literatūros žurnalas

Vytautas Juršėnas. Kelionių vyliai: Brazilija

2020 m. Nr. 7

Kartais, kūnui rasojant tarp nematomų karantino sienų, mintimis grįžtu į Rio: rodos, sėdim kambary kelioliktam aukšte Botafogo rajone, ne, verčiau persikraustom į balkoną, geriam sultis, iš vienos pusės mums vypso Cukraus Galvos kalnas, iš kitos rūpestingai prižiūri irgi aukštybėse įkurdintas Kristus Atpirkėjas. Galbūt tai jau vakaras, tada būtinai lyja ir žaibuoja, bet tiks ir rytas, netgi tas įsimintinas, kai stabtelėjom atsigauti po nemielai pasibaigusio rytinio bloco. Rio po monotoniškai urbanistinio, lygesnio San Paulo – dailybė, apkaišyta gamta, kupina iškilumų, it švenčianti Jonines; o atvykus tiesiai iš ilgos, dar tos šiek tiek padoresnės pernykštės lietuviškos žiemos – čia taip maloniai šilta, net tada, kai pliaupia ir pučia. Brazilija vylinga, bet pavojinga, kišau sau į galvą gerokai iki kelionės, mintinai dėmėdamasis visus gyvus ir internetinius patarimus, kaip saugotis, ir žadindamas juos tą pačią akimirką, kai pakirstu ilgiausiam savo gyvenimo skrydy, naktį, žvaigždelėms šviečiant ne danguje, o ant žemės: štai praslenka Belo Orizontė, toks nedidelis prieš San Paulo žybsniją, į kurią ir leidžiamės. Spingsi ne visos, o tik spalvotesnės ir padrikesnės, tik vėliau pastebėsiu, kad tai būdinga faveloms.

Papildomai paskatintas automatais ginkluotos vokiečių oro uosto apsaugos, apieškojusios mano bagažą, bandau atrodyti jei ir svetimšaliu, tai nors apsiuosčiusiu: visur traukiu tiesiai, be abejonių, ilgų stabčiojimų ir išdavikiškų žiopsojimų, telefoną laikau gilutėliai, fotoaparatą skubiai ištraukiu tik ten, kur aplink tuščia, ir po nuotraukos tuoj pat grūdu atgal kuprinės gilumon. Po keliolikos minučių tokių mankštų, o dar tįsiant du bagažu, kūnas pasako nebepajėgsiąs vėdintis sausai, ir daugelį iš lietuviško vasario atsivežtų drabužių tenka nusitraukti. Mano planus palikti daiktus pas draugus ir nusiprausti po jau reikalingu dušu sujaukia klastingas metro, tais pačiais bėgiais važinėjantis ir pirmyn, ir atgal (kai gretimi tuo tarpu tušti), svarbiausia – retai, todėl susitikti su draugais tenka San Paulo lietuvių mišiose, kur atsibruku apsikrovęs, susitaršęs ir prakaituotas – toks ir išeisiu ant pakylos, pakviestas kunigo kaip garbus svetimšalis. Vis dėlto čia jau pamatau savus veidus, įtampa slopsta, plaučiai po truputį ima priprasti prie labiau atsipalaidavusio, pietamerikietiško ritmo. Greta skverely su lietuviška skulptūra senukai žaidžia šachmatais, o mišiose atviromis durimis, kad būtų vėsiau, – giesmės iš įdomiomis, tik diasporai atleistinomis klaidomis pripildytų giesmynų.

San Paulas – didžiausias Pietų pusrutulio miestas; penketu metų anksčiau buvau didžiausiame Šiaurės pusrutulio (ir, žinoma, Žemėje) atitikmeny, ir negaliu nustoti galvoti apie jų skirtumus; itin apibrėžtas, surikiuotas ir netvarkos nepakenčiąs kone dvigubai didesnio Tokijo mechanizmas prieš šį chaotišką triukšmų, spalvų, architektūrinės, regis, savieigos, turtinės nelygybės ir rasinių skirtumų sklidiną korį; keista žinant, kad tokios skirtingos šalys palaiko gana tvirtus ryšius – Japonija yra vežusis nemažai brazilų darbininkų, o Brazilijoj – nemenka japonų išeivių bendruomenė. Su šalimi pažindinuosi palengva, pradėdamas nuo lietuvių – draugų, su kuriais čia atkeliavom (tik skirtingu metu), tuomet jų klientų ir pažįstamų. Draugai renka ir bendrina lietuvių paveldą užsienyje. Kartu su jais bei vyresniais vietiniais – o kiek jų povyzose įmatau egzodo, netgi tarpukario dvasios! – pavalgom gretimam savitarnos „mokėk už tai, ką įsidėjai“ restoranėly, vėliau, padedant dar vienam lietuvių draugui, kalbančiam angliškai, turinčiam sunkiosios muzikos klausytojo įvaizdį ir gražią pavardę Kerbielaitė, taip pat žalius marškinėlius su ledo ritulininko pavarde „Gaidauskas“ (nė vienos jų jam nekomentuojam), nufilmuojam draugų reportažą jų puslapiui, o tada jie mane nusiveda gilyn, pro apartamentus, pavadintus „Edificio Kaunas“, kažkur gilyn į miestą. Taip visą dieną ir prapūkščiu su daiktais – vykti pasidėti neapsimoka, miestas didžiulis, karštas, ir belieka dėkoti viešpačiui už tai, kad į kondicionavimą čia žiūrima rimtai. Ieškodami lietuvių pėdsakų užsukam į imigracijos muziejų, kur, keista, ant milžiniškos pavardžių sienos terandam latvišką, ne lietuvišką, paskui lendam į mažesnį, Lazario Segalo muziejų, sekam pieštuko linijas, potėpius, atpažįstame senąjį Vilnių. Vakarėjant mus užklumpa audra – kildamas iš metro užčiuopiu drėgmę ant turėklų. Kažkas ne taip, – sakau draugams, ir netrukus eskalatorius mus įveža į ją, gaivią, siautulingą, o atgal smukti, kol nepakilom į patį viršų, nėra kaip. Vėl laukiam metro, šįsyk karnavališkai pasipuošusių – itin dažni indėniški motyvai bei trumpi sijonėliai vaikinams – minioj, čia balsingai šnekamasi, kvatojama, du vyrukai palei sieną bučiuojasi, o tu svarstai, ar šioje minioje saugu, ar nelabai.

Tačiau San Paule jokių blogų nuotykių nepatiriam, jei neskaitysim kasdien imančios pilti liūties. Net ir pirmąjį vakarą, po to, kai iš „Edificio Italia“ dangoraižio viršūnės apžvelgiam plytintį miestą, kurį palyginu su begalinėm Fabijoniškėm, žaibus virš jo ir tolimą kalvotą liniją, vienintelę neurbanistinę peizažo detalę, prasilenkiam su didžiule karnavalo dalyvių minia, jau tamsu, justi apsvaigimas, kyšoma nuogybių – su šiuo vyksmu lyginant, margiausios eitynės Lietuvoje, LGBT, atrodo menkutis ir kuklus pasivaikščiojimas.

O mūsų pasivaikščiojimai visai nemenki, tiesa, atstumu. Lankytoje „Vila Prudente“ pasimatėme su lietuviais, o kitam žaliosios, antros metro linijos gale, „Vila Madalenoj“, apžiūrinėjam Betmeno alėjos grafičius, čia it balandžių pilna instagramininkų, lesiojančių vaizdus, vakarojame Ibirapueros parke, užkandžiaujam rodizio, vietoje, kur sumokama iš anksto, o tada pro šalį nešiojamas maistas, kurio imi kiek nori, kol pastebi, kad to, ko norėtum labiausiai, atnešama retai. Apžiūrinėjam Se katedros rajoną su nemokama ekskursija – gidai čia dirba po du, štai ir pas mus – viena pasakoja, antroji saugo grupę nuo pinigų prašinėtojų ar meistriškai užkalba dantį perrėkti pasakojimą sumaniusiems praeiviams, t. y. greta pavėsy įsitaisiusiems vietiniams. San Paulas pilnas neturto, o dar tiksliau – kolosalių pajamų skirtumų: pastatų pasienius nugulę benamiai, virš jų balkonuose vyksta triukšmingi vakarėliai, dar aukščiau virš galvų zuja sraigtasparniai, miestas šių turi daugiausia pasauly, turtingieji jais skraidina vaikus į mokyklą. Mintis apie finansus gilina gatvėje įrengta švieslentė, kurioje nuolat keičiasi skaičius, kiek brazilai šiemet jau sumokėjo mokesčių. Benamiai įsitaisę ir miesto meno muziejaus, Chateaubriand, šešėly, netoli rimtos muziejaus apsaugos, ir salėse, besisukinėdami tarp El Greco, Boscho ar Degas paveikslų, faktiškai tipename virš žmonių ir jų palapinaičių (kažin kaip tai pakeistų potyrius, jei grindys būtų permatomos). Pats pastatas atrodo šiurstelėjęs ir visai tinka prie nutrinto blizgesio Avenidos Paulistos, kadaise vienos prašmatniausių pasaulio gatvių, o dabar, bent man, įspūdingesnės žvelgiant iš tolumos – ją miesto paveiksle žymi aukšta antenų ant stogų eilė. Tai čionykštis Gedimino prospektas, ar, tiksliau, Brodvėjus, o Pilies gatvė turbūt turėtų atitikti Kovo 25-osios gatvę, jos turgelius ir minias. Tai tik dalis įsirėžusių miesto margumų – galima paminėti čia abejingiau vertinamus nacistinius ženklus ant žurnalų kioskuose, būdingą pixo grafičių, nudengusių daugiaaukščius, stilių, panašų į hieroglifų vertikales ar „Matricos“ bėgančias eilutes, žmones su aukštais plakatais apie Jėzų, visada taikančius įlįsti į pačią tirštumą, skvotus, užsibaigiančius gaisrais, ir kažką panašaus į vaidenimąsi mano kambary, tiesiai prieš bažnyčios bokštą, išlikusius atskirus liftus tarnams, nemokamų prezervatyvų dėžes metro (manome, festivalio proga), kraujagyslių siaubą – mortadelos, daugiasluoksnį sūrio ir dešros sumuštinį turguj, ar didžiulę, pirmadieniais patiekiamą virado à Paulista, tipinį valstijos patiekalą iš manijokos, ryžių, lašinių ir kitokių mėsų, kopūstų, kiaušinio, net poros gruzdintų bananų. Dabar Brazilija yra antra pagal koronaviruso atvejų kiekį – ir tikėtina, kad visa šita mišrainė jau nebe tokia pati, kaip mano vaizduotėj, ji šiek tiek išdrikus.

Dinamikos tik padaugėja perskridus į Rio, galbūt ir todėl, kad artyn festivalio finalas. Pirma, ko pasigendu, tai benamių gatvėse – čia regimojo skurdo mažiau, o gal tik toliau nuo akių, svarstau, kai jau temstant lekiu per visas miesto pakrantes link Vidigalio, pacifikuotos, apravėtais geluonimis favelos, kurioje, užvežtas motociklu stačiomis gatvėmis, nakvosiu vienas, jei neskaitysime kambary atsiradusio driežo. Tamsoje Vidigalis yra mažytėmis švieselėmis nusėtas kalnas, jis taip pat turėtų atrodyti ir iš jūroje įsitaisiusių šviesos milžinų, kruizinių laivų; pasivaikščioti vakare gali ramiai, garsiųjų fejerverkų, reiškiančių naujos narkotikų siuntos atvykimą, negirdėti. Ryte, lydimi vietinio, apvaikščiojame favelą plačiau, prakaitą ne nusiplaunam, o veikiau papildom sūriu okeano vandeniu Ipanemos paplūdimy. Atstovime ilgą eilę prie festivalio sambodrome bilietų, kuriuos reikia užsisakyti gerokai iš anksto, atsiimam juos patalpoje su kabančiu kryžium; o juk pas mus tas festivalis siejasi su kažkuo panašiu į bedievystę. Kol ateis metas sambodromui, lankomės įvairiausiuose bloco, gatviniuose festivaliuose, kurie prieinami nemokamai. Minios jie irgi persigrūdę, bet alkoholiniai gėrimai bei cukraus vata čia kažkaip prasiskina kelią. Alkoholio mes neperkam, o kuprinę, gerai išmokęs saugumo pamokas, laikau ant pilvo; fotoaparatas tik trumpam iškiša kumpą apskritą nosį. Stebeilijam į merginą, šokančią su festivaliniais ragiukais, jai iš po kostiumėlio, nuslinkęs kiek įmanoma žemiau, pūpso telefonas – tai, panašu, itin saugi vieta. To užtenka, imam šiek tiek ramintis: jei jau pilna pareigūnų šalia, jei šviesus paros metas, vėlyvas rytas, daug įvairaus amžiaus žmonių, gal ir saugu?

Vieną bloco nusprendžiame palikti po valandos: draugai turi savo reikalų, aš ketinu pasikelti prie Kristaus Atpirkėjo kojų. Stryktelim nuo sienelės, kuri mums leido geriau matyti ir išvengti minios glėbio, ir imam brautis pro šokančius. Mane trumpam sustabdo keli senukai, patys panašūs į vakariečius turistus, kažką mykia, mimika ir modami rodo į mano daiktus. Vos užsisegu kuprinę ir pajudu vytis draugų, staiga į mane trenkiasi prieky esanti nugara. Ne tik ji, o visa minia siūbteli atgal, atrodo, kad prasidėjo muštynės, per žmones nieko neišeina įžiūrėti, per muziką – išgirsti, tad berimstančio veiksmo židinį aplenkiu ratu. Besibraudamas iš minios susirandu draugus. Šie, ką tik lingavę su muzika, jau be šypsenų, vienas ir be akinių – pasirodo, muštynės buvo apiplėšimas, o užpuolė būtent juos – keliese pastojo kelią, pargriovė, užšoko, išplėšė kišenes – pasisekė, tik viršutines, kuriose buvo menkaverčiai daiktai. Kai vakare užfiksuosim šį nutikimą specialioj turistų policijoj (draudimo tikslais), matysim vis vedamus ir vedamus nukentėjusius turistus, su kai kuriais apsikeisim įspūdžiais, o laimingesni atgaus savo telefoną, ką tik rastą krūvoj, konfiskuotoj iš atvestos kišenvagės. „O tie žmonės, nukreipę tavo dėmesį, galėjo būti plėšikų bendrininkai“, – konstatuos mūsiškis, šalyje esąs jau ne pirmą sykį. Tai ir bus tas skirtingas Rio de Žaneiro prieskonis nuo San Paulo – mažiau matomo skurdo, daugiau pavojų; vienas miestas lieka atrodantis inkrustuotas silpnaisiais, kitas – agresijos tikimybe. Ankstyvojoj pofloidinėj eroj Naujojo pasaulio pavojai kurį laiką siesis su grupinėm riaušėm; tačiau Brazilijos audinys ir toliau liks pridurstytas pavienių išpuolių. Maudydamiesi kitą kartą ne tik labai akylai stebim daiktus, bet ir pasirenkam vietą netoli policijos; sutemus vengiam pėstutės, naudojamės pavežėjimu, tačiau vis kas nors įvyksta: tai restorane, kur taikosi vakarieniauti draugai, įvyksta susišaudymas (per TV matom – veda ir veda įtariamuosius, ilga grandinė), tai paplūdimy temstant triukšmas, minia klykdama lekia prie policijos ir ilgai kažką aiškina, šiems laikant rankas ant ginklų, tai draugai tik vargais negalais, praktiškai priversdami vairuotoją, randa, kaip parvykti naktį iš sambodromo, esančio gana nesaugioj kaimynystėj.

Vis dėlto visa tai atperka tingios dienos Kopakabanos paplūdimy, gurkšnojant Guaraná gėrimą, ledinis kondicionierius Antrojo pasaulinio karo muziejuje, skurdi atsvara garsiajam Atpirkėjui – Alacho sodai Leblono rajone, žalios erdvės Marakanos stadione, naktinis vizitas sambodroman. Kritiškai žiūrįs į masinius renginius, o ir šio atitikimą savo skoniui, grūduosi ten per lietų, neapleidžiantį mūsų ir Rio: audra, jau vakare, artėjant pasirodymams, įsisiautėja taip, kad net ir mano antrojo aukšto koridoriaus grindys palieka šlapios; su darbuotoja, nekalbančia angliškai, susibendrauti pajėgiam tik kalkuliatoriaus mygtukais ir šypsenom. Nieko nepadarysi: rengiuosi netrukus suplėšysimą pončą, permatomą apsiaustą ir, praėjęs tris metro stoteles, randu tokią, kuri dar atidaryta ir kur grėsmingai atrodančios minios nėra gyvas galas. Pats sambodromas – šiek tiek nudrengtas. Sėdim labai paprastai, ant laiptelių, vis dar įsipainioję savo apsiaustuose, oda tai dūsta nuo karščio, tai vėl šlampa nuo lietaus čiurkšlių. Iš septynių pasirodymų pamatome penkis, kiekvienas trunka maždaug valandą, ta pačia seka – ilgi fejerverkai, avangardas, vėliavnešė ir ceremonimeistras, baterija – būgnininkų komanda, daugybė fantazijų – įvairiakostiumių šokėjų, ir kelios kūrinių platformos pramaišiui – man įdomiausios dvi dalys, yra ir baijiečių sparnas, skirtas pagerbti vergams, senjorų gvardija, ir visi jie sugeba nustebint dar nematytomis idėjomis ar deriniu – tik spėk apžiūrinėti. Net sulaukęs paryčių, net lengvai knapsėdamas iš nuovargio neabejoju, kad nuo šiol karnavalą internete stebėsiu kasmet. Samba nėra tik reginys – pasirodymais įkūnijama prasmė, ir šiemet laimi Mangueira, skleisdama žinią apie tai, kad šalis buvo užkariauta iš indėnų, o ne šiaip atrasta.

indėnų, o ne šiaip atrasta.

Išsigydyti nuo Rio triukšmų patogu prie Iguazu krioklių: draugai dar kelioms dienoms lieka Rio, o aš skrendu į miškingą Paranos valstiją, žymią araukarijų miškais, nenutolusią nuo Ožiaragio atogrąžos ašies. Argentinos, Paragvajaus ir Brazilijos pasienis, turintis čia po miestą, save pirmiausia pristato Igvasu kriokliais, kuriuos pamačiusi Eleanora Roosevelt esą kadaise pasakius: „Vargšė Niagara!“ Žongliruodamas kebliomis čionykščio pasienio procedūromis (antspaudų čia negailima, tačiau jų gavimu turi rūpintis pats; vairuotojai tavęs nelaukia, pasieniečiai neprieina – tvarka pritaikyta vietiniams), aplankau anuos ir iš Argentinos, ir iš Brazilijos pusės – būtent iš Argentinos prieinamas didžiausiasis, Velnio gerklė. Čia saugu, kitaip nei didžiuosiuose miestuose, nepaisant dar prieš kelis metus garsaus plėšikų tilto tarp Paragvajaus ir Brazilijos, – taip saugu, kad, Argentinos parke pametęs telefoną, atgaunu jį iš darbuotojų. Pagrindiniai pavojaus kėlėjai čia – koačiai, krioklių parke apie juos įspėja paveiksliukai su sutvarstytais pirštais. Aš jų apdairiai vengiu, bet jie nevengia manęs; kai pasidedu ant žemės kuprinę ieškoti pamestojo telefono, apspinta bent šešiese, o kitąsyk vienas per, regis, akimirką užsilipa turėklais ir tik per sekundės dalį spėju nuo jo patraukti maisto indelį, per kurį dar pataiko grybštelt. Čia kaip ir kitur: veidą gaivina lietus, padedąs pastebėti patogią brazilišką ypatybę – stogines virš visų prieangių – gali pereiti ištisas gatves nesušlapęs; gerklę – kokosų sultys per šiaudelį; akis, bet ne nosį – flamingai čionykščiam paukščių parke (nors kiti spiečiasi prie gyvačių). O tada, atvykus draugams manęs pasveikinti su gimtadieniu, krioklius perskrendam sraigtasparniu kartu su vaikinu, besistengiančiu filmuoti vaizdus iškart trimis telefonais ir panašiu į vieną Lietuvos kelionių apžvalgininką, darsyk patenkam į lietų, jau iš sraigtasparnio lygio, ir su daiktais susikemšam autobuse, vežančiame į Paragvajų.