Vaiva Grainytė. Sraigtiniai laiptai

2023 m. Nr. 12

Mama mergaitei duoda lagaminą su vinilinėmis plokštelėmis ir prigrasina, kad gali groti visus vinilus, išskyrus žaliąjį. Dukra, likusi namuose viena, pirmu taikymu užsileidžia uždraustąją plokštelę ir dūksta pagal smagią ir baugią dainą apie žalias pirštines. Mama iš darbo pareina tik su viena ranka. Abi žiūri televizorių, vienarankis apkabinimas ne toks patogus. Kitą rytą mama išbučiuodama mergaitę perspėja negroti žaliojo vinilo, dukrelė pažada klausyti. Ji vėl sulaužo pažadą ir šoka namuose pagal žaliojo melodijas. Vakare mama sugrįžta jau be abiejų rankų. Mergaitė maitina mamą sausainiais, o ryte – meiliai valgydina per pusryčius. Išeidama į darbą mama primena neliesti žaliosios plokštelės, vaikas kartoja paklusnumo pažadą. Priesaika ir vėl sulaužoma, o vakare telefonu paskambinęs daugiabučio budėtojas kviečia mergaitę nusileisti žemyn pasitikti mamos. Mamą randa gulinčią laiptinėje: be rankų ir be kojų. Moteris prieš mirdama prašo dukters prisiekti niekada nedėvėti žalių pirštinių. Šioji prisiekia. Kaip galima nuspėti, pirštinės nusiperkamos iš karto, mamos kūnui nė nespėjus atvėsti karste.

Klebero Mendoços Filho filmukas, kurį čia atpasakojau – smulkus distrakcinės kilmės posūkis, bandant eskizuoti mintis bei galimas šios esė temas. Visos jos atrodo pernelyg paikos arba neadekvačios, turint galvoje ūmėjančius neapykantos ir agresijos frontus, karų naujienas ir vis aštrėjančią nuomonių atskirtį.

Štai, išbraukiau gerą sprindį teksto – vaizdžiai aprašiau sekamų Gazos Ruožo ir Izraelio kanalų informacinę prarają bei skirtingose fronto pusėse gyvenančių pažįstamų mažesne praraja pasižymintį žvilgsnį, kupiną siaubo ir atjautos. Ištryniau sakinį apie užsitęsusią, alinančią Ukrainos kovą ir pokyčius JAV politikoje. (Kitas pastraipas net neužrašytas subombardavau mintyse, nes pasirodė pernelyg asmeniškos.)

Kol pasirodys šis tekstas, viskas pasikeis dar kelis kartus. Atrodo, nenustebintų naujas teroro aktas, perversmas, dar nuožmesnis genocido frontas (kuris? – jų keli), naujas karinis konfliktas, atominio ginklo išsipildymas, stichinė nelaimė, ekologinis nusikaltimas ar pasaulinio masto kibernetinė ataka arba… (įrašyk pati).

Vis dažniau sąmoningai, valios pastangomis stengiuosi laikyti telefoną su iššokančiais priminimais ir prenumeruojamomis naujienomis toliau nuo savęs, vis dažniau pasitelkiu „unfollow“, „mute“ arba „cancel subscription“ funkcijas, pasilikdama vieną arba du kanalus su dozuota naršymo disciplina.

Disciplina

Ankstyvą lapkričio rytą eidama į treniruotę stabteliu Bernardinų kapinėse: balandžių būrys lesa kažin kokį proteininės vertės turintį žvyrą, o diktatoriška kuosa nuo antkapių varto žvakių tarą – šalina Visų Šventųjų dienos paveldą. Stiklinis žvakės „futliaras“ ridenasi akmeniniu grindiniu aidžiai barškėdamas, pabaidydamas balandžius. Sporto klube garsiai kala energingas bytas, beveik visi lankytojai su ausinukais – individualizmo ir / arba nepakantumo garsiniam fonui deklaracija. Mėsingi, lyg jaučiai raumeningi vyrai kilnoja svarmenis, mina vietoje stovinčius dviračius, lipa mechaniniais, niekada nesibaigiančiais, save nepertraukiamai atryjančiais laiptais: „Yes, there are two paths you can go by, but in the long run / There’s still time to change the road you’re on“, – patinka įsivaizduoti, jog bent vieno jais lipančiojo ausyse groja „Led Zeppelinų“ „Strairway to Heaven“.

Kalanetikos trenerė Marina lyg koks naftos siurblys pumpuoja gerą nuotaiką moterų pilnoje salėje: „Opa opa, opapa / Maladec, Rimantė / Malačius, Aušra.“ Priešingoje pasaulio pusėje, Kalifornijoje, jos kolegė, stangri lesbietė Sintija po kiekvieno pasitempimo savo nuotolinių treniruočių prenumeratorius apgaubia „Wow, this was awesome, you’ve been gorgeous“ komplimentais. Darydama tikras, nuotolines ir įsivaizduojamas mankštas vilkiu buvusio vaikino marškinėliais – medvilninis išsiskyrimo paveldas. Dabar, rašant šias eilutes, kažkas aukštu žemiau pradėjo skambinti pianinu.

O gal tiesiog svarbu turėti asmenines ribas? Vis mažiau noriu atsitiktiniams žmonėms pasakoti apie save, vidines melodijas paversti viešomis. Tačiau turiu sukaupusi įvairią, ne tokią privačią, gastrolinių LP kolekciją. Tai gal keletą gabaliukų iš tų plokštelių čia, kiek tilpsim, ir pagrosiu?..

Tiesa, užvakar valgiau cepelinus su plėšytos kuosos įdaru.

A pusė: balandis Buenos Airėse

Buenos Airėse, bent jau balandžio mėnesį, gatvės buvo pilnos rusiškai kalbančių nėščiųjų, o buvusio teatro patalpose įsikūrusio vieno įspūdingiausių pasaulio knygynų „El Ateneo Grand Splendid“ pirmosiose eilėse švietė išstatytos buvusių sovietinės ir esamos imperijos diktatorių biografijos. Pasak knygyno pardavėjų – karas Ukrainoje prikėlė susidomėjimą, tad geras biznis leidybos pampose.

Vaikų žaidimų aikštelėje netoli Rikoletos rajono – baltapūkinio gymio mergaitė karstosi prižiūrima tėvo: pasak vyro, pabėgo vasarį, čia „geras klimatas“ ir „draugiški žmonės“ (verčiu iš rusų k.). Argentina svetingai atvėrusi duris šios šalies bėgliams bei naujagimiams – pilietybė ir pasas gaunami vos sugijus Cezario pjūviui.

Su vietine poete ir jos partneriu, lakaniškosios krypties psichoanalitiku, apsigynusiu disertaciją Prancūzijoje, einame į pogrindinės muzikos koncertą. Vakarėlio metu paaiškėja, jog su mūsų politinėmis pažiūromis – kaip ir su metų laikais: naujieji bičiuliai, sakydami „šią vasarą“, omeny turi žiemos mėnesius, o kai sako „žiema“, reik persukti protą birželio link. Remiantis šiuo aukštyn kojomis veikiančiu kalendoriumi, ta pačia kryptimi rodo ir jų pietų amerikietiškasis pasaulio matymas: karą Ukrainoje sukėlė JAV, Kinija yra puiki, o Rusijoje gražūs prospektai su daug geros literatūros. Rydama sukilusias emocijas pravedu istorijos pamoką iš gimtosios geopolitinės varpinės, o porelė išdėsto savo versiją apie amerikiečių remtas kruvinas diktatūras su trumpa reziumė – visa, kas yra ne Amerika, yra jų draugai.

Gyvai patiriu, jog gyvenu ne tik kitų geografinių realijų pusrutulyje, bet ir nesu pakankamai išlavinusi įtaigios argumentacinės laikysenos ar pusiausvyros, liudijant žiemos ir vasaros priešybių akistatą.

B pusė: vasara, Azija

Naktį atmintis ima atrajoti atskirus, nesusijusius žodžius, tokius kaip „priešingai“, „kelnės“, „širdis“, „Vokietija“, „mėsa“. Negalėdama užmigti, mandariniškai skaičiuoju iki dešimties – apsireiškia trylikos metų senumo vaiduokliai iš gyvenimo Pekine ir kinų kalbos studijų laikų. Laiko juostų painiava pirmąsias dienas veja į naktinio Taipėjaus gatves: mano, naktibaldos, pėdsakai pilni prakaito balučių, lipnus drėgnas karštis čia nekrenta ir sutemus. Įsitaisiusi ant šventyklos laiptų ragauju suanglėjusios senutės, gatvės kepėjos, dažytojo teptuku prieskoniais užlakuotų sraigių.

Stabtelėjusi kitame naktinio turgaus gale iš virto grybų dumblo pagaliukais žvejoju žalių kepenų konsistencijos legendinį dvokųjį tofu – jo kvapą pajutus už pusės kilometro nesunku pradėti bloguoti. Bet čia gal nusiteikimo klausimas: persitarus su juslėmis, arba tiesiog turint dominuojantį smalsumo inkstą, gaunamas raktas į gurmanišką senosios civilizacijos bakterijų ir fermentacinių procesų pasaulį.

Nemigos tęsinys vyksta visą parą veikiančioje pėdų masažo klinikoje. Jauni ir seni „či“ energijos meridianų ekspertai miega antrajame patalpos aukšte ir greitai išsibudinę eina masažuoti klientės pėdų, aktyvinti kepenų–inkstų–tulžies magistralės. Toje pačioje patalpoje vyksta ir loterija: pinigai, pinigams, pinigų, 24/7. Rugpjūtis – mirusiųjų mėnuo, apeigos daoistų šventyklose irgi vyksta nepertraukiamai, nuolatos. Taivano mirusieji turėtų būti labai malonūs, nes tarp visų gyvųjų nesu sutikusi geresnių, jautresnių, atidesnių ir švelnesnių žmonių nei šioje skirtingų kultūrų kryžkeles menančioje šalyje. (O gal toks įspūdis – likimo loterijos dalis?)

Po emociškai klampios darbo dienos, palydėta vietinės architektės, dalyvauju mokymuose, kaip bendrauti su dievais, – viskas vyksta vidurnaktį, visą parą veikiančioje daoistinėje koplytėlėje, kur lankytojai gali bet kada ateiti patarimo. Priklaupiu ir, kaip liepiama, žiūrėdama į spalvotas dievukų figūrėles mintyse prisistatau. Tuomet teiraujuosi, ar galiu užduoti klausimą, ir metu medinius „mėnulio ragelius“, spėjimams skirtus „poe“. Tam tikra „kauliukų“ kombinacija reiškia „taip“ arba „ne“, metimas kartojamas tris kartus. Gavusi „taip“ išvestinę, einu prie „šašlykinės“ – dėžės su iešmais, kiekvieno jų smaigalio apačioje – numeriukas. Tada grįžtu prie spalvingojo altorėlio: metu mėnuliukus, prašydama patikslinimo, ar čia tikrai tas atsakymas. Ir vėl išlošusi „taip“, iš stalčiuko traukiu iešmo numerį atitinkantį lapelį su hieroglifų stulpeliu.

Eilučių įvaizdžiai tokie klampūs, kad tarp manęs ir ritualo tarpininkaujanti Lydia turi pasitelkti ant pavadėlio koplytėlėj pririštą žodynėlį – senosios poezijos reikšmes išlojantį pagalbininką, teisingų interpretacijų sargą. Ten suprantamesne kalba paaiškinama stulpelio reikšmė. Išvertus keblią tigro ir drakono susilydymo mįslę į šiuolaikinę kalbą, gaunu aiškų patarimą: mažiau galvoti, būti tėkmėje. O Lydia, atlikusi savo seansą, gauna atvirkštinį komentarą – jai patariama labiau struktūruoti ir planuoti ateitį, neatsipalaiduoti.

Iš to, ką apie politinę šalies situaciją papasakoja merginos brolis žurnalistas, atrodo, jog šį patarimą galima taikyti daugumai Taivano gyventojų, pasikliaujančių šiandiena, nepaisant realiai suprantamos, bet kurią minutę iš Kinijos galinčios užgriūti grėsmės. Jų močiutė, gyvenanti nostalgijos miglose, struktūruoja dėmesį nekantriai laukdama rytojaus – tikisi pati pamatyti didžiosios Kinijos atėjimą. Viskas kažkur girdėta, realybės persikloja – Taipėjaus prekybos centruose lietuviški saldainiai, šokoladukai, alus, gira.

Posūkis

Alaus gaudavo garsusis dramblys Tomas, Edinburgo kunigaikštį Alfredą lydėjęs kelionėse aplink pasaulį. Nepalo valdovo dovanotas įspūdingas gyvūnas, įkūnijantis trisdešimties vyrų galią, Australijoje, Šri Lankoje bei Naujojoje Zelandijoje ne kartą prisidėjo prie talkos statant laivus ar tampant akmenis. Princo Tomo dramatišką gyvenimą liudijantis skeletas atgulė Trejybės koledžo zoologijos muziejuje Dubline. Muziejuko darbuotojai, jaunieji zoologijos studentai, draugiškai priima keltiškųjų evangelijų turistus, atklydusius iš istorinės „Trinity“ bibliotekos bei suskaitmenintų krikščioniškojo paveldo šedevrų, Kelų knygos, turo. Rodo ryte koledžo teritorijoje rastas kažin kokias lervas, siūlo mikroskopą, pasakoja apie karališkojo dramblio amžininkę – liūtę, skeletą, atkeliavusį iš Dublino zoologijos sodo: ta dviejų kambarių ekspozicija kartu yra ir XIX–XX a. zoologinis kapinynas.

Jameso Joyce’o muziejus panašiai nutriušęs ir keistas. Rašytojo senelių portretai, nudėvėta pikantiška knyga apie James’o dukrą, pasaulinės leidybos ir „Uliso“ vertimų žemėlapiai, labai mėgėjiškos fotografijos su vyresnio amžiaus pusnuogėmis moterimis – kažin kokios kompozicijos „Dubliniečių“ motyvais, mokinukų ekskursijos (tokių metų turbūt skaičiau „Čičinsko dvarą“ ir „Irkos tragediją“, jie – klausosi apie pasąmonės srautą, Bloomsday). Vaikai maždaug devynerių, panašaus amžiaus kaip ta mergaitė iš filmo apie uždraustąjį vinilą. Mano amžiaus draugai, turintys vaikų, turbūt sunkiai galėtų tapti draudžiančiosios mamos prototipais: mūsų karta, o gal labiau mano aplinkos rato žmonės, atrodo sąmoningesni, geriau išlavinto emocinio intelekto, ryšį su atžalomis dažniau kuriantys ir grindžiantys draugyste, kantrybe, o ne galios santykiu, bauginimais ar nebyliais įsakais. Įsivaizduoju, jog prieš įteikdami lagaminėlį su vinilais nuosekliai paaiškintų, kodėl negalima – nereikėtų – groti žaliosios plokštelės. O jeigu vis dėlto ji būtų paleista, nuo to niekas neprarastų galūnių ir nemirtų – tiesiogine ir perkeltine prasme. (Nebent kuosa, sunaudota esė gamybai – plėšytos pastraipos, susuktos į minčių cepeliną?)

Vis galvoju apie tą kuosą, vartančią žvakes, – nuo Kalėdų dienos ims vis ilgėti, vis mažiau ir mažiau išorėje reikės pagalbinių šviesos šaltinių. O dėl vidinės šviesos palaikymo – padėti gali disciplina ir atkaklus, sąmoningas lipimas dangop. Ir savo vidinių vinilų grojimas tiems, kam iš tikrųjų tu rūpi.