas priešų bendravimo manieromis, elgesio normomis ir bent iš dalies vykdydamas tai, ko iš jo tikisi kryžiuočiai, jis atskiria save nuo lietuvių ir dvasine prasme. Pokylyje, kuriame dalyvauja ir kunigaikštis Vytautas, vaidila atpasakoja visą Alfo jaunystės istoriją, retoriškai baigdamas, kad gaila būtų, jei Aldonos širdis pasirodytų likusi sužeista veltui. Išprovokuotas dainos, kuri herojui tik primena jo auką ir vienišumą, Valenrodas palygina ją su gyvatės nuodais. Veidmainyste ir pačiam bjauria klasta vykdomas planas ir taip kasdien kelia nerimą herojui, tad suprantama, kad poetinis jo gyvenimo ir žygio įžodinimas, sukuriantis įspūdį, esą Valenrodas galėtų savo pareigą pamiršti, o vaidila turi teisę jam priekaištauti ir autoritetingai priminti užduoties svarbą, galų gale net suabejoti jaunuolio dvasios tvirtumu, apdainuojamąjį siutina. Sakmė tartum leidžia jam į save pažvelgti iš šalies, tačiau toks ribotas ir poezija įtarpintas žvilgsnis sukelia pasibjaurėjimą tam, kuris šią kančią patiria tiesiogiai. Tokia herojaus jausena tam tikra prasme atkartoja tikėjimo riterio padėtį, kuriam bet koks palaikymas ar patarimai (o Valenrodo atveju, net jei šie gaunami iš artimo lietuvio) neturi jokios reikšmės. Vaidilos sakmė baigiasi abejone Valenrodo ryžtu, tačiau magistrui liepus groti iš naujo, Albano muzika lydi herojaus dainą taip, „kaip lydi vergas savo rūstų poną“[34]. Taip numanomas, bet įtemptas herojaus ir jį apdainuojančio poeto santykis, jei užduotume klausimą, kurio svarba pačiam žygdarbiui didesnė, aiškiai persisveria pirmojo naudai. Negana to, Valenrodas netiesiogiai išreiškia tam tikrą priešiškumą savo kreipimusi į Vytautą po baladės „Alpuhara“. Kunigaikštis vieši pas kryžiuočius siekdamas paramos dėl savo konfliktų su Jogaila. Reaguodamas į tai Valenrodas, kalbėdamas kaip Ordino magistras, Vytautui užsimena apie lietuvius, „<…> kurie prieš savo žmones / Pas mus maldauja keršto kaip malonės“[35]. Daugiskaitinė forma leidžia nujausti idėją, kad Vytauto veiksmų negarbingumas paliečia ir likusią tautą, nes valdovas yra atsakingas už visą bendruomenę. Ne veltui paminimas kunigaikščio įniršis, staiga jį ištikęs po šio, nors ir netiesioginio, tačiau viešo kaltės prieš tėvynainius įvardijimo.
Konradas Valenrodas paaukoja save kaip socialinę būtybę dar labiau nei Abraomas, mat poemos herojus susvetimėja su dviem bendruomenėmis. Tai, kad dviguba tapatybė reiškia greičiau dvigubą susipriešinimą nei du atramos taškus, ir trukdo veikėjui palaikyti savitvardą. Žinoma, savo misiją lietuviams jis įvykdo, tačiau tai neišsprendžia psichologinės izoliacijos, kurios šaknys glūdi tokiame kančios ir pareigos derinyje, kurio joks kitas poemos veikėjas tiesiogiai nepatyrė, o dėl to ir negali autentiškai suprasti.
Šioje vietoje ima ryškėti Valenrodo reprezentuojama romantinio herojaus formulė. Klasicizmo herojus yra visuotinės gėrio idėjos įgyvendintojas, savo žygdarbiu jis užsitarnauja garbingą vietą visuomenės akyse. Jį apdainuoja rapsodai, juo didžiuojasi bendruomenės, kurioms herojus atstovauja, ir jo pavyzdžiu seka jaunuomenė. Klasikinis herojus dažnai pasitelkiamas kaip didaktinis simbolis, siekiant įtvirtinti protu kaip teisingą suvokiamą, tačiau praktikoje sunkiai įgyvendinamą dorovės sampratą. Toks asmuo veikia tarsi poetinė, emociškai į stebėtoją apeliuojanti Apšvietos idealų tąsa – sudėtingus filosofinius traktatus apie moralę ir bendrąjį gėrį supranta ne kiekvienas, tačiau šviesiu didvyrio paveikslu gali grožėtis bet kuris. Kaip tik tokia heroizmo samprata paremtas ir S. Kierkegaard’o tragiškasis didvyris, kuris, be jau anksčiau minėto pozityvaus santykio su visuotinybe, pasižymi ir poeto kaip dainiaus dėmesiu: „Didu, kai poetas, pateikdamas tragiškąjį didvyrį žmonėms žavėtis, drįsta pasakyti: „Apraudokite jį, nes jis to nusipelnė“; mat didu yra būti vertam ašarų tų, kurie verti jas lieti“[36]. Tačiau ši pastaba iškart papildoma, jog „dar didžiau, kai tikėjimo didvyris net ir tauriausiems žmonėms, pasiruošusiems jį apraudoti, drįsta tarti: „Ne mane, bet save apraudokite“[37]. Kaip tik tokią Valenrodo reakciją matome minėtoje A. Mickevičiaus poemos dalyje, kur po vaidilos bandymo priminti herojui jo pareigą šis kreipiasi į Vytautą, tartum perduodamas tą priminimą kunigaikščiui. S. Kierkegaard’ui šis skirtumas žymi perėjimą iš sekuliarios į šventumo sferą, kurioje asmuo išsiskiria nebe bendrosios gėrio, o asmeninės tikėjimo idėjos išpildymu. Pasaulietinis šio perėjimo variantas yra klasicistinio herojaus pakeitimas romantiniu. Šis, kaip ir tikėjimo riteris, negali būti apverktas, nes negali būti suprastas. Vaidilos sakmė išprovokavo Valenrodo pasipiktinimą kaip tik todėl, kad tai buvo bandymas herojų apverkti, darant prielaidą, jog poezija gali padėti suvokti, kas dedasi jo sieloje. Romantinis herojus lieka atskirtas. Intuityviai galime užčiuopti jo žygdarbio teisingumą, tačiau visuomenės akyse dėl to jis netampa garbingas, veikiau priešingai. Romantinis herojus, užuot drąsiai stojęs tiesioginėn akistaton su savo priešu, veikia pasalūniškai; jo esmė, anot V. Kubiliaus, gali būti apibrėžta sprendimu „<…> užsidėti ramybės ir paklusnumo kaukę, o viduje slėpti esamą tvarką neigiančias ir griaunančias jėgas“[38]. Ši tikrojo savęs paslėptis turi du momentus, kuriuos išgyvena ir Valenrodas, ir Abraomas. Pirmasis kyla iš suvokimo, kad siektinas tikslas privalo būti nutylėtas, idant artimiausieji nebandytų herojaus sustabdyti: Abraomas nei Eliezerui, nei Sarai, nei pačiam Izaokui nesako, ką planuoja įvykdyti, o Valenrodas liepia Aldonai neklausinėti, kaip žada laimėti karą, ir net tuomet, kai prieš pat palikdamas Lietuvą su ja atsisveikina, pavadina save išdaviku. Toks sprendimas kyla iš suvokimo, kad artimieji nepalaikys herojaus išsikelto tikslo. Antrasis momentas išoriškai reiškiasi kaip pirmojo tąsa – herojus ir toliau tyli, tačiau nebylumas nesibaigia, mat suvokiama, kad net jei niekas herojaus ir negalėtų sustabdyti, aiškinti savo žygdarbį vis viena būtų beprasmiška. Antrasis momentas yra ne tiek tikslo apsaugojimas, kiek neviltis, žinant, kad nei poemos ar sakmės, nei išpažintys ar pokalbiai negali herojui grąžinti to, ką jis paaukojo dėl savo žygdarbio. S. Kierkegaard’o terminais kalbant, paaukojamas pats harmoningas santykis su visuotinybe, kurį galima išskaidyti į ryšį su artimaisiais ir į bendrąją gėrio idėją, kuria paremtas garbės paskirstymą lemiančios visuomenės gyvenimas.
Tikėjimo riteris ir romantinis herojus dažniau reiškiasi kaip maištininkai. Jų veiklai būdingas destruktyvumas dažnai peržengia kūrybinį pradą, visuomenės akyse pirmasis gali net visiškai užgožti antrąjį. Kultūrinė ar socialinė tvarka nepakinta pernakt, nauja sistema gali būti statoma tik tuomet, kai maištas visiškai sugriauna senąją. Tai darbas, kurio imasi tik itin chaotiška asmenybė, tačiau kaip tik toks ir yra romantinis herojus, kuriam priskirtinas „jausmo primatas, konfliktas su aplinka ir prieštaravimas pačiam sau, begalybės ilgesys ir melancholiškas nuovargis, maištingas individualizmas ir prometėjiškas ryžtas pagerinti pasaulį“[39]. Šios savybės, žinoma, būdingesnės Valenrodui nei Abraomui, mat pastarasis, vis dėlto būdamas tikintysis, privalo būti nuolankus Dievo atžvilgiu, tačiau abu asmenis vis viena galima suvokti kaip maištininkus prieš vyraujančią tvarką.
Pats S. Kierkegaard’as kaip mąstytojas iš romantikų perima individualios sąmonės krizės suvokimą[40], kuris šventumo srityje reiškia proto bejėgystę racionaliai perprasti tikėjimo tiesas. S. Kierkegaardÿas pabrėžia, kad bandymai įsijausti į Abraomo vaidmenį yra beprasmiai, empatija šioje situacijoje yra neįmanoma ir todėl apie pačią jo sąmonės krizę tiesiogiai kalbėti negalima. Šioji užčiuopiama ir persiduoda mums baime ir drebėjimu, kurių neišvengiame, kai kalbame ir mąstome apie nesuvokiamą Abraomo didybę, nujausdami moralinę rezignaciją ir žmogiškojo proto pralaimėjimą, kuriuos patyrė didingiausias, anot S. Kierkegaard’o, krikščionis iš visų. Valenrodo krizė tuo tarpu matoma kiek aiškiau: jaunuolis linkęs į svaigalus, jį apima netikėti liūdesio priepuoliai, o nuo pakilios ir šventiškos nuotaikos prie pykčio ir agresijos jis pereina staiga ir be jokios aplinkiniams suprantamos priežasties. Dėl šio polinkio į kraštutinumus A. Mickevičiaus poemos herojų prasminga interpretuoti kaip Vytauto Kavolio aptartą krizinę maištininko asmenybę, iškylančią socialinės sistemos ir jos kultūrinio karkaso pokyčių metu[41]. Tokia asmenybė pasižymi ne tik staigiais perėjimais nuo vieno kraštutinumo prie kito, tačiau ir nuolatiniu intensyvumo poreikiu, kurį pats Valenrodas jau anksčiau pateiktoje citatoje poetiškai palygina su pernelyg plačia širdimi – aviliu, kurio medus nepripildo.
Ši krizė bei dvasinė herojaus izoliacija viena kitą palaiko, ir kaip kančia, kuri tenka dėl atliekamo žygdarbio, sudaro bendrąją aukos formą, būdingą ir Abraomui, ir Valenrodui. Tad nors aptariamų herojų tikslų santykis prieštaringas, tuo, kam dėl savo tikslo lieka pasmerktas, A. Mickevičiaus poemos protagonistas artimesnis tikėjimo riteriui nei tragiškajam didvyriui. Tačiau pati heroizmo analizė tuo neapsiriboja. Ir S. Kierkegaard’o samprotavimuose apie Abraomą, ir Valenrodo istorijoje auka neatliekama su visam, t. y. po to, kai jau galutinai patikrinamas herojaus ryžtas, keliamos galimybės grįžti atgal į pirminį iki-aukojimo, iki-žygdarbio būvį.
Herojus po aukos
Kaip jau minėta, Abraomas tikėjimo riteriu tampa dėl Absurdo, leidžiančio tikėti Dievo pažadu, kad Izaokas dar pratęs Abraomo giminę, ir šį tikėjimą suderinti su ryžtu atlikti auką. Begalinės rezignacijos riteris gali ryžtis tai pačiai aukai kaip ir Abraomas, tačiau jis tai daro be vilties. Tikėjimo riteris tuomsyk vadovaujasi Absurdo logika: „Kadangi Izaokas yra pažadėtasis sūnus ir kadangi su Dievu viskas yra įmanoma, tikėjimo riteris „dėl Absurdo“ tiki, jog net jei jis ir atlieka auką, Izaokas vis viena bus atgautas šiame gyvenime. Tai yra „Absurdas“, mat tikėjimo riteris žengia anapus bet kokio žmogiško apskaičiavimo ir baigtinybės plotmės“[42]. Ši atgimusi viltis yra esminė Abraomo istorijos dalis. Paradoksas nurodo į žmogaus proto bejėgystę Dievo akivaizdoje, tačiau Absurdas yra pozityvus veiksmas Dievop. Tėvas, galutinai pasiryžęs nužudyti savo sūnų, įtiki jį atgausiąs. Žinoma, dėl to jo ryžtas nesumažėja, ir jis kaip tikėjimo riteris privalo būti pasiruošęs atlikti savo pareigą. Ir vis dėlto, turint omenyje, kad Izaokas kaip ribotas žmogus priklauso baigtinybės sričiai, būtina pabrėžti, jog „tikėjimo judesys turi būti nuolat atliekamas <…> taip, kad baigtinybė būtų ne prarandama, o laimima visa ir ištisa“[43]. Tai nereiškia, kad herojus yra nuo aukos atleidžiamas. Ir nors teoriškai pats kraujo praliejimas neįvyko, tačiau tai, koks Abraomas pasiekė Morijos kalno viršūnę, yra absoliučiai lygiavertiška tam, koks jis būtų žudymo metu ar po jo. Išoriškai Izaokas lieka sveikas, tačiau auka vis viena atlikta. Visa, ko tikėjimo riteris buvo pasiryžęs atsisakyti, jis atgauna savo paties tikėjimu, ir kaip tik tai yra esminis jo heroizmo momentas.
Tai, kas nepriklauso nuo Abraomo, apsprendžia Dievas, kai tai, kas nepriklauso nuo Valenrodo, apsprendžia kiti žmonės. Kitaip tariant, A. Mickevičiaus poemoje pati baigtinybė nulemia savo padėtį. Po lietuvių laimėto karo Alfas kreipiasi į savo mylimąją vilties kupinais žodžiais: „Duok Dieve, – maldavau, – teišsipildo! / Kad mes, sugrįžę į tėvų šalelę, / Lietuvišką velėną apkabinę, / Naujai atgimtum, kad ir mūsų dalią / Nuskaidrintų viltis pavasarinė! <…> Ant tavo rankų ir prie tavo šono / Pamiršiu, kad yr tautos ir karaliai“[44]. Šis meilės kupinas tikėjimas tam tikra prasme atkartoja tikėjimo riteriui būdingą viltį atgauti baigtinybę. Siekdamas atlikti savo misiją Valenrodas sugebėjo visiškai nusisukti nuo meilės Aldonai, ir nors jo sieloje išliko švelnūs jausmai, tačiau jis rado savy jėgų veikti taip, tarsi šių nebūtų. Po aukos lyg po begalinės rezignacijos jis trokšta to, ką gavo Abraomas, nors tokio pažado, kokį davė Dievas, jis neturėjo. Tačiau baigtinybės lemtis yra Aldonos rankose, o ši veikia ne pagal kierkegoriškąją tikėjimo, o pagal romantinės meilės formulę. Mergina atsisako ir tuo tik dar stipriau įtvirtina aukos negrįžtamumą: „Aš prisiekiau, įėjusi tan rūman, / Kad lig mirties šio bokšto neapleisiu. / Negundyk, mano mielas, to nekeisiu, / Ką Dievui iš širdies buvau žadėjus. / Ir ką tu pamatytum? Šmėklą baisią! / Beprotė, jei, tavim aš patikėjus, / Manyčiau laimę rasti, kaip kadaise“[45]. Herojus atsiduria aklagatvyje. Valenrodo intencijos lyg ir liudija sekuliarų Absurdo judesio variantą, t. y. matome bandymą veikti pagal tikėjimo riteriui būdingą formulę, tačiau tam užkerta kelią tai, kas nuo paties herojaus nepriklauso. Rodytųsi, kad į klausimą, ar poemos pabaigoje Valenrodas pasielgė analogiškai tikėjimo riteriui, galima atsakyti tik prieš tai apsvarsčius, ar Abraomas būtų tikėjimo riteriu, jei Dievas būtų leidęs Izaokui žūti.
Paskutiniojo klausimo svarstymas peržengtų spekuliatyvumo ribas galbūt net ir teologiniame diskurse. Paliekant jį atvirą ir grįžtant prie A. Mickevičiaus poemos, vertėtų atkreipti atidesnį dėmesį į Aldonos atsakymą. Mergina baidosi laiko atnešto pokyčio, ji nebetiki, kad gali ir vėl tapti tuo, kuo buvo seniau: „Vai, ne, nereikia, kad šiurpi skurduolė / Puikios Aldonos terštų atminimą“[46]. Jaunesnioji Aldona virsta meilės bei laimės simboliu, kurį ji pati perkelia anapus baigtinybės ribų. Ji užsimena apie galimybę ir vėl grįžti į trokštamąją būseną, tačiau, priešingai nei tikėjimo riterio atveju, begalybėje: „Ar ne geriau mums, Alfai, pasilikti, / Koki mes buvom ir koki vėl būsim, / Kai nebe žemės buičiai amžinai paklusim?“[47] Vietoj Alfo geidžiamos baigtinybės jam pasiūloma romantinė meilė kaip nuoroda į amžinybę. Aldona atkartoja vieną iš filosofinių paties romantizmo apibrėžčių. Šia remiantis, romantizmą reikėtų suvokti kaip reakciją į skaidantį Apšvietos protą: įkvėpta neoplatonizmo romantinė mintis racionalų mąstymą, kuris ir sąmonę, ir pačią būtį atskiria į fragmentus, suvokia kaip nuopuolį kadaise egzistavusio vienio atžvilgiu. Romantinis polinkis į iracionalumą, misticizmą ir netradicines dvasiškumo formas tokiu atveju turėtų būti interpretuotas kaip kelio atgal į vienį paieška[48]. Natūralu, kad tokio siekinio tikslas iškeliamas anapus baigtinio pasaulio – vienis suvokiamas kaip transcendencija, egzistuojanti anapus laiko ir išskaidytos būties. Tokį laimės variantą ir pasiūlo Aldona. Tačiau svarbu pabrėžti, kad tai visiška Absurdo judesio, grąžinančio tikinčiajam baigtinybę, priešingybė.
Merginos atsakymas orientuotas dviem kryptimis: į ateitį, viliantis, kad ši peržengs baigtinybę virsdama begalybe, ir į praeitį, kurioje abu veikėjai įžvelgia tobulą meilę bei laimę. Pati baigtinybė kaip būties kategorija nurodo į ribotą egzistenciją, kuriai iš esmės prieinama tik dabarties aktualybė. Aldonos pasisakyme matyti ryškus vertybinis sprendimas: atmintis jai svarbesnė nei aktuali dabartis. Valenrodo mylimosios sąmonėje atmintis sujungia abi minėtas orientacijas, mat ji ne tik išsaugo praeitį, tačiau drauge reiškiasi ir kaip anapusybės bei amžinybės pažadas. Tai, kokie mylimieji buvo ir kokie, kaip tikimasi, bus amžinybėje, jai yra susieta būtinu ryšiu. Būtų galima spėti, kad mergina vengia dabarties aktualybės, nes ši yra potencialus pokyčių šaltinis: esą, jei tobulas praeities vaizdinys bus suterštas dabarties pokyčių, t. y. jei mylimieji vienas kitą išvys, šio nebebus įmanoma atkurti po mirties. Ir nors Alfas iš pradžių bandė mylimąją perkalbėti, tačiau ilgainiui pats pakeičia savo poziciją: „Tau paskutinį noriu žodį skirti, – / Man laimė būt kartu sutikti mirtį“[49]. Sutartinė mirtis tartum pašalina minėto pokyčio grėsmę. Negana to, ji tam tikra prasme sustiprina atminties kaip pažado funkciją. Aktualybės atsisakoma dėl vilties, kad praeitis triumfuos transcendencijoje. To, ką nedrąsiai ir spekuliatyviai buvo galima įvardyti kaip Absurdo judesio, laiminčio herojui baigtinybę, atitikmenį, nebelieka – Valenrodas miršta romantiko mirtimi.
Herojus ir tekstas
Prieš baigiant, pravartu būtų grįžti prie herojaus ir jo legendos problemos. Pasipiktinimas, kurį išreiškia Valenrodas po vaidilos bandymo įžodinti vidinę jo dramą, tam tikra prasme būdingas ir S. Kierkegaard’ui, kritikuojančiam tuos, kurie Abraomo istorijoje tikisi įžvelgti bendražmogišką, vadinasi, visiems suprantamą tikėjimo formulę. Autorius prisipažįsta: „Aš negaliu suprasti Abraomo, tam tikra prasme negaliu iš jo išmokti nieko kito – tik nuostabos“[50], ir iš karto papildo, kad tuščias ir beprasmis yra siekis iš pasakojimo apie tikėjimo riterį išpešti tikėjimo instrukciją gyvenimiškos išminties pavidalu: „Gal vienam ar kitam tai ir pavyks, nes mūsų laikas nesustoja ties tikėjimu, nesustoja ties jo stebuklu paversti vandenį vynu, jis eina toliau – vyną paverčia vandeniu“[51]. Galų gale visas „Baimės ir drebėjimo“ tekstas tam tikra prasme yra apofatinis nusakymas, kas Abraomas nėra ir kuo remiantis jo suprasti neįmanoma.
Paties apofatinės teologijos termino S. Kierkegaard’as vengia, mat jam priimtinesnė netiesioginės komunikacijos sąvoka. Tiesioginė komunikacija vadovaujasi prielaida, kad aiškinantysis gali perduoti kitam savo tikėjimą kaip tam tikrą sąmonės turinį. Negana to, manoma, kad jis gali stebėti, ar klausytojas teisingai šį turinį suvokia, t. y. priimančiojo vidujybė laikoma refleksijai prieinamu objektu. S. Kierkegaard’as pripažįsta, kad kiekvienas religinis kalbėjimas turi prasidėti nuo sekuliarių iliuzijų sugriovimo, tačiau „<…> tiesiogiai puolant dar esama įžūlumo reikalauti iš kito, kad jis tau prisipažintų arba tavo akivaizdoje atliktų prisipažinimą, kuris iš tiesų yra naudingiausias prisipažįstant sau vienumoje. Šitai pasiekiama netiesioginiu metodu, kuris [tiksliau, pats metodą taikantis asmuo, – A. S.] <…> pasitraukia, kad nebūtų liudininkas tos išpažinties, kurią tegu tas žmogus atlieka sau Dievo akivaizdoje“[52]. Ši išpažintis – tai pripažinimas, kad lig šiol gyventa bedievystės nuodėmėje. Religinis diskursas pasitarnauja tik kaip destruktyvi jėga – jis sugriauna sekuliarios kaip visavertiškos egzistencijos iliuziją, tačiau patį žengimą Dievo link žmogui tenka atlikti pačiam. Tiksliau tariant, tai net ne žingsnis, o šuolis, mat religinėje situacijoje asmuo yra vienas ir neturi jokio pagalbininko. Antanas Andrijauskas, svarstydamas apie S. Kierkegaard’o religinį mąstymą iš hermeneutikos pozicijų, teigia, kad tikėjimo šuolis, kuriam būdingas visiškas refleksijos kaip pagalbinių įrankių atsižadėjimas, yra hermeneutinio rato alternatyva: „Viduje atsiduriama staiga. Tikėjimo paradoksas neturi viduriniojo nario – bendrybės. Tai Hegelio įtarpinimo per bendrybę priešybė: tikėjimas negali būti įtarpintas, nenustodamas būti savimi. <…> Tai hermeneutika aukštyn kojomis, antihermeneutika“[53]. Kitaip tariant, tiesioginis religinio patyrimo pobūdis lemia netiesioginį religinio diskurso pobūdį. Samprotaudamas apie Abraomą S. Kierkegaard’as siekia ne palenkti skaitytoją tikėjimo link, mat tai kiekvienas privalo padaryti pats sau, o diskredituoti etinę, filosofinę, gyvenimišką bei psichologiškai redukcionistinę tikėjimo riterio refleksiją. Jo užduotis apsiriboja sudrausminimu. Tekstas gali įkvėpti ryžto, tačiau pačios religinės patirties paieškas kiekvienas privalo atlikti pats, ir turiniai, su kuriais asmuo susidurs, bus jo asmeniniai ir niekam neperduodami.
A. Mickevičiaus poemoje samprotavimus ne apie herojų, o apie jo legendą, kaip herojaus gyvenimo reikšmę kitiems žmonėms, derėtų sutelkti ties Albano padėtimi. Tikroji Vaidilos sakmės giedojimo pokylyje motyvacija poemoje tiesiogiai neįvardijama. Pasakojimo gale pasirodžiusi jau anksčiau minėta abejonė, turėjusi, matyt, suveikti kaip provokacija, leidžia spėti, kad Albanas siekė priminti herojui jo pareigą. Tačiau su visai kitokia situacija susiduriame poemos pabaigoje, kur po Alfo nusistebėjimo, kodėl Albanas nesutinka kartu su juo nusižudyti, šis atsako: „Aš noriu likti po tavim gedėti / Ir tavo žygio didžią šlovę-garbę / Į skambią dainą kenčiantiems sudėti. <…> Iš tos dainos prie lopšio ir prie vygės / Išaugs už mūsų kaulus keršto žygis“[54]. Užuot guodęs herojų tuo, kad jo vardas bus plačiai žinomas ir minimas su didžia pagarba, vienuolis įvardija visai kitą tikslą – įkvėpimą kerštui. Tai gana nedidelis, tačiau šio svarstymo kontekste itin reikšmingas skirtumas. Įkvėpimas visuomet yra įkvėpimas veiklai, kurią skaitytojas ar klausytojas atlieka pats. Aprašomasis ar apdainuojamasis asmuo lieka antraeilis, mat pati ši veikla nepasižymi būtinu ryšiu tarp asmeninio ir tekste vaizduojamo turinio, t. y. tikras įkvėpimas skatina mąstyti ir veikti pačiam, o ne imituoti. Kerštas kyla iš neteisingumo suvokimo, tačiau tai nereiškia, kad bent vienas iš įkvėptųjų turėtų išgyventi tą patį, ką patyrė Valenrodas. Herojaus legenda turėtų veikti kaip paskata imtis savojo žygdarbio, ir net jei tai savotiškas nukentėjusiojo pagerbimas, Albano motyvacijoje galime matyti ryškų netiesioginės komunikacijos akcentą.
Galiausiai net pats Alfas reflektuoja savo legendos padėtį. Pokalbio su Aldona metu jis aiškiai parodo, kad nujaučia ilgainiui įvyksiant perėjimą nuo išdaviko įvaizdžio, su kuriuo bus asocijuojamas vos išvykęs, prie didvyrio istorijos, kuri bus priimta tik po kurio laiko. Tačiau pats herojus pabrėžia visai kitą savęs atminimą: „<…> po daugelio metų Alfo vardas iš naujo / Lietuvoj ims skambėti. Iš vaidilų tu lūpų / Jojo žygius gal išgirsi. Tuomet, mieloji atminki, / Jogei tas riteris juodas, tieką slaptybių sukaupęs, / Žinomas tau tiktai vienai, buvo vyru tavuoju“[55]. Tai, kad herojus bus žinomas vienintelei Aldonai, reiškia, kad tiek apkalbėjimai, kuriuose jis bus vadinamas išdaviku, tiek dainos, kur bus minimas didvyriu, nesugebės apčiuopti ir praleis tai, kas pačiam Alfui atrodo jo savasties branduolys. Ir nors vienintelė Aldona patyrė tiesioginį santykį su šia herojaus savastimi, tačiau jos kaip liudytojos vaidmenį komplikuoja tai, kad ji yra ir auka, kurią veikėjas palieka, ir mylimoji, be kurios romantinės meilės profilis Valenrodui būtų neprieinamas. Kaip tik dėl to galima teigti, kad Aldonos vaidmuo ne prieštarauja, o savotiškai papildo tokią Valenrodo legendos traktuotę, kuri išryškėja Albano dėka: žodžiai mylimajai veikia kaip tiesioginės komunikacijos galimybės diskreditacija, o vaidila herojaus istoriją susieja su netiesioginės komunikacijos tikslais.
Abiejų aptariamų autorių kūrinius idėjų istorijos kontekste tam tikru požiūriu galima interpretuoti kaip reakciją į teisingumo sampratos sekuliarizaciją, t. y. abu imasi uždavinio savitai perrašyti herojaus egzistenciją situacijoje, kada teisingumas, užuot buvęs dieviškosios tvarkos atspindys, tampa žmogiškos veiklos konstruktu. Šio vyksmo įsisąmoninimas skatina suabejoti klasikine herojaus samprata, kad didvyriu turėtų būti vadinamas tas, kuris žygdarbiu kaip simboliniu veiksmu įtvirtina jo epochos ar bendruomenės, kuriai pats priklauso, vertybes ir įgyvendina visuotinai priimtinus teisingumo principus. Tokios abejonės tąsa ir pasekmė – tai priešišku santykiu su visuotine tvarka paremta herojiškumo samprata.
S. Kierkegaardÿas, užuot religingumo simboliu pasirinkęs tokią figūrą, kuri patvirtintų galimybę, kad dieviškasis įstatymas gali būti išpildytas žemėje ar refleksijos būdu suderintas su imanentine moralės samprata, šventąjį interpretuoja kaip tik supriešindamas jį su pasaulietinėje sferoje išsitenkančiu teisingumu. Vystydamas pasakojimo apie sūnaus paaukojimą Dievui interpretaciją, jis aptaria ir tragiškąjį didvyrį, išsaugantį klasikinę pozityvaus santykio su visuotinybe egzistencijos struktūrą, kurios rėmuose išsitenka ir tikslas, kurio siekia A. Mickevičiaus Valenrodas. Abu herojai siekia bendruomenės, kuriai priklauso, saugumo bei laimės. Deja, atlikdamas savo žygdarbį Valenrodas priverstas paaukoti ne tik ryšį su mylimiausiu asmeniu, tačiau ir save kaip socialinę būtybę. Poemos herojus patiria psichologinę izoliaciją ir susvetimėja su abiem kūrinyje veikiančiom bendruomenėm, t. y. kryžiuočių Ordinu ir lietuviais. Turint omenyje tai, kad tragiškojo didvyrio esmė, anot S. Kierkegaard’o, yra inteligibilumas kaip priklausymas visuotinybei, Valenrodas, nors abiejų herojų tikslai giminingi, žengia anapus tragiškojo didvyrio egzistencijos lauko. Tačiau jo negalima tapatinti ir su tikėjimo riteriu. Ir nors Alfo tikslo rezultatas savotiškai atkartoja Abraomo istorijos rezultatą – atnaujinama krikščionių religija, A. Mickevičiaus herojus stokoja to, kas S. Kierkegaard’o suvokimu yra svarbiausias tikėjimo riterio egzistencijos elementas. Valenrodas ir Abraomas panašūs auka, kuriai abu apsisprendžia, mat yra priversti atsisakyti ir meilės ryšio, ir abipusiu suprantamumu paremto santykio su visuotinybe. Abu lieka pasmerkti vienišai egzistencijai, kurios niekas negali palengvinti. Tačiau Abraomas tampa tikėjimo riteriu tik tuomet, kai įgauna absurdišką viltį atgauti baigtinybę, kurią jo pareiga buvo paaukoti. Absurdas yra tikėjimo riterio esmė, jis įmanomas tik dėka Dievo, įgalinančio egzistenciją, kurioje ryžtas atlikti auką neprieštarauja vilčiai auką atgauti. Valenrodas ne tik neatgauna baigtinybės kaip aukos, tačiau ir poemos pabaigoje atsižada į ją nukreiptos vilties.
Nors didžioji šio teksto dalis rėmėsi neišsakyta prielaida, kad tragiškojo didvyrio ir tikėjimo riterio priešprieša yra binarinė sistema, kurioje būtų galima rasti ir Konrado Valenrodo vietą, tenka pripažinti, jog A. Mickevičiaus herojus realiai neatitinka nė vienos iš S. Kierkeggard’o veikale „Baimė ir drebėjimas“ pateiktų heroizmo sampratų. Ką A. Mickevičiaus poema bei didelė dalis danų filosofo kūrybos apskritai turi bendro – tai gana panašią metodologinę nuostatą dėl teksto kaip rašymo apie herojų bei jo legendos išsaugojimo statuso, kuriai puikiai tinka S. Kierkegaard’o terminas „netiesioginė komunikacija“. Tačiau S. Kierkegaard’o heroizmas reiškiasi kaip grįžimas prie ikisocialinės ar užsocialinės šventumo sferos, todėl ir pats didvyriškumo modernumas yra religinis. Valenrodo heroizmas tuo tarpu modernus kaip romantinis. A. Mickevičiaus poemoje jis gimsta iš individualistinio dviejų žmonių santykio, negrindžiamo, priešingai nei Agamemnono ir netgi Abraomo atveju, kraujo giminyste, t. y. mylėdamas Aldoną atgauna tapatumą su tautine bendrija ir ryžtasi kovai su kryžiuočiais. Žinoma, pats žygdarbis įgauna ir platesnį etinį matmenį, mat jis orientuotas į bendrąjį gėrį, dėl kurio veikėjui tenka ne tik susvetimėti su kitais žmonėmis, bet ir šį meilės ryšį paaukoti, tačiau Valenrodo istorija baigiama romantine viltimi dėl anapusinės ezoterinės pilnatvės. Šioji niekaip negali būti tapatinama su kierkegoriškąja krikščionio viltimi, mat, priešingai, grąžina veikėją prie romantinio heroizmo ištakų, t. y. individualistinio santykio su kitu žmogumi.
[1] Camus A. Maištaujantis žmogus. – Vilnius: Kronta, 2006. – P. 21.
[2] Mickevičius A. Gražina. Konradas Valenrodas. – Kaunas: Šviesa, 1967. – P. 64.
[3] Ten pat.
[4] Ten pat. – P. 68–69.
[5] Ten pat. – P. 67.
[6] Ten pat. – P. 68.
[7] Ten pat. – P. 69.
[8] Speičytė B. Poetinės kultūros formos. LDK palikimas XIX a. Lietuvos literatūroje. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2004. – P. 245.
[9] Kierkegaard S. Baimė ir drebėjimas. – Vilnius: Aidai, 1995. – P. 116.
[10] Ten pat. – P. 117.
[11] Ten pat. – P. 120.
[12] Ten pat. – P. 135.
[13] Ten pat. – P. 117.
[14] Mickevičius A. Gražina. Konradas Valenrodas. – P. 66.
[15] Ten pat.
[16] Ten pat.
[17] Ten pat.
[18] Ten pat. – P. 68.
[19] Speičytė B. Poetinės kultūros formos. – P. 244.
[20] Ten pat. – P. 240.
[21] Ten pat. – P. 247–248.
[22] Ten pat. – P. 257.
[23] Kierkegaard S. Liga mirčiai. – Vilnius: Aidai, 1997. – P. 99.
[24] Kierkegaard S. Baimė ir drebėjimas. – P. 101–102.
[25] Ten pat. – P. 134–135.
[26] Mickevičius A. Gražina. Konradas Valenrodas. – P. 70.
[27] Ten pat. – P. 52.
[28] Ten pat. – P. 54.
[29] Kierkegaard S. Baimė ir drebėjimas. – P. 118.
[30] Ten pat. – P. 126.
[31] Ten pat. – P. 183.
[32] Mickevičius A. Gražina. Konradas Valenrodas. – P. 78.
[33] Ten pat. – P. 42.
[34] Ten pat. – P. 73.
[35] Ten pat. – P. 75.
[36] Kierkegaard S. Baimė ir drebėjimas. – P. 125.
[37] Ten pat.
[38] Kubilius V. Romantizmo tradicija lietuvių literatūroje. – Vilnius: Amžius, 1993. – P. 27.
[39] Ten pat. – P. 104.
[40] Andrijauskas A. Neklasikinio mąstymo principai Kierkegaard’o filosofijoje // Egzistencijos paradoksai: Kierkegaardÿo filosofinės interpretacijos. – Vilnius: Versus aureus, 2006. – P. 32.
[41] Kavolis V. Kultūrinė psichologija. – Vilnius: Baltos lankos, 1995. – P. 11–23.
[42] Westphal M. Existentialism and religion // Cambridge Companion to Existentialism. – New York: Cambridge University Press, 2012. – P. 244.
[43] Kierkegaard S. Baimė ir drebėjimas. – P. 89.
[44] Mickevičius A. Gražina. Konradas Valenrodas. – P. 82–83.
[45] Ten pat. – P. 83.
[46] Ten pat.
[47] Ten pat. – P. 84.
[48] Abrams M. H. Natural Supernaturalism: Tradition and Revolution in Romantic Literature. – London: W.W. Norton and Company, 1973.
[49] Mickevičius A. Gražina. Konradas Valenrodas. – P. 85.
[50] Kierkegaard S. Baimė ir drebėjimas. – P. 89.
[51] Ten pat.
[52] Kierkegaard S. Požiūrio taškas į mano autorinę veiklą. – Vilnius: Baltos lankos, 2006. – P. 62.
[53] Andrijauskas A. Neklasikinio mąstymo principai Kierkegaard’o filosofijoje. – P. 269.
[54] Mickevičius A. Gražina. Konradas Valenrodas. – P. 87.
[55] Ten pat. – P. 70.
Skaitiniai po žiemos: 2015 metų knygų peržvalga
2016 m. Nr. 4
Jūratė Sprindytė
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai Jūratė Sprindytė, Algis Kalėda, Elžbieta Banytė aptaria 2015-ųjų grožines knygas
Be pesimizmo
Kolegės paskaičiavimu, pagal Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos katalogą iki 2016 m. vasario 10 d. bibliotekoje buvo trys šimtai septyniasdešimt lietuviškai parašytų grožinei literatūrai priskiriamų knygų su 2015 m. data (grafomanija šiek tiek nufiltruota). Mažai šaliai originalių knygų „vienetų“ tikrai daug. Kadangi man pabodo kultūrinis pesimizmas, sakau, kad knygų pasaulis klesti, o lietuvių literatūrai sekasi. Taip sakydama galiu būti priskirta literatūrinės savitarnos, saloninių bičiulių, o ne analizuojančių kritikų kategorijai, bet turiu argumentų, kurie man atrodo svarūs. Knygų daug, ir labai įvairių, kelios iš jų tikrai kokybiškos (Valdo Papievio romanas „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“, Danutės Kalinauskaitės novelės „Skersvėjų namai“), – jei dar pripliusuotume poezijos viršūnėles, mažos šalies vieniems metams to užtenka. Toliau gerosios mūsų literatūros naujienos yra tokios:
- Giedra Radvilavičiūtė gavo Nacionalinę, o Undinė Radzevičiūtė – Europos Sąjungos premiją;
- pradėti leisti Romualdo Granausko raštai (išėjo esė ir interviu knyga „Baltas liūdesio balandis“ ir apysaka „Kai reikės nebebūti“ – knygų serijos leidybą remia verslas, jos bus gausiai platinamos, kai kurių kūrinių perleidimui yra visuomenės poreikis);
- pasirodo daugybė turiningų memuarų ir kitos egodokumentikos (vien Aldonos Liobytės laiškai verti atskirų studijų);
- stiprus literatūros paaugliams proveržis;
- vis daugiau lietuvių autorių knygų verčiama į užsienio kalbas, o Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerio“ sėkmė Prancūzijoje tiesiog neįtikėtina (nespalvotu raiškiu viršeliu savaitę puikavosi stambiausių knygynų vitrinose ir sulaukė bene trisdešimties recenzijų).
Leidyklų glėbys platus ir gundantis – tik būk raštingas ir nešk rankraštį, viskas bus publikuota! Turim pripažinti, kad vertę knygos dabar vis dažniau įgyja sociume (skaitomos, pastebimos, lyginamos, tikrinamos, linksniuojamos, nutylimos). Nesant reiklesnio kokybės sieto, daugėja produkcijos kiekybės mastas ir niveliuojasi literatūros kaip meno rūšies samprata. Čia jau manyje atkunta pesimistas, regintis neprofesionalumo triumfą, lėkšto pabeletrizuoto pasakojimo invaziją. Reiklus kritikų balsas galėtų drąsiau skirti pelus nuo grūdų. Svarbu, ar literatūra atveria nežinomų žmogaus ir pasaulio pusių, ar dar atranda nenuvalkiotų raiškos formų.
Perskaičius ir pervertus kelias dešimtis 2015 m. knygų, klostosi viena kita ryškesnė pastarojo meto tendencija. Regiu disproporciją ir didėjantį atotrūkį tarp lakoniškėjančios poezijos (erdvūs poezijos knygų lapai, eilėraštis redukuojamas iki dviejų trijų eilučių ar minimalistinių strofų) ir begėdiškos romanų daugžodystės. Eilėraščio – tik skiautinukas, o romanai vyniojasi kaip didžiuliai drobės rietimai. Šiuo požiūriu kompaktiška novelė turi prioritetą, ir regimas jos stiprėjimas. Prozos baruose lietuvių rašytojai – geresni trumpų distancijų bėgikai. Ryškiai lyderiauja D. Kalinauskaitės devynios novelės „Skersvėjų namai“, kuriose žvarbūs dabarties tikrovės skersvėjai perpučia ne tik namų užkaborius, bet ir kiekvieno žmogelio vidines slaptavietes, o gyvenimo tiesos kriterijus – pasaulio turtingumas, užburianti tekstūrų, spalvų, kvapų ir konkrečių detalių tirštuma. Rašytojos stiliaus registre stiprėja autoironiškos gaidos, bet ji geba nepaprastindama egzistencinių iššūkių skleisti gyvenimo džiaugsmą. Renatos Šerelytės ir Lauros Sintijos Černiauskaitės rinkinys „Hepi Fjūčer“, kaip jau esu rašiusi, kelia netikėtumo efektą dvigubos autorystės drąsa ir stebina novelių skirtingumu, o jos beveik stebuklingai sukimba darniomis poromis (abi publikuoja po devynias noveles). Pirmõsios sarkastišką žvilgsnį į nedorus politikus, veslininkus bei visokius apsimetėlius atsveria antrõsios švelnus sensualizmas ir jaukus gebėjimas stovėti nuskriaustųjų pusėje, juos suprasti, paguosti, apkabinti.
Vlado Kalvaičio novelių rinkinys „Balandis ir bandonija“ nebeturi sukrečiančios „Sustiprinto režimo barako“ (2011) galios, bet, būdamas tradicinio sukirpimo, patraukia žmogiškumo adoracija (iš širdies užjaučiami išbadėję rusai pabėgėliai po Antrojo pasaulinio karo). Autorius pasirenka istorinių sambrūzdžių ar privačių žmogaus dramų situacijas (jūrininkas be jūros, moteris be vaikų). Humoras ir išmintingas atlaidumas (trys dukros nuo kito vyro – mylimos; traukiami per dantį kaimo iš duobės neištempiantys verslai: nuostolinga auginti putpeles, pievagrybius, sliekus, serbentus, sraiges, spanguoles, stručius…). Didaktiška titulinės novelės pabaiga (mirusio vargonininko bandonija groja pati be šeimininko) mena ne pačius geriausius prozos poetinimo pavyzdžius, bet solidaus amžiaus autorių traukia literatūrinės tradicijos giluma kaip tas šimtametės senutės šulinys: „Tėvas virgulėmis vietą parinko, keturi sūnūs kastuvus užgulė, pakaitomis leidosi žemyn, o viršuje likę traukė sunkius kibirus. Juodžemį ant daržo pylė, molį į šoną vertė – visada prireiks, žvirgždėta pussmėlį – ant tako bėrė. Dvylika žiedų susodino“ (p. 134). Šio šulinio vanduo turi folklorinių gylio galių (ir proanūkiams užteko, ir ligonius gydė).
Visų rašytojų kūryboje padaugėjo krikščioniškų motyvų ir atvirų bei paslėptų Biblijos citatų, religinių aliuzijų ir net kelionių į Izraelį… Nedažnas atvejis, kad krikščioniškasis kodas iškiltų iš europietiškojo substrato ar kultūros gelmių (kaip V. Papievio Paryžiuje), būtų įšaknydintas siužete ir veikėjų savivokoje (kaip Birutės Jonuškaitės „Marantoje“) ar Dievo malonės ilgesyje kaip vienintelės atramos galimybėje (našlaitystės vienišumas Dainos Opolskaitės romane „Eksperimentas gyventi“), o ne puikuotųsi kaip madingo dekoro neva giliamintiškas elementas.
Kūrinių apie Vilnių gausėjimas liudija atgimstantį autorių interesą praeičiai, nesibodėjimą pasikapstyti archyvuose ir, atsiremiant į šį tikrovišką pagrindą, kurti įvairiopus fikcinius arba fantastinius pasakojimus (aistros dirbti su dokumentiniais šaltiniais mūsų prozininkams anksčiau stigo). Kristinos Sabaliauskaitės trys apsakymai „Juodieji Franko perlai“, „Vilnerio sugrįžimas“ ir „Vilniaus vėtrungės“, jau spausdinti rinkinyje „Danielius Dalba & kitos istorijos“, pasižymi patikima empirika ir multikultūrine dimensija (lenkai, žydai, lietuviai), o dabar išversti anglų k. prasminga antrašte „Vilnius = Wilno = ווילנע“ pasieks platesnį adresatą. Kitos knygos labiau beletrizuotos ir naršo legendinius Vilniaus klodus ar kursto įsivaizduojamas pseudoistorines kolizijas.
Minėtinas Kristinos Gudonytės edukacinis romanas „Jie grįžta per pilnatį“ (trys penkiolikmečiai iš dabarties keliauja į Renesanso laikus); Justino Žilinsko nuotykių apysaka-gidas paaugliams po sostinės gatves ir paslaptingas vietas „Mano Vilnius mano“; Ginos Viliūnės pasakojimas apie XVI a. paprastus vilniečius „Magdalė, smuklės merga“ (regis, jau su 2016 m. data, bet tai tik patvirtina gausėjančią tendenciją). Regimanto Dimos šnipų romanas „Vilniaus plovas“, labai reklamiškai apipavidalintas ir neadekvačiai išpiarintas, nežavi dirbtiniu siužetu su redukuotais veikėjais (nuo filomatų iki šiandienos kvadratinių vyrukų) bei subalansavimu vyrams, kuriems patinka veiksmo filmai pagal devizą „šaudo, gaudo, bėga, muša“ (mūšiai ir agresyvumas be psichologinio pamušalo greit įgrysta). Ar tai nebus Andriaus Tapino sėkmės inspiruoti tęsiniai? Ateina savimi pasitikinčių autorių (kol kas negaliu sakyti „rašytojų“) karta, kuri lengvai „skrodžia bangas“, pasak taiklaus bičiulės posakio, ir yra įsitikinusi, kad kuria tikrą literatūrą. Kartais tai baigiasi su pirma knyga, o kartais rašomas ir ketvirtas, ir penktas meilės ar nuotykių romanas, kokių kiekvienoje šalyje turbūt vežimu vežk. Nors rinkodaros specialistai, kai kurios veržlios leidyklos, paslaugūs draugai ir kiti veiksniai kuria įmanomai palankią aplinką bet kuriai knygai, manau, vis tiek vertybiniai kriterijai nėra žlugę, visos visuomenės grupės turi ką skaityti, ir V. Papievio adeptai liks ištikimi „Odilei“, o Jolitos Herlyn – „Svaiguliui“.
Rašytojams trūksta drąsos (o gal talento, ryžto, nuovokos) kvestionuoti standartišką mąstymo inerciją, pasakojimo šablonus, laužyti banalų, dešimtmečiais nuzulintą sakinį. Tas knygas ir jų autorius, kurie niekuo nenustebino, vargu ar galėčiau nurašyti į nuostolius kaip skaitytoja – rašytojai nuosaikiai darbuojasi savo sode, kurio vaisiai neblogo skonio, nors esam iki soties jų prisiragavę; bet kaip kritikė matau, kad jie kartojasi, dirba pagal seną atspėjamą programą, nebeatsinaujina – todėl daugumos pripažintų, vidurinio ir vyresnio amžiaus rašytojų kūriniuose vyrauja koncepcijų, tematikos ir stiliaus nuovargis… Nepasiteisina bandymai pasakojimą sušiuolaikinti pasitelkiant madingas temas ir šiurkščią groteskinę raišką, kaip kad atsitiko Jurgiui Volandui-Juozui Glinskiui romane „Dorandobongas“ apie seksualinį vaikų išnaudojimą („šėtoniškai“ konotuotas intertekstinis Volando slapyvardis negelbsti). Pats didžiausias nusivylimas – Zitos Čepaitės romanas „Paveikslas“, kur rimtu veidu, bet vienodai pagiežingai vaizduojamas ir sovietmetis, ir nepriklausomybė. Pripažinta nomenklatūros dailininkų šeima (vyrą, dukrą ir sūnų valdo oficiozinį statusą turinti motina) pagrindinei veikėjai Gemai, kilusiai iš provincijos, tampa žavesio ir traukos objektu, kol mergina nepajungiama šiai matronai ir jos dukrai tarnauti ir pasidygėjusi ima kritikuoti visus ir viską. Nežinau, kodėl dar šiandien rašoma tokiomis įsiėdusiomis schemomis, kai jau du dešimtmečius jos vis kartojamos ir įtvirtinamos. Šabloniškom situacijom grįstas ir sovietinės tikrovės nykumas (dviguba mokyklos direktoriaus moralė, nomenklatūros galia), ir kailio išvertimas po pervartos: užkietėjusi komjaunuolė tampa pavyzdine katalike ir Rožinio draugijos nare; pasileidęs bohemietis – kariu savanoriu; Gema tėvų įstumta į filologiją, kad atiduotų skolą „tautai ir kultūrai“ (p. 79) ir t. t. Siužetui prasitęsus po penkiolikos metų, t. y. maždaug 2007-aisiais, sąmonė lygiai taip pat tebėra indoktrinuota. Kaip sako Tomas Venclova, „žmogus, kuris yra alergiškas sovietmečiui, kažkokia prasme dar gyvena sovietmetyje“[1]. Įdomesnė romano linija – nelegali prekyba meno vertybėmis; įpinamas detektyvo momentas – prapuola stebuklingu laikomas paveikslas, žūsta tarptautinės žiniasklaidos žurnalistas Hubertas Grosas, kurį mylėjo ir paskutinė matė Gema. Nors yra bandymų sušiuolaikinti pasakojimą vertelgiškais vs šventais motyvais, ne tik personažų, bet ir pasakotojos sąmonėje bei tikrovės vaizduose nuolat prasimuša „pelėsis“, ironizuojant naujoves: „Gatvės atnaujintos, išgražintos, pastatai restauruoti, perdažyti, bet visa tai jai atrodė it luoba, kuri netruks nusitrinti ir prasimuš senasis – nušiuręs, suskeldėjęs, pelėsio sugraužtas – senų plytų mūras“ (p. 231). Arba toks atsilikęs verdiktas: „Čia maisto į namus iš restoranų neužsisako“ (p. 233). Dar ir kaip užsisako!
Palikdamas „Metų“ žurnalo vyriausiojo redaktoriaus pareigas Danielius Mušinskas viename interviu sakė, kad dvidešimt dvejus metus tarnavęs literatūrai ir rašytojams savo paties kūrybą vertina sąmoningai: „Tikra laimė, kai rašai ir jauti, kad rašai vis geriau, progresuoji arba išsilaikai aukštam pasiektam lygyje. Tačiau dažnai atsitinka taip, kad rašytojas ima rašyti drungnus skaitalus.“ Retai kam duota nerašymo būseną pasirinkti ir ją ištverti.
Ryški pastarojo dešimtmečio tendencija – kad daugelis knygų nebepaklūsta aiškesnei žanrų taksonomijai, jaunesnių autorių rašymas taikosi prie nūdien psichologų diagnozuojamo išskaidyto dėmesio sindromo – trumpėja sakiniai ir kūrinėlių apimtys, įsiterpia piešinukai, draminiai fragmentai, paradoksalūs posakiai, nebetarnaujantys pasakojimo rišlumui. Tai matome ir Mykolo Saukos skečų rinkinyje „Grubiai“, gavusio Kazimiero Barėno premiją už geriausią prozos debiutą. Toks dėmesio koncentracijos deficitas nepalankus tradicinių epinių romanų rašytojams – ilgiems, išsišakojusiems, daug siužetinių linijų raizgantiems, išsamius charakterius kuriantiems tekstams. B. Jonuškaitės ketvirtas romanas „Maranta“ – išsamus psichologinis pasakojimas apie vienos didelės šeimos (net devyni vaikai) narių likimus. Kilusi iš Šiaurės rytų Lenkijos lietuviškos salos, sudėtingos istorijos Seinų krašto, autorė savitai – nes vienintelė profesionali šio regiono rašytoja Lietuvoje – atkuria jo buitį, ūkio darbus, papročius (tetos dar audžia), brolio prieraišumą arkliams, vaikystės žaidimus ir šeimos santykius iki pat šių dienų, veiksmą paraleliai plėtoja JAV, kur mirtinai serga ten 1977 m. nutekėjusi pasakotojos vyresnėlė sesuo (vėliau paaiškėja, kad tikroji motina). Turtinga kalba, įsotintos polonizmų tarmybės tapo knygos dizaino dalimi (aiškinamos paraštėse ir – netikėta! – yra parašytos ranka). Juozas Aputis mėgo pabrėžti, kad B. Jonuškaitės Seinų krašto pilnatvė atitinka, atspindi ir savotiškai kompensuoja sovietmečiu likviduotą mūsų tarpukario ūkininkų gyvenseną. Lėtos tėkmės, daugiažodis ir, deja, senamadiška pasakojimo technika sukurtas, – tai vis tiek geriausias B. Jonuškaitės kūrinys, primenantis XX a. vidurio lietuvių klasikų romanus: Ievos Simonaitytės etnografinę Rytų Prūsiją, Mariaus Katiliškio Šiaurės Lietuvą ne tik išskirtiniu regioniškumu, bet ir sultinga vaizduosena:
Ežeras viską atmuš, tokia jo paskirtis, tokia vandens priedermė, atmušti palinkusiojo veidą ir jo gyvenimą. Gyvenimą su arkliais, Saule ir Taduliu ties pirtimi, kai vakarais paviršius lygus lygus, atspindžiai tokie ryškūs, kad imi abejoti, kuris pasaulis tikresnis, ir brendi patikrinti. Suyra, sueižėja veidrodis ir juokiasi sesė su broliu iš kvailos mažytės mergiūkštės, rieškutėmis gaudančios kumeliuko šnerves, sesės kasą ar brolio meškerykotį. (p. 43)
Močiutė, kuri anūkę išaugino kaip dukrą, jai, kaip labiausiai „mokytai“ (nes galės suprasti, pateisinti ir atleisti) prieš mirtį iškloja visas giminės paslaptis, baisias karo ir pokario metais gyvenusiems geografinio paribio žmonėms. Taip į romaną be reikalo įsiskverbia populiariosios literatūros masalas (net trys vaikai ne to biologinio tėvo, ne tos motinos), nenuostabu, kad pasakotoją Rasą ištinka tapatybės krizė. Prasmes pagilina, antraštę motyvuoja „Marantos“ simbolika (atspari gėlė, kurios lapas abipus gyslos turi po penkias „kruvinas dėmeles“ – dekalogo užuomina).
Vienu ypu prarijau paaugliams skirtus nedidelius romanus – 2014 m. „Alma littera“ surengto jaunimo literatūros konkurso nugalėtojų tris knygas, kurios tapo visai netikėtais atradimais, nes turi pamatinius gerai literatūrai būtinus dėmenis. Tai Akvilinos Cicėnaitės „Niujorko respublika“, Dainos Opolskaitės „Eksperimentas gyventi“, Rebekos Unos „Atjunk“. Visose iškyla nesupaprastintas gyvenimo vaizdas, psichologiškai motyvuoti santykiai ir beveik nėra paviršinio literatūros „darymo“. Darniai sukomponuotoje knygoje A. Cicėnaitė pasakoja apie 13–15 metų vaikus (du brolius, dvi seseris) nepriklausomybės atgavimo dienomis. Vaikams rūpi jų amžiui būdingi dalykai – draugai ir nuotykiai, santykiai su namiškiais, mažos išdavystės, įsimylėjimai, geresnio gyvenimo ilgesys. Niujorkas romane – apgriuvusi slėptuvė, bet susikurtame paraleliniame pasaulyje saugu. Skirtingų socialinių sluoksnių šeimos (šiškų ir girtuoklio) supriešintos korektiškai. Labiausiai patraukia du dalykai – saikingas sociopolitinis fonas (jaunesnės kartos steigiamas naujas žiūros taškas į netolimą praeitį) ir paukščių leitmotyvas. Beatričė rimtai domisi ornitologija – visus žmones (šeimynykščius, mokytojus, draugus) mato ir švelniai pravardžiuoja tam tikros rūšies paukščiais. O mylimasis – tiesiog pavarde Paukštis.
D. Opolskaitės pasakotoja – penkiolikmetė iš vaikų namų, nudeginta gyvenimo, nieko nežinanti apie tėvus. Ji bevardė, beasmenė, nemylėta, atžari, bet turi smalsumo kibirkštį „kas, kaip ir kodėl“. Į ką atsiremti vienišam vaikų namų auklėtiniui? Priglausta savanaudės globėjos pasijaučia pakliuvusi į priplėkusius spąstus, susideda su nusikaltėlių kompanija, įsimyli, jaučiasi laiminga, bet, grupuotei patekus į teisingumo rankas, jos pasaulis subyra. Ir siužetas, ir paauglių būsenos siūbuoja tarp smurto ir šviesos troškimo. Vaikų likimai skirtingi, jų bendravimas nenusaldintas, pabrėžiant nelygstamą konkretaus individo vertę (mylėti nusikaltėlį). Dirbdama mokytoja, D. Opolskaitė pažįsta paauglius, teigia specialiai nevengusi drastiškų scenų ir dialogų, norėjusi sukelti abejones, išsilaužti iš stereotipų. Ūgtelėjusios našlaitės gyvybinė spyruoklė – gimęs kūdikis, pajausta atsakomybė.
Rebekos Unos „Atjunk“ – tai distopija apie technologizuotą ateities visuomenę, kur viskas sterilu ir kontroliuojama. Gyvenimą pakeitė translaifas, žmones – biorobotai, mechaniškai pradedami ir lengvai klonuojami. Kiekvienas žmogus įvestas į deterministinę sistemą, apsuptas bioplėve, maitinasi vitaminais iš buteliuko, gyvena kelis šimtus metų, bet svarbiausia – draudžiami pojūčiai, juslės, emocijos, ką jau kalbėti apie jausmus. Senuoju būdu pradėta pasakotoja Gryta yra ne tokia kaip visi, nori bėgioti, liesti, mylėti, pažinti, bet sistema tokius naikina. Intriga – kuo jai baigsis? Šis sintetinis ateities pasaulis, kur viskas pavaldu technologijoms ir užsislaptinusiai valdžiai, pasirodo, labai traukia jaunus skaitytojus („Atjunk“ išrinkta skaitomiausia paauglių grupės knyga). Mokslinėje fantastikoje distopijų gausu, bet šįkart universalizuotas pasaulis atrodo taip arti mūsų, išmaniųjų „žaisliukų“ pavojai tokie pažįstami, kad knyga skleidžia paveikų edukacinį efektą (ar rezultatyvų moralą) – gyvename puikiame visokių laisvių, gražios gamtos ir tikrų santykių pasaulyje, tad branginkim, ką turim.
Ne tik paauglių literatūros žybsnis liudija, kad literatūros lauke vyksta figūrų per(si)stumdymas, keičiasi kai kurios hierarchijos ir proporcijos. Emigracijos mastai verčia atsisukti į knygas, rašomas užsienyje, kurios vis labiau artėja iš literatūros periferijos į centrą, nes jų daugėja ne tik kiekybiškai. Norvegijoje gyvenančios Rūtos Mataitytės romano „Gunda“ pasakotoja vertėjauja šios šalies teisme, ligoninėje, policijoje, kalėjime, kur nekalbantiems lietuviams reikia pagalbos, ir ta patirtis skaitytojui atveria nežinomų realybės pusių, o autorę kaip rašytoją brandina. Artėja link mūsų literatūros centro ir angliškai rašantis kanadietis Antanas Šileika. Anksčiau nelietuviškai išguldytos istorijos a prioriignoruotos kaip svetimos, bet ar racionalu taip daryti, jei remiamasi lietuviška medžiaga, analizuojamas lietuviškas mentalitetas? Šaunus ir šerpetotas A. Šileikos novelių romanas „Pirkiniai išsimokėtinai“ (vertė Vitalijus Šarkovas) – jau trečia jo knyga lietuviškai („Bronzinė moteris“, 2009; „Pogrindis“, 2011), linksmai pasakojanti apie tėvų kartos konservatyvumą ir jų vaikų žvalų entuziazmą integruojantis svečioje šalyje Kanadoje XX a. 6–7 dešimtmečiais. Lietuvoje vienintelis Jurgis Kunčinas buvo įvaldęs tokį žaismingo, bet gyvenimo nesupaprastinančio humoro tipą.
Konstruktyvesnį, intelekto žaisme ir ironiška distancija pagrįstą stilių reprezentuoja Undinės Radzevičiūtės romanas „180“ – apie tai, kaip žmogaus gyvenimas labai dažnai pasisuka kardinaliu 180 laipsnių kampu. Rašytoja tyčia sėkmingai laužo banalybės logiką, jos trumpasakis, paradoksaliais aforizmais pakrautas sakinys ne tik žavus, bet dažnai priverčia kvatotis ir yra lengviau įrikiuojamas į Woodyÿio Aleno, Kurto Vonneguto ar Daniilo Charmso draugiją nei į kokią lietuvių literatūros tradiciją. Romane pasakojama apie du brolius – advokatą Talį ir vieno kurorto merą Vinstoną (pavardės žymėtos), kurie jau keliolika metų nepalaiko ryšių. Kad jie broliai, sužinome baigiantis romanui, tai padeda išlaikyti intrigą. Veikia žmonos Greta ir Ire, Vinstono bičiulis Škotas, katė Fima, sekretorė, slaugė, namų tvarkytoja ir milijardierius pravarde Geografas. Romano struktūra paprasta, bet nelietuviškai tvirta, chronologiškai prasideda nuo pirmo skyriaus B, tada ekskursas į praeitį A ir finalas C. Išeina BAC – toks lietuviškas ištiktukas, kuris atitinka staigius likimo posūkius – vieną veikėją ištinka infarktas, kitą insultas, įsipina ir kriminaliniai elementai, bet broliai galop susitaiko, nes advokatas turi gelbėti į bėdą patekusį merą. Akivaizdžiai lietuviškų realijų nedaug, tačiau atpažįstame mero santykius su miesto taryba, avariją pramogų parke ir kitus nesenus „lietuviškus“ įvykius. Siužetas minimalus ir nelabai svarbus, pati pasakojimo būdo kristalizacija stiliuje yra šios rašytojos specifika, nors kiekvieną sakinį rašyti iš naujos eilutės – ir prabanga, ir susireikšminimas.
Skaitydama šešioliktą Kęstučio Navako knygą „Begarsis skambutis“ patyriau metamorfozę – iš pradžių vos įveikinėjau kaip labai estetizuotas hermetiškas esė, bet vėliau jos įtraukė ir ėmiau įžvelgti vis daugiau tragiškųjų gijų, ypač daug užkoduotų baigmės nuojautų (iškalbus į upę išpiltos stiklinės įvaizdis – upė per didelė „tilpti nežūstant“, p. 51). Rašytojas sugestyviai atkuria alkoholio paveiktos psichikos kasdienybę, kai žmogus tampa kraštutinai įsijautrinęs, haliucinuojanti sąmonė iškraipo dydžius, daiktų proporcijos pakinta, minutės ištįsta, prisiminimai nebedomina. Pasaulio suvokimas hiperbolizuotas, o prisirišimas prie gyvenimo abejotinas, ir tokios pasaulėjautos raiška gretintina su Andriaus Jakučiūno „Tėvyne“. Knyga dramatiška ir dėl kūrybinio autoriaus solipsizmo, kai vienintele realia esamybe tampa kūryba, kai tenka žodžiais „kurti kiekvieną savo akimirką, nes kitaip ji neateis“ (p. 213). Įžanginėje esė net pasakoja pats tekstas, rašyti = gyventi kaip fizinė žūtbūtinybė, todėl autorių tedomina „kalbos tirščiai“, „teksto tembras“, visos galimybės išsireikšt nebanaliai – tam dedamos didžiulės pastangos. Siekiama aforistinio kalbėjimo būdo, sakinių viražų, mandrų pasakymų: „Vienas kartas nekuria ritmo. Ritmą kuria du kartai. Kartais – keturi, bet keturių niekada nesulauksi“ (p. 53); poeto įprotis prisišaukia rimus, pavyzdžiui, opalas–ovalas, krivis–kirvis. Išradingai apibūdinamos būklės ir būsenos: žmogus atsisėda „taip atsargiai, lyg savo gyvenimą surinkinėtų pagal butelyje sunarstomo burlaivio pavyzdį“ (p. 35); žmona nutolo „lyg būtum pažiūrėjęs į ją pro apverstus žiūronus, priartėjo kitos merginos įvairiaplunksniu klegančiu būreliu“ (p. 73). Nenutildomai skambant vidiniam negatyvizmo skambučiui pirmoje dalyje „Sudegusių vabzdžių dulkės“, antrojoje jau vyrauja įprastesni šmaikštūs kultūriniai reportažai (kelionė į Čekiją, tarptautiniai poetų skaitymai Japonijoje, Frankfurto ir Leipcigo knygų mugės, vinilo albumų pašlovinimas, Kauno bohema, kuriai randama vis naujų spalvų, ypač knygynui „Septynios vienatvės“, jo ryškiai veiklai ir pabaigai, kai „atmintį torpeduoja tik nuotraukos“ (p. 157). Skaitant esė „Kitas iš Giedros dėžutės“ ateina mintis apie panašią poetiką išpažįstančių rašytojų bičiulišką tarpusavio intertekstualumą ir besikartojančias temas (asmens problematika, menų refleksijos, kultūrinės kelionės, estetinių ieškojimų aistra). Sąmoningai ir atkakliai siekiant pažeisti „ankstesnes normas ir formas“, kuriama savotiška prašmatnios naujakalbės „kultūrinių bendrybių“ saugykla, kurioje kiekviena detalė yra unikali, bet jų daugis formuoja tos naujakalbės stereotipinį paveikslą.
Nuo 1992 m. Paryžiuje gyvenantis V. Papievis ir toks pat atpažįstamas, kaip prieš tris dešimtmečius „Užmaršties slėnyje“, ir vis kitas kiekviename naujame kūrinyje („Odilė“ – ketvirtas autoriaus romanas). Girdėjau sakant, kad Lietuvoj tokia knyga net negalėtų būti parašyta, nes vaizduoti gyvenimo džiaugsmo kupiną senatvę – pas mus neįsivaizduojama, tačiau knyga išskirtinė ne dėl vaizdavimo objekto, o dėl visuminio santykio su gyvenimu ir rašymo kokybės. Romanas toks daugiabalsis, kad kiekvienas galime rasti savo temų hierarchiją – vieniems tai seno žmogaus laikysena, kitiems imponuoja kultūrinė Paryžiaus aura, tretiems – aristokratizmo klodas su visais subtiliais niuansais, ketvirtiems – įtemptai reflektuojantis pasakotojas. Epizodas, kai bukinistas skandina Senoje knygas – atsisveikinimo simbolis, praeinamybės triumfas (niekam nebereikia tų knygų, daug ką semia užmarštis), tad labai adekvatus jausmas – pasakotoją apėmęs bejėgiškumas, ir tai parodo, koks tikslus rašytojas, atspindėdamas psichologines būsenas. Kodėl romane konceptualiai netriumfuoja pãbaigos? Man regis, tik dėl pasakotojo sąmonės įtempto būdravimo, intensyvaus refleksyvumo, kai nuolat jauti gyvą jo minties, pojūčių, reakcijų pulsavimą. Herojus – klausiančios sąmonės Vakarų žmogus, o jo buvimo nuogumą sublimuoja originali metafora „egzistencinė dilgėlė“. Pats V. Papievis pabrėžia jam svarbius laiko bėgsmo apmąstymus. Šiaip objektyvi kūrinių reikšmė yra kita nei subjektyvios autoriaus intencijos (taip sakė fenomenologas Paulas Ricoeuras), bet šiuo atveju galima sutikti, kad kultūros per(si)smelkimas ir laiko srautas neturi pradinio ir galinio taško, viskas sukasi cikliškai, nors urbanistinei, ne agrarinei literatūros krypčiai tai būtų nauja atvertis. Senatvė čia ori ir pilna gyvybės, noro nepasiduoti, bet drauge turinti ligų, baigmės nuojautų, kai sakoma, kad „jos paskutinis pavasaris, paskutinė vasara, paskutinis ruduo ar paskutinė žiema“ (p. 191), kai „viskas šiek tiek lėčiau, šiek tiek tyliau“ (p. 237). Žavus devyniasdešimtmečių moterų Odilė / Koletė duetas prikelia nugrimzdusios XX a. pirmos pusės „gražiosios epochos“ kultūrinę praeitį, šeimų istorijas su vyrais, vaikais, giminėmis, pažįstamais, pobūviais ir pomėgiais. Turtinga empirinė faktūra ištisai perpinta emocinėmis šilko gijomis… lyg finale plazdanti ta balta šilko užuolaida tarp fizinio ir metafizinio lygmenų. Tai priešstata jaunystės kultui, klestinčiam ir populiariojoje literatūroje, ir žiniasklaidoje, ir gyvenimo paviršiuose, alternatyva visokiems glamūrams, manekenių figūroms, persikinei odai ir vienadienių jaunų žvaigždučių mirksniams. Aliuzijos, pustoniai, metaforų grožis, pasakojimo muzikalumas – tikra priešingybė dabartinėje lietuvių prozoje išvešėjusiam tiesmukumui, visų siūlių išvertimui į paviršių, žurnalistiniam lėkštumui. Viskas čia trapu, vertikalė steigia metafizinę ašį – aukštyn ir gilyn, prisitraukia tą banalųjį, bet lyg ir amžinąjį gyvenimo prasmės klausimą, „egzistencinės dilgėlės“ skaudumą. Sutartinai jaučiame, kaip šis V. Papievio romanas kelia katarsį (kurį esame pervardinę „terapiniu poveikiu“ – nė nepajutę, kaip iš aktualiosios vartosenos traukiasi specifinės estetikos kategorijos).
Rūtos Vanagaitės „Mūsiškių“ fone kitaip ima atrodyti Sauliaus Šaltenio „Žydų karalaitės dienoraštis“ – humanizuojantis romanas, kuris iš pradžių man buvo panašus į pasaką-baladę, nes sunkiai įtikėjau, kad per karą jauna mokytojų šeima įstengė slėpti ir išmaitinti net šešis žydus ir dar vieną sulietuvintą žydaitę, kurią išgelbėjo žaizdotą iššliaužusią iš smėlio duobės (fabriko savininko dukrą, jos gražuolė sesuo sušaudyta). Išgelbėtoji Estera oficialiai įforminama kaip Eliza, mirusios mergaitės „tęsinys“, ir laimingai sulaukia šių dienų. Romano skleidžiamas gerumas ir empatija paremta S. Šaltenio įsitikinimu, kad „rašytojui nereikėtų kalbėti kaip prokurorui“. Rašytojas gali žmogiškai pažiūrėti į kiekvieną situaciją ir pamatyti laikysenų įvairovę (Levinsonų namuose gyvenančios „paleistuvės“ saugo jų daiktus – gal grįš iš Sibiro?). Pažeisti žmonės ir gyvūnai (Milda išoperuotu šonu, šuo pamušta koja, bolševikų kumelė Zoja) išsilaižo žaizdas, įveikia kančias meile ir pasiaukojimu (graudulingų intonacijų ir atsidūsėjimų į pabaigą sumažėja). Romanas komponuojamas kino scenarijaus principu: vizualūs vaizdai, čia ir dabar efektas (pasakotojas kalba esamuoju laiku, „filmuoja“ žodžiais), ryškios detalės ilgam įstringa atmintyje. Pati įspūdingiausia veikėja – laukymėje išmesta prabangi apdraskyta sofa Izolda, kurioje mergaitė randa savo dienoraštį, o įsimintiniausias skyrius – „Persirenginėtojai“, kai nušautų partizanų uniformas apsivelka okupantų talkininkai. Ir pokaris, kaip įprasta lietuvių literatūroje, yra daug baisesnis už karą.
Pernai siūbtelėjo smarki memuarų, kitos egodokumentikos banga. Dabar populiarios gyvenimo istorijos, interviu, pokalbiai kaip nesenos istorijos pažinimo šaltiniai dažnai išties pranoksta grožinėje literatūroje subjektyviai pateiktus praeities variantus. Įsiminė literatūrologės Gitanos Vanagaitės mintis jos naujoje, išskirtinei rašytojai skirtoje knygoje „Prasmių raiška Vandos Juknaitės kūryboje“, kad „žmogaus gyvenimo faktais bei asmenine patirtimi besiremiančios knygos“ raštijos okeane nepasimeta (p. 178). Skaitant Violetos Palčinskaitės atsiminimus „Atminties babilonai, arba Aš vejuos vasarą“ atėjo pavėluotas suvokimas, kad turim dar vieną tikrą miesto rašytoją – poetę ir dramaturgę. Knyga mažorinė savo visuma, tas šviesumo, skaidrumo pojūtis turbūt kyla iš vaikų rašytojos patirties, iš dėkingumo mylintiems tėvams, o humoristinis „pamušalas“ paveldėtas iš žydaitės mamos. Užuomina, kad pati niekada kūryboje nevaizdavo vilko, suponuoja ir kritinių gyvenimo epizodų nedramatinimą (ją kūdikį dėl motinos kilmės slapstė, pionierių stovykla kėlė košmarą, nebaigtas universitetas, neįvertinti kūriniai, neišsipildžiusi meilė). Dažnokas pasisėdėjimų „Neringos“ kavinėje referavimas kiek dvelkia snobizmu, o perprastas bendravimo su Juozu Miltiniu kodas kuria „kietos“ moters įvaizdį (visiškai kitoks, „nukarūnuotas“ J. Miltinis regimas A. Liobytės laiškuose). Junglūs atminties lopinėliai V. Palčinskaitės vasariško registro atsiminimuose sūkuriuoja laisvai, į nedidelius skyrelius rikiuojant kultūrinius bei gyvenimo nuotykius ir formuojant neįprastai minkštą sovietmečio vaizdą – vyraujant martinaitiškajam credo „mes gyvenome“.
Ypatingai šviesi paties Marcelijaus Martinaičio netikėtų esė knyga „Kaip katinai uodega peles gaudo“ (kurią kompiuteryje rado žmona Gražina), – ne tiek apie gausią įnoringą katiniją, kiek apie jai tarnaujančius mylinčius žmones, kuriuos katinai ir pamoko, ir paguodžia, ir lyg veidrodyje atspindi Homo sapiens silpnybes. Tiksliniai ir jaukūs anksčiau nespausdintų eilėraščių intarpai:
Kartais norėčiau būti katinas,
atsigulti ant tavo kelių,
meiliai žiūrėt į akis,
prisiglaust prie tavo krūtinės
ir murkti.
Po to atsibusti
ir rasti tave skalbiančią
jau sunešiotą mūsų gyvenimą. (p. 100)
O pats „mes gyvenome!“ apogėjus spalvingai sušvyti rūpestingai parengtame epistolinio palikimo tome „Aldona Liobytė (1915–1985): korespondencijos fragmentai“ (sudarė dukra Gintarė Paškevičiūtė-Breivienė ir menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė). Gaila, kad dabartinis mūsų komunikavimas laiškais tik sumirga virtualioje erdvėje ir ištirpsta, o juk tai ištisos kultūrinės informacijos kasyklos ateičiai. Šios dienos požiūriu stulbinama detalė, kad A. Liobytė rašė rašalu ir metaline plunksna, „kurios neiškeitė nei į parkerį, nei į tušinuką, nei juo labiau į rašomąją mašinėlę“ (p. 11). Laiškai rodo, kokia ši moteris organizuota, sąmojinga, šeimyniška ir kokia atspari sovietmečio „pelėsiui“. Dirbant leidykloje, susirašinėta su Juozu Kėkštu, Jurgiu Tornau, Dominyku Urbu, Juta Čeičyte, Kaziu Saja, Ona Šimaite, Antanu Vienuoliu, Aleksandru Žirguliu ir daugybe kitų kultūros žmonių – šalia darbinių kūrybos, redagavimo, teatro, leidybos reikalų trykšta karšti kasdienio buvimo geizeriai, kuriuose nuskęsta skurdžių pokario dešimtmečių nepritekliai, bet išlieka dosnumo, atjautos, džiaugsmo ženklai. Asmenybiškumo substanciją skleidžia ir nenuolanki laikysena, ir neprilygstamo stiliaus savitumas (niekas nesugalvotų rašyti tokios autocharakteristikos 1957 m. stodamas į LTSR rašytojų sąjungą: „Nejaučiu savyje jokių gabumų“, p. 91, ar tokio palyginimo: „Grikių spalva labiau tinka grikių košei negu gintaro vėriniui“, p. 109).
Įstabi savo turiningumu Viktorijos Daujotytės gyvenimo apmąstymų knyga „Vartai į abi puses“, Marijui Šidlauskui bandant prakalbinti profesorės „tyliąją asmens būtį“ – nes viešoji yra gražiai ir gausiai matoma. Pokalbiuose introspekcinė vidujybė darniai koreliuoja su profesoriškomis, kultūrinėmis patirtimis. Vienu sakiniu tokių veikalų neapibūdinsi. Ieškant kokios metaforos, pirmieji impulsai ateina iš muzikos srities: gerai temperuotas klavyras, mokytojos ir mokinio minčių orkestruotė, muzikuojanti dialoginė knyga.
Šių metų sausį minint Jono Mikelinsko mirties metines iš jo nenuilstančiosios sesers Paulės gavau dovanų paskutinę rašytojo knygą „Temidė ir Niurnbergo sindromas“, tebetęsiančią jo „priešsrovinės“ (vėlgi M. Šidlausko sąvoka) publicistikos darbus, nes „patriotiškai nusiteikusiam žmogui bet kada gali rastis situacijų, į kurias jam bus tiesiog būtina įsikišti“ (p. 233) – ir tokių situacijų jis nuolat rasdavo visuose kultūros ir politikos baruose. Ne visada sutikdamas su J. Mikelinsko požiūriais, negali nesižavėti šio žmogaus visuomeniniu angažuotumu.
Ir smalsiai, ir nepasitikėdama pradėjau skaityti pernai mus palikusio filosofo ir politiko Romualdo Ozolo „Pradžių knygą“, bet greitai paaiškėjo, kad kartais ir vienintelis romanas būna tiesiog pavykęs, nes parašytas iš vidinės būtinybės, kurios persmelktas tekstas yra sugestyvus, nors esti ir pasakojimo tradiciškumo. Tai autentiškas kūrinys apie vieno žmogaus ir visos kartos laikysenų formavimąsi (1939-aisiais gimę, 1957-aisiais tapę abiturientais), apie tos kartos dilemas: „Kurie priešinosi su automatais – išguldyti. Mes ten pavėlavom. Kurie grįžta iš sibirų – tyli ir slapstosi. Kurie už Atlanto – niekada nebegrįš. Mes palikti sau. Turim atrasti kaip gyventi“ (p. 232). Atmintyje tuoj pat atgyja V. Juknaitės dramos „Formulė“ beveik adekvačios ištarmės, kai moterys kalbasi prie sandėliu paverstos bažnyčios: „ELŽBIETA. Vienus iššaudė. Kitus išvežė. Išbėgo patys. Taip ir pasibaigė.“ Tų metų gimimo ir Romualdas Granauskas, Jonas Strielkūnas, Algimantas Bučys, Gražina Mareckaitė, Šarūnas Šimulynas ir kiti. Dar vienas bildungsromanas apie jaunuolio charakterio brendimą ankstyvuoju sovietmečiu, akcentuojant saviugdos svarbą (viskam gabus vaikinas nuosekliai ugdo savo talentus ir valią: sportas, matematika, rašiniai, pereinantys į kūrybą, smuikavimas, teisybės jausmas, apsimetinėjimo atmetimas, drąsa ginčijantis su mokytojais). Imame simpatizuoti Tomui, sąmoningai save formavusiam bjaurasties pritvinkusioje aplinkoje (beje, agrarinės ir kolūkinės realijos įpinamos saikingai), o pasakojimo centre – intelektualinis brendimas, skausmingai atviras kalbėjimas apie tai, kaip iš berniuko tampama vyru ir kokia laikysena pasirenkama. Tomas atranda tyliosios opozicijos būdą, kaip išlikti asovietiniu žmogumi, o režimo atžvilgiu – ištikimai stovėti su savais: „Yra savi ir svetimi – štai ir viskas. Gyvenk su savais, neišduok svetimiems, ir gyvensi teisingą gyvenimą, būsi teisus“ (p. 163). Romaną rašant ir asovietinius akcentus dėliojant iš XXI a. perspektyvos, herojus, žinoma, sukurtas kiek sąmoningesnis, nei anuomet galėjo būti.
Reziumuodama pacituosiu išties pasaulinio kalibro filosofą, rašytoją, semiotiką Umbertoÿą Eco, šiemet pasitraukusį į laiko užribius, bet, laimei, jo žinomiausių veikalų vertimai solidžiai praturtino lietuvių kultūrą. Paskutiniame romane „Nr. 0“ apie tai, kad žiniasklaida manipuliuoja žmonių sąmone ir pati produkuoja naujienas, o ne jas atspindi ir perteikia, esama ir kitų mums aktualių U. Eco būdingo aforistinio formulavimo deimančiukų: „Kas neturi gyvosios atminties, ieško jos mene“, arba: „Seni geri laikai nebuvo tokie ir blogi“ (abu p. 66).
Algis Kalėda
„Pagaliau lietuvių literatūrai sekasi?“
Pirmiausia – keli žodžiai apie bendresnius, gal net atsikartojančius dalykus, kurie matyti ir 2015 metais. Norėtųsi juos bent punktyru susieti su pačia literatūros vyksmo būkle, tendencijomis, taip pat ir su literatūrinės komunikacijos dalyviais – autoriais, su jų pasiūlomis bei su skaitytojų lūkesčiais. Ypač skaitytojų. Nėra abejonių, kad trumpame pasisakyme neįmanoma rasti vienareikšmių diagnozių ir kokių nors bendrųjų vardiklių. Tiesiog šiuo atveju pernelyg daug įvairių „žaidėjų“ su savomis taisyklėmis ir savais siekiniais. Juo labiau kad šioje arenoje neįmanoma parinkti arba paskirti kokių nors bešališkų teisėjų (kritikas juo vargu ar gali būti). Be to, čia nežadu kalbėti apie poeziją, nors dera pasakyti, kad puikios Alfonso Andriuškevičiaus, Vlado Braziūno, Donaldo Kajoko, Aido Marčėno, kitų poetų strofos menine skvarba, estetiškumu lenkė savo kolegų prozininkų raštus. Gal ir todėl, kad eiles sunkiau rašyti… Bet apie tai vėliau.
Kritikos, vertintojų, recenzentų ir galbūt skaitytojų laikyseną, manyčiau, didžia dalimi gali nusakyti Jūratės Sprindytės pasiūlytas aptarimo Lietuvių literatūros ir tautosakos institute devizas, prie kurio, regis, kiti kolegos vis dėlto pasiūlė prirašyti klaustuką. Tad kaip ir ar iš tikrųjų sekėsi lietuvių literatūrai? Kokie aspektai krito į akis? Bemaž aksiomos ištarmę turintis dalykas: ir šiandien, kaip kone kiekvienais pastaraisiais metais, daugiausia kalbame apie kūrinių įvairovę, žanrų mišraines ir difuzijas, bet gerokai rečiau (entuziastingai nustebę) apie kūrybinius pakilimus, menines viršūnes, atradimus, džiuginančius ir skaitytojus, ir kritikus. Kalbame pabrėždami didėjančius leidybos (tarsi medžioklės arba Sosnovskio barščiais užleistų piktžolėjančių laukų) plotus, mėginame kažką išpirkti, pateisinti, sublimuoti, išgelbėti nuo nevisavertiškumo kompleksų. Sakytum, devalvuotų žodžių seklumas, serijinių erotinių scenų bejėgystę galėtų kompensuoti kaži kokios įmantrios pseudoegzotiškos ir pseudointelektualinės mantros, nevykę autopsichoanalizės seansai. Bet jie paprastai jau nejaudina skaitytojo ir nepadeda sukurti konceptualios įtaigios vienovės.
Dėl disharmoniškų visumos kontrapunktų smarkiai pralaimi Sauliaus Šaltenio romanas „Žydų karalaitės dienoraštis“, beje, parašytas kaip scenarijus su savotiškomis, pagal montažo principus sukarpytomis ir sudurstytomis atskiromis scenomis. Nenorėčiau abejoti autoriaus meistriškumu brėžiant vaizdingus vyksmus, išraiškingas detales, pateikiant taiklius sugretinimus, kurie padeda sukurti ir judinti sugestyvius atskirus „kadrus“ („Miesto link lėtai tingiai juda vežimas, vienas jo ratas kreivuliuoja suskilęs, iš bėdos suveržtas viela, cypčioja, gremžia vežėčių šoną, kraujas prasisunkia pro dugno lentas, raudonas lašas pakimba, nutįsta ir krenta ant kelio“). Tačiau vis dėlto tekste nusveria siekimas epatuoti skaitytoją su tabu susiliečiančiais paveikslais. Ankstesniajam S. Šalteniui (pavyzdžiui, iš „Kalės vaikų“) būdingos puantilistinės, vaizdžiais deminutyvais ir epitetais pamargintos paskiros vaizdavimo detalės naujausiame kūrinyje groteskiškai pjaunasi su atstumiančiais, bjaurasties poetiką eksponuojančiais aprašymais. Gal todėl visas kūrinys primena keistai iškreiptą veidą su skausmo, empatijos ir mazochistinių bei sadistinių ekstazių žymėmis.
Panašius įspūdžius patyriau skaitydamas žinomų autorių Zitos Čepaitės („Paveikslas“) ir Sauliaus Stomos („Skylė, dėžė ir meilės kalnas“) romanus, kuriuos tik labai palankiai nusiteikęs skaitytojas galėtų traktuoti kaip grakščią meninę visumą. Antai Sausio 13-osios išvakarių vaizdavimas mažų mažiausiai atrodo nesolidžiai arba komiškai, kai šalia jų kurpiamos, pavyzdžiui, tokios scenos: „Rudėną žadinti jai patiko – įsisiurbdavo į lūpas ir bučiuodavo, kol šis atsibusdavo. <…> Iš anksto paruoštu lignino gumulu Rudėnas užkimšdavo jai burną paaiškinęs, kad už nereikalingą paniką ji bus nubausta. Prasikaltusios slaugytojos ir baudžiančio gydytojo žaidimas buvo malonus – mergina šokdavo priešintis, bet Rudėnas blokšdavo ją ant kušetės, tampriu tvarsčiu suverždavo juosmenį, kietai apvyniodavo krūtinę, palikdamas porą siaurų plyšelių speneliams prasisprausti, o spermos išsiveržimui artėjant delnu užspausdavo slaugytojai nosį, kad dūstančio kūno traukuliai sustiprintų orgazmo pojūtį“ („Paveikslas“, p. 13–14). Deja, daugelyje kitų beletristikos tekstų apskritai sunku atrasti kiek rimtesnių meniškumo properšų.
Dažnas šiandienos prozininkas tiesiog nekelia sau ambicingesnių tikslų siekti pasakojimo grožio, kad kuo giliau užkabintų skaitytojo dvasios stygas (kaip elgdavosi Romualdas Granauskas, Juozas Aputis). Taip, matyt, nutinka ir dėl per didelės skubros, nepagarbos skaitytojui, ir, aišku, dažnai dėl talento stygiaus. Čia vėl norėčiau paminėti poetus, kurie dar žino, kad literatūra – kalbos menas (pavyzdžiui, Kęstutis Navakas, kurdamas esė „Begarsis skambutis“, to neužmiršo…). Šiuo metu mūsų prozoje veikiau atsisakoma ar nemokama, trivialiai tariant, šlifuoti sakinio, kamuoti savęs ilgomis įstangomis, kad kuo jautriau būtų aprašytas kuriamo personažo unikalumas ir katarsiškai perteikta visa tai skaitytojui. Pernelyg skubama kuo greičiau viešinti savo sumanymus, kad nepavėluotum sudalyvauti prestižinėje mugėje ir pakliūtum į rinką.
Todėl, mano manymu, tokiame fone labai imponuoja tie autoriai, kurie siekia tam tikro emocinio balansuotumo, dermės ir saikingiau naudojasi dirgliomis, ekscentriškomis vaizdavimo priemonėmis. Be to, ir mažiau, taupiau rašo. Tarp jų visų pirma Danutė Kalinauskaitė, novelėse („Skersvėjų namai“) sukūrusi stebėtinai kondensuotus, o drauge plačiomis konotacijomis toli spinduliuojančius prasmių telkinius. Jos kūriniai, nors ir platesnės apimties, retsykiais priminė Bitės Vilimaitės atvėrimus, tiesa, orientuotus ne į emocinę, o labiau į intelektinę vaizduotę. Aukštos meninės prabos kūriniu, prilygstančiu ankstesniajam „Eiti“, neabejotinai laikyčiau Valdo Papievio romaną „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“. Autorius sukūrė sugestyvų, bergsoniško vitališkumo ir prustiško dėmesingumo kupiną, kone impresionistiškai mirguliuojantį herojės portretą, kuris adresatui teikia galimybę pajausti elegantiško pasakojimo ir melancholiškų asociacijų grožį. Drauge jis tarsi aktualizavo paprasto, įdėmaus Antano Vaičiulaičio pasakojimo įtaigumą („Valentina“), kurį vėliau kiek kitokiu lygmeniu tęsė Bronius Radzevičius.
Į lietuviškos beletristikos tradicijas skatina atsigręžti ir Birutės Jonuškaitės romanas „Maranta“. Šiuo atveju bene labiausiai imponavo autorės sumanymo plotis ir daugiaaspektiškumas, primenantis Vaižganto ar Ievos Simonaitytės epopėjas. Kita vertus, patraukia ir pats diskursas, inkrustuotas spalvingais dzūkų tarmės ornamentais, ir at/sukurtas sintetinis konkrečios bendruomenės, jos gyvasties bei atminties atvaizdas. Kiek nuvylė pernelyg nesustyguota kompozicija, kurią blaško ilgos vaizdavimo atšakos ir tarsi primygtinai siūlomos refleksijos.
Modernistinės literatūros skaitymo kodą reikėtų (bandyti) pasitelkti skaitant Undinės Radzevičiūtės romaną „180“, – ir ne tiktai dėl autorės siūlomos sąlygiškos komponavimo laisvės, kai adresatui atvirai peršamas interaktyvus vaidmuo. Neseniai šį pasaulį palikęs didis italų intelektualas, semiotikas ir rašytojas Umbertoÿas Eco kadaise suformulavo ir išplėtojo savo įtakingą „atviro kūrinio“ (opera aperta) koncepciją, kurioje iškeliami esminiai autoriaus–skaitytojo komunikaciniai vaidmenys. Remiantis ja, visai redukuotai apibūdinus, pilnas, visavertis kūrinio prasmių laukas sukuriamas aktyviai veikiant ne tik autoriaus, bet ir skaitytojo (adresato) sąmonei, vaizduotei. Tokio pobūdžio U. Radzevičiūtės diskursas pats savaime nestebina, nepaperka skaitytojo – jis, aišku, seniai ne naujovė. Šiuo atveju labiau intriguoja iškeltos galimybės naujomis linkmėmis varijuoti fikcijos ir išmonės variantus (turiu omenyje ne tik herojaus vardą Vinstonas Čerčilis). Autorė turi gražią savybę universalijas, alegoriškumo ir parabolės sugestijas supinti su konkrečiais mažmožiais ir aforistiškais pastebėjimais, tad jos tekstas gali patraukti įvairias menines konvencijas mėgstančių skaitytojų auditoriją. O ji, manau, svarbi visiems rašytojams…
Į skaitytojo patirčių sankaupas kreipiasi Vytenio Rožuko romanas „Dvidešimt pamišėlių“, paskelbtas elektroniniu variantu (http://www.radikaliai.lt) ir ieškantis savo adresato tokiu kiek netradiciniu keliu. Autorius it voratinklį mezga autobiografines išgyvenimų gijas labai plačioje kontekstinėje XX a. antrosios pusės Lietuvos erdvėje, o turbūt dėl to, kad nebūtų apkaltintas solipsizmu bei narciziškumu, lygia greta kuria epizodus su žymiausiais epochos mąstytojais ir kūrėjais („Vagneris buvo kaire ausimi kurčias. Jis atsisakė eiti pas Nyčę į ligoninę. Jo nuomone, Vagneris yra jis, o ne Nyčė, kaip visiems sako pastarasis. Ypač jis pasipiktino, kai Nyčė skelbėsi esąs Dionisu. Jis ne pamišėlis, bet monstras, pabaisa. Vagneris žavisi dekadansu ir rafinuotumu, todėl negali domėtis vulgaria psichiatrinės klinikos egzotika“).
Žinoma, tos kelios refleksijos apie pernai išleistas knygas negali atstoti nuodugnesnės analizės bei vertinimų. Reikia tikėtis, kad svarų žodį apie tai tars skaitytojai, kritikai ir jo didenybė Laikas.
Elžbieta Banytė
Drakono žingsneliais
Po mugių, pristatymų, komisijų, rinkimų jautiesi lyg audros akyje: kažkas vyksta, bet aplink, tavęs tarsi jau nebeužkabina. Natūrali kasmetinė būsena, kuri skatina suvokti, kad 2016-ieji jau įsibėgėja, bet apie 2015-ųjų knygų derlių, nors būta tiek šurmulio, šis tas svarbaus liko nepasakyta. Visada lieka: pagal Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos duomenis, pernai išleista daugiau nei trys šimtai knygų. Turėkime omenyje, kad čia tik lietuvių autorių veikalai ir kad Vrublevskių biblioteka, priešingai nei Martyno Mažvydo, nekataloguoja visko – čia jau atrinkta, atsijota, beveik nėra savilaidos ir provincijos leidinių… Kurgi pasakysi tai, kas svarbu, jei tokiame kiekyje rizikuoja pasimesti tai, kas užvis svarbiausia? Ir kad galbūt net nebeaišku, kas itin reikšminga, o kas mažiau? Kad visko fiziškai neįmanoma nei aprėpti, nei perskaityti, nei net žinoti apie tų dalykų egzistavimą? Belieka viltis, kad vis tiek nugriebiu bent dalį riebios grietinėlės, nors kiek, kad ir ribotai, susigaudau procese, nes tiesiog nemažai skaitau.
O nemažai pasiskaičius tenka konstatuoti, kad 2015-ieji buvo daugiau prozos negu poezijos metai. Išties geros poezijos palyginti nedaug, o didžioji dalis jos – vyresniųjų meistrų rinktinės ir rinkiniai. Aidas Marčėnas, mano galva, juda jau savo išvažinėtomis vėžėmis, nebestebina, nebeatrodo panašus į fokusininką, kiekvienąkart iš kepurės ištraukiantį vis kitokį gyvūnėlį ar gudriai surandantį monetą naivios auditorijos kišenėje, kaip būdavo anksčiau. Aišku, gal to ir nereikia: kaip taikliai yra konstatavęs Paulis Verlaine’as, naujumo manija yra susijusi su kritinio mąstymo stoka, mat samprotauti apie teksto naujumą yra lengviausia.
Visada jaučiuosi ir šiek tiek kalta, ir šiek tiek teisi, kai kritikuoju tuos, kurie formavo mūsų literatūros kanoną ir skaitymo įpročius, ką A. Marčėnas aiškiai darė. Tačiau ir didieji meistrai parašo nuobodokų ar nykokų knygų, prie kurių esu linkusi priskirti ir naująją „Viename“. Aišku, bendrame kontekste jis – vis dar stiprus žaidėjas, tačiau jo padavimai, jei jau taikome sporto terminiją, gerokai susilpnėję. Panašiai atrodo ir Donaldas Kajokas, poetaujantis„Apie vandenis, medžius ir vėjus“. Nors yra išties gražių poetinių ištarmių – kad ir dažnai cituotosios „nedidelė mano tėvynė / nedidelis mano namukas / į antpirštį tilptų avytė / aš pats nedidukas“ – knyga palieka šiek tiek numelioruoto rinkinio įspūdį. Jeigu anksčiau apie didžiąją D. Kajoko eilėraščių dalį galėdavai pasakyti sentimentalų „ak“ ir su švelniu susižavėjimu atsidusti, dabar belieka dūsauti, kad viskas plaukia labai panašiai, tik truputį banaliau, tarsi pasidūmavę. Bet vis tiek gražu, nors ir nebe „anas“, sunkiai išartikuliuojamas lygmuo. Savotiškai įdomus, tačiau irgi suvargęs yra Rimvydo Stankevičiaus „Kertinis skiemuo“, neįtikėtinai gražus, bet tuštokas Artūro Valionio „Iš natų“, Vido Morkūno „Nekropolių šviesos“ balansuoja ant pernelyg intensyvios kalbinės žaismės ir visiškai standartinių metaforų. Visos šios knygos neblogos, vertos, kad jas skaitytume, tačiau… truputį šlubuojančios, todėl vargu ar bus plačiai minimos po kelerių metų.
Smagu, kad vis labiau girdėti jauni poetai, o šiemet aktyvios buvo poetės moterys – Ieva Gudmonaitė, Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė, Rima Juškūnė, Laura Sintija Černiauskaitė (nors ją su tokia patirtimi prie „jaunųjų“ skirti sunku, tebūnie tad ji prie „jaunatviškųjų“), Erika Drungytė išleido po poezijos knygą. V. Pilipauskaitės-Butkienės „Kvėpuoju“ pateko į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, nors, atskleidžiant rinkimų užkulisius, galima pasakyti, kad R. Juškūnės „Irisai“ kvėpavo jai į nugarą. Tas moteriškas kalbėjimas apie moteriškas kūniškas patirtis gali būti nemalonus, netgi atgrasus, atrodyti kaip gryna beskonybė. Ir priešingai – jis gali patraukti kaip tik tuo, kad nepasiduodama sentimentalumui, „grynosios dvasios“ arba „grynųjų kilnių jausmų“ adoracijai, o žengiama į gimdymo, seksualines, prievartos patirtis, kurioms suteikiamas gerokas egzistencinis krūvis. Nors man asmeniškai šitą krūtų, kraujų, įsčių ir skausmų poetika nemaloni, niekada nežinai – gal pagimdžiusi vaikelį ir vėl grįšiu prie šių tekstų. Manau, kad patirtiškumas – šios knygos stiprybė ir silpnybė: jei nesi patyrusi panašių dalykų, vargu ar tau tie eilėraščiai ką nors sakys, o ką jie gali kalbėti vyrams, apskritai neįsivaizduoju. O geras menas, mano galva, turėtų individualias patirtis pakylėti į universalų lygmenį. Čia – tokios individualių patirčių inspiruotos kūrybos silpnybė. O stiprybė – drąsa kalbėti apie vis dar stigmatizuotus ir antiestetiškais, net gėdingais laikomus fiziologinius procesus pakankamai brandžia poetine kalba.
„Ak“, dažnai atsidūsėja irgi 2015-aisiais knygą išleidęs poetas Alfonsas Andriuškevičius. Tiesa, tas jo „ak“ yra „ak, koks ironiškas“, su švelnia pašaipėle, suardantis šiaip jau sentimentalia klasika dvelktelinčią tekstų gražybę. Eilėraščiai demonstruoja savo sukurtumą, šiokią tokią pozą, o visi mažybiniai žodelaičiai greta mokslinių terminų kuria tam tikrą antidramatinę teksto ir to redukuoto, nusišalinusio, stebinčio lyrinio subjekto pozą. „Beveik visi eilėraščiai“, apdovanoti kaip kūrybiškiausia metų knyga, yra rinktinė, o ne rinkinys, todėl manau, kad išliekamosios vertės skalėje yra aukščiau negu tiesiog žinomų poetų naujos knygos, ir ne pačios geriausios. A. Andriuškevičius nėra produktyvus poetas, todėl turėti rankose kiekybine prasme išties beveik visus eilėraščius yra vertybė. Kita rinktinė, kurią nusipirkau ir kol kas niekam neskolinu, nes vis noriu paskaityti tai vieną, tai kitą tekstą, – jau seniai mirusio Antano Kalanavičiaus „Dvi saujos laiko“, kurią sudarė R. Stankevičius ir velionio žmona Perpetua Dumšienė. Tiesa, dėl atrinktų eilėraščių galima ginčytis – kaip visada ir dėl bet kokios rinktinės – bet A. Kalanavičius neabejotinai yra svarbus lietuvių poetas, todėl „Dvi saujos laiko“ – tikrai vertingas leidinys.
Vyresniosios kartos žinomi prozininkai – Valdas Papievis, Danutė Kalinauskaitė, Kęstutis Navakas, Birutė Jonuškaitė, Saulius Šaltenis pernai išleido po knygą. Yra ir krūvos kitų – nuo metų pradžioje pasirodžiusios Andriaus Tapino „Maro dienos“ iki debiutininko, „grubiojo“ Mykolo Saukos. Neverta pamiršti lyriškosios L. S. Černiauskaitės ir sarkastiškosios Renatos Šerelytės dueto, pranašaujančio hepi (arba nelabai) fjūčer.
Viską apibendrinusi drįstu teigti, kad šiemet lietuvių prozos stalas, kad ir gausiai nukrautas įvairiais valgiais (jau nebe pirmus metus žanrų įvairovė vis didėja, kas yra sveikos literatūros požymis), yra išklibęs ir stovi ant skirtingo storumo ir tvirtumo kojų. Tvirčiausia jų, kas be ko, yra V. Papievio „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ – tikrai gražus romanas apie bėgantį laiką, pareigą atsisveikinti su žmonėmis ir daiktais, aristokratišką savivoką, netgi visą epochą, kuri traukiasi nebūtin. Kaip ir visuose šio autoriaus tekstuose, grynojo naratyvo čia nedaug, proza poetinė, taigi iš lietuvių literatūros tradicijos šia prasme nebandoma vaduotis. Gal ir gerai – mūsų poetinės prozos mokykla išties stipri ir, sakyčiau, išskirtinė kai kurių kitų Europos literatūrų kontekste. Tačiau „tikru romanu“ šios knygos nepavadinčiau: kaip ir B. Jonuškaitei ar D. Kalinauskaitei autoriui kartais pritrūksta gebėjimo pasakoti, šiek tiek įkyrus ir per daug pabrėžtinas veiksmažodžių kėlimas į sakinio pabaigą, nors estetinis tokio principo įspūdis neabejotinai stiprus.
Kęstučio Navako „Begarsis skambutis“ – esė rinkinys, kita gana stipri mūsų stalo koja: K. Navakas, panašu, visiškai apsigyveno tekste ir pasaulis jam reikalingas tik tiek, kad galima būtų pataisyti stringantį kompiuterį ar nusipirkti batono. Šiek tiek ironizuoju, tačiau pirmoji „Begarsio skambučio“ dalis yra ištisai apie kone beprotišką rašymą ir buvimą tekste – iš tiesų tai nėra susiję vien su postmodernistiniais žaidimais. Knygoje aiškiai jaučiamas mirties artėjimas ir melancholija: net ir tose antrosios dalies esė, kur kalbama apie Kauno bohemos gyvenimą Nepriklausomybės pradžioje ar vėlyvajame sovietmetyje, netrūksta ne pačiomis linksmiausiomis temomis pamąstyti verčiančių „sustabdytų kadrų“, kurie šią knygą daro išties liūdną ir egzistenciškai įkrautą.
D. Kalinauskaitė turi neabejotinai gerą stilių, kalbą valdo taip, kad nors pavydėk, bet turinio plotmė man ten pasirodė apvytusi, neįdomi: tikėtis, kad vien tik forma išgelbės pasaulį, truputį liūdna. Panašiai vis sukliba ir ketvirtoji koja, B. Jonuškaitės „Maranta“ – viskas lyg ir gražu, ir dzūkavimas simpatiškas, ir užmojis aprėpti ne tik giminės istoriją, bet ir istorinius virsmus išties platus, ir tradicijų bei dabarties kontrastu pamatuotai sužaista, tačiau… visko turbūt per daug, nė viena tematinė gija nėra išpildyta, šeimos paslaptys atrodo nuobodokos, net banalios, o istorija vietomis pernelyg fragmentuota. Taupydama popierių pasakysiu, kad kitų proza nuvylė dar stipriau, taigi, nors 2015-ieji sąlygiškai galėtų vadintis „prozos metais“, telieka konstatuoti, kad jie tiesiog dar vieni lietuvių literatūros metai, kuriuose, kaip visada, yra visko – ir gerų, ir vidutinių, ir visiškai silpnų tekstų, leidžiama daugiau, negu įmanoma perskaityti, o iš didelio debesies kartais iškrinta mažas lietus.
Taigi belieka laukti naujų šiųmečių knygų ir tyliai sau deklamuoti talpumu ir grožiu stebinantį D. Kajoko ketureilį: „Drakono žingsneliais / minkštais nedrąsiais / žinau kas ateina / nežinau kas įeis.“
Elena Baliutytė. Tolstantis, bet vis dar matomas: Eduardo Mieželaičio gyvenimas jo paties ir kitų akimis
2016 m. Nr. 4
Rašytojui X
didelis liūdnas žmogus
užmirštas ir negyvenamas
tolsta į aukštus namus
ir pasilieka tik menamas
žodžiai dar atneša jį
tartum vitražuose lūžta
dulkės šviesos spinduly
užpildo barokinę tuštumą1.
Kad šis eilėraštis dedikuotas Eduardui Mieželaičiui, jo autorius Aidas Marčėnas įvardijo poeto knygos „Laida“ (1992) recenzijoje „Ar yra Marse gyvybė?“ Eilėraščio sukūrimo metu E. Mieželaitis dar buvo gyvas ir kūrybingas: po „Laidos“ išėjo net penkios knygos: „Consonetai Helenai“ (1994), „Saulės vėjas“ (1995), „Mitai“ (1996), iš kurių dvi, „Mažoji lyra“ (1999) ir „Nereikalingas žmogus“ (2003), pasirodė jau po mirties. Ir vis tiek šis gražus A. Marčėno eilėraštis, man rodos, tiksliai įvardijo ir paties E. Mieželaičio savijautą, ir naujojo laiko santykį su jo kūryba. Vis dėlto poetas nesidavė lengvai užmirštamas: antai tuometiniai jaunieji, dabar tapę klasikais, suokalbiaudami būdavo ima ir prisimena E. Mieželaičio fenomeną: svarsto, ar įmanoma iš jo kūrybos daugiatomių sudaryti gerą poezijos rinktinę. Ir čia pat susiduria su paradoksu: viena vertus, neabejoja, kad pavyktų, kita vertus, supranta, kad tai prasilenktų su pačia jo kūrybos esme. „O man Mieželaitis įdomus būtent visu tuo nesuvaldomu srautu – lyg kokia audėja stachanovietė dirbtų šešiais šimtais šešiasdešimt šešiomis staklėmis. Ir stebuklas, kad išeina – šiokie ar tokie, bet vis dėlto meno kūriniai“2, – rašė A. Marčėnas. Panašiai manė ir Sigitas Geda, ir Rimvydas Šilbajoris, ir Jonas Aistis.
Bet šiuokart ne tiek apie E. Mieželaičio kūrybą, o apie jo tolstantį gyvenimą – jo paties ir kitų akimis. Tarp dabar gausiai leidžiamų įvairių žanrų knygų apie sovietmetį turbūt nerasime tokios, kurios pavardžių rodyklėje nebūtų Mieželaičio. Taigi tolstantis poetas dar yra gerai matomas. Prisimintina ir beveik prieš dešimtmetį išleista prisiminimų apie E. Mieželaitį knyga „Post scriptum“ (2008).
Šiame straipsnyje man labiausiai rūpi paties poeto atliktas gyvenimo balansas paskutinėje jo autobiografijoje – knygoje „Nereikalingas žmogus“. Ji bus savotiškas atskaitos taškas, grįžtant ir į sovietmečiu poeto rašytus autobiografinius tekstus, publikuotus knygose „Tarybų Lietuvos rašytojai“ bei jo eseistikoje. Lyginimo tikslas – ne demaskuoti nesutapimus, ne atrasti skirtingus tų ar kitų prisiminimų variantus. Tai aš vertinu kaip natūralią, objektyvią bet kokių skirtingu laiku rašytų memuarų ypatybę. Juolab kad žinome, jog poetas nebuvo iš tų, kurie, atgavus nepriklausomybę, keitė savo įsitikinimus. Taigi kokių nors sensacingų biografijos perrašymų „Nereikalingame žmoguje“ nei rasta, nei ieškota. Tik buvo įdomu, ją skaitant, sovietinėse autobiografijose atrasti „baltų dėmių“, t. y. nutylėtų dėl ideologinių aplinkybių dalykų (karo metų Rusijoje tikrąją patirtį, pokariu vykusį triuškinimą – ir kaip poeto, ir kaip nomenklatūros veikėjo), kurie, kaip rodo „Nereikalingas žmogus“, poetui visą gyvenimą buvo gyvi ir skausmingi. Kitas įdomus dalykas, pastebimas lyginant E. Mieželaičio sovietmečio autobiografijas – ne tik su statuso tvirtėjimu besikeičiantis poeto pasakojimas, bet ir kintanti ano meto atmosfera: laisvėjimas ir naujos ribos.
E. Mieželaitis (1919–1997) yra mano tėvų kartos, kuriai teko ištverti kelis gyvenimo lūžius: gimusi beveik kartu su Lietuvos nepriklausomybe, vos sulaukusi pilnametystės, patyrė valstybės praradimą, Vokietijos–Sovietų Sąjungos karą, antrąją sovietų okupaciją, tremtis, pokario kovų tragizmą, galiausiai jai buvo lemta išgyventi nepriklausomybės atgavimo emocijas ir mirti vėl savoje valstybėje. „Lietuvoje gimiau ir užaugau, Lietuva man visada buvo ir liko širdyje valstybė. Valstybe ji turėtų išlikti ir ateityje“3, – rašė savo testamente 1993 m. lapkričio 9 d. E. Mieželaitis. Jis buvo publikuotas minėtoje autobiografinių akcentų knygoje „Nereikalingas žmogus“, kurią poetas parašė per mėnesį (1997 02 04–03 04).
Jau pavadinimas rodo, kaip poetas tuomet jautėsi. Priežastys suprantamos: jis nebuvo tarp tų, kurie palaikė Sąjūdžio idėjas, bet jis nebuvo ir prieš savos valstybės galimybę, tik abejojo, ar ji gali būti realizuota. Remdamasis savo netrumpo gyvenimo patirtimi, jis nebetikėjo žmonių idealistiniais siekiais, ilgainiui virstančiais karjerizmu, pragmatizmu, biurokratizmu. Be to, romantiškai išgrynintas socialistinės santvarkos deklaruotas humanizmas, socialinės lygybės idėja jam buvo priimtinesnė (pasak poeto, ją sukompromitavo nomenklatūriniai biurokratai – apie tai jis rašė ir sovietmečiu) nei laisvos konkurencinės rinkos ekonomika ir vartotojų visuomenė. E. Mieželaičio apsisprendimas likti senose pozicijose buvo nesuprantamas net kai kuriems buvusiems nomenklatūriniams bendražygiams, operatyviai persiorientavusiems Sąjūdžio pusėn4. Be minėtų aplinkybių, tokią laikyseną galėję lemti ir tai, kad E. Mieželaitis galbūt laikė esant negarbinga taip staiga keisti savo, buvusio nomenklatūros asmens, poziciją? O gal tiesiog norėjo susivokti naujoje situacijoje? E. Mieželaičio vaikai sako, kad tėvas laukęs pakvietimo į steigiamąjį Sąjūdžio suvažiavimą5. Už tylėjimą visuotinės euforijos metu vieni poetą pasmerkė (tiesa, ne tokiais drastiškais būdais kaip Juozą Baltušį, bet smerkiančių laiškų, anoniminių skambučių būta ne vieno), kiti laikė tokią poeto laikyseną garbinga. Šiaip ar taip, šis naujos visuomeninės santvarkos lūžis E. Mieželaičiui buvo sunkus ir moraliai, ir materialiai. Prie poetą apėmusių depresyvių nuošalės būsenų prisidėjo amžius, paūmėjusios ligos, žmonos mirtis, socialinis netikrumas, kūrybos publikavimo pauzė, tikros ar tariamos izoliacijos pojūtis. „Būčiau verčiau negimęs“, – taip prasideda jo autobiografinė esė „Nereikalingas žmogus“6. Tokia nuotaika akivaizdi ir „Metuose“ (1999, Nr. 10) bei „Šiaurės Atėnuose“ (1999 10 09–12 04) po mirties paskelbtuose jo dienoraščio fragmentuose. „Nereikalingas žmogus“ rašytas žinant, kad gyvenimo pabaiga jau čia pat (parašęs autobiografinius fragmentus mirė po dviejų mėnesių), kad nebėra jokių su istoriniu laiku susijusių išskaičiavimų. Liko tiesiog noras pasakyti „visą teisybę“, pateikti gyvenimui sąskaitą dėl buvusių neteisybių.
Akivaizdu, kad nors slėgė depresyvios būsenos, E. Mieželaitis išliko kūrybingas iki pabaigos. Knygos tekstą jis parašė per mėnesį. Net ir turint galvoje, kad daugelis epizodų jau buvo poeto aprašyti ankstesnėse autobiografijose ir eseistikoje, vis tiek tai rodo jį išlaikius gebėjimą intensyviai dirbti, atkurti ir iš naujo išgyventi sunkiausius ir pakiliausius savo gyvenimo epizodus. Šį tekstą E. Mieželaitis parašė jau šeštaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, kai jo gyvenimas, nors būta visko, jau, atrodo, stabilizavosi: po žmonos Stasės mirties 1992 m. poetas vėl vedė; jo naujoji žmona Elena, akių gydytoja, rūpinosi poeto buitimi, suprato jo kūrybines ambicijas, mėgo ir vertino vyro kūrybą. Jai poetas dedikavo meilės lyrikos rinkinį „Consonetai Helenai“ (1994). 1995 m. pardavęs gimtąjį namelį Kaune, poetas tapo ramesnis ir dėl savo finansinės padėties. Iš dienoraščių akivaizdu, kad nepriklausomybės pradžioje E. Mieželaitis turėjo ypač skrupulingai skaičiuoti pinigus, o tai anksčiau plačiai gyvenusį poetą, natūralu, gerokai slėgė. Bet, bankrutavus komerciniam bankui, E. Mieželaitis ne tiek sielvartavo dėl prapuolusio indėlio, kiek dėl to, kad niekais nuėjo banko pažadas finansuoti jo knygos „Mažoji lyra“ leidimą. Skaitant „Nereikalingą žmogų“ aišku, kad nors ideologinės E. Mieželaičio nuostatos liko iš esmės nepakitusios, bet sovietmečio vertinimas yra kitoks, kai kuriais atvejais esmingai kritiškas. Nemanau, kad poetas „praregėjo“ tik nepriklausomoje Lietuvoje: tiesiog dabar jis galėjo, nebijodamas pasekmių, išsakyti savo tikrąją nuomonę. Ankstesnė nutylėjimų strategija tampa aiški, kai „Nereikalingo žmogaus“ pasakojimą palygini su keturiais jo autobiografijų variantais, publikuotais sovietmečiu knygose „Tarybų Lietuvos rašytojai“ (1957, 1967, 1977, 1989).
Atminties variacijos: E. Mieželaičio autobiografiniai tekstai
Sovietmečiu publikuoti keturi autobiografijų variantai yra susiję ir su vienokia ar kitokia istorinio-kultūrinio laiko konjunktūra, ir su tuometine rašančiojo padėtimi literatūros lauke, santykiu su galios struktūromis. Sovietmečiu „autorius“ buvo labai gyvas, ir jo biografija vertinta kaip labai svarbi. Anuomet visi žinojo „tarybinio žmogaus“ biografijos ideologinių lūkesčių modelį: darbininkiška (arba bent vargingųjų valstiečių) kilmė, sunkus kelias į mokslą, „sąmonėjimas“, t. y. kairėjimas, nelegali antivalstybinė veikla, artinusi sovietinę santvarką. Glavlito cenzūra reikalavo, kad tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijų rinkiniuose šio modelio būtų paisoma, kad aiškiai būtų deklaruotas teigiamas rašytojo santykis su sovietine ideologija ir santvarka. Visos tos knygos buvo skirtos Spalio revoliucijos (bolševikinio perversmo 1917 m.) sukaktims: pirmoji – keturiasdešimtmečiui, paskutinė – septyniasdešimtmečiui. Autobiografijų autoriai turėjo save pristatyti taip, kad nesikirstų su šių datų sovietine dvasia7. Šie reikalavimai galiojo visiems keturiems autobiografijų leidimams, pradedant 1957, baigiant 1989 metais8. Leidyklai keblumų kildavo turbūt ne dėl E. Mieželaičio autobiografinių tekstų: jis buvo gerai išmokęs pokario pamokas, be to, jo biografijos faktai natūraliai atitiko pavyzdinį modelį: gimė 1919 m., anuometiniais terminais, „buržuazinėje“ Lietuvoje, darbininkų šeimoje. Visuose autobiografijos variantuose pabrėžta, kad dalyvavo pogrindinėje veikloje (1935 m. įstojo į komjaunimą, skaitė ir platino nelegalią literatūrą). Sovietų Sąjungos okupacija užklupo E. Mieželaitį pradėjusį teisės studijas Vytauto Didžiojo universitete. Deja, jos truko neilgai: 1940 m., po pavasario sesijos iš Vilniaus grįžęs į Kauną, jis buvo paskirtas laikraščio „Komjaunimo tiesa“ redaktoriumi. Dar besimokydamas Kauno III-iojoje gimnazijoje, E. Mieželaitis jaunimo spaudoje reiškėsi kaip socialiai angažuotas romantinių aspiracijų poetas. Okupacinė valdžia aktyvų, veiklų kairiųjų pažiūrų jaunuolį mobilizavo savo reikmėms. Iš romantinių fantazijų pasaulio jaunasis poetas buvo grąžintas į realybę: dienomis ir naktimis taisė ir perrašinėjo prasta lietuvių kalba parašytus informacinius straipsnelius, skaitė korektūrą (laikraščio idėjiniai, turinio dalykai buvę komisaro Kušelio žinioje). Prasidėjus karui, E. Mieželaitis kartu su kitais aktyvistais chaotiškai traukėsi į Sovietų Sąjungos gilumą, atsidūrė Penzos srityje, dirbo Nikolsko stiklo fabrike, kol 1942 m. buvo iškviestas į Maskvą, tapo LLKJS CK instruktoriumi, lietuviškųjų radijo laidų bendradarbiu, fronto korespondentu. Maskvoje jis išleido pirmąjį poezijos rinkinį „Lyrika“ (1943), įstojo į Komunistų partiją (1943) – galima sakyti, pavyzdinis tarybinio žmogaus gyvenimas, kol jo nesukomplikavo pokaris.
1944 m. su okupacine sovietų armija grįžęs į Lietuvą, E. Mieželaitis neberado savo šeimos: motina mirusi, sesuo pasitraukusi į Vakarus, tėvas miręs dar 1939-aisiais. Viešumoje aukštas pareigas einąs darbuotojas, veiklus visuomenininkas, poetas, o vienumoje – dramatiškus potyrius degtine slopinąs jaunas žmogus. Ypač po to, kai, apkaltinus nacionalizmu, buvo atleistas iš LLKJS CK sekretoriaus pareigų, o garsiajame Visuotiniame rašytojų susirinkime (1946 10 01–02) LKP (b) sekretoriaus Kazio Preikšo šiurkščiai sukritikuotas už rinkinio „Tėviškės vėjas“ (1946) nacionalizmą, grasinant, kad, nepadaręs išvadų, žūsiąs kaip kūrybinė jėga9. Šie faktai jau chruščiovinio atlydžio metu rašytose E. Mieželaičio autobiografijose beveik išnyksta. Pirmojoje (1957), kad ir užsiminęs apie kritikuotąjį rinkinį „Tėviškės vėjas“, buvo diplomatiškas: „Bet dabar vieno ilgesio buvo per maža. Kraštas buvo išlaisvintas. Prasidėjo didelis darbas. Skubiai reikėjo tame darbe užimti savo vietą“10. Turbūt veikė nerašyta atlydžio meto taisyklė: pasmerkus Stalino kultą, nebeminėti to laiko neteisybių. E. Mieželaitis autobiografijoje rašo, kad kelio į skaitytoją ieškojo pasitelkęs tautosakinę stilistiką. Vėliau „amžiaus patoso pagautas, parašiau „Brolišką poemą“ (p. 330), – reziumavo poetas pokarinio dešimtmečio kūrybą. Užtat „Nereikalingame žmoguje“ apie anuos pokario įvykius, palikusius poetui traumą visam gyvenimui, rašoma plačiai – ir apie naktinį svarstymą su Antanu Sniečkumi ir atstovais iš Maskvos VLKJS CK, pasibaigusį jo atleidimu iš LLKJS CK sekretorių, ir apie Visuotinį rašytojų susirinkimą, žmonių trėmimo epizodą, kai, pasak autoriaus versijos, J. Baltušio, Rašytojų sąjungos partorgo, buvo įtrauktas į pagalbininkų Lietuvos žmonių trėmimo vykdytojams sąrašus. Nuvykęs į paskirtą vietą (Užpalius) ir supratęs savo misiją, atsisakė joje dalyvauti („Kas man, Pranai11, truktelėjau aš pečiais, jeigu tu nori, gali vežti žmones, aš savo tautos nevežiau ir niekados nevešiu“, p. 91)12.
Dramatizmu ir atvirumu „Nereikalingame žmoguje“ išsiskiria ir prisiminimai apie karo pradžią, traukimąsi, balansavimą ant mirties slenksčio Minske (buvo palaikyti vokiečių desantininkais), Maskvoje, kurią pamatęs buvo ištiktas šoko: gatvėse ir buvusiose valdžios įstaigose šurmuliavo girta, panikos apimta, kerštinga minia; Raudonojoje aikštėje ji šaukė mirties žydams ir komunistams. Po keleto dienų bastymosi, memuaristo žodžiais, po išprotėjusią Maskvą jis peršalęs, susirgęs, „temperatūra pakilo iki tos, kuri buvo ore – iki 400 – ir komisaras kažkokiu būdu mane užbogino ant traukinio platformos, gabenančios į užfrontę kažkokį metalo laužą, aš užmerkiau akis ir numiriau“ (p. 54). Paskui buvo Penzos sritis, darbas Nikolsko stiklo fabrike – laikas, kai senutė rusė, priglaudusi savo troboje liesą kaip šakalį bernioką, stiprino jį, kaip motina vaikystėje, ožkos pienu.
Be herojinio patoso „Nereikalingame žmoguje“ prisimenama ir 1943 m. vasaros komandiruotė į frontą, kur Kursko lanke vokiečiai buvo perėję į kontrpuolimą. Rašytojų vadovo Kosto Korsako sprendimas vietoje atsisakiusio vykti į nestabilų frontą Petro Cvirkos pasiųsti Joną Marcinkevičių ir jį, pradedantį poetą, komentuojamas ironiškai: esą jų mirtis literatūrai nebūtų buvęs didelis praradimas (p. 56). E. Mieželaitis „Nereikalingame žmoguje“ abejoja dėl tuometinio „juodo laikraštininko darbo“ prasmės: „O prisiminus tada fronto priešakinėje linijoje rinktą medžiagą lėkštiems laikraštiniams reportažams, dabar daug ką tektų permąstyti iš naujo“ (p. 64). Į karo patirtį žvelgdamas iš tolo E. Mieželaitis viską matė obektyviau, bendriau – kaip egzistencinį absurdą: karas – tai skerdynės, ir žmogus jame tik patrankų mėsa ir vienoje, ir kitoje kariaujančioje pusėje. „Kai mūsų herojai įsiveržė į vokiečių žemę, jie darė tą patį, kaip ir vokiečiai rusų žemėje, o gal net ir daugiau. Štai ir viskas – paprasčiausios skerdynės“ (p. 71). Poskyrį apie karo metus E. Mieželaitis baigė ironiškai aprašydamas „herojiškosios komandiruotės finalą“, kai Lietuviškosios divizijos vadovybės baliuje J. Marcinkevičius vos išvengė kulkos, priminęs vadų kaltę dėl kelių tūkstančių tautiečių, žuvusių 1943 m. žiemą per kautynes prie Aleksejevkos, ir pasiūlęs tostą už jų atminimą (p. 73).
Bene sunkiausias laikotarpis E. Mieželaičio biografijoje – minėtas pirmasis pokario dešimtmetis. Autobiografijose nutylėjęs anuomet patirtą pažeminimą13, poetas prie tos situacijos vis grįždavo sovietmečiu leistose eseistikos knygose (pradedant „Lyriniais etiudais“ (1964), baigiant „Mūza ir upėtakiu“ (1984). Jonas Lankutis vienoje vidinėje recenzijoje net papriekaištavo autoriui, kad tai jau atrodo kaip mojavimas kumščiais po mūšio. „Nereikalingame žmoguje“ apie visa tai skaitant dar kartą (tik dabar su pavardėmis, poetui atvirai formuluojant), imi galvoti, kad jį vertė grįžti kirbėjusi, bet anksčiau neišsakyta (dėl cenzūros, dėl savisaugos instinkto) mintis, jog revoliucijos idealistų vietą (save priskyrė prie jų) užėmė karjeristai, gero gyvenimo mėgėjai, melagiai, vagys, plėšikai… „Nereikalingame žmoguje“ stalininio laiko kritika atrodo kaip esminė viso sovietmečio kritika. Pasak E. Mieželaičio, išsigimimas partijoje ir valstybėje prasidėjęs dar prieš karą. „<…> visi tie molotovai, ždanovai, berijos, dekanozovai, malenkovai ir sunaikino revoliucijos tikslą, rusiškas tos kompanijos šovinizmas, didžiavalstybinis aspektas vėl tapo valstybinės politikos linija, kurią pasaulis pajuto ypač po laimėto karo – šovinistinės aspiracijos nustelbė viską, palikdamos šalia valstybinio kapitalizmo, kuris buvo vadinamas socializmu, kuklų socialinį atspalvį. <…> plėtėsi ne naujo tipo istorinis darinys, o seno raugo rusiškas monstras su visom būdingom jam baudžiavinėmis savybėmis“ (p. 81).
Kitaip „Nereikalingame žmoguje“ prisimenami ir tarpukario Lietuvoje gyventi vaikystės ir jaunystės metai. Sovietmečiu rašydamas apie savo kilmę iš „liaudies įsčių“, E. Mieželaitis, ypač 1957-ųjų tekste, pabrėždavo skurdą, vargą, nepriteklius; tėvas buvo pristatomas kaip revoliucingas, maištingas, sąmoningas kovotojas prieš socialinę nelygybę, revoliucines pamokas išėjęs Rusijoje Pirmajame pasauliniame kare. Ir sovietmečio autobiografijose, ir autobiografiniuose kūrybos cikluose tėvas vaizduojamas kaip savimi pasitikintis, racionalus, nenuolankus, Dievą neigiantis žmogus; motina – visiška priešingybė: emocionali, jautri, nuolanki, giliai tikinti. „Nereikalingame žmoguje“ tėvo paveiksle kitos detalės: „Auklėjamas namie buvau savotiškai: mano motina buvo uoli tikinti katalikė, tėvas nebuvo ateistas, greičiau gal indiferentas, bet niekada nėra nė žodžio pasakęs religijos nenaudai“ (p. 37). Ir tėvo revoliucingumas gerokai „ataušintas“: prisimindamas darbininko Antano Kranausko laidotuves, taip komentavo jo laikyseną: atėjo ne mitinguoti, o laidoti kaimyno: „Tėvas stovėjo šalia suakmenėjęs kaip statula – jis nebuvo naujokas – jaunystėje dalyvavo penktųjų metų revoliucijoje, daužė carinės priespaudos pamatus, sėdėjo už tai Maskvos Butyrkų kalėjime, dalyvavo kareivių sukilimuose rusų pilietiniame kare, tačiau, nusivylęs socialdemokratiniu ekstremizmu arba bolševizmu, grįžo su šeima į gimtąją Lietuvą, politika daugiau nebesidomėjo, nors prenumeravo pažangią spaudą. Manau, nemėgo jis tų demonstracijų ir mitingų, kurių prisižiūrėjo per akis, tačiau į kaimyno laidotuves vis dėlto atėjo ir dar atsivedė mane“ (p. 30).
Nors „Nereikalingo žmogaus“ leitmotyvu yra tapusi frazė „geriau būčiau negimęs“, bet pasakojimas apie vaikystės ir jaunystės nepriklausomą Lietuvą čia yra kur kas šviesesnis: akcentuojama ne socialinė nelygybė, o didžiuojantis rašoma apie auksines rankas turėjusį tėvą, kuris iš savo kvalifikuoto darbininko atlyginimo sugebėjo Kaune nusipirkti nedidelį žemės sklypą, pasistatyti namelį, išlaikyti šeimą ir į gimnaziją leisti vaikus.
Autobiografija, nors ir apie praeitį, fiksuoja iš esmės ir rašymo laiką – dabartį. Nuo jos priklauso, kas ir kaip prisimenama, kaip daromas montažas.
Pirmoji publikuota E. Mieželaičio autobiografija pasirodė 1957-aisiais, atlydžio metais, ji gal „autobiografiškiausia“: siužetas remiasi chronologija: nuo vaikystės iki rašymo laiko. Čia labiausiai jaučiamas tarybinio žmogaus biografijos modelis. Rašoma, kas jam tinka, ir nutylima, kas netinka: pavyzdžiui, nė vienoje autobiografijoje E. Mieželaitis nemini fakto, kad karo pabaigoje sesuo Marija su vyru pasitraukė į Vakarus. Vaikystės paveikslo pirmame plane socialinės nelygybės vaizdai: pasaulis vaizduojamas kaip kontrastų vieta. Kareiviškių kaimo valstiečiai ir šalia esančio barono dvaras, dilgėlės ir varnalėšos prieš rožes (būsimo poeto estetinis jausmas rinkosi rožes: rimuojama „rožės“ ir „grožis“), pilkas žvirblis prieš povą; tėvas naginėtas, su kareiviška miline, sujuosta kanapiniu diržu, eina dirbti į dvaro malūną. Sesuo gano svetimųjų žąsis; pilki žemės grumstai prieš puošnią barono bričką… „Ne poetas, o poeto biografija savo ranka rašo lyrinio herojaus istoriją“ (p. 321), – patikslina deklaruotą romantinį kūrybos ir širdies tandemą E. Mieželaitis. Iš vaikystės nutikimų, pasikartojančių ir kituose autobiografiniuose tekstuose, minimas krytis nuo kumeliuko, tapęs vėlesnės gyvenimo patirties metafora. E. Mieželaičiui tai pretekstas užsiminti ir apie pokariu sukritikuotąjį eilėraštį „Kumelė“ bei žaismingai pereiti prie Pegaso motyvo.
Nemaža vietos autobiografijoje skirta ir kūrybinio kelio refleksijai, estetinių pažiūrų formavimuisi, kūrybinės pasaulėžiūros komentavimui. Iš santykio su poezijos tradicija, gamtos traktavimo, poezijos sampratos akivaizdu, kad šią autobiografiją rašė dar tradicinis neoromantinis lyrikas, rinktinės „Mano lakštingala“ (1956) autorius. Noras rašyti siejamas su skausmu, kūryba – su žygio, aukos vizija. Gamta čia savarankiška vertybė ir jaukus prieglobstis žmogui, paisančiam jos dėsnių. Vėliau, įsigalint socrealistinio modernizmo mentalitetui, tai bus sfera, kurią reikia nugalėti, perkeisti, palenkti ir instrumentiškai pajungti savo reikmėms – socrealizmo doktrinoje žmogus yra viską lemiantis pasaulio šeimininkas. Bet kol kas vaikystės socialinių kontrastų įtampas neutralizuoja harmonija su gamtos pasauliu: rašydamas apie gimtųjų vietų svarbiausius ženklus – Kruojos upę Kareiviškiuose ir Nemuną Kaune, baltakartį berželį ir lakštingalą – kuria idealųjį Arkadijos peizažą: „Čia aš pradėjau suprasti, kad žmogus pasaulyje gyvena ne vienas, jog ši žemė, saulė ir mėnulis, visi medžiai, paukščiai ir žvėreliai – tai mano geri draugai. Aš neprivaląs jų skriausti“ (p. 324). Poetas tokias nuostatas susiejo ir su kūryba: „Mano santykiai su gamtos pasauliu visada buvo jautrūs ir nuoširdūs. Gal dėl to tiek daug vietos mano kūryboje iki šiol užima gamta“ (p. 324). Ir dabar apie E. Mieželaitį ne vienas skaitytojas atsiliepia kaip apie turėjusį gamtos lyriko talentą.
Su Kaunu, kur persikėlė šeima, kai būsimam poetui buvo penkeri, autobiografijoje atsiranda miesto motyvas. Bet ir čia dominuoja tas pats gamtos pasaulis: Nemuno pakrantės, žuvys, uogos, paukščiai. Gyvenamoji vieta (Šančių pakrašty negrįsta, dulkina Kranto gatvelė) anuomet buvo dar ne tikras miestas – priemiestis, turintis ir kaimo, ir miesto bruožų. Socialinį, proletarinį momentą (fabrikų kaminai, smuklė, degtinė) autobiografijoje sutelkė tėvo motyvas: „Nešioju ir aš savo gyslose paveldėtus tuos alkoholio ir liūdesio nuodus, su kuriais ilgai, sunkiai ir atkakliai man teko gyvenime grumtis“ (p. 325). Miesto aktyvinantis, revoliucinis poveikis išsakomas deklaratyviai: „Šiame darbininkų priemiestyje man į kraują pamažu pradėjo sunktis didžiosios socializmo idėjos“ (p. 326). Savo visuomeninę veiklą iki 1940 m. („steigiau įvairius slaptus ir neslaptus ratelius, leidau laikraščius, platinau uždraustą literatūrą“, p. 328) E. Mieželaitis įvardijo kaip romantišką santykį su tikrove, su jaunatvišku noru veikti, keisti pasaulį. Po 1940-ųjų apie darbą laikraštyje „Komjaunimo tiesa“ taip rašo: „Darbas laikraščio redakcijoje man labai padėjo iš aukštesnių padangių nusileisti į šią realiąją žemę“ (p. 328). Karas irgi apibūdinamas kaip dar „viena rūsti realybės pamoka“. Ši romantinio-realistinio santykio su tikrove priešprieša, viena vertus, yra socrealistiškai paranki ir saugi, kita vertus, diplomatiškai fiksuojanti nusivylimą, susidūrus su kitokia nei tikėtasi realybe.
Stalininį pokario laiką bei tris jo metu pasirodžiusias knygas – „Pakilusi žemė“ (1951); „Dainų išausiu margą raštą“ (1952); „Broliška poema“ (1954) – autobiografijoje E. Mieželaitis prašoko tik keliomis užuominomis. Apie tai, kad penkerius metus rašė tik vaikams, nes jo kūryba suaugusiesiems buvo nespausdinama, autobiografijose neužsimenama. Turbūt poetas posūkį į vaikų literatūrą traktavo kaip pažeminimą14.
Pirmoje autobiografijoje nutylėjęs dramatiškus pokario metus, E. Mieželaitis daugiausia dėmesio skyrė esamajam rašymo laikui, t. y. rinktinei „Mano lakštingala“ (1956). Komentuodamas jos pavadinimą, kuris tarsi netinkąs „atomo amžiui“, rado jam kitą logiką: tai „daina taikiai žemei, savo kukliam lizdui, savo šeimai“ (p. 331). Šioje rinktinėje E. Mieželaičio poezija tęsia Salomėjos Nėries lyrikos tradiciją. Lietuvos gamta, intymus kaimiškas peizažas yra pagrindinis lyrinio subjekto išgyvenimų objektas, kurį ilgesys, poetui karo pradžioje pasitraukus iš Lietuvos, itin išdidino ir sureikšmino. Lyrinės poezijos privalumus E. Mieželaitis paremia ne tik romantiniais jos pačios argumentais, bet ir skaitytojo poreikiais. Esą jį auklėti (ir estetine, ir etine prasme) reikia gera poezija. O liaudis, sukūrusi tokius šedevrus, kaip dainą „Žemė kėlė žolę“, to nusipelno. Liaudies poezijos pavyzdžius poetas priešino neigiamai jo vertinamiems natūralizmui, fotografiniam realizmui – savo kūrybinę poziciją jau tuo metu jis apibūdino kaip sintetinančią.
Šioje autobiografijoje rado atgarsį naujos patirtys, susijusios su, galima sakyti, antruoju poeto „išėjimu iš namų“ – šį kartą ne į Rytus, o į Vakarų Europą. Tokį žingsnį lydėjo viltinga atlydžio atmosfera, jau persmelkusi naujausius, iš kelionių įspūdžių besiradusius eilėraščius, sudarysiančius knygą „Svetimi akmenys“ (1957). Autobiografijoje poetas rašo apie broliškus jausmus kitų kraštų žmonėms, apie pasaulio suartėjimo tendenciją, nors nemaža, jo žodžiais, diplomatų melo ir tobulėjančių naikinimo priemonių. „Myliu viską, ką naujo ir gražaus sukūrė žmogaus siela, protas ir darbščios rankos.<…> Ak, kaip norėjosi kelionės metu lengvą, grakštų ir šviesų skandinavišką mūrelį, pakėlus ant delno, pernešti per Baltiją į savo krantą. O puikūs Paryžiaus bulvarai! Ir kabantis kilometrinis vokiečių tiltas, kuriuo lyg kulka šauna ekspresas!“ (p. 332). Vakarų pasaulis keliaujančiam poetui atrodė priartėjęs, tapęs sektinu pavyzdžiu. Glorifikuodamas pasaulio pavasarį – revoliucinį jo atsijauninimą – E. Mieželaitis akcentavo mokslo pasiekimų nulemtą dinamišką laiko ritmą, pokyčius, optimistinį žvilgsnį į ateitį. Galima sakyti, kad iš šių turistinių kelionių E. Mieželaitis grįžo pajutęs modernistinį pasaulio laiką, atradęs naujus meno orientyrus, supratęs naujos poetikos būtinybę. Jo kūryboje prasidėjo naujas etapas, kurį galima įvardyti kaip socialistinį modernizmą, po kelerių metų įpilietintą ir suideologintą knygoje „Žmogus“.
Po dešimtmečio išleistame kitame autobiografijų rinkinyje „Tarybų Lietuvos rašytojai“15 esantis E. Mieželaičio tekstas rašytas jau pasirodžius plačiai nuskambėjusiai jo knygai „Žmogus“ (rusų k. 1961, lietuvių k. 1962) ir už ją gavus aukščiausią Sovietų Sąjungoje įvertinimą – Lenino premiją (1962). Ši aplinkybė autobiografijos tekste svarbi, ji lemia pasitikinčio savimi, išlaisvėjusio autoriaus toną. „Aš jau nesu toks vaikas, kad be tėvo negalėčiau žingsnio žengti. Ir neturiu jokių bedalio našlaičio kompleksų. Aš žvelgiu į ateitį“, – deklaruoja savo poziciją E. Mieželaitis (p. 363).
Jis mėgo buitinėms situacijoms suteikti bendresnę metaforinę prasmę: ankstesniame tekste tai buvo trejų metų kaubojaus nepavykęs pasijodinėjimas kumeliuku, šiame – dešimtmečiui sūnui tėvo pasiūdintas per didelis kostiumas. Tėvas paaiškino, kad jis išaugimui: nesvarbu, kad dabar jis atrodąs per didelis, ateis laikas, kai bus kaip tik. Šią situaciją E. Mieželaitis pritaiko kūrybos sferai, teigdamas, kad poetas turi šiek tiek pralenkti laiką: rašyti „išaugimui“. Būtinumą poetui išlaikyti šiokį tokį savarankiškumą nuo istorinio laiko E. Mieželaitis formuluoja atsargiai, iš pradžių pavadindamas jį savo geriausiu draugu, bet vėliau deklaruodamas: „Ir vargas poetui, jeigu, kirpdamas mūzos išaustą audeklą, jis nepaliko nė centimetro „išaugimui“… Vargas tokiam poetui! Laikas atėjo, pabuvo ir nuėjo savo keliu… O poetas? O poetas turi eiti savo keliu“ (p. 361). Kaip tik laiką, t. y. jam atstovaujančių ideologų, kritikų, leidėjų lūkesčius, E. Mieželaitis ir kaltina, kad rašomi vienadieniai kūriniai (tokiu pavadino ir savo anksčiau kritikos išgirtą „Brolišką poemą“). Patikimesniu orientyru nei laikas poetas įvardijo „pasaulinės poezijos klasikinį palikimą“, kuris, pasak jo, beveik nejaučia ardomosios laiko galios. „Kiekvienas poetas iškyla pasaulyje didžiojo poezijos palikimo dėka. Jis yra savo tėvo sūnus.“ Toliau metaforinis tėvo–sūnaus motyvas įgauna ir biblinį matmenį. E. Mieželaitis nesutinka su bibline žmogaus-dulkės traktuote, priešindamas jai kitokią teologinę poziciją: „Aš žinau: tėvas man paliko teisę dalyvauti šio nebaigto pasaulio tolimesnėje kūryboje. Man palikta atsakomybė už savo pasaulio likimą…“ (p. 364).
Šioje autobiografijoje atsirado svarbus E. Mieželaičiui Prometėjo motyvas, kuris metaforiškai įvardijo mokslo, naujųjų technologijų svarbą: kultūra čia priešinama su gamta, pirmenybę atiduodant kultūrai: „Viskas subordinuojama vienam tikslui – atkovoti žmogų iš gamtos vergijos. Faktiškai toliau tęsiamas Prometėjo žygis“ (p. 364). Tai rodo modernistinį laiko mentalitetą, kurį E. Mieželaitis entuziastingai palaikė. Poeto vietą jis matė tiksliųjų mokslų orbitoje, akcentavo būtinybę kūryboje eksperimentuoti, stiprinti analitinį poetinio žodžio pradą. „Šiuolaikinė poezija – struktūrinė poezija. Kartu su mokslu ji skverbiasi į pačią gyvybės esmę. <…> Ir nieko nuostabaus, kad šiandien poezija panaudoja tą patį analitinį eksperimentinį pažinimo metodą kaip ir mokslas“ (p. 365). Šiame tekste beveik nebėra biografijos detalių, tik savo poezijos principų, santykio su laiko meninėmis konvencijomis ir poeto vietos šiuolaikiniame pasaulyje nusakymas. Įspūdis, kuris randasi skaitant šį poeto autobiografijos variantą: jį rašo žmogus, kuris jaučiasi esąs padėties šeimininkas, kuris žino, kad eina priekyje ir kviečia paskui save kitus; jis turi tikslą ir žino kryptį – novatoriškumą, eksperimentą, ieškojimą. Visa nukreipta į ateitį, į perspektyvą. Tai tekstas, kurį galima pavadinti intelektualine autobiografija. Po tekstu nurodyta parašymo vieta ir laikas: „Budapeštas, 1966“.
Kitokią situaciją fiksuoja trečiasis autobiografijos tekstas16, pasirodęs 1977 m.: jis rašytas jau orientuojantis ne į ateitį, o žiūrint atgal į praėjusį „Žmogaus“ laiką. E. Mieželaitis čia iš naujo įvertino, ką tuomet buvo atradęs: „Žmogus“ padėjęs pamatus visai tolesnei jo kūrybai, suformulavęs programinius principus, iš kurių svarbiausias – humanizmas. Visa tai poetas tebelaiko aktualiomis vertybėmis ir savo poziciją deklaruoja su jam būdinga patetine retorika17. Bet aišku, kad visa tai jau praėjusi diena: šešiose „Žmogaus“ eseistinio „antikomentaro“ knygose apie tai poeto ne kartą buvo rašyta. Ir pačiam E. Mieželaičiui visa tai jau praeitis: „Stovėjome humanistinio atsinaujinimo ir savotiško meno renesanso išvakarėse ir laukėme naujo žmogaus gimimo. Dabar šis ginčas ypatingos reikšmės man nebeturi: šaukštai jau po pietų, aistros atvėso ir ginčas išseko“ (p. 72). Nuoskaudos intonacija rodo, kad poetas jaučiasi susvetimėjęs su savuoju laiku, atsidūręs pasyve, kad jis žino, kaip dabar sakome, nebesąs literatūros lauko centre. Iš to bendrojo nepasitenkinimo autobiografijoje imasi priekaištai literatūros kritikai, kuri esą nepaaiškino skaitytojui jo naujosios kūrybos esmės, nes ir pati jos nesupratusi. „Nieko nėra sunkiau, kaip komentuoti savo paties kūrybą. Bet jeigu to nepadaro kritika, tenka šio nedėkingo darbo imtis pačiam“ (p. 72). Šiame autobiografijos variante autorius yra užėmęs gynybinę poziciją.
Paskutinė sovietmečiu rašyta E. Mieželaičio autobiografija18 publikuota 1989-aisiais, kai jam suėjo 70 metų. Kūryba jau išleista „Rinktinėmis“, „Kūrinių serija“ ir „Raštais“, o tai, pasak poeto, ir yra tikriausia kūrėjo autobiografija. Dėl to suabejojo savo rašomo autobiografinio teksto prasmingumu: jei skaitytojas neskaito, niekas nepadės. Apie kūrybą jau tarsi neturi ko pasakyti, tad kaip ir pirmojoje autobiografijoje imasi pasakoti ir komentuoti gyvenimo faktus – nuo vaikystės iki „Žmogaus“. Gana skeptiškai poetas čia vertina gimimo laiko reikšmę, nes tai nuo paties žmogaus nepriklauso: „Visa gyvybė – taigi ir žmogaus gimimas ir jo mirtis – priklauso paslaptingam Didžiosios Gamtos Mechanizmui“ (p. 213). Gimimo laiko atsitiktinumui E. Mieželaitis tarsi priešina gimimo vietą, kurią „iš anksto numato pats Likimas“ (p. 213). Galėtume paklausti, kuo „Didžiosios Gamtos Mechanizmas“ skiriasi nuo „Likimo“? Galiausiai teigia, kad ne tik laikas, bet ir gimimo vieta atsitiktinė ir jis atsitiktinis (dar viena burna, papildžiusi keturis milijardus nepasotinamų burnų). Vis dėlto gimimo vieta, nors ir atsitiktinė, bet svarbi: visuose autobiografijų variantuose ji įvardyta Pakruojės Arkadija ir aprašyta antikos mitologiniais vaizdiniais (Kruoja atiteka iš Helikono šaltiniuotos papėdės, Kruojos pakrančių krūmuose lakštuoja užsimaskavusios Helikono mūzos ir pan.). Malūnas, kur dirbo tėvas, plačiai aprašytas 1957-ųjų autobiografijoje, šį kartą svarbus ne kaip socialinių santykių rodiklis, o kaip metaforinė galimybė kalbėti apie savo gyvenimo donkichotizmą. Vėlesnė gyvenamoji vieta poeto įvardyta kaip „laikinoji Lietuvos sostinė Kaunas“. Mažąją Kruoją keičia didysis Nemunas, žaidimus su draugais – neaiškus ilgesys, kurį žadino žiemos peizažai ir su kuriuo siejama noro kurti pradžia. Rašoma apie tai mieželaitiškai, barokiškų poetizmų stiliumi: „Prakrapštau lange liaunu pirštuku tankų baltų šerkšno chrizantemų kerą ir įsmeigiu akių strėliukes į būrį raudongurklių sniegenų, kurios baltame sniego patiesale žaižaruoja tarsi striksinčios šaltkalvio tėvo suvirinimo aparato liepsnelės. <…> Raudongurklės sniegenos baltame kaip angelo sąžinė sniege bene ir bus visų gražiausias vaikystės prisiminimas, išlikęs mano atminty“ (p. 215).
Lyginant skirtingu laiku rašytus autobiografinius E. Mieželaičio tekstus, akivaizdu, kad juose vis daugiau praeities, kuri aprašoma su nostalgija, pabrėžiant pozityvius momentus. Jaunystės laikas gyvenant „laikinojoje sostinėje“ 70-ties metų sulaukusiam E. Mieželaičiui atrodo kaip patys gražiausi gyvenimo metai. Ir vėlesni išbandymai 1940-aisiais, paskui karo metai Rusijoje nubraukiami tos pačios jaunatvės, kuriai niekas nei baisu, nei sunku, sąskaita. Sovietmetis pristatomas kaip jaunų avangardistų, romantikų, revoliucionierių, norinčių, kad išaugtų nauja moderni Lietuva, laikas. Rašoma „mes“ vardu, kuris lygus daugiskaitiniam „aš“. Į rašymo dabartį trumpam grįžtama tik tam, kad būtų išsakytas nusivylimas ja: „Kokie mes tada buvome romantikai! Širdį kartais suspaudžia, prisiminus tuos jaunystės entuziazmo metus, kurie vartotojiškos psichologijos simptomų akivaizdoje dabar atrodo panašūs į čiurlioniškų vizijų įkvėptą sapną“ (p. 216).
Atlikdamas 50-ties metų kūrybinio kelio apžvalgą, E. Mieželaitis jo centru tradiciškai laiko „Žmogų“: pirmasis etapas iki jo ir antrasis – po jo. Pirmojo rezultatai įvertinti kaip ne itin dideli (kaip išlygą poetas mini dvidešimtmečio jaunuolio parašytą romaną, kuris tebesąs stalčiuje), o antrojo, kuriam priskiriamas ir „Žmogus“, balansas daug svaresnis. Bet į detalesnes kūrybos charakteristikas poetas nesileidžia, primindamas, kad apie tai ne kartą kalbėta. Akivaizdu, kad E. Mieželaitis jaučiasi nuo anų 7-ojo dešimtmečio šlovės aktualijų gerokai nutolęs, kad tai jau istorija: „Pagaliau garbė, laurai, pjedestalai – tai tokie efemeriški vaizdeliai, kurių amžius labai neilgas. Ir neverta dėl to per daug nei grumtis, nei sielotis“ (p. 218).
Apžvelgėme specialiai kolektyviniams autobiografijų rinkiniams sovietmečiu rašytus E. Mieželaičio tekstus. Autobiografija – koncentruotas, specifinis žanras ir jam buvo keliami itin konkretūs ideologiniai reikalavimai. Laisviau ir plačiau E. Mieželaitis apie save rašė eseistinėse knygose, kurias jis pavadino „Žmogaus“ „antikomentaru“19; jas iš esmės galima traktuoti kaip išplėstinį autobiografijos variantą. Eseistikos knygose poetas grįžo prie jam atrodžiusių svarbiausių gyvenimo ir kūrybos epizodų: vaikystės, gimnazijos, karo metų… Pirmoji iš šių knygų, „Lyriniai etiudai“ (1964), yra ir sumanyta kaip fragmentiški memuarai ar autobiografija. Įžangoje E. Mieželaitis rašo, kad tokios knygos atsiradimą lėmė skaitytojas: esą gaunąs daug laiškų, kuriuose prašoma papasakoti apie save ir savo kūrybą20. Knygą sudaro penki skyriai, atitinką penkias laiko atkarpas: apie pirmąją rašoma remiantis motinos ir tėvo pasakojimais, apipintais savomis interpretacijomis ir komentarais. Piešdamas tėvo ir motinos paveikslus E. Mieželaitis pirmą kartą leidžiasi į gilesnę šeimos genealogiją: „Mano tėvas, kilęs iš vakarinės krašto dalies, atsinešė paveldėtą iš senelio Jurgio, kaimo dailidės, staliaus, dievdirbio ir smagaus išdaigininko, darbštų ir tvirtą būdą, aiškų, blaivų ir logišką protą, praktišką realų požiūrį į gyvenimą. Jis visada man kažkuo priminė „Metų“ poemos veikėjus. / Motina – priešingai, kilusi iš rytinės krašto dalies, ji buvo jautri, švelni, geros baranauskiškai lyriškos širdies, kraičio atsinešusi visą dainų, pasakų ir padavimų skrynią“ (p. 16). Čia pirmą kartą plačiau rašo ir apie savo seserį Mariją Mieželaitytę-Šalkauskienę, karui baigiantis su vyru pasitraukusią į Vakarus, apsigyvenusią Čikagoje21. Ji buvo vyresnė už brolį. E. Mieželaitis prisimena, kad, vaikystėje jam susirgus, sesuo labai rūpestingai jį slaugiusi, ir nuo to laiko juos siejo stiprus vidinis ryšys. Tėvui 1939 m. mirus, Marija brolį materialiai rėmė ir jam išvykus studijuoti į Vilnių. „Lyriniuose etiuduose“ cituojamas jos laiško iš Amerikos fragmentas: „(…tu kaltini mane, kad neišsaugojau tavo rankraščių… bet tau sunku įsivaizduoti, ką mudvi su motina išgyvenome, kai tu išvažiavai … Vieną dieną į namus įsiveržė būrys ginkluotų, baltais raiščiais persirišusių vyrų… jie stumdė motiną… išstūmė pro duris į kiemą… išvertė visą butą… tavęs ieškojo… Ligota motina neišlaikė… atgulė į lovą… po kelių mėnesių ji mirė… Aš ją palaidojau kapinių pakraštyje… Tau parodys jos kapą… pasodink gėlių… O kada tu pradėjai kalbėti per radiją į okupuotą kraštą, atėjo manęs paimti – norėjo išvežti darbams… Aš palikau namus… apsigyvenau su savo būsimu vyru… ištekėjau… Pasitraukdama armija mus išvarė apkasų kasti… Paskui varė vis toliau į vakarus… Aš dabar esu gailestingoji sesuo privačioje ligoninėje… Vyras dirba kontoroje… Galą su galu suduriame, bet labai pasiilgome namų, artimųjų, savosios žemės… (Iš sesers laiško)“ (p. 227). Po šios laiško citatos – daugiaprasmis lakoniškas įrašas: „Radijas pranešė: / – Mirė… Stalinas…“ Atlydžio metu lankydamasis JAV (1960) E. Mieželaitis turbūt buvo susitikęs su seserimi. Trečioje eseistikos ciklo knygoje „Horizontai“ (1970) yra eilėraštis „Žvaigždėm šią naktį lyja…“, dedikuotas „M. M.“, kuriame atkurta atsisveikinimo Čikagoje su seserimi situacija: „(Stovime vienas antro liūdną pagavę / Žvilgsnį… Gal paskutinį jau kartą?) Ave, / Maria! Ave, / Maria! / Ave!“ Atkūrus nepriklausomybę E. Mieželaičio vaikai Aurimas ir Daina lankė tetą Amerikoje.
Apie asmeninį privatų gyvenimą E. Mieželaičio autobiografijose pagal to meto etiketą nerašoma. Apie žmoną Stasę, vaikus Aurimą ir Dainą eseistikos knygose šiek tiek esama. Daugiau rašyta apie gyventas vietas: daugiausia – apie Kranto gatvę Kaune, kur 10 numeriu pažymėtame namelyje užaugo, ir T. Kosciuškos 13A–1 Vilniuje, prie Petro ir Povilo bažnyčios: šią Arkadijos idilija pavadintą gyvenamąją vietą (kiemelyje augo liepos, obelys, slyvos, eglė; kaimynai: varnėnai, kregždės ir Barokas) įamžino knygoje „Antakalnio barokas“. Justinas Marcinkevičius „Dienoraštyje be datų“ rašo, kad troleibusų stotelę prie E. Mieželaičio durų jie, jauni literatai, pavadinę tada poetišku vienos jo knygos vardu: „Žvaigždžių papėdė“… (p. 157). Literatas Vilius Baltrėnas, tuomet studentas, gyvenęs netoli E. Mieželaičio namų, kolektyvinėje atsiminimų knygoje „Lituanistai“ rašo: „Ir dabar su šiltu jausmu pravažiuoju pro tuos simpatiškus dviaukščius tarp Šv. Petro ir Povilo bažnyčios ir Čiurlionio menų gimnazijos. Pro langą prie troleibusų stotelės nuolat matydavome poetą Eduardą Mieželaitį, su didoku, puošniai languotu lagaminu – išsiruošusį, matyt, vėl į užsienio kelionę. Gyveno tuose pačiuose išmoningai sublokuotuose namuose, bute per du aukštus“22. „Antakalnio baroke“ esama lakoniško įrašo: „Baroko pašonėje, ant kalno, kapinaitės, kur po viena augalota pušimi amžiams užmigusi mano pirmoji dukrytė“ (p. 45). Eseistikos knygoje „Naktiniai drugiai“ poetas rašo apie vakarinius ir naktinius pasivaikščiojimus su draugais (dažniausiai su Kaziu Maruku ir Alfonsu Bieliausku) po miestą (maršrutas ėjo Antakalnio gatve iki Valakampių tilto, tada per Žirmūnus atgalios iki namų). A. Bieliauskas savo prisiminimuose23 daug rašo apie šiuos pasivaikščiojimus ir apie pokalbius, tiksliau – E. Mieželaičio monologus apie poeziją, rašytojus, estetiką, meną… Jie esą ir buvę tie naktiniai drugiai. Draugai skirstydavosi į namus, o E. Mieželaičio langas būdavo šviesus iki ryto – jis rašydavo dažniausiai naktį, kai viskas nurimdavo, šalia pasistatęs kavinuką stiprios juodos kavos, pasidėjęs pypkę24.
Prieš persikeldamas į Antakalnį, poetas dar gyveno Užupyje (Užupio g. 42–2), o 1973 m. persikraustė į butą Žvėryne (Adomo Mickevičiaus g. 32–24), kur, pragyvenęs daugiau nei du dešimtmečius (1973–1997), E. Mieželaitis ir mirė.
E. Mieželaičio gyvenimas kitų akimis
E. Mieželaičio Užupis paprastai minimas teatralų memuaristikoje25, pasakojant apie trumpai trukusį poeto meilės romaną su garsiąja aktore Monika Mironaite26, kuri su savo vyru J. Baltušiu gyveno šalimais. Bet susimylėjo jie Kijeve, per meno ir literatūros dienas 1954 m. Kai kas mano, kad tas jausmų trikampis visam laikui sugadino E. Mieželaičio santykius su J. Baltušiu. Amžininkų liudijimu, E. Mieželaitį globojo ne viena mūza, bet, atrodo, niekada jos nekėlė pavojaus šeimai27. Ir čia gal vieta parašyti keletą žodžių apie poeto žmoną Stasę – daugelio prisiminimuose ne tik gražią, bet ir išmintingą moterį, valingą asmenybę. Susipažino jie sunkiu laiku: tik ką baigęsis karas, Vilnius griuvėsiuose, nėra elektros, trūksta maisto… Turbūt tokių buitinių išbandymų neišlaikė iš Maskvos parsivežta pirmoji E. Mieželaičio žmona Lialia Markina28. Iš Maskvos menininkų elito šeimos (pasak A. Bieliausko, motina garsi kino režisierė) kilusi mergina turbūt išsigando provincijos nepatogumų ir neilgai trukus grįžo į Maskvą.
Tuo metu E. Mieželaitį užgriuvo ir anksčiau minėti tarnybiniai ir kūrybiniai nemalonumai, galėję baigtis net tremtimi, bet, E. Mieželaičio manymu, A. Sniečkaus iniciatyva buvo paliktas partijoje ir paskirtas „Jaunimo gretų“ redaktoriumi. Tuo depresyvios bohemos laiku E. Mieželaitis susipažino su Stase Šiupšinskaite, jauna pradinių klasių mokytoja. „Nereikalingame žmoguje“ E. Mieželaitis prisimena, kad jų santuoką pagreitinęs minėtasis 1946-ųjų metų Visuotinis rašytojų susirinkimas. Išėjęs iš salės pamatė už kolonos verkiančią savo merginą Stasę. „Kostas29 sakė, prašneko ji gražia savo suvalkietiška tarme, kad dabar tave išveš. Gal ir išveš, patraukiau pečiais, nežinau. Jeigu tave išveš, ryžtingai apsisprendė mano puiki suvalkietė, su tavim kartu važiuosiu ir aš. Sutinku, pasakiau aš, bet kol dar neišvežė, turim nueiti į metrikacijos biurą ir užsiregistruoti“ (p. 89).
Po dviejų dienų, spalio 4-ąją įvyko vestuvės. Tuometinę buitį, gyvenimo sąlygas geriausiai parodo poeto prisimenama vestuvių šventė: „Vakare į vestuvių balių atėjo mano fronto bičiulis, puikus prozininkas Jonas Marcinkevičius su žmona Maryte; elektros tada nebuvo, žvakių taip pat neturėjom, todėl virtuvėje užkūrėm plytą, atsidarėm dureles, į mus sruvo maloni šilima, šilima mus kaitino ir iš vidaus, užkandai buvo visas kepalas duonos, nebrangios tais laikais silkės, kažkokios daržovės, neatsimenu kas dar <…>. Gavau puikią, rūpestingą, su valingu suvalkietišku charakteriu žmoną – jaunutę mokytoją Stasę Šiupšinskaitę, kuri man gyvenime ir kūryboje daug padėjo ir kuriai aš paskyriau nemažą pluoštą kūrybos; ji iki mirties buvo man labai gera ištikima draugė ir mano nuoširdi padėjėja; per anksti po Černobylio avarijos ją atsiėmė mirtis“ (p. 89). S. Mieželaitienė mirė 1992 m. kraujo vėžiu.
Aleksandra Kubilinskienė, S. Mieželaitienės ir visos šeimos draugė, pasakoja30 ją buvus tvirto charakterio, ambicingą, kūrybingą moterį. Ištekėjusi ji nedirbo mokytojos darbo – vyras norėjo, kad rūpintųsi namais. Bet ji nebuvo tipiška namų šeimininkė: nemėgo virtuvės darbų, juos patikėjo tarnaitei; augino vaikus, rūpinosi vyro buities ir kūrybos reikalais: buvo jo, galima sakyti, sekretorė, pirmoji kūrinių klausytoja. Pati rašė dienoraštį, apie kurį vyras sužinojęs tik po jos mirties. Buvo graži, elegantiška moteris, mėgo puoštis, turėjo gerą skonį. A. Kubilinskienės žodžiais, E. Mieželaitis buvo gana pavydus vyras, kartais, S. Mieželaitienei su drauge užsibuvus kavinėje, keldavo scenas, kartą ir pati buvus iškviesta paliudyti, kad buvo su Stase. Mėgo žmonėtis, puikiai šoko; ne kartą lydėjo vyrą jo kelionėse: A. Bieliauskas prisimena, kaip ji laiminga šūkčiojo Katedros aikštėje maskviškių svečių draugijoje: „Ja byla Pary!.. Ja byla Pary!..“31
Ir namuose svetingai priimdavo vyro kolegas iš Maskvos – jų laiškai E. Mieželaičiui paprastai baigiasi prašymu perduoti sveikinimus žmonai, teiraujamasi apie vaikus. Mieželaičiai pinigų nestokojo ir suvalkietiškai jų neskaičiavo: vyro prašymu Stasė pirko dovanas į Rašytojų sąjungą atvykstantiems svečiams, rengė priėmimus namuose, „Stasės salone“, A. Bieliausko žodžiais. Taip buvo E. Mieželaičiui pasiekus sąjunginį pripažinimą, bet ir pokario laikais jos namų durys buvo atviros vyro draugams, jauniesiems rašytojams. Juozas Macevičius viename laiške, adresuotame S. Mieželaitienei32, rašo, kad yra jai dėkingas ir už duonos kąsnį, ir už žmogišką supratimą, paramą. A. Bieliauskas, kurį laiką buvęs vienu artimiausių E. Mieželaičio draugų, ne kartą savo prisiminimuose mini S. Mieželaitienę – priklausomai nuo to, kaip klostėsi jo santykiai su E. Mieželaičiu, kito ir S. Mieželaitienės vertinimas: nuo energingos, rūpestingos, kantrios iki valdingos, budrios ir gudrios. O poeto žmonai iš tiesų reikėjo ir kantrybės, ir gudrumo, ir diplomatijos. E. Mieželaitis, kaip jis pats autobiografijoje rašė, iš tėvo buvo paveldėjęs polinkį į alkoholį, su kuriuo grūmėsi visą gyvenimą. Valdžios malonės ir nemalonės, dvilypis balansavimas tarp viešos ir privačios laikysenos, kūrybos įtampos poetą skatino atsipalaiduoti, užsimiršti su „velnio lašais“. Vieša paslaptis, kad sovietmečiu ne vieno rašytojo žmona, prasidėjus vyro daugiadienėms, kreipdavosi pagalbos į medikus33. A. Bieliauskas yra aprašęs vieną tokį atvejį Maskvoje: nuvykęs ten tarnybos reikalais ir apsistojęs viešbutyje, atrado ten E. Mieželaitį, pasak budinčiosios, jau kelinta diena neišeinantį iš kambario: durys atlapos, draugai maskviečiai, jos žodžiais, brodiagos, mėgstantys būti vaišinami, eina būriais, ir nežinia, kuo čia visa baigsis. A. Bieliauskas paskambino į Vilnių S. Mieželaitienei, ir kitą rytą ji jau žvaliai žengė viešbučio koridoriumi vyro kambario link. Budinčioji lengviau atsiduso: kai tik atvažiuoja Benjaminovičiaus žmona, viskas susitvarko34.
1981 metais, pradėjęs 7-ąją dešimtį ir minėdamas santuokos 35-metį, E. Mieželaitis parašė trijų eilėraščių ciklą „Trys dedikacijos žmonai“, kuriame dėkoja, kad ji narsiai pakėlė jiedviem tekusius išbandymus: pokario nepriteklius, alkoholį, visuomeninės padėties sūpuokles.
Vidudienis, o visos žvaigždės žiba!
Ir kur! Tarytum valkatos – griovy.
Tu nevadink šių žodžių nei kūryba
Ir nei vaidyba – mes visi savi.
Tu tas žvaigždes ryte iš griovio sėmei,
Kai girtas aš voliojausi jame, –
Dėliojai mano būsimai poemai
Jas kaip žodžius, pakvipusius žeme.
<…>
Prirink tų mėlynų žvaigždžių iš griovio,
Suverk žibuoklių pynę – kaip seniau. –
Aš girtas – vos ant kojų bepastoviu,
Tačiau Pegaso aš nepraganiau!
Šis ciklas kartu su kitais, skirtais anūkei Ugnei ir sau pačiam, septintame „Raštų“ tome („Nikė“, 1985) sudaro skyrių „Namų židinys“. Autobiografinis motyvas E. Mieželaičio poezijoje ir anksčiau buvo dažnas: „Lyriniuose etiuduose“ jis buvo eiliuotai sukūręs „Šeimos portretus“ (motinos, tėvo, sesers), vaikiškų piešinių maniera – ne vieną savo portretą ir šaržą; vieną rinkinį pavadinęs „Autoportretu“ (1962), o ir „Žmogų“ galima įsivaizduoti kaip apibendrintą paties poeto „Aš“. Aštuntajame dešimtmeyje, kai avangardinius E. Mieželaičio užmojus keitė meditacinė, autorefleksinė linkmė, autobiografizmas išliko svarbiu teminiu motyvu (ciklai „Curriculum vitae“, „Gėlių tautos aborigenai“). Pasakotojas darėsi vis įdomesnis pats sau, jau nesitenkindamas „vaikiškais piešiniais“, o rimtai ar žaismingai apmąstydamas savo gyvenimą, patirtį, kūrybos prasmę. „<…> Studijavau, beje, aš teisę, / Todėl juridiškai teisme / Aš bylinėjausi šią baisią / Akimirką ir su žeme. // Ir neištirpo trapūs vaško / Sparnai, kuriais žvaigždes kliudžiau. / Neišdaviau žvaigždžių ir, aišku, / Šios lyros aš nepražudžiau“35. E. Mieželaitis yra vadinamas „įcentriniu poetu“ (Rimvydas Šilbajoris), kai pretekstu rastis poezijai tampa į poeto akiratį pakliuvę pasaulio reiškiniai: tai gali būti gamtos grožis, meno kūriniai, civilizacijos pasiekimai ir pan. Dabar tokiu pretekstu kūrybai ima darytis ir savo gyvenimas, būsenos, apmąstymai.
Pradėjęs leisti savo „Kūrinių seriją“ (10 t., 1974–1981), o po jos ir „Raštus“ (8 t., 1982–1985), E. Mieželaitis naujus eilėraščius skelbė ne atskiromis knygomis, o publikavo kultūrinėje spaudoje ir dėjo į rengiamus tomus. Dėl to atrodė, kad tasai dešimtmetis poeto kūrybinėje biografijoje yra tuštokas, bet iš tiesų taip nėra – tiesiog „Raštuose“ nauji kūriniai ištirpo tarp senesnių tekstų. „Raštai“ nėra geras būdas naujiems kūriniams – o jų būta įdomių, pasiekti skaitytoją.
Be „traukiny, lėktuve, viešbuty“ rašytų kelionių įspūdžių eilėraščių, vis daugiau radosi poetinių tekstų, įkvėptų Lietuvos gamtos. Ir minėtame „Raštų“ septintame tome „Namų židinį“ papildo „Santakos nesantaikų“ ciklas, kiti „bloknotiniai“ eilėraščiai. Jie yra smagiai autoironiški, žaismingi, gyvi dėl juntamo kūrybos džiaugsmo kibirkšties, išradingos metaforikos. Ši E. Mieželaičio vėlyvosios sovietinės kūrybos fazė yra esmingai susijusi su Santakos kaimu Švenčionių rajone, kur jis turėjo nusipirkęs sodybą. Čia su šeima nuo 1974 m. leisdavo vasaras. Sovietmečiu menininkai išimties tvarka turėjo teisę įsigyti vasarnamius. Sodyba yra labai gražioje vietoje – Žeimenos ir Lakajos upių santakoje, šalia Labanoro giria.
Pasisekė ir su kaimynais: sodybą pirko iš Lenkijoje gyvenančio poeto Henriko Šilkinio pusbrolio Vincento. Šalia buvo Henriko tėvo Ignaciaus Šilkinio namai; su juo ir su jo sūnumi, kuris vasaromis čia taip pat atvažiuodavo, labai gerai sutarė: šnekučiuodamiesi apie poeziją ir kitus pasaulio reikalus praleisdavo ne vieną valandą. Abu poetai vienas kitam yra dedikavę eilėraščių. Vasaros ritualus pas Mieželaičius ir pas Šilkinius savo atsiminimuose labai gyvai yra aprašęs taip pat Labanoro girios gyventojas, argirdiškis poetas Albinas Bernotas atsiminimų apie E. Mieželaitį knygoje „Post scriptum“ (2008). Nuošaliame dviejų kiemų Santakos kaimelyje E. Mieželaitis atitrūkdavo nuo valdiškų reikalų, pasinerdavo į civilizacijos mažai paliestą gamtos pasaulį. Čia jo laukė visai kitokie užsiėmimai: pradedant kiemo darbais (kapojo malkas, kasė lysves, pjovė žolę, dažė tvoras), baigiant meškeriojimu, grybavimu, pasivaikščiojimu po apylinkes, visur lydint „rusvam kaip rudens miškų liepsna seteriui“. O ir svečių, nors nemažas atstumas nuo Vilniaus, netrūkdavę, nes E. Mieželaitis juos mokėjo, pasak A. Bernoto, bajoriškai priimti ir užimti. E. Mieželaitis čia buvęs kitoks nei Vilniuje: paprastas, draugiškas, jaukus. Alfonsas Žvilius, E. Mieželaičio „Kūrinių serijos“, „Raštų“, rinktinės „Mano lyra“ (1979) dailininkas, prisimena, kad buvo labai nustebintas, kai poetas nuvalytus grybus tiesiog dėjo į keptuvę prieš tai jų visai neapviręs – taip paruošti grybai buvę labai skanūs ir aromatingi, ypač dar užtvirtinti „stipresniu padažu“36.
Be visų šių malonių užsiėmimų, E. Mieželaičiui Santakoje ir gerai rašėsi. Visur eidavo su bloknotu ir pieštuku, atėjus į galvą frazei, minčiai, idėjai čia pat sėsdavosi ir užsirašydavo. Santakos erdvė ir būsenos įamžintos ne viename E. Mieželaičio eilėraščių cikle. Į vieną vietą skyriuje „Santakos dienoraštis“ jie surinkti šeštoje „Kūrinių serijos“ knygoje „Tekstai“ (1977). Ketvirtajame „Raštų“ tome („Pantomima“, 1983) nauji eilėraščiai taip pat iš Santakos įspūdžių (ciklai „Santakos elegijos“, „O režisierius laikas“, „Kaimo senis“, „Rudeninė lyra“, „Metų laikai“). Skyriumi „Santakos mozaika“ prasideda eseistinės prozos knyga „Mūza ir upėtakis“ (1984). Apskritai Santakoje E. Mieželaitis per vasarą parašydavo didžiumą metų tekstų, kuriuos rudenį grįžęs į Vilnių galutinai sutvarkydavo, suredaguodavo ir atiduodavo leidybai37.
Aš gyvenu dabar draustiny
Tarp kiškių, briedžių ir vilkų.
Gyvenimą kaip įprastinį
Žabų pundelį sau velku.
Jaučiuosi čia vilkų ir briedžių
Kompanijoje maloniau,
Negu poetų ir poečių,
Kurių malonę praganiau38.
Iš paskutiniais metais rašytų E. Mieželaičio dienoraščių lieka labai vienišo, visų pamiršto, nuvertinto poeto vaizdas. Poetas taip jautėsi, bet nebūtinai taip ir buvo. Kaip rodo ir dienoraščio kai kurie įrašai, ir literatūros žmonių prisiminimai (Valentino Sventicko, Leono Peleckio-Kaktavičiaus, Algimanto Baltakio, Mykolo Sluckio…), poetas buvo kviečiamas dalyvauti ir „Poezijos pavasario“ almanache, festivalio renginiuose, buvo prašomas eilėraščių „Varpų“ almanachui, esama publikacijų ir kituose kultūros leidiniuose. Buvo recenzuojamos jo naujos knygos: A. Marčėnas, Audinga Peluritytė rašė apie „Laidą“, Sigitas Parulskis ir Kęstutis Navakas – apie „Consonetus Helenai“, Benediktas Januševičius – apie rinkinį „Saulės vėjas“. Recenzijos nebuvo panegirinės, bet dalykiškos ir korektiškos. Janina Riškutė „Laidos“ proga „Literatūroje ir mene“ publikavo pokalbį su poetu. Kūrybai E. Mieželaitis tebeturėjo energijos bei valios: štai kad ir toks dienoraščio įrašas: „Vakar pradėjau, o šįryt atsikėlęs apie pusę šešių ryto baigiau rašyti dar vieną eilėraštį ciklui „Baltas perversmas“. 95.12.29. Rytas.“39
Pavyzdžių būtų ir daugiau; pagaliau „Nereikalingas žmogus“ parašytas vienu atsikvėpimu, per mėnesį! O ir kiti dienoraščio įrašai – nors minoriški, bet kiek juose gyvo domėjimosi tuo, kas vyksta valstybėje, ekonomikoje, kultūroje, literatūroje. Nesvarbu, kad poeto vertinimai ir komentarai dažnai kritiški. Kaip paskutinį argumentą, kad E. Mieželaitis iki pabaigos buvo ne savo „autoportreto šešėlis“, kaip rašė „Laidos“ cikle „Autoportreto anatomija“, o dvasios tapatumą išlaikęs originalas, papasakosiu iš Deimantės Kukulienės išgirstą istoriją: vieną dieną paskambina Valdui [Kukului] E. Mieželaitis ir pakviečia užeiti pas jį į svečius: žmona Elena darbe, vienam nusibodę, nori pasikalbėti. Tokie dviejų poetų pasikalbėjimai kadaise buvę ne retenybė, ir Valdas, pasiėmęs pokalbiui būtiną atributiką, išėjo. Dialogas (o gal kaip „Naktinių drugių“ laikais monologas?) aiškiai buvo produktyvus, ir E. Mieželaitis jo tęsiniui ištraukė šį tą iš savo atsargų. Po kurio laiko Valdas susigriebė, kad monologo žanrą perėmęs jis, o poetas ant sofos nepatogiai kryptelėjęs sėdėdamas ramiai miega. Kaip atsakingas žmogus, Valdas apie viską pagalvojo: kad klasikas nenukristų, pats jį ištiesė ant kilimo ir tvarkingai išėjo namo. Grįžusiai E. Mieželaitienei, pamačiusiai vyrą ant grindų, vos širdis nesustojo: pamanė, kad jam nutikusi nelaimė, infarktas ar dar maža kas. Ką E. Mieželaitienė vėliau telefonu temperamentingai sakė Valdui, istorija nutyli.
1 Marčėnas A. Angelas. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 144.
2 Marčėnas A. Būtieji kartiniai: apžvalgos, įžvalgos, peržvalgos. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 46.
3 Mieželaitis E. Nereikalingas žmogus: akcentai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – P. 127.
4 Šepetys L. Negeri užrašai: 1955–1990. – Vilnius: Žuvėdra, 2014. – P. 366–367.
5 „Ar reikalinga kam nors dar mano lyra?“: Nijolės Storyk pokalbis su Mieželaičio vaikais: Aurimu Mieželaičiu ir Daina Mieželaityte bei antrąja poeto žmona Elena Mieželaitiene // Ekstra. – 2002. – Nr. 35. – P. 23.
6 Mieželaitis E. Nereikalingas žmogus: akcentai. – P. 18. Toliau leidinį cituojant puslapis nurodomas tekste.
7 Antai LTSR RS plenumo diskusijų stenogramoje (Lietuvių literatūros ir meno archyvas. – F. 34. – Ap. 1. – B. 342. – L. 5) užfiksuota, kad 1957 m. autobiografijų rinkinys iš pradžių pro cenzūrą nepraėjo, nes rašytojai vengė akcentuoti savo ideologines pažiūras. Žr.: Šulcė S. Už Rašytojų sąjungos susirinkimų durų: rašytojų elgsena sovietmečiu 1953–1964 m. // Naujasis židinys–Aidai. – 2015. – Nr. 4. – P. 44.
8 Jonas Juškaitis apie savo dalyvavimą paskutiniame sovietmečiu leistame autobiografijų rinkinyje prisimena: „1987 metų knygai buvo išsiuntinėti raštai – rašyti apie savo gyvenimus Spalio revoliucijos septyniasdešimtmečio dvasia: dėl tos dvasios ir knyga dvejus metus vėlavo… <…> Buvau iškviestas į leidyklą, redaktorė pasisodino prieš skyriaus vedėją A. Mickienę ir pradėjo darbą su autoriumi, nes, kaip sužinojau, mano autobiografija „konfrontuoja su visa knyga.“ Žr.: Juškaitis J. Nuotykiai literatūros mašinų skyriuje // Rašytojas ir cenzūra. – Vilnius: Vaga, 1992. – P. 94.
9 Kad pokario metais E. Mieželaičiui visai realiai buvo iškilęs klausimas išlikti ar neišlikti, rodo kad ir toks fragmentas iš J. Baltušio, LTSR Rašytojų sąjungos partinės organizacijos sekretoriaus, ataskaitinio pranešimo (1950 m. lapkričio 29 d.): „Liūdniausia padėtis yra su komunistu E. Mieželaičiu. Drg. Mieželaitis jau ne kartą buvo kritikuojamas už nesibaigiantį girtuokliavimą, už nenorą dirbti kūrybinį darbą, už apsileidimą pareigų pildyme. Ir drg. Mieželaitis žadėjo ne kartą ištaisyti savo klaidas. Tačiau viskas tęsiasi po senovei. Mieželaitis smunka tiesiog žemyn. Jo girtavimai ir skandalai viešose vietose pasidarė beveik kasdieniniu reiškiniu. Jis ignoruoja bet kokią drausmę, nepildo savo, kaip komunisto, prievolių. <…> Surenkant partinius mokesčius, iš Mieželaičio tenka plėšte išplėšti, kadangi jis tiesiog atsisako mokėti, aiškindamasis neturįs pinigų. Negana to, būdamas girtame stovyje, o tai atsitinka pastoviai, Mieželaitis pliauškia visokius niekus, šmeižia ir niekina partinius draugus, nusirita net iki antitarybinių pliauškalų. Atrodo, atėjo laikas baigti su tokiais reiškiniais“ (Rašytojas pokario metais: dokumentų rinkinys. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 267).
10 Tarybų Lietuvos rašytojai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957. – P. 329. Toliau cituojant leidinio puslapiai nurodomi tekste.
11 Pranas Oleka – 1944–1947 m. LKP CK skyriaus vedėjo pavaduotojas, 1947–1950 m. LTSR MT pirmininko pavaduotojas.
12 Tomas Venclova savo kelionės dienoraščiuose mini, kad keliaudamas po Japoniją traukinyje šnekučiavosi su Vasilijum Aksionovu apie Lietuvą; šis pasakojo, esą „išgėręs Mieželaitis verkdavęs, kad „ruskiai išvežė ketvirtadalį tautos“ (Venclova T. Ligi Lietuvos 10 000 kilometrų. – Vilnius: Baltos lankos, 2003. – P. 25).
13 1946 m. E. Mieželaitis ir už poeziją (rinkinys „Tėviškės vėjas“ (1946), ir už LLKJS CK sekretoriaus veiklą (organizavo respublikoje jaunųjų ūkininkų ratelius) buvo apšauktas nacionalistu, atleistas iš pareigų, nespausdinamas ir viešai neminimas – jo žodžiais, tapo kolektyviniu „ir kt.“
14 E. Mieželaitis tuo metu yra parašęs gerų kūrinių vaikams. Antai poema „Zuikis Puikis“ (1949) sulaukė ne vieno leidimo; dabar skaitytojai kartais ją priskiria vaikų literatūros klasikui Vytei Nemunėliui (Bernardui Brazdžioniui). Pagal šią poemą kompozitorius Sigitas Mickis sukūrė kamerinę operą vaikams „Zuikis Puikis“ (jos premjera LNOBT įvyko 2015 03 14). Beje, neilgą laiką E. Mieželaitis dirbo Grožinės literatūros leidykloje Vaikų literatūros skyriaus redaktoriumi; jį 1949 m. pakeitė Aldona Liobytė. Pokariu aplinkybių priverstas išbandyti rašymą vaikams E. Mieželaitis šios kūrybinės patirties nepamiršo ir vėliau. Kartu su kartojamomis senų kūrinių laidomis skelbė ir naujus tekstus – pasaką „Neringa“ (1968), „Dainos dienoraštį“ (1973), „Žaliąją polikliniką: tris rožes mergaitei Ugnei“ (1989) ir kt.
15 Tarybų Lietuvos rašytojai. – Vilnius: Vaga, 1967. Toliau cituojant leidinio puslapiai nurodomi tekste.
16 Tarybų Lietuvos rašytojai. – Vilnius: Vaga, 1977. Toliau cituojant leidinio puslapiai nurodomi tekste.
17 Toks pat „Žmogaus“ traktavimas išlikęs ir „Nereikalingame žmoguje“.
18 Tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijos: L–Ž. – Vilnius: Vaga, 1989. Toliau cituojant leidinio puslapiai nurodomi tekste.
19 Jį sudaro šešios eseistikos knygos: „Lyriniai etiudai“ (1964), „Naktiniai drugiai“ (1966), „Montažai“ (1969), „Horizontai“ (1970), „Antakalnio barokas“ (1971), „Iliuzijos bokštas“ (1973). Šias knygas E. Mieželaitis apibūdino kaip hibridinį žanrą, kaip metraščius, kitur dar – kaip individualų epą.
20 Tokių laiškų po „Žmogaus“ rusų kalba pasirodymo, kaip rodo poeto archyvo duomenys, jis gaudavo iš visos Sovietų Sąjungos.
21 Kalbama apie pasitraukimą į Sovietų Sąjungą karui prasidėjus.
22 Lituanistai: 1957–1962 m. Vilniaus universiteto studentų lituanistų atsiminimai. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2014. – P. 25.
23 Bieliauskas A. Molinis kalnas. – Vilnius: Pradai, 1999. – P. 404–416.
24 A. Bieliausko žodžiais, jų turėjo ar ne septynias; labiausiai mėgo su Mefistofelio atvaizdu.
25 Pranas Treinys knygoje „Atsisveikinus su teatru“ (1998) cituoja M. Mironaitę: „Poeto meilė mane užklupo staiga kaip taifūnas ir truko tik šešias savaites“ (p. 354–355).
26 M. Mironaitės įrašas dienoraštyje apie tai, kad galėjo būti rimta: „Kas mane asmeniškai sujaudintų? Kada buvo toks stovis. / Ne tas, ne tas – ieškau praeity asmens. Ir staiga – Kijevas – pradžia, galėjusi pakeisti visą mano buitį ir sielą“ (Jakševičiūtė D. Monikos Mironaitės gyvenimo romanas. – Vilnius: Alma littera, 2008. – P. 114). Turbūt apie tai 1976 m. data pažymėtas E. Mieželaičio 15 eilėraščių ciklas „Pavėluoti sonetai“: „Ar tu atsimeni šventos Onos bažnyčią? / Tu žydro angelo žingsniu ėjai gatve. / Aš, jaunas ateistas, tyčia ar netyčia / Atsiklaupiau. Tačiau pirmiausia – prieš tave“ (Mieželaitis E. Raštai: Pantomima. – T. 4. – Vilnius: Vaga, 1983. – P. 606).
27 Vito Areškos prisiminimų knygoje „Kumelė Emilja“ (2007) skaitome: „Rašydamas mokiniams knygelę, norėjau į ją įdėti ką nors įdomaus iš poeto asmeninio gyvenimo, įdėti kokią nors meilės istoriją. – Kai skaitote mano knygas, – kalbėjo poetas, – ten ir surandate visus meilės nuotykius. Arba bent užuominas į juos“ (p. 319).
28 Apie tai, kaip Maskvoje buvo švenčiamos E. Mieželaičio vestuvės, „Naujojoje Romuvoje“ (1997, Nr. 3) rašė Vanda Žemaitytė.
29 Turbūt Kostas Kubilinskas.
30 Iš autorės pokalbio su Aleksandra Kubilinskiene (2013 10 22).
31 Bieliauskas A. Molinis kalnas. – P. 423.
32 „Miela Stase, / Aš Tau noriu iš visos širdies padėkoti šiandien už viską – už duonos kąsnį studentavimo metais, už tą jaukumą ir meilę, kuri supo mano pirmuosius poezijos žingsnius mūsų nuostabiajame Užupyje. Aš visada stebėjaus Tavo širdies platumu, nors Tu iš priešingos man Lietuvos dalies, apie kurią ne visada galvojama taip. / Linksmų Tau švenčių, mūsų geras Žmogau ir bičiuli. / Tavo Juozas (Tuo metu, kai Edzka eina posėdžiauti į Kremlių…)“ [1967. – F. 27. – Ap. 2. – B. 394. – L. 21]
33 Kostas Korsakas laiške iš Maskvos (1954 12 15), kur dalyvavo SSRS Rašytojų sąjungos suvažiavime, savo žmonai, rašytojai Halinai Korsakienei rašė: „Dabar pora pletkų. Mieželaitis su mumis į suvažiavimą neatvyko: serga savąja liga, gal atvyks vėliau, bet padėtis, atrodo, rimta, nes jau turėjo įsikišti gydytojas. Aplamai ir pikta, ir liūdna, ir gaila talentingo žmogaus“ (Literatūra ir kalba. – XXII (1995). – P. 327).
34 Bieliauskas A. Pažink savo artimą: abipus Rubikono, IV. – Vilnius: Pradai, 2001. – P. 271–273.
35 Mieželaitis E. Raštai. – T. 7. – Vilnius: Vaga, 1985. – P. 144.
36 Eduardas Mieželaitis: post scriptum. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – P. 324.
37 Rengdamas spaudai ketvirtąjį „Raštų“ tomą E. Mieželaitis redaktorei Stasei Budrytei rašė: „Aš štai palieku Jums į šį (4-tą) tomą dar nedidelį ciklą „Metų laikai“, kurį iš senesnių ir tik ką parašytų eilėraščių pavyko suklijuoti rudeninėje Santakoje (Dieve mano, kaip ten gerai rašosi – kaip gera ten gyventi!)“ (S. Budrytės asmeninis archyvas).
38 Mieželaitis E. Raštai. – T. 4. – P. 304.
39 Mieželaitis E. Dienos akcentai // Metai. – 1999. – Nr. 10. – P. 113.
Viktorija Daujotytė. Maironis ir Justinas Marcinkevičius
2016 m. Nr. 2
Jis [Justinas Marcinkevičius] vykdė
panašią funkciją, kaip ir Maironis.
Vytautas Kubilius, „Dienoraščiai, 1976–2004“
Išeities taškas, formuluojant jungtį tarp Maironio ir Justino Marcinkevičiaus, – tauta, lietuvių tauta, į kurią vienu ar kitu būdu yra sutelktos abiejų poetų aspiracijos. Kaip bendruomenė, kaip etnosas, tauta tebėra. Bet ar tikrai tauta tebėra dabartiniame mąstyme apie žmogų, jo pasaulį, vertybinius pasirinkimus? Vytautui Kubiliui prieš gerą dešimtmetį šis klausimas dar nekilo, tad jis galėjo formuluoti ir aiškų ryšį tarp Maironio ir Just. Marcinkevičiaus. Mums jau kyla. Klausiame, ar dar tebejaučiame, kad priklausome lietuvių tautai? Ar mums ją skauda? Ar ji skauda mumis? Ar besame tik chaotiškai judančios dalelės pasaulio vandenyne – migruojančios ir emigruojančios? Jei nebejaučiame savo tautos, jei nebesame jos įpareigoti, didžioji dalis mūsų nacionalinės kultūros, taip pat ir Just. Marcinkevičius, mums nebeturi nei reikšmės, nei prasmės. Beprasmiai ir visi vertinimai bei kolizijos. Kai mums nebebus įdomus Just. Marcinkevičius, po kurio laiko turėtų neberūpėti ir Maironis. Už Maironio – Adomas Mickevičius. Tarp Maironio ir Just. Marcinkevičiaus – Vincas Mykolaitis-Putinas, ne kartą kalbėjęs apie tautos ir literatūros ryšį, apie literatūros tautiškumą, kurį lemia kūryboje „įkūnyta tautos psichika – jos jautimo ir mąstymo būdas, jos charakteris, jos individualinis pasaulio reiškinių pergyvenimas“ („Tautosakos reikšmė“).
Just. Marcinkevičius tarsi atitinka lietuvio psichinį vidurkį, lietuviškumo archetipą, patį bendriausią žmogaus tipą: yra arti gamtos, bet ir nesunkiai pereinantis į kultūrą, iš paviršiaus nuolaidus, ypač dėl neesminių dalykų, gebantis prisitaikyti, bet viduje kietas, nepalenkiamas; palankus kitam, bet saugantis savo, sūniškas, broliškas, tėviškas, išsilaikantis pačiame lietuvių prigimtinės kultūros etiniame centre, artimesnis saviesiems ir svetimesnis pasauliui, labiau uždaras negu atviras. Tai patvirtina ir ištartis apie žmogaus ir tautos ryšį („Man svarbiausi du dalykai: žmogus ir tauta. Kitais žodžiais: žmogus tautoje“), priklausanti poeto programai, pamatiniams principams. Maironis dar perėmė LDK istorinį heroizmą, akcentavo vyriškumą, ragino stoti „vyrs į vyrą“. Just. Marcinkevičius, ir žvelgiant į jį iš Maironio, sustiprino moteriškąjį lietuviškumo polių. Jau po pokario kraujo, heroikos, bent kuriam laikui pralaimėjus bylą dėl laisvės, Lietuva turėjo labiau išnaudoti moteriškąsias galias: stiprumą, kylantį ir iš silpnumo, iš gebėjimo prisitaikyti ir išsilaikyti. Vien moterų galiomis gilusis moteriškumas nėra išskleidžiamas, tarsi turi būti perjaustas, išbandytas vyrų. „Socialistinis realizmas“ buvo grubus, karikatūrinis vyriškumas. Reikėjo rasti jam atsvarų – ir pirmiausia tai buvo padaryta lyrikoje, dalyvaujant ir Just. Marcinkevičiui, veikiant intensyviau nei kiti to laiko poetai, įgijus pasitikėjimą. Pasitikėjimas, kaip ir tikėjimas, nėra paprastai paaiškinamas.
Svarbiausia, ką Just. Marcinkevičius davė okupuoto laiko lietuviams, – atgaivintas ir iš naujo sukurtas poetinis lietuviškumo branduolys, lyg koks mentalinis kodas, kuris leidžia žmogui pajusti savo tautinę priklausomybę arba tapatybę. Šią funkciją atliekantys arba misiją vykdantys kūriniai negali būti nei avangardiški, nei novatoriški, jie turi laikytis tautos pasaulėvokos, jos gylio ir jos ribų, būti kiek galima arčiau jutimus bendrinančio dainavimo ar giedojimo. Vienas iš svarbiųjų šio kodo Just. Marcinkevičiaus kūrinių yra „Lopšinė gimtinei ir motinai“, iš 1981-ųjų, vienijančios, jungiančios galios, vėlyvoji himniška pasija, artima Maironio giesmėms, bet intymesnė – gimtinės ir motinos, tad ir moteriškesnė.
Jei šiandien ir mažiau galvojame apie tautą (arba, veikiami kosmopolitinių nuostatų, stengiamės negalvoti), tai nereiškia, kad tautos klausimai išnyksta. Jie negali išnykti, nes kyla iš paties žmogaus, tad tik tarsi nueina į gilumas, kur slepiamos mūsų neliečiamos, ne visų ir žinomos atsargos. Poezija, bent dalis poezijos, priklauso būtinosioms tautos atsargoms. Kaip ir požeminiai vandenys, gėlo vandens atsargos. Todėl taip bijome dėl jų, bijome ir modernių gręžinių. Bijome ir baimės priežasčių visai nesuvokdami; jos neiškyla į paviršių.
Kiekvienos tautos literatūros klasika, vienaip ar kiek kitaip suvokiamas jos kanonas, yra susijęs su nelengvai nusakomomis ar išsakomomis tautos, bendruomenės vertybėmis, būtinosiomis atsargomis. Dėl vertybių nesutariama, ginčijamasi, netgi konfliktuojama. Ypač tais atvejais, kai tos vertybės yra išbandomos pažeidimais, klaidomis, padarytomis ir be laisvos savo valios. Bet ką daryti? Kaip mąstyti lietuvių lyriką be Salomėjos Nėries? Kaip suvokti priklausomybės laiką be Just. Marcinkevičiaus? Galima nujausti, kad Just. Marcinkevičius jau įeina į lietuvių literatūros klasikų rikiuotę, užima joje savo vietą. Įeina nelengvai, netgi skausmingai. O ar būna kitaip? Ar kitaip yra su Antanu Baranausku, jei pažvelgsime į jį kad ir jaunojo Vaižganto akimis, ar kitaip su Maironiu, girdėjusio negailestingą jaunesnių „labanakt“, su V. Mykolaičiu-Putinu, juolab su S. Nėrimi? Įtampos, konfliktai, kovos, kurios vyksta ir kūrėjams jau nebedalyvaujant, be jų žodžio, be jų valios. Galima būtų trumpai ištarti: tautos literatūros klasika yra jos neliečiamosios atsargos, klasika yra tai, dėl ko tenka apsispręsti ir tiems, kurie literatūra mažai tesidomi, mažai ar beveik ir visai jos neskaito. Tiems, kurie mažai teskaito, klasikos autorius nuvertinti, nubraukti yra lengva. Bet klasika skaito mus visus, tad ir esame visi įtraukti į vienokius ar kitokius sprendimus bei apsisprendimus. Tą rodo ir intensyvus, gausus žmonių reagavimas į kokią nors Just. Marcinkevičiaus problemą, jei tik ir komentarų būdu. Literatūros sociologijos labui būtų gerai bent vieną komentarų korpusą, bent kokius penkis šimtus, išsaugoti ateičiai, bandyti juos suvokti nūdienos problemų požiūriu.
Just. Marcinkevičiaus laikas, nepasirinktas ir nepasirenkamas, tebėra jautrus ir skaudus, toks yra ir jo kelias į klasiko rangą. Aišku, ne absoliutų; apie absoliutumą, kaip ir apie amžinybę, mes nieko negalime nei žinoti, nei pasakyti. Esame Just. Marcinkevičiaus ir perspėti: „Viskas keičiasi, viskas juda, eina, ir mes nežinome – kur link“ („Dienoraščiai ir datos“, 2001, p. 423). Bet klasikai, jei ir skirtingai ją suvokiame, suteikiame svarbiausią vaidmenį tautos vieno ar kito laikotarpio mentalinėje erdvėje. Tą vaidmenį labiausiai ir galime suvokti pasitelkdami literatūros ir kultūros autoritetus, jau lyg ir pastovius dydžius, peržengusius šimto ar pusantro šimto metų slenkstį. Viena tokių atramų lietuvių kultūroje yra Maironis. Dėl jo nebesiginčijame. Beveik nebe. Ir S. Nėris sunkią sąmonės sąskaitų valandą galėjo kreiptis tik į Maironį.
Sudėtingu ir lemtingu Lietuvai laiku (maždaug nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio vidurio iki pabaigos) Maironio buvimas darėsi vis labiau juntamas, tarsi grįžtantis. Aktyviausiems, sykiu ir gana poliarizuotiems to laiko poetams Just. Marcinkevičiui ir Sigitui Gedai Maironis buvo aiškiai svarbus, tarsi ieškota dialogo su juo. S. Gedos ciklas „Maironio mirtis“ (1984–1985), Just. Marcinkevičiaus – „Pavasario balsai Pasandravy“ (1988), susieti su 125-osiomis Maironio gimimo metinėmis. Ciklus žymi ne tik ryškiai skirtingi, bet ir poliariški mentaliniai akcentai: naujumui, naujai perspektyvai drąsiau atsiveriantis S. Geda pačiu ciklo pavadinimu taria Maironio mirtį, lyg kokios mentalinės epochos pabaigą. Just. Marcinkevičius, teberašantis Maironio poetinių struktūrų dvasioje, ją pratęsiantis, akcentuoja (ir pakartodamas) pavasarį, pavasario balsus, vadinasi, ir atgimimą, atsinaujinimą, viltį. S. Gedos „Epitafija“, baigiamoji sonetų ciklo dalis, itin ryškina laukiamą ribą, tarsi šaukiami mentalinių pokyčių ženklai:
Čia guli didis – Lietuvos žmogus.
Kartybių taurę spėjo jam supilti.
Naujoj kovoj ir per naujus vargus
Atgausim Laisvę, Amžinybę, Viltį.
Tai patys ankstyvieji laukiamo naujo Lietuvos atgimimo, prasidėsiančio po kelių metų, šaukiniai. Poetas – Lietuvos žmogus. Be tautos didelio poeto būti negali, be tautos balso, bylojančio poeto balsu. Tautos mentalinė erdvė – bendroji erdvė, kurioje kas nors vyksta ir įvyksta. Epitafijos adresatas – didis Lietuvos žmogus, kurio epocha jau pasibaigusi. Ir tą pabaigą žymi spėta supilti kartybių taurė. Laukia nauja kova ir nauji vargai, bet tos pačios kaip ir Maironiui didžiosios mentalinės vilionės: Laisvė, Amžinybė, Viltis. Sutiksime, kad esminės mentalinės atramos yra amžinos, nekintančios; nulemtos žmogaus mirtingumo ir amžino laisvės siekio.
Paradoksas, bet tik poetas, kuris ženklina konkretaus mentalinio tautos periodo ribą, baigtį, pats ją peržengia. Su Maironiu jaunesni poetai atsisveikina, netgi užgauliai. Avangardistai laukia savo metro Kazio Binkio pritarimo, bet nesulaukia. K. Binkio kalba su Maironiu atskira. Maironis gali grįžti, ir tą parodė jo 150-osios gimimo metinės. Tokia patirtis verčia atsargiai žvelgti į norus su poetais atsisveikinti – ar dėl jų senumo, ar dėl kokio netinkamumo pasikeitus sąlygoms. Tad atsargiai, netgi pakančiai turime žvelgti ir į bandymus paneigti Just. Marcinkevičių. Paskutinis žodis kaip visada priklauso laikui. Jo sprendimus labiausiai palaiko kiek įmanoma pagrįstesnė ir ramesnė kalba.
Just. Marcinkevičius lieka paskutinė dabar matoma, suvokiama grandis didžiojoje A. Mickevičiaus, A. Baranausko, Maironio, Vinco Krėvės, iš dalies ir V. Mykolaičio-Putino grandinėje. Romantizmas Just. Marcinkevičiui buvo artimas iš esmės. Ne tik kaip meno kryptis, bet ir kaip bendresnė ideologija, kėlusi tautas, tautines kalbas. Ir dėl to artimas buvo ir Maironis; įspūdingas liudijimas, kaip išleistas iš daboklės, alkanas brido sunkų kelią namų linkui. „Valgyti jau atsakančiai norisi, jokie eilėraščiai negelbsti. Garsiai deklamuoju Maironį, jo daugiausia atmintinai moku. Jei kokios eilutės pritrūkstu – nuo savęs pridedu arba šiaip numykiu“ („Dienoraščiai ir datos“, p. 394).
Per Maironį eina didžioji Europos romantizmo tradicija, pasireiškusi ir Lietuvoje. Romantizmas Europoje veikė ir kaip visuminė pasaulėvoka. Romantizmas išplėtoja individo galias, bet ir susaisto jas su tauta, prigimtiniu kraštovaizdžiu ir kalba. Romantizmas nubrėžia pamatines literatūros ir tautos mentalinės erdvės sąsajų galimybes. Romantizmas neabejotinai turi įtakos ir Europos tautų pavasariui. Lietuva iš esmės sinchroniškai junta to pavasario bangą. Ji plūsta Maironio poezijos laisve ir laisve dainuoti, ji siekia įtekėti į savaiminę lietuviškumo upę – į senąsias tautos dainas, pirmiausia į tas, kurios turi istorinį-herojinį pamatą. Savumas atpažįstamas kaip lūkesčio pildymasis: „Jau slavai sukilo. Nuo Juodmario krašto / Pavasaris eina Karpatų kalnais“ („Jaunoji Lietuva“).
Nėra nė vieno didžio romantizmo vardo, kuris nebūtų svarstęs svarbiųjų sąsajų tarp kūrybos, gamtos, tautos ir jos kalbos. Didžiausios reikšmės vardas Lietuvos kultūrai – A. Mickevičius; laimė, to jau neturime įrodinėti. Antroji pagal reikšmę Lietuvai ir lietuviams romantizmo figūra – Johannas Gottfriedas Herderis; jo minčių apie kalbos dvasią kaip tos tautos literatūros dvasią, apie poezijos ir prigimtos kalbos ryšį artimumas Just. Marcinkevičiaus mąstymui yra neabejotinas. (Ženkliška, kad Just. Marcinkevičius yra gavęs Europoje svarbią J. G. Herderio premiją.) Prisiminkime tik vieną J. G. Herderio pasvarstymą: „Jeigu poezijoje mintis ir jos išraiška taip glaudžiai suaugusios viena su antra, tai aš, be abejonės, turiu kurti ta kalba, kur aš turiu didžiausią autoritetą ir galią žodžiams, geriausiai juos pažįstu ar bent esu tikras, kad mano drąsa netaps dėsnių nepaisymu. O tokia kalba, be abejonės, yra gimtoji kalba. Ji anksčiausiai įsispaudė mums į širdį jau kūdikystės metais, kai mes, žodžių padedami, savo sieloje kaupėm sąvokų ir vaizdų pasaulį, kuris poetui tampa lobynu. <…> į kalbą tarsi įdiegta mūsų mąstysena, ji suformavo mūsų sielą, klausą, kalbos padargus. Kokia kalba aš galiu geriau išreikšti savo mintis, jei ne savo gimtąja? Kaip ir tėvynė, savo žava ji pranoksta visas kalbas žmogui, kuris kaip sūnus išaugo prie jos širdies, kurį išmaitino jos krūtinė, užaugino jos rankos“ („Fragmentai apie naująją vokiečių literatūrą“).
XIX a. duoda lietuviams A. Baranauską, jo lietuvių kalbos tyrimus ir prigimtos kalbos poetiškumo galių nuojautas, ir stiprų jų įprasminimą „Anykščių šilelyje“. A. Baranauskas atveria tiesą, kuri išjudina lietuvių poeziją: yra tai, dėl ko poezija turi būti. Ir tai yra tauta, bendrumas, kuris pats save suvokia tik lemtingais istorijos momentais. Ir suvokia pagal linijas, kurias yra nubrėžusi poezija. Atliekami iš esmės poetiniai arba ritualiniai veiksmai – telkimasis aikštėse, viešos kalbos, ėmimasis už rankų, dainavimas, Baltijos kelias.
Maironis atveria dramatišką lietuvių istorijos jauseną ir kaip vidinių būsenų, išgyvenimų estetiką. Maironis pirmas pajunta, kad lietuvių istorija yra užkoduota ir seniausiose dainose, kad epiniai įvykiai yra nugulę dainų gelmėse, virtę būsenomis, išgyvenimais, tuo ypatingu dvasiniu turiniu, kuris tiesiogiai perteka į kalbą, į jos sintaksines-intonacines struktūras. Juozo Naujalio, Česlovo Sasnausko melodizuoti Maironio eilėraščiai XX a. pradžioje iškelia aukštą dvasinį Lietuvos mentalinės erdvės skliautą; iškelia iš jos pačios kūrybinių galių, jų atpažinimu ir tokiu interpretavimu, kuris yra artimas, tinkamas, perimamas, susidarant abipusei komunikacijai. Lietuva apibrėžiama mitine-istorine linija („Čia Vytautas didis garsiai viešpatavo, / Ties Žalgiriu priešus nuveikęs piktus“), geografiniais didžiųjų upių brūkšniais („Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, / Tai mūsų tėvynė, graži Lietuva“), kalba ir daina („Čia broliai artojai lietuviškai šneka, / Čia skamba po kaimus Birutės daina“). Kad poezija būtų veiksminga, kad darytų poveikį, ji turi būti priimtina auditorijai, kuriai yra adresuojama. Dar sykį prisiminkime J. G. Herderį: „Jei poezija yra tai, kas ji turi būti, tada pagal savo esmę ji yra paveiki.“ O kas turi būti poezija? Pagal savo esmę ji turi būti paveiki, t. y. turėti galią veikti žmogaus, o kartu ir tautos mentalinę erdvę. Galia veikti žmones susidaro iš atskirosios kūrybinės energijos, pertekančios atitikimų kanalais. Galiausiai atsiremiama į kuriančiojo asmenybę.
Galima daryti prielaidą, kad čia, poveikio struktūrose, slypi ir literatūros klasikos kodas. Klasika veikia aukštuoju lygmeniu, atitikimais tarp tautos, jos didžiųjų lūkesčių, konsoliduojančių, sutelkiančių. Rašytojas klasikas sutelkia tai, ką perima iš tautos jos kalbos būdu ir ką grąžina kaip prasmės struktūras. Klasikas atpažįstamas iš rezonanso, kurį galima suprasti ir viena šio tarptautinio žodžio reikšmių: geras girdimumas. Klasikas gerai girdimas, girdėjimas sklidus, išsiskleidžiantis, pereinantis į dainą. A. Baranauskas dar giedamas, Maironis – ir giedamas, ir dainuojamas, susidaro plati girdimumo amplitudė. Maironio poezijos būdu XIX ir XX amžių sankirtoje lietuviai pasiekė tautinės savivokos lygmenį, apčiuopė kolektyvinio veikimo galią. Dėsninga, kad tarsi neužtenka lyrikos, individo atskirybės, reikia dramos, kolektyvinio veikimo scenos, gaivinančios istorinę savimonę, jos pagrindinį ir aukščiausią tašką – Didįjį Vytautą („Vytautas pas kryžiuočius“, „Didysis Vytautas – karalius“). Maironis aiškiai parodo, kad literatūros vaidmuo stipriausias konsolidaciniuose tautos procesuose. Kai istorija stabilizuojasi (Lietuvos Respublikos paskelbimas 1918 m. vasario 16-ąją), poetų, apskritai menininkų galia veikti nebeatrodo tokia lemtinga, literatūra ima bręsti iš vidinių galių, konfliktų, tarsi užpildoma poskliautinė erdvė. Poetai, kėlę mentalinės erdvės skliautus, gali išgyventi nusivylimo, nebereikalingumo nuotaikų. Ir Maironiui buvo lemta kartybių taurė, anot S. Gedos. Kaip ir jam pačiam.
Kaip ir Just. Marcinkevičiui.
Klasikas privalo išgerti kartybių taurę.
Jei ir nemirtiną, bet pavojingą.
Nėra prasmės bandyti tą kartybių taurę atitraukti nuo geriančiojo lūpų.
Jei kas įmanoma, tai sekti, kad kūrėjo likimas nebūtų atskirtas nuo jo kūrinių.
Just. Marcinkevičius atitinka pagrindines Maironio trajektorijas, brėžiamas jau kitu laiku, kitoje tautos mentalinėje erdvėje. Motinos, tetų rengtas į kunigus, vaikystėje išgyvenęs pirmines religines misterijas – nuo kantičkų giesmių, vaizduotę kankinusių pragaro vaizdų iki vargonų gausmo bažnyčioje. Kartu su savo tauta patekęs į okupacinių represijų ir žodžio bei rašto draudimų laiką. Slėpti pirmuosius rankraščius, bijoti rašyti dienoraštį. Slaptieji raštai – rezistencijos, pogrindžio. Bet ir Prienų krašto, nuošalaus vienkiemio jaunuolio, jau bandančio rašyti, jau nujaučiančio, kokia drama vyksta prieš jo akis. Viešoji rašto erdvė labai suvaržyta, reglamentuota. Jaunas poetas numano esančią kitą tiesą, išgirsta apie ją iš savo mokytojų, niekad jos neatsižada, bet nustumia gilyn, bandydamas prisitaikyti prie gyvenimo taip, kaip jis yra, prie įstatymų, kurie veikia ir galioja, galioja ir represijomis. Iš prigimties Just. Marcinkevičius – ne herojus. Ir Maironis nebuvo herojus. Bet Just. Marcinkevičiaus sąmonės gilumoje ir tautos, ir Lietuvos likimas lieka budėti, visą laiką pulsuoja – tai silpniau, tai stipriau. Juk panašiai – gilyn bent porai pokario dešimtmečių – nusistumia ir esminiai lietuvių tautos mentaliniai rūpesčiai – į kalėjimus, tremtis, bunkerius, slėptuves, išeiviją.
Maironis pirmuosius nacionalinio rūpesčio impulsus gauna iš istorijos, imasi ją rašyti perrašydamas pagal tuos motyvus, kurie svarbūs ir jo kūrybai. Just. Marcinkevičių kaip tautos mentalinių reikšmių įgaliotinį pirmiausia formuoja liaudies dainos; dainavimas kaip didelio bendrumo jausmas. Su šypsena Just. Marcinkevičius yra sakęs, kad ir universitete daugiau dainavęs nei studijavęs – ir akademiniame chore, ir vyrų oktete, ir folkloro grupėje. Susitikimas su „Kalevala“, vienu didžiųjų Europos šiaurės epų, – pojūtis, kokia tolima ir kokia nenutrūkstanti yra pradžia. „Epo pradžia“ – taip pavadintas 1967 m. eilėraštis: „Vyrai skynimus ugnimi leido. / Vakarais jie sunkiai galvojo / apie visa, ką matė per dieną, / ieškodami priežasties ir tikslo.“ Yra tas tikslas. Yra dėl ko sunkiai galvoti; net ir klystant.
Taip pat, kaip ir Maironiui, Just. Marcinkevičiui atrama tampa A. Mickevičius, jo tautiškumas, veikiantis kaip namų patriotizmas, šia sąvoka-metafora išreikštas Czesławo Miłoszo. Svarbus ir Kristijonas Donelaitis, jo įsipareigojimai saviesiems, lietuvių kalbai, „Metų“ pasipriešinimo dvasia. Ir – neabejotinai – Maironis; nors kartu itin aiškiai, paliudijamai veikia Vincas Kudirka, jaunos dvasios herojus, politinio veiksmo žmogus. Iš nepriklausomojo dvidešimtmečio svarbiausia lieka S. Nėris, moteriškasis kūrybos genijus, kurio Just. Marcinkevičius apskritai ilgėjosi, kaip ilgėjosi ir anksti mirusios motinos. S. Nėris į XX a. vidurio lietuvių tautos mentalinę erdvę įbrėžia pačias sunkiausias dvasines kolizijas, kylančias iš trumpo prisitaikymo ir galutinio nesusitaikymo, priešmirtiniais eilėraščiais išlaisvinant ir savo sielą, ir prigimtinius erdvėlaikius. Ir todėl jos vieta, nepaisant visko, lieka nepajudinama. Labai sunkiai išbandytos kūrėjos vieta.
Just. Marcinkevičiui Lietuvoje mentalinėje erdvėje buvo lemta atlikti ontologinės grįžties judesį. Ne išeivijoje, o didelėj viešumoj, savo žmonių akivaizdoje. Ne tik poezijos, poetinės kalbos aspektu, bet ir esminių tautos rūpesčių prasme. Matoma riba – poema „Donelaitis“ (1964). Trečiasis „Donelaičio“ skyrius – „Kolonizacija“; taip, kalbama apie vokiškąją kolonizaciją, bet kiekvienos kolonizacijos principai ir pėdsakai juk tie patys: „O pro kapų velėnos / kietą plutą / Į viršų geležis nepajėgė iškilti. / Ir kolonisto batas / kaip sunkus šešėlis / Žolės lapus prispaudė, / Prikėlė kelio smiltis.“ „Donelaityje“ nudžiūvęs gluosnis išleidžia atžalas, ir jomis, ir kitomis priespaudos nekontroliuojamomis galiomis stiprinamas gyvenimas: „Vėl rankos nuo šventų paveikslų / Dulkes šluostė, / Ieškodamos / gyvenimo / ir Dievo / veido.“ Ne pirmą kartą kolonizacija, lietuviai turi rasti stiprybės ir gamtos, ir istorijos, ir savo individualiuose patyrimuose, nenustoti ieškoti gyvenimo ir Dievo veido.
Dar iki šiol nesuvokta jėga pokariu, o ir vėlesniais dešimtmečiais kūrybos galimybes varžė, slopino, spaudė brutaliosios ateizmo formos. Liko jų pėdsakų ir Just. Marcinkevičiaus kūryboje. Neturime jų trinti – matykime, suvokime, kaip prievartaujančios galios iškreipia sąmonę, ypač jauną. Vis dėlto poeto kūryboje lieka ir nežinomas, bet ieškomas, pasigendamas Dievas, didžioji transcendencijos galia, budinti ir budinanti; bažnytėlė, kaip lietuvių mentalinės erdvės ženklintoja, neišnyksta iš poetinio kraštovaizdžio. Būties paslapties naikinimas naikina ir giliuosius tautos mentalinius resursus. Negalima to leisti. Atverti resursus, kurie tik įmanomi. Gamtmeldystė, medžio ar žolės glostymo dvasinė realybė neprieštarauja giliajai Dievo nežinomybei, niekieno nenusavinamai jo galiai. Ši Just. Marcinkevičiaus poetinio mąstymo linija liko svarbi, gaivinanti, ji neleido užakti paskutiniams viešiems žmogiškosios slapties šaltiniams. Ir dėl to ne vienu atveju eilėraštis iš naujo suartėjo su malda, su dvasios maldingumo būsena, padėjo lietuviams neužmiršti meditacinių būsenų, neprarasti giliosios atminties, jos resursų.
Netekusi valstybingumo, lietuvių tauta tarsi grįžo į pradinius etoso atramos taškus, kartojo kelią. Just. Marcinkevičius ėjo simbolinį Maironio kelią: eilėraščiais atkurdinėjo Lietuvos kraštovaizdį, artimąją ir tolimąją istoriją, įgyjančią ir draminius pavidalus, tvirtino sąskambius su tautosaka. Žinojo, kad daug ką kartoja: „Aš kartoju, aš tiktai kartoju, / ką iš amžių glūdumos girdžiu, / ką girdžiu iš tolimiausių tolių, / iš ledynų eros, iš žvaigždžių.“ Eilėraščio „Paskutinis suartėjimas“ posmas (rink. „Mediniai tiltai“, 1967).
Viena giliųjų kartočių, siejančių poeto sąmonę ir tautos mentalinę pasaulėvoką, – senosios dainos. Sunkiausiai ideologiškai įveikiamos seniausios lietuvių dainos ir Just. Marcinkevičiui tampa patikimiausiu ryšiu su tautos dvasios kanalais. Dainose, dainuojančiuosiuose, dainos klausančiuose, kad ir kas būtų, susitinka tauta, kiek jos yra ar bėra. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis atskleidė šį amžinąjį kodą, straipsnyje „Apie muziką“ aptaręs tarsi tautinę klausą tikrinančias lietuvių dainų savybes; „gerai jas suprasti ir jausti tegali lietuvis, ir tai išgirdęs kur laukuose, kuomet dainininkas neprašytas, nelieptas pats sau dainuoja. Kažkoks keistas skundas, raudojimas, ilgėjimos, širdies ašaros girdėti. Tokios tat seniausios dainos“ („Apie muziką ir dailę“, 1960, p. 300). Jau moderniosios epochos kūrėjo bandymas suvokti, pasakyti, kas yra lietuviška, ką gerai suprasti ir jausti tegali savasis. „Lietuvis ir giria“ – programinis Maironio eilėraščio pavadinimas, pradžia – iš dainos: „Tu girele, tu žalioji!“ Maironis ir M. K. Čiurlionis XX a. pradžios lietuvių kultūroje kurį laiką buvo nesiliečiančios lietuviškos dvasios viršūnės. Girios, miško motyvai Just. Marcinkevičiaus lyrikoje: „Nuo girių dvelkia vėsa…“, „Takas į girią“, „Miškas žino, kur eina…“
Kaip ir medis, atstovaujantis giliosioms gamtos galioms, poetas ir nežinodamas žino, kur eina. Ir kad daro skaudžių nuolaidų sau, norėdamas pasakyti tai, ką reikia pridengti. „Medinių tiltų“ skaudžiosios sankirtos: vienas kitą neigiantys ciklai „Šiandieninis Leninas“ ir „1946-ieji“. Skaitykime kartu – ir laiko tamsą, ir šviesos properšas joje. Pabandykime padaryti prielaidą, kad Lenino ciklu sumokėta už „1946-uosius“. Daugiaprasmė „1946-ųjų“ pabaiga, pakartojanti ir pradžios motyvą:
Užmiršti – dar anksti. Dar nesukurtas tiltas,
kuris sujungtų mus ir mūsų mirtį.
Nejaugi aš tik vienas pastatytas
stovėt, mąstyt ir viską atsiminti?
Jei nors vienas atsimena, atsimins ir tauta, kai to gyvybiškai prireiks. Pastatytas mąstyt ir viską atsiminti, vadinasi, įgaliotas galios, kuri atskiruose individuose veikia ir kolektyvinės atminties archetipo atkaklumu. Senos dainos ir yra gilioji tautos atmintis. „Senos dainos“ „Mediniuose tiltuose“ – tos pačios ontologinės atramos tekstas. Pradžios graudulys: „Ak, niekaip nenumiršta senos dainos – / su grauduliu žiūriu, kaip jos skausmingai dūsta…“ Ir perėjimas prie maironiškojo užtrauksim naują giesmę, prie vyrų dainavimo, reiškiančio ir pasiryžimą išstovėti, patvirtinamą to, ko gal tiesiogiai ir neatsimename: „Jau neatsimenu, kada ir kur susiejom / save su tom dainom. Tai, vyrai, gal pradėkit!“ Vyrų dainavimas – vyrai perima melodijas, kylančias iš žemės, pirmiausia išgirstamas moterų. Perima ir kaip raginimą – pakilti.
Prisiminkime dainas pagal Just. Marcinkevičiaus tekstus – maždaug nuo „Dainuoju Lietuvą…“ iki „Tėvyne dainų ir artojų“, nuo „Kaip laisvė“ iki „Tai gražiai mane augino…“, nuo „Ašara Dievo aky“ iki „Lopšinės gimtinei ir motinai“. Daugiau nei dešimt dainų pagal Just. Marcinkevičiaus žodžius buvo įtraukta į dainų švenčių repertuarą, giedamos chorų, daugelio balsų. Just. Marcinkevičiaus dainos kyla (jei ir ne visada pakyla) į maironiškąjį dainos visuotinumą, jos atsiliepia bendrų jutimų ir išgyvenimų kamertonu. Tai ypač buvo jaučiama Sąjūdžio mitingų bei viešų renginių metu. XX a. pabaigos lietuvių tautinio atgimimo laiku dainuojamas Maironis ir dainuojamas Just. Marcinkevičius. Dainuojama ir giedama – pakaitom. Vyrų ir moterų.
Maironis sukūrė poetinį Lietuvos kūną, Lietuvos, kuri turėjo prisikelti naujam gyvenimui jau XX amžiuje. Ir dar sykį – jo pabaigoje, jau lydima ir Just. Marcinkevičiaus žodžių, dainų. Teisingiausiai apie Maironį yra pasisekę pasakyti S. Gedai:
Lietuvoje dažniausiai miršta ir prisikelia Maironis. Gal dėl to, kad jo adresatas buvo tauta.
Tautos turi po vieną tokį poetą – kritiniams atvejams. Šiaip jie – nei geriausi, nei blogiausi. Pirmos būtinybės daiktai.
(„Vasarė ajero šneka“, 2008, p. 349)
Panašiai tikriausiai turėtume galvoti apie Just. Marcinkevičių. Kaip poetas jis nėra nei geriausias, nei blogiausias. Tik būtinas, pirmos būtinybės. Artinęs žmonėms jų tautą, kalbą, gamtą, būdą. Kūręs saugos ratą. Tai buvo, veikė žmones. Kas tikrai būna, giliai įauga, gali išlikti.
„Vienintelė žemė“ (1984) – paskutinė tokio milžiniško tiražo knyga – 50 000 egz. – knyga, kurioje jau įvykę tai, apie ką bus prabilta tik po keleto metų. Šioje poezijos knygoje programiniu vienintelės žemės pavadinimu Just. Marcinkevičius jau pasako savo pirmąją viešą kalbą didžiulei miniai, kurią, linguojančią ir plaukiančią, plukdančią, mato prieš savo akis, kreipdamasis į Lietuvą, į savo tautą:
– baisu būtų, Lietuva, pametus tave iš akių – kaip vaikystėje turgaus aikštėj ar per atlaidus Prienų bažnyčios šventoriuj baltą motinos galvą perkeline skarele –
– baisu būtų sumaišyti ją su kitom, apsirikti, paimti už rankos ne ją. O, kaip gaudžia vargonai, ir varpų skambesys, ir minia plaukdama tave neša – bet vaikiška tavo ranka, tartum paukštis lizde, amžinoj, nesibaigiančioj meilės ir rūpesčio rankoj. Ji veda, sulaiko beklumpantį, ir žmonių spūstyje – o, laimė! – pasilenkusi ima ir kelia tave virš visų: banguoja liūliuoja margaspalvis gyvenimas, o turgaus aikštėj už prekystalio sėdi istorija ir prekiauja mikliai idėjom, tautom, likimu –
– baisu būtų, Lietuva, išleidus tave iš akių, tavo ranką pametusiam būtų baisu: žiūrėti – ir nematyti, klausyti – ir negirdėti. (1982)
Viešos kalbos, himno, mentalinio ryšio su tėvyne lyrinės deklaracijos sintezė. Tradicijos šaknis gyva, tik keturi šimtai metų tepraėję nuo Mikalojaus Daukšos „Prakalbos“, meistriškai įrašytos Just. Marcinkevičiaus „Katedroje“, skaitomos vieno iš Lauryno draugų: „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, / tokia prasta ir niekinga, / kad neturėtų šių trijų / savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?“
Nuo „Mindaugo“, nuo su žiūrovais užsimezgusio visiško pasitikėjimo kontakto-atliepinio viena Just. Marcinkevičiaus kūrybos linija vis labiau eina į deklaruojamą viešumą, kurios centre – Lietuvos, jos valstybės idėja. Ir, atėjus laikui, ryžtasi laisvos Lietuvos idėją remti, kartu su pirmojo Sąjūdžio Taryba posėdžiauja ir Vilniaus Katedros požemiuose. „Katedra“ parašyta 1970-aisiais; antroji giesmė prasideda Katedros rūsyje, kur renkasi būsimo sukilimo rengėjai: joje nėra kito išėjimo, tik „tas, pro kurį įėjome“; „<…> kaip kapas. / Jei mus užkluptų čia – pro kur pabėgti?“ Pats leisdamasis į požemius, galėjo apie tai pagalvoti. Tai atitikimai, kurie, jei bus prie jų grįžtama, gali įgauti mitinių reikšmių. Liudijimų, kad viskas vyko tarsi pagal kokį lemties planą, poetas buvo tarsi įgaliotas taipkalbėti, taip veikti.
Just. Marcinkevičius užbaigia Maironio poezijos ir poezijos kaip tautinės ideologijos epochą – tiek, kiek mes pajėgiame matyti. Užbaigia bent daliniu grįžimu į tuos pačius išeities taškus – į kraštovaizdį, kalbą, istoriją, į žmogaus pasirinkimus; poetinį grįžimą reikia suvokti kaip spiralinį, įsukantį, įveržiantį ir pomaironinę epochą – Joną Aistį, Bernardą Brazdžionį, S. Nėrį, Antaną Miškinį. Just. Marcinkevičiaus žingsnis atsargesnis, nuolaidesnis istorijai, ne toks staigus, sprogdinantis kaip S. Gedos. Just. Marcinkevičiaus, užbaigiančio epochą, ir S. Gedos, atveriančio naują perspektyvą, sandūra neišvengiama; jos konfigūracijos priklausė nuo asmenybių mentalinių savybių. Praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio viduryje, ribiniame lietuvių poezijos raidos taške, šie poetai trumpam susitinka laisvinančiose poetinėse ekspresemose. Just. Marcinkevičiaus rinkinyje „Mediniai tiltai“ 1966 metų data pažymėtas eilėraštis „Žalias Vėžys“:
Žalios bangos ritasi per Lietuvą –
žalias gaivalingas uraganas.
Pliūpteli žalia žolė kaip lietūs.
Žalos karvės po tą žolę ganos.
Žalios žuvys, ežerai ir pilys.
Žalios samanos ant kuorų želia.
Žalias pienas pro koštuvą pilas.
Žalias audeklas per veją žalią.
Naktimis žaliais žalčiais žaibuoja.
Prislopintas tolimas griaustinis.
Medžiai kaip jausmai įsisiūbuoja.
O lietus – ir žalias, ir auksinis.
Gimsta vasara iš žalio gando.
Naktys traukias į dienų pavėsį.
Upeliukuose vaikai triukšmingai gaudo
šeštą Zodiako ženklą – žalią Vėžį.
Žalios žuvys, vėžiai – pirminės gamtinės ekspresemos, perorganizuojančios poetinę kalbą, siejamos su S. Geda – tais pačiais 1966 metais išeina „Pėdos“; tuo laiku jaunajam lietuvių poezijos reformatoriui Just. Marcinkevičius tebėra artimas, gražiai užrašo savo pirmosios knygos dedikaciją – artimiausiam iš gyvųjų. Bet artimumo taškas yra ir intensyvėjančio atsiskyrimo pradžia. Just. Marcinkevičius tarsi parodo savo galimybes eiti ir modernesniu poezijos keliu, bet pats tarsi grįžta atgal – nuo grynųjų poezijos užduočių prie Lietuvai, lietuvių tautai likiminių situacijų: netrukus pradedama baladžių poema „Devyni broliai“ (1969–1972), su tautos mitiniais ir istoriniais momentais susietas kūrinys. Sesuo devyniabrolė, Eglė žalčių karalienė – mitinių prasmių pertekėjimas, virtimas ženklais. Stiprūs vaizduotės brėžiai, lyg atmintis įsidegtų iš kantičkų giesmių giedojimo tolimais vaikystės vakarais, iš pirminių regėjimų. Vėl ryškinamas aš centras, kaip sutelkta žinojimo–kalbėjimo instancija, sąmonė, mentalinių ženklų skaitytoja:
Raudonas vakaras per visą dangų.
Toksai raudonas, toks baisus ir šaltas.
Kieme balta avelė gailiai bliauna
ir liežuviu raudoną sniegą laižo.
Štai tėvas neša glėbį dobilų –
tarytum kraujas į raudoną sniegą
raudonos jų galvelės kraupiai varva.
Balta avelė seka jį iš paskos,
raudonus lašelius nuo sniego renka.
Prie gryčios lango prisiploja veidas,
ranka su duonos žiaubere. Tai aš.
O gal kas kitas.
Žiūrėjimo–matymo taškas: iš gryčios lango, vaiko veidas su duonos žiaubere. Pokario vaizdiniai – su krauju ir balta avele, su tėvu, nešančiu glėbį dobilų. Vaizdo branduolys – žemdirbiškas, bet jau ir bibliškas, jis įgyja galią kilti iki karališkumo, neatskiriamo nuo ašarų ir kraujo. Kažkas turi jas surinkti, kad galėtų atsiminti.
Just. Marcinkevičiaus kūryba, iškilusi iš lietuvių mentalinių pamatų, pati skaito ir interpretuoja tos mentalinės erdvės ženklus: tarsi kasdienius, bet ir apibendrintus veiksmus (tėvas, šeriantis galvijus), būsenas, stiprinamas gamtos (baugumas žvelgiant į tamsiai raudoną vakaro dangų), mitinius (į kraujo putą susiplakantys vandenys), biblinius (Trijų Karalių) vaizdinius. Savo laikui „Devyni broliai“ buvo itin reikšmingas kūrinys, lyg skaudžios žaizdos atvėrimas. „Pirmąkart Lietuvos literatūroje buvo viešai įvardintas ano laiko tragizmas – poetiškai ir įkvėptai, be privalomų ideologinių politinių vertinimų, tik su didžiule atjauta žmogaus kančiai; sielvartingas kalbėjimas apie tai, ką išgyveno Lietuvos kaimas <…>“ (Vanda Zaborskaitė).
1969–1972 metai sunkus Lietuvai gūbrys; ryškesni protestai, aštresni ir represiniai atsakai. Ryškiausi to laiko poetai, o jais laikytini Eduardas Mieželaitis, Just. Marcinkevičius, S. Geda, tarsi pasiskirsto vaidmenimis: E. Mieželaitis, Lenino premijos laureatas, atstovauja Lietuvai SSRS erdvėje, S. Geda vykdo lietuvių poezijos ir jos kalbos reformą, veda ją į modernųjį kelią. Just. Marcinkevičius, irgi nominuotas Lenino premijai, bet negalėjęs jos gauti dėl pernelyg ryškių nacionalinių motyvų, renkasi subalansuotą maironiškąjį ryšio su tauta kelią, atviro, nepridengto stiliaus kūrybą.
Arvydo Šliogerio knygos „Lietuviškosios paraštės“ (2011) autoanotacijoje sakoma, kad „šios knygos pagrindinė tema – lietuviškojo galvojimo savitumas, iki šiol lietuvių kultūroje vis dar neapmąstytas, nors lėmęs visas iškiliausias lietuvių kultūros apraiškas, pradedant poezija, architektūra, muzika ir baigiant fotografija“. Svarbus akcentas – pradedant poezija. Poezija yra tautos mentalinių prasmių jungiamasis audinys. Daugianytis, iš įvairiaspalvių siūlų, susidarantis per ilgą laiką, nuolat peraudžiamas. Neabejojame, kad visos spalvos yra gražios, įvairūs spalvų deriniai yra galimi, iš visų gali susidaryti reikšmės ir prasmės. Bet juk buvo (ir yra) nelengvai išaiškinamų argumentų, pagal kuriuos tautos susidaro savo pagrindinių spalvų korpusus (dažo langines, tvoras, namus, siūlus, audžia, siuva tautinius rūbus ir galiausiai vėliavas). XX a. antrojoje pusėje pačioje Lietuvoje, daugelio matomas ir girdimas, kaip pagrindinių lietuviškojo mentalinio sielovaizdžio spalvų įkūnytojas veikia Just. Marcinkevičius. Veikia atitikimų, sambalsių principu, taikydamasis ir priešindamasis; ne herojus, bet ir ne parsidavėlis, tad daugelio savųjų kaip savas ir atpažįstamas. Kaip tas, kuris yra duotas žmonėms. Labai panašiai, kaip žmonėms buvo duotas ir monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, mylėjęs Just. Marcinkevičių kaip savo jaunesnįjį brolį. Toks laikas, kuriam reikėjo tokių kunigų ir tokių poetų. Niekas laiko nepasirenka, bet nė vienas laiko tarpsnis, net pats tamsiausias, iš žmonių ir jų kultūros atminties neišnyksta. Negali būti ir jėga išbraukiamas – ir jame gyveno žmonės, ir jame kentėjo, mylėjo. Tad daugiausia galimybių išlikti atmintyje turi poetai, paženklinti laiko: tikrų ir netikrų jo ženklų. Gal ir labiausiai tų, kurių nenorime matyti. Nes patys esame jų matomi, lyg peršviečiami.
Realusis Maironio laikas baigėsi, kai Lietuva tapo nepriklausoma; poetinė programa buvo įvykdyta. Iš esmės su nepriklausomos Lietuvos valstybės nauju etapu baigėsi ir pagrindinis Just. Marcinkevičiaus laikas; buvo jo tarsi pasirinktas, savo kolizijų, konfliktų, ribų kūrybiniam ir žmogiškajam išbandymui.
Amžini ir tėra tik išbandymai, kurie žmogui tenka. Žmogiškieji vertinimai trumpalaikiai. Likimų paralelės, pasikartojimai, prie kurių suklūstame. Kleopas Jurgelionis, vienas iš lietuvių poezijos ryškiųjų reformatorių, maždaug prieš šimtą metų apie Maironį: „Aš nežinau nė vienų jo eilučių, kurias skaitydamas galėčiau pajusti, kad jas rašė iš jausmo pilnumo“ (1913).
Maždaug po šimto metų labai panašiai apie Just. Marcinkevičių S. Geda – jau iš kito poezijos etapo: nėra jo eilėraščių, kurie būtų poezija.
K. Jurgelionis savo gyvenimo pabaigoje laiške Antanui Vaičiulaičiui: „Maironis iškėlė „gan barbarišką“ lietuvių kalbą į civilizuotą dailumą.“
Koks pasikeitęs žiūrėjimas. Galiausiai – lietuvių kalbos civilizuotumo problemos; tad gal neišvengiamai ir „civilizaciniai konfliktai“, nebūtinai lygių, reikšmingumo, kitokumo.
Kartais ir kultūros, kultūringumo, kultūringo elgesio, kultūringos kalbos.