literatūros žurnalas

Vidas Morkūnas. GEP*

2021 m. Nr. 4

Greito ir paprasto atsakymo nė nesitikėdamas, kartais klausiu savęs: ar šiame pasaulyje išvis įmanomas absoliutus bjaurumas estetiniu požiūriu? Koks objektas, daiktas, gyvūnas, vizualiojo meno kūrinys ar dar kas nors būtų bjaurus visiems suvokėjams iki vieno? Net jei rastume bjaurastį, atgrasią labai dideliam skaičiui žmonių, kur nors netoliese anksčiau ar vėliau vis tiek išdygtų bent vienas įtartinas tipelis, kuriam būtų gražu. Štai iš tokių suvokėjų reikėtų suformuoti greitosios estetinės pagalbos grupę. Mielai įsiprašyčiau į tokią kompaniją pameistriu. Atskubėjusi į įvykio vietą, GEP apdujusiems iš pasibjaurėjimo nukentėjusiesiems padėtų atplėšti bjaurųjį objektą nuo konteksto (kuris labai dažnai lemia negatyvų suvokimą) arba pasiūlytų pakaitalą – alternatyvų grožį (kuris dažnu atveju paaiškėtų esąs nė kiek ne gražesnis už bjaurastį, bet toks ir turėtų būti GEP tikslas).

Štai pavyzdys. Daugelį dorų Lietuvos piliečių taip papiktinusią Vlado Urbanavičiaus Neries Krantinės arką būtų galima bent laikinai pakeisti, tarkim, kokius du tūkstančius kartų išdidintu antkapiniu Algirdo Brazausko biustu, kurio blizgesys taipogi nemažam piliečių skaičiui atrodo labai gražus. Deja, grožio, kurį lyg ir turėtume laikyti objektyviu (įdomu būtų patyrinėti tokios nuostatos prigimtį), adeptai dažniausiai vertina tik fragmentą. Oi, koks gražus ankstyvą rytą tarp šakų miške pakibęs voratinklis! Pakibęs ir apkibęs spindinčiais rasos lašeliais. Puiki detalė, kurios suvokėjui nė už ką nesinori matyti visumos, t. y. ne tik voratinklio, bet ir šlykštaus voro bjauriai plaukuotomis kojomis ir demoniškomis spangėmis. Net jei savo tinklo kamputyje supasi ne koks egzotiškų kraštų pabaisa, o tik kuklus lietuviškasis ilgakojis virpūnėlis. Šiaip ar taip, čia reikėtų kviesti GEP grupę, kuri išdidintų vorą taip, kad išvystume nepaprastą jo grožį.

Panašiai ir su drugeliais, dažnai laikomais kone grožio simboliu, iš tiesų turint omeny tik fragmentą – sparnelius, kurių dažas, beje, labai greitai nusitrina. Ne vienas nuotolinio grožėjimosi peteliškėmis mėgėjas, su lupa apžiūrėjęs to mažyčio gyvio kūną, pasišlykštėtų, nors iš tikrųjų anas yra tobulas. Kaip ir visa kas gamtoje. Kaip ir erkė, kurios grožio nė už ką nepripažintume. Suvokimo durys būtų patikimai užrakintos mažiausiai trimis – pasišlykštėjimo parazitu, baimės užsikrėsti konkrečia liga bei iracionalios baimės tapti vampyro auka – raktais. Ką ir kalbėti apie erkę, jei net Juodkrantės kormoranai, esą naikinantys miško grožį, užsitraukia mūsų neapykantą. Nors nieko jie nenaikina, gyvena, kaip gamtos prisakyta, ir tiek. Kieno gi čia darbas? – derėtų paklausti ant kormoranų nirštančio žmogaus, parodžius ten pat Kuršių nerijoje hektarus išdeginto miško. Vis dėlto netgi tuose nuodėgulių stimburių ir įvairių atspalvių pelenų plotuose vienas kitas įžvelgtume kerintį grožį. Ir visai nebūtinai reikštų, kad tokia grožio pajauta – iškrypusi.

Taigi, tūkstantmečius svarstomas estetikos ir etikos santykio klausimas vis dar gyvas, ir niekada nuo jo neišsisuksime. Kartais toji pajauta pasireiškia itin keistais pavidalais. Išveža koks nors estetas į mišką priekabą paukštyno atliekų, patykojęs sumedžioja prie tos kogalvių krūvos kelias dešimtis lapių, o tada gėrisi jų kailių atspalviais. Arba – lengvesnis atvejis – pavagia keli paaugliai prekybos centre pluoštą kompaktinių diskų ir čia pat gatvėje išmėto, nes jiems gražu tas neprognozuojamas saulėje švysčiojančio lengvučio disko skrydis. Žinoma, toks paauglys nieku gyvu, ypač viešai, neprisipažintų ieškąs grožio, jo subkultūroje toks prisipažinimas prilygtų nuosprendžiui. Arba štai naivūs įkalinimo įstaigų gyventojų darbeliai – visokie nutapyti katinai prie vazonėlių ir panašus kičas. Suprantama, tokie, kartais visiškai blausūs, dvasios švystelėjimai neteisina nei vagies, nei žmogžudžio, nei kito kokio prasikaltėlio, tačiau bent palaiko viltį – visi esame grožio ieškotojai. Ir nebūtinai renesansinės tapybos šedevro ar pražydusio lotoso grožis yra vertingesnis už šviežios ruonio skerdienos ar surūdijusios, laiko sulamdytos kapo Bernardinuose tvorelės grožį. Šių eilučių autoriui tas pats lotoso žiedas yra pernelyg stabilus, pernelyg užfiksuotas. Vos pradėjus keistis būsenai jis savotiškai išbraukiamas iš sąrašo, apvytęs tarsi nebeegzistuoja, tada ieškoma kito tokio pat lotoso žiedo, tokio pat grožio. O šis turėtų būti dinamiškas, liudyti perėjimą iš vienos formos į kitą, iš gražesnės į dar gražesnę, iš dar gražesnės į bjauresnę ir taip toliau.

Kai buvau paauglys, tėvai prieš didžiąsias metų šventes sodindavo mane prie darbo. Kaskart reikėdavo parašyti nuo keturiasdešimties iki septyniasdešimties sveikinimų. Skaičius priklausydavo nuo to, su kiek giminaičių tuo metu būdavo bendraujama, kiek atsiradę naujų šeimos pažįstamų, kiek tokių nebelikę… Darbas būdavo nelengvas ir ne pats įdomiausias, taigi, kad būtų bent kiek smagiau, o kartu ir miklindamas ranką stengdavausi visus sveikinimus rašyti skirtingai. Juolab kad pliekti visiems tą patį atrodė negražu. Šūsnis tokių pat senių besmegenių su kibirais ant galvų, voverių su kankorėžiais ir apiblukusių žibuoklių gaudavome ir patys. Štai kokių sveikinimų protarpiais pasitaikydavo toje krūvoje. Rašyba ir skyryba pataisyta.

Mieli giminės,
Sveiki sulaukę Šventų Velykų! Tegul šitie zuikučiai atridena Jums daug laimės, džiaugsmo ir sveikatos!
J…
P. S. Ar žinojote, kad P… nebėra? Kokią baisią pasirinko mirtį. Vajezau, vajezau, po traukiniu juk palindo. Palindo 5 d., o girdėjau, žmonės šneka, kad milicininkai dar neradę visų gabalų. Tai dar kartą linksmų švenčių!

Mieli giminaičiai,
Širdingiausiai sveikinu su Kalėdom ir Naujaisiais 1977-aisiais! Tegul Naujieji atneša Jums didelį glėbį džiaugsmo ir laimės!
J…
P. S. Dar tikriausiai nežinote, kad S… nutraukė savo gyvenimo stygą. Buvau nuėjusi pažiūrėti. Vajezau, jezau, kaip negražiai atrodė. Balta visa kaip sniegas, tik liežuvis, ale ilgiausias iškartas, mėlynas, kaip juodas beveik. Akys išsprogusios. Be akinių buvo. Tokią gerą suknelę išėjimui apsivilko. Baltą su papūstom rankovėm.

Nesigilindamas į patį tokių keistų sveikinimų pobūdį, drįsčiau spėti: jei toji gerokai jau primiršta giminaitė, net ir sakydama, kad negražu, ekstremaliomis aplinkybėmis nesąmoningai, instinktyviai vis tiek ieškojo grožio ten, kur kitas net nedrįstų apie jį pagalvoti, jai reikėjo eiti dirbti į GEP, gelbėti pasaulio.


* Kabutes šiame tekste skaitytojui palieku susidėlioti pačiam.

Gennadij Gor. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 2 / Iš rusų k. vertė Vidas Morkūnas / Genadijus Goras (Геннадий Гор, 1907–1981) – rusų prozininkas, poetas. Pirmuosius gyvenimo metus praleido kalėjime šliejosi prie oberiutų (Daniilo Charmso, Aleksandro Vvedenskio ir kitų)…

David Park. Spąstai

2020 m. Nr. 3 / Tėvas paraudusiomis akimis atsistojo, sugniaužė kumščius, atrodė, kad kiek, ir trenks. Jau žiojosi kažką sakyti, bet žodžiai taip ir ištirpo neištarti. Staiga jis pasisuko ir nužirgliojo namo.

Vidas Morkūnas: „Ilgai trunkančio ramaus dūlėjimo scenelė gali atrodyti kaip užuovėja“

2020 m. Nr. 1 / Rašytoją, vertėją Vidą Morkūną kalbina Andrius Jakučiūnas / Visos Tavo knygos, Vidai, susijusios su mirtimi, miruolyste, baigtinumu. Visose šmėžuoja baigties motyvas.

Neringa Butnoriūtė. Kaip literatūroje

2019 m. Nr. 8–9 / Vidas Morkūnas. Pakeleivingų stotys. – Vilnius: Odilė, 2019. – 119 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Olena Huseinova. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 10 / Iš ukrainiečių k. vertė Vidas Morkūnas / Olena Huseinova – ukrainiečių poetė. Baigė Nacionalinį universitetą – Kijevo Mohylos akademiją. Išleido du poezijos rinkinius.

Vidas Morkūnas. Pakeleivingų stotys

2018 m. Nr. 3 / Detales pučiamiesiems instrumentams gaminančioje įmonėje Elvyra S. trisdešimt metų vedė rytinę mankštą. Visą tą laiką ji taikė savitą metodiką, turėjusią šioje srityje…

Dovilė Kuzminskaitė. Tas šitas pasaulis

2015 m. Nr. 10 / Vidas Morkūnas. Nekropolių šviesos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 64 p.

Vidas Morkūnas. Pakeleivingų stotys

2015 m. Nr. 4 / Kai sudegė Artūras L., kažkas pasirūpino vargano jo būsto langą užtaisyti juoda plastikine plėvele. Bet pirmiau degesėje apsilankė policininkai, čionykščio laikraščio fotografas, benamiai.

Dovilė Kuzminskaitė. Ragaujant kalbą

2013 m. Nr. 10 / Vidas Morkūnas. Reportažas iš kiaušinio. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 107 p.

Vidas Morkūnas. Įsipareigoti žodžiui

2010 m. Nr. 7 / Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse / Iš mamos pasakojimų apie jaunystės potyrius atmintyje man bene giliausiai įstrigęs štai toks nutikimas. Smagiai sau čiauškėdamos ėjusios jos, kelios merginos, palauke.

Vidas Morkūnas. Du apsakymai

2010 m. Nr. 1 / Vieškelio žvyras smagiai gurgždėjo po įkaitusia sportbačių guma. Pro retus mūsų miškelio medžius – čia nei grybo, nei peteliškės, nei kokio žvėries – jau mačiau pirmuosius trobesius, kai staiga ji išpuolė į kelią ir…