literatūros žurnalas

Agnė Žagrakalytė. Bandymas

2020 m. Nr. 2

2020_Nr2_virselis

Aną pavasarį stuktelėjau šonan ferariui.

Automobilių markių aš nepažįstu. Niekada nesistengiau tų markių išmokti, man įdomesnės kitų rūšių mašinos.

Automobilius, kuriuos man priderėtų atpažinti ūberiškai privažiuojančius gatvėje, šeimyniškai pastatytus požeminėse aikštelėse, ganytojiškai privarytus prie bažnyčių, įsipratinau atskirti pagal spalvas ir numerius, taip sutaupau įsimenamos informacijos.

Tačiau tais atvejais, kai į automobilį stukteliu, visada domiai pasižiūriu, kas parašyta ant jo užpakalio. Aną pavasarį Yerserke, Zelandijos miestuko automobilių aikštelėje (toje, kur nemokamas parkingas, viešieji tualetai, ties jachtų prieplauka, palei midijų žvejų laivelių eilę), priešais austrių fermą. Tas parkingas kiek lomėliau už jūros lygį rodosi, mat iš jo link paplūdimio tenka vestis dviratį laiptų takeliu, padangai išduobtu grioveliu tempiant skardžiai aukštyn.

Žolė po lietaus, slystelėjau, įsitverdama dviračio, kryptelėjo koja, tai ir stuktelėjau buferin švelniai. Tai ir pasilenkiau perskaityti, mat visada gerai žinoti, į ką atsitrenkta: Ferrari: dūminio sidabro kursyvu ant juodo žemarūriškai prie žemės prisiplojusio mašinos užpakalio išrašyta. Juodas, it šuoliui pritūpęs, prisiplojęs pilvu prie žemės metalo gyvis. Žvilgvabalis.

Buvau išmokusi, kad feraris būtinai turi būti raudonas, kaži kodėl. Ferrari raudona – toks spalvos pavadinimas. Ferrari raudona – tai toks Labai Raudonis. Lenktyninis.

Ferrari raudonio lūpų dažai geriausiai atrodo snieguotą žiemą. Blyškiam veide ryški šypsena užrašyta. Aną žiemą lūpas raudonai pasidažydavau rytais, prieš sėsdama prie rašomojo stalo. Ištuštėjusiuose dienos darbams namuose man patikdavo pasiryškinti save pačią, juk aš irgi, aš irgi vaikštau į darbą (darbovietė – keturi neplatūs žingsniai nuo lovos prie kompiuterio stalo).

Man patinka rašyti raudonu rašalu. Pirmą bet kokių raštų variantą visada užrašau ranka, ant popieriaus, rašalu. Pirmam variantui nebūtinas darbo stalas, užtenka bloknoto ir parkerio. Galima nė nesikelti iš guolio, galima niekur neiti.

 

Aną vasarą į parkerį dažniau pritraukdavau rudos spalvos. Švelniai sepijiškai rudu rašalu parašyti žodžiai rodydavosi it užrašyti seniai, seniau, seniausiai. Galop ta išdžiūvusio ir įsisenėjusio kraujo spalva žodžiuose pradėjo erzinti.

Juodas rašalas. (Elegantiška, nuobodu.)

Žalias rašalas. (Blyšku, kelia snaudulį.)

Violetinis, it senuose giminaičių sąsiuviniuose, spėjęs įkyrėti dar aną rudenį. Ilgiausiai nenusiplaudavo nuo pirštų. Sapnuodavosi, kad violetinės raidės vis dar rangosi tūkstančiuose kadaise užrašytų sakinių, tūkstančiuose palėpių užkaborių, tvankių vasarą ir vėjuotai dūsaujančių žiemą. Violetinėms raidėms tinka plėstis sąsiuviniuose, kadais užkištuose už malkinės balkio.

Raudonu gi rašalu parašyti žodžiai atrodo kaip ištaisyta klaida. Raudonas rašalas reiškia naują redakciją. Tobulesnį variantą. Gudresnį pasiūlymą.

Galiu viską, jei noriu. Dabar, rašalu raudonu. Ką užrašai, tas tavo.

Išmokau būti greita. Greitesnė, greičiausia. Lenktyninė.

 

Aną iaido seminarą sensėjus iš Nyderlandų labai daug kalbėjo. Kairė koja turi būti ypač tvirta, kitaip dešinė ranka, netgi mažiausias rankos pirštelis, prilaikantis kertantį kardą, praras jėgą. Kalbėjo, kad turim išmokti judėti, kaip juda tigrai. Kalbėjo, kad turim išmokti priglusti prie žemės kaip didelės katės prieš šuolį. Kadaise gyveno titanai – nenugalimi, tvirtai įsisiurbę į motiną žemę kojomis, bet tik atplėšė pėdas nuo žemės – ir susvyravo pasauliai, ir, dingus iš kojų stiprybei, dingo iš rankų jėga.

Turėjau išmokti pėdomis žemės remtis. Puikybės sklandytuvai, nuo žemės atplėšiantys.

 

Man prie kairiojo šono jaukiame guolyje ant raudonos sofos – ramentai raudonom rankenom pasiguldyti ant medinių grindų eilučių. Mano ramentai – Ferrari raudona.

Žagrakalytės kūriniuose viskas rodos suvelta.

Taišku, kad suvelta, rašau ir skaitau pusiaugula. Esu susivėlus.

Bet rašysena turi išlikti daili. Tai savidisciplina, juk belles lettres, literatūros raides bet kokiomis sąlygomis: pusiaugula, su redagavimo ramentais, Ferarri raudonio rašalu sniege, visada derėtų užrašyti dailyraščiu.

Aną dieną žiūrėjau vieną tų, kaip pasakytų mano Edgaras, „kaimiečiai ir jų gyvuliukai“ tipo kačiukų įrašą. Jau pirmuose kadruose labai pūtė vėjas, tad iš karto išjungiau garsą.

Katė vedasi vaikus per ganyklą prie upelio. Nukrečia letenėlę vis stabteldamas pats mažiausias, vadoje paskutinis kačiokas. Rasa vis tirštyn. Katė močia užsilipa į vandenį palinkusiu karklo botagu, liuokt – vandenin, nuplaukia likusius trečdalius link kranto, išlipa, išbėga į kairę nuo kadro, – filmuota iš aukštai, nuo skardžio, tad katė ir kačiukai plaukia į mus, stebinčius, kaip vaikai tiksliai kartoja močios judesius: palinkęs pagaikštis, šuolis nuo jo kuo toliau, kastis vandeniu letenėlėm, išsikapstyti, bėgti.

Iš šalčio į šilumą.

Visi vaikai kaip vaikai, tik tas vienas, vis tas mažasis, netiki. Laksto pakrante ir kniaukia, kol katę močią atgal prisikniaukia iš medinės pašiūrės ant skardžio, kur sandėliukai pilni lesalo vištoms, taigi ir pelių jie pilni – lipi tik, šoki, plauki! – tikriausiai šitai sodriai atkniaukia katė, nes baltas bailio kailiukas netvirtai įsibėgėjęs pliumpteli vandenin, plaukia įstrižokai į krantą, skuta malkinėn motinai iš paskos.

 

Sofos bulvių džiaugsmai, nevaikštančiųjų kelionės.

Aš nesu sofos bulvė. Dabar aš labiau sofos maldininkas. Toks vabzdys, kuris atrodo it laužta šakelė. Laužtas pamaldus mechanizmas. Aš esu sofos pagalys. Pagalių krūva.

 

Moteris, į kurios jau įsigyventą palatą anų metų pabaigos pavakarę įrideno mano guolį, rodės be galo graži. Klasikinis siauras profilis, įkypos šviesios akys, ramiai rūpestingas balsas.

O kokia grakšti jos nugara besisklaidančioje naktyje rodėsi švintanti, su prie stuburo įkadruotu pleistru po epidūro, balto kvadrato žvaigžde, – kai lipo iš lovos nuo manęs nusisukus – o koks trikotažas! Juodos, nuo gulėjimo kiek susismaukusios kelnaitės, su plačia nėrinių, greičiau angliško kiaurraščio siuvinėjimo juosta – juoda girlianda nuo juosmens iki jau būtų vulgaru, iki to „vulgaru“ griovelio čia nėrinių užtektų pridurti tik keletą milimetrų. Stebėjau ją, dėmėjausi judesius, kuriuos man reikės pakartoti: kaip lėtai ji kyla, sunkiai remdamasi ramentais. Tokie patys kaip man duotieji: raudonom Ferrari raudonio rankenom, raudonom minkštai prie bet kokio paviršiaus limpančiom kojelėm. Raudonais siurbtukais gali įsičiulpti žemėn kas žingsnis, sūpuotis gali: įsičiulpi kairiu ir dešiniu ramentais, atsispiri gerąja koja, destra, ir – liuokt, – liuokt, čiūžt – atsargų šuoliuką. Nešti oru, skraidinti pažeme, čiuožiant skutamuoju skridimu švelniai pernešti liūdnąją koją, sinistra.

 

Tokie patys, raudonų rubinų atšvaitais rankenų galuose – ramentai ir prie mano lovos, bet aš į tualetą dar neisiu. Gal jau ir reiktų, nebūta nuo vakar dienos prieš operaciją, o jau ketvirta ryto, bet galima šiltai užsikamšyti, skysčius garinant su prakaitu, garuoti, užsimerkti, snūduriuoti, nardyti iš vienos rūkuotos sapno duobės į kitą duobę, iš sietuvos į akmeningą sūkurį. Aš negaliu pasiduoti, aš judėti turiu, irtis į priekį, turiu pasiekti namus, viešbutį, pensioną, – niekaip nerandu raktų, telefone nepavyksta surinkti jokio numerio, nepavyksta surinkti nė bukingkomo tinklapio, kad susirasčiau nakvynę bent šiam vakarui, jokie tinklapiai neveikia, it baisiam sapne, it kokiam kaskart atsikartojančiam košmare, ir pikta, ir juokas, – juk jau beveik priėjau prie įprastai užsisakomo būsto, tai jau beveik mano namai, nes dažnai čia atvykus užsisakau šį it sidabro kulka metalu kaustytą autobuso dydžio būstinę, bet dabar pro sidabro duris išžengia rašytoja Asta Plechavičiūtė ir praneša, kad labai džiaugiasi tokį kambarį sau laiku užsibukinus, nes norinti pašvęsti viena sau ramiai per šventes, visada to norėjusi, – pabūti viena, – gal žiūrės filmus, bet tikriausiai tiesiog gerai išsimiegos, – tad aš linkiu jai gražių švenčių, apsisuku, gatvėse jau rausta žibintai, aš vėl lieku be vietos, kur šitame Vilniuje galėčiau bent trumpam numigti, lieku netgi be dar lėktuve susiplanuoto vyno vakarui (balto, muskatinio, o kadangi šitiek prisilakstyta po miestą vis pasiklystant ir pasiklystant iš naujo, nusivaryta nuo kojų šitaip, kad imčiau net monbaziljaką, taip, man reikia cukraus), nes jau be penkiolikos minučių aštuonios, o šitam Vilniuje, kurį baigiu pėsčia išvaikščioti su nuo kulnų atitrūkusiom basutėm, vos paeinu, šviečia artimiausio supermarketo iškabos, visai nebetoli, tiesiai už aštuonių greitkelio juostų, o man dar skaitymai šįvakar, poezijos knygos pristatymas pusę devynių, labai prašmatnus pristatymas, tokio niekada neturėjau, bus žmonių, mylimų, draugų, jie jau dabar renkasi salėn, šlamina puokščių celofanais, o aš net nežinau tos rašytojų kavinės – vyninės – viešbučio konferencijų salės adreso, o aš dar nė neišsimaudžiusi, sulipusiais po kelionės plaukais, be makiažo, kažkoks košmaras, pagaliau supykstu, susitvardau, išneriu iš sapno į kitą, prieš tai tyvuliavusį sapną, vėl įkvepiu, išneriu, – kylu aukštyn ir aukštyn iš mieguistų rūkų, girdžiu kvėpuojant, sunkiai, it iš toli atbėgus.

 

Tai aš. Palatoje dar tamsu, bet pro langą juodu rėmo kryžmeniu pilkšvuoja dangus, sidabrinis, užklotas ant juodų alpių viršukalnių. Kairiau milžiniškas stačias gauburys, dešiniau plokštėlesnis kalno juodas žvėris prigulęs. Šviesai ryškėjant, ant griežtos juodos it markeriu nubrėžtos kalnų linijos ima švelniai šiauštis eglynai. Švelnus žvėris. Aistringas meilužis. Žiaurus žvėris. Nereikėtų jo erzinti.

Taigi. Nereikėjo jo erzinti.

Švinta. Juodas lango rėmų kryžius, pro keturis jo kadrus kalnų šviesa sunkiasi, atrodo, jau galiu jausti savo kojų pirštus, atsargiai į orą jais remtis. Stiebtis. Bandau gi, stengiuosi.

 


Briuselio restoranas „Au vieux spijtigen duivel“ – „Pas velnią, seną spjaudalių“, –
stovi lygiai ten pat, kur prieš kelis šimtus metų būta pašto karietų arklių keitimo
stoties pavadinimu „Angelas“.

 

Sakinys iš kitos esė, iš kito bandymo, bet faktas man kažkodėl rodos šioje situacijoje tinkantis, taigi jo nebrauksiu. Šią valandą nebeturiu jėgos jokiems braukymams.

Jaučiuos it perblyškęs jeronimas, čiuopiantis šviesą.

Aną savaitę į namus pagaliau įnešėm po saule ir lietum vešliai įsidainavusius augalus. Palėpėje jeronimas turėjo per žiemą ilsėtis, kartu su greta pastatytais kaktusais, per vasarą pripampusiais belgiško lietaus, bet jis nesiilsi, vis tiesia švelnius lapų delnelius į dešiniau šviečiantį stoglangį, stiebiasi aukštyn, spiriasi po šalnos atitirpusiais šaknų galiukais.

 

Nepamenu daugiau tokio šalčio, kaip pradėjus garuoti narkozei. Virpėti iš šalčio. Tirtėti, drebėti, kratytis, purtytis, kalenti dantimis iš šalčio, šalčio baisaus, šalčio šviesaus, nesuvokiamo šalčio.

Visa aš, mano guolis, skriejantis ant guminių ratukų, užsimerkti nuo tvieskiančios lempos, šviesa be šešėlio, visa tai yra tirtėjimas su šalčiu susidūrus, esu šalčio trenkta, esu dantim kalenantis, šalčiu tankiai alsuojantis išsigandęs žvėrelis. Daužtas gyvuliukas esu.

 

Šalčiau.

 

Šalta, – sako ji teigdama, neklausinėdama, apkamšydama antklode kojas. Tada – švelnios rankos, šiltos, mano pamėlusius nuo gniaužimo kumščius po antklode pakišus paglosto. Karščiu šniokščiančią šilumos žarną po antklode pakiša. Karšto feno srovė atsargiai vasnoja antklodės kampą. Palengva atšilinėju, galiu pasitaisyti šilumos pūstuvą, kad bent kiek sušiltų ir kojos – jų dar visai nejaučiu. Atšilinėju palaipsniui, lėtai, – jei bandėte kada mikrobangėje atšildyti mėsą, tai turbūt panašiai ir žmonės atšildomi (ratu besisukančioje lovos lėkštelėje vandens baloj ūžianti, paviršius nuo atakuojančio karšto vėjo jau bąla, o centre – aštri ledo ašis).

„Ar galiu tai paimti?“ – švelniai angliškai šypsosi kroatė seselė iš pietų Tirolio švelniai šilumos žarną iš mano rankų truktelėdama.

„Ne“, – dar švelniau angliškai jai atsakau aš, lietuvė pacientė iš Belgijos. „Ne“, – priduriu itališkai. „Dar ne“, – pakartoju rusiškai, mintyse.

Sesuo gailestingai supratingai šypsodama paglosto man petį.

Klausia kairėje paguldytos mano kambariokės, ar ta negeidautų šiltos arbatos. Pacientė baltarusė iš Sanremo švelniai itališkai atsiliepia geidausianti.

Ji labai graži. Tokia graži ir tokia nuskaustai nelaiminga.

Taip norėčiau jai tai pasakyti.

 

Jūs labai graži, – sakau jai iškart po pusryčių, septintą ryto. Jau vakar norėjau jums tai pasakyti, bet susilaikiau, nes baiminausi, kad visa tai gali švelniai vaidentis nuo narkozės likučių, bet dabar matau, kad jūs iš tikrųjų labai graži, – sakau jai rusiškai, kai vėl įgulame kiekviena savo lovos pusnin.

Ji padėkoja.

Taip ramiai, papratus dėkot už tokius žodžius. Ji mandagiai padėkoja ir klausia, ar aš dar kada sugrįšiu ant slidžių.

Taip. Taip, sakau, atsargiai krutindama atšilusius kojų pirštus.

Neturiu čia nė savo kojinių, ką jau šlepečių.

Aš turiu kojas!

Ji turėjo planų. Ji turėjusi pradėti vaikščioti į sporto klubą. Ji planavo atidaryti savo fotostudiją. Tik baigusi modelio karjerą ir paauginusi vaikus ji ėmėsi fotografuoti laimingas šeimas, kūdikius, grožio įsirodymo išsiilgusias moteris. Ji planavo kai ką savo ateityje pakeisti. Aną savaitę, prieš vykstant slidinėti, gatvėje sutikusi įspūdingą, raudonais plaukų gaurais varvančią moterį. Priėjusi, prisistačiusi, išreiškusi norą ją nufotografuoti. Rašytoja, raudonplaukė, tikrai labai įspūdinga.

Išvežama į perrišimus, jai skubiai perduodu raštelį, nes valandą kalbėjomės apie fotografiją. Algimantas Aleksandravičius, Daiva Kairevičiūtė – kaip, pavyzdžiui, jie fotografuoja rašytojus, kaip juos surežisuoja, suredaguoja ir nušviečia. Pavardes fotografų, fotografuojančių rašytojus, ir pavardes fotografuojančių rašytojų greit surašau ant klinikos blanko kraštelio, nuplėšusi įduodu palatoje besisukinėjančiam gražuolės vyrui.

 

Paskui mane paleidžia namo. O namų kaip tik čia, pietų Tirolyje, ir neturim. Tik kambarį žvitrios tirolietės vokiškai itališkai valdomame pensionate, čia teks praleisti dvi dienas.

Dvi dienos sapnų, kuriuose vėluoju į skaitymus, kurių adreso negaliu rasti. Į konferenciją, kuriai pranešimo dar neparašiau. Man jau laikas stotis prie pranešimų pulto mikrofonų, o aš dar pilnam pagalių laužyne, sofų prigrūstoje malkinėje, grūdų dėžėse raudono sniego pusnys, o aš negaliu rasti vienintelių savo batų, aš turiu tiek padaryti, šitiek suspėti. Viską suspėti. Aš negaliu niekur šitaip eiti, aš

negaliu eiti.

 

Galiu švelniai straksėti, it kratyčiau šalčiu permirkusią letenėlę.

Galiu švytuoti save it kaskart bandyčiau peršokti upelį. Upeliai grindlenčių siaurumo, bet pilni namai jų, ledo kristalais žaižaruojančių. Atsispirti ramentais, Ferrari raudonis, rubinų atšvaitai rankenų galuos žėruojantys.

Dar po savaitės iš mano liūdnosios kojos mechanizmo išims siūlus, jų aštrūs laideliai šiandien dar paslėpti po pleistru. Laideliai, varžteliai: jaučiuosi prabangi it švelniai daužtas feraris.

Dar po mėnesio galėsiu vėl mokytis vaikščioti. Pradžioje rekomenduotina eiti vandeniu, baseino turėklų įsitvėrus. Plaukioti: vis dar nelenkdama kojų, bet jau galėsiu bandyti dar kartą iš raudonosios sofos gulto išplaukti, dar kartą kitaip išvairuoti, kapstytis letenėlėmis, kačiuku.

Agnė Žagrakalytė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 3 / Įkeltų feisbukan tą angelą, – galvojo, galvą užvertus – nu gryn anas su selfių lazda, asmenuklazde? Gal dar prirašytų: kokia graži pranašystė.

„Nenoriu, kad viskas taip – op, – ir pasibaigtų“

2017 m. Nr. 12 / Poetę, rašytoją Agnę Žagrakalytę kalbina Saulius Vasiliauskas / – Naująjį poezijos rinkinį „Štai:“ pradedi tekstu: „Man tik / Greičio baisu / Kitokio / Tavęs / nebijau.“

Neringa Mikalauskienė. „Štai:“ pasaulio formų įvairovė

2017 m. Nr. 11 / Agnė Žagrakalytė. Štai:. – Vilnius: Tyto alba, 2017. – 60 p.

Agnė Žagrakalytė. Triukšmaujantys: katalikai

2017 m. Nr. 2 / Romano fragmentai / Kvapas jau jaučiasi, jaujaučiasi yra stiliaus klaida, klaidų čia negali būti. Dar palaukim, o paskui reikės nepersistengti su trąšomis ir trumpinti dieną.

Agnė Žagrakalytė. Troškimai

2016 m. Nr. 3 / O, kad Jūs būtumėt čia! Visas istorijas būtų daug paprasčiau pasakoti, nors drąsino redaktorius – rašyk skaitantiems ir rašantiems, bet aš ir taip nieko daugiau nedarau, tik rašau Jums, skaitantys ir rašantys, o tarpuose….

Deimantė Daugintytė. Knyga kaip žaidimas

2015 m. Nr. 5–6 / Agnė Žagrakalytė. Klara. – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 151 p.

Laura Sintija Černiauskaitė. Žagrakalių muziejus

2014 m. Nr. 7 / Agnė Žagrakalytė. Eigulio duktė: byla F 117. – Vilnius: Tyto alba, 2013. – 572 p.

Brigita Speičytė. Nepoetinis eilėraščio menas: posovietinės lietuvių poezijos linkmės

2009 m. Nr. 1 / Naujausioje lietuvių literatūroje su romano išpopuliarėjimu koreliuoja išryškėjęs polinkis eksploatuoti naratyvines kalbos formas poetinėje kūryboje.