Kodėl mes rašome?

2025 m. Nr. 10

Rašytojus Liną Buividavičiūtę, Ievą Dumbrytę, Tomą Petrulį ir Mykolą Sauką kalbina Saulius Vasiliauskas

2024-ieji buvo turtingi lietuvių literatūrai, todėl sumaniau pasikviesti bičiulius rašytojus ir pasikalbėti apie kūrybos psichologiją, laiką, kuriame gyvename, mūsų santykį su juo, santykį su rašymu. Neformaliam pokalbiui prie arbatos ir vyno savo namuose subūriau du poetus ir du prozininkus, gimusius, kaip ir aš, sovietmečio pabaigoje / Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pradžioje, brendusius nepriklausomoje, laisvoje valstybėje: Liną Buividavičiūtę, Tomą Petrulį, Mykolą Sauką ir Ievą Dumbrytę. Visi šie autoriai pernai išleido antrąsias arba trečiąsias savo knygas, visų knygos buvo pastebėtos ir skaitytojų, ir kritikų. Taigi susiklostė įdomus ir atviras pasikalbėjimas su jau, turbūt, viduriniosios rašytojų kartos atstovais, literatūros lauke užimančiais vis ryškesnes pozicijas.

 

– Esate vienos kartos atstovai, to paties laikotarpio, istorijos liudytojai, dalyviai, stebėtojai ir (ap)rašytojai. Kviesdamas jus šiam pokalbiui svarsčiau, jog XXI amžiuje, kai esame vis labiau veikiami įvairiausių medijų, technologijų, spartaus dirbtinio intelekto vystymosi, o sykiu kai mūsų pašonėje vyksta karas, pasaulyje daugėja geopolitinių konfliktų, baimės dėl klimato atšilimo ir žmonijos ateities, nėra savaime suprantama, kad štai kažkas sėdi savo kambaryje ir rašo eilėraščius, kuria noveles, romanus… Kaip atrodo jums? Kas šiandien stimuliuoja jūsų norą kurti?

Lina. Eidama į šį pokalbį apie tai galvojau. Man vis dar įdomu tyrinėti save ir kitus, tyrinėti pasaulį. Rašydama visuomet kažką išsiaiškinu, atrandu kokį nors savo dalyką… Sakyčiau, rašymas man yra gyvastis, tam tikras gyvasties aktas, gal ir naivi, bet rezistencijos forma šitame apokaliptiniame, karų pasauly. Nors aplink tiek daug tamsos ir mirties, sąmoningai renkuosi gyvastį, renkuosi gyvenimą. Iš tos destrukcijos – ir išorinės, pasaulio, ir vidinės, savo pačios – bandau ką nors konstruktyvaus sulipdyti.

Žinoma, mane taip pat motyvuoja grįžtamasis ryšys. Jei rašyčiau tik dėl savęs, visus eilėraščius dėčiau į stalčių. Viliuosi, kad tai, ką tyrinėju ir išsiaiškinu, gali rezonuoti ir kitam. Smagu, kai kas nors, paskaitęs mano tekstų, pasako, kad jaučiasi panašiai, arba, nors pasaulis, apie kurį rašau, jam tolimas, vis dėlto yra įdomu.

– Tomai, gal Tu galėtum pratęsti?

Tomas. Kodėl rašau? Matyt, reiktų klausti, kodėl vis dar rašau… Turbūt esu pripratęs prie kalbos mediumo. Žaisti kalba man sekasi geriau, nei žaisti kokia nors technika, pavyzdžiui, fotoaparatu. Kitaip nei Lina, sakiusi, kad rašant atsiveria nauji dalykai, kažkas atrandama, aš rašydamas, ko gero, imu vis mažiau žinoti, vis mažiau suprasti…

Ieva. Jaučiuosi panašiai. Naujausioje mano knygoje yra scena apie karą. Prieš ją rašydama buvau sau pasižymėjusi, kad reikia daugiau pasidomėti karu, kad geriau suvokčiau, ką ir kodėl rašau. Bet kai prasidėjo karas Ukrainoje, supratau, kad išvis nebesuprantu, kas yra karas…

Man atrodo, kuo toliau, tuo labiau nesuprantu, kodėl apskritai rašau. Rodos, literatūrologė Solveiga Daugirdaitė yra pasakiusi, kad anksčiau literatūra turėjo kokį nors ryškų socialinį matmenį: įkvėpdavo visuomenę, gelbėdavo žmonių gyvybes, buvo kaip slaptas reikalas, per kurį žmonės atranda tam tikrą gilesnę prasmę. Šiandien, kai viskas kaip ant delno, literatūra išsaugojo tik meninę prasmę. Tad kodėl aš rašau?.. Manau, todėl, kad manyje verda dalykai, kurie plėšo iš vidaus ir kurie turi būti išsakyti. Aišku, per skausmą, kryžių ir kančią – nes rašau po darbo, reikia rasti laiko, atsisakyti daugelio kitų dalykų, sutraukti savo socialinį gyvenimą. Rašau, nes turbūt kitaip negaliu.

– Mykolai, o Tu gali nerašyti?

Mykolas. Manau, galiu.

– Tai kodėl rašai?

Mykolas. Kai manęs klausia, sakau, kad jaučiu pareigą. Pareigą užrašyti, kas manyje ir aplink mane vyksta. Bet nežinau, ar čia pareiga – gal veikiau kažkoks slapstymasis?..

Pamenu, pradėjau rašyti dienoraštį, kai man buvo gal devyneri. Ir aš jame tiesiog žymėjausi įvykius: kiek kartų tą dieną maudžiausi, kiek kartų vedžiojau šunį, kas buvo atėję į svečius, kokia draugė atėjo pas sesę ir t. t. Dar rinkau tėvų raštelius ir klijuodavau į tą dienoraštį – kai jie, pavyzdžiui, išvažiuodavo žvejoti, palikdavo raštelį „mes išvykom žvejoti“, dar ir nupiešdavo ką nors. Po ilgo laiko atsivertęs dienoraštį supratau, kad jame visai nėra jausmų, tik sausi faktai. Ir tada pradėjau jausti apmaudą, kad nepasižymėjau įdomių dalykų, neužfiksavau jausmų. Tarsi neįvykdžiau man skirtos užduoties. Tai gal čia ir yra tas „negali nerašyti“? Kažkokia vidinė būtinybė, kurią ne visuomet pateisinu.

Galvojau, kaip Tu, Sauliau, sakei, kad laikai tokie sunkūs, kone apokaliptiniai. Apie tai galvoju ir rašydamas, ir darydamas skulptūrą – gal čia bus paskutinė knyga, paskutinė skulptūra. Kad kažkas lipa man ant kulnų, kad štai „ChatGPT“ generuoja kalbą, vaizdus, kad gal vėliau nebepavyks – kūrėjai tiesiog taps nebereikalingi. Rašydamas knygą tikrai jaučiau tokią skubą, jaučiau nerimą, kuris tą kūrybą kursto. Ir karas kursto – galvoji, kiek laiko tau liko…

– O kaip Tau atrodo, ar kūryba yra labiau atsitraukimas nuo aplinkos, išorinių dirgiklių, galbūt net eskapizmas, bėgimas nuo savęs, tikrovės, ar priešingai – kūryba yra tik papildinys prie asmeninio gyvenimo, kuris vyksta net ir užsiimant kūryba.

Mykolas. Nežinau, kad nelabai man to gyvenimo ir vyksta, jis toks labiau gyvuliškas…

– Na, aprašei romane.

Mykolas. Taip… (Juokiasi) Bandau viskam suteikti kokią nors meninę formą. Be to būtų nyku – tik skrolinimas ir valgymas. Arba nemiga. Ir nieko daugiau.

– Tomai, o kaip Tau?

Tomas. Labai dažnai save pagaunu, kad rašymas prasideda – beje, daugiausia rašau ranka, – ne tada, kai atsisėdu rašyti, o gerokai anksčiau. Eidamas gatve ar kur nors sėdėdamas jau pradedu rašyti galvoje. Tai, sakyčiau, rašymas ne priedas, bet tam tikra lygiavertė sąmonės forma. Kaip, pavyzdžiui, viena iš sąmonės formų man yra koks nors ekskursijos muziejuje vedimas – dabar tenka tokias ekskursijas vesti – taip kita sąmonės forma yra rašymas, kuris prasideda daug anksčiau, nei į ranką paimi tušinuką ir popieriaus lapą.

– Čia įžvelgčiau paralelę su fotografavimu: nešiojiesi su savimi, sakykime, juostinį fotoaparatą, pamatai kokį nors kadro vertą vaizdą, jeigu spėji – jį užfiksuoji, o grįžęs namo ryškini juostą ir žiūri, ar kas iš to išėjo…

Ieva. Žurnalistai irgi sako, kad tu esi žurnalistas ne tik reportažo rengimo metu, bet ir visą kitą laiką, kai maudaisi, sapnuoji ir taip toliau.

Tomas. Taip. O fotografuoti tai irgi mėgstu. Būna, išeinu su fotiku, bet nepadarau nė vieno kadro, tačiau vis tiek jaučiuosi kaip fotografavęs. Pabuvęs pačiame procese.

Lina. Aš galvoju, kad man rašymas ir yra pats gyvenimas. Įpratau kapstytis savy, stebėt pasaulį, atpažinti intertekstus… Žiūrėdama filmus vis pagaunu save, kaip staiga įsijungia rašytojos ir apžvalgininkės vaidmenys, kad štai vienas ar kitas aspektas rezonuoja, kad tai ar tai reiks paminėti būsimoje apžvalgoje arba eilėraštyje. Toks buvimas kiek vargina, todėl ieškau būdų „atsijungti“, tarkim, kartais skaitau kokį nors psichologinį trilerį, žinodama, kad sąmoningai nesieksiu to niekur panaudoti, kad tekstas tiesiog pro mane pratekės.

– Ieva, o kaip Tau?

Ieva. Mano situacija šiek tiek kitokia. Labai daug laiko atima tiesioginis darbas. Laikas, kuris lieka rašymui, yra toks, pavadinkim, „išvogtas“. Todėl sunku atsakyti, ar rašymas man labiau papildinys prie gyvenimo, ar labiau minėtasis eskapizmas. Rašyti labai noriu, bet laiko tam įgyju tik per kančią. Tokie toksiniai santykiai… Galiu tik bandyti įsivaizduoti, kas būtų, jeigu visą laiką galėčiau skirti rašymui. Turbūt tada tai būtų mano gyvenimas, o visa, kas vyksta po to, – papildinys.

Tomas. Bet gal čia ir modalumo klausimas – kada intensyviausiai gyveni? Ar kai rašai, ar kai esi darbe?

Ieva. Nežinau. Gal kai gyveni. Kai rašai, esi gyvenimo metraštininkas. Nežinau, ką tiksliai Tu turi omeny…

Tomas. Turiu galvoje gyvenimo patyrimo intensyvumą. Kartais rašymo patirtis tokia intensyvi, kad jautiesi labiau gyvenąs rašydamas, negu, tarkim, su kuo nors susitikdamas, bendraudamas.

Ieva. Man rašymas kaip tik ir atima daug socialumo: nes jeigu turi darbą, o po darbo sėdi rašyt, tai su kuo nors susitikti gali nebent savaitgaliais, aišku, jeigu dar neiššoka kokie kiti reikalai.

Poetas Ramūnas Liutkevičius man yra taikliai pasakęs, kad gyvenimas yra būtina rašymo sąlyga. Jei nori rašyti, privalai gyventi. Tą patį sako komikai: jeigu tu visąlaik dirbi su komedija, nebelieka laiko gyventi ir atrasti medžiagos naujiems „bajeriams“. Nors kaip Jules’is Verne’as parašė „Aplink pasaulį per 80 dienų“, neišėjęs iš savo kambario, nežinau – gal pasitaiko išimčių.

Tomas. Aš, kaip jau minėjau, dažnai rašau nerašydamas, pavyzdžiui, bendraujant su žmonėm įsijungia kažkoks papildomas sąmonės lygmuo.

Ieva. Man irgi atrodo, kad bendrauti, patirti gyvenimą būtina. Ar jums kartais nebūna, kad norisi specialiai papulti į tam tikras situacijas tam, kad kažkas vyktų, pavyzdžiui, bėgti per gatvę degant raudonai šviesai?.. Man kartais pasidaro baisu, kad gyvenime nieko nevyksta.

Tomas. Dabar nebeieškau tokių situacijų – jos pačios ateina.

Ieva. Fantastika, aukščiausias rašytojo tikslas!..

– Norėčiau pereiti prie rašymo keliamų emocijų temos. Jau minėjote, kad rašyti nėra lengva, kad kartais tai tikra kančia… Ir vis dėlto gal rašydami patiriate ir kokių nors pozityvių emocijų – laimę, pakylėtumą, džiaugsmą?

Lina. Man atrodo, geras jausmas apima tada, kai jauti, kad parašei taip ar beveik taip, kaip ir norėjai. Kad tekstas atrodo tikras net sugrįžus prie jo po kurio laiko. Pirmiausia gal tu pati sau tai pasakai, vėliau – kiti. Pasikartosiu, kad kitų įvertinimai, refleksijos man svarbu. O pačiame rašymo procese abejoju, ar įmanoma išvengti kančios momentų. Neretai kas nors nepavyksta, arba tu rašai žūtbūtinai, labai intensyviai, tarsi tau prie gerklės būtų laikomas peilis…

Tiesa, dabar – rašydama trečiąją knygą – siekiau išvengti to perdėto kančios naratyvo, norėjau šiek tiek keistis, ieškoti pozityvesnės rašymo motyvacijos, daugiau pozityvumo pačiuose tekstuose. Nors ir nesu tikra, ar galima rašyti iš visiško sveikumo – ar, būdamas visiškai laimingas, viskuo patenkintas, tu gali kurti veikiančią, įtaigią literatūrą. Toks gal retorinis klausimas.

– Tad rašoma iš stokos?

Lina. Taip – iš stokos, deficito, alkanumo… Alkanumas irgi turi kančios prieskonį – negaliu nurimti, amžinai noriu kažkur judėti, privalau rašyti. Jaučiu, kad kažko trūksta, turiu tai sukurti.

Tomas. Aš tai pirmos knygos tekstus parašiau visai be kančios (juokiasi), labai lengvai. Kaip tik iš savotiško, sakykim, linksmumo. Ironiško linksmumo.

– Yra žymi Sigito Parulskio poezijos knyga „Iš ilgesio visa tai“, tai Tu galėjai knygą pavadinti „Be kančios visa tai“!

Ieva. Būtų fenomenalu lietuvių literatūroj! (Juokiasi)

Tomas. Aišku, ta mano ironija irgi turi šiek tiek kančios pėdsakų. Bet rašydamas pirmąją knygą didesnės kančios tikrai nejaučiau. Gal kančios ėmė daugėti rašant antrąją – atsirado kitokių patirčių, pajutau tam tikrą gyvenimo absurdiškumą. Nors vėlgi negalėčiau sakyti, kad kankinausi rašydamas, kad eilėraščiai buvo išvargti. Tai labiau tiktų kalbant apie trečiąją knygą, kurioje galynėjausi su kalba, kur bandžiau pasipriešinti kalbos inercijai.

Tiesa, daug kančios buvo pernai, kai gavau Lietuvos kultūros tarybos stipendiją – reikėjo rašyti! (Juokiasi) Bet po to supratau, kad rašydamas taip – per prievartą – ilgainiui „užsiturbinu“ ir vėl puikiai rašau.

Ieva. O ar kančia tik nėra pagrindinė nerašymo būsena?! Man atrodo, tuo metu, kai nerašai, prislegia didžiausia kančia… Nes arba nerandi tam progos, arba, pavyzdžiui, po ilgo tavo tekstų redagavimo bijai redaktoriaus pastabų, komentarų, bijai net prisiliesti prie klaviatūros, daug ką priimi labai asmeniškai.

Tomas. Tavo žanras – proza – imlesnė laikui. Aš kai poeziją rašau, tai…

Ieva. Bet vis tiek tos kančios, kai nerašai, patiri?

Tomas. Dabar tai jaučiuosi visiškai laisvai, ilsiuosi nuo rašymo.

Ieva. Ir gebi ramiai ilsėtis?

Tomas. Taip, jaučiuosi visiškai atsijungęs. Anksčiau tai būdavo visokių kūrybinių krizių, būdavo sunku.

– Mykolai, o kaip Tau? Gal galėtum palyginti skulptūrą ir rašymą? Skulptūros mene gal toji kančia labiau fizinė?

Mykolas. Šiaip skulptūra visai džiaugsmingas užsiėmimas. Jau kai regiu, kaip ji randasi, galiu pasidžiaugti. Ir tebeturiu perspektyvą – žinau, kad ateityje man kažkas pavyks. O rašant man niekada nėra nei perspektyvos, nei jokio džiaugsmo. Vienintelis džiaugsmas kyla tik tada, kai jau parašęs paskaitau ir pagalvoju, jo čia gal visai nieko, čia gal juokinga. Bet kartu tai jau viskas – parašei – nebėra kuo džiaugtis, rašyk kitą kūrinį, rašyk, Mykolai, toliau. Ir taip visą laiką.

Rašydamas niekada nežinau, ar kas nors iš to išeis. O redagavimas tikrai baisi kančia. Kartais užsirašo visai geri teksto srautai, bet redaguojant jie ima ir susiniokoja. Nes, skirtingai nei Tomas, aš nesubrandinu idėjų galvoje, jos kyla rašant.

– Bet juk, jei kalbame apie Tavo antros knygos medžiagą, eini į pasimatymus, kurių patirtis vėliau reflektuoji tekste?

Mykolas. Taip, taip… Metuosi į pavojų, ieškau, kaip išeiti iš komforto zonos, kaip susirasti to gyvenimo, apie kurį galėčiau rašyti. Paskui užrašau, atrodo, taip šviežia, tokia gera mėsa!.. Ir tada pradedu karpyti – nes taip palikti negalima – ir dalies to efekto nelieka.

Iš tiesų kančia yra persmelkusi visą rašymą. O skulptūra yra atokvėpis – tos kaladės, pjuvenos… Kažkokia ramybė. Gal dėl to, kad esu profesionalus skulptorius – tokia mano aplinka.

Tomas. Aš tai turiu vilties, kad dar parašysiu ką nors grynai iš džiaugsmo! (Juokiasi)

Lina. Žiūrėkit, o jums nebūna tokios baimės: parašai knygą ir imi galvoti, ar aš dar ką nors apskritai sukursiu, ar iš manęs kažkas neatims gebėjimo rašyti?.. Parašai knygą, paskui siunti, pavyzdžiui, tekstus į „Poezijos pavasario“ festivalio almanachą ir galvoji, gal sudarytojas pasakys, kad čia kažkokios nesąmonės… Čia, aišku, savivertės problema. Bet aš nuolat jaučiu, kad mane kažkas gena rašyti tarsi su botagu, kad privalau nesustoti.

– Lina, paminėjai savivertę. Kaip manote, koks kūrybos ir savivertės santykis? Kaip savivertė veikia mūsų norą ar nenorą kurti? Ieva, pavyzdžiui, minėjo baimę, kuri kartais kliudo pradėti rašyti.

Tomas. Man truputį keista, kad nors laikau save gana neaukštos savivertės žmogumi, esu labai savikritiškas, ypač darbe, kasdienėse veiklose, bet su tekstais, su rašymu kitaip. Nesakau, kad visuomet esu patenkintas parašytais tekstais, bet savivertės klausimo kuriant tarsi nelieka. Rašydamas aš savęs neplaku, nesmukdau. Savo poezija pasitikiu.

– Bet Tau svarbu, kaip ta poezija bus įvertinta kitų?

Tomas. Kai pats pasitikiu tekstais, nėra labai svarbu. Smalsu pasitikrinti, kaip žmonės mane supranta, bet paties vertinimo nesureikšminu.

– Ieva, kaip Tau?

Ieva. Man įdomiai… Nesuprantu savo savivertės. Atrodo, kad gyvenime bijau kalbėti apie vienus ar kitus dalykus, bijau diskusijų, o rašymas tampa saugia vieta – viską, bent kol rašai, gali atgrąžinti, redaguoti, gali kalbėti ką nori. Nors savivertė žema, kurdama galiu statyti miestus, kurti savo pasaulius, ar net kliedėti, ko dažnai sau neleidžiu viešumoje. Realybėje gal bijau kitų nuomonės, bijau įžeisti, o rašymas mane išlaisvina. Ir tai nuostabu!

Tomas. Aš tai esu toks durnas, kad kartais sau leidžiu kliedėti ir prie žmonių.

Ieva. Žaviuosi. Gal dėl to, kad turi savivertę?

Tomas. Na, kažkokią turiu. Kliedėjimas ir nesąmonių kalbėjimas man yra vienas smagesnių dalykų gyvenime.

Ieva. Labai tai vertinu! Nors pati prie kitų laisvai elgtis bijau, nenoriu įžeisti, kažką jų viduje užkliudyti…

– Lina, o kaip Tau?

Lina. Jei kalbame apie visokias nesąmones, tai šeimoje – aišku, iki tam tikros ribos – leidžiu sau blevyzgoti, jaučiuosi saugiai, nes artimieji mane gerai pažįsta. O kalbant apie rašymą, galvoju, kad rašau pakankamai drąsiai, nuolat bandau peržengti tabu. Net jei bijau, ką kiti pagalvos, stengiuosi nuo tos baimės atsiriboti, noriu, kad savivertė man netrukdytų.

– Mykolai, per krepšinio treniruotes, kur žaidžiame drauge su kitais rašytojais, menininkais, bene daugiausiai keikiesi, kai nepataikai. Ar tai galėtų reikšti, kad turi žemą savivertę?

Mykolas. Bijau, kad taip. Kai nesikeikiu, paprastai žaidžiu geriau. Tada išties turiu daugiau energijos, geriau atkovoju kamuolius…

– Ar tai kaip analogiją galima pritaikyti ir rašymui?

Mykolas. Taip, visiškai. Mes gaištame laiką save plakdami ir savęs gailėdamiesi – bent jau aš gaištu. Užtrukau, kol įtikinau save, kad galiu parašyti šį tą vertingo. Teko net užsirašyti ant lapo kažkokias motyvacines eilutes, citatas, kaip pagrindą, kad įtikėčiau, jog galiu kurti.

– Dažnai tą lapą atsiverti?

Mykolas. Na, kai redagavau knygą, tai visąlaik buvo ant stalo.

Dar savivertę kėliau skaitydamas paprastą literatūrą, knygas iš bibliotekos – kokius nors, žinot, lengvus romanus. Atsiverti ir žiūri – ai, čiagi viskas taip nebaisu, taip paprastai parašyta. Lentynos bibliotekoje tokios bauginančios, bet kai atsiverti knygą, lyg ir nieko tokio baisaus. Pramoginė literatūra man padėjo pasikelti savivertę.

– O nebūna taip, kad skaitai kokią nors gerai įvertintą, išliaupsintą knygą ir pagalvoji – ir aš taip galėčiau, gal ir geriau galėčiau!

Mykolas. Yra, yra buvę. Yra buvę ir kitaip, aišku… (Juokiasi)

– Liko keli aspektai, kuriuos norėčiau paliesti šio pokalbio metu. Vienas jų – menininko, kūrėjo formavimasis. Jeigu laikytume, kad viena būtinų menininkui savybių yra autentiškas santykis su tikrove, galėtume klausti, kaip ir kiek šį santykį lemia vaikystės, paauglystės laikotarpiai, taip pat kilmė, socialinė aplinka. Ar jūs, galvodami apie savo augimą, įžvelgiate ženklų, kurie galėjo daryti įtaką polinkiui į kūrybiškumą, vaizduotę, kitokį tikrovės matymą?

Lina. Pirmąjį eilėraštį parašiau aštuonerių – apie savo mylimiausią žaislą paršiuką Čiuką. Kai mokykloj reikėdavo ką nors sukurti, būdavo smagu.

Jaučiu, kad į mano tekstus ateina daug patirčių iš vaikystės, paauglystės. Ypač tamsesnių. Mane tikrai veikė ta aplinka. Gimiau 1986 m., augau, kaip sau apibūdinu, tarp siaubo ir grožio. Net ir mano knygose tai varijuoja: vienoje gal kiek daugiau siaubo, kitoje – grožio.

Prisimenu, gal būdama dešimtoje ar vienuoliktoje klasėje, vakare einu į repeticiją ir žiūriu į namų langus, šviečiančius ir tamsius, ir pradeda suktis vaizduotė – imu galvoti apie kitų gyvenimus, fantazuoti, kurti istorijas. Turbūt jau tada jaučiau tam tikrą stoką: ar tai, ką matau, jau pakankama, ar aš pakankamai aštriai matau pasaulį.

Tiesa, rašyme turėjau pertrauką – dvejus metus, kai studijavau odontologiją. Studijuodama galiausiai pajutau, kad esu ne ten, kad noriu vėl rašyti, kurti. Pirmieji tekstai, kurie vėliau pateko į knygą, gimė po didelių vidinių sukrėtimų…

Tomas. Aš rimčiau rašyti pradėjau vėlyvojoj paauglystėj. Atsimenu save kaip vaiką, kuriam iš tiesų patikdavo atsiskirti nuo kitų, kur nors nuklysti vienui vienam. Retrospektyviai atrodo, kad tais atsiskyrimo momentais ir užsiimdavau kažkuo panašiu į kūrybą – svajodavau, įsivaizduodavau ką nors, jausdavausi savipakankamas. Buvo laikas, kai man kitų vaikų nelabai ir trūko. Tada jau vyko kažkoks „proto rašymas“.

– O tuo metu turėjai draugų ratą?

Tomas. Turėjau, sociume jaučiausi visai neblogai. Kuo vyresnis dariausi, tuo to atsiskyrimo, galimybių atsiskirti mažėjo. Bet to ilgėjausi, tad ir vėliau, ištaikęs progą, bandydavau atitrūkti, pabūti su savimi. Kaip koks atsiskyrėlis.

Ieva, o kaip klostėsi Tavo vaikystė?

Ieva. Savyje nemačiau jokių ženklų, kad tapsiu rašytoja. Buvau baisiai pasiutęs vaikas, turėjau daug draugų, norėjau gyventi pilnai, tokį absoliučiai pasiutusio vaiko gyvenimą… Turėjau sesę, kuri nusižudė būdama keturiolikos. Ji turbūt sirgo, jai kone kūdikystėje diagnozuota depresija – atsimenu, buvo toks kaip ir fenomenas, jog taip anksti nustatoma depresija. Ją prisimenu kaip nuolatos rašantį vaiką – visur, net ant spintų. Ji versdavo angliškas knygas, knygas apie indėnus, skaitydavo ir rašydavo eilėraščius… Kai sklaidėme jos paliktus tekstus, nė nežinojome, kurie eilėraščiai parašyti jos. Mane tai labai sukrėtė. Nuo to laiko, kai ji išėjo, jaučiu, kad tarsi su savimi nešiojuosi sesę. Gal taip noriu pratęsti jos gyvenimą?.. Jeigu ji tebebūtų gyva, gal net nerašyčiau. Tam tikra prasme rašydama įkūniju ir ją.

– Mykolai, Tu augai menininkų šeimoje. Kaip tai veikė Tavo formavimąsi? Ar nebuvo noro maištauti ir daryti bet ką, tik ne kurti meną? Pavyzdžiui, būti krepšininku, lenktynininku, kosmonautu ar dar kuo…

Mykolas. Niekad nesuprasdavau to noro būti kosmonautu. Kas jį pasėja, iš kur tie vaikai tą kosmonautą traukia?..

– Na, turbūt kosmosas – tai kažkas nepažinta, nepasiekiama – kaip ir kūryba.

Mykolas. Man, augusiam Dusetose, jau Zarasai atrodė nepasiekiama… (Juokiasi) Norėjau būti socialus, kaip Ieva, bet buvau labiau atsiskyręs, kaip Tomas. Dažnai sirgdavau, tad daug laiko teko praleisti namie, perskaityti daug knygų. Va šiandien ir vėl sergu [Mykolas ryte pasidarė COVID-19 testą, kuris buvo teigiamas, tad pokalbyje dalyvavo virtualiai, – S. V.]. Gal dėl to ir rašau – sergu.

O kalbant apie mokyklą, tai… Jūs žinot, kad mokykloje, nors ten ir dirba geri žmonės, mokytojai, sistema organizuota taip, kad visko nemėgtum, kad atmuštų tave nuo bet kokios literatūros. Po mokyklos aš nieko nebenorėjau, turėjau detoksikuotis, iš naujo atrasti dalykus, iš naujo juos pamėgti. Kalbant apie rašymą, mokykla nebuvo ta erdvė, kurioje būčiau norėjęs kurti. Tie visi rašinėliai, užduotys man buvo svetimos, primestos – kaip ir minėtasis kosmonautas.

Mieliau rašydavau pas senelius. Prisimenu tai kaip džiaugsmingą užsiėmimą. Kadangi močiutė buvo redaktorė, ji leisdavo man rašyti savo rašomąja mašinėle. Buvo nuostabu – užrašyti pasakojimai išsyk pasirodydavo ant popieriaus! Tikriausiai jie buvo beverčiai, bet procesas atrodė kaip kokia magija.

Dėl maišto tai nežinau… Mano tėvai tapytojai, pasirinkau truputį kitą profesiją.

– Dabar norėčiau pereiti prie stiliaus klausimo. Kaip manote, ar stilius kyla labiau iš mūsų charakterio, būdo bruožų, kuriuos vėliau perkoduojame kūrybos akto metu, ar labiau įgyjamas kultūriškai – per perskaitytas knygas, filmus, kitas meno formas?

Lina. Man atrodo, kad stilius yra ir įgimtas, ir įgytas. Kai rašiau trečiąją knygą, norėjau šiek tiek keistis, gal ir pavyko, bet kas nors paskaito ir pasako, kad, nors ir justi tam tikras teminis pokytis, mano stilius atpažįstamas, vis tiek rašau „liniškai“.

Tomas. Yra dar toks dalykas kaip maniera. Jeigu stilių suprastume kaip tai, kas tau diegiama mokykloje, per kalbos kultūrą, literatūros pamokas, tuomet maniera yra tai, kaip ir kiek tau pavyksta tam pasipriešinti, oponuoti visuotinai suprantamam „geram“ stiliui.

– Taip, klausdamas apie stilių, omenyje turėjau tai, ką Tu, Tomai, vadini maniera. Individualų stilių.

Tomas. Na, čia aš prisiminiau filosofą Giorgio Agambeną, kuris skiria stilių ir manierą. Anot jo, stilius yra toks labiau visuotinis dalykas, o maniera – individualus. Tai aš gal labiau ir vartočiau žodį „maniera“, kuri įsiterpia į tą visuotinį stilių, į tai, kas savaime laikoma gražu ir gera. Aš gal savo manierą kažkokiu tiku, vidiniu tiku, Tureto sindromu, sugadinu.

Ieva. Bet gal tas turetas ir yra Tavo stiliaus, manieros dalis?

Tomas. Taip, manierizmas kažkoks. Man tiesiog patinka gadint dalykus.

– Ar manai, kad Tavo stilius – rašymo stilius – kyla iš Tavo manierų, pasireiškiančių socialiniame gyvenime, ar veikiau stilius brandinamas per santykį su kalba, kultūra paties kūrybos akto metu?

Tomas. Iš manierų, kasdienio gyvenimo tikrai daug ateina. Neretai neatsispiriu pagundai žmones paerzinti, „patrolinti“.

Lina. Triksteris!

Tomas. Taip. Bet dabar to mažėja. Kuo vyresnis tampu, tuo ramesnis darausi. Bet apskritai ta maniera prisideda ir prie rašymo – prie savojo stiliaus ar manieros, kaip bepavadintume, kūrimo. Kartu tai ir santykis su kitų tekstais. Kai ką nors perskaitai ir galvoji – „nu blemba“… Kai norisi kaip nors tai suteršti, perkeisti… (Juokiasi)

– Ieva, o ar Tu turi savitą asmenybės stilių, kurį kurdama perkeli į tekstus?

Ieva. Manau, kad taip. Gal ir galiu rašydama įterpti kokių nors kitokių – man nebūdingų – manierų, bet tas branduolys iš gyvenimo yra neišvengiamas. Ypač prozoj. Būtų triguba kančia, jei dar bandytum savo stilių perlaužti visuose tuose, tarkim, trijuose šimtuose puslapių… Tai ir galvoju – aš tokia esu, tokią save priimu. Visa tai ateina iš mano šaknų, iš mano šeimos. Tiesa, kartais norisi pabandyti tai pakeisti – sąmoningai skaitau kitokias knygas, gilinuosi į kitų požiūrį, nes nenoriu visą gyvenimą važiuoti ta pačia pavara… Manau, stilių lemia mano savastis, nors norėčiau gebėti jį keisti.

Lina. O ar iki šiol Tau pavyko tai kaip nors pakeisti, apversti savo prigimtį?

Ieva. Su amžium tai darosi vis sunkiau. Norėčiau dar šiek tiek pasikeisti, pavyzdžiui, būti labiau dama!

Tomas. Aš tai su amžium tampu vis panašesnis į tėvą. Toks baisus jausmas… (Juokiasi)

– Mykolai, o Tu ar turi stilių?

Mykolas. Nežinau, stilius man visuomet buvo mįslingas dalykas. Bet viena aišku – norint pakeisti stilių, pirmiausia reikia pakeisti gyvenimo būdą, laikyseną. Kitaip, pavyzdžiui, tiesiog skaitant knygas, man atrodo, stilius nepasikeis.

– Paminėjai laikyseną. Kaip manai, ar šiandien svarbu rašytojui turėti kokią nors moralę, vertybes, tabu?

Mykolas. Man atrodo, vertybes turėti gerai. Bet nemėgstu, kai jos iš teksto kyšo, kai moralizuojama.

Lina. Man vertybė yra drąsa, bet motyvuota. Ne tokia, kuri skirta tiesiog šokiruoti.

– Noriu patikslinti, kad klausdamas turėjau galvoje ir tokias bendražmogiškas savybes, etinius, moralinius turinius, kuriais grindžiame savo elgseną. Ar šiandien menininkui svarbu būti tokias vertybes išsigryninusiam, apmąsčiusiam?

Tomas. Bendraujant su kitais, vertybės, moralinis, etinis lygmuo yra svarbus, kaip ir vadinamoji auksinė taisyklė – nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad tau darytų. Immanuelio Kanto kategorinis imperatyvas. Nors prieš tai sakiau, kad man patinka žmones provokuoti, „trolinti“, bet vis labiau ima patikti jų klausytis, stengtis išgirsti. Gal tai būtų galima vadinti vertybe. Bent jau siekiamybe.

O kalbant apie literatūrą – rašydamas stengiuosi vertybes palikti anapus. Kam jų jai – tai literatūrai – reikia? Ten svarbūs visai kiti dalykai. Jeigu vertybės ir yra, jos mano tekstuose pasirodo labiau dekonstrukciniu aspektu. Kaip ir Linai, man literatūroje svarbiausia drąsa, nors pats ir nesu toks jau drąsus, kaip galėtų pasirodyti. Taip pat, be drąsos, svarbus skonio, formos klausimas. Jeigu tekste pernelyg išsišoksi, klausimas, ar tekstas vis dar turės formą, ar jis vis dar bus perskaitomas… Man svarbu, kad tekstas skaitytojui keltų klausimų, o ne vien tik, pavyzdžiui, pasišlykštėjimą dėl pasirinktos bjaurumo estetikos.

Lina. Tai, ką Tu sakai, atitinka ir mano minėtą motyvuotos drąsos sampratą – labai gražiai išskleidei. Manau, kad tokios drąsos yra ir visų mūsų rašyme.

– Kai galvoju apie drąsą, galvoju ir apie drąsą eiti prieš štampus, tam tikrus nusistovėjusius modelius, lozungus, kičą. Būti opozicija tam, kas dominuoja medijose, kas yra nuvulgarinta, nusaldinta…

Lina. Bent iš dalies aš irgi to siekiu. Pavyzdžiui, antrojoje knygoje rūpėjo pakeisti nusaldintą motinystės vaizdavimą, parodyti kitą motinystės pusę. Tačiau kartais drąsa yra ir nebijoti kalbėti apie tai, kas atrodo banalu. Bandyti nebanaliai kalbėti apie banalius dalykus.

– Mykolai, Tavo romanas autofikcinis – dalis įvykių ir personažų artimai susiję su Tavo asmeniniu gyvenimu. Ar reikėjo drąsos jį paleisti į viešumą?

Mykolas. Reikėjo, reikėjo… Gal ir kvailumo reikėjo. Ir kad susiklostytų palankios aplinkybės. Pavyzdžiui, sužinoti, kad paraiškos Lietuvos kultūros tarybai atiduodamos po dviejų dienų… (Juokiasi) Iš tiesų apie drąsą kalbėti nepatogu.

– O ar Tu kėlei klausimą, kaip reaguos kūrinio prototipai, jei skaitydami save atpažins?

Mykolas. Kėliau… Bet vis dėlto nutariau, kad reikia išleisti. Kas bus, tas bus. Nežinau, ar tai drąsa. Tiesiog norėjau pasitikrinti, ar šitas tekstas turi kokią nors vertę – reikėjo jį paleisti.

– Ieva, ar Tu esi drąsi gyvenime, kūryboje?

Ieva. Manau, kad man reikėjo drąsos, nes romane vienaip ar kitaip rašiau apie savo šeimą, senelį, močiutę, tėvus, prosenelius, sesę, brolius… Mes augome veikiami vyresniosios kartos nuostatų, kupinų gėdos, baimės išsišokti. Tad aš bijojau įžeisti savo šeimą, artimuosius. Reikėjo drąsos, pavyzdžiui, rašant sekso sceną ir galvojant – o juk skaitys mano mama!.. Sakoma, kad rašant kartais gerai galvoti apie vieną žmogų kaip skaitytoją – tai aš galvojau apie savo mamą.

Tomas. Galima galvoti apie dievą!

Ieva. Dievą? Jeigu aš galvočiau apie dievą, tai būtų dar didesni kliedesiai… (Juokiasi) Dievui juk viskas okey. Mama tai dar turi kažkokį filtrą.

Tomas. Na, aš kartais rašydamas susikuriu įsivaizduojamą dievo projekciją. Kai kurių mano tekstų įsivaizduojamas skaitytojas yra dievas.

Ieva. O viešpatie… Ar tas dievas kritiškas Tavo rašymui?

Tomas. Tai oi, patikėk!.. Bet aš stengiuosi jam…

Ieva. Įtikti?

Tomas. Ne, priešingai. Stengiuosi nepatikti. Susikuriu tokį skaitytoją, su kuriuo galėčiau kovoti. Tokią šiaudinę kaliausę.

– Manau, čia atskiro pokalbio tema klostosi… (Visi juokiasi) Prisiminiau, kad, kai publikavau apsakymą apie vaikystę ir tėvą, mama parašė, kad tėvas perskaitė ir pasakė, jog taip nebuvo.

Ieva. Man tai buvo taip, kad tėvas, kai perskaitė… Tiksliau, jis neskaitė, jam skaitymas yra tabu, jam mama perskaitė. Romane yra scena, kai tėvas uždaužo žmogų kibiru. Tėvas baisiai įsiuto, kai išklausė tą sceną. Mama sakė, kad supykęs trenkė durimis, pareiškęs, kad niekada nieko jokiu kibiru nedaužęs. Mamai teko jį nuraminti…

– Dar norėčiau paliesti kitą – literatūros bendruomenės – aspektą. Ar jums svarbu būti šios bendruomenės dalimi? Turėti bičiulių, kolegų, su jais susitikti, kalbėtis?

Lina. Man tai svarbu turėti kelis bičiulius ir bičiules. Ne tik todėl, kad tai įdomūs žmonės, bet kad visi patiriame bendrus sunkumus – rašymo krizes, blokus, kitus dalykus. Pasidalinęs savo rūpesčiais, pasijunti ne toks vienas. Rašymas juk pakankamai izoliuotas užsiėmimas.

Tomas. Aš turiu keletą draugų iš literatūros, su kuriais susitinkam, pablevyzgojam, pakalbam ir apie rimtas temas. Bet man dabar trūksta draugų anapus literatūros – iš kitų burbulų, ratų. Anksčiau didžioji dalis mano draugų ir buvo iš kitų sričių. Dabar trūksta platumo, įvairovės.

Ieva. Norėčiau su Tomu apsimainyti pora draugų, nes maniškiai – visokie duobkasiai, statybininkai, elektrinių statytojai, variklių meistrai, vienu žodžiu, kažkokie neaiškūs… (Juokiasi) Šiaip aš bijau tų literatūrinių žmonių, bijau prikliedėti nesąmonių, pasirodyti siaubingai. Baisu ko nors nežinoti, nesuprasti. Jeigu mane pakviečia į kokį vakarėlį, kur bus daug literatų, paprastai dalyvauti privengiu. Esu susikausčiusi, kartais man sako – atrodai kaip kokia žinių vedėja!.. Nors, aišku, kuo daugiau bendrauji, tuo labiau matai, kad tai irgi nuostabūs, irgi, kaip ir tu, kliedintys žmonės. Taigi, vienu metu ir bijau, ir noriu bendrauti.

– O kaip Tau, Mykolai?

Mykolas. Beveik visi mano draugai yra skulptoriai. Bet pagalvojau, kad kūrybai tie draugai nebūtini – nei literatai, nei skulptoriai – reikia tiesiog domėtis, kas vyksta pasaulyje, skaityti klasiką. Draugai reikalingi patvirtinti, kad esi tas tikras literatas. Gal todėl aš ir nesijaučiu užtikrintas rašydamas… Nors žaidžiu su literatais krepšinį, apie literatūrą mes ten nešnekame. Su skulptoriais šnekame apie bulgarkes. Šiaip tai norėtųsi su jais pakalbėti ir apie meną, literatūrą.

– O kaip jus, jūsų kūrybą veikia išorinis pasaulis, geopolitinė aplinka?

Ieva. Dar prieš prasidedant plataus masto karui Ukrainoje mano romano rankraštyje buvo veikėjas rusas. Kai prasidėjo karas, romaną redagavau. Ir ėmiau galvoti – kaip blogai dabar atrodo tas veikėjas rusas… Tai, kas atrodė normalu prieš mėnesį, staiga ėmė kliūti. Tas personažas ėmė prarasti prasmę dėl to, kas darosi aplink mus. Bet galiausiai, po diskusijų su redaktore, nutarėme, kad jį paliekame – jeigu viską taip kaitaliosi pagal geopolitiką, gali ir neparašyti to, ką planavai… Išties net rusiškus vardus buvo sunku vartoti. Antai vienoje ištraukoje, kurią publikavau prieš pasirodant romanui, buvo veikėja vardu Varvara. Ir redaktorius paklausė, gal galėčiau vardą pakeisti… Ir tada iš tiesų pakeičiau, bet knygoje palikau.

Kai galvoji tik apie save, nieko keisti nesinori. Bet kai pradedi galvoti apie skaitytoją, kuris galbūt jautrus, kurį galiu įžeisti, apsispręsti tampa nelengva.

Tomas. Aš tai galvoju, kad karas Ukrainoje, COVID-19 pandemija, kiti sukrėtimai yra smarkiai veikiami socialinių tinklų, mūsų buvimo juose. Antai bandau prisiminti laikotarpį iki feisbuko. Tuo metu, man atrodo, pasaulio įvykiai taip smarkiai mūsų kasdienybės neveikė. Socialiniai tinklai dešimteriopai padidina poveikio efektą, kartu skatina tarpusavio susipriešinimą. Bendraudamas gyvai, matydamas kito žmogaus veidą, gali suprasti, kad jis gal net nėra tau priešiškas. O komunikuodamas socialiniuose tinkluose tu negirdi kito žmogaus balso, emocijų, galbūt ironijos, taigi tu gali – ir tau gali – prirašyti visokių baisiausių dalykų. Manau, žmonės ima pavargti dėl tų aiškinimųsi socialiniuose tinkluose.

Grįžtant prie kūrybos – taip, kūrybą tai veikia. Mano knygoje, pavyzdžiui, yra vienas propalestinietiškas tekstas, reakcija į įvykius Gazos Ruože. Taip pat yra tekstas, reflektuojantis karą Ukrainoje. Kai kuriuose tekstuose yra ir pandemijos tema. Taigi pasaulio įvykiai mano kūryboje aktualizuojami. Man labai svarbu tekstų nenudrenuoti, nepadaryti jų pernelyg grynų, apie kažkokias amžinąsias vertybes. Man rūpi reflektuoti laiko ženklus.

Lina. Atsimenu, kad dar prieš karą Ukrainoje ilgai galvojau apie savo šeimos istoriją ir antrojoje knygoje paskelbiau eilėraštį „Laiškas karo vaikui“. Kai dabar pažiūriu į tą tekstą, apima toks keistas jausmas – jame regiu savotiškas ateities nuojautas…

O šiaip tos geopolitinės aktualijos veikia gal ne tiek kaip kūrybos temos, jos veikia mane kaip žmogų – pasėja nesaugumo jausmą, sykiu stimuliuoja norą dar stipriau gyventi, gyventi literatūroje, neatidėlioti.

Mykolas. Aš tai esu paralyžiuotas šitos situacijos. Lyg ir tiktų rašyti apie šitą laiką globaliau, bet kaip tai daryti – juk mano aplinkoj tarsi nieko nevyksta? Arba aš neįžiūriu, nedalyvauju, negabenu, pavyzdžiui, pagalbos į Ukrainą… O gal galiu tiesiog kasdien nurašinėti naujienų antraštes? Kartais pajuntu pareigą į dienoraštį perrašyti antraštes, pasižymėti, kas vyksta pasaulyje. Bet tuoj pat klausiu savęs, kam to reikia, juk norėdamas retrospektyviai viską galėsiu atsekti?.. Tada imu galvoti, o gal neatseksiu, gal mus ar ne mus kas nors okupuos, gal tą praeitį suklastos, pakeis?.. Tad ir nežinau, ką čia padarius.

– Paskutinis šio pokalbio klausimas tebūnie apie ateitį: kaip kiekvienas įsivaizduojate save po dvidešimties metų?

Ieva. Manau, kad išprotėsiu. Vis savo aplinkoj išgirstu, kad kas nors, sulaukęs penkiasdešimties, išprotėja. Tvirtai žinau, kad auginsiu vištas. Norėčiau tikėti, kad pasistengsiu savęs nebeslopinti, galutinai atsiduosiu savo būdui. Dabar dar gebu save suvaldyti, dėl ko, manau, jaučiu daug nerimo, panikos. Tad visai įsivaizduočiau, kaip išeinu iš proto ir gyvenu apsivėlus, apsikuitus su tom visom vištom…

Tomas. Aš po dvidešimties metų – jeigu dar būsiu gyvas – tikrai sudarinėsiu almanachus, antologijas, visokias tekstų rinktines…

Kokių tekstų?

Tomas. Parašytų dirbtinio intelekto… (Juokiasi) Būsiu sudarytojas, redaktorius. Savo perspektyvą matau taip.

Ir iš tikrųjų, galvojant apie dirbtinį intelektą, būtų įdomi strategija prirašyti daug tekstų pačiam ir pateikti, kad jie neva parašyti dirbtinio intelekto.

Ieva. Čia tai tikroji drąsa!

– Lina, o kaip Tu matai save ateityje? Ir ar duosi Tomui – sudarytojui – tekstų?

Lina. Jeigu tik prašys – mielai. Galėsi, Tomai, pristatyti, kad čia dirbtinis intelektas.

O šiaip nežinau… Jaučiu, kad ir toliau norėčiau rašyti. Ir kad mano sūnus toliau vystytų savo laipiojimo karjerą. Kaip jis sako: „Aš nešu tau medalius, tai mano indėlis į šeimą.“ Tai, nors gal čia nelabai apie literatūrą, labai norėčiau, kad jam toje srityje sektųsi, kad ir toliau tuos medalius namo neštų.

– Mykolai, o Tu?

Mykolas. Nemanau, kad daug kas bus pasikeitę. Būsiu savo studijoje. Bus astma, plaučių silikozė, sąnarių, nugaros problemos. Visokios išvaržos. Daug, daug problemų.

– O ar bus, kas džiugins?

Mykolas. Nežinau, gal jaunimas džiugins?..

Ieva. Nauja bulgarkė? (Juokiasi)

Mykolas. Nauja bulgarkė – jooo… Šitą tai gali užrašyti, čia taikliai. Nauja bulgarkė!