literatūros žurnalas

Laimantas Jonušys. Pėsčiomis

2023 m. Nr. 3

Apie vaikščiojimą tylinčiais kraštovaizdžiais

 

Pėsčias žmogus nebėra Lietuvos kraštovaizdžio būdinga duotybė, kai visi ratuoti. Robertas Macfarlane’as, apie savo ilgus ir ilgamečius vaikščiojimus pėsčiomis parašęs knygą „Old Ways“ („Senieji keliai“), sakė, kad „dabar taip mažai žmonių dirba žemės ūkyje, jog takuose greičiau sutiksi vaikščiotojus, o ne darbininkus (walkers, not workers)“.
Žinoma, pėsčiomis pėdina visi, kam kur netoli, bet tolimesnį atstumą važiuoja arba automobiliu, arba pasyviai žvelgdami į aplinką pro autobuso, rečiau traukinio langą. Tiesa, tada dažniau žiūri ne į aplinką, o į savo telefoną.

 

Bet dar yra toks pėsčiasis, kuris nuvažiuoja trumpą arba ilgą atstumą, kad paskui pėdintų gana toli. Ir be jokios praktinės prasmės. Angliškai tai vadinama hiking, veiksmažodis to hike apibrėžiamas taip: to go for a long walk in the country, especially for pleasure – kaimo vietovėje eiti pėsčiomis ilgą kelią, ypač dėl malonumo. Tai reiškia neturint jokio praktinio tikslo nueiti iš taško A į tašką B.
Sukūręs žmogų, Dievas jam lėmė eiti, vaikščioti, kartais bėgti, galbūt sunkesniais atvejais ropoti ar šliaužti, bet dar nevažiuoti ir juolab neskristi. Todėl eidamas žmogus gyvena savo gyvenimą, o važiuodamas aplenkia gyvenimą ir patį save (ir tai nebūtinai blogai, nes visada grįžta atgal). Žygeivis, atviras saulei, lietui ir vėjui, laikinai tampa natūralia kraštovaizdžio dalimi.
Eidamas žvyrkelio vingiais, iš tolo matai akiračio atkarpos galą, o už vingio į miškelį lieka nežinomybė. Kas ten atsivers, sužinosi tik priėjęs tą posūkį, – taip ir gyvenimo posūkiai atsiveria tik nuslinkus laikui.
Šitaip keliaujame dažniausiai dviese (įprastai maždaug nuo šešių iki dešimties kilometrų), kartais keturiese, retkarčiais su didesne kompanija.

 

Einant pėsčiomis (arba ir važiuojant) dabar daug patogiau orientuotis nei kada nors anksčiau, nes paslaugiai talkina „Google Maps“ (geriausia palydovinis vaizdas – ortofoto), „maps.lt“ ir kitokie internetiniai padėjėjai. Vis dėlto ši kartografija neaprėpia visos geografinės tikrovės, o tai gal ir gerai. Ne visi takeliai ten matomi, o kartais eidamas rodomu taku atsiremi į žemėlapyje nematomą tvorą.

 

Upninkai, prie Šventosios tarp Ukmergės ir Jonavos. Šiltą rugsėjo sekmadienį nuo plento Kaunas–Zarasai pasukame į pietryčius, tiltu kertame upę ir iškart kairėje pamatome akmens mūro bažnytėlę (1845 m.) baltomis sienomis, su atidengtais mūro stačiakampiais, šventorius apjuostas akmenine tvorele, papuoštas išstypusiais retais medžiais, viename kampe medinė varpinė.
Įprastai bažnyčia būna ant kalvos, neretai aukščiausioje miestelio vietoje, o čia – priešingai, Šventosios slėnyje, o miestelis viršuje ant plynaukštės, pasiekiamos kopiant į skardį.
Bet mes traukiame į Šventosios aukštupio pusę slėnio žvyrkeliu, tai tolstančiu, tai priartėjančiu prie upės, vėliau planuotai kylame šiek tiek aukštyn ir tada per laukus ir miškelius po truputį slenkame atgal savo kelio pradžios link, bet iš kitos pusės. Galiausiai atsiduriame prie sodybų, atitvertų tvoromis. Gūglo žemėlapis rodo, kad čia galėtume kiaurai praeiti, bet negalime. Prie tvorų atrodo, kad turėtume sukti į dešinę ir paskui nusileisti nuo skardžio. Prie vienos sodybos moteris paaiškina, kad pro ten nepraeisime, ir klausia, kur mes norime nueiti. Atsakome, kad prie bažnyčios. Susidomi, ar ten bus koks nors renginys. Ne, atsakome: ten stovi mūsų mašina. Jos nustebusi mina byloja: kokio velnio tie žmonės blūdijo kažin kur nuo savo mašinos, kad paskui pasiklystų?
Taigi, tenka eiti ne į dešinę ir leistis nuo šlaito, o kairėn apylanka. Ir tai galiausiai pasirodo verta: sukame nuo miestelio krašto prie plento, kylančio nuo tilto, tada kapinaitės, o už jų tarp netankių medžių atsiveria vaizdas į apačią – su tąja bažnytėle apačioje, o nusileidžiame laiptais su mediniu turėklu.

 

Dabar Lietuvos gamtoje daugybė vadinamųjų pažintinių takų su stendais, pamokomai vaizduojančiais tos vietos florą, o kartais ir čiulbančią arba zvimbiančią fauną. Bet būna ir be šių pakelės priedų, tad Latvijoje tokie maršrutai vadinami tinkamiau: gamtos takai (dabas takas). Bet dažnai norisi maršrutą susikurti pačiam, monitoriuje priartinus geografinę apylinkę, pasirinkus palydovo aerofotografinę nuotrauką, o atvykus į vietą pagal tai orientuojantis jau šykščiame savo menkumu telefono ekranėlyje. Tokiu atveju žygį dažniausiai paįvairina ir paaštrina nepasirinkti prieskoniai – nedidelis pasiklydimas, ypač atsimušus į ilgą tvorą, ir tada būtinai nedidelę improvizuotą atkarpą nenumatytai ir neplanuotai braunantis per brūzgynus.

 

Kelyje, vakarų–rytų kryptimi jungiančiame Vilniaus rajono Paberžę su Utenos plentu, kovo mėnesį randame keistą kelio nuorodą (įprastinėmis baltomis raidėmis mėlyname fone): Vyžulionių vs. Ta anksčiau niekur nematyta santrumpa vs., pasirodo, reiškianti viensėdiją. Mūrinis Vyžulionių (dar kartais vad. Vyžulėnų) dvaras puikuojasi vienišas, gana apleistas, retai lankomas. Radę fanera apmuštas, bet kažkieno jau išplėštas duris, patenkame į vidų, likę lipdiniai, keraminės plytelės, laiptai, pasakojama, kad čia buvo kurtas siaubo filmas, kažkas netgi nusisuko sprandą.
Prie pastato palikę automobilį, pirmiausia norime eiti iki Šriubiškių dvaro, laukymėje pamatome žalsvai geltoną medinę būdą ant dviejų ratų, ant jos durų nedidelė raudona iškaba su perspėjimu: „Atsargiai, bitės!“ Palei apačią daugybė bičių landų – toks, matyt, daugiabutis avilys.
Bet netrukus iš takelio tenka pasukti į asfaltuotą kelią, jame eismo mažai, ir eiti ne daugiau kaip kilometrą. Apšepęs medinis Šriubiškių dvaras savaip egzotiškas: didžiulis portikas su aplūžusiomis pakraigės lentomis, prie jo ilsisi senas automobilis, liūdi sukriošęs fotelis, kieme mėtosi paliegę rakandai, dėžės, ant virvės, ištiestos tarp dviejų medžių, kantriai karo margaspalviai skalbiniai, o ant grandinių po stora klevo šaka – sūpynių lenta.
Čia gyvena (gal ir ne viena) šeima, yra Lietuvoje tokių dvarelių – sako, kad sovietmečiu į juos suleido vietines šeimas, neturinčias kur gyventi.
Patraukiame žvyrkeliu į šiaurę. Tikslesniuose popieriniuose žemėlapiuose matome, kad grįžti prie Vyžulionių galima padarius ratą per kaimelius su vaizdingais pavadinimais (Makučiukai, Nugariškės, Lėliai), bet mums tai būtų per ilgas kelias, tad sukame į dešinę takeliu palei Kulikiškio upelį, vos žymų ilgame pilkos žolės lauke su sniego lopais. Norisi sustoti ir atminties kertėje priglausti šį skurdų peizažą: negilus, bet gana platus slėnio laukas, sodybėlė kairėje ant kalvos jau liko už nugaros, dabar čia nė gyvos dvasios, ir sukrebžda mintis dar kartą išvysti šį reginį vasariškai persimainiusį. Abipus slėnio miškas, reikia rasti, kaip nukakti į kitą upelio krantą, kur juoduoja pušynas, slepiantis mažą, vietinės reikšmės nežinomybę. Dabar orientuotis tenka jau apgraibomis: trumpu, bet plačiu tilteliu be turėklų, prie kurio veda sunkaus transporto vėžės, pereiname į kitą pusę ir miškingu šlaitu pakylame į plynaukštę. Per mišką einame jau be tako, bet iš jo išnyrame prie sodybos, o iš ten jau keliukas reikiama linkme…

 

Maga lankyti dar nematytas vietas – ne todėl, kad jos kuo nors visuotinai vertingos, o todėl, kad egzistuoja, bet aš nesu ten buvęs. Žinoma, tokia vieta turėtų būti kaip nors minimaliai savita ir įsimintina: tiesiog elementaria topografija – sodybų, pievų, medžių, vandenų išsidėstymu, kitokiu nei kitur, kokiu nors savitu pastatu. Ir tai lengva rasti: vietovių veidai, kaip ir žmonių, visi kitokie. Tokios kuklaus atradimo dienos išsiskiria iš rutininės laiko tėkmės, labiau įsimena nei dauguma kitų. Rutinoje žmogus gyvena tarsi miegodamas, o iškritęs iš rutinos neišvengiamai pabunda.

 

Gyvenime laiko tėkmė kartais nuveda ne į tikslą, o į aklavietę. Magiškai sapniškame Wolfgango Hildesheimerio romane „Tynset“ (1965) pasakojama, kaip personažas (menkai detalizuotas „aš“) svajoja iš Šveicarijos nuvažiuoti į Norvegijos miestelį Tynsetą, bet prisimena (ir pasakoja), kaip, kartą vykdamas ta kryptimi, Dortmunde arba Diuseldorfe, arba Hanoveryje pateko į painią apylanką ir nesusigaudydamas vis suko ratus grįždamas į tą pačią vietą, o paskui netyčia išvažiavo į kažkokį užmiesčio keliuką, galop dingstantį laukuose.
Tokia kurioziška situacija (kurią galima laikyti gyvenimo klystkelio metafora, bet galima ir tokia nelaikyti) yra pasitaikiusi ir man (nors čia jau, tebus atleista, pereinu į ratuotą, o ne pėduotą būvį). Kartą grįždami iš Klaipėdos į Vilnių sumanėme aplankyti Poškos baublius. Į gūglo navigatorių įsivedę žodį Baubliai (o ne Bijotai, kaip derėjo), išsukome iš autostrados (nors jau tada kilo įtarimas, kad ne į tą pusę – nuklystant visada randasi toks įtarimas). Iš pradžių siauru asfaltuotu keliu, paskui žvyrkeliu, iš šio į dar prastesnį žvyrkelį, ir galiausiai atsidūrėme nežinomoje laukų platybėje, kur prie seno ąžuolo trobelė, ir daugiau nieko.

 

Tikrasis klajūnas pėsčias keliauja vienišas, kaip Samuelio Becketto personažai jo romanų trilogijoje. Kadaise, tūnodamas vertėjų rezidencijoje gilioje Airijos provincijoje, leisdavausi šiek tiek pakeliauti kaimo keliais tarp gyvatvorių ir žemų kalvų (įsivaizduoju, kad Beckettas būtent į Airijos vieškelius leisdavo savo metafizinius bėdžius). Ten tie keliai dengti ne žvyru, o nuberti tamsiai pilku gargždu.
Eidamas vienas gali tiesiog susilieti su kraštovaizdžiu ir stengtis nieko negalvoti – tai sunkiai pasiekiama meditacijos plotmė; bet gali ir priešingai – daug galvoti, tikėdamasis, kad nekasdieniška aplinka atneš nekasdieniškų minčių.
Ludwigas Wittgensteinas, Norvegijoje klajodamas vienas, manė, kad taip jame gimsta „nauji minties judesiai (Denkbewegungen)“. Martinas Heideggeris savo Švarcvaldo glūdumoje irgi daug vaikščiodavo, ir taip jam kilo mintis vieną savo knygą perkeltine prasme pavadinti „Holzwege“ – verčiama „Klaidžios proskynos“ (angl. „Off the Beaten Track“), bet galima versti „Nuklydimai“, t. y. ėjimas neišmindžiotais takais (perkeltine arba ir tiesiogine prasme).

 

Nuo Rudaminos leidomės į kelią keturiese, kartu su poetu ir jo žmona. Poetui mieliausi takai yra miškuose, ir ne kartą esame pakeliavę gražiais miškų takais, vedančiais prie ežerų. O man vis dėlto norisi kraštovaizdžio įvairovės ir erdvės. Miške atsidurti smagu, tai akiai ribota, lyg ir uždara erdvė, bet podraug tęstinai beribė. Tik bėda ta, kad miške beveik nematai kraštovaizdžio.
Saulėtą kovo pabaigos dieną į pietus nuo Rudaminos priėjome Petešos dvarą, kur peizažą, kaip įprasta prie dvarų, paįvairina tvenkinys, šį kartą dar nuo žiemos aptrauktas ledu ir su ant įsmeigtos karties pritvirtintu perspėjimu: „Tvenkinys išnuomotas. Be leidimo žvejoti griežtai draudžiama. Bauda iki 60 Eur.“
Žvejoti neketinome, o Petešos dvaras toks vėlgi apleistas, bet gyvenamas. Ir čia yra vieta, kur atvyksta filmuoti kino kūrėjai, taip pat ir iš užsienio. Pamatėme improvizuotą stačių lentų sieną su spygliuota viela virš jos – butaforinis konclageris. Toliau stovi mūrinis barakas su siaurais langais viršuje, bet tai tik kartoninė (ar kokios kitos pigios medžiagos), nudrengta, pilka spalva nudažyta, vandens paveikta mūro imitacija.
Grįžome, kaip visada, kitu keliu. Išėjus iš miško, tolumoje už lauko sušvito Rudaminos bažnyčia su ją vainikuojančiu bokštelio kūgiu. Tas vaizdas priminė pasakų klajūnus, kurie iš tolo išvysta pilį, kaip išsvajotą kelio pabaigą, vainikuojančią pasaką.

 

Latvijoje įėjimas į kai kuriuos gamtos takus yra mokamas. Juose įrengtos poilsio vietos su laužaviete ir krūvele malkų. Visai netoli šiaurės rytų Lietuvos sienos tokie yra Garšvinės (latv. Garsenes) takai ir Pilskalnės „Mazā Siguldiņa“ (Mažoji Sigulda). Prie plento anapus parkingo stovi dekoratyvinė rąstų trobelė, joje žmogelis, už bilietą paimantis porą eurų ir paduodantis brošiūrą su takų schemomis ir nuotraukomis.
Gražus vėlus liepos rytas, šviečia saulė, skėčiai liko automobilyje. Takas aukštyn žemyn lapuočių miško slėnio šlaitu, bet po gero pusvalandžio ima lyti. Galima laukti pavėsinėje, bet lietaus užmačios nežinomos, tad geriau eiti, juolab kad lietus greitai baigiasi, ir mažyčio ežerėlio vandeny sužiba spindulėliai. Bet tada kažkur iš tolo atidarda užsirūstinęs Perkūnas (arba latviškai – Perkons). Jis griaudžia tai šen, tai ten, bet vis arčiau, šis grėsmingas artėjimas trunka ilgai, jau traukiant atgal kita šlaito puse, kai kur tik išminti takai, kai kur mediniai laiptai – tokios aukščio permainos mano keliams nepatinka (ir primena Rokantiškių kalvas). Dangus prapliumpa tik pačioje pabaigoje, pro tankią lapiją dar nespėja tako paversti slidžiu purvynu, tada jau bėgte atvira vieta prie automobilio – vasara nevisavertė, jeigu nė karto nesušlampi lietuje…

 

Kai dienos lekia viena kitai iš paskos, nesugebėdamos atrodyti kitaip negu kaimynė, išvykos pertraukia rutinos grandinę. Per pandemijos karantiną daug kam pertraukė, nes žmonės norėjo ištrūkti bent į gamtą. Saidės pažintinis takas prie Stirnių savaitgaliais vilniečių buvo apipultas kone masiškai. Kitais atvejais pažintiniame take galima pažinti, kaip žmonės savaitgaliais mėgsta ilgai pamiegoti. Dešimtą ar pusę vienuoliktos (o juk tai nelabai ankstus metas) atvykę į parkingą prie Dūkštų tako (irgi netoli nuo Vilniaus), pamatysime tik vieną kitą automobilį. O po poros valandų grįžę aikštelę randame jau pilną.

 

Vasarą vienas važiavau į Veliučionis (į pietus nuo Naujosios Vilnios) – BBC radijas kalbino Vimbldono teniso turnyre netikėtai sužibėjusį olandą Timą van Rijthoveną (vėliau nebežibėjusį). Automobilį pasistačiau centre prie sankryžos ir nupėdinau gatve, pavadinta Liepų alėja. Ten koplyčios papėdėje žaidė, o gal tik šiaip zulinosi keletas vaikų – būrelis, vadovaujamas didesnės mergaitės. Prieš kokį dešimtmetį Kaune apsilankiau Mateikos gatvėje tik dėl to, kad ten kadaise gyveno Alfonsas Nyka-Niliūnas. Radosi įspūdis, kad gatvė nedaug pasikeitusi nuo prieškario laikų, jos pakraštyje zulinosi keletas vaikų – būrelis, vadovaujamas didesnės mergaitės. Tai rodėsi miglotai atpažįstamas vaizdas iš mano paties vaikystės, lyg koks šalutinis, nereikšmingas archetipas.
Veliučionių grožis yra ne tai, ką sukūrė žmogus (ne pastatai), o viską apsiaučianti medžių žaluma. Numatytas žiedinis maršrutas pasirodė esąs gana trumpas (tik pustrečio kilometro), tad nusprendžiau grįždamas aplankyti tėvo kapą Kairėnų kapinėse. Įvažiavau į N. Vilnią, bet pasukęs prie geležinkelio supratau, kad ne ten. Tada į gūglo navigatorių įsivedžiau Kairėnus (o ne kapines – tai ir buvo klaida). Kai nuo Galgių buvau nukeiptas į dešinę, jau kilo įtarimas, bet iš smalsumo nusprendžiau vadovautis nurodymais. Paskui iš asfalto į žvyrkelį, į dar siauresnį žvyrkelį, ir galiausiai gūglas iškilmingai paskelbė, kad atvykau į vietą, nors plynėje šalia vieškelio kiurksojo tik apynaujis individualus namas, kokių aplink Vilnių turbūt jau ne šimtai, o tūkstančiai…

 

Pandemijos meto karantinas buvo puiki proga geriau pažinti Vilniaus rajoną. Kai kurie miesteliai iki šiol auga, didėja, bet yra funkciniai, ankstesnės skurdžios gyvenvietės pasipildė vilniečių individualiais namais, bet grožio neįgavo. Taip jau būna, kad didmiesčių aplinkos palydovai tampa neišvaizdžiais gyvenamaisiais priedais (pavyzdžiui, Garliava prie Kauno). Skaidiškės prie visos nykumos turi tik žvilgsnio vertą koplyčią ir seną, apleistą parką. Šiame gražią gegužės savaitgalio dieną apie pirmą valandą matyti ant suoliukų keliose vietose po tris ir po keturis susibūrę rusiškai kalbantys alaus gėrovai (vyrai ir moterys).
Bet iš ten pėsčiomis – iki gana vaizdingo Papiškių piliakalnio…

 

Atskiras žanras – didžiuliai karjerai. Į pietus nuo Vilniaus ir Pagirių – miškų supamas Kaišialakių karjeras, į šiaurę nuo Vilniaus – taip pat miške išraustas Skersabalių karjeras su iškastiniu vandens telkiniu ir į jį nuslystančia geležinkelio linijos liekana. Žvyro karjerai menki, palyginti su Menčių klinčių karjeru Akmenės rajone – čia pasijunti kaip kitoje planetoje.
Tai yra išskirtinės vaikščiojimo vietos, kaip, tarkim, Randų pievos (Randu pļavas) – erdvi žemuma prie Baltijos jūros Latvijos šiaurėje, su mažyčiais ežerėliais, daugybe augalų rūšių ir nedideliu apžvalgos bokštu, prie kurio veda medinis takas. Prie Mazsalacos miestelio einant per mišką taku palei Salacos upę atsiveria statūs rausvo smiltainio šlaitai su olomis (panašių yra prie Gaujos upės).
O netoli nuo Vilniaus, eidami nuo Rykantų, miške randame Vilsos krioklius – vienintelius tokius Lietuvoje…

 

Druskininkuose: miesto autobusu nuvažiuojame iki Grūto kaimo, o iš ten atgal į miestą per mišką traukiame senu pėsčiųjų taku: jis asfaltuotas dar sovietmečiu, nelygus ir suaižėjęs, bet eiti tinkamas. Pušyse subrazda dvi voverės – geresnės net už kates oro akrobatės, kai aukštybėje liuokteli nuo šakos ant šakos, atrodo, kad skrenda: šitaip nesunkiai ir į kitą tako pusę.
Taip pat keliauti galima ir priešingoje pusėje: iš Druskininkų nuvažiuoti į Švendubrę ir parpėdinti, bet tai dar neišbandyta; išmėginau tik lengvesnį variantą: oro gondola iki Sniego arenos, o iš ten nauju pėsčiųjų ir dviračių taku atgal.

 

Mums nežinomi vieškeliai ir kaimo keliukai, miškeliai, upės ir pievos ramiai tūno savo tyloje, laukdami, kol mes juose pažadinsime save.

Jānis Joņevs. Metodas

2022 m. Nr. 7 / Iš latvių k. vertė Laimantas Jonušys / Latvių rašytojas Janis Juonevas (g. 1980) pagarsėjo romanu „Jelgava 94“ (2013), jis išverstas į daugiau kaip dešimt kalbų (2018 m. pasirodė lietuviškai).

Vladis Spāre. Nelaimės paukštis

2021 m. Nr. 11 / Iš latvių k. vertė Laimantas Jonušys / Vladis Sparė (g. 1953) – latvių rašytojas ir leidėjas. Jo apsakymų vertimų publikuota „Metuose“ ir kitur, 2020 m. lietuviškai išleistas romanas „Piknikas krematoriumo šešėlyje“ (vertė Jurgis Banevičius).

Laimantas Jonušys. Kelionė iš niekur į nebūtį

2021 m. Nr. 1 / Tikroji kelionė yra vidinė. Keliaudamas žeme tik bėgi nuo savęs. Išminčius, gyvendamas ir medituodamas kalnų trobelėje, pažįsta daugiau dvasinės esmės (to, kas svarbiausia) negu tie, kurie blaškosi po fizinį pasaulį.

Thomas C. Foster. Niekada nestovėk prie herojaus

2020 m. Nr. 10 / Amerikiečių literatūrologo Thomo C. Fosterio knyga „Skaityk literatūrą kaip profesorius“. Knyga skirta visiems, norintiems gilintis į literatūros kūrinių potekstę, simbolius, siužeto bei personažų modelius ir visa kita…

Ieškant stiliaus ir savitumo: 2019-ųjų knygos

2020 m. Nr. 4 / Literatūrologai Gintarė Bernotienė, Laimantas Jonušys, Donata Mitaitė ir Jūratė Sprindytė aptaria 2019 metų įdomiausias knygas.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Laimantas Jonušys, Daina Opolskaitė

2018 m. Nr. 11 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Eriks Ādamsons. Abakuko kritimas

2018 m. Nr. 10 / Iš latvių k. vertė Laimantas Jonušys / Erikas Adamsonas (1907–1946) – poetas ir prozininkas, laikomas latvių literatūros klasiku. Gimė Rygoje, studijavo teisę, bet vėliau vertėsi rašymu bei vertimais.

Lietuvos šimtmetis literatūroje

2018 m. Nr. 2 / Dalyvavo eseistas, vertėjas Laimantas Jonušys, poetė Aušra Kaziliūnaitė, kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys, literatūrologė Jūratė Sprindytė, istorikas Aurimas Švedas, literatūrologas Regimantas Tamošaitis.

Joseph Campbell. Horizontų nebėra

2017 m. Nr. 12 / Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys / Josephas Campbellas (1904–1987) – įžymus JAV mitologijos tyrinėtojas. Lietuviškai išleistas jo fundamentalus

Laimantas Jonušys. Tarp prisitaikymo ir laviravimo

2016 m. Nr. 11 / Tarp estetikos ir politikos. Lietuvių literatūra sovietmečiu. Sudarytoja Dalia Satkauskytė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015. – 519 p.

Laimantas Jonušys. Įkvėptoji ir paprastoji literatūra

2016 m. Nr. 8–9 / Norėčiau pradėti nuo paprastų techninių, konjunktūrinių dalykų. Konjunktūra, deja, iš tikrųjų daug nulemia bandant platinti mūsų literatūrą užsienyje. Įsivaizduokime tokią simbolinę didelę knygų spintą…

Laimantas Jonušys: Aistra skaityti, drąsa nerašyti

2016 m. Nr. 3 / Literatas Laimantas Jonušys atsako į Romo Daugirdo klausimus / Tu, kaip Ričardas Gavelis, Kornelijus Platelis, Vytautas P. Bložė, daug metų praleidai Druskininkuose. Nelengva rasti…