Donatas Petrošius. Man jau viskas yra Ukraina
2023 m. Nr. 8–9
Pyktis
Kiekvieną žiemą išsitraukiu iš lentynos Homero „Iliadą“. Nesu tikras, ar kada nors esu perskaitęs iki galo. Gal pirmame kurse, prieš dvidešimt septynerius metus. Atsimenu, kad tada „Odisėją“ įveikiau kassavaitiniuose trankymuose tarp Vilniaus, Kauno ir namų, herojus galiausiai parsibeldė namo, o kuo baigiasi „Iliados“ giesmės – skendi miglose. Gal todėl, kad tikrovėje visos kelionės turi pradžią ir pabaigą, o karai – niekada nesibaigia, sudėtinga nustatyti, kada kuris karas prasidėjo, tiksliau, kada agresijos planai gimė kraugerių galvose, kuri pusė iššovė pirma, ką nurašyti provokacijoms, kas – dezinformacija.
Seniau neatkreipdavau dėmesio, o dabar rodosi logiška, kad „Iliados“ pirmoji giesmė „Maras stovykloje. Achilo pyktis“ prasideda nuo ryžtui dalyvauti, bet kokioms kautynėms, grumtynėms – gal net karybai apskritai – būtinos emocijos:
Pyktį Pelėjo sūnaus Achilo, deive, giedoki,
Baisų piktumą, kuris tiek negandų nešė achajams1.
Šiais laikais daugelyje kariuomenių – civilizuotose šalyse – tarnauja profesionalai, apmokyti veikti sekundžių tikslumu: nesiblaškyti, nereaguoti į pašalinius dirgiklius, sutramdyti emocijas, vis dėlto pyktis, galbūt archajiškiausia žmonių, herojų ir dievų būsena, slypi po kiekvieno kario šarvais ar neperšaunama liemene – net ir tokių kaip mes, kurie įsitraukę į informacinio karo batalijas barškina klaviatūra, lydo apkasų žvakes ar užsiima savanorių „tetriu“, stengdamiesi kuo daugiau įvairiausių gabaritų dėžių ir maišų su naudingais kroviniais sutalpinti į karo bekelėms pritaikytų visureigių bagažo skyrius.
Naujoji karo fazė – anų metų vasario 24-oji – prislėgė kaip užgriuvusi siena. Tai nebuvo neviltis – visų pirma negalėjau patikėti, kad rusai ryžosi aferai lįsti tiesiai į Kyjivą su avantiūristinėmis dviejų šimtų tūkstančių (ne dviejų milijonų) galvų pajėgomis. Kai, vykstant chaotiškai evakuacijai, Kyjive likusiems piliečiams buvo išdalinta dešimtys tūkstančių kalašnikovų su milijonais šaudmenų, kai priešakinių dalinių sutiktuvėms buvo paruoštos dėžės butelių su Molotovo kokteilių mišiniu, man pasidarė daugmaž ramu – rodėsi, tikėtina, nutiks visokių baisybių, bet niekas Kyjivo nepaims.
Pyktį pirmiausia jaučiau ne okupantams – jie neverti jokios sumautos emocijos, nebeverti dėmesio ir svarstymų – kas jie tokie, kiek ten tarp jų „gerųjų“, ką jie sau galvoja, kokia ten ta jų kultūra. Tarsi ir egzistavo aukštųjų materijų mišrainė, papuošta hiperdvasingu glaistu, bet labiau eksportui ar didmiesčių snobams, o plačioji rusijos federacijos populiacija užsiganėdino kašpirovskiais. Pasistengti ignoruoti, neįsijausti – blogio debesis auga susiurbdamas mūsų emocijas, pirmiausia – baimes.
Piktas buvau ant vokiečių ir prancūzų politinio elito, nes jų atvirkštinė lyderystė ES pastaraisiais dešimtmečiais privedė prie to, kad kažkokių driskių ordos gali sau leisti nieko nepaisydamos gvieštis kaimyninės šalies teritorijos, žmonių gyvybių ir laisvės. Piktas buvau ir ant britų ir amerikiečių, kurių parašai, prieš tris dešimtmečius padėti ant Budapešto memorandumo, jokių saugumo garantijų branduolinio ginklo atsisakiusiai Ukrainai nesuteikė. Piktas buvau ir ant Ukrainos elito – dėl per didelės atvirai prorusiškų oligarchų įtakos, miglose pasiklydusių būtinų antikorupcinių reformų. Piktas ant lietuvių – truputį ant konkrečių, labiausiai – ant kolektyvinių.
Konkretiems jau atleidau – buvo atvejų – geri alų šeštadienį – reliatyviosios taikos metais – su bičiuliais ir sakai: šįvakar „Blue Yellow“ paramos Ukrainai koncertas per LRT, trumpasis numeris toks ir toks – paaukojam; jie pagūžčioja pečiais, prityla ne visai jaukiai – maždaug, ko tu čia ardaisi, gerk savo alų ir kitiems netrukdyk atsijungti savaitgaliui. Būdavo, numoju ranka, nusiunčiu po penkis eurus SMS iš savo telefono už kiekvieną šalimais besitūsinantį. Nenorit – netikėkit, kad 2014-aisiais karas Krymo okupacija nesibaigė, kad Donbaso pafrontėje kone kasdien šaudo, žūva, kad bet kada viskas vėl gali įsiplieksti. Suprantu, kad užknisančiai varginantis dalykas devynerius metus kasdien galvoti apie karą. Gerai, kad žmonės sugeba atsiriboti, ilsėtis. Kai 2022-ųjų vasarį karas įsiplieskė visu baisumu, pagalvojau: žiūrėjau akis įsmeigęs į Ukrainą aštuonerius metus. Dabar jūs pažiūrėkit, o aš vieną kitą savaitę pagyvensiu užsikimšęs ausis, kad negirdėčiau jūsų pykčio, nuostabos, pasibaisėjimo sklidinų šūksnių.
„Uždarykite dangų virš Ukrainos, duokite lėktuvų ir ilgojo nuotolio raketų.“ Duos, kada nors. Kai žus dar nežinia kiek tūkstančių narsiausių ukrainiečių vyrų ir atsitiktinių moterų, vaikų. Kai pagalvoji – išties, juk pasaulis puikiausiai gyvuotų ir be visokių ukrainiečių, ir, savaime suprantama, be mūsų. Tas niekaip nepaveiktų vyndarystės Pietų Europoje. Rūšiniai sūriai toliau būtų spaudžiami, kava malama, milijonai turistų klaidžiotų prašapusių imperijų teritorijose gėrėdamiesi architektūra ir visomis kitomis sukultūrinto dizaino rūšimis. Vakarai gal net praturtėtų įsiliejus milijonams pabėgėlių iš Rytų Europos, kurių antroji karta tobulai asimiliuotųsi.
Medicina ne bejėgė
Prabėgus penkiems šimtams dienų po aktyviosios karo fazės pradžios, tiksliai nežinau, ar tas pyktis, kurį ir nuo savęs stengiuosi paslėpti, nors kiek atlėgo. Turbūt susigyvenau su juo. Matau bendrapiliečius, kurie nemato nieko blogo remti verslus, kompanijas, šeriančias Rusijos karo demonus. Renkančius į seimus ir savivaldybes politikus, kurie pila vandenį ant russkij mir propagandos malūno.
Niekas dorai nė nebandė pamatuoti, kokias lietuviškos tikrovės teritorijas pralaimėjome informaciniuose karuose, kiek žmonių sukinėjasi aplink tarsi gyvi, bet jau kritę. Kiek tapo žlobais, kurie, jei tik kas pirštu pamotų, eitų vėl šaudyti žydų ar tų, kurie per daug Sorošo knygų perskaitė – ar bet kurios kitos rūšies akiniuočių, kurie dabar dėl visko šiame siaurame pasaulyje ir yra kalčiausi – jų akimis. Žinoma, visuomet aplink sukinėjasi daugiausia tokių, kurie patys nešaudytų, bet, susiklosčius aplinkybėms, apsimestų, kad nieko ypatingo aplink nevyksta. Nes – o ką tie ukrainiečiai? Nereikia čia tos politikos, viskas nevienareikšmiška, visi vagia, visus skiepijo per prievartą, šeimas pirmiausia apginkim. Ir vienas Dievas – ar visi dievai – tik mūsų pusėje. Savo akimis regėjau – būna laimingų išimčių, kai žmogus, įtikėjęs sąmokslo teorijomis, sugeba svarbiausioje gėrio ir blogio kovoje pasirinkti Ukrainos pusę. Bet tos išimtys pernelyg retos. Mūsų visuomenė davėsi suskirstoma į nesusikalbančiųjų stovyklas. Priešų džiaugsmui. Jie jau belstųsi į mūsų vartus. Jei ne ukrainiečiai.
Esu susidūręs su atvejais, kai pažįstamiems žmonėms pavažiuodavo stogas. Ne truputį, ne literatūriškai, bet labai smarkiai. Netikėdavau, kad sugrįš į šią tikrovę. Bet grįžo. Visi. Nuo tada dar labiau pasitikiu medicina. Bet per pandemiją radosi nenusakomas skaičius bendrapiliečių, kurie sukilo į kryžiaus žygį prieš skiepus. Nepažįstu nė vieno, kuris po to būtų grįžęs į realybę ir pripažinęs, kad perlenkė lazdą menkindamas medicinos mokslus, gydytojus – kartu visus, kas gydytojais pasitiki.
Kai įsigilini į kovojančios Ukrainos poreikius, supranti, kokia didelė prabanga yra spjaudyti į medikų pusę. Tiems, kurių kūnus kiaurą parą apkasuose drasko kulkų ir skeveldrų šuorai, visi tie prakeikti medikamentai, kraujavimą stabdantys tvarsčiai ir kitos gyvybei užgesti neduodančios medicininės priemonės yra geidžiamiausi dalykai. Taip pat chirurgų ir stebukladarių iš reanimobilių reakcija, protas ir rankos, kurios dalį sužeistųjų išplėšia iš mirties nagų. Fronte nėra kada išsidirbinėti. Be medicinos būtų per daug mirties.
Kovidiniai kovotojai prieš „sistemą“ ne tik kad negrįžo, priešingai, iki šiol iš „nesisteminių“ daugiau ar mažiau pažįstamų bendrapiliečių geriausiu atveju pajunti šaltą sieną. Blogiausiu – neslepiamą pagiežą. Plačiausias griovys – politika; „nesisteminis“ protavimo būdas nulemia atvirą neapykantą tiems politikams, kurie tempia mūsų šalį į Vakarų pusę, ir simpatijas analogiško russkij mir vertybių rinkinio transliuotojams, įsivyniojusiems į trispalves. Aš jų savo priešais nelaikau, man dažnu atveju trenkti žmonės įdomesni už normalius, bet jie mane, kaip ne sykį patyriau, įvardina savo priešu, kai pasisakau, kad jų pasaulėvaizdis man svetimas. Tarp žmonių radosi neperšokami grioviai. Jokiais žodžiais, jokiomis komunikacijos strategijomis niekam nieko nebeįrodysi. Metas statyti didingą monumentą informacinio karo aukoms.
Nežiniasklaida
Nebepasitikiu kalba. Jokia, net lietuvių. Žodžiai nei gydo, nei atveda į protą. Nėra jokios magijos kalboje, abejoju, ar kada nors išvis buvo. Disputai, debatai, sokratiški dialogai, įstatymų raidės – ypač tarptautinėje – ypač karo ir jūrų – teisėje, derybos, Apšvietos projektai – ir visi kiti neopozityvizmai – nebeveikia. Kalba – manipuliacijų, pasipinigavimo, agresijos ir primityvaus durninimo įnagis. Ne kasdien virš manęs kabo tokie juodi debesys, tik tada, kai paskaitau lietuviškus internetinius dienraščius. Didžiausiojo, kuris prasideda raide „d“, neatsiverčiu nuo anos vasario 24-osios – kaimynystėje prasidėjus karui jie puolė tiražuoti paniką, nors kažkur giliai to paties tabloido dugne tie patys panikos kėlėjai generuoja projektus – neva – kovai su dezinformacija. Liūdna, kai pastebi, kad ir tie, kuriais tarsi pasitikėdavai, nuolat tiražuoja turinius, kurie informaciniame kare suka priešo propagandos malūnus. Vieni dėl to, kad yra visuomeninis transliuotojas ir, matyt, įstatymai įpareigoja paviešinti ir kremliui naudingų politikų demagogijas. Kiti – nes apsimoka.
Gavęs tokios spaudos spinduliuotės dozę nebežinai kur dėtis iš apmaudo – kaip mes galime padėti Ukrainai, jei patys esame jau pralaimėję informacinį karą? Neaišku tik viena – pusiau pralaimėjome ar iš dalies. Kokios tikrovės dalies – mažesniosios ar jau didesniosios nebeturime.
Dabartinei fazei prasidėjus keletą mėnesių neįsijungiau feisbuko – nenorėjau matyti tų, kurie transliuoja emocijų perteklių. O dar labiau tų, kuriems vienodai šviečia. Įsikūriau tviteryje – skaityti, ką įvykių liudininkai rašo. Bet po keleto mėnesių tviterį nusipirko Elonas Muskas, turtuolis su ryškiai išreikštais naudingo idioto požymiais. Pluša be išeiginių pjaudamas šakas, ant kurių sėdi.
Mūsų darže viskas paprasčiau: ko nesuspėjo popieriniai dienraščiai, tą sėkmingai tęsia internetas. Nepajutom: dalino, dalino ir padalino mus į nieko bendra nebeturinčių stovyklas. Matėm, kas dalino, kokiais metodais veikė. Bet – demokratija. Ardomoji veikla, ypač jei ji papuošta trispalvėmis ir patriotiniais šūkiais, iš šalies atrodo visai nepavojinga. Dabar jau vėlu, kuo durnesnėmis idėjomis bendrapiliečių galvos apkrėstos, tuo aršiau jie jas gina.
Viską susumavus būtų galima pradėti plaukus rautis nuo galvos, bet prisimeni, kad tos pačios kaulėtos rankos Ukrainą iš vidaus ardė, dalino kur kas metodiškiau ir nuožmiau. Ir visi tie demiurgai jau buvo patikėję, kad jau ir Kyjive jų saldofonų kerzams raudoni kilimai pakloti. Ir smarkiai suklydo. Ukraina atsilaikė.
Laivų katalogas
Autoritetai ir klasikai (neminėsiu pavardžių) mane buvo įtikinę, kad esą Homero „Iliados“ antroji giesmė, kurioje surašyti karių užsėsti laivai, iš visokių graikų žemių, salų didžiūnų pasiųsti kariauti į Troją, – tai nuobodaus literatūrinio vaizdavimo etalonas. Nesuprantu – skyrius kaip ir kiti. Galima susigalvoti pramogą suskaičiuoti – kiek iš viso gaubtašonių pasiuntė, kiek – juodų, kiek – raudonų. Kokios spalvos laivų į Troją plaukė daugiausia.
Kai ukrainiečiai ėmė skaičiuoti pamuštas, užgrobtas rusų pėstininkų kovos mašinas, tankus, artileriją ir visą kitą techniką, daugeliui tapo rytiniu ritualu dieną pradėti apžvelgus priešo nuostolių suvestines. Žeme riedanti ir ropojanti technika – lengvas grobis. Vertingiausia – numušta aviacija – lėktuvai ir sraigtasparniai.
Bet užvis – laivai. Išvestų iš rikiuotės ar paskandintų rusijos karo laivų sąrašas prieš daugelį mėnesių užstrigo ties skaičiumi aštuoniolika. O taip norėtųsi, kad laivų sąrašas kasdien pailgėtų. Nepaisant marinistinio lakoniškumo viso karo kontekste, Gyvačių salos ir kreiserio „maskva“ istorija – kol kas ryškiausia šio karo epopėjoje.
Plėtojant graikiškąjį naratyvą būtų galima prisidėlioti paralelių tarp Homero Achilo ir Gyvačių salos, kurioje, anot vienų senovės graikų šaltinių, kadaise stovėjusi šventykla Achilui, anot kitų – ten Achilas ir palaidotas.
Bet viso to plėtoti ir painioti nebėra prasmės po to, kai nutrūktgalviškai drąsus ukrainiečių kareivis, saugojęs tą strateginę reikšmę turintį uolėtą sausumos gabalą Juodojoje jūroje, atsiliepė radijo ryšiu agresoriams iš kreiserio „maskva“ – russkij vojennyj korabl’, idi nachui.
Nuo čia galima išleisi neribotų atostogų ir Achilą, ir Homerą, ir visą poeziją. Ir net gyvates su laivais ar be jų. Man tos vienos eilutės – operatyviai išverstos į visas kalbas – pakanka. Viena eilutė užgožia visą šio karo metu užrašytą lyriką.
Bet žmonės vis viena rašo, ypač poetai. Kartais jiems visai neblogai išeina. Gal ir aš kada ką perkelsiu į ekraną iš viso to, ką šiais laikais parašęs, tikiuosi, tai nebus apie karą. Nes apie karą jau viskas parašyta, visi kiti tekstai – šalutiniai komentarai nachui paraštėse.
Mainyčiau visus pasaulio eilėraščius į ilgesnį Ukrainos trofėjų sąrašą, į rusiškų laivų katalogą, kuriame visi trofėjai guli dugne.
Kaip paaiškinti pusbroliams
Ne nuo rašytojų prasidėjo pažintis su ukrainiečiais. Beveik prieš dvidešimt metų Kauno Dariaus ir Girėno stadione oficialias rungtynes žaidė Lietuvos ir Ukrainos nacionalinės futbolo rinktinės. Rodos, lietuviai laimėjo. Ne rezultatas įsiminė. Ukrainiečių ultrų delegacija svečiams skirtoje tribūnoje priešingoje stadiono pusėje buvo negausi, bet jie ir mes laikėme vienodus pusantro metro aukščio, gal apie dešimties – ilgio, banerius (taip aplinkfutboliniame pasaulyje vadinamos vėliavos), ant kurių geltonomis raidėmis mėlyname fone buvo parašyta: Ukrajina i Litva – braty na viky (o gal – ne „na viky“, o „nazavždy“, o gal apskritai – ne ukrainietiškai, o rusiškai, nes iki 2022-ųjų ukrainiečiai ir lietuviai susikalbėjimui naudodavo rusų kalbą – šiandien man sunku tuo patikėti; kaip ten bebūtų, išvertus į lietuvių kalbą užrašas aiškiai skelbė, kad tarp ukrainiečių ir lietuvių – brolybė amžiams).
Man, į stadionus pradėjusiam vaikščioti nuo 1996-ųjų, neturėjusiam progos nei pajusti sovietinio futbolo čempionato batalijų stadionuose, nei – dar aršesnių – šalia jų, toks anų laikų prieš maskvos ir promaskvietiškus klubus nukreiptos unijos paminėjimas tarp Vilniaus, Kyjivo, Lvivo, Dnipro, Tbilisio sirgalių atrodė viso labo simbolinis veiksmas, menkai aktualus perkopus į XXI amžių. Vėliau supratau, kaip klydau.
Tų pačių rungtynių metu pirmąkart išgirdau bendrą abiejų tautų archajišką skanduotę: Ukraina i Litva v rot jebali maskalia. Nesuprasi – ukrainietiškai ar rusiškai. Turbūt rusiškai, kad priešai lengviau suprastų. Nepatiko man ta skanduotė, ypač tas v rot jebali. Suprantu, kad priešus pritinka keikti bjauriausiais žodžiais, kad bent truputį juos sunervintum. Pamenu, tada pagalvojau – geriau būtų nachui slali maskalia. Nes tas v rot – nei šmaikštu, nei praktiškai išpildoma.
Kita vertus – ar priešus siųsti ant trijų raidžių, ar šūkauti apie lytinius santykius oraliniu būdu – adresatams vienodai šviečia. Būsi stiprus – prie tavęs nelįs, pričiups tave silpną – įkalins, kankins, prievartaus, supjaustys kanceliariniu peiliuku – ar bet kuo, kas po ranka. Tą jie, deja, praktikuoja su ukrainiečių belaisviais. Moterimis, vaikais. Puškino ir bolšoj teatr rusija – eksportui naiviems turčiams Vakaruose. Prieš kaimynus geri atrodyti niekada nepersistengdavo.
Nuodugniau susipažinusieji su leksika, kurią rusų liaudis vartoja kasdienybės džiaugsmams ir rūpesčiams apsakyti, gerai žino, kad nachui jiems labai retai pasitaikančiuose kontekstuose yra blogas ar piktas žodis, o jobannyj v rot ištartas tam tikra intonacija gali reikšti ir švelnų liūdesį, ir nuostabą. Jebalo – dažnai pasitaikantis veido sinonimas.
Ir tik feisbuko algoritmams kliūva visai neutralus žodis „maskolis“, tarsi ta amžinų agresorių šalis iki XVIII amžiaus būtų buvusi vadinama kažkaip kitaip, o ne maskolija.
Dabar, kai nemenka raudonosios armijos kontingento dalis yra surinkta iš kalėjimų kamerų, galima numanyti, kad blatnųjų subkultūra jobannyj v rot plotmę iš simbolinės perkėlė arčiau praktinės – net ir vidinėse komunikacijose. Mačiusiam (kas dar nematė – nerekomenduoju, nežiūrėkite) Aleksejaus Germano šedevrą „Chrustaliovai, mašiną!“ (1998), per daug nuostabos nesukėlė karui įsibėgėjus į internetų paviršius išplaukęs interviu su kriminaliu autoritetu (kuris pranešimą pradeda ne šiaip buitiškai – soobščit’, doložyt’, objavit’, ne, žiauriausi rusų įteisinti vagys – vory v zakone – byloja tarsi aristokratai iš XIX amžiaus romanų: choč’u postavit’ v izvestnost’), teigusiu, kad jis kadaise sėdėjo vienoje kameroje su „wagner“ grupuotės šefu jevgenijumi prigožinu, ir kuris, esą, jį tenkindavo oraliniu būdu, nes kameroje daugiau nebūdavo ką veikti. Mano stebimi rusų ir ukrainiečių ekspertai keletą dienų apkalbinėjo tą liudijimą nekvestionuodami jo patikimumo – tada gal pirmą kartą šiame tūkstantmetyje pagalvojau, kad gal ne viską toje rusijoje įmanoma suprasti protu: iš pažiūros bukai agresyvi futbolo sirgalių skanduotė iš sovietinės epochos neiškrenta iš dabarties kontekstų. Nevyniojant į vatą – prigožino troliai sėkmingai pisa protą silpnesnio protelio lietuviams (ir vakariečiams apskritai). Bet yra niuansų.
Vis dėlto tikrasis šio karo žodynas yra labiau aplink nachui nei Feigino–Arestovyčiaus gavendas. Ir ukrainiečių karius tiesioginėse transliacijose iš karštųjų taškų girdi maskolius vadinant tiesiog pydorais. Be jokios seksualinės potekstės. Ukrainiečių karys nesakys – russkij tank, ne, tiesiog – pydorskij tank.
Šiais laikais karo žurnalistų nebereikia – kiekvienas karys yra reporteris, tereikia prie šalmo prisitvirtinti mažytę kamerą. Įsirašo visi vaizdai ir garsai. prigožino trolių fermų botai – ir šiaip prokremliški savanoriai – aršiai medžioja įrašus socialiniuose tinkluose ir jutube – bene kur prasprūs necenzūruotas keiksmažodis, skaitmenine migla nepridengtas lavonas. Ar jei netyčia priešus pavadinsi taip, kaip juos vadina ukrainiečiai. Suklysi – supuls skųsti, pasitelks visas atidirbtas schemas, kaip blokuoti tavo asmeninę paskyrą, viešinimo kanalą.
Didumą to, ką čia rašau, galima publikuoti tik popieriuje. Internetas tapo cenzūros erdve. Kol galvojome, kaip vaikams papasakoti apie sovietmečiu egzistavusią ezopinę kalbą, patys iš naujo į ją pasitraukėme. Daugelis šiame informaciniame kare jau prisitaikė, žino, ko nerašyti, kad negautum mėnesio bano.
Visa tai užsirašinėju nenoromis. Kartais rašai, kad atsimintum, kas buvo. Šiuo atveju viliuosi, kad viską surašęs pamiršiu. Pamiršiu tiek rusų kalbos, kad galiausiai pavyks persilaužti kalbėti ukrainietiškai. Kaskart ten nuvažiavęs jaučiuosi kaip atvykęs į egzaminą nepasiruošęs. Ką man sako – suprantu daugiau nei devyniasdešimt procentų. Kai reikia pačiam prabilti – baimė rakina kalbos padargus – kad tik neišsprūstų nė vienas rusiškas žodis.
1 Homeras. Iliada / vertė Antanas Dambrauskas. – Vilnius: Vaga, 2007. – P. 5.