literatūros žurnalas

Marius Burokas. Didžiulis, tamsus priartėdavo

2022 m. Nr. 12

Iš karto už Švenčionių kelias susiaurėja ir neria į niūrų eglyną. Duobėtas, vingiuotas kelias – vis pamirštu, kad keliai mano krašte įnoringi, o jų tiesėjai – tingūs.

Iš eglynų ir miškelių išnyri į Švenčionių aukštumą, rodos, skrendi pažeme virš vienkiemių, pievų, kemsynų, tolumoje vis sumirgant Baltarusijos pasienio tvorai. Kol nusileidi netoli Adutiškio.

Į jį įvažiuoji jau sutemus, miestely tuščia, tik šviečia prie senelių namų (buvusio „univermago“) girliandomis išpuošta eglė ir it vaiduoklis su maišeliu pralekia vienišas paspirtukininkas – be šviesų, atšvaitų, tokia pakraščio šmėkla, ištirpsianti kažkur laukuose. Čia viskas ištirpsta kažkur laukuose ar brūzgynuose. Išskyrus ryškiai mėlyną lentą „Pasienio zona“.

Dar keletas kilometrų, pro koplyčią, pro kapus, pro tvarkingai išsirikiavusius ant aukštumėlės namus, pro nebeveikiančią vaikystės biblioteką su rudens nuplikytomis akacijomis, pro pakelės kryžių, keli šimtai metrų žvyrkeliu, pasukti keliuku į kairę, pro liepas – ir jau kiemas.

Ir namas, kuris man visada buvo NAMAS. Vienišas, atskiras, su paslaptingais užkaboriais. Turbūt todėl taip mėgstu ir vis vienur ar kitur aprašau, ar paminiu tą 1901 metų Ferdinando Ruščico paveikslą „Rudens vėjas (Tuštuma)“. Jame nežinia kur stovi įsiręžęs namas po vėjuotu dangumi. Kaip burlaivis. Užsispyręs, netgi, sakyčiau, išdidus namas. Ir man atrodo, kad jo niekas nesugriaus ir neatims. Kad jeigu jo neliks, visas aplinkinis kraštovaizdis prasmegs į pilkąją skylę, atiteks langoljerams, subyrės ir ištirps.

Tas namas it skydas dengia visa ėdančią tuštumą. Ir ta tuštuma nėra pilkas dangus, tamsa ar monotoniškas lapkritis Lietuvos užkampyje. Ta tuštuma yra mūsų amžinas priešas.

O mano kraštui tinka vėlyvas ruduo ir žiema, jis tada tampa erdvesnis, ne toks klaidus. Jautiesi kaip žemo pilko dangaus slegiamas lašas, pasklindi, ieškai, kur susigerti. Ir po mišką klajoti tada lengviau – ten nieko nebėra: gamta uždaryta, šalta ir nepažįstama it svetimo namo priemenė tamsoje. Net pasiklysti tada nebaisu, nes žinai, taip nenutiks – kas yra pasiklydęs klaidžiodamas be tikslo?

Landžiodamas po lazdynais galvoju, kad nuo vaikystės nesugebu sudėlioti galvoje tų vietų žemėlapio, mano vidinis kompasas sukiojasi it pamišęs, vaizdai ištęžta, įmirksta atminties migloje ir išskysta.

Galbūt aš jo nedėliojau ir nedėlioju sąmoningai, noriu palikti tą kraštą mitologinį, pažįstamą tik sau ir savaip, atriboti nuo istorijos. Nors nuo istorijos atriboti nieko negalima – žmonės ten nors ir atlapaširdžiai, bet kartu ir kieti, užsispyrę, dantimis ir nagais įsikibę į žemę. Ir į Lietuvą. Nematę pirmosios Nepriklausomybės, patyrę du pasaulinius karus (Pirmojo karo frontas ėjo tiesiai per mano išlandžiotus miškus), išgyvenę viską, ką buvo lemta XX amžiuje išgyventi.

Tebūnie tai mano „Isos slėnis“, apie kurį turbūt reikėtų tiek parašyti, nors, kita vertus, gal net ir specialiai rašyti nereikia, tas kraštas ir taip susigėręs į mane pelkių, griovių, miškų ir molingų pievų vandeniu.

Įdomu, koks aš būčiau poetas be tų vaikystės šabakštynų, drėgnų pievų, miškuose išraustų, gervuogių prižėlusių Pirmojo pasaulinio apkasų ir apsamanojusių dzotų? Na, ir be Vilniaus, žinoma (bet tai atskira ir visai kita kalba). Įdomu, kiek to Rytų Lietuvos kampo geografija paveikė poezijos geografiją? Gal todėl man reikia brautis ir klampoti eilutės link? Gal todėl – besileidžianti raudona žiemos saulė, matoma pro apšalusį langą? Gal todėl į mišką reikia eiti kaip į karą, o kai parašau eilėraštį – man vis norisi jį retinti, kad kitam nereikėtų brautis per prasmių šabakštynus, kaip man, rašančiajam?

Įdomu, kiek tą poeziją lėmė ir tarmė? Keista ji – taki, lanksti, sugėrusi visų aplinkinių ir greta gyvenančių tautų žodžius ir intonacijas. Tiesmuka ir vaizdinga, grubi ir tiksli. Oficialiai – rytų aukštaičių patarmė, vilniškių šnekta (viena jos dalis – Ignalina, Švenčionys, Tverečius, Adutiškis). Kadaise vieną iš tos tarmės versijų smarkiai išpopuliarino „Dviračio šou“ bratkos, vaidinami amžinatilsį Vytauto Šerėno. Tie jo pasienio diedukai ir jų intonacijos, manieros pagautos taip tiksliai. Visad žiūrėdavau į tai ne kaip į parodiją ar humorą, bet gana nostalgiškai, prisimindamas bobutės brolius ir gimines, „katari ataidava per mus pasiūtaryc“. Ir visokias „bobas-klajokles“, kurios atnešdavo tai uogų bidonėlį, tai grybų krepšį, tai kokių vaistinių žolių.

Nerašau tarmiškai, gerokai primiršau kalbą, kuria kalbėjau vaikystėje ir buvau ja persiėmęs tiek, kad net Vilniuje (ypač mokykloje, klasiokai) šaipydavosi iš mano tarties ir intonacijų, bet visada suklūstu išgirdęs, atpažįstu – iš ten.

Iš ten ta slaviškų (baltarusiškų ir lenkiškų) žodžių it kempinė pritvinkus kalba, koks kalbos puristas raukytųsi iš pasibjaurėjimo – tiek slavizmų, perdarytų, sulietuvintų, iškraipytų. Tiek, kad ima atrodyti (net ne atrodyti, juk taip ir yra), jog pasienyje ilgai vyko milžiniškas eksperimentas, ilgai žmonių burnose ir protuose it kokiam mėgintuvėlyje buvo plakama ir maišoma kalbos masė, skirta susikalbėti keletui skirtingų tautų.

Daugelis mano, kad eksperimentas nepavyko, šaipomasi ir iš vietinių lenkų kalbos, šnairai žiūrima į Rytų Lietuvos pakraščių tarmes, vis dar it anekdotai sklando įvairūs makaronizmai, panašūs į šį: „Proše pan do viduru, pririšk koni pri baslio.“ Bet juk tai sprogstamas kalbos mišinys, savotiškas plastitas, ir tinkamai juo pasinaudojus galima atverti tokius klodus! Tik niekas kol kas neatveria. Mūsų gėda, kad mes neišnaudojam savųjų, kaip lenkai sako – „kresy“, pakraščių, kuriuose keisčiausiais būdais verda ir maišosi kultūros, tikėjimai, prietarai ir kalbos. Tas tamsus, aitriai kvepiantis viralas vis dar laukia savo žiniuonių.

Bet pasvarstykim… Nes vis pagalvoju, kad ir mūsų laukinių laukų kraštui reikėtų kokio rašytojo. Tarkim, JAV Pietūs turi savo žanrą „Southern Gothic“ – Pietų gotiką, kur iš vietinio kolorito, vietinės gamtos, papročių, kalbos sumaišomi puikūs literatūriniai kokteiliai, dažnai su mistikos ar kriminalo elementais. Žinoma, galima sakyti, kad taip tas margas skiautinis audinys, to regiono įvairovė supaprastinama ir apribojama, bet nuo kažko juk pradėti reikia. Visų pirma žengiama paprastesniu, patrauklesniu keliu, skaitytojo viliojimo egzotika, jo jaukinimo keliu. O jau tada galima gilintis ir į vietos bėdas bei problemas.

Bet tai JAV, jos toli, o pasidairius arčiau, baltarusių ir ukrainiečių literatūroje ryški Polesės neišbrendamų pelkių ir miškų mitologija – ten veisiasi keisčiausios dvasios, išlikusios net po marų, karų, kolektyvizacijų, melioracijų ir, tikriausiai, nepribaigtos net dabartinės klimato taršos ir kaitos. Ten gyvena jokių amžiaus lūžių ir progreso nepakeisti ir iš glūdumų neiškrapštyti žmonės.

Žinoma, tas sena ir nauja, mitologinės erdvės ir „naujų vėjų“ susidūrimas nėra labai netikėta tema, lietuvių prozoje ji taip pat užkabinta, tačiau nedrąsiai, ribojant vaizduotės skrydį ir labiau susitelkiant į lyrinius gamtos vaizdus ar žmonių psichologijos niuansus. Tokia pilka prozos paukštė.

O mums reikėtų Rytų Lietuvos gotikos. Šuolio iš lyrinės gamtos mitologijos ir agrarinio realizmo į tą sprogstamą pasienio kalbos ir pasienio velniavos mišinį. Kita vertus, nebūtina viso krašto vaizduoti kaip atsilikusio, primityvaus ar gyvenančio kažkokioje belaikėje erdvėje. Jame verda kultūrinis gyvenimas, šviečia visokiausi už ES pinigus suręsti nauji visuomeniniai pastatai, atnaujinta infrastruktūra (tik apie mano jau minėtus kelius vis dar pamiršta), jame gyvena įdomūs, išradingi, įvairiomis pažangiomis veiklomis užsiimantys žmonės, na ir, žinoma, būrys keistuolių.

Taigi, tame mišinyje galėtų būti šaukštas, o gal net ne šaukštas – visas samtis ar puodelis šiuolaikybės – o ne vien dejonės apie atsilikusį ar „prasigėrusį“ Lietuvos kaimą (kas iš esmės nebeatitinka tiesos ir yra gerokai nuvalkiota klišė). Šiuolaikinių etinių, moralinių ir kitokių problemų pasitaiko ne tik Vilniuje ir Kaune, bet ir Tverečiuje, Adutiškyje ar Švenčionėliuose. Žmonės visur yra žmonės.

Puikus tokio kūrinio pavyzdys – Nobelio premijos laureatės Olgos Tokarczuk detektyvas (na, su didelėmis išlygomis) „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“. Jo veiksmas taip pat vyksta Lenkijos užkampyje, prie Čekijos sienos. Tik nei patys žmonės, nei kūrinyje keliami klausimai neatrodo provincialiai, lėkštai ar primityviai.

Bet gal visa tai, ką čia išdėsčiau – tik dar viena susikurto romantinio mito pusė. Juk aš pats, tyčia, mitologizavau ir tebemitologizuoju tą pasienį. Tiksliau sakant, visus pasienius, pakraščius ir paribius. Ten, kur viena susiduria, susitinka ir, dažniausiai, susilieja su kita. Ten, kur gimsta keisti (pa)sąmonės ir pamiškio padarai. Kaip ta pilkai mėlyna, šalto dangaus spalvos pabaisa su viena koja ir viena raudona akimi, kuri vaikystėje turėjo išnirti iš gretimo miško ir mane, naktį paskubomis besišlapinantį po kriauše, paimti ir po pažasčia nusinešti į gūdumas. Turbūt Baltarusijos link.

Sabina Brilo: „O aš rašau. Vis dar“

2022 m. Nr. 8–9 / Poetę, vertėją Sabiną Brilo kalbina Antanas Šimkus ir Marius Burokas / Sabina Brilo (g. 1974) – baltarusių poetė, vertėja, žurnalistė, redaktorė, jau metus gyvenanti Vilniuje. Trijų poezijos rinkinių autorė, 2019 m. knyga „Tiras „Biblio“…

Andrej Chadanovič. Poetų nacija ir jos vidiniai emigrantai

2022 m. Nr. 8–9 / Iš baltarusių k. vertė Marius Burokas / Šią toli gražu ne išsamią, bet šmaikščią ir įdomią baltarusių poezijos apžvalgą poetas ir vertėjas Andrejus Chadanovičius rašė baltarusių poezijos antologijai graikų kalba…

Alhierd Bacharevič. Mes lengvi kaip popierius

2022 m. Nr. 8–9 / Iš rusų k. vertė Marius Burokas / Baltarusių rašytojas Alhierdas Bacharevičius (Альгерд Бахарэвіч) gimė 1975 m. Minske. Jis yra kelių romanų ir esė rinkinių, taip pat eilėraščių knygos „Eilėraščiai“ („Вершы“, 2022) autorius….

Tania Skarynkina. Vabzdelių gyvenimas ir mirtis

2022 m. Nr. 8–9 / Iš baltarusių k. vertė Marius Burokas / Tania Skarynkina (Таня Скарынкіна) gimė 1969 m. Smurgainyse (Смаргонь), Baltarusijoje. Baigė Horkų žemės ūkio akademiją, finansų ir apskaitos ekonomistės specialybę. Dirbo paštininke…

Marius Burokas. Bibliotopia

2022 m. Nr. 3 / Kol svajoji apie biblioteką, tavo pažįstami vienas po kito kuria leidyklas. Gal ir tu norėtum įkurti leidyklą, tai, galvoji, būtų keisčiausia leidykla Lietuvoje, nišinė, leidžianti visokius keistus autorius…

Vladimir Rafejenko. Dienų ilguma

2018 m. Nr. 8–9 / Iš rusų k. vertė Marius Burokas / Vladimiras Rafejenko (g. 1969) – rusakalbis ukrainiečių poetas ir prozininkas. Trijų poezijos rinkinių ir šešių romanų autorius. Naujausias V. Rafejenko romanas „Dienų ilguma“

Louise Glück. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 10 / Iš anglų k. vertė Marius Burokas ir Dominykas Norkūnas / Louise Elisabeth Glück (g. 1943 Niujorke) – viena žinomiausių Amerikos poečių, keturiolikos poezijos rinkinių ir poros esė rinkinių apie poeziją autorė…

Marius Burokas. Kaleidoskopo stikliukai

2021 m. Nr. 7 / O viskas prasidėjo nuo pamišusio britų savamokslio ornitologo J. A. Bakerio. Tačiau jo ekstatiška gamtos vizija, sugebėjimas ištrinti save iš peizažo, virsti tik akimi, net jo bandymas panaikinti ribą, TAPTI paukščiu…

J. A. Baker. Sakalas keleivis

2021 m. Nr. 3 / Iš anglų k. vertė Marius Burokas / J. A. Bakeris, arba Johnas Alecas Bakeris (1926–1987) – britų rašytojas, gamtininkas ir savamokslis ornitologas. Išgarsėjo 1967 m. pasirodžiusia knyga „Sakalas keleivis“ („The Peregrine“).

Ateitis, kuri jau čia, tik nelygiai pasiskirsčiusi

Apie COVID-19 krizę, gyvenimą per ją ir po jos, pokyčius visuomenėje ir literatūroje, galimus sprendimo būdus ir šviesą tunelio gale kalbasi poetas Marius Burokas ir filosofas, vertėjas Kasparas Pocius.

Marius Burokas. Evoliucijos nugludinti

2020 m. Nr. 8–9 / Visą balandį bandžiau į diktofoną įrašyti didžiojo baublio balsą. Išeidavome po pietų pavedžioti prie ežero šuns, surūkydavau pirmą ir paskutinę tos dienos cigaretę, o tada įjungęs diktofoną laukdavau. Ir visada išgirsdavau.

Marius Burokas. Trisdešimt. Sentimentalus

2019 m. Nr. 10 / Manajam asmeniniam PDR’ui šiemet dvidešimt dveji. Esu jau turbūt senbuvis, PDR įsirėžęs mano metų ritme, gyvenime, tekstuose giliau nei kalendorinės ar religinės šventės. Mano vaikai užaugo (vos neparašiau „gimė“ – nebūčiau…