Vytautas Juršėnas. Paragvajus: ten ir atgal Plėšikų tiltu
2021 m. Nr. 10
Derama kompanija gimtadienio rytui virš Igvasu krioklių yra nebent popietė Paragvajuje: čia verčiau važiuoti nei skristi, nors ir autobusu kelionė nėra sklandi. Šalį dalija Paranos upė, o jungia – baltas, oficialiai Draugystės, o buitiškiau – grotuotas Plėšikų tiltas, mat čia, savotiškoj niekieno zonoj, nusikaltėliai dar prieš keletą metų tykodavo keliautojų, kertančių sieną pigiau apsipirkti. Regiono gyventojų patogumui egzistuojantis, Šengeną truputuką primenąs sienos kirtimo režimas svečiams iš toliau yra papildomas chaoso šuoras – prašytis antspaudų pase reikia savo iniciatyva, pamojant autobusui, kuris nelaukia, arba negaišti ir, prisiimant šiokią tokią riziką, tikėtis, kad iki grįžimo atgal reikalų su pareigūnais nepasitaikys. Pabaigus procedūras apima energijos antplūdis, ir traukiam kelis kilometrus per Siudad del Estę iki gražaus, bet tuščio, it Lietuvos miestelių aikštės, prekybos centro, kur mūsų laukia automobilio nuoma. Sustojame tik nuolaidų stendais išmargintam pasienio turgyne užmatytoje valiutos keitykloje, kurioje nuo pelėsiu aptrauktų lubų laša vanduo, o grotuotą langelį papildomai saugo žmogus su vinčesteriu. Nepaisant visko, po Brazilijos šioje šalyje lydės kur kas didesnis saugumo ir atsipalaidavimo jausmas.
Jau žengiant į antrąjį pagal dydį šalies miestą Siudad del Estę matyti, kokia svarbi jame prekyba – mus pasitinka reklaminių stendų miškai. Tai faktiškai upės perskirtas trimiestis, į kurį įsruvena dar ir turistai, užsimanę prie Igvasu krioklių. Kiti du reikšmingi miestai, kuriuos planuojame aplankyti – tai Paragvajaus sostinė Asunsjonas ir Enkarnasjonas, jie taip pat įsitaisę šalies pakraščiuose, tartum vinukai, laikantys šalies audinį vietoj, kartu su kitais. Tik Gran Čakas, žemėlapy tikras šalies drūtgalis, didžiulė pusdykumė, su kaimyninių šalių teritorijomis išsipučianti iki dešimties Lietuvų dydžio, plevėsuoja kiek laisviau nuo žmonių padermės pėdsakų. Šalies audinys paslaptingas – Paragvajus ne iš tų kraštų, kurių vien pavadinimas iškelia labai aiškų, embleminį vaizdinį ar visą jų kaleidoskopą (na, nebent jų duetas su Urugvajumi), ir jo savitumą perprasi tik pasidomėjęs istoriniu ar kultūriniu kontekstu. Šit Napoleonas, kuriam lietuviai jaučia jei ne simpatiją, tai bent savotišką pagarbą, Lietuvoj paliko keletą pamėgtų citatų apie Vilnių, šiek tiek kapų, vardą piliakalniui ir pažangų civilinį kodeksą Užnemunei; tačiau jo pergalės prieš Ispaniją ir šiosios užėmimas paskatino daugybę procesų Ispanijos valdytame Pietų Amerikos plote, kurie atvedė ir prie mano lankomos valstybės užgimimo.
Nieko keisto, kad kratausi pirmosios atrakcijos – Mondajaus krioklio, juk ką tik praleidau tris dienas Igvasu, mačiau tenykščius krioklius iš dviejų šalių ir dar iš dangaus. Pats nieko geresnio neturiu ką pasiūlyti, nes kelionės po šią šalį rūpesčius, gan neįprastai sau, esu daugiausia outsource’inęs (VLKK sakytų: veiklos ranga) draugams: jie pasidomėję lankytinom vietom, jie pasirūpino transportu, nakvynių žvalgysimės pakeliui; mano keliautojo patirtys keturiasdešimtyje šalių nublanksta prieš jųjų gerą šimtą. Mondajaus krioklys taip pat blankokas lyginant su netoliese esančiomis Igvasu kaskadomis – bet nenusiviliu. Tuoj tems; nulytoje stebėjimo aikštelėje su niekuo grūstis nereikia, o krioklys, kitaip nei anie, išsiskiria ryškiais oranžinės spalvos srautais. Būta laikų, kai dar viename Brazilijos ir Paragvajaus pasienio taške ūžė ir už Igvasu galingesni Gvairos kriokliai, tačiau valdžios pasirinko ūžesį pakeisti Itaipu hidroelektrinės akumuliuojamos energijos gausmu, o lankytojų eiles prie įspūdingo gamtinio objekto pakeitė liūdnos poeto Carloso Drummond’o de Andradės eilės apie šią transformaciją.
Pamažu temsta, ir padangės ima antrinti kriokliui: matom baltą, melsvą, rausvą spalvas, toldami nuo gyvenviečių imame tikėtis žvaigždžių. Žvalgomės vietos vakarienei, kurią draugai man nori ištaisyti iškilmingą, žinoma, kiek tai leis esamos sąlygos. Stabtelim prie iš pažiūros eilinio, o iš tiesų itin nudžiuginančio pakelės restoranėlio. Viduj mus apsupa vokiški pavadinimai, rinktis galim iš bulvių salotų su raugintais agurkais ir panašių valgių, ekrane – vokiečių futbolo klubų rungtynės, o lankytojai – daugiausia tamsiai ir panašiai, beveik savotiškom uniformom apsirengusios šeimos su mažais vaikais; dominuoja šviesūs plaukai.
Ką tik liūdėję, kad per savo trumpą kelionę nepasieksim Gran Čako ir jame gyvenančių menonitų bendruomenių, čia jau vakarieniaujam tarp jų – atvirai nespoksom, tačiau į žvilgsnius vogčiom be sąžinės graužimo atsakom žvilgsniais vogčiom. Šie dievobaimingų XIX amžiaus vokiečiakalbių imigrantų palikuonys, kitaip nei amišai, technologijų neatmetė, jų konservatyvumas liko kultūrinis. Paragvajus, atribotas nuo jūrų ir vandenynų, važiuojant gilyn į jį vis labiau atrodo ramiu užutėkiu, saugomu voratinklio, kurio gijų sankirtose įsitaisę miestai pavadinti tai kokio kariškio pavarde, tai religiniu terminu, geografine ar gamtine nuoroda. Šia užuovėja, deja, pasinaudojo ir nelabai jos nusipelnę nacių nusikaltėliai, po Antrojo pasaulinio karo plūdę į Pietų Ameriką.
Nakvynę susirandam, kai jau nusprendžiam sustoti; pirmą, dulkėtą, kambarį atmetam, antrasis pasirodo ir gražesnis, ir pigesnis. O rytas tarp nedidukų pastatų, vienaukščiais namais apstatytų gatvių primena senus JAV filmus, tos menkiau apgyvendintos dalies, kurios ten keliaudamas taip ir nepasiekiau. Kad čia vis dėlto Paragvajus, neleidžia pamiršti tolimesnės pakelės, tarp kabančių daržovių, išmargintų figūrėlių ir religinių paveikslėlių ima įsiterpti pūstašoniai tererės indai, matyti žmonės su margintais termosais, krypuojantys kelkraščiu. Mūsų norą paragauti tererės stabdo ir kalbos barjeras, ir gėrimo principas – tau įpiltų ir mielai, ir nebrangiai, tačiau reikia turėti savo indą, prašom vienur, kitur, kol vienoje vietoje tiesiog suranda indą ir sutaiso gėrimą – te, gerkit. Per metalinį šiaudelį, „bombilą“, prisisiurbiu tiek tonizuojančio, žolinio, į matę panašaus, tik šalto skysčio, vos ne čefyro, kad visą dieną jaučiuosi budrus, kone dirglus. Daugiau žvalumo nesuteikia nė maudynės nuščiuvusiam, sezoną baigiančiam Ipakarajaus ežere juosvu vandeniu.
Pustuščio miestelio gatvėje, eidami nuo prekyvietės su drabužiais iki kavinės su didelėmis spurgomis „Alemana 1“, beveik nesutinkam žmonių. Šiek tiek pilnesnis Kaakupės miestelis, su svarbiausia šaly Stebuklingosios Mergelės Marijos katedra – Europą išnaršiusiam išskirtinai stebuklingai gal ir neatrodančia, bet Paragvajaus kontekste – gana išdidžia. Ant baltų jos laiptų sėdi jaunimas, viduje keliais eina pamaldi moteris. Prie katedros pastatyta kartoninė popiežiaus Pranciškaus, kito savotiško visos Pietų Amerikos pasididžiavimo, figūra visu ūgiu – su ja galima nusifotografuoti.
Sekdamas Marijos žingsniais neišvengiamai atsidursi Asunsjone, sostinėje, pavadintoje būtent Mergelės žengimo į dangų garbei. Paragvajus religingas, tačiau kai užklumpa lietus, užtvindantis gatves su nesutvarkyta nuotekų sistema, beveik plukdantis mašinas bei vargšus maisto išvežiotojus ant motorolerių, imi svarstyti, ar pamaldus žvilgsnis dangun tikrai negali retsykiais būti nukreiptas ir po kojom arba tiesiai prieš nosį, kad būtų aptvarkyti fasadai ir apsilaupiusieji ar pernelyg nušveistieji lietaus nevogtų žvilgsnių nuo puošnesniųjų. Kai prašniokštus liūčiai ima jau tik lengvai krapnoti, su dideliu susidomėjimu pro atviras duris stebim kitoj gatvės pusėj esantį namą be stogo – viduje stovi stalas ir kėdė, vaikšto žmonės, kažkas kalbasi tarpdury. Sostinė, matyti, stengiasi būti kaip kiti pasaulio miestai – šit paupy turistų asmenukėms šviečia išrikiuotos didžiulės raidės ASUNCIÓN gražiam prezidento rūmų fone – ir vis dėlto ji savita. Rūmus sunku pasiekti nepraėjus protestuotojų būdelių ir palapinių, sunku neatkreipti dėmesio į išlikusius grafičiuotus vagonus. Iš tiesų finansinių problemų šaknys gilesnės: Paragvajus kadaise buvo ekonomiškai ir kariškai stipri, itin pažangi šio regiono valstybė, netgi turėjusi pirmąjį geležinkelį, bet vienu metu įsivėlė į karą su trimis kaimynais. Dabartinis apleistumas neabejotinai leidžia įžvelgti turtinį ir demografinį jo pralaimėjimo pėdsaką.
Galima nesiliaujant pasakoti šios šalies istorijos ir politikos keistybes: apie diktatorių, reikalavusį žmonių ne saugoti grynąją rasę, kaip bandyta Europoj, o draudusį tai daryti; apie dar vieną karą, vykusį tuo laikotarpiu, kurį Europoj vadiname tarpukariu; pravažiuojama mokykla su Čiang Kaišeko vardu primena, kad Paragvajus yra viena iš vos kelių pasaulio šalių, kurios nepripažįsta Kinijos Liaudies Respublikos, teisėta teritorijos šeimininke laikydamos Taivaną. Su Lietuva Paragvajus santykius yra užmezgęs ir vos kelios savaitės iki mums atvykstant netgi atidarė garbės konsulatą.
Išskyrus ten, kur valgėm su menonitais, vietiniai restoranai kol kas įspūdžio nepalieka, tad popietes leidžiam prekybos centre, rinkdamiesi produktus vakarienei. Dėmesį itin traukia Lietuvoje nematytos peruvinės anonos, figavaisės opuncijos ir panašūs dyvai. Bet skaniau ir už čionykščius vaisius pasirodo Itau meno muziejus, kuriame regim įdomų skirtingų stilių ir laikų mišinį: čia ir indėniški kostiumai, kaukės, ir, kaip be jų, puodynės, rodomam vaizdo įraše ant pečių gabenamas sumedžiotas žvėris, tarp statulėlių – daugybė Nukryžiuotojo versijų, tarp jų ir susmaigstyto strėlėmis, bei ant kryžiaus atsidūrusio paukščio (Šventosios Dvasios?), mažučiai kartoniniai 2001 metų rugsėjo 11-osios įvykių modeliai, puošnūs kilimai su užrašais įvairiomis kalbomis, iš vielučių ir antenų išlankstyti didžiuliai vabzdžiai, ir net žakarė, vietinis aligatorius, pervertas strėle. Už šį margumyną nė neprašo mokėti, o palikti pinigų gali nebent pirkdamas suvenyrus – ne tokį jau dažną dalyką šiam neturistiškam žemyno užkampy. O gal aptikti suvenyrų trukdo mūsų keliavimo būdas – automobilis, gal draugų išsiugdyta nejautra niekučiams jiems daug keliaujant.
Nuosavas transportas čia svarbus – dauguma Paragvajaus traukos vietų yra nutolusios viena nuo kitos, ir porą likusių dienų stengiamės savo mobilumą išnaudoti. Dar Asunsjone aplankome puošnias mauzoliejais Rekoletos kapines, irgi besiglaudžiančias žymesnių Argentinos kapinių tuo pačiu pavadinimu šešėly, man priminusias Naujojo Orleano kapines. Kitaip nei statiniai gyviesiems, čia jos atrodo labiau pri- žiūrėtos nei Naujajame Orleane. Budrus sargas žiūri, ir kad lankytojai nedarytų nuotraukų.
Vieną rytų pradedam bundančiame zoologijos sode: aptvarų viduje palei tvoras vaikšto tigrai ir liūtai, išorėje – katinai, o tarp jų blaškosi beždžionės; viena išsilaisvina ir nuliuoksi taku tolyn, nulydima mūsų ir mus sekiojančio kačiuko žvilgsnių. Darbuotojai stebisi prašymais parodyti kapibarą ar kitų įdomesnių čionykščių gyvūnų: negi neužtenka liūtų. Tenka pasitenkinti pačių aptiktais tapyrais, pekariais, jaguarundžiais. Vis dėlto vieną biologinį eksponatą – įvairiose šalyse aptiktą grybelį-įsivaizdavimą, kad atvykėliui iš toli įdomiau ne autentika, o tai, ko yra visur, verčiau matyčiau ne laisvėje, o aptvare.
Toldami nuo Asunsjono patenkam į pranciškonų misijos įkurtą Jagvarono miestelį. Čionykštė kolonijinė bažnyčia dėl savo aukščio neproporcingumo ilgiui ir pernelyg paprasto nuožulnaus stogo iš pirmo žvilgsnio atrodo panaši gal į angarą, gal į trobą, bet kai pastebi tolyn nusitęsiančias kolonas, o paskui užeini į vidų pasigėrėti gausiais mediniais raižiniais, pajunti jos didingumą. Ordinų misijos Paragvajuje, galim perfrazuoti, ir pačios buvo dar vienas svarbus Paragvajaus istorijos raižinys: pakeliui užsukame į dvi jėzuitiškas UNESCO pažibas: apleistą ir nebaigtą La Santisima Trinidad ir vieną didžiausių bažnyčių planavusią turėti Chesus de Tavarange. Redukcijomis vadintos autonomiškos, nuo mokesčių atleistos ir nuo trinties su atvykstančiais ispanais apsaugotos gvaranių indėnų bendruomenės, gyvenusios vienuolių, bendradarbiaujančių su jų vadais, globoje, ilgą laiką išvengė to meto tipiškų kolonializmo padarinių, tokių kaip vergovė, – jos visai sėkmingai pačios organizuodavosi darbą, tradiciškai didelį dėmesį jėzuitai teikdavo išsilavinimui. Deja, ordinui prarandant valdovų malonę Europoje, savo misijas jie buvo priversti apleisti ir čia. Vaikščiodamas žolės kilimu didingų rusvų griuvėsių viduje nejučia prisimeni šiek tiek – ir vizualiai, ir turiniu – panašią Paulavos respubliką, įsteigtą kaip tik kitais metais po jėzuitų misijų eros pabaigos. Vis dėlto gvaranių paveldas liko viena esminių šalies kultūros ašių: šit dauguma gyventojų greta ispanų moka ir jų kalbą. „Kur pasisuksi, vis gvaraniai ir gvaraniai. Kalba gvaranių, valiuta gvaraniai, pavadinimuose gvaraniai, net skardinės gaiviojo gėrimo kaimyninėje Brazilijoje vadinasi guaraná“, – juokais bumbu draugams.
Nors keliavę pirmtakai Andrius Jakučiūnas ir Neringa Butnoriūtė tikino, jog kelių būklė anksčiau buvusi dar blogesnė, nes magistralės skendėjo remontuose, mano kelionės metu irgi buvo nesaldu. Bandant pasiekti misijas ar Ybykujaus nacionalinį parką, kelią atstojantys raudono molio vieškeliai, gražūs pažiūrėti ir primenantys anksčiau Lukiškių aikštėj buvusius takus, tampa prakeiksmu: klampynė po klampynės, bala po balos tiek pritaško kantrybės taurę, kad labiausiai trokštos misijos, San Cosme y Damian, turinčios dar ir svajingai geltonas kopas, taip ir nepasiekiam. Ir sunku įsivaizduoti, kaip čia keliaujama visai be automobilio (pro šalį bandas retsykiais pragenantys gaučai, tenykščiai kaubojai, ko gero, svarsto, ko čia apskritai trenktis).
Paplūdimy atsigauti pavyksta tik pasiekus Enkarnasjoną, regis, dabitiškiausią šalies miestą: čia jau yra ir šiek tiek suvenyrų, ir standartinis paplūdimys su kitapus šypsančiu Argentinos miestu, ir Escalinata San Pedro – ornamentais ir freskom išpuoštas kampelis su laiptais, su šiokiu tokiu tūpsniu Gaudí stiliui. Ko gero, būtent įbridęs išsimaudyti atsiduriu nuo Vilniaus taip toli, kaip dar niekad – beveik dvylika tūkstančių kilometrų. Iš čia ir pradedam ilgą kelią atgal – su pagaliau atrasta paprasta puikių empanadų užeiga leidžiantis saulei, su skubriu žingsniu atgal per Plėšikų tiltą ryte, su čia dar auštančia, o Lietuvoj jau įdienojusia Kovo 11-ąja, su naujais, miegant lėktuve besikristalizuojančiais prisiminimais ir sapnais.