Donatas Petrošius. Apie vidinę anglų ir kitų kalbų tarmę
Samogitian English is a branch of Sarmatian English.
Miguel de Cervantes Saavedra
Jei jūs skaitydami ko nors nesuprasite, nesijaudinkite – nesuprasti yra normalu. Pavyzdžiui, man visiškai nesuprantami aiškiai kalbantys ir rašantys autoriai. Nes juk nėra prasmės rašyti ir kalbėti apie tai, kas visiems aišku. Literatūra, filosofija ir kiti nuotykiai prasideda tada, kai šis tas neaišku. Kai iškart negali suprasti, kas ką nori pasakyti, kodėl tai sako – ir kuo mes nusikaltome, jei pasakotojas kėsinasi mus ištraukti iš palaimingos nežinios? Laimei, kalba (vertėtų vartoti daugiskaitą – kalbos) klaidina, slepia, erzina, migdo, todėl kuo giliau į kalbas – tuo daugiau nesusipratimų. Nuo jų ir prasideda tai, ką galime pavadinti kultūra. Nesusipratimai žmonijai davė ne mažiau nei hermeneutiniai komentarai, orientalistika ir dedukcija kartu sudėjus.
Pavyzdžiui, dzenbudizmas. Prieš pusantro tūkstančio metų patriarchas Bodhidharma perlipo Himalajus ir atnešė į Kiniją meditacijomis (sanskrito kalba – „dhyana“) paremtą Budos mokymą. Kinų protėviai nemokėjo ištarti „dhyana“, jiems išėjo „channa“, „chan“. Korėjiečiai, patyrę, kas tai yra, užsimanė to „chan“, bet, kol parsinešė namo, liko „son“ arba „seon“. Po kurio laiko atplaukė japonai. Jiems irgi patiko tas mokymas, bet jų kalbos padargams patogiau buvo tarti ne Bodhidharma, o Daruma; ir ne „chan“, o „zen“. Žodžiu, dzenbudizmas yra netaisyklingai vartoto termino neteisingas tarimas. Bet tai netrukdė nei Jackui Kerouacui, nei Jarome’ui Davidui Salingeriui, nei filosofui praktikui Bruce’ui Lee. Manęs irgi netrikdo – esu šimtą kartų girdėjęs, kad vakarietis niekada nesupras zeno esmės. Mane tai tenkina. Nenoriu nei zeno, nei jokio kito mokymo perprasti ir mokėti lygiai taip pat adekvačiai, kaip Bodhidharma ar kuris nors iš dviejų Suzukių. Juolab nesinori turėti jokio bendro žinojimo su tais apsukruoliais, kurie rašo brošiūras „Zeno paradoksai šiokiadieniams, verslui ir krikščionims“, „Zen ir moralinis seksas“, „Zen ir juodosios skylės“. Ir taip toliau. Vis dėlto daugiausia nupiginto zeno rastume rinkodaroje: kvepalai, automobilio komplektacija, išmaniųjų įrenginių modeliai. Zenu pavadinta viskas, kas nėra zenas.
Gali būti, kad bet kurios naujos tradicijos ir mokyklos atsiradimas susijęs su klaidomis, nesusipratimais ir nesusikalbėjimais. Gali būti, kad klaidos yra pažangos ir atradimų variklis. Juk, šiaip ar taip, – tobulybė yra nuobodi sterilumu, nuspėjamumu ir visuotiniu garbinimu, ideologiniu bei paprastuoju turizmu. Tai, kas atpažįstama kaip tobulybė, traukia minias kaip monos lizos, Niagaros kriokliai ir tadž mahalai.
Pažįstu žmonių, kurie tiki, kad anglų kalba yra tobula. Nežinau, kur jie tai skaitė ir girdėjo. Kol aš to nežinojau, maniau, kad gana neblogai moku angliškai. Trejus metus dirbau Lietuvos rašytojų sąjungoje tarptautinių programų koordinatoriumi – teko bendrauti su keliomis dešimtimis užsieniečių. Aš juos supratau, keista, bet jie mane – irgi. Rašydavau jiems laiškus savo laukine anglų kalba. Gaudavau laiškus, ornamentuotus biurokratiniu slengu. Retsykiais tapdavo gaila anglų kalbos – per techninius terminus ir visuotinį subiurokratėjimą dingdavo kalbos grožis ir magija. Kaip kadaise, sovietijoje, iš barakinės, kanceliarinės rusų kalbos dingo „sidabro amžius“, čechovai ir puškinai. Mechanine anglų kalba išspręsdavome poetų transportavimo į festivalius, apnakvyndinimo ir vertimų problemas, su darbo grupe iš Briuselio rengiau autorių teisių įstatymų projektus, kuriuos nesėkmingai teikėme ES parlamentui – nepriėmė, nes per gerai mums, rašytojams, būtų buvę. Ir jei kas nors iš tų, su kuriais bendravau savuoju anglų kalbos dialektu, būtų pasakęs, ei, vaikine, bet tu juk nemoki tikrosios anglų kalbos, būčiau iškart prisipažinęs, kad taip, aš nemoku. Ir jūs nemokat. Ir niekada nemokėsime.
Vieną rudenį sugalvojau stoti į literatūrologijos doktorantūrą. Plėsti akiratį ir pamėginti šį tą seno atkapstyti semiotikos baruose. Vienas iš dviejų stojamųjų egzaminų buvo anglų kalbos.
Lietuviškai savo studijų krypties esmę nusakyti lengvai galėjau, bet kad pramokčiau angliškų terminų, atsispausdinau kelias dešimtis puslapių medžiagos apie Algirdo Juliaus Greimo ir Charleso Sanderso Peirco teorijų esminius skirtumus ir savybes, Ferdinando de Saussure’o signifikatus ir signifikantus (signifier and signified), šį tą – dėl įvairovės – iš Louiso Hjelmslevo, Jurijaus Lotmano pagrindų. Įsivaizdavau, kad kaip nors iki egzamino visa ta lingvistinė informacija susislėgs galvoje į vientisą pasakojimą.
Bet anglų kalbos egzaminas prasidėjo toli gražu ne nuo klausimų apie lingvistinę semantiką. Pirmiausia buvo klausymo testas – garso įraše kažkokia rašytoja pasakojo apie savo seną motiną ir kitas socialines problemas. Mane erzino tai, kad kalbėtoja problemomis laikė tai, kas apskritai nėra problemos. Per gerai, gyvatės, gyvenat. Žodžiu, negalėjau ramiai klausytis, o teste neradau tinkamų variantų savo požiūriui pažymėti. Vėliau buvo daugybė testų užduočių, kur reikėjo parinkti tinkamus artikelius, veiksmažodžių laikų formas (įdomu, kur visas tas įmantrias veiksmažodžių formas vartoja – Pendžabe? Monty Pythonuose? Folklando salose?). Gavau septynis, bet suvokimas, kad anglų kalbos nemoku visiškai – tik sutvirtėjo.
Lietuvoje sklando legendos, kad britai neturi jokių valstybinių kalbos komisijų, todėl visi angliškai kalba ir rašo kaip kam patogiau. Ir visi slebizavojimo variantai neva yra legalūs bei gerbtini. Na taip – kas nėra girdėjęs indiškos tarties, jamaikietiškos. Rusakalbiškosios. Amerikietiškosios. Škotiškosios. Akcentas ir skoliniai tam tikra prasme yra turtas ir vertybė. Kol neprisieina siųsti mokslinio straipsnio į anglakalbį žurnalą. Tuomet leidinio redaktorius grąžina straipsnį siuntėjui su rekomendacija pasisamdyti anglakalbį kalbos redaktorių. Suprask, tavo asmeniniai mėginimai praturtinti anglų kalbos sintaksę ir žodyną niekam teigiamo įspūdžio nedaro.
Lietuvių nacionalinis charakteris turi šiokių tokių trūkumų, pavyzdžiui, didelė dalis piliečių per daug atlaidžiai žiūri į korupciją, vairuodami naršo po telefonus, per mažai sportuoja, per daug neriasi iš kailio siekdami kalbėti angliškai be akcento – taisyklingiau už BBC diktorius. Retsykiais pavydžiu tokio perfekcionizmo. Pats ploninti liežuvį mečiau susitaikęs, kad nors ir kaip stengčiausi, manoji anglų kalba visuomet liks viso labo – samogitian english – lingvistiniuose žemėlapiuose nepažymėtas variantas.
Kai mus buvo okupavę sovietai, Maskvoje estus, latvius ir lietuvius, prabilusius rusiškai, akimoju atpažindavo iš „pribaltijskij akcent“. Kiek šiame amžiuje esu girdėjęs lietuvių laisvai (daug geriau už mane) kalbančių angliškai – akcento praktiškai jokio. Net jei ir yra šioks toks likę kai kurių lietuvių kilmės anglakalbių šnekoje – jo veikiai neliks. Nes lietuviui nurimti neleidžia užsispyrimas – iškalti anglų tobulai.
Kartą rašytoja ir profesionali vertėja iš anglų ir į anglų Aleksandra F. socialiniame tinkle pasišaipė iš kai kurių lietuvių lingvistinės ypatybės klausiamąjį sakinį pradėti žodeliu „maybe“. Vietoj „Would you like some water?“ jie klausimą patobulina į „Maybe you would like some water?“. Ilgai galvoje sukiojau juostas pirmyn atgal ir bandžiau prisiminti – sakau aš taip ar ne? Maybe yeas. Ir galbūt esu tas, kuris, net ir žinodamas, kad egzamine gaus žemesnį balą, toliau vartos visas jo netobulumą išduodančias kalbos formas bei tylės, kai manys, kad klausimas nevertas atsakymo.
Esama dalykų, pavyzdžiui, artikelių, kurie gali būti svarbūs tik tiems, kam gimtoji kalba – anglų. Smalsu, ar esama britų, kurie ko nors nesuprastų, jei išgirstų „go to hell“. Ar perklaustų, kur tiksliau – „to a hell“ ar „to the hell“? Apskritai užsieniečio akimis tie angliški artikeliai yra reliatyvūs kaip elektronai naujausiose kvantinės mechanikos aiškinimuose: jie vienu metu yra visur ir niekur. Ir visa kalbos materija yra tik tuščia forma, tik studento painiava kaskart susidūrus su signifikantais ir signifikatais (su baime supainioti ir apsijuokti), o vėliau susidūrus su Jacko Derrida skirsmu ir skirsniu (differance / difference), kur susipainioti jau ne taip baisu, nes tų reikalų skirtumo praktiškai nėra, juo labiau – adekvačių to skirtingumo lygių suvokėjų. Viskas painu, o kartu taip paprasta, jei esi skaitęs Budos „Širdies sūtrą“, kur buvo visiems laikams pasakyta, kad „forma yra tuštuma, tuštuma yra forma“. Nemokslinius kasdienybės pagrindus iškalti sunkiau nei svetimą kalbą ar nesuvokiamą eilėraštį.
Iš esmės normaliam žmogui svetima kalba yra visa poezija ir šiuolaikinis menas. Svetima kalba yra visa filosofija. Svetima kalba yra visa tikrovė, dalykų pamatymas tokių, kokie jie yra iš tikrųjų. Jei esi per daug pakąstas tikrovės, ontologijos ir poezijos, gali kilti keblumų persijungiant į kasdienį plepėjimą.
Suprantu tuos, kurie nesupranta poezijos. Aš irgi nesuprantu didesniosios dalies eilėraščių: kodėl apskritai yra jie, o ne niekas. Nesuprantu Rilkės, nes arba nepriaugau iki jo, arba viskas kur kas paprasčiau: dar mokykloje, prieš pirmąsyk skaitydamas jo eilių vertimus chrestomatijoje, buvau prisiklausęs apie Rilkės gelmes. O aptikau melancholišką lyrinį subjektą, apgailestaujantį, kad neva mažėja daiktų, o veiksmo daugėja. Ir taip toliau ta tema. Bet juk tai, kad daiktai praranda savo (net metafizinį) svorį – labai gerai. Kai esi paauglys. Reikia prisiminti, kad tuomet visą savo supratimą versdavau į savo dialektą – provincijos, kur viskas aplink užgriozdinta statiškais daiktais ir nuolat trūksta kismo, virsmo, permainų. Pirmus kartus skaitant net Nietzschė nerezonavo – nusprendžiau, kad dėsto pernelyg akivaizdžias tiesas, dar tas seniokiškas kalbos stilius, ypač Zaratustros. O štai su nuobodžiaisiais Schopenhaueriu ir Husserliu brolautis traukė nuo pirmųjų puslapių, nes kai mintys tekstuose ir galvoje neišsitenka, kai trinasi į tavo akiračio ribas – kaip kad nutinka pasiklydus keliaaukščiuose eilėraščiuose, už tikrovės suvokimą atsakantis vidinis audinys iš pradžių nusitrina iki pūslių, ilgainiui susiformuoja nuospaudos, kurios vėliau apsaugo nuo žavėjimosi naujais potyriais, jų pagundomis ir įsitraukimo į nebereikalingus intelektinius nuotykius.
Kadaise mane paklaidinusius ir nepamėgtus tekstus prisimenu dažniau nei tuos, kurie teikė susitapatinimo džiaugsmą ir prieglaudą. Nes tuos autorius, kuriuos jaučiu esant artimus, greičiau įsisavinu, suskaitau ir užmetu į tolimiausią lentyną. Ilsėtis ilgiems metams, kol ateis eilė iš naujo tikrinti savo santykį su jais.
O tuos, su kuriais susikirtau, kurių kalba strigo skersai gerklę – jie sugrįžta semantiniuose košmaruose – tarsi koks Nyka-Niliūnas. Su nebyliais priekaištais ir prašymais patikrinti, galbūt ne tą šifro kodą bandžiau taikyti.
Esama ne tik genetiškai svetimų autorių, kurių eiles tavo vidus atmeta automatiškai. Bet juk esama ištisų kultūrų, kurių dantiraščius tik iš protu nepaaiškinamos pagarbos mumijoms laikome vertingais. Egzistuoja gyvosios pasaulio pakraščių tradicijos, kurių komentuoti politinio korektiškumo principai ir humanizmo dvasios nepataria. Smagiausia, kad pasaulio pakraščiai darosi mobilūs, slankioja skersai išilgai žemynų. Dažnai aptinki, kad jis iš už poliarinio rato pasislinko iki Paryžiaus, Londono arba tavo paties ego. Nesuprasiu plataus postkolonijinio pasaulio, ypač poezijos iš ten, nes ir jie nei manęs, nei mano eilėraščių ten niekada nesupras. Pasaulis yra rūsčiai tobulas ir atšiauriai harmoningas. Gerai, kad egzistuoja reiškiniai ir žmonės, nutolę vieni nuo kitų. Bekontaktė bendrystė. Galėčiau su bet kuo pasaulyje kalbėtis apie ugnį ir vandenį ir gerti arbatą (arba atvirkščiai). Bet nenoriu su svetimais žmonėmis kalbėtis apie savo ar apie jų eilėraščius. Nenoriu prisijaukinti visų pasaulio lapių ir šamanų. Nenoriu kultūriškai ir emociškai suartėti. Niekam to nereikia. Nes jei visi susirinktume ar susitrauktume į singuliarinį tašką, pasaulis pasibaigtų.
Poeziją pribaigti kur kas lengviau – pakanka išversti į visiems suprantamą anglų kalbą. Tiksliau – į tą tarptautinį aviakompanijų, mechaninių ryšio priemonių, visuotinio susižinojimo anglų kalbos variantą.
Paauglystėje, praėjus porai metų po Nepriklausomybės atgavimo, su užsidegimu kibau studijuoti anglų kalbos. Pedantiškai susirasdavau žodyne kiekvieno pirmąkart sutikto žodžio reikšmes. Perskaičiau krūvą pietų afrikiečių rašytojų romanų – anglų kalbos mokytojas skolindavo iš asmeninės bibliotekos, kurią buvo sukaupęs sovietmečiu. Vyravo proza apie socialinį neteisingumą trečiajame pasaulyje, rasines problemas, supuvusius kapitalistinius išnaudotojus – daugiausia tokio pobūdžio anglakalbė lektūra okupacijos metais pasiekdavo Lietuvos provinciją. Vėliau mokyklos biblioteka gavo senų „National Geographic“ žurnalų – mano akiratis ir žodynas smarkiai prasiplėtė. Paskui aptikau, kad Vilniuje galima rasti pagal kišenę knygų iš „Penguin classics“ serijos. Mokslų viršūnė buvo Dickenso „Hard times“ romano studijavimas. Savo operatyviąją atmintį praplėčiau šimtais žodžių, kurių daugumos niekada ateity neprireikė. Jie snaudžia kažkur išlukštenti mano pasąmonėje. Po viso to plušėjimo su tekstais ir žodynais liko gebėjimas suprasti naratyvus, instrukcijas, informacinius pranešimus.
Vėliau, pradėjęs rašyti eilėraščius, mėginau skaityti poeziją angliškai. Supratau, kad nesuprantu, kas yra poetiška anglų kalboje. Kodėl kai kurie banalūs (jei pažodžiui išsiversčiau į lietuvių kalbą) pranešimai yra pripažįstami kaip klasika, kaip poezijos meno viršūnė. Pasikamavęs su eilėraščių knygomis suvokiau – kad ir kiek naujų angliškų žodžių išmokčiau, man neperlipamas poezijos radimosi anglų kalboje barjeras. Turbūt tik tiems, kam anglų kalba yra gimtoji, galima rašyti paprastai ant banalumo ribos ir pelnyti klasiko statusą. Pavyzdžiui, skaitydamas Blake’o
To see a World in a Grain of Sand
And a Heaven in a Wild Flower
Hold Infinity in the palm of your hand
And Eternity in an hour <…>
simuliuoju, kad atpažįstu poeziją. Man nuolat taip nutinka – tarsi pažįstu visus žodžius, bet nieko nematau už jų. Galiu guostis, kad simuliuoju ne aš vienas. Beveik visa klasika, visomis pasaulio kalbomis – nuo Homero – Dantės – Goethės iki Poundo – Elioto – Brodskio paremta kolektyvine simuliacija. Visa didybė yra tradicijos, apeigų ir tuštumos baimės reikalas.
Religijos man svetimos tiek pat, kiek visos kitos muziejinės vertybės: klasika, tradicija. Zen moko išsiversti gyvenime be šventų raštų, be mokytojų, be Budos statulų. Be kalbų naštos ir be poetinių pareigų. Be savinimosi (autorystės), geismo, prisirišimo. Jei nori rašyti, turi išsilaužti skylę klasikų aptvertose tvorose. Ir niekada nesidžiaugti prisiplėštu grobiu per anksti.
Kai tomis retomis tikrumo akimirkomis pasijuntu toks laisvas, kad galiu šį tą svarbaus savo vidiniams skeptiškiems demonams užrašyti, suvokiu, kad poezija yra klaidingas neteisingai suprastų dalykų atpasakojimas.
Laimei, nieko daugiau.