Jūratė Sprindytė. Darbštumo virtuozė
2024 m. Nr. 11
In memoriam Elena Baliutytė-Riliškienė (1954 05 04–2024 10 07)
Mus paliko brandi mokslininkė ir kūrybinga moteris, kuri visus ir viską mylėjo, aplink skleidė gerumo, atjautos šviesą. Buvo amžinai jaunatviška jotvingė, kilusi iš tų pačių kraštų kaip Sigitas Geda. Susitikom 1977 metais, kai ji po studijų pradėjo dirbti tame pačiame Lietuvių kalbos ir literatūros instituto skyriuje. Mūsų stalai ilgai stovėjo greta, vėliau gyvenom tame pačiame mikrorajone už poros šimtų metrų, buvo lengva bendrauti. Nedvejodama paprašiau tapti dukros krikštamote. Elytė kelis dešimtmečius buvo rūpestinga mentorė ir globėja, nepamirštanti pasveikinti krikštadukros (ir mamos) visom įmanomom progom. Savo rate ją vadindavom švelniai – Elyte.
Narsiai kovojo su vis agresyvėjančia liga, nebus per garsiai pasakyta – išbandymą atlaikė herojiškai, o gyvenimu taip džiaugėsi, kad galėjai tik pavydėti – ragavo visas jo apraiškas, nesiskundė, nesiguodė, lyg būtų sveika. Nors dirbo su virškrūviais, gėrė gyvenimo nektarą pilnatviškai.
Dėl diagnozės ir ligos eigos buvo visada atvira, o šalia gyvenusių niekad neapkraudavo skausmu ar fiziologinėmis detalėmis, nelinksmas istorijas iš ligoninių, chemoterapijos seansų pasakodavo su smagaus humoro doze.
Kadangi Elytei darbas buvo sveikatingumo glėbys – skaityti, tirti literatūrą ir apie ją rašyti – turiu suminėti svarbiausius jos palikimo ženklus (nors gal norėtųsi daugiau kalbėti apie jos pomėgius, šeimą, pasisėdėjimus prie vaišių stalo, privačius pokalbius, bet linksniuojant darbus atsiranda šiokia tokia distancija ir ne taip skauda).
Elytė išleido tris autorines knygas, pirmąją dar sovietmečiu – apie iš Lietuvos į Rusiją Antrojo pasaulinio karo pradžioje pasitraukusių rašytojų poeziją. Nors jos objektas buvo protarybinis, daugiausia kalbėjo ne apie idėjinį turinį, o apie retorines raiškos figūras, kas anuomet buvo pažangu. Solidi lietuvių kritikos istorinė apžvalga 2002 metais pasirodė jos knygoje simptomišku ir taikliu pavadinimu „Laiko įkaitė ir partnerė. 1945–2000“, išsamiai ir blaiviai pristatant dramatiško laiko kritikų realijas ir personalijas.
Daktarai Elytei draudė būti saulėje, tad ir paskutinio dešimtmečio vasaras praleisdavo prie knygų ir kompiuterio ekrano savo vėsiame pirmo aukšto bute. Įnikusi į tekstus visiškai užsimiršdavo. Instituto leidyklos vadovas Gytis Vaškelis puikiai žinojo, kaip ji vis prašydavo naujų užduočių. O aš, nusivylusi savo tingumu, pagalvodavau – kokia ji darbštumo virtuozė. Nelygstama poezijos specialistė sudarė devynias serijos „Gyvoji poezija“ knygas, kur peržvelgusi konkretaus poeto rinkinių visumą, atrinko ir kaskart į nedidelį tomelį sudėjo, jos nuomone, ypatingiausius eilėraščius (Jono Aisčio, Pauliaus Širvio, Jono Strielkūno, Vlado Braziūno, Liūnės Sutemos, Donaldo Kajoko, Eduardo Mieželaičio, Antano A. Jonyno, Justino Marcinkevičiaus). Analitinius poezijos skvarbymo įgūdžius pademonstravo tų knygų įvaduose ir, žinoma, paskutinėje monografijoje „Eduardas Mieželaitis tarp Rytų ir Vakarų: Pasivaikščiojimas su Waltu Whitmanu ir staugsmas su Allenu Ginsbergu“ (2019), įtvirtindama poetą dabartinės kultūros erdvėlaikyje. Kartais pasiginčydavom, ar ne per atlaidžiai įvertino Lenino premijos laureatą, bet ji nepasidavė, nes jos traktavimas kilo iš tos pačios šviesios nuostatos, kuri apgaubdavo visus – suprasti, pateisinti, pagerbti.
Šiuo metu spaudai rengiamoje kolektyvinėje monografijoje pasirodys dar viešumos nematęs straipsnis apie Antaną Kalanavičių, kuriame ji tiria avangardizmo apraiškas vėlyvuoju sovietmečiu.
Mokslo publikacijomis daug nusipelniusi akademinei bendruomenei, Elytė nuodugniai gilinosi ir į šiuolaikinės literatūros, ypač poezijos aktualijas, rašė profesionalias recenzijas apie poetų naujas knygas („Metams“, „Literatūrai ir menui“, „Naujajam Židiniui-Aidams“).
Paskutinis didelis darbas – net keturi Just. Marcinkevičiaus „Rinktinių raštų“ tomai, jos sudaryti iš poeto eilėraščių visumos (2024). Valentinas Sventickas, per redkolegijos posėdį išvydęs to parengimo preciziją, bibliografines pastabas, komentarų, išnašų kiekį, net pasibaisėjo – tam neįmanoma prilygti! Just. Marcinkevičius paradoksaliai pratęsė Elytės gyvenimo siūlą. Pasirodžius raštų dešimttomiui ji jautė būtinybę motyvuoti poeto laikyseną ir kūrybos reikšmę tautiniam sąmonėjimui, tad, sulaukusi Gedimino Kajėno klausimų, visa tai apmąstė interviu portale „15min“ – paskutinįsyk regimai mobilizavosi ir žybtelėjo gyvybinės jėgos.
Darbo stalas – virtuvėje, greta kaugės knygų nuolat kas nors čirškėjo, burbuliavo, kvepėjo, čia diskutuota, gerta arbata, maitinta šeima ir užklydę bičiuliai. Pažinties pradžioje vos mokėjusi iškepti kiaušinienę, ji tapo tikra kulinarijos šefe ir noriai šeimininkavo – mielinės tešlos trispalvė riestė ir pyragėliai su grybais buvo jos firminiai. Kito tokio dosnaus žmogaus mano aplinkoje nebuvo. Pati įstabiausia draugė, kuri visada išklausys ir paklaus, atjaus ir padės. Ir – visada su dovanėlėm, lauknešėliais, buvo atidi bet kuriam pažįstamam, dukterėčioms ir jų vaikams, siųsdavo į užsienius knygų, žaislų. Ištikima šeimai, giminei, dvi senas močiutes išsargdinusi. Rūpinosi, kad brolis būtų sveikas ir ramus. Artimuosius vadino mažybiniais vardais – dukra Ievutė, sūnus Jonukas, brolio dukros – Rimutė, Giedrutė, ta mažybinė priesaga atliepė jos harmonizuojančią prigimtį. Ypač džiaugėsi mažyliu anūkėliu Leoniuku.
Tėviškės sodybą Dzūkijoje supo miškai, labiausiai mėgo uogauti, rinkdama avietes ar mėlynes ištisą dieną galėdavo miške išbūti. Rudenį virdavo bruknes, obuolienes, dalindavosi iš savo ir vyro kaimų parsivežtomis gėrybėmis. Dažnai susitikdavom, skambindavomės, kalbėdavomės apie viską, rengdavom namines viena kitos rašinių „ekspertizes“.
Spalio 24–25 dienomis vyko LLTI Šiuolaikinės literatūros skyriaus surengta konferencija „1984-ieji“ jau be Elytės. Jai – tik tylos minutė. Nors nepriklausomybės virsmas „tarybinės literatūros“ skyrių buvo permainęs į „šiuolaikinės“, bet mokslo valdininkų patvirtintos programos mus nuolat nublokšdavo į sovietmetį. Elytė iš pačių pagrindų buvo ištyrusi chruščiovinį atlydį, E. Mieželaičio kartos kūrybą. 2019-ųjų laiko tarpsnį, kai mudvi kartu dirbom prie kolektyvinio rinkinio „Sovietmečio lietuvių literatūra: Reiškiniai ir sąvokos“ straipsnių, prisimenu kaip kone tobulą. Suporuotos kaip mokslinės penkių šimtų puslapių leidinio redaktorės, ieškojom faktinių netikslumų, taisėm kolegų riktus, tikrinom išnašas. Mudviejų duetas darbavosi taip sklandžiai, kad ėmė gundyti mintis kartu parašyti kokį tekstą. Neparašėm. Bet ilgu tokio abipusio supratimo ir darnos.
To nebebus. Jaučiu, kad man atsivėrė juodoji skylė, kurią gal galėsiu neutralizuoti, peržvelgusi ir parengusi rankraščiuose paliktus Elytės tekstus.