Elena Baliutytė. Prasmės pėdsakais

2000 m. Nr. 3

Keli štrichai Kęstučio Nastopkos portretui

 

„Kiekvieno kritiko pasirinkta kalba nenukrinta jam iš dangaus, ji tė­ra viena iš keleto kalbų, kurias jam siūlo jo epocha“¹, – straipsnyje „Kas yra kritika?“ teigia R. Barthes’as. Kęstučiui Nastopkai buvusi jo epo­cha siūlė išskirtinai skurdų repertuarą – ideologizuotą sociologiją, arba socrealizmą. Pirmieji jo kritikos darbai, pradedant 1962-aisiais, rašyti ti­kint, kad „meninis žodis pašauktas tobulinti gyvenimą“². Kitoje „epochoje“ parengtoje kritikos straipsnių rinktinėje „Išsprūstanti prasmė“ (1991) anksčiausias tekstas yra iš 1967-ųjų – S. Gedos „Strazdo“ recenzija. Kaip tik apie septintojo dešimtmečio vidurį pasaulėžiūrinė migla baigė sklai­dytis ir privalomai kritikos kalbai imta ieškoti alternatyvos. 1966 metų lapkričio 3 dieną T. Venclova kvietė bendraminčius į semiotikos būrelio steigiamąjį susirinkimą Universitete. Skelbime buvo rašoma: „Kviečia­me visus, kurie domisi kalbos, meno, tautosakos, filosofijos, matematikos klausimais, visus, kurie nori susipažinti su nauja ir perspektyvia huma­nitarinių mokslų kryptimi“. Nuo pat steigiamojo susirinkimo Nastopka tapo aktyviu prasidėjusio intelektualinio sąjūdžio dalyviu. Žinoma, svar­biausias akstinas šiems ieškojimams buvo besikeičianti literatūra.

Savo, kaip kritiko, brendimą Nastopka sieja su savosios poetų kar­tos kūryba: J. Vaičiūnaitės, J. Juškaičio, M. Martinaičio, S. Gedos, T. Venclovos bei į šią atsinaujinimo bangą įsijungusio V. P. Bložės. Recen­zuodamas šių autorių knygas, Nastopka jų savitumą apibūdina kaip priešpriešą romantinės poezijos tradicijai; akcentuoja kūrybos sąmo­ningumo, konstravimo, intelektualumo momentus. „Poeto poziciją apibūdina ne besąlygiškas subjektyvumas, kaip romantikų lyrikoje, o są­moningas kūrybos principų pasirinkimas“ (apie Gedą, p. 125); „J. Vaičiūnaitė sąmoningai konstruoja poezijos pasaulį, pabrėždama jo mat­menų skirtingumą nuo empirinės tikrovės“; „J. Vaičiūnaitės lyrika keičia tradicinę poetiškumo sampratą, kurios etalonu daug kam tebėra ro­mantinė poezija“; „Analitinė mintis tvarko Juškaičio eilėraščių kompoziciją, sintaksę, ritmiką“. Analitiškumas yra vienas iš apibūdini­mų, galiojančių visiems šiems autoriams. Oficialioji kritika, besirėmusi literatūros kūrinio mimetine prigimtimi, matavusi jo tiesą realybės ma­tu, šią kitais principais grindžiamą kūrybą traktavo kaip svetimkūnį, kaltindama nekomunikabilumu, asocialumu, „sveiko proto“ ignoravi­mu. Atėjo laikas išbandyti kitokią kritikos kalbą. Užuot kalbėjęs apie realybę, autorių ir kūrinį, Nastopka prabyla apie savarankišką poetinės kalbos sistemą. Oficialiąją kritiką, o ir skaitytoją, reikėjo pripratinti prie minties, kad meno kūrinio kalba skiriasi nuo kasdienės, kad meno kūrinio pasaulis organizuojamas pagal kitus nei realybė principus. „Iš realybės įspūdžių jis kuria poetinį pasaulį, turintį savas laiko ir erdvės dimensijas, savus tikroviškumo dėsnius“, – rašoma Gedos „26 rudens ir vasaros giesmių“ recenzijoje (p. 117). Atsisakiusi linijinio, vienaplanio, subanalinto pasaulio vaizdo, poezija provokavo kritiką mokytis naujosios savo kalbos. „Skaitant S. Gedos eilėraštį horizontaliai – iš kairės į de­šinę, eilutė po eilutės – jis gali pasirodyti keistas ir nesuprantamas. Tekstą įprasmina vertikaliosios jungtys, paradigminiai santykiai, kultūrinis kontekstas“ (p. 129). Pirmoji teorinė atrama buvo rusų formalistų, če­kų struktūralistų darbai. Studijoje „Poetinė lyrikos kalba“ (rink. „Šiuolaikinės lietuvių literatūros bruožai“, 1969) išdėstęs teorines proble­mos premisas, jas išbandė struktūrindamas stilistiškai diferencijuotą lietuvių poezijos poetinės kalbos sistemą karo ir pokario metais, o nuo šeštojo dešimtmečio dėmesį sutelkė į individualiąsias poetinės kalbos sis­temas (E. Mieželaičio, A. Baltakio, A. Maldonio. Just. Marcinkevičiaus, J. Degutytės, V. Mykolaičio-Putino), apibūdindamas keliais kiekvienu atveju individualiai akcentuotais parametrais: semantikos, fonetikos, kompozicijos.

Įdomu, kad diktavusieji „epochos kalbą“ nauja linkme sukančio li­teratūros mokslo atžvilgiu laikėsi tarsi neutraliai. Nastopka tuometinę situaciją apibūdino taip: „Oficialusis tarybinis mokslas žvelgė į semio­tiką kaip į pagalbinę discipliną, nekliudančią esminių turinio klausimų. Bendresnės metodologinės išvados būdavo supeikiamos kaip nemarksistinės, bet toleruota konkreti išraiškos formų analizė, įsivyravus struktūralizmo principams lingvistikoje, buvo sunku nuo jų atitverti li­teratūros mokslą. Ideologinio grynumo sergėtojai lyg ir nepastebėjo, kad mokslinė semiotikos savistaba pakerta didžiuosius tarybinės literatūro­logijos mitus – gyvenimo atspindį, tikroviškumą, liaudiškumą“³. Polemika su naujaisiais analizės metodais vyko profesiniu lygmeniu: prieš juos su­kilo tradicinio literatūros mokslo šalininkai. Vieša diskusija (T. Venclovos, L. Gineičio, K. Nastopkos straipsniai 1969-ųjų „Pergalėje“) virto tylia opo­zicija, vėliau, įvairių metodų koegzistavimui tapus realybe, peraugo į slaptas varžytuves. Struktūrinių metodų šaknijimosi metu polemiškas dialogas su istorinės-kultūrinės mokyklos metodologija neretai būdavo mezgamas ir „modernistų“ iniciatyva. V. Zaborskaitės monografijos „Mai­ronis“ recenzijoje Nastopka kaip itin vertingą darbo bruožą išskiria tai, kad „Bendrąsias Maironio kūrybos problemas tyrinėtoja remia išsamia atskirų poeto eilėraščių analize, pasižyminčia dideliu estetiniu įžvalgu­mu, subtiliu eilėraščio formos pajautimu. Eil. „Kur bėga Šešupė“, „Eina garsas“, „Vakaras ant ežero Keturių kantonų“ nagrinėjimas gali būti savarankiškos monografinės studijėlės pavyzdžiu. Tyrinėtoja čia prasi­skverbia iki formaliausių eilėraščio struktūros grandžių, parodydama prasminę jo kompozicijos, metrikos, garsinio organizavimo funkciją“⁴. Vis dėlto įžvelgė ir metodo netesėjimų: psichologizmą, nepakankamą dė­mesį kalbinei kūrinio realybei, autoriaus poetinės kalbos dėsniams, kaip idealą prisimindamas ankstesnę profesorės knygą „Eilėraščio me­nas“ (1965).

Svarus įpilietinto semiotinio metodo rezultatas yra monografija „Lie­tuvių eilėraščio poetika“ (1985). Už ją autoriui buvo suteiktas filologijos mokslų daktaro laipsnis (dabar habilituoto), paskirta Respublikinė pre­mija (1986). Monografijoje sėkmingai susigrumta su lietuvių eilėraščio formų nepakankamai sustruktūrinta įvairove. Remiantis šiuolaikine po­ezijos situacija, aktualizuoti istoriniai eilėraščio tipai. Nuosekliai išdėstęs klasifikacinius kriterijus – kompozicinius (sintagminis ar paradigminis tekstų organizavimo principas) ir komunikacinius (lokucinis, ilokucinis ir perlokucinis aktai) – deduktyviai apibūdino „visus realiai egzistuojan­čius lietuvių eilėraščio pavidalus (p. 16): dainiškąjį, polifoninį, meditacinį, pasakojamąjį ir oratorinį. Kiekviename iš jų išraiškos ir turinio planas santykiauja nevienodai, ir tai lemia specifinius tipo bruožus. Bet svar­biausia šiame darbe ne vaisinga klasifikacijos pastanga, o ja remiantis „bandymas logiškai paaiškinti, kaip gimsta ta ganėtinai paslaptinga po­etinė prasmė“ (p. 23). Kiekvienas išskirtasis eilėraščio tipas – tai vis kita poetinės prasmės kūrimo sistema. Atrodo, kad šis Nastopkos darbas, ne vieno recenzento vadintas „lietuvių eilėraščio gramatika“, literatūros moksle liks nenuneigiama konstanta.

Individuali kūrinio poetinė prasmė – literatūros kritikos kompeten­cija. Čia logiškai nuoseklų, nuotykio nežadantį kalbėjimą keičia virpulį kelianti nežinomybė. „Geras eilėraštis – ne tik naujas pasaulis, bet ir jį išreiškianti nauja kalba. Tos kalbos kodas nėra iš anksto žinomas. Nag­rinėti eilėraštį – vadinasi, mokytis jo kalbos, rasti atraminius vaizdus, žodžius, perprasti jų derinimo principus“⁵, – taip Nastopka yra apibūdi­nęs kritiko veiklą. Kuo kūrinio kalbos kodas sudėtingesnis, tuo daugiau džiaugsmo teikia jo sistemos atpažinimas. Nuobodžiauti neleidžia pirmiau­sia „savieji“ autoriai, kurių kūrybingumas ir tapus klasikais neišseko. Kaip tik jų kūryba patvirtina semiotikos teiginį apie prasmę kaip proce­są, tapsmą, reikšmės keitimosi kryptį (tekstai apie S. Gedos „Septynių vasarų giesmes“, 1991; „Jotvingių mišias“, 1998). Intriguoja „kampuo­tos poetikos“ prasmė (apie J. Juškaičio „Pučia vėjas į širdį“, 1990). Kalbėdamas apie literatūros mokslininko ir kritiko veiklos skirtumus. Nastopka kaip vieną iš jų yra minėjęs tai, kad „Kritikoje į vertinimo sis­temą įsijungia ir vertintojo asmenybė. Kritikas daug ką priima ar atmeta savo skoniu ir nuožiūra, be nuoseklesnių argumentų“⁶. Nastopkos kri­tikoje vertintojo asmenybės pėdsakas specifiškas: objektyvų subjektyvumą kompensuoja eilėraščio sandaros nagrinėjimas neornamentuota analiti­ne kalba. Jis pasitiki tekstu, stengdamasis rasti materialų logišką paaiškinimą tam, kas suvokiama intuityviai. Kritiko interesas, „kaip padaromas eilėraštis“, galbūt yra paaiškinamas individualia patirtim: „Var­gu ar būčiau įnikęs į poezijos kritiką, pats nemėginęs eiliuoti“. Paprastai profesionalo akis pirmiausia gaudo tai, kaip kūrinys padarytas. Apskri­tai Nastopkos darbai laužo ne vieną mąstymo apie kritiką stereotipą: vienas iš jų – kad objektyvumo siekiantis, metodologiškai orientuotas kū­rinio nagrinėjimas eliminuoja vertintojo individualybę. Žinojimas, kaip padaromas eilėraštis – ne viskas; svarbiausia – žinoti, „ko reikia, kad pa­darymas virstų poezija“. O čia – estetinės intuicijos, metafizikos sritis, kurios malonių Nastopkai nepagailėta.

Pastaraisiais metais kritiko dvasia persmelkė ir mokslinius tekstus – semiotines interpretacijas. Semiotinis metodas išveda tyrinėtoją į neži­nomybę, žada nuotykį: pradėjus kūrinio analizę, nežinia, kuo ji baigsis. Jei tai, ką atrandi kūrinyje taikydamas semiotinės analizės metodą te­būtų tik intuityviai suvokiamos tiesos, kam tada reikėtų to sudėtingo analizės aparato? – yra sakęs kritikas. Nastopka pasirinko greimiškąjį semiotikos tipą. Kaip galima spręsti iš A. J. Greimo darbų, pasirodžiu­sių pastaraisiais metais Lietuvoje, ir iš kompetentingų jų pristatymų, priklausančių dažniausiai Nastopkos plunksnai, metodo kūrėjui tai bu­vo ne tik mokslinė veikla, bet ir gyvenimo būdas, etika. Atrodo, kad „sąmoningas metodologinis apsisprendimas“ reiškia šiek tiek daugiau ir Nastopkai, ypač jei tikėsim Barthes’u, kad „<…> kalbą kiekvienas kri­tikas pasirenka pagal tam tikrą egzistencinę organizaciją, kaip savo paties intelektualinės funkcijos išraišką, kuriai jis perduoda visą savo „gilumą“, t. y. savo vertybes, savo malonumus, savo antipatijas, savo ma­nijas“⁷.

Nastopkos semiotinėje veikloje esama tikro kūrybos azarto, tikėjimo, idealizmo. Tai liudytų, kad ir dvi T. Venclovos eilėraščio „Ruduo Kopen­hagoje“ interpretacijos. Pirmoji „Polilogas Kopenhagoje“ („Baltos lankos“ 2, 1992, p. 138–149) vėliau autoriaus nebepatenkino: „Šiandien anoji ana­lizė jos autoriui atrodo painoka ir nenuosekli“⁸. Imdamasis eilėraščio iš naujo, didaktikos sumetimais (tekstas publikuotas Vilniaus pedagoginio universiteto Literatūrinės teksto analizės laboratorijos leidinyje „Teks­to slėpiniai/1“, 1998) interpretaciją derino su metodologine savistaba. Pirmajame variante, atrodo, buvo pernelyg sureikšminta pasakojimo perspektyva, antrajame – analizė nuosekliai pildo triaukštį turinio struk­tūrų modelį: diskursyvinį, naratyvinį, loginį-semantinį. Analizės netikėtumas – prasmės formulavimas raiškos plano figūromis. Kol kas tai mažiausiai įvaldyta semiotinės analizės sritis: pasak Greimo, esan­ti „dar tik pirmųjų mikčiojimų stadijoje“⁹. Prasmės segmentai išskiriami pagal aliteruotų priebalsių transformacijas ar kitokias, pvz., asonansų, priešpriešas. Kaip bangos suplaka putą, taip garsaraščio pulsavimas išsupa „žymėtąsias“ fonosemas, kurios iš esmės atitinka turinio figūrų lygmeniu vykstantį prasmės tapsmą.

Kitoks Oskaro Milašiaus eilėraščio „Naktį sustojusi karieta“ „skaity­mas“ – fragmentiškesnis, lakoniškesnis; gal dėl to, kad ši interpretacija yra publikuojama drauge su dar trijų kolegų šio eilėraščio „skaitymais“. Iš esmės eilėraštis „įmenamas“ jau pirmoje pastraipoje: „Eilėraštyje „Naktį su­stojusi karieta“ – kaip ir daugelyje kitų su Lietuva susijusių kūrinių – plėtojamą temą galėtume pavadinti „susitikimas su vaikyste“. Įgaliotą sa­kytoją pasitinka namas, kuris kitados buvo mylimas, o dabar tapo „nebylus“, „nepasitikįs ir juodas“. Sakytoją atlydi mylimoji – būsimoji protėvių pilies Ponia. Kol vežėjas ieško raktų, jiedu lūkuriuoja ties apleistojo rojaus var­tais“¹⁰. Ką reiškia „lūkuriavimo“ metu vykstąs „pašnekesys trimis balsais“, aiškinamasi erdvės, laiko ir įvairiopai su jais siejamų atlikėjų figūromis. Taip atkuriamas eilėraščio loginis nuoseklumas, suderinamumas, bet lie­kama paviršinių struktūrų lygmeny. Tai, kas buvo pasakyta pirmoje pastraipoje, vėliau, atrodo, tik apipavidalinama metodo terminais.

Semiotinis metodas leidžia Nastopkai įveikti poezijos analitiko spe­cializaciją. Atrodo, pirmasis prozos tekstas, pakliuvęs į jo akiratį, buvo J. Apučio novelė „Lidija Skoblikova ir tėvo žingsniai“ (interpretacija paskelbta rinkinyje „Skaitome novelę“, 1991). Novelėje jis įžvelgia para­digminį, t. y. poetinės kalbos, organizavimo principą. „Metodinį apsisprendimą“ metonimiškai išdėstė antraštės jungtuką „ir“ (sintag­minio rišlumo ženklą) siedamas su „ar“ (paradigminiu). Pasikliaudamas „atidžių skaitymu“, jis pastabiai ryškina vaizdinius – emocinius teksto leitmotyvus, jų aidais ar priešpriešomis sekdamas prasmės link. Pirmo­ji jos manifestacija – novelės pavadinimas: „Penkiuose antraštės žodžiuose – J. Apučio novelės branduolys“ (p. 103).

Pavadinimas labai svarbus ir A. Platonovo apsakymo „Tiutenis Vitiutenis ir Protegalenas“ („Literatūra“, 1999, 39(2)) interpretacijoje. Joje remiamasi teksto diskursyviniu ir naratyviniu lygmenimis. Skaitymo kodo ieškoma vardažodžių reikšmėse, pagal jas sudaromos herojų prieš­priešos ir mediacijos, patvirtinamos ir kitų novelės turinio figūrų.

Semiotinio interpretavimo praktika patvirtina esminę metodo tiesą, kad kūrinio prasmė nėra duotybė, ji – ieškojimo procesas, ir net meto­do numatytos procedūros negali laiduoti, jog prasmė į paspęstus tink­lus paklius. „Jei metodologiniai ėjimai prasilenkia su paslaptim, anali­zės statinys svyruoja“¹¹, – teigia Nastopka. Jo darbai dažniausiai kaip tik ir veda į tą iš anksto nenuspėjamą paslaptį, paprastai skaitant – į ne­įžiūrimą logiką. Vienas tokių – P. Mérimée novelės „Lokys“ interpreta­cija. paskelbta A. J. Greimo centro studijų leidinyje „Semiotika“. 1995 m. kartu su prancūzų semiotikės M. Simonsen tos pačios novelės interpre­tacija. Abi jas palyginus, atrodo, kad pastarosios kalbėjimas yra perne­lyg atitrūkęs nuo novelės teksto, labai abstrahuotas, prasmės ieškoma statiškose opozicijose. Tyrinėtoja nevengia moralizuojančio komentavi­mo, tekstu neparemto ideologinio požiūrio: „Dichotomija (civilizacija vs bar­bariškumas – E. B.) grindžiama neteisėtu civilizacijos ir kultūros apri­bojimu „kultūringumo“ apraiškomis: tai Vakarų Europos, kurios parodinis atstovas čia yra Vitembachas, ideologinio terorizmo pasekmės“ (p. 84). Nastopka tekstui savojo laiko „papročių“ neprimeta, jo ideologijos ieško kalbinėse konstrukcijose. Pažymėjęs, kad „novelėje Lietuvos vizija išky­la dviejų regėjimo taškų sankirtoje“, išskiria jiems atstovaujančius du pa­grindinius naratyvinius takus: grafo Šemetos ir profesoriaus Vitembacho, „įgalioto Vakarų Europos sakytojo“. Nuosekliai „eidamas“ kiekvienu iš jų, Nastopka parodo, kad jie sudaro ne tik statiškų priešpriešų pynę, bet patiria ir kaitos momentų – apie profesoriaus programą sakoma: „Užuot evangelizavęs žemaičius, jis pats, jei taip galima pasakyti, „pagoniškėja“ (p. 54). „Skaitymo“ skvarbumą liudija pagautas dinamiškasis vertybinių nuostatų momentas, priešybių mediacijos procesas. Tokį pro­fesoriaus Vitembacho programos pokytį atitiktų ir kontekstiniai duome­nys: pirmoje interpretacijos dalyje, kur glaustai išdėstytas „autoriaus su­manymas“, Nastopka cituoja Mérimée laiško ištrauką: „Visa bėda, kad netrukus ši istorija man pasirodė gana patraukli ir, užuot piešęs kari­katūrą, aš panorau nupiešti portretą“ (p. 41). Interpretacijos pabaigoje teksto sakytojo, t. y. Prospero Mérimée, požiūris reziumuojamas taip: „[jis] pateikia abu požiūrius – krikščioniškąjį ir žemaitiškąjį – vengdamas pasakyti, kuris iš jų yra teisingas. Jis skatina manyti, kad pasaulis at­siskleidžia žmogui ne tik kaip Šventojo Rašto parabolė, bet ir kaip Sfinkso mįslė“ (p. 59). Semiotinės analizės tekstą papildo priedas „Mis­tifikacija ir mitologija“, kur tyrinėtojas aiškinasi, „kas bendra tarp Mérimée pavaizduotosios ir istorinės Žemaitijos“, kaip atsiranda mitinis Lie­tuvos vaizdinys ir kokie jo atgarsiai Lietuvoje bei prancūzų literatūroje. Turime progą stebėti, kaip kelių metodų – semiotinio, komparatyvistinio, istorinio-kultūrinio – dėka formuojasi stereometrinis kultūroje funkcio­nuojančio kūrinio vaizdas, kaip vieno metodo rezultatai dialogizuoja su kito duomenimis, kaip jie suartėja ar išsiskiria, bet vieni kitiems neprieš­tarauja.

Pastarojo meto Nastopkos darbai liudija naujas semiotinio metodo tei­kiamas galimybes: jis padeda įveikti literatūros kaip vienos reikšmės sistemos ribas. Straipsnyje „Lietuviškasis Emaus: keletas Evangelijos pa­rafrazių“ analizuojamas Naujojo Testamento Emauso motyvas iš Evangelijos pagal Luką; tiksliau – jo pėdsakas lietuvių poezijoje (A. Ny­kos-Niliūno eilėraštyje „Emmaus keleiviai“, K. Bradūno „Emaus“ ir „Lietuviškasis Emaus“) ir dailėje (V. Kisarausko paveiksle „Vakarienė Emause“). Šiame darbe šalia detalios trijų eilėraščių ir tapybos kūrinio analizės, šalia individualių Evangelijos pasakojimo transformacijų ir atitikmenų apžvalgos labiausiai intriguoja komparatyvistinis semioti­kos atspalvis. Pirmoje darbo versijoje (pranešime, perskaitytame tarptautiniame semiotikų kolokviume Italijoje, Urbine) „straipsnio auto­rius iš pradžių ėjo tradicinės komparatyvistikos keliu: ieškojo lietuviškuose tekstuose Evangelijos pasakojimo atitikmenų“¹². Dabarti­niam, semiotiniam, variante – dėmesio centre atsiduria vidinės lietuviškųjų tekstų jungtys, sudarančios „antlaikiškos izotopijos“ pa­grindą. Išanalizuoti tekstai, be kitų juos jungiančių bruožų, pasižymi Evangelijos teksto „lietuvišku“ perkodavimu. Šio lietuviškumo sklaida straipsnyje yra labai detali ir iškalbi. Ja remiantis apibendrinama: „Ant­ropomorfiniai pasakojimo atlikėjai stilizuojami pagal tradicinį valstiečių tipažą; pasakojimo erdvė lokalizuojama valstiečio namuose, įprastinia­me interjere (stalas, nedažytas molio indas, deginto molio dubuo); valgomas tradicinis lietuvių valstiečių maistas – duona, saldus sūris, rūgštus pienas; užsigeriama vandeniu. Krikščioniškųjų siužetų lokali­zavimą valstietiškos kultūros kontekste galima laikyti lietuvių kultūros sociolekto pėdsaku“¹³. Eilėraščių ir Kisarausko paveikslo homogeniš­kas „perskaitymas“ leistų daryti prielaidą, kad ir tapybinių, ir poetinių tekstų konfigūracijos yra valdomos bendresnių poetiškumo principų. „Visi šie tekstai turi bendrą loginį semantinį pamatą ir „bendrą giliąją struktūrą“ <…>. Visais atvejais tekstas, nepaisant skirtingos sklaidos pa­viršiaus struktūrose, suvokiamas kaip parabolė, kurios adresatas yra kviečiamas interpretuoti jos „tikrąją“ prasmę“¹⁴.

Dvi reikšmių sistemos – poezija ir tapyba – gretinamos ir pranešime „Kai kurios lietuvių poezijos sąsajos su Vakarų Europos daile“, per­skaitytame tarptautinėje komparatyvistų konferencijoje Vilniuje (1999). Semiotika, turėdama instrumentų lyginti įvairias reikšmės sistemas, natūraliai įvykdo mokslines komparatyvistikos sąlygas, įdomu, kad. re­cenzuodamas V. Kubiliaus knygą „Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas“, Nastopka jau kalba apie tam tikrą analogiją tarp prasmės kūrimo mechanizmo ir literatūrinių mainų proceso: „Gebantis generuoti naują prasmę tekstas susideda bent iš dviejų autonomiškų subtekstinių darinių ir juos jungiančios metastruktūros. Kiekvienas šio semiotinio mechanizmo komponentas yra santykiškai savarankiškas, o visi drauge jie sudaro nedalijamą vienovę. Ar subtekstiniai dariniai for­muojami iš savos literatūros, ar pasiskolinami iš svetur, kūrinio prasmės analizei neturi principinės reikšmės. Panašią išvadą V. Kubilius pada­ro operuodamas kūrybos psichologijos kategorijomis <…>“¹⁵.

Komparatyvistinis darbas yra pirmoji Nastopkos knyga „Lietuvių ir latvių literatūrų ryšiai“ (1971). Ji parengta disertacijos, parašytos Rygos universitete, pagrindu. Knyga pateikia patikimą šių ryšių vaizdą, nuo XIX a. iki septintojo XX a. dešimtmečio pradžios. Faktiniai duomenys čia pa­teikiami konceptualiai: ieškoma pagrindo, lemiančio vienokį ar kitokį literatūrinių ryšių vaizdą. Laikomasi metodologinės prielaidos: lietuvių ir latvių literatūrinius kontaktus aiškinti pačios lietuvių literatūros po­reikiais. Literatūriniais argumentais grindžiama ryšių nagrinėjimo svarba: „Vienos literatūros reiškiniai, vertinami kitos literatūros kritikoje, iš dalies atitrūksta nuo savo nacionalinių tradicijų ir įsijungia į naują li­teratūrinį kontekstą. Atsiskleidžia nauji aspektai, ne visuomet pastebimi traktuojant šiuos reiškinius nacionalinių tradicijų vagoje“ (p. 8). Tai galėtų būti atstumo, prasmei atpažinti reikalingo „kito regėjimo taško“, apie kurį kalba semiotikai, vienas iš variantų. Apie septintojo dešimtme­čio vidurį, kai Nastopka rašė šį darbą, lietuvių poezijoje vyko episteminis lūžis. Latvių poezija jį išgyveno kiek vėliau – apie septintojo dešimtme­čio pabaigą. Tapęs lietuvių poetams naujosios kalbos krikštatėviu. Nastopka sekė ir latvių poezijoje vykstančius procesus. Išskyrė Uldį Beržinį, kurio du eilėraščius („Uldį“ ir „Ei, Miūlenbachai“) pirmąsyk lie­tuviškai pacitavo latvių poezijos apžvalgoje 1972 metais („Pergalė“, Nr. 4). Dėl cenzūros trukdymų pirmoji Beržinio knyga „Paminklas ožkai“ pa­sirodė tik 1980-aisiais. Nastopka taip apibūdino jo poezijos kitoniškumą: „Pasaulio išsakymo problema poetui rūpi labiau nei pasaulio tvarkos ap­rašinėjimas, poetinė kalba yra ne pasaulio atspindys, o pirmapradė realybė. Beržinio eilėse, kaip ir mite, kiekvienas daiktas yra vienkarti­nis. Pasaulis yra toks, kokį jį sukuria kalba“. Ši citata iš „Pabaigos žodžio“ lietuviškajai Beržinio poezijos vertimų rinktinei „Vabzdžių žings­niai“ (1998), kurios sudarytojas ir vienas iš vertėjų yra Nastopka.

Iš Rygos kadaise grįžęs su mokslo vaisiais, Nastopka pats tapo reikšmingu abiejų tautų literatūrinių ryšių subjektu.

Joja bernai į karą uldis ant peties
eina vyras eglės kirst uldis pažasty
liežuvį paleisk per girią varyk kur
uldis auga paukštis viršūnėje tupi.
Pliauškiu toliau rugiai mėlynų
uldžių pilni kažkas važiuoja va­-
džias timpčioja no no uldi tu tikras. (p. 81)

Pasak lyginamosios literatūros profesoriaus G. Steinerio, vertimas „taip pat yra itin kūrybinga kritika. <…> vertimas yra interpretacija sa­vo pačia etimologija“¹⁶. Tokiu (ir bet kuriuo) atveju Nastopka yra kritikas kvadratu!

---

1 Bartas R. Kas yra kritika?// Meno kritika. – V., 1986. – P. 223–224.
2 Miglai krintant // Knygnešys. – 1990. – Nr. 3. – P. 14.
3 Nastopka K. Tomo Venclovos tekstai // Metai. – 1997. – Nr. 8–9. – P. 125–126.
4 Nastopka K. Problemiškasis Maironis // Literatūra XII(1). – 1970. – P. 161.
5 „Kiekvieno šaknys savaip išslraizgiusios“. Su literatūros kritiku Kęstučiu Nastop­ka kalbasi Gražina Ramoškaitė // Pokalbiai apie poeziją. – Vilnius. 1984. – P. 109.
6 Ten pat. – P. 107–108.
7 Bartas R. Kas yra kritika? // Ten pat. – P. 224.
8 Nastopka K. Semiotinė eilėraščio analizė // Teksto slėpiniai 1. – V., 1998. – P. 61.
9 Ten pat. – P. 75.
10 Nastopka K. Kvalifikacinis išbandymas // Semiotika. –V., 1997. – P. 85.
11 Nastopka K. Reikšmių poetikos linkui // Metai. – 1996. – Nr. 4. – P. 98.
12 Nastopka K. Lietuviškasis Emaus: keletas Evangelijos parafrazių // Metai. – 1995. – Nr. 2. – P. 126.
13 Ten pat. – P. 125–126.
14 Ten pat. – P. 125.
15 Nastopka K. Akiratyje – pasaulinė literatūra // Kultūros barai. – 1984. – Nr. 3. – P. 65.
16 Steiner G. Tikrosios esatys. – V., 1998. – P. 18.