Mindaugas Kvietkauskas. Nebūto pokalbio tąsa

2023 m. Nr. 7

Vaidotui Dauniui – minint Vilniaus sukaktį

Iš tiesų šis tekstas yra be progos. Amžinybėn išėjusių poetų vardus įprasta paminėti per jų gimimo ar mirties sukaktis, o čia – jokios akivaizdžios priežasties. Tik nežymios periferinės detalės, tik nedideli sutapimai: Vilniaus 700 metų jubiliejui skirtuose renginiuose, skaitymuose ir koncertuose vis nuskambanti viena kita Vaidoto Daunio citata. Vienas kitas netikėtas atsigręžimas į jo kūrybą. Tarkim, naujas alternatyviosios atmosferinės muzikos atlikėjos Tamsaulės kūrinys pagal V. Daunio eilėraščių ciklą „Vilniaus koncertai“, nuskambėjęs Vileišių rūmuose. Klausydamasis jo galvojau, kad iš tiesų pagauta tai, kas paprastai nustelbiama dabartinėje atmosferoje, kas yra tapę jos paribių virpesiais, reto dažnio rezonansais, o vis dėlto nepradingsta, tebeatklysta iš nuošalių, tebesklando aplink, savo sukaktį švenčiant šiuolaikiškam miestui. Kartais skimbteli gausiame jo balsų poliloge. Alternatyvioji dabartinio Vilniaus muzika. Savo jubiliejų miestas švenčia su visiškai priešingos prigimties ir tono rašytojo – Ričardo Gavelio ir jo postmoderniojo „Vilniaus pokerio“ – ženklu. Kaip tik tai galiausiai tapo mainstreamu – ir tai puiku, matant minias žmonių lietuviško romano pagrindu sukurtoje MO muziejaus parodoje. Vis dėlto, man regis, verta prisiminti ir buvusią alternatyvą – ne tik todėl, kad V. Daunio laikysena ir tekstai iki šiol tebeiškyla kultūros žmonių atmintyje, bet ir todėl, kad šis atsigręžimas padeda kitaip, iš distancijos suvokti dominuojančius, lyg ir „savaime suprantamus“ šiuolaikinius tonus. Ir galbūt – įsivaizduoti kitokių dermių galimybes.

 

Neketinu imtis Vaidoto Daunio adoracijos. Jos būta – kartą teko renginyje girdėti tokį jo apibūdinimą: „angelas žemėje“. Manau, kad V. Daunio palikimas nusipelno refleksijos, tačiau blaivios ir kritiškos. Akivaizdu, kad maždaug nuo 1985 m. jo intensyviai vykdyta kultūrinė programa po dešimtmečio ėmė gesti, daugelis jo sumanymų išblėso, nutrūko ar tiesiog pralaimėjo kintančiame laike. Paskutinė knyga su jo įkurtos leidyklos „Regnum“ ženklu išleista, regis, 2003-iaisiais. Pagrindinė priežastis, žinoma, buvo tragiška V. Daunio žūtis Vingio parke 1995 m. liepą, nukritus kylant oro balionui. Daugybės pradėtų darbų perėmėjo, kuris būtų prilygęs talentu ir veiklumu, jį supusiame rate neatsirado.

Vis dėlto atrodo, kad ši fatališka priežastis nebuvo vienintelė. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos matyti, kad V. Daunio programa persmelkta tokio utopinio mąstymo, kuriam tiesiog buvo lemta sudužti į anuomet dar tik ryškėjančią vartotojišką Lietuvos tikrovę. Aukštosios kultūros fondas „Regnum“, nekomercinė poezijos ir eseistikos leidykla, kamerinės muzikos ansamblis, „Regnum“ almanachas, du periodiniai, geros poligrafinės kokybės kultūros žurnalai „Krantai“ ir „Naujoji Romuva“, kurių vyriausiuoju redaktoriumi jis buvo iki pat žūties, – visa tai jo įsteigta vos per penkerius metus, tarp 1989-ųjų ir 1994-ųjų, politinio ir ekonominio virsmo laikais. Didžiulė naujosios kultūrinės veiklos architektūra – o iš esmės statyta be tvirtesnių pamatų, ore, iš idėjos ir pasijos, dirbant iki išnaktų, bet be jokių rimtesnių finansinių resursų, be realaus apskaičiavimo, kaip visa tai reikės išlaikyti, įtvirtinti, kone išsyk grimztant į skolas. Be jokios rinkodaros – rašau šį žodį suprasdamas, kaip jis netinka V. Daunio kontekstui. Nes jo kultūrinė programa vis dar buvo tokia, kuri nesirėmė rinkos tvarka, nesitaikė prie jos principų, nepriėmė jų visagalybės kaip savaime suprantamos „sveiko proto“ aksiomos, jų tarsi nesuvokė. Gal dėl to, kad aristokratiškai juos ignoravo, o gal dėl to, kad dar nepajėgė perprasti, kaip su jais gyventi ir kaip jais naudotis. Kaip ir daug ko nepajėgęs numatyti ir suvokti Sąjūdžio laikų politinis ir kultūrinis elitas.

Staiga pakilęs oro balionas ir į jo gondolą įsikibusio poeto krytis žemyn tapo paskutine egzistencine V. Daunio metafora. Kaip jau nesyk pastebėta, ji atrodo lyg paties istorinio laiko ir visuomenę ištinkančio virsmo simbolis.

 

Antra išlyga mąstant apie V. Daunį dar rimtesnė, nes susijusi su poetinės kalbos klausimu, kuris jam buvo esminės svarbos. Kad ir kaip bežiūrėtum, savojo poetinio stiliaus jis tebeieškojo, tebebuvo jo prieangyje. Ėjo lietuvių lyrinės tradicijos keliu, taip išvaikščiotu, kad rasti savitą skambesį labai sunku. Į ankstyvuosius tekstus skverbėsi anuomet įtakingiausia Justino Marcinkevičiaus ir jo kartos tonacija, jos ritualinis melodingumas. Kita vertus, apoloniška prigimtis ir polinkis į neoklasiką jį traukė į priešingą polių – į Tomą Venclovą, į tikslų jambą, griežtą eilėraščio struktūrą ir abstraktų žodyną. Nors atrodytų paradoksalu, kai kurie V. Daunio urbanistinės ar antikinės tematikos tekstai skamba visiškai vencloviškai („Žiema Peterburge“, „Vasaris Taline“, „300 spartiečių“). Svyravimas tarp šių dviejų paveldėtų polių – gamtiško lyrizmo ir abstrakčios neoklasikos – darė V. Daunio eilėraštį efemerišką: muzikalų, tačiau bekūnį, grojantį poetizmais, bet neužkabinantį autentiškos patirties.

Matyt, jis ir pats jautė šį savo kalbos ornamentiškumą, susikaustymą gražiose formose, ir šią įtampą liudija eilėraščio „Anno Domini“ frazė: „Išvaduok iš poezijos meno.“ Parašyta jau tais metais, kai V. Daunio eilėse iš tiesų pradėjo ryškėti savitas temperamentas: nuo filosofinės refleksijos srauto „Vienišasis Dantė“ (1990) iki mįslingos ištarmės „Ulbauja kedras, skeptras nakties…“ (1995), per tokius eilėraščius, kaip jau minėtas „Anno Domini“, „R.“, „Vėjas nuo Adrijos“, „Tik paklausyk, kaip šitą miestą teisia…“, „Kelias iš Berwango į Germischą“. Pokytis, beje, sutampa su jo susidomėjimu italų kalba ir vertimais iš Dantės ir šv. Pranciškaus Asyžiečio (turbūt lieka tik pasvajoti, kad Lietuvos bažnyčiose būtų naudojama V. Daunio išversta šv. Pranciškaus „Tvėrinijos giesmė“, ne banaliai saldūs jos vertimai). Paskutiniojo laikotarpio V. Daunio eilėraščiai taip pat muzikalūs, apoloniški, jam svarbu išlaikyti dailiai nužiestą formą. Tačiau jos vidus prisipildo judesio – žodžiai ima patirti netikėtus virsmus, vaizdai įgyja erdvinį tūrį, mintis tampa paradoksali, frazė gali lūžti ar kartotis, peršokti logines jungtis. Atrodo, lyg eilėraštį kurtų ne tik subjekto balsas, bet ir kažkas daugiau – galbūt viršasmeninė intuicija, keista, nesuvaldoma, netaisyklinga, išnyranti iš meditacijos ar iš vidinio maldos gyvenimo, kuris V. Dauniui buvo vis svarbesnis, pasukus į katalikų tikėjimą. Tai smelkiančių intuicijų eilės.

Ulbauja kedras, skeptras nakties,
Audeklas plasta ant marmuro krašto,
Vartai: už jų šiltą mėnesį raško
Sargas ir ieško dagties.

Štai aš! skiemuo iš pabėgėlių krašto.¹

Kas tai – Viduržemio jūros šalies peizažo fragmentas, galbūt antikinių griuvėsių ar itališko palazzo erdvė? Kedras, marmuras, šiltas mėnuo. Ar tai anapusiniai vartai ir jų sargas, uždegantis žvakę raškoma mėnulio šviesa? Su kuo sveikinamasi, kas pasitinka įeinantį? Pabėgėlių kraštas – Lietuvos, kilusios iš antikinės Romos pabėgėlių, metafora, ar metafizinės tremties reikšmė? Sugrįžimo į šiapusinę ar anapusinę dvasinę tėvynę akimirka? Dvilypis vaizdas, kitos tikrovės matymas, intuityvi potekstė. Ir tiksli, minimali forma: žodžių tik tiek, kiek reikia.

Manau, kad V. Daunys kaip poetas buvo ties slenksčiu: dar žingsnis, ir jo antroji eilėraščių knyga būtų nubrėžusi preciziškos ir dvasinę paslaptį turinčios poezijos liniją, alternatyvią nužemintam postmoderniam kalbėjimui, anuomet jau ėmusiam dominuoti. Savo eseistikoje šią kūrybos kryptį buvo pradėjęs formuluoti pagal Bachą – kaip gerai temperuotos kalbos idėją: „Gerame eilėraštyje žodis yra paliečiamas kaip akmuo (obuolys), išvystamas kaip bekūnė šviesa ir mąstomas kaip tariamasis kūnas, t. y. kaip idėja. Ir visa tai vyksta kartu, vienu metu. Tai yra Bachas. Gerai temperuotas menas“². Deja, realizuoti šios krypties sava poezija V. Dauniui nebuvo lemta. Tik įvardyti. Tačiau įvardyti orientyrai lieka veikti.

Kunigo Česlovo Kavaliausko frazė iš laiško V. Dauniui (1995 m. gegužė): „Matyti, Jūs turite tą „antrąjį regėjimą“, kur atbunda kosminės harmonijos…“

 

Dar vienas kontrargumentas – V. Daunio politinė laikysena. Ne kartą jos atžvilgiu teko girdėti ironiją iš tai pačiai lūžio kartai priklausiusių žmonių, pavyzdžiui, iš „Sietyno“ žurnalo aplinkos: buvo paklusnus „geras mokinys“, ir 1985 m. valdžiai pareikalavus, kaip anuomet konjunktūriškai įprasta, įstojo į Komunistų partiją, kad galėtų išleisti jaunųjų kūrybos žurnalą „Veidai“ ir veikti Rašytojų sąjungoje. Nors buvo dar tik pati „perestroikos“ pradžia, ir, anot liudijimų, žingsnis žengtas skausmingai (tėvas Stasys Daunys, prisiminkime, buvo tremtinys), bet visgi – ne opozicinis, o kompromisinis pasirinkimas. Arvydo Juozaičio manymu, V. Daunys „liko tradiciniu Lietuvos inteligentu“, kupinu kultūrinio rūpesčio sava bendruomene³. Nors tai didelis supaprastinimas (akivaizdu, kad V. Daunys buvo savitas kūrėjas, ne tik „inteligentas“), bet galbūt iš šio tradicinio podirvio – ta kompromisinio, legalaus veikimo taktika, būdingesnė vyresniajai Just. Marcinkevičiaus kartai, o ne kur kas maištingesniems modernistams. Polinkis į nuosaikumą, pacifizmą, ne į konfrontaciją, matyt, kilo ir iš paties charakterio. Tad ir pirmaisiais Nepriklausomybės metais V. Daunys palaikė nuosaikumo principus (pavyzdžiui, atlaidumą buvusiems komunistams, ekonomines derybas su Rusija), ne radikalias reformas. Pagal tuometinį politinį kontekstą tai reiškė gravitavimą į kairę, siekusią pragmatiško stabilumo. Nors pokomunistinis „ūkinis pragmatizmas“, tuo metu simboliškai įkūnijamas Algirdo Brazausko, pagal savo dvasią V. Dauniui visiškai netiko.

Paradoksas tas, kad lygiai tuo pat metu V. Daunys išgyveno atsivertimą į katalikų tikėjimą, ėmė nuosekliai jį praktikuoti ir gilintis į teologinę mintį, bendrauti su kultūros žmonėms svarbiais intelektualiais kunigais – monsinjoru Kazimieru Vasiliausku, tėvu Stanislovu, teologu ir Biblijos vertėju Č. Kavaliausku; su pastaruoju bene intensyviausiai diskutavo ir susirašinėjo, buvo jo tituluojamas „krikščionybės egzegetu“. Regis, katalikiškąjį atsivertimą liudijantis poetinis tekstas – V. Daunio eilėraštis „Keturios“, prasidedantis lotyniškais 27-osios Psalmės žodžiais: „Dominus illuminatio mea, et salus mea.“ Data: 1988 m. rugpjūtis–rugsėjis. Taigi – pats Sąjūdžio pakilimas, šimtatūkstantinių mitingų Vingio parke laikas. Viskas vienu metu: laisvės euforija, nepriklausomo viešojo politinio gyvenimo pradžia, akivaizdi ankstesnio konformizmo beprasmybė, religinis virsmas.

Šiame kontekste iš daugybės prieštaringų pradmenų, atradimų, impulsų, sunkiai suderinamų pozicijų V. Daunys bandė susikurti integralų „aš“, kurio jam pagal apolonišką prigimtį labai reikėjo, priešingai nei ironiškiems postmodernistams, su pasimėgavimu vertusiems išorėn visą sumaištį, kompleksus, šizofrenijos ir absurdo pojūtį. Mėgindamas įveikti beveik neišvengiamas kolizijas ir laikytis harmoningai, V. Daunys pateko į keistą tarpinę būklę. Tuo pat metu viešai deklaravo savo kaip katalikų intelektualo laikyseną (tai ryšku jau nuo 1989 m.) ir miglotai tapatinosi su ekskomunistine politine kaire, nors jokiu idėjiniu kairumu jo tekstai nedvelkė. Tuo pat metu ėmėsi publicisto vaidmens kairiajam ir liberaliam spektrui atstovavusiame dienraštyje „Lietuvos rytas“ (1992) ir užsibrėžė atkurti neokatalikišką kultūros žurnalą „Naujoji Romuva“ (1994). Už šį savo neaiškumą sulaukė ne vieno aštraus kirčio – pavyzdžiui, Sigito Gedos frazės, kurią šis 1994 m. metė V. Daunio, kaip neturinčio politinės nuovokos, atžvilgiu: „Nemėgstu poetų, kurie durni yra.“ Bet ir pats, polemizuodamas su kritikais, aiškino savo laikyseną painiai – kaip „apskritojo stalo“ centristo, „socialkrikščionio“, „konservatoriaus iš kairės“: „Kai susikompromituoja konservatoriai iš dešinės, jų pakeisti ateina konservatoriai iš kairės. Atėjusieji atveria vartus, nusiima grotas nuo langų, įsileidžia gaivesnio oro“ (p. 29).

V. Daunio kaip viešojo intelektualo poziciją dėl tokios painiavos nesunkiai galima nurašyti. Tinkamas grobis įvairaus pobūdžio įtarumams – ir anuomet, ir dabar. O vis dėlto sunku paneigti, kad jo politinis neaiškumas buvo savaip nuoseklus: nuosekliai nesisteminis. Kaip pats yra apibūdinęs: „nepasaulėžiūrinė politika“. Su jokia politine stovykla nesutapo, nevirto jokios partijos ruporu, savo tekstuose galėjo laisvai kritikuoti tiek A. Brazauską (už abejingumą politinei etikai), tiek Vytautą Landsbergį (už amžinas priešų paieškas), nurodyti abiejų pusių klaidas. Galėjo kvestionuoti pačias politines rietenas, primindamas, kad moralu būtų galvoti ne apie trumpalaikę savo partijos naudą, bet apie ilgalaikio bendrabūvio valstybėje logiką: „Vertėtų vengti tos kairumo–dešinumo ligos. Kas serga, teserga. Tačiau kas yra linkęs kurti (ne simuliuoti) politinį gyvenimą, tas turėtų reiškiniams ir daiktams ieškoti tikresnių vardų“ (p. 55). Kartojo, kad posovietinės korupcijos chaose negalima pamiršti, jog egzistuoja švari bei elegantiška politika: „Kai sakoma, kad politika yra nešvarus dalykas, matyt, norima pasakyti, kad švarūs dalykai politikoje neįmanomi. Be abejo, tai netiesa. Švarūs dalykai politikoje (kaip ir poetikoje) yra ne tik būtini, bet ir įmanomi. Politikoje yra įmanomi žavūs, elegantiški, sąžiningi, estetiški ir etiški dalykai“ (p. 118). Kilnaus gesto matas drumzliname laike. Ir atkaklus viešųjų reikalų svarstymas poeto kalba – iš principo kitokia, intelektualia, kūrybinga, metaforiška, nesitaikančia prie įprasto – ir vis labiau prastėjusio – žurnalistikos stiliaus.

Galima V. Daunio poziciją ironizuoti ar įtarinėti, o vis dėlto – kokia skirtinga buvo jo skilties „Šeštoji diena“ eseistinė mintis ir raiška, palyginus su tuo, į ką palaipsniui nusirito dienraščių apžvalgininkų ir interneto „įtakdarių“ tekstai – su patyčių, vulgarumo, antagonizmų kurstymo taktika, skirta tik dirginti ir didinti medijų pelną. Kitas lygmuo, prancūziškai tariant – kitas niveau. Iki šiol nepatogiai primenantis, kad didžioji Lietuvos žiniasklaida prieš tris dešimtmečius buvo gerokai kultūringesnė.

 

Tai, prie ko šiandien, kaip ir anksčiau, sugrįžtu be jokių išlygų – šilta sepijos spalvos knyga „Vilnius. Vardas ir žodis“. V. Daunio esė, nors iš tiesų – eilėraščiai proza. Savitos dulsvos Vytauto Balčyčio fotografijos. Subtilus Sauliaus Chlebinsko knygos menas. Išleista dar kukliomis virsmo metų sąlygomis, bet iš paskutiniųjų siekiant kokybiškos spaudos. Sugrojant laisvai, darniai ir tiksliai – lyg atliekant siuitą. Kad ir kaip svarstyčiau apie šios knygos idėją, kompoziciją, tekstų ir nuotraukų santykį, vis prieinu prie minties, kad tai, kas labiausiai veikia, yra jos kaip kūrinio visuma. Alcheminė jungtis, įvykusi V. Daunio kurtoje „Regnum“ erdvėje.

Ši knyga yra vėlesnių, per tris dešimtmečius vis gausėjusių Vilniaus auros, atminties ir kultūros atradimų pirmtakė. Man ji yra iš tokių knygų, kurios priklauso esminiam miesto tekstui, kaip svarbiausi jo architektūros pastatai – pavyzdžiui, kaip Mikalojaus Vorobjovo „Vilniaus menas“. Ji sukurta be progos, be vėliau kilusios tekstų apie Vilnių mados, be kokio nors projektinio finansavimo. Iš paties įsibuvimo mieste ir kalbėjimosi su jo erdve. Iš kreipimosi. Dialogas su miestu kaip persona, kaip žmogiškosios egzistencijos partneriu vienija šios knygos tekstus: „Pabelsk į vartus, gailestinguosius. Pamatysi: miestas todėl yra, kad atsiliepia“⁴. Patys V. Daunio eilėraščiai proza skamba it pokalbio frazės – jie metaforiški ir muzikalūs, tačiau tiksliai fragmentiški, atsiveriantys gausmui, rezonansui, galimo atsakymo kontrapunktui. Aliuzišku, netiesioginiu rezonansu atsiliepia V. Balčyčio fotografijos. Galbūt šiuose V. Daunio tekstuose ir nuskamba vienas kitas pernelyg aukštas poetizmas ar literatūrinis skolinys, o vis dėlto pagrindinį toną kuria savitos frazės-dūžiai: „Kai manęs klausia: ar tu tiki, kad šiame mieste glūdi gyvybės paslaptis? – atsakau: aš esu jos dalyvis“⁵. Atsiveriama daugiakalbiam Vilniaus paveldui, kurio apybraižos dar tik ryškėja, o vis dėlto jo polilogas jau girdimas kaip visuma, miesto tapatybės paslaptis: „Čia yra ir lietuvis, ir graikas, ir žydas, ir rusinas, ir lenkas, ir prūsas, ir karaimas, ir totorius. Bet kartu čia nėra nei graiko, nei žydo… Tik vienintelis žodis, kuris ištartas pavirsta vardu“⁶. Ar tokiu būdu Vilnius mitologizuojamas? Taip, bet ne mitologizavimas čia yra pagrindinė intencija. Šios knygos branduolys, tiesą sakant, yra meilė miestui. Tai toji sepija, kuri daro šią knygą meniniu grynuoliu. Neatsitiktinai ją pradeda V. Daunio frazė: „Iš pradžių buvo nuoga širdis.“

Anuomet knygų metrikose vis dar buvo tiksliai nurodoma pateikimo spaudai data. Čia ji taip pat yra: 1993 m. rugsėjo 20 d. Vadinasi, knyga „Vilnius. Vardas ir žodis“ buvo rengiama lygiai prieš trisdešimt metų, 1993-iųjų vasarą. Štai ir nematoma sukaktis, kurios pradėdamas rašyti šį tekstą nesuvokiau. Verta ją paminėti – kaip tylią alternatyvą.

 

O dabar – asmeniniai šio pokalbio motyvai. Pirmąjį tikrą literatūrinį pripažinimą gavau būtent iš V. Daunio. Buvau aštuoniolikos, kai jis vienoje „Šeštosios dienos“ esė 1995 m. vasarį pacitavo dar paauglišką mano eilėraštį pavadinimu „Pavasarėjant“. Sustojo prie vienos eilutės: „Esam polaidžio lieptai.“ Rašė, kaip ne kartą, apie drumzliną visuomenės polaidžio bei kalbos degradavimo metą ir apie viltį jame. „Kažkas turi imti kalbėti iš naujo. Švariai ir laisvai. Be provincialistinių nebrandumo kompleksų, be perbrendusios jėgos priepuolių. Kas tas „kažkas“? Kažkas iš pavasarėjančių poetų. Jauniausiųjų arba vyriausiųjų, stovinčiųjų prie šylančio upokšnio“ (p. 202).

Mano eilėraštis buvo iš jaunųjų poetų almanacho „Įžanga“, kurį anuomet su bičiuliais išleidome kuklios savilaidos būdu, gavę nedidelę Atviros Lietuvos fondo paramą (žinoma, Irenos Veisaitės dėka). Tikriausiai šį almanachą V. Dauniui perdavė ir pasiūlė paminėti Valdas Kukulas, anuometinis mūsų grupelės mentorius. Paminėjimas nebuvo formalus. Man jis atrodė kaip netikėtas atpažinimo ženklas, padedantis susivokti pačiam savyje – aiškiau užčiuopti savo paties kryptį. Literatūrinis krikštas, kurį galima gauti tik iš kito poeto.

Buvo tų pačių metų gegužė, ėjau iš pirmo kurso paskaitų ar egzaminų universitete, ir Pilies gatvės pradžioje pirmąsyk gyvai pamačiau Vaidotą. Mano atmintis nufotografavo jį kapitulos namo su renesansiniu atiku fone.

Staigus impulsas: prieiti, prisistatyti, padėkoti. Ir baisus, tiesiog nevaldomas jauniklio, atsidūrusio prieš įžymybę, jaudulys. Grynas tremoras. Širdis užkalė taip, kad man atrodė, jog jos plakimas girdisi išorėje. Ir neišdrįsau. Galų gale tas prasilenkimas su V. Dauniu Pilies gatvėje turėjo būti tik trumpa akimirka.

Visai netrukus, liepos gale, jo nebeliko.

Tas neįvykęs pokalbis man virto lyg ir asmeninės mitologijos detale. Kai pradedu svarstyti, „kas būtų, jeigu būtų buvę“, gija paprastai vejasi taip: jeigu būčiau anuomet išdrįsęs užkalbinti V. Daunį, turbūt jis būtų mane pakvietęs į „Naujosios Romuvos“ ar „Krantų“ redakciją, būčiau ten publikavęsis, susipažinęs su jo aplinkos žmonėmis, išleidęs savo pirmąją knygą „Regnum“ leidykloje, vėliau padėjęs plėtoti jo iniciatyvas. Jeigu jis būtų gyvas, būčiau anksti susiradęs sau artimą meninę, kultūrinę terpę ir veikęs joje, atstovavęs jo kurtai literatūrinei alternatyvai. Galbūt manęs nebūtų taip įtraukusi akademinė sfera, nes iš dalies ją rinkausi ir dėl to, kad tarp jaunų rašytojų vis dėlto neradau artimesnės mąstysenos rato. Gal tai būtų sustiprinę mano paties domėjimąsi tikėjimo klausimais, teologine mintimi. Jeigu būčiau tada išdrįsęs – gal būčiau kitas „aš“.

O gal ir ne – įsijungia priešinga logika. Gal tai aukštosios kultūros utopijai, kurią V. Daunys kūrė devyniasdešimtinių pradžioje, vis tiek buvo lemta sudužti kaip gražiai idée fixe, nes jos nebūtų palaikiusi nei rinkos tikrovė, nei vis aršesnė biurokratija, nei įsivyravusios postmodernios tendencijos. Gal netrukus būtų ištikusi krizė, būtų apėmęs nusivylimas V. Daunio programa, kriticizmas jo negyvenimiškoms vizijoms, ir vis tiek būčiau pasukęs tuo pačiu keliu į akademinę veiklą, kuriuo ir nuėjau. Galbūt tokiame laike, kuris mums kliuvo, „Regnum“ niekas nebūtų galėjęs apginti.

Ir vis dėlto pokalbio su V. Dauniu poreikis neišnyksta. Anaiptol ne dėl tos anuomet prarastos asmeninės galimybės. Suprantu, kad norėčiau su juo kalbėtis apie tai, kaip įmanoma ori, atidi klasikai, mylinti prasmę ir atsaini naudai kūryba dabarties laike. Kokia kalba ji turėtų prabilti, kad surastų savąją terpę ir adresatą. Kaip sklisti, kad neliktų užgožta leidybinės rinkos diktato ir vadybinių konjunktūrų. Kad atplauktų iš švarių ir laisvų šaltinių.

Suprantu, kad noriu tęsti nebūtą pokalbį apie poezijos šerdį Vilniuje.

 

2023 m. birželis

---

1 Daunys V. Kelio ženklai. – Vilnius: Regnum fondas, 1999. – P. 148.
2 Daunys V. Šeštoji diena. – Kaunas: Spindulys, 1995. – P. 99. Toliau cituojant nurodomi tik šios knygos puslapiai.
3 Juozaitis A. Viltis priklauso visiems // Daunys V. Šeštoji diena. – P. 7.
4 Balčytis V., Daunys V. Vilnius. Vardas ir žodis. – Vilnius: Regnum fondas, 1993. – P. 2.
5 Ten pat. – P. 19.
6 Ten pat. – P. 10.