Aleš Šteger. Berlynas

2012 m. Nr. 8–9

Iš slovėnų k. vertė Kristina Tamulevičiūtė

Alešas Štegeris (1973) – slovėnų poetas, prozininkas, eseistas, vertėjas ir literatūros kritikas. Debiutavęs poezijos knyga „Šachmatų žaidimas valandomis“ („Šahovnice ur“, 1995), vėliau išleido dar kelis poezijos rinkinius. Trumpų istorijų ir esė rinkinys „Berlynas“ pasirodė 2007 m. Knyga susilaukė kritikos dėmesio, buvo išversta į keletą užsienio kalbų, pagerbta įvairiais apdovanojimais, vienas jų – už geriausią slovėnišką esė rinkinį, nors abejota, ar ši kny­ga – tikrai esė. Žanro tiksliai neapibrėžia ir pats autorius, teigdamas, kad tai – jo paties iš­gyvenimai, tokie, kokius būtų galima patirti kiekviename pasaulio mieste. Taip pat ir Vilniuje.

Berlynas–Liubliana–Tokijas

Anot vieno pažįstamo portugalo, Berlynas tapo Tokijo priemiesčiu. Ber­lyniečiai, kaip ir japonai, gyvena ateitimi. Norėdamas pasimatyti su geru draugu Berlyne, turi tartis bent prieš savaitę, asmeninė savijauta susitikimo dieną yra nuspręsta kalendoriškai, o ne remiantis dienos kaprizais, kaip būdinga man. Berlynietis dažniausiai prieš tris savaites žino, kada bus geros nuotaikos, o kada ne. Didžiausias palankumo ženklas, kurio gali sulaukti at­vykėlis, yra tai, kad kas nors jo naudai pakeis planus negaišdamas, tarkime, likus kokioms 72 valandoms iki susitikimo. Giliausią pagarbą ir draugystę berlynietis išreiškia atitrūkdamas nuo suplanuotos, nuspėjamos ateities ir nerdamas į dabarties improvizacijos netikrumą. Nors mobilieji telefonai ir neišrasti Berlyne, jie neabejotinai pagrįsti berlyniečių mąstymu. Pagrindinė to, kaip sakoma, apatiškiausio iš visų Vokietijos miestų užduotis yra praneš­ti, kas kur vyksta, kodėl ir kiek minučių vėluoja, ir koreguoti smulkmeniškai sudarytus tvarkaraščius. Berlyniečius su japonais sieja ir dzenbudistiška interjerų estetika. Metro aštuoniasdešimties ūgio slovėnui, jaučiančiam lubas ant savos plikės, pripratusiam prie energijos taupymo ir gyvenimo dau­giabučių dėžutėse, erdvūs Berlyno būstai – tikra atgaiva. Bet ji trunka neil­gai, nes ją veikiai pakeičia suvaržymo jausmas, kurį tuštuma tik pagilina. Daug, nepakeliamai daug tuštumos. Berlyniečiai – tikri buvimo tuštumoje meistrai. Jei tik jie galėtų, vidurnaktį savo butuose uždarytų dykumą, pilkus stepių tyrlaukius arba ryto šydu pridengtą horizontą, besitęsiantį į atvirą jūrą. Žinoma, ne dėl vidaus dekoravimo neišmanymo, greičiau priešingai. Iš pradžių plačių Berlyno butų sienų tuštuma šalčio ir nykumos jausmais užplūsta atvykėlį. Tačiau ilgainiui supranti, kad tuštuma nesurakina vaizduo­tės, o ją išlaisvina. Staiga ruda dėmė ant lubų pradeda veikti it besikei­čiančio veido orakulas: šiandien jis atrodo lyg vėjas, rytoj turės Medūzos fizionomiją, poryt lubose šypsosis tikras angelas. Šviesos kritimas ant girgž­dančių ąžuolinių grindų atrodo gražesnis už gražiausią persišką kilimą, o į trukiai sienose – tai nematomų germanų dievų pranešimai iš Valhalos arba Franco Bekenbauerio kaklo venų pulsavimas prieš vienuolikos metrų bau­dinį. Kiekvienas kambarys pasižymi vis kitokia tuštuma ir kiekvienas savo gyventoją moko įsijautimo, interpretacijos ir gebėjimo atkreipti dėmesį į vis kitokias detales. Jeigu tradicinis japoniškas būstas detalių paskirstymu paremia netvarumo idėją ir veda akivaizdaus nuobodulio, melancholijos bei užmaršties link, tai beveik kiekviename mano aplankytame bute Berlyne yra bent viena krūvelė prie lovos, ant skalbimo mašinos, ant grindų šalia tualeto, ant valgio gaminimo stalo virtuvėje arba po batais koridoriuje. Ta krūvelė prieštarauja mano palyginimui su Japonija, paverčia jį melu. Kny­gos. Kad ir kur būtum, Berlyne visur matai ženklus, kad balta su alumi val­goma dešra niekada nebus suši, o kvietinis alus niekada netaps žaliąja senčos arbata. Knygos primena, kad Berlyno, kaip ir Tokijo, gyventojas egzis­tuoja nesibaigiančioje ateityje, bet nesiekia joje išnykti, priešingai, siekia įspausti siaurą, itin elegantišką atminimo pėdsaką viename miesto butų. Motina viltis tam beveik nepastebimam pėdsakui – tai buvimas daugiau nei dulkės, nusėdančios ant jo pakraščių, daugiau nei papilkėjęs antspaudas ant kabančių nuotraukų rėmelių, daugiau nei lipnios juostelės gabalėlis, prili­pintas ant vienos iš vonios plytelių. Tai smulkūs ženklai, jų kuklumas rei­kalauja neskubraus ir įdėmaus žvilgsnio. Tokio, kuriuo žingsniuojama sto­romis sienomis, keliaujama į šešėlinę vėjo pusę, bėgiojama tarp akmenų, vandeniu tekama vamzdynais. Pusryčiaujant mano žvilgsnis kartais nu­krypdavo į keturkampį šešėlį virš lentynos su stiklinėmis. Kokį paveikslą, nuotrauką, laikraščio iškarpą ten įžvelgė tas, kuris valgė prie to paties stalo iki man atvykstant? Vėliau ir vėl suskambus telefonui, o nepažįstamam bal­sui pasiteiravus Herr Šimabuko, Šibajo, pono Šimabukijo, ar kaip ten, iš pil­kos Malevičiaus replikos rudens vakarais mano virtuvėje pradėjo atgyti sumo kovotojų kontūrai ir japoniškų mangos komiksų herojai. Ponas Šimabukas apsilankė po mėnesio, prieš pat mano išvykimą, tarytum jo vardas būtų ry­šių tarp Japonijos ir Berlyno metafora. Pusrūsyje Neue Nationalgalerie įsi­stebeilijau į vaizdo įrašą apie asmenį, kuris mano berlynietiškame bute virš lovos esančioje geltonoje dėmėje turėjo atpažinti visai kitas sąsajas. Šima­bukas iš pajūrio miesto Akashi Tokijo traukiniu įveikė daugiau nei šimtą kilometrų, norėdamas išvesti pasivaikščioti aštuonkojį, kurį dar tą patį rytą Pagavo kartu su vietiniais žvejais. Važiuodami Šiba ir aštuonkojis apžiūrėjo tolumoje dunksančius šventojo Fuji kalno kontūrus. Atvykęs į Tokiją, Šima­bukas užtempė ant vežimėlio šaldymo dėžę, kurioje gabeno gyvų čiuptuvėlių sukinį, saugiai įkurdintą inde su vandeniu. Jis vis ištraukdavo aštuonkojį iš dėžės ir rodydavo jam Tokijo priemiesčius, pažindino jį su praeiviais, taksistu ir žuvų pardavėjais Tokijo turguose, o vėliau su lagaminėliu, kuriame buvo aštuonkojis, jis ir vėl įveikė visą kelią iki kranto, ant kurio buvo išplautas gyvūnas, ir paleido jį į laisvę. Gražiausia filmo scena buvo ta, kurioje šimabukas pažindino savo aštuonkojį su kitais aštuonkojais iš Tokijo turgaviečių – pirmajam tai buvo tik ekskursija, o visų kitų valandos jau buvo suskaičiuotos, ir jie tą pačią dieną baigs vienoje iš Tokijo lėkščių. Ir staiga aš suvokiau, kieno čiuptuvėlių, limpančių prie išgelbėtojo rankų, šiam juos paleidžiant į jūrą, paveikslas turėjo kaboti mano virtuvėje, keturkampėje tuštumoje virš lentynos su stiklinėmis. Apie ją tąkart fantazavau lygiai taip pat, kaip kad dabar, po išvykimo iš Berlyno prabėgus mėnesiams, apie visai tuos pačius dalykus tikriausiai fantazuoja kažkas visai nepažįstamas, kaip tik dabar, kai suskamba telefonas ir nepažįstamas balsas teiraujasi Herr Štegerio, pono Stigeli, Stajger ar kažkaip panašiai. Kas žino, kur nukeliavo Šimabuko aštuonkojis. Jei jis ilgai negulėtų toje pačioje vietoje, galbūt per sieną atplauktų pas mane. Kartu su Šimabuku, brėždami ašį Berlynas–Liubliana–Tokijas, kurtume svajoklių paktą, tuščių sienų mylėtojų ir neišmatuo­jamų galybių sąjungą neįkyriai, beveik nematomai giminystei.

Kepyklos ir vaistinės

Laikraštyje „Berliner Zeitung“ perskaitau kvizo, skirto patikrinti žinias apie Berlyną, atsakymą. Miesto upių pavadinimai (skamba, it būčiau ne savo vėžiose) yra Spree, Wuhle, Panke. Rudis Dučkė 1968 m. kovo 11 d. važiavo dviračiu, kai į jį šovė Jozefas Ervinas Bachmanas. Kasmet Berlyne susi­tuokia 12 569 ir išsiskiria 10 245 poros. Miesto skolos siekia 62 milijardus eurų. Oficialiai Berlyne registruoti 3 339 436 gyventojai kas dieną suvalgo 25 tonas kebabų, o tai nėra daug, lyginant su 55 tonomis išmatų, kurias šu­nys kasdien palieka Berlyno gatvėse. JWT reiškia janz weit draussen, pasau­lio krašte. Ir, pabaigai, populiarus vokiškas posakis: lebe glücklich, lebe froh, wie der Mops im Paletot – „gyvenk laimingai, gyvenk gerai it mopsas, mie­gantis saldžiai“. Bet kvizas nepamini svarbiausio. To, kad Berlynas – kepyk­lų miestas. Gatvėms, kuriose atsitiktinai nėra nė vienos kepyklos, reikėtų laikinai atimti pavadinimus ir sujungti su tomis, kuriose šiltas miltų ir sviesto kvapas sklinda pro kas antras duris ir kuriose traškūs pusmėnuliai skelbia kažkokią godžią pranašystę. Storulė Berta, įsispraudusi į griežtą pardavėjos uniformą, mane nužvelgia truputį pašaipiai. Mano slovėniškas akcentas jai akivaizdžiai skamba it vokiečių kalba su neiškepusios tešlos gurinėliu apdegusioje duonos plutoje. Pardavėjos išraiška leidžia suprasti, kad nepriimtina bandelę vadinti Semmel, nes čia ji vadinama Schrippe, o spurgą – Krapfen, nes čia paplitęs kitas žodis – Pfannkuchen. Liuteris, kaip ir pridera katalikiškų karnavalų vyrukams, išplūdo Berlyno spurgas, nebekraujuojančias marmeladu. Čia spurgos įdarytos šokoladu, saldžia varške, marcipanais ir aplietos storu cukriniu glajumi. Kvize paminima, kad tipiškas berlynietis jų suvalgo apie 80 kilogramų, bet šis duomuo manęs negelbėja Bertos akyse, vertinančiose ir kokybę. Išėjęs iš kepyklos, atsiduodu gimtajai kalbai, kuri sukeičia raides ir kepyklą paverčia gydykla. Ir tikrai, Olivaer Platz vaistinės šmėžuoja už kiekvienos kepyklos kampo. Tabletės ir milteliai, | tepalai ir tinktūros nesąmoningai tampa rageliais ir duonelėmis, tortais tf bandelėmis. Lyg persivalgiusiam miestui taip dažnai reikėtų klizmos. O tuo metu, kai lentynėlių panašumas į kepyklų vitrinas be paliovos stiprėja ir čia pat silpsta dėl plakatų su besišypsančiais klientais, reklaminių aspirino dėžučių ir dideliame vitrinos lange išrikiuotų nėštumo testų, vaistinės išsaugojo ir beveik nesikeičiantį išorinį panašumą. Šios įstaigos, kaip ir jų prekių pasiūla, yra atskirtos nuo laiko tėkmės. Jos – amžinybės parduotuvės, o kepyklos plačioje šio miesto peristaltikoje susiduria su nesiliaujamo laiko tėkme. Raudoni statybvietes žymintys kaspinai, pneumatinių plaktukų kaukšėjimas, skubotas asfalto gręžimas ir vasario lietuje išrikiuoti vamzdžiai rodo. kaip šis miestas rūpinasi nepriekaištingu urbanistiniu virškinimu. Berlynas blaškosi tarp chroniškos spūsties ir maisto trūkumo. Jo negali bent patenkinamai (kitaip tariant, taip, kad pasitenkintų dauguma) pasotinti net stambios Bertos rankos, kurios lėtėdamos baigia šios dienos darbą, iš vitrinų šluotele nubraukia trupinius ir grūdus, kurie, it saujelė dar nepažįstamo miesto panašumų, pasimetusių tarp dienos ir nakties, nubyrėjo nuo par­duotų. greičiausiai jau suvirškintų bandelių. Manęs negelbėjo Bertos rankos ieškant saldėsių, tačiau padėjo kitos – turko – rankos kitame Olivaer Platz gale. ten, kurlink rodė Bertos pusmėnuliai. Šios rankos į maišelį tarp salotlapių ir petražolių atsargiai kiša dėžutę, į kurią surikiavo lukumo gabalėlius, it šie būtų pagaminti iš paties trapiausio stiklo. Greitai bus pavasaris, – išmintingai taria turkas ir pasiglosto pagurklį. Berlyne, imigrantų mieste, abu esame užsieniečiai. Tai vienija lyg pasaulinė katastrofa. Turkas paklau­sia, ar norėčiau arbatos. Jo žmona irgi mėgsta saldžiai, todėl jis pardavinėja ne tik vaisius ir daržoves, bet ir tulumbą, chalvą, baklavą bei lukumą. Už ilgo prekystalio jam labai nuobodu, todėl tik ir laukia, kada galės paplepėti su pirkėju. Arba bent patylėti su juo. Juk tylėjimas dviese kitoks nei vienatvė­je. Baigęs apsipirkinėti, dar užsuku į prekybos centrą kitoje gatvės pusėje. Tarp lentynų įsispraudę narkomanai skaičiuoja centus ir lėtai virpančiais žodžiais tariasi dėl pirkinių, kol galiausiai nusprendžia pasiimti didelį koka­kolos ir paketą sumuštinių. Mūsų žvilgsniai akimirkai susitinka tarp pri­krautų, siaurais praėjimais atskirtų lentynų ir tuoj pat išsiskiria nukrypda­mi žemyn it susigėdę ar sutrikę. Kasininkė Olga, kuri dėl savo ne mažiau nei Bertos įprasto vardo turi likti neįvardyta, lėtai išmuša čekį ir ištiesia baltą delną lyg norėdama pakišti jį po vandens srovele ir nusiprausti, o ant jo kas­kadomis pažyra grašiai iš vieno narkomano kumščio. Kasininkė žino, kad bus lygiai, kaip visada, bet dėl visa ko perskaičiuoja monetas. Narkomanai, norėdami atsipūsti, pirko kokakolos ir sumuštinių. Aš, vedinas to paties tiks­lo, be duonos su saulėgrąžomis, salotų, petražolių ir lukumo, nusiperku bu­telį itališko vyno. Poilsis suvienija. Šią akimirką į tankų ryšių ir giminystės pluoštą įsibrauna prisiminimas, iš kur atvykau. Lyg nematomas, be garso per smulkias į vėrinį jungiamas sėklas tempiamas siūlelis, gatve eina vaikas su ūsais, juodu flomasteriu nupieštais virš lūpų. Vienintelė tos dienos kaukė šiame dideliame mieste man primena, kad Ptujuje šiuo metu kaip tik laido­ja nuo persivalgymo mirusį poną Ilgių Smilgių. O gal velionis buvo ponia?

Sekantis, prašom

Kiekvienas, sėdėdamas pirmajame į vakarus važiuojančio S-Bahno vagone, Tiergarteno stotyje išvys didžiulę šešiajuostę Birželio 17-osios gatvę – lyg vykdydama įsakymą, ji kerta visą miestą ir išnyksta po šio keliais. Kadaise tai buvo plačiausia Berlyno gatvė Allee nach Berlin, 1933 metais tapusi Reicho sostinės Rytų–Vakarų ašimi. Birželio septynioliktosios vardą jai davė 1953 metais nuslopintos Vokietijos Demokratinės Respublikos sostinės gyventojų demonstracijos prieš savo valdžią. Alėją slegia stiprūs ketaus žibin­tai. Tai viskas, kas liko iš fiurerio architekto Alberto Špejerio ir jo reformos, siekusios paversti Berlyną pasaulio sostine Germanįja. Šiandien marmuras’ kadaise dengęs Špejerio sukurtus Hitlerio valdžios rūmus, puošia sovietų pergalės Treptove atminimui skirtos skulptūros sparnus ir iškilaus sovie­tams pašvęsto paminklo Tiergartene arkas. Gatvės žibintai akivaizdžiai nie­kam netrukdė. Iš paukščio skrydžio gatvės ašis atrodo lyg vaiko kojas apraizgiusi guminė juostelė, per kurią mes, dar vaikigaliai, šokinėdavome. Ką tik ją peršokęs prie kitos figūros – prie paminklo nužudytiems žydams – suakmenėjau. Dvigubas plytų pėdsakas asfalte, pora vaikiškų pirštų, istori­jos sankirtoje iškeltų lyg klausimas, iššoka iš upės, pakyla laiptais prieš Reichstagą, sumišusiai, lyg vadovautųsi išsilaisvinimo kovų bei derybų logi­ka, nušuoliuoja į gatvės vidurį ir peršoka ant šaligatvio. Lyg sieną būtų ne nugriovę, o nugramzdinę į žemę. Kurį laiką stovėjau Vakarų Europoje, pas­kui pėdos pakilo nuo grindinio ir į kilpą surišo praeitį, dėmesingumą ir žai­dimą, lyg būtų peršokusios ištisus keturis dešimtmečius. Sekdamas Berlyno sienos pėdsakais, peršokau į Rytus, kur it koks Peteris Šlemilis vos neįkritau užkliuvęs už savo šešėlio. Kur? Galbūt į pilką dėmę, kuri miesto planuose, kabančiuose požeminėse vakarinio Berlyno stotyse, žymi rytinius rajonus. Bet aš mieliau renkuosi autobusą nei važiavimą metro arba S-Bahnu. Kai vieną vakarą su kolege rašytoja išlipame šalia Kaiserdammo, ji atsisuka į Birželio 17-osios gatvę, kur debesys balandžio vakaro spalvomis gražina Siegessaule su auksine Elze. Devintajame dešimtmetyje čia vaikščiojau be­veik kiekvieną dieną, sako kolegė, ir tik 1989-aisiais įsistebeilijau į didelį raudonų plytų rotušės pastatą, kuris įkaista vakaro šviesoje, ten, rytuose. Lygiai toks pat ryškus jis stovėjo ir prieš dvidešimt metų, bet tada jo nepastebėjau, nes dar nebuvo patekęs į mano hemisferą. Siena skiria ne tik tai, ką galime ir ko negalime matyti, ji skiria ir tai, ką norime matyti ir ko ne. Truputį vėliau, kaip ir visi laukiantieji, priėjau prie raudonos linijos ant banko grindų. Jaučiu malonumą, kai nestoviu už jos kaip už barjero. Abiem kojom atsistoju tiesiai ant linijos ir sulaikau kvapą, kaip tą nerimo ir susi­kaupimo prisodrintą akimirką vaikystėje, ruošdamasis šuoliui. Kai išgirstu: sekantis, prašom, mano kojos ir vėl susipainioja, o raudonas kaspinas prilimpa prie kulno – nenorime vienas kito paleisti.