literatūros žurnalas

Ieva Toleikytė. Nykštukė, kuri(ą) gãli papjauti

2020 m. Nr. 12

Esė

I

Mes lauke, šalia didelių betoninių laiptų. Kažkodėl ji išsirengia nuogai, o aš laikau rankose vėjyje besiplaikstančią baltos medžiagos skiautę – jos drabužį, ir žiūriu, kaip ji daro saulutes ir salto. Mikliai metasi ant delnų ir persiverčia į kitą pusę. Šviesa ir vėjas. Mums linksma, panašiai kaip tikrovėje, kai nusivilkusi apsipūkavusį tamsiai mėlyną uniforminį švarkelį ji man demonstruoja „gimnastiką“ ir juokiasi, kokia aš silpna – kaip vaikas. Bet kažkas ne taip. Prireikia laiko, kol suprantu kas. Geriau įsižiūrėjusi pamatau tai, nuo ko kūną perlieja panika.

Ši mergaitė labai žemo ūgio ir liesa, rankos ir kojos kaip pagaliukai. Didelė galva su išpūstomis kiškio kailiuko spalvos akimis tik dar labiau išryškina jos smulkumą. Ji yra mano nykštukė. Niekuo neserga, tiesiog yra mažesnė už visus ir todėl mėgsta mane. Kai per vieną užduotį vaikai turi išvardinti gero draugo savybes ir mergaitės mechaniškai rašinėja vieną ir tą patį graži graži graži, lyg tai ką nors sakytų apie žmogaus būdą, ji ant didelio popieriaus lapo užrašo „mažas“ ir šelmiškai man šypteli. Tačiau sapne jos kūnas deformuotas. Kai pasilenkia prie žemės, kad atsispirtų delnais, atsikiša didelis įraudęs stambios moters užpakalis. Klubai platūs, sėdmenyse žioji po kumščio didumo išpurtusią skylę; iš tų skylių veržiasi riebus šviesiai oranžinis skystis, lyg kokie taukai ar kremas. Net silpna pasidaro. Ji ir toliau tarška ir kikena, tarsi jai visai neskaudėtų, tarsi viskas būtų taip, kaip ir turi būti, o aš karštligiškai svarstau, ką daryti. Ar turėčiau apžiūrėti žaizdas (?), bėgti pagalbos, o gal apsimesti, kad viskas gerai, nes kitaip spinduliuojantis sapno kevalas įskils ir mums abiem reikės rėkti?

Pripuolusi pridengiu ją balta švytinčia paklode. Pro šalį eina didžiuliai žmonės.

 


II

Ši mergaitė egzistuoja tikrovėje.

Mes susidraugavome vieną pilką popietę dienos centre, kai ji jau buvo paruošusi pamokas ir mums leido dviese pažaisti „namus“. Aš vaidinau ponią, o ji tarnaitę Emą (pati susigalvojo tokį vardą, todėl taip ją ir vadinsiu). Išsunktai kaip skuduras po darbo dienos universitete, man tas žaidimas atrodė siaubingai, kone iki ašarų nuobodus. Svajojau apie miegą. Tuo tarpu turėjau nurodinėti, ką jai nupirkti parduotuvėje, ko pageidauju pietums ir vakarienei, sūpuoti kūdikį imituojantį baltą gniužulą ir t. t., o svarbiausia – stebėti užtikrintus jos judesius, girti ir peikti, simuliuoti „ponios“ emocijas. Matyti ją – gudriąją tarnaitę, kad ir kaip tai būtų creepy. Palėpės langų stiklais tekėjo lietaus srovelės, kambary tvyrojo prieblanda, bet kažkodėl mes nejungėm lempos, tupėjom toje vaiduokliškoje pilkšvoje šviesoje dėliodamos plastikines figūrėles. Man lipte lipo akys, rodės, užmigsiu bekalbėdama. Iš to nuobodulio pradėjau barbenti į radiatorių ir sukūriau mūsų tuščiuose ir vienišuose namuose Vaiduoklį (ponios vyras buvo iškeliavęs ar tai numiręs), leidomės gąsdinti jo į „rūsį“ su metaliniais virbais ir kažkokiu elektriniu prietaisu. Iliuzija buvo stačiai svaiginanti. Pasibaigus žaidimų laikui Ema rimtu veidu paskelbė verdiktą: kitą kartą bus „antra dalis“.

Tiesa, jos taip ir nebuvo, bet man gana greitai teko priprasti prie pagrindinio dienos centro dėsnio – niekada negali žinoti, kada įskils kibirkštis, kada suplazdės oranžinė liepsnelė, bendras džiaugsmas, ir kada ją vandeniu užpils Anoniminė Ranka.

 


III

Kai vakar važiavau dviračiu į Mažvydo biblioteką rašyti apie nykštukę, ar, tiksliau, apie nykštukes, Sereikiškių parke mane sustabdė juodbruvas barzdotas vyras ant dviračio su priekaba, kurioje buvo sudėti lagaminai, gitaros ir kitokie mano vaizduotę žadinantys objektai. Jis ėmė mane keistai kvosti anglų kalba, o aš taip sutrikau, kad tiesiog išraudusi atsakinėjau į klausimus. „Ar galiu tave užkalbinti?“ – „Taip…“ – „Kur važiuoji?“ – „Į biblioteką.“ – „Turi mokytis?“ – „Ne, noriu rašyti.“ – „Ką rašysi?“ – „Istoriją.“ – „Apie ką?“ – „Apie mažą mergaitę.“ – „Ar ta maža mergaitė – tai tu?“ – „Ne, ta mergaitė yra iš dienos centro, kuriame savanoriauju.“ – „Aišku, gerai.“ Ir numynė toliau, man net nespėjus pačiai ko nors paklausti, o norėjau, nes tą žmogų per dvi dienas mačiau jau trečią kartą. Jis buvo vagabondas ir apsitempęs juodu triko Katedros aikštėje rodė cirko numerius, o jauna mergina jam akomponavo fleita.

Vienas jo klausimas lyg spyglys sulindo kažkur tarp šonkaulių. Tikimybė, kad rašau ne apie ją, o ne apie save. Nieko čia nuostabaus, jau prieš tai žinojau, kad mano vaizduotėje trys personažai – Ema, aš ir Belė, apie kurią galbūt dar papasakosiu, – tampa viena kitos atspindžiais, ima dvejintis, atsikartoti, nors išlaiko aštrius, šviesą laužiančius kampus ir nėra lygiavertės ar vienodos. Tačiau atsitiko kitas dalykas. Aš tai pamačiau. Važiuodama dviračiu pro žaliuojančius medžius ėmiau matyti tokį vaizdą: nykštukę Emą savo pilyje. Vėliau dingtelėjo, kad ta pilis – akmeninė, tamsi ir šalta – savotiškai primena kapą. Joje nebuvo jokių baldų, nieko, vien akmuo, beveik galėjai pagalvoti, kad menės iškaltos milžiniškose kalnų uolose, giliai po žeme. Tik palei sienas lyg Remedios Varo paveiksluose degė žvakės, o aukštai virš jų lyg ir švietė blausūs langai. Vienintelė gyva būtybė pilyje buvo mano nykštukė su vyšninio aksomo suknele pūstomis rankovėmis. Ji žvelgė man į akis spindinčiu žvilgsniu. Jos albinosiškas snukelis skleidė auksišką šviesą ir kvietė mane prisiartinti.

Prireikė laiko, kol supratau, kad aprengiau ją savo suknele, kurią laikau ypatingoms progoms. Bandžiau perrengti kuo nors kitu, bet medžiaga tiesiog priaugo prie blyškios jos odos ir stuburo grandinėlės.

 


IV

Lilipute, dink iš čia!“

Aš irgi egzistuoju tikrovėje, ir išties esu maža. Todėl žinau, kad visada sutarsiu su mažesniais vaikais – jie instinktyviai jaučia, kad mes priklausom tai pačiai genčiai.

 


V

Kai buvau kokių dešimties metų, kartą paskambinau į M1, būdavo tokia laida „Tarp mūsų, mergaičių“, kurios vedėjos aptarinėdavo visokias aktualijas, daug kikendavo ir duodavo klausytojams patarimų. Kasdien jų klausydavausi, net turėjau raudonplaukės autografą (kurio paprašiau „Čili picoje“). Sykį sukaupusi visą drąsą paskambinau į tiesioginį eterį ir pristačiau savo problemą: esu labai maža, visi šaiposi, ką daryti? Kvaila, bet netgi dabar prisiminus tą akimirką pilve ima pūstis kamuolys, nustoju kvėpuoti… Išgirdusios mano problemą, vedėjos pasitikslino, kiek man metų, o tada sprogo iš juoko. Atrodė, kad juokėsi kelias minutes. Galų gale atgavusios kvapą pareiškė: „Taigi užaugsi“, ir palinkėjo sėkmės. Taip ir likau stovėti prie telefono purpuriniais skruostais, virpėdama nuo plūstelėjusio adrenalino, atrodė, kad širdis kaip guminis kamuoliukas šokinėja po visą koridorių, daužydamasi į sienas.

Aišku, taip ir neužaugau. Teko tai prisiminti, kai dienos centre mane pakėlė į orą devynerių metų mergaitė, tokia Mineta, ir, pati nustebinta savo jėgos, išpūtusi akis ir išraudusius skruostus, ėmė kvatoti. Staiga visi vaikai užsimanė pakilnoti „vadovę“. Net Emai pavyko (bijojau, kad susilaužys stuburą, bet jai buvo nė motais). Man ir pačiai atrodė juokinga, bet drauge neramu suvokti, kad panorėję mane galėtų sudoroti antrokai. Kad, jei gyvenčiau šiek tiek kitokiame pasaulyje, kur daugiau lemtų fizinė jėga, būčiau visuomenės dugne.

 


VI

Žinau, iš kur atsirado tas užpakalis.

Tai buvo šiurpi prancūzų skulptoriaus César’io kūrinio modifikacija. Kai per žiemos atostogas buvau Paryžiuje, atsitiktinai atsidūriau jo parodoje Pompidou centre, suaugusių privilegijuotų žmonių stebuklų pilyje. Tarp visų spalvingų, paslaptingų ir komiškų darbų labiausiai išsiskyrė tokios dvi gan bjaurios skulptūros.

Tai buvo aktai: stambūs kūnai nupjautom rankom. Be galvų. Išpampusios nutįsusios krūtys, išsipūtę pilvai. Grūdėti išpurtę užpakaliai, raumeningos šlaunys. Tos moterys buvo nėščios. Labai. Jos nebuvo panašios į vištas (nors dėl César’io vištų skulptūrų ta asociacija savaime piršosi). Jos buvo panašios į… vištienos filė. Paruoštos sufasuoti. Pagamintos didmeniniu būdu. Iš pirmo žvilgsnio identiškos, bet skirtingos. Žiūrint į jas darėsi aišku, kad moteris kažkas pagamino, penėjo, ir laikui atėjus nupjaustys galvas, sparnus, suvynios į plėvelę ir išvežios į šaldytuvus prekybos centruose. Apėmė koktus jausmas, kad aš irgi esu „vištienos filė“. Tiksliau, kad kažkas mane peni ir diena iš dienos mano šlaunys, užpakalis ir „krūtinėlė“ artėja link tos ribos, kai bus tinkamos valgyti kitiems.

Nors, labiau pakrapščius, tai netiesa. Aš taip negalvojau. Tiksliau, pagalvojau, bet nejaučiau. Buvau pernelyg kaulėta, plaukuota ir susireikšminusi, kad galėčiau atpažinti save. Užtat pažinau kitas moteris. Pavyzdžiui, Emos mamą, kurią ne kartą buvau mačiusi vakare ateinančią pasiimti jos namo.

 


VII

Ji atrodė keistokai. Tuo pat metu kaip vyras ir kaip moteris. Plaukai labai trumpai nukirpti, vilkėdavo juodą pūkinę striukę ir juodus džinsus, aptempiančius plačius kriaušės formos klubus. Dažnai ateidavo nešina kažko prigrūstu „Maximos“ maišu (vėliau sužinojau, kad ji daikteliautoja, kaupia ir pardavinėja rastus daiktus, bute vienas kambarys paverstas sandėliu, kuriame nerasi dviejų vienodų daiktų). Lūpos nuteptos ryškiai morkiniu lūpdažiu, išsiblaškiusios stiklinės akys apvestos juodu pieštuku. Ji man atrodė baisi. Neturėčiau taip galvoti ar juo labiau apie tai pasakoti, bet man ta moteris kėlė šleikštulį ir, lemendama saldų „laba diena“, pašiurpdavau nuo tamsos, kurią vaizdavausi plūstant iš juodos pūkinės striukės, plačių šlaunų ir išpurtusio veido: blogis ir skurdas. Alkoholio suodžiai.

Tos stambios, tvirtos moters veide mačiau Emos bruožus, tačiau ji man buvo visiškai svetima, gąsdinanti, tokia, nuo kurios eidamas gatvėje instinktyviai nusuki akis, ir aš negalėjau patikėti, kad mano mažoji draugė jos visai nebijo, kad ji kas vakarą įspraudžia savo rankutę į jos ištinusią leteną ir tarška tuo pačiu balsu, kaip su manimi, tik kita kalba. Kad ta mergytė, nesiekianti man krūtinės, gyvena (!) su šiuo žmogum. Ir nenori gyventi su niekuo kitu.

Žinau, tai klasikinė nepažįstamo baimė, primityvi ir kvaila, bet įspūdis stipresnis už protą. Kad jį įveiktum, reikia patirties. Bent mažyčio epizodo, kuris nuspalvintų tavo baubą. Iš pradžių prisibijojau ir vaikų. Mane gąsdino šaltas nykštukės žvilgsnis, nevaikiškas griežtumas, įsispaudęs blyškiame jos veide. Visi jie mane pradžioje baugino, vaidenosi, kad smirdi, kad murzini. Kai kurie ir smirdėjo, bet po kelių mėnesių, o gal savaičių, aš tapau sava, pradėjau juos pažinti ir suprasti, o drauge vis labiau niekinti Gedimino prospektu skubančius žmones, kurie lankstu apeidavo į Bernardinų sodą triukšmingai žygiuojančią mūsų „gaują“.

 


VIII

Vieną vakarą ilgiau likom dienos centre: Ema, aš ir Jonukas. Vėlavo jų mamos, tai stūmėm laiką žaisdami stalo futbolą. Mes jau buvom susidraugavusios, ir, kai priėjau, ji iš karto šnibžtelėjo man į ausį, kad Jonukas nemoka pralaimėti, todėl teks jam pasidavinėti, nes kitaip bus neįmanoma žaisti. Aš ir taip žinojau, nereikėjo nė sakyti. Kai kas nors kitas įmušdavo įvartį, jo akys paplūsdavo ašarom, lyg tai būtų visuotinė neteisybė. Kaskart atrodydavo, kad jis tuoj apsiverks ir spyręs į metalinę stalo koją pabėgs į kitą kambarį, bet jis susitvardydavo ir tęsdavo žaidimą, o įmušęs tašką net pašokdavo. Šitas vaikas buvo kitoks. Jo jautrumas matėsi, jis ėjo į pirmą klasę ir per didelius vargus mokėsi paišyti pagaliukus ir kilpas. Visi iš jo šaipėsi, nes jis šveplavo ir buvo labai nuoširdus. Galų gale ėmė miaukiančiu balsu šaukti vyriausią vadovą: „Vyti, PADIEK MAN, Vyti, PADIEK!“

Dabar žaidėm po du, niekam nebereikėjo pasidavinėti. Ir tuomet visiškai persimainė mano nykštukė. Staiga užsimaniusi sutriuškinti kitą komandą, ji pradėjo naudoti savo „taktiką“. Tai yra ėmė taikyti žaidimui „matematiką“. Po įvarčio liepdavo padaryti kelių sekundžių pertrauką. Įsirėmusi kumštukais į šonus nutaisydavo rimtą veidą ir sustingusi įsižiūrėdavo į futbolo stalą. Apeidavo iš visų pusių. Sprindžiais matavo atstumus tarp vartų, žaidėjų figūrų ir centro, linksėjo galva ir sakė „mhm, taip ir maniau“. Atrodė kaip profesionalė, bet kartu ir absurdiškai, lyg viso šito spektaklio būtų išmokusi iš televizoriaus. Nekomentavau. Šypsodama stebėjau. Bet Ema iš tiesų pradėjo žaisti rimtai. Jos „taktika“… veikė! Staiga vienas po kito į vartus ėmė kaukšėti kamuoliukai. Kiekvieną sykį, kai įmušdavo įvartį, ji čaižiai, negailestingai surikdavo „ChAAAA!“ Ir su kiekvienu jos šūksniu, kad ir kaip kvailai tai skambėtų, man vis stipriau plakė širdis. Dabar jau žaidėm viena prieš vieną, ir aš iš visų jėgų stengiausi nugalėti šitą vaiką. Atrodė, turiu ją pamokyti, išmušti iš jos pasipūtimą, sugriauti iliuziją, kad, jeigu norės, tai visada laimės. Tačiau į vartus vis šaudė kamuoliukai, o mane vis labiau gąsdino jos triumfuojantis „ChAAA!“

Lyg kaukšinti giljotina. Man pirmą kartą toptelėjo, kad ši mergaitė gali būti pavojinga, kad ir ji gali papjauti. Ir ne dėl to, kad būtų žiauri, mėgautųsi kitų baime (tai buvo vaidmuo), o todėl, kad kartais riba tarp blefo ir realybės išsilydo, o gyvenimas išmokė ją blefuoti: nutaisyti žiaurų balsą ir ledinį veidą, bandyti įbauginti arba apgauti (jėga įveikti negalėjo), naudoti gudrybes. Ir jai sekėsi. Mane suvystė maža mergaitė.

 


IX

Kartą sėdim su Ema prie medinio stalo pagrindinėje dienos centro erdvėje spręsdamos matematikos uždavinius. Staiga atsilapoja durys ir rėkdamas, išsišiepęs, išraudęs įbėga Viliukas, agresyviausias, labiausiai dėmesio ištroškęs dienos centro vaikas. Jis dar visai nedidukas, bet turi stebėtinai daug jėgos, energijos ir pykčio. Nuolat įsivelia į muštynes. Iš tiesų Viliukas labai fainas vaikas, bet aš tai sužinosiu vėliau, o kol kas nuoširdžiai bijau uragano, kuris kartą stumdydamas ir daužydamas kumščiais mane pačią pargriovė ant grindų. Ema apkabina mano pečius, prisiglaudžia ir sako: „Nebijok. Aš tave apginsiu.“

 


X

Vieną žiemos vakarą ėjom per apledėjusį, tamsų Šiaurės miestelį, tiksliau, klaidžiojom gatvėm ir skersgatviais tarp sandėlių ir garažų, apšerkšnijusių mašinų stovėjimo aikštelių ir prekių konteinerių, ieškodami vieno didelio prekybos centro ir jame įsikūrusio vaikų žaidimų komplekso, į kurį turėjome kvietimus. Žingsniavome po du. Ema tą vakarą buvo labai kalbi. Spausdama mano delną ji pakėlė akis ir paklausė: „Ko tu labiausiai bijai?“

Nusprendžiau pradėti nuo paprastų, visiems suprantamų dalykų ir pasakiau, kad bijau aukščio ir greičio. Tuomet mano devynmetė bičiulė susijaudinusi išdėstė savo baimės filosofiją. Ilgai galvojusi, ko bijo, ji galiausiai nusprendė, kad vis dėlto… nieko. Trumpai papasakojo keletą baisiausių savo gyvenimo įvykių – kaip kažkoks vaikas nustūmė ją nuo stogo ir nukritusi ant betono ji „susilaužė stuburą“, kaip jai darė operacijas, kaip mama kas savaitę suleidžia „ukolą“ su labai stora adata. Ji bandė paaiškinti, kad baimė, net ir labai didelė, galų gale nublanksta prieš faktą, kiek daug kančios gali pakelti. (Bent jau taip supratau jos žodžius.) Purpurinis oro balionas nukritęs subliūkšta ir lieka šilkinė suplėšyta medžiaga. Ji prisipažino, kad dėl Viliuko jai visada baisu ateiti į dienos centrą. „Bet jeigu jis mane primuš… Kas atsitiks?“ – klausė, pakeldama į mane akis. „Skaudės?..“ – „Skaudės, bet kas atsitiks? Nieko. Iš esmės nieko neatsitiks. Aš kiekvieną savaitę bijau, kad mama leisdama ukolą įdurs man į kaulą. Bet nu ir kas? Įdurs, tai ką? Nieko!“

 


XI

Kaip norėčiau, kad spalį temstant eidamas šlapiu, geltonais lapais nuklotu Gedimino prospektu atpažintum jas – moterį morkiniu lūpdažiu padažytom lūpom, pieštuku apvedžiotom akim, su juoda pūkine striuke ir išsipūtusiu „Maximos“ maišu, ir mergaitę su albinosiškom kasytėm, didelėm akim. Tiesiog imtum gatvėse jas matyti.

 


XII

Pradedu manyti, kad visažinis pasakotojas yra tiesiog legenda, pramanas (kaip Išminties akmuo), daug žalos pridaręs melas. Kažkas, kuo buvau išmokyta tikėti mokykloje ir universitete, o dabar turiu pamiršti, išsižadėti, galvoje įvesti naują tvarką, kuria galėčiau pasikliauti. Kai mąstau apie kokį nors išgalvotą personažą, apima neviltis – tiek mažai apie jį žinau, kaip galėčiau žinoti viską? Kaip galėčiau šitaip klaidinti kitus? Rašant iš savo pačios patirties apima truputį kitoks, bet vis dėlto panašus pojūtis. Akivaizdu, kad net pasakodama apie save iki galo nepagaunu esmės. Pasakotojas amžinai nepatikimas, tik skirtingais būdais ir lygmenimis.

Suprantu, kad bet kuri asmeninė perspektyva yra pasipūtusi ir kvaila. Ji tokia neatrodo tik tol, kol susiduri su kito asmens perspektyva. Visažinystės, tikrumo pojūtis yra lyg trumpas sujungimas, kuris retkarčiais nukrečia dviem perspektyvoms netikėtai susikirtus.

Atsikvošėjusi randu spyglį, prasmirdusių adatų, oranžinių taukų, plonytę permatomą odą, į kaktą kaukšteli stalo futbolo kamuoliukas.

 


XIII

Nors stojiška Emos baimės filosofija, ar, tiksliau, buitinė narsa, padarė man didžiulį įspūdį, kai kurie papasakoti dalykai sukėlė abejonę. „Ukolai“? Kritimas nuo stogo? Sulaužytas stuburas? Viskas šiek tiek išpūsta, praskiesta fantazijom, telenovelių spalvom…

Vis dėlto vėliau mane du kartus ištiko tikrovė ir šios miniatiūros vizija subyrėjo. Mečiau rašyti, gal metus nedrįsau liesti šio teksto. Rodės, iš kiekvieno kampo kyšo adatos. Graužiausi dėl to, kad objektyvuoju (supaprastinu?) tikrovę, realius žmones, su kuriais man teko bendrauti. O drauge norėjau tęsti, nes jaučiausi užčiuopusi kai ką svarbaus. Koks skirtumas, kad pasirodysiu kaip blogietė? Mane nuo pat pradžių užvaldė toji metafora: nykštukė, kuri(ą) gali papjauti! Nykštukė. Man ji atrodė nekalta, nes išreiškė nenusaldintą, tikrą santykį – susižavėjimą ir siaubą. Tai, ką iš tiesų jaučiau bendraudama su ta mergaite. Bet metafora atsigręžė prieš mane, atskleidė, kas esu: truputį žiauri, truputį pasipūtusi, truputį kvaila pasakotoja.

Buvau įpusėjusi rašyti, kai netikėtai iš vienos darbuotojos sužinojau apie Emą šį tą daugiau. Ji skambinusi vienuoliktą nakties, nes negalėjo patekti namo, prašė pagalbos. Mama kažkur dingo, nekėlė ragelio, o močiutė garsiai žiūrėjo televizorių ir negirdėjo, kaip vaikas beldžiasi. Paprastai Ema paskambindavo į duris, bet kažkas išnešė taburetę, kuri buvo laikoma prie durų, kad ji pasiektų skambutį. Nebepamenu, ar gelbėti Emos važiavo pati darbuotoja, ar policija, bet galų gale šiaip ne taip pavyko prisikviesti močiutę. Tokių kurioziškų, kraupokų situacijų dienos centro vaikams dažnai pasitaiko. Kur kas labiau darbuotoją neramino tai, kad Ema neauga. Mama kas savaitę turinti leisti jai hormoninius vaistus, nes kažkas jos kūne „sutrikę“ ir ji gali likti nykštukė. Tai reiškė du dalykus: mano metafora visai ne metafora, o mergaitė pati nežino, nuo ko ją gydo. Kol kas ji tiesiog maža ir tai niekam nekrenta į akis. Bet dar po kelių metų tai taps akivaizdu, nebent adatos ir deginantys vaistai suveiks. (Adatos ir vaistai suveiks.)

Neilgai trukus po keliadienio mamos dingimo mergaitė buvo perkelta į globos namus ir daugiau jos niekada nebemačiau. Tik žinau, kad ji ilgai kariavo su globos namų auklėtoja ir paskambinusi į dienos centrą verkdavo, nes norėjo grįžti pas mamą.

 


XIV

Antras „susitikimas“ su tikrove įvyko šaltą rudens naktį prie vieno alubario šalia Užupio angelo. Buvo labai vėlu, išlindau parūkyti, bet kai norėjau grįžti į vidų pas draugus, durys jau buvo užrakintos. Tokia baro praktika – po oficialių darbo valandų jis užrakinamas ir nauji žmonės nebeįleidžiami, užtat kiti dar gali pasėdėti.

Bandydama įeiti ant laiptų susidūriau su moterimi, kuri kaip tik išniro pro baro duris. Ji paklausė: „Neįleidžai tavęs, nykštuk?“

Akimirką pamaniau, kad nuo pernelyg įtempto mąstymo apie šį tekstą haliucinuoju.

Ką?“ – perklausiau.

Neįleidžia tavęs, nykštuk?“ – pakartojo moteris.

Eik tu šikt, aš žmogus, ne kažkoks nykštukas!“

Oi, atleisk, pasakiau kaip komplimentą…“

Troškau jai trenkti, įspirti į blauzdą. Dar ilgai niršau prisimindama tą epizodą. Dabar jis man sukelia šypseną. Atrodo taip teisinga ir šmaikštu iš visatos pusės! Turbūt šypsausi ir todėl, kad žinau, jog per tą laiką Ema truputį paaugo. Kitaip nei literatūros personažai, ji laisva ir nuolat keičiasi.

Neringa Butnoriūtė. Jaunųjų poezija: tarp nihilizmo ir naivumo

2021 m. Nr. 1 / Recenzijoje aptariamos keturios 2020 m. išėjusios poezijos knygos: Manto Balakausko „Apmaudas“, Lauros Kromalcaitės „Mūsų čia niekad nebuvo“, Nojaus Saulyčio „SMS gėlytė“, Ievos Toleikytės „Raudonas slidus rūmas“.

Karen Blixen. Atsiskyrėliai

2019 m. Nr. 1 / Iš danų k. vertė Ieva Toleikytė / Baronienė Karen Blixen (1885–1962) – legendinė figūra danų literatūroje. Ji kūrė universalias, dažnai fantastinius kontūrus įgaunančias istorijas bei mitus apie savo pačios asmenybę ir gyvenimą.

Ieva Toleikytė. Pamėja, arba Pasakojimas apie kailį

2018 m. Nr. 1 / Mainais už kantrybę miestelis dovanojo man mįslę. Pačiame pakraštyje, mėlyno pušyno fone, apsupta beržų stovėjo mūsų kaimo šmėkla, apleistas alaus bravoras.