Dalia Staponkutė. 1984-ieji be Orwello

2023 m. Nr. 5–6 

Kartą senelių troboje, ilsėdamasi ant medinės lovos ir žiūrėdama į lubas, pamačiau senoje ir naujai panaudotoje lubų sijoje išskobtus skaitmenis: 1-9-8-4. Tai reiškė metus. Tėvas išraižė juos, kad prisimintume, kuriais metais remontavome trobą. Svajodama mintyse surikiavau skaitmenis atvirkštine tvarka: 4891 metai po Kristaus Įsikūnijimo. Pabandžiau įsivaizduoti tuos metus, nesiedama jų su savo egzistencija. Apie juos galėjau žinoti tik tiek, kad jie turbūt ateis. Pagalvojusi apie labai tolimą ateitį, staiga pasijutau stovinti virš seniai išnykusio savo kapo, esančio giliai po žeme, ir jį jau užkloję keli stori sluoksniai iš sudūlėjusių miestų ir juose buvusios gyvybės. Laiko dievas Chronas, kaip ir medinė sija, nieko nenutuokia apie žmonių išrastus skaičius ir turi savo matą, nes tie 4891-ieji – turkams, išpažįstantiems senąjį kalendorių, būtų gal 2023-ieji Hidžros metai, o antikinės Rytų Viduržemio tautos apskritai metus skaičiuodavusios neįprastu būdu – nuo karaliaus Chosrovo eros; ir taip toliau.

Prisiminiau tuos skaitmenis lubų sijoje 1991-aisiais, kai Londone nusipirkau George’o Orwello (1903–1950) romaną „1984-ieji“, parašytą 1948-aisiais. Pirmoji mintis buvo, jog pavadinime jis tyčia sukeitė vietomis du paskutiniuosius (leidimo metų) skaitmenis ir tai sužadino dar didesnį smalsumą. Be to, tada, byrant SSRS, Orwellas Vakaruose buvo „ant bangos“. Gaila, kad pats negalėjo šito pamatyti ir pasidžiaugti milijoniniais savo knygų tiražais – savotiškas van Goghas, tik literatūroje. Visi ir visur skaitė Orwellą, interpretuodami jį kaip pranašą, XX amžiaus viduryje atskleidusį totalitarizmo esmę ir numačiusį jo pavojų netgi demokratiškoms šalims. Nekęsdamas nacizmo ir stalinizmo pasekmių visam pasauliui, niekindamas Staliną, o vėliau kritikuodamas britaniškąjį makartizmą (McCarthyism), atkeliavusį iš Amerikos ir nukreiptą į susidorojimą su kitaminčiais psichologinio (ir ne tik) spaudimo būdu, Orwellas sukūrė aistringą politinį ir futuristinį tekstą, pesimistinį ir niūrų. Tarp jo eilučių – nostalgija ateičiai su jo neįtikėtinai tvirta politine ir pilietine pozicija, kurios jis niekad nekeitė nė per pėdą, nors žmonės po karo dažnai blaškėsi tarp kairiųjų ir dešiniųjų stovyklų.

Ateitį Orwellui buvo užgožę jo nekenčiami, ideologinės kovos horizonte švysčiojantys prevenciniai karai ir baimės kultą skleidžianti totalitarinė valdžia, siekianti vieningos ideologijos, o tai pasmerkia žmogų nuolatinei savicenzūrai, išdavystei ir savo žmogiškosios savasties praradimui. Matyt, dėl to, kad tai atrodė neįmanoma visuomenės mastu – juk kolektyvui nesvetimi savisaugos instinktai – rašytojas perkėlė romano veiksmą į distopinę erdvę, į pasaulį po branduolinio karo. Distopijos tamsybė persmelkia visą romano „1984-ieji“ turinį, perspėjantį, kas gali nutikti, kai įbauginta visuomenė pati palaiko totalitarinį valdymo aparatą ir, stokodama sveikos nuovokos, pamilsta „Didįjį brolį“ kaip savo gelbėtoją. „Valdžia nesugadina žmonių, žmonės sugadina valdžią“, – sako Orwellas.

Susidarius ribinėms aplinkybėms – karams ar stichinėms nelaimėms – įbaugintoji visuomenė pasiduoda, sutrinka ir lengvai perleidžia valdymą esantiems „virš“ jos. Prasiveria durys bet kokiai, netgi radikaliausiai, diktatūros formai. Nuolatinė baimė neturi antidoto, tik dar didesnę baimę, kuria ilgainiui pasinaudoja valdančioji aplinka, plečianti savo įtakos ribas. Orwello teigimu, tai gerai justi architektūrinėje megapolių agresijoje, kuri pasireiškia istorinių miesto sluoksnių naikinimu. Kai kasdien, net kas valandą, keičiasi gatvių pavadinimai, perrašomos knygos ir įvykių datos, retušuojamos nuotraukos, griaunami paminklai, o istoriniai pastatai renovuojami ir pervadinami kitais vardais, – istorija sustoja. Be atminties ženklų ji netenka prasmės, o įsiliejusi į nuolatinio kismo srovę negrįžtamai pasitraukia, palikdama tik beprasmę ir pilką akimirksnio egzistenciją. 1984-ieji – tai, regis, tik metai, po kurių, anot Orwello vizijos, istorija (tokia, kokią ją žmonija žinojo iki tol) miršta. Atsiveria trumpalaikių, lakoniškų devizų, neonine šviesa blyksinčių virš „tiesos ministerijų“, epocha: „Karas – tai taika“; „Laisvė – tai vergovė“; „Tamsybė – tai stiprybė“. Žinoma, Orwellas negalėjo ir neturėjo numatyti, kad netrukus po 1984-ųjų Francis Fukuyama iš tikrųjų paskelbs istorijos pabaigą (The End of History) – 1992-aisiais, teigdamas, jog, sulig SSRS irimu ir kitais paraleliniais virsmais pasaulyje, baigiasi ideologinė žmonijos evoliucija, užleisdama vietą vienintelei įmanomai Vakaruose liberaliajai demokratijai.

Naujojo tūkstantmečio, naujųjų technologijų ir paralelinių tikrovių epochoje, kai demokratinę visuomenę lengvai ir netgi natūraliai ištinka nuomonių poliarizacija (kurios irgi nenumatė Orwellas), įmanoma viskas – net ir Orwello nepakenčiamų struktūrų elementai. Todėl vieni sako: „Orwello „1984-ieji“ – tai šiandiena“, o kiti laikosi nuostatos, jog „1984-ieji“ – stalinizmo tikrovės atspindys“. Abi pusės atrodo teisios. Iš tikrųjų, beveik visų šiuolaikinio gyvenimo sričių politizavimas per aktyvų dalyvavimą liberalioje demokratijoje palieka vis mažiau galimybių atsitraukti į politikos nepaliestas „zonas“. Tų „zonų“ tiesiog nebeliko, arba jas pakeitė nuolatinių derybų su Kitu būtinybė. Kitas, svetimas, migrantas – įsibrovėlis – arčiau nei bet kada, ir tikrovėje, ir vaizduotėje. Kai jis apsigyvena vaizduotėje, atsiranda ir tikrovėje.

Šiuolaikinės globalizacijos ir komunikacijos sąlygomis nesunku pradėti ar užmegzti bet kokį procesą globaliu mastu – pavyzdžiui, pasėti baimę. Priežasčių baimei daugėja, galimybių jai užkirsti mažėja, nes suvaldyti globalų procesą sunku, nors duoti jam pradžią gana paprasta. Atsiranda anarchijos baimė… Dėl to psichologinis spaudimas ar savicenzūra justi kasdienių bendruomenių lygmenyje ir tokių judėjimų kaip makartizmas nė totalitarinės valstybės nebereikia. Pati valstybė išgyvena totalią priklausomybę nuo Kito. „Pasaulis – globalus kaimas“ („the world is a global village“) – ši Marshalo McLuhano koncepcija, kurią girdime nuo 1964-ųjų, sulig pirmosiomis raketomis į kosmosą, ilgai klajojo neįsisąmoninta, atrodė iš tolimos ateities, kol „superstruktūros“ (superstructures), esančios aukščiau tautinių ar nacionalinių valstybių, įgavo politinę ir ekonominę galią. Dabar toji galia didžiulė, beveik totali, ir kiekvienai atskirai valstybei, kiekvienam piliečiui neįmanoma išvengti „derybų“ su jomis dėl manevrų laisvės. Tokios laisvės nebedaug, nes dominuoja priklausomybė nuo Kito – priklausomybė įgavo etinį, politinės tolerancijos, matmenį. Tačiau, suvokus ją kaip neginčijamą būtinybę (o tai irgi yra laisvės forma!), galima, pasigręžus į Orwellą, jam pasakyti: „Jūs buvote teisus, bet nevisiškai.“

Vis dėlto kai kurie globalūs procesai ne tik atrodo, bet ir yra „orveliški“, ir jeigu Orwellas visa tai galėjo numatyti, tai dėl to, kad patį gyvenimas panardino į jo šalies politiką, dar tarnaujant britų policininku Birmoje, kolonijinėje valdymo struktūroje, kurios esmę jis ilgainiui ėmė niekinti ne mažiau nei stalinizmą… „Birmiečių neapykanta man kaip britui paverčia mano darbą neįmanomu“, – rašė jis savo dienoraštyje. Tačiau Orwellas niekad nemenkino, o priešingai, savo kūryboje išreiškė romantinę nostalgiją „demokratiškos revoliucijos“, kaip pats sako, galimybei. Kai kurie jo biografai tai vadina Orwello „revoliuciniu romantizmu“, primenančiu Byrono ir Shelley’io sukurtą tradiciją. Tokiu romantiku Orwellą neva pavertęs pabėgimas iš miesto „dykros“ į savo Arkadiją, į kaimo idiliją, siekiant atsiriboti nuo visko.

„Atsiribojimo“ būtinybe poetai ir rašytojai degdavę nuo senovės, ir dabar, svarstydama apie Orwellą introvertą, prisiminiau klasikinį Arkadijos įvaizdį, galintį tapti romantiniu Orwello atsitraukimo simboliu. Graikai apdainuodavę ir svajodavę apie tyrą ir nekaltą žemę Arkadiją, lygindami ją su tokia žmogaus gyvenimo atkarpa kaip vaikystė. Italai neretai traukdavęsi kurti į Graikiją, neva mažiau „užterštą“ erdvę nei itališkieji megapoliai. Iš Graikijoje patirtų išgyvenimų XVI amžiaus pradžioje gimė neapoliečio Jakopo Sanacaro nostalgiškos poezijos rinkinys „Arkadija“. Įstabu – (intarpas) – kad karalienės Bonos Sforzos graikų kalbos mokytojas atsivežė rinkinį į Krokuvą, paskui – į Vilnių, o Vavelio menėse daug metų aidėjo pagal „Arkadiją“ kuriami madrigalai. Karalienė Bona ir rūmų mokytojas ne kartą buvo perkūrę madrigalus iš naujo, derindami Sanacaro „Arkadiją“ prie graikiškųjų Teokrito idilijų. Teokrito idilijos ir buvo įkvėpusios poetą „Arkadijai“ – autobiografinei, romantiškos nuotaikos poemai apie miesto gyvenimu nusivylusį jaunuolį. Dar 1504-aisiais „Arkadija“ sukrėtė Šventosios Romos imperijos širdis ir protus, nes Sanacaro atvirai prakalbo apie neįtikėtiną dvasinę imperinių miestų „dykrą“. Anot jo, poetas gali kurti tik pasitraukęs iš lotynų Vakarų į graikiškus Rytus – į idilišką imperijos paribį, į Arkadiją, kur tyra gamta vėl paverčia jį kuriančiu žmogumi. Sanacaro herojus neva taip ir padaręs: tik štai vieną dieną baisus sapnas apie mylimąją, jo laukiančią ir nesulaukiančią Neapolyje, sugrąžina poetą į miestą, kad jis visam prarastų sielos ramybę – jo meilė mirė iš ilgesio. Sanacaro poema virkdė Krokuvos ir Vilniaus žiūrovus: „Verki, brangioji, raudoki, nes yra ką apraudoti… Verk, našlele, bėdingoji ir apšmeižtoji, išliek savo liūdesį, gedėk, netekusi mylimojo – brangiausios dangaus dovanos… Jei jaunas piemuo prieis tavęs paguosti, pasakyk jam, kad nieko kita netrokšti, tik ašarų upelių. Leisk jam pamatyti tavo ašaras ir nenustebk, jei jis ilgai netvers, nes nenorės parsinešti liūdesio į namus. Likusi viena, ašaromis palydėk meilę, kuri skriedama į Arkadiją įkvėps poetą eiliuoti, o tave – toliau raudoti…“

Šį lyrinį nukrypimą į Orwello išsiilgtą idiliją pasirinkau norėdama prisiminti savo vėlyvąją Arkadiją, studijų metus ir tikruosius 1984-uosius, sukrėtusius pasaulį keliais svarbiais įvykiais. Galiu pasakyti, kad „orveliškoji“ vizija apie 1984-uosius išsipildė, tačiau tik „romantiškąja“ puse: artėjo revoliucinių judėjimų epocha, žadanti sukrėsti pasaulio megapolius įvykiais, kurie jau nebeatrodė netikėti. Viskas sparčiai ir kasdien keitėsi. Amerika išgyveno gilią recesiją, nunešusią su savimi net septyniasdešimt amerikietiškų bankų. Margaret Thatcher politikos vadovaujamoje Britanijoje prasidėjo metus truksiąs šachtininkų streikas, įėjęs į istoriją kaip ilgiausias iš visų Britanijos streikų. Pamenu, kaip tai aptarinėjome universiteto koridoriuose, ir oras virš galvų atrodė įkaitęs.

Didžiausia naujiena, nustebinusi ir patraukusi visų dėmesį, buvo ta, kad Britanija pasirašė su Kinija svarbią sutartį apie Honkongo perdavimą Kinijos žinion nuo 1997-ųjų. Istorikai tai interpretavo kaip paskutinį tašką ant „i“, užveriant šimtmečius trukusią (Orwello išdidumą žeidusią) Britų imperijos istoriją, kurios virsmą neva pagreitinęs anas atkaklių šachtininkų streikas. Per naujienas galima buvo nujausti sąsajas tarp įvykių ir – nieko panašaus į Orwello niūrų ir statišką pasaulio vaizdą. Veikiau priešingai – visa ir visomis kryptimis pranašavo išsivadavimą, tik niekas nežinojo, kam pasiseks, o kam – ne.

Pamenu ir tais metais SSRS boikotuotas olimpines žaidynes Los Andžele – kerštą Amerikai už 1980-ųjų olimpiados Maskvoje boikotą (ir mes, dar vaikai, gailėjomės, kad amerikiečių nebus). Na, o labiausiai sukrečiantis tų metų įvykis buvo pasikėsinimas į Indiros Gandhi gyvybę, jos priešų triumfui nusinešęs įdomų ir sodrų pirmosios moters Indijos premjerės gyvenimą. Ji atrodė drąsi, indų mylima ir savarankiškai veikianti politikė, tačiau dėl jos sprendimų suskaidytas Pakistanas jai neatleido. Neatleido ir religinės bendruomenės, kurių auka ši atkakli politikė ir tapo, nužudyta „ištikimų“ tarnų prie įėjimo į namus. Man prieš akis sukasi dokumentiniai kadrai, paryškėjantys sulig mintimis apie Orwellą. Gal tai dėl to, kad jį traukė Rytai ir atsidūręs ten – Birmoje – jis nekentė būti nekenčiamu britu, išmoko birmiečių tarmės ir nuo pat pradžių pradėjo savo kelionę atgal, į Arkadiją ir introverto egzistenciją.

Vieną šaltą 1984-ųjų gruodį, kai oro termometras mano studijų mieste Piteryje rodydavo –42 (!) ir iš transporto reikėdavo bėgti tekinomis, mane ištiko tikra „orveliška“ naktis. Apie Orwellą tada, žinoma, nė nebuvau girdėjusi. Mane apsupo keli jauni rusai ir ilgokai laikė rate per nepakeliamą šaltį už tai, kad esu lietuvė. Neva tai – „ne toks jau grubus“ kerštas už tai, ką „jūsų“ vaikinai daro su „mūsų“ merginomis. Išgelbėjo tik tai, kad durys, pro kurias galėjau nerti, buvo netoli ir išsiveržus iš apsupties man pavyko pabėgti. Tada supratau, kad bėgti ir slėptis gali tapti kasdienybe ir visai ne dėl politinių priežasčių ar nacionalinių skirtumų, nors gal ir dėl jų.

Nežinau, kas tada sukaustė labiau – baimė ar šaltis. Mano egzistencija tą niūrią 1984-ųjų naktį staiga nusidažė pilkai ir nepermatomai, o už to pilko ir nepermatomo egzistencijos apvalko kasdien didėjo nepasitikėjimas ir baimė, privertę trauktis iš megapolio, kur tai buvo patirta. Privertę trauktis…