Marija Antanavičiūtė. Anais laikais

2022 m. Nr. 10

Laikas kišenėje

Rolandas Rastauskas „Literatūros ir meno“ cikle „Atminties stalčiai“ pasakoja apie epizodą, vykusį Maskvoje, kaip pats sako, „anais laikais“. Epizodas nėra išskirtinis, bet akys užkliuvo už laiko tėkmės. Daug dalykų vyko „anais laikais“ – ir net nereikia įvardyti, kokie tie laikai, visi gerai suprantam, ką pasakotojas turi omenyje. Kitaip nei „prie ruso“, „anie laikai“ indikuoja ne tiek nostalgiją ar politinės santvarkos detales, kiek laiko būklę: uždarytą, pasibaigusią ir mitologizuotą istoriją. Tie laikai yra atskirti neperžengiama pertvara, geležine uždanga. Senaties terminai jau praėjo, todėl laikas atleidžia, paleidžia nuo atsakomybės. „Anie laikai“ primena pasakų „seniai seniai, už jūrų marių“: tada galiojo kitos moralės normos, socialiniai papročiai, buvo galima grabalioti moterims už krūtinės, negalvoti apie kitą, nepasverti savo žodžių. Tada nereikėjo ieškoti priežasčių gerti, tada santykiai tarp tėvų ir vaikų, tarp draugų ir giminių buvo kitokie, rizikingesni, arba priešingai – atsargūs. Daug ką galima pateisinti, nes viskas vyko tarsi kitoje visatoje, atskirtoje nuo šiandieninių gyvenimų. Dabar apie tuos laikus, atrodo, galima kalbėti iš atsiribojusio ir neva neutralaus metraštininko pozicijos, nereflektuojant savo atsakomybės, nusišalinant nuo to, kokie mes patys buvom „anais laikais“. Tai į kišenę, į stalčių įdėtas ir užmirštas laikas.

Šiandien Holivudo kino industrija, ir ypač superherojų filmų frančizės, yra susižavėjusios multivisatos idėja: visos galimos ateitys, skirtingos laiko ir erdvės permutacijos, egzistuoja vienu metu. Vienos ateities nebeužtenka, Holivudo prodiuseriai tapo godūs, užsigeidė ją padauginti, suskaldyti laiką. Kartais ir į „anuos laikus“ žiūrim kaip į multivisatos variaciją: tai laikas, kuris egzistuoja kažkur kitur, atskirtas, tik kartais, netyčia atsiveriantis mūsų dabarčiai. Aš pati negyvenau „anais laikais“, todėl, skaitant ar klausant žmones kalbant apie juos, susidaro įspūdis, kad jie patys mato save kitaip, lyg nebūtų tąsos tarp anų ir šių laikų. Jų asmeninis laikas buvo nukirstas ir vėl prasidėjo iš naujo maždaug 1989–1991 metais.

Aš nežinau, ką reiškia egzistuoti tarp dviejų laikų. Aš pažįstu tik šį laiką ir jo tiesią, nesudrumstą tėkmę, kuri veda, taip man žadėjo, į geresnius laikus.

Nepažinūs namai

Užaugau netoli Sugiharos namų Kaune. Mano pirmieji pokalbiai anglų kalba buvo bandymai papasakoti pasiklydusiems japonų turistams, kaip rasti tą baltą namą. Nuo mažens žinojau, kad tuo namu be tvoros, su sakurų medžiais priešakyje reikia didžiuotis, – kontekstą, kodėl jis yra miesto istorijos dalis, kurią kauniečiai gali vadinti sava, išsiaiškinau tik daug vėliau. O Kauno sinagoga mano jaunoje sąmonėje buvo labiau koncertų salė „Kaunas Jazz“ koncertams nei religinis ar bendruomeninis centras. Kiek kartų važiavau Raudondvario plentu, žiūrėjau pro langą į paskutinius Neries metrus, iki jai išnykstant Nemuno srovėse, nežinodama, kad važiuoju pro istorines Kauno geto ribas. Miestas egzistavo tik vienu laiku, mano laiku, atrodė, jis yra svarbiausias, vienintelis laikas, kuris gali man pasakyti ką nors apie tai, kaip man gyventi, kaip suprasti save, kaip gyventi su kitais.

Vartau neseniai Kauno miesto muziejaus išleistą knygą „Pasivaikščiojimai po pradingusį miestą“. Autoriai naudoja fotografo Stanislovo Lukošiaus nuotraukas, darytas XX a. 6–9 dešimtmečiais, įamžinusias miestą, kaip jis pats sakė, „seniau ir dabar“. Puslapiuose randu pastatus, kurių nebėra, ir tuos, kurie yra, bet, pasirodo, neturėjo būti – netikslūs, atmestinai sukurti neva autentiški statiniai, drąsiai interpretuojant ir imituojant kitus architektūros stilius be detalesnių tyrimų. Paaiškėja, kad dalis tų namų, kuriuos maniau esant pastatytus tarpukaryje, tėra nuvilianti sovietinė sintetika. Albumas kaip archyvas įamžina vietas ir jų prasmes, kurios keičiasi – tiek patys statiniai, tiek jų reikšmė. Kaip pasikeitė miestas nuo „anų laikų“? Lengva stebėti vietos kaitą matuojant infrastruktūros pokyčius: duobėtos gatvės išasfaltuotos, seni namai nugriauti, iškilo nauji biurai, prie pėsčiųjų takelių susodinti narcizai. Miestas keičiasi, sako žmonės ir mosteli ranka į įspūdingus grafičius ant miesto sienų, naujai atsidariusias veganiškas kavines.

Žiūrinėju Kauną, kurio nebėra: nebėra kaštono prie autobusų stoties, neliko „tetrio“ grindinio ir „Tulpės“ plytelės“ Laisvės alėjoje, grindinyje įamžinusios vietą, kur kadaise stovėjo žymi tarpukario kavinė. Nebėra „Buities“ ir „Skalsos“, nors pastatai dar nenugriauti, nors tie pavadinimai vis tiek paliečia lūpas, kartais dar paskiriam susitikimus ir pasimatymus tose šmėkliškose vietose. Miestas pažymėtas laikinumo jausmu, KEKS (Kaunas Europos kultūros sostinė) 2022 šūkis, kad Kaunas yra moderni sostinė, tik pabrėžia tą laikinumą: modernumas yra pereinamas, neapčiuopiamas, neapibrėžtas. Bet tas pokytis ir laikinumas savotiškai guodžia, yra kažkas gyvo ir įgalinančio: miestas dar nevirto muziejumi, jo metraščio ritinėlis nepasibaigė, istorija dar gyva, nesustabarėjusi.

Kauno miesto muziejaus išleisto albumo pavadinimas neatitinka realaus santykio tarp miesto ir jo gyventojų: tų laikų Kaunas, buvę miesto fasadai juk iš tikrųjų niekada nedingo. Kaip ir „anie laikai“, jie slepiasi kažkur kitoje visatoje, kišenėje tarp gyventojų atminties, užmaršties ir laiko tėkmės. Tie buvę miestai yra pakibę laike, bet jie visada čia, lyg tamsus monstrų pasaulis seriale „Keisti dalykai“, kitas pasaulis, egzistuojantis čia, pasaulis aukštyn kojomis, tik retkarčiais įsibraunantis į mūsų laiką, išsiliejantis iš savo ribų. Bet lengva to kito pasaulio nematyti, atriboti, negrįžti į jį. Lengviau gyventi laike, kuris nuolat stumiasi į priekį, kuriame nereikia apgraibom ieškoti savo vietos ir aplink esančios realybės prasmės. Lengviau matyti Kauno sinagogą kaip koncertų salę, o ne kaip istorijos prolapsą – juk tai viena iš dviejų per Antrąjį pasaulinį karą nenugriautų sinagogų Lietuvoje, pastatas, kuris neturėjo išlikti, bet kuris stovi, ir šiais, ir anais, ir kitais laikais, pakibusiais atmintyje.

Jaučiu tam tikrą neteisybės jausmą, lyg kažkas turėtų kalbėti man ir su manimi, lyg tie išlikę pastatai turėtų pasakyti ką nors daugiau, pasakyti, kaip man jaustis, ką man sakyti ir kaip reaguoti. Ką daryti, stovint Kauno geto ribose? O kur visi kiti namai, buvę žydų bendruomenės centrai, parduotuvės, turgūs, pastatai, kurių reikšmės dar neatrakinau? Nežinant, kaip reaguoti, lengviau pasirinkti tylą.

Visi, emigravę iš vaikystės miestų, vienaip ar kitaip vis dar gyvena tose pačiose vietose, kuriose užaugo. Niekada visiškai neišvažiavom, pasiėmėme dalį tos vietos, pagrobėm ją, užvekavom prisiminimų stiklainiuose. Iš pradžių atrodo, kad niekas nesikeičia, kad miestas vis dar mano, kaip tais laikais, kai jame augau. Bet šiandien aš kitokia, todėl ir Kaunas kitoks. Matau skylant laiką: aš turiu surasti savo santykį su miestu klaidžiodama ir tyrinėdama laiką, iš naujo kurdama ir perkurdama ryšį su vieta, kurią, maniau, gerai pažįstu. Modernus laikas jau perėjo į postmodernybę, tik reikia išmokti gyventi tame suaižėjusiame laike.

Pasivaikščiojimai po pradingusius miestus

Paliepiu naršyklei: atidaryk žemėlapius, parodyk pasaulį tokį, koks jis yra, užfiksuotas dabartyje, parodyk realybę, kad turėčiau atskaitos tašką. Žemėlapių užklausos langelyje įrašau vardus – Charkivas, Severodoneckas, Mariupolis. Vaikštau po pradingusius miestus laike, sustingusiame internete, – tai praeitis be perspektyvos tapti dabartimi, miestai, kurių ateitis neapibrėžta. Ekrane matau Google kamerų užfiksuotą gėlių parduotuvę, galima pažiūrėti pro vitriną į turbūt neseniai skintas gėles, į juosteles puokštėms surišti, dėžutes joms sudėti. Tai tikroji metavisata: skirtingi pasauliai, egzistuojantys vienu metu, pradingę miestai, vis dar esantys Google serveriuose kažkur Oregone ar Pietų Karolinoje, tik ten ir esantys – interneto atmintyje. Žmonės, pastatai, gatvės, automobiliai prieš ir po, seniau ir dabar, susilieja ekrane. Tie miestai yra dar „prieš“ ar jau „po“?

Ukrainai atstatyti reikės nuo dviejų šimtų iki penkių šimtų keturiasdešimties milijardų eurų. Bet ar galima apie tą laiką kalbėti kaip apie ateitį? Ar apskritai tinkama kalbėti apie tų miestų ateitį, apie laiką „po karo“, „po pergalės“? Ar kai žiūrėsime iš to ateities taško į šias dienas, į 2022 metų pradžią, ar jos jau bus tapusios „anais laikais“? Žmonės Ukrainoje jau dabar gyvena kitais laikais, mes jiems jau esame anachronistinis būvis praeityje, būvis, kai ateitis vis dar galima, kai įmanoma ją planuoti, turėti tikslų. Visas likęs pasaulis jiems yra kaip žvaigždės danguje – žiūri į šviesą, bet matai praeitį.

Ukrainiečių kariai grįš į namus, galiausiai, grįš į pasaulį, kuris jiems bus jau nepažinus, pasikeitęs. Namai nebebus namai, net jei pastatai ir stovės. Ir vėl reikės uždaryti tą karo laiką, kaip ir kitoms tautoms, kitais laikais, vėl reikės kalbėti apie „anuos laikus“. Žala laikui jau padaryta, istorija suardyta, gėlės gėlių parduotuvėje nuvyto neparduotos.

Laiko benamystė

Kalbant apie „anuos laikus“, atrodo, kad mes vis dar gyvename modernybėje, t. y. moderniai suprantame laiką ir save tame laike – atsiplėšę nuo tamsios praeities ir gana viltingai laukdami ateities, kuri, nors ir neužtikrinta, bet daug žada: galimybes, progresą, geresnę ir teisingesnę politinę tvarką. Bet šiandien laikas taip nebeveikia. Žiūriu į tuos Google žemėlapių vaizdus ir, regis, praeitis egzistuoja kartu su dabartimi, ateitis – tik visa ko pasikartojimas, šešėlis, sezono pabaigos spektaklis, aktoriai jau pavargo nuo to paties performanso kiekvieną vakarą.

Vis dažniau jaučiuosi kaip W. G. Sebaldo Austerlicas, pagrindinis to paties pavadinimo romano herojus, atrajojantis laiką, vis grįžtantis prie to, ko nebuvo, bet galėjo būti – gyvenimo, kuriame jis priklauso konkrečiam laikui ir vietai. Austerlicas yra „nuvietintas“, laiko benamis: užaugo be didesnio ryšio su dabartimi, šeima, su Velsu ir namais. W. G. Sebaldas atkreipia dėmesį į tai, ko patys nežinome, jog mums trūksta – į praeitį, kuri galėjo būti. Austerlicas atlieka kruopštų istorinį darbą: lėtai, puslapis po puslapio tyrinėja ir atkasa balsus, kurių aidą girdėjo visą gyvenimą. Su archeologo šepetėliu Austerlicas iš istorijos užmaršties siekia iškasti tėvus ir patį save, nori sukurti jų prisiminimus, kad jie bent taip galėtų būti gyvi. Gyvenimo įrodymas, galima sakyti, yra to gyvenimo prisiminimas jam pasibaigus. Iš Austerlico tėvų, kaip ir iš daugybės kitų Holokausto aukų, buvo pavogtas šis paskutinis šansas gyventi: būti prisimintiems. Atkasinėjimas ir atkūrimas yra lėtas, niekada nesibaigiantis procesas, kuris niekur neveda, nėra tikslo, kurį Austerlicas pasiektų, nėra ir išganymo. Net susitikimas su aukle, kuri pagaliau duoda tėvų likimo kontūrus, nesuteikia emocinio prieglobsčio. Austerlico asmeninė istorija nėra baigta, ji neturi pradžios ar pabaigos. Bet ji turi būti liudijama ir kartojama, nes, prisimenant Günterio Grasso frazę, prarasti dalykai turi būti nuolatos įvardinami.

W. G. Sebaldas pasako viską tuo, kas lieka nutylėta ir nepasakyta. Jis klausia, ar įmanoma neatsiminti, nežinoti, ignoruoti ir praleisti. W. G. Sebaldas nė karto nepamini to kito žodžio, kraupaus ir protu nesuvokiamo, kuris prasideda ta pačia raide, kaip ir Austerlicas. Juk pats romanas kalba būtent apie tai, ką istorija – asmeninė ir pasaulinė – praleidžia. Sakinys po sakinio skaitytojas skverbiasi pro rūką, pro tirštą istoriją, kuri yra čia pat, bet kartu dažnam jau nebepažini ir svetima, lyg pastatai, pro kuriuos praeiname kasdien, gerai nenutuokdami, ką mena jų plytos ir cementas.

Per Žako Austerlico asmeninę istoriją W. G. Sebaldas problematizuoja ryšį tarp vietos, prisiminimų ir tapatybės. Austerlicas, kaip ir milijonai ukrainiečių Ukrainoje, Lietuvoje, Lenkijoje ar kitur, negyvena nei šiais, nei anais laikais. Jie gyvena kažkur, kur savęs reikia ieškoti laike, sustingusiame, krentančiame iš rankų. O kiek jų, gulinčių masinėse kapavietėse, neteko net galimybės būti prisimintiems. Mes nebegyvename modernybėje, kur emancipacijos ir progreso švyturiai šviečia ateityje. Turime žengti du žingsnius atgal, kad bent kiek pasistūmėtume į priekį.

Pievų žiaurumas

Po „Austerlico“ skaitau romane minimą Dano Jacobsono knygą „Hešelio karalystė“, galimai įkvėpusią W. G. Sebaldą. Autorius, litvakų kilmės Pietų Afrikos žurnalistas, rašo apie vietas, kuriose ieško savo tapatybės: Pietų Afriką, Angliją, Lietuvą. Autorius pasakoja apie kelionę po Žemaitiją, ieškant senelio šeimos pėdsakų, blunkančių prisiminimų, ko nors, kas duotų bent užuominą apie jo gyvenimą. Bet nėra net šešėlio, kurį būtų galima užčiuopti.

Leidausi į kelionę, kiek įkvėptą „Hešelio karalystės“: į Žemaitiją, per Telšius, Varnius ir Kelmę. Važiuodama dažniau nei norėtųsi matau rudas lankytinų vietų lenteles, kreipiančias keliautojus į žydų kapines ar žudymo vietas. Negali jų nematyti, regis, pati žemė apsunkusi nuo žinojimo, nuo prisiminimų. Kelio ženklai nurodo į istorijos momentus, kurie turėtų išlikti bendruomeninėje sąmonėje, bet nėra jokios garantijos, kad išliks, nes tai žemė, kuri neprisimena. Tos pievos yra negailestingos: vietos, kurios turėtų būti pilnos prisiminimų apie nebūtį ir nuolatinę tos nebūties grėsmę, žmonių istorijų, gyvenimo įrodymo, dabar yra tuščios. D. Jacobsonas keliavo per kaimus, kalbino žmones, tikėdamasis rasti bent vieną, kuris prisimena, kuris gali suteikti jo šeimai istorijos kontūrus, galimybę išlikti. Bet kaimai ir gatvės išnyko iš atminties, iš žemėlapių, jie liks nepažinūs.

Pliažas prie Lūksto ežero tuščias. Nors saulė dar nesileis kelias valandas, jos karštis jau priblėsęs. Vanduo ne toks skaidrus ir ne toks šiltas kaip Plateliuose. Galvoju, ką D. Jacobsonas rašė apie Lietuvos kraštovaizdžio žiaurumą: tie kloniai ir kalvos, tos pelkės ir ežerai yra liudytojai to, kas atsitiko mūsų valstybei ir jos žmonėms. Mūsų valstybingumas ir valstybės gyvastis priklauso nuo to, kaip mes apmąstysime tą istoriją, kurios žiaurumas vis dar yra žemėje, kuria žengiame kiekvieną dieną. O kas dabar vyksta su Ukrainos kloniais ir kalvom? Kiek rudų lentelių bus jose toje ateityje, apie kurią dar nedrąsu kalbėti?

Ar istoriją reikia saugoti? Vien mintis, kad istorija yra kažkas, ką reikia saugoti, atrodytų, aklinai ją uždaro, verčia nuo jos atsiriboti, veda į moralinį tingumą ir vangumą. Bet kiekvienas turi prisiliesti prie šitos žemės, galvoju plūduriuodama saulėtam vandeny, valčiai netoliese tempiant pripučiamą gulbę ir ant jos sėdinčią merginą. Deja, vien šių klonių ir rudų kelio rodyklių neužteks suprasti, kas mums atsitiko, neužteks surasti orientyrų laike, suverti visų praeities ženklų ant vienos virvelės. Lėtai lipu iš vandens, neskubu. Kitaip nei laikas, kelias namo į Kauną tiesus ir gerai nužymėtas.