literatūros žurnalas

Laimantas Jonušys. Kelionė iš niekur į nebūtį

2021 m. Nr. 1

Tikroji kelionė yra vidinė. Keliaudamas žeme tik bėgi nuo savęs. Išminčius, gyvendamas ir medituodamas kalnų trobelėje, pažįsta daugiau dvasinės esmės (to, kas svarbiausia) negu tie, kurie blaškosi po fizinį pasaulį.
Daug kartų girdėti pamokymai, ir turbūt jie teisingi. Bet mane kažkoks velnias vis neša bastytis. Ir pačioje artimiausioje aplinkoje, ir tolimuose žemynuose (kai tokia laimė nukrisdavo iš kultūros projektų). Esu pastebėjęs, kad net prie savo namų, nuėjęs anksčiau nevaikščiotu taku ir atsigręžęs į savo buveinę, pamatau ją kitokią, ir tai praplečia artimosios aplinkos regėjimą. Eidamas į kokią nors gerai pažįstamą Vilniaus vietą, kartais pasuku aplinkiniu keliu ir taip išvengiu rutinos, tą mažą pasaulio dalelę pamatau kitokią. Ir automobiliu iš miesto A į miestą B kartais važiuoju ne nusibodusiu tiesiausiu, o aplinkiniu keliu.

 

Ispanų rašytojas Antonio Muñozas Molina romane „Sefarad“ (2001) šiek tiek pasakoja apie keliones traukiniu, bet daugiau apie tai, kaip kai kurios asmenybės Europoje blaškėsi iš vietos į vietą arba buvo ne savo noru blaškomos, genamos ir persekiojamos didžiųjų XX amžiaus teroro pabaisų – fašizmo ir komunizmo. Šią knygą tik su išlygomis galima vadinti romanu – tai veikiau fikcinių ir biografinių etiudų mozaika. Autorius nėra verstas į lietuvių kalbą, nes nėra toks lengvai pagavus kaip, pavyzdžiui, Carlosas Ruizas Zafónas, jo tų pačių 2001 metų romanas „Vėjo šešėlis“ yra lėkštoka pasakėlė su vienaplaniais personažais.

 

Suprantu žmonių įprotį kasmet atostogauti toje pačioje vietoje (dažniausias lietuvių pasirinkimas – Palangoje, bet nebūtinai) – tada viską randi jaukiai pažįstamą, bet taip pat kasmet būna kokių nors nedidelių permainų, naujovių, šias lengvai prisijaukini. Alfonsas Nyka-Niliūnas, regis, visai neturėjo pomėgio keliauti, pažinti Amerikos platybes. Kas vasarą vykdavo į tą patį Rehoboth Beach.
Ir tai man suprantama, bet labiau norisi kaskart į kitą vietą. Ši trauka sukirbėjo gana vėlai. Šio amžiaus pradžioje pirmą kartą po sovietmečio nusigavau į Nidą, ir ištiko savitas įspūdis: ta vieta atrodo visai kitokia negu likusi Lietuva, veikiau priminė kokią Vokietiją ar Švediją: kapitalizmas žmogišku veidu atskiroje Neringoje. Kokiais metais vėliau mūsų nedidelę kultūrinę delegaciją nuvedė į Juodkrantės mokyklą – ten mokiniai netgi klasės suolų nesubraižė ir neišterliojo.
Bet asmeninėje įspūdžių biografijoje (o kas gi yra autobiografija, jeigu ne subjektyvių įspūdžių sankaupa?) man įsiminė trumpas plaukimas keltu iš Kuršių nerijos atgal į Klaipėdą. Prieš akis kairėje – gremėzdiški laivai, kranai, kranto sandėliai: neromantiškas vaizdas. Bet kartu – vandens vilnys, du krantai, įvairus mozaikinis peizažas, ir tada toptelėjo: koks gražus yra pasaulis. Tiesiog pats savaime. Kažką panašaus gražesniame jūros peizaže įžvelgė Johno Banville’io personažas romane „Parodymų knyga“:

Štai, tarkim, saulėlydis – kaip dosniai jis pateiktas: debesys, jūrą nutvieskusi šviesa, širdį gniaužiantis melsvai žalias tolis – viskas pateikta tarsi guosti kokiam kenčiančiam paklydėliui klajūnui. Niekaip neapsiprantu su būviu šioje žemėje. Kartais manau, kad mes čia esame per kažkokį kosminį riktą, kad buvome skirti visai kitokiai planetai, kitaip suklostytai, su kitais dėsniais ir kitom, niūresnėm padangėm.

 

Savo gimimo vietos nepasirenki – iš tiesų tai netgi ne vieta, tai yra nulinis taškas, tam tikra prasme vieta vardu Niekur.
Iš to kyla retrospektyvi, nebepagaunama svajonė būti gyvenus daugiau skirtingų vietų. Tada atrodytų, lyg būtum turėjęs daugiau pasaulio ir daugiau gyvenimo. Nes rutininė kasdienybė įsismelkia tik vieną kartą, o ryškia gyvenimo dalimi tampa tik išskirtiniai potyriai, nes nuolat besikartojantys tėra gyvenimo sąstingis, beveik kaip ne gyvenimas.
Nuo tada atsirado polinkis aplankyti vietas (tarkim, visoje Lietuvoje – nepaprastai didelėje, taip!), kurios mane traukia ne dėl to, kad ten yra kas nors objektyviai vertingo, o tiesiog dėl to, kad tai egzistuoja, o aš ten nesu buvęs ir nesu matęs.
Atsirado ir keistas jausmas – ilgesys tos praeities, kurios nesu patyręs. Atvažiavęs į kokį nors Lietuvos miestą, bandau įsivaizduoti save čia gyvenus. Ir pagalvoti: į kurį miesto pakraštį mes, mokyklos abiturientai, būtumėm ėję ankstų birželio rytą po išleistuvių (juk yra, ar bent buvo, toks paprotys – birželį išleistuvių vakarą nutęsti į naktį ir paskui ankstų rytą kur nors eiti pasitikti saulės). Mes Druskininkuose ėjome prie tilto per Nemuną.
Taip pat kelia galvą mintys, kad galėjau turėti kitokį, alternatyvų, gyvenimą ar bent dalį gyvenimo. Tas pasąmonės noras būti tiesiog daugiau gyvenus negu gyvenai. Arba būti gyvenus bent šiek tiek kitaip. Tai savo kūryboje puikiai išreiškė Maxas Frischas. „Aš ne Štileris“, – viltingai sakė jo personažas Štileris.
Psichologinis senatvės požymis: kai daugiau galvoji apie praeitį, o ne apie ateitį.

 

Vienas iš Muñozo Molinos „Sefarado“ pasakojimų – apie Willio Münzenbergo iškilimą į Kominterno viršūnes ir skaudų kritimą. Šis vokiečių komunistas, asmeniškai pažinojęs Leniną, sužibėjo po Pirmojo pasaulinio karo, buvo lankstus ir gudrus manipuliatorius, sumojęs, kad komunistines idėjas reikia skleisti ne tiesmukiška sovietine propaganda, o, kaip komentuoja Muñozas Molina, „regimai neutraliais ir apolitiškais idealais pritraukiant patiklius autoritetingus intelektualus, įtikinant nepartinius garsenybes pasirašyti manifestus, agituojančius už taiką, kultūrą ir geranorišką tautų sambūvį“.
Pritraukdamas lėšų, ir pats gyveno prabangiai, reikiamuose sluoksniuose puikavosi dideliu autoritetu. Tačiau trisdešimtinių metų antroje pusėje, Rusijoje Stalinui pradėjus „Didįjį valymą“, Münzenbergas ėmė abejoti sovietiniu keliu į šviesų rytojų. Gyvendamas Paryžiuje, buvo pašalintas iš Vokietijos komunistų partijos ir paskelbtas priešu. Taip jis tapo nebe tik nacių, bet ir komunistų taikiniu. 1940 metų gegužę, Hitleriui užpuolus Prancūziją, buvo internuotas kaip vokietis, bet pabėgo, tačiau tais dviem kitais, kurie pabėgo kartu su juo, negalėjo pasitikėti.

Jis žino, kad net tas varganas „aš“, kuris liko iš jo, tas efemeriškas šešėlis Prancūzijos keliuose, daugeliui yra nepriimtinas, kliūvantis ar kenksmingas liudininkas, kurį labai vertėtų pašalinti. Tai, ką jis anksčiau laikė savo stiprybe, gyvybės draudimu, iš tikrųjų tapo jam skirto nuosprendžio priežastimi.

 

Nuo mažens mane traukia geležinkelio stotys. Mažuose miestuose vaizdas nuo jų į abi puses neša į nežinią. Šiandien Kaišiadorių stotyje yra stendas su istoriniais vaizdais: „1906 Kaišedarai“. Šiais laikais dauguma Lietuvos geležinkelio stočių yra ištuštėjusios, ir dėl to jas dar labiau gaubia romantiška nerealumo skraistė.
Tai visai nebūdinga autobusų stotims – jos yra tiesiog paprastai praktiškos, ir nieko daugiau. Bet į Latviją šiandien važiuojame autobusu.
Jau ne kartą taip keliauta į Ventspilį. Ne iš pačios stoties, o iš Vilniaus nuo „Panoramos“ dešimtą ryto, ir šį kartą, 2018-ų lapkritį, kaip niekada anksčiau, autobusas beveik pilnas, tad potencialią mano krepšio vietą šalia manęs yra užėmęs jaunuolis, pusę kelio pakaitomis manipuliuojantis laptopu ir mobiliuoju telefonu.
Ką padarysi, savo ypatingą malonumą – skaityti važiuojant Žemės paviršiumi arba skrendant virš jo – galiu sėkmingai tenkinti ir tokiomis ankštomis sąlygomis.
Toliau įprastinis grafikas – Rygoje buvau iš anksto numatęs pasilikti beveik dvi valandas, o kad nereiktų daug švaistyti laiko, pietauju stoties valgykloje antrame aukšte – solianka Latvijoje visur gera. Paskui netoli nuo stoties didelis knygynas: „Valters un Rapa“. Šiuo atveju ne dėl knygų, o tik dėl literatūrinės periodikos, kurios Ventspilyje gali ir negauti.
Dar kiek laiko pasidairau po Senamiesčio pakraštį, paskui vėl į stotį tuo ilgoku tuneliu, kuriame kioskeliai ir gatvinis gitaristas, velkantis ilgesingą dainą iš rusiško kalėjimo.
Iki išvykimo dar geras pusvalandis, tad atsisėdu vienoje iš stoties salių, gana mažoje ir beveik pilnoje, imu vartyti nusipirktą žurnalą „Domuzīme“. Už vienos sujungtų pigių fanerinių kėdžių eilės ketvertas apsmurgusių charakterių garsiai rusiškai aptarinėja praeities susidūrimus su, matyt, dar tamsesniais charakteriais.
Ateina impozantiško stoto uniformuotas stoties apsauginis. Ranka per petį pažadina miegantį apyjaunį nusivariusį tipą, kuris iš pradžių nesusivokia: „Kas te ir?“ Palengva leidžiasi išprašomas ir svyruodamas iškėblina. Tada apsauginis įtikina tuos keturis pašnekovus pasišalinti: „Jūs gi niekur nevažiuojat, o vietos čia nedaug.“ – „Vietos užtenka“, – bando jie prieštarauti. „Kai jūs išeisit, tai tikrai užteks.“ Nenoriai išmoklina.
Po šios agoros autobusas iš Rygos į Ventspilį jautriam mizantropui atrodo kaip labai jauki uždara erdvė, juolab kad su savo kiek anksčiau už kitus nusipirktu bilietu įsitaisau idealioje vietoje – tiesiog vairuotojui už nugaros ir vos ne jam ant galvos.
Ir vėl priešaky klojasi kelias, galbūt visada idealus simbolis, signifikatas, sutampantis su signifikantu, savo paprastame miškų abipus lydimame asfalte kaupiantis visas tautas ir visus amžius. O kol kas tik paliekantis Jūrmalą dešinėje ir palengva neriantis į tirštėjančias sutemas priekyje. Važiuojame į kraštą, kuriame miškų daugiau negu laukų, laukų daugiau negu kaimų, kaimų daugiau negu miestų – šių visai reta.
Nedaug nuvažiavus, ima temti, autobusas (Ventspils reiss) keleiviams šviesos neduoda. Ir ką gi aš daryčiau be Kindle paperwhite, kuris skaitinį apšviečia pats.

 

Kelionė kaip svajingas komfortas ir kelionė kaip grėsmė, kaip nuolat slegiantis pavojus, kad tai bus tavo gyvenimo paskutinė kelionė, prieš iškeliaujant į nebūtį.
(Ne į nebūtį, o į amžinąjį gyvenimą, tartų tikintysis. Dar mėgstama sakyti „į geresnį pasaulį“. „Į anapilį“ – ypač gražus lietuviškas žodis: pilis (miestas) anapus. Bet pacituosiu kataliką Blaise’ą Pascalį: „Net jei visata jį sunaikintų, žmogus vis tiek būtų kilnesnis už tai, kas jį žudo, nes jis žino, kad miršta, ir žino, kad visata pranašesnė už jį, o visata nežino nieko.“)
Muñozas Molina apie persekiojamą, užguitą Münzenbergą karo sukrėstos Prancūzijos keliuose:

Münzenbergas stengiasi susilieti su kitais, būti niekas ir išvengti kiklopų nagų bei gerklės. Bet kiklopo akis, kurią jis pažįsta geriausiai ir kurios bijo labiausiai, Josifo Stalino, mato viską, įsidėmi viską ir niekam neleis išsigelbėti. Net susitraukęs iki mažiausio vabalėlio, pažymėtas žmogelis nepabėgs nuo savo medžiotojų…

 

Kai kuriuos lyg ir būtinus skaitinius žmogus pasilieki vėlyvajam gyvenimui, manau, visi tai daro. Fiodoro Dostojevskio „Demonai“ – taip lietuviškai pavadintą romaną ėmiau skaityti gimtąja kalba dar namie, bet kadangi į kelionės ir šiaip jau nemenką bagažą tokią sunkią knygą imti būtų smarkiai nepraktiška, į Kindle skaityklę iš interneto įsidėjau rusišką originalą. Tikėjausi, kad tai bus kupinas tamsios dvasinės įtampos kūrinys, bet pradžioje atrodo vos ne kaip saloninis arba papročių romanas. Ir čia Dostojevskis imasi savotiškos taktikos – tarsi nepasitikėdamas visažinio pasakotojo pozicija, įtraukia vieną personažą kaip pasakotoją, kuris pats siužete ne itin svarbus, bet dėl nelabai įtikinamų aplinkybių visur dalyvauja kaip stebėtojas, arba svarbiausius dalykus jam neva papasakoja tų įvykių dalyviai.
Atvažiavus į Ventspilį, maloni apgyvendinimo Tarptautiniuose rašytojų ir vertėjų namuose eiga. Ieva man atveria kambarį, kuris bus mano neliečiama tvirtovė visas keturias tamsaus lapkričio savaites. Kadangi šiauriau, diena čia dar trumpesnė negu Vilniuje. Nors pastatas senamiesčio širdyje, vakare aplinkui viešpatauja tyla ir ramybė, prieš miegą išėjęs trumpai pasivaikščioti sustingusioje prietemoje, blausiai apšviečiamoje nuliūdusių gatvės žibintų, matau tik vieną kitą praeivį; nuklydęs netoli prie upės, kuri čia panašesnė į kanalą, nes iš abiejų pusių sutramdyta betoninių krantų, išvystu milžinišką keltą, plauksiantį į Švediją, su jau dūzgiančiais varikliais, su atvirose nišose į krantą dar žiūrinčiais autofurgonų vairuotojais.
Jeigu prasidarau langą, vakaro tyloje retkarčiais dar slopiai pasigirsta elektroninis klingtelėjimas ir supresuotas pranešėjos balsas apie kažkur (į daug artimesnį tikslą negu kelto) iš stoties išvyksiantį autobusą.
Ir tada suvokiu, kad šis garsas skirtas tik man: niekas kitas taip kaip aš nesuvokė šio garso tokio, koks jis nėra.

 

Romane „Sefarad“ apie 1940 metų spalį Prancūzijoje miške atsitiktinai rastą Münzenbergo lavoną: „Rudenį jį pradėjo klostyti krentantys lapai.“

 

Olgos Tokarczuk knyga „Bėgūnai“ kiek panaši į Muñozo Molinos „Sefaradą“ – fragmentiška ir pasakojanti tarpusavy nesusijusias istorijas, bet joje daugiau eseistikos. Ir dar daugiau kelionių. Ir oro uostų: „Jie taip pat turi savo muziką. Tai lėktuvų variklių simfonija, keli paprasti garsai, apgožę beritmę erdvę, ortodoksiškas dviejų variklių choras, gūdus, minorinis, infraraudonas, infrajuodas, largo, paremtas vienu akordu, kuris niūniuoja pats save. Requiem, pradedamas galingu pakilimo introitus ir užbaigiamas tūpiman žemėjančiu amen.“
Fikcinės istorijos virsta beveik apsakymais, pavyzdžiui, apie tai, kaip moteris, gyvenanti Maskvos pakraščio daugiabutyje, po eilinės savaitinės išvykos į miestą, jau prie pat namų nusprendžia negrįžti ir keletą dienų praleidžia kaip valkataujanti benamė. O grįžti namo jai derėjo, nes turi rūpintis po tarnybos kariuomenėje psichologiškai sugniuždytu vyru ir neįgaliu sūnumi. Bet visai netikėtai ir, regis, nesąmoningai, neapgalvotai nusprendžia tą vakarą nebegrįžti į slegiančią rutiną ir bent laikinai pasirinkti nepatogią, nelinksmą laisvę, net ir pamynus moralinę pareigą.

 

Tai yra tas impulsas pabėgti, išsiveržti iš nuzulintos kasdienybės, kartais būdingas maištaujantiems paaugliams, laisvo polėkio jaunuoliams, įvairiausiems nuotykių ieškotojams, o pasak švedų rašytojo Jono Jonassono, net ir šimtamečiui Alanui.
Galima pajusti ir daug kuklesnį laisvės svaigulį, ne kaip nuo butelio vyno, o tik kaip nuo vienos taurės. Trumpai dienai atsidurti kitame mieste niekam to nežinant, nė vienam žmogui. Tuo metu nesi nė vienoje vietoje, kurioje tave kas nors manytų esant.

 

Taip man gimė apsakymo idėja. Vilnietis Bernardas iš anksto suplanavo paprastą slinktį nuo įprastinio dienos režimo – nuvažiuoti tik į Kauną. Iš anksto kokia nors dingstimi atsiprašė iš darbo, bet žmonai to nepasakė ir gegužės rytą, kaip visada, tarsi išvažiavo į darbą, o iš tikrųjų į stotį. Kad būtų įdomiau, nusprendė važiuoti autobusu, o grįžti traukiniu. Tiesa, prie pat autobusų stoties susitiko su pažįstamu Mariumi, šis paklausė, ką čia veikiąs, ir jis neatsargiai leptelėjo važiuojąs į Kauną. Nieko tokio – anas gerai nepažįsta nei jo žmonos, nei bendradarbių, jam tai nerūpi ir niekam nepasakos.
Kaune Bernardas nieko maištingo neketino veikti – tik pasišlaistyti po Laisvės alėją ir senamiestį, papietauti kavinėje. Papietavęs pajuto tą vienos vyno taurės sukeltą laisvės svaigulį ir nusprendė išgerti burnelę stipresnio. Paskui dar vieną.
Tada jau prasideda kitas etapas. Bernardas tą antrą taurelę gėrė pigioje užeigoje prie stoties, ir ten jį užkalbino pora įkaušusių charakterių, o jis, pagautas atsipalaidavimo, su jais įsišnekėjo. Paskui visi nusipirko butelį ir ėmė gurkšnoti kažkokiame nykiame, apleistame kiemo užkaboryje, kur virš jų karojo aptriušęs medinis balkonas su apsilaupiusiais rudais dažais. Vienu momentu, dar lyg ir smarkiai neapgirtus, Bernardui kažkas cingtelėjo galvoje, ir visas vaizdas tarsi persikėlė į kitą matmenį. Vienas sugėrovas ėmė agresyviai kabinėtis prie Bernardo, šis atsišaudė kandžiomis replikomis, abipusiai įžeidinėjimai pasiekė piką, ir tada tas išsitraukęs peilį dūrė Bernardui į širdį.
Bernardo sąmonė aptemo, ir jis ėmė grimzti į gilią tamsą. Lyg ir praėjo kažkiek laiko, lyg ir ne, bet galop Bernardas atsibudo sėdintis traukinyje. Nesuvokė, kaip čia atsidūrė, ir nelabai suprato, kur važiuoja. Bet tada kaimo peizažą pakeitė kuklios miesto trobos, kairėje jis pamatė kerėplišką raudonų plytų vandens bokštą, kurio viršutinis aukštas medinis, o netrukus ir stotį – Kaišiadorys. Tada suprato važiuojantis iš Kauno į Vilnių.
Grįžo namo, kitą dieną nuėjo į darbą, niekas nieko neįtarė, atgijo vėl ta pati rutina, bet jo sąmonę liko užgulusi nejauki to kito matmens nuojauta, kuri pirmą kartą cingtelėjo su tais sugėrovais Kaune. Trūko ne tik gyvenimo džiaugsmo, bet net ir įprastinio jausmo, kad gyveni.
Po kokios savaitės Bernardas gatvėje sutiko Marių ir norėjo užkalbinti, bet tas kažko išblyško, nejaukiai susimėtė, kažką nerišliai sulemeno ir greitai nuskuodė šalin. Kitą dieną jam paskambino geras draugas Nerijus ir pasakė, kad ką tik kalbėjosi su Marium, o tas sušnekęs: kaip apmaudu, kad nebeturim Bernardo. Nerijus nustebęs, bet Marius jam paaiškinęs, kad esą neseniai Bernardas palaidotas, kažkas Kaune jį peiliu nudūrė. Nerijus nusijuokė ir paklausė: kokią siaubo pasaką tu čia pasakoji, taigi aš su Bernardu tik užvakar buvau susitikęs. Marius nustėro, paskui mechaniškai nusijuokė ir pasakė pajuokavęs. Labai keista.
Paskui Bernardas iš dar vieno pažįstamo išgirdo panašų pasakojimą – esą Marius sakęs, kad Bernardas nužudytas Kaune. Niekai, bet slinko dienos, o Bernardą vis labiau slėgė tas gyvenimo netikrumo jausmas, tarsi persikėlus į kitą, ne visai realią ir kažkaip grėslią, smaugiančią dimensiją. Ir tada jo sąmonėje ėmė dygti netikėta ir bjauri, bet išganinga nuojauta: norėdamas grįžti į savo tikrovę ir atgauti gyvenimo pilnatvę, jis turi nužudyti Marių…

 

Tuo šis siužetėlis nesibaigia ir galbūt niekada neužsibaigs, bet kiekvienas gyvenimas visada baigiasi. Žmogaus gyvenimas yra kelionė iš niekur į nebūtį. Ar kas nors yra taip sakęs? Neabejoju, kad per žmonijos istoriją kas nors taip sakė, – gal net žinau, bet neprisimenu.

Thomas C. Foster. Niekada nestovėk prie herojaus

2020 m. Nr. 10 / Amerikiečių literatūrologo Thomo C. Fosterio knyga „Skaityk literatūrą kaip profesorius“. Knyga skirta visiems, norintiems gilintis į literatūros kūrinių potekstę, simbolius, siužeto bei personažų modelius ir visa kita…

Ieškant stiliaus ir savitumo: 2019-ųjų knygos

2020 m. Nr. 4 / Literatūrologai Gintarė Bernotienė, Laimantas Jonušys, Donata Mitaitė ir Jūratė Sprindytė aptaria 2019 metų įdomiausias knygas.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Laimantas Jonušys, Daina Opolskaitė

2018 m. Nr. 11 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Eriks Ādamsons. Abakuko kritimas

2018 m. Nr. 10 / Iš latvių k. vertė Laimantas Jonušys / Erikas Adamsonas (1907–1946) – poetas ir prozininkas, laikomas latvių literatūros klasiku. Gimė Rygoje, studijavo teisę, bet vėliau vertėsi rašymu bei vertimais.

Lietuvos šimtmetis literatūroje

2018 m. Nr. 2 / Dalyvavo eseistas, vertėjas Laimantas Jonušys, poetė Aušra Kaziliūnaitė, kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys, literatūrologė Jūratė Sprindytė, istorikas Aurimas Švedas, literatūrologas Regimantas Tamošaitis.

Joseph Campbell. Horizontų nebėra

2017 m. Nr. 12 / Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys / Josephas Campbellas (1904–1987) – įžymus JAV mitologijos tyrinėtojas. Lietuviškai išleistas jo fundamentalus

Laimantas Jonušys. Tarp prisitaikymo ir laviravimo

2016 m. Nr. 11 / Tarp estetikos ir politikos. Lietuvių literatūra sovietmečiu. Sudarytoja Dalia Satkauskytė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015. – 519 p.

Laimantas Jonušys: Aistra skaityti, drąsa nerašyti

2016 m. Nr. 3 / Literatas Laimantas Jonušys atsako į Romo Daugirdo klausimus / Tu, kaip Ričardas Gavelis, Kornelijus Platelis, Vytautas P. Bložė, daug metų praleidai Druskininkuose. Nelengva rasti…

Laimantas Jonušys. Apie literatūrą su filosofine išmintimi

2015 m. Nr. 5–6 / Juozas Girnius. Literatūros ir kultūros kritikos rinktinė. – Vilnius: Naujasis židinys-Aidai, 2014. – 430 p.

2014-ųjų knygos. Lietuvių literatūros peizažas Kristijono Donelaičio metais

2015 m. Nr. 4 / Apie 2014-ųjų knygas kalbasi Jūratė Sprindytė, Donata Mitaitė, Solveiga Daugirdaitė, Laimantas Jonušys, Jūratė Čerškutė, Elžbieta Banytė

„Metų“ anketa: Laimantas Jonušys, Vitalijus Asovskis, Albinas Galinis, Donatas Paulauskas

2014 m. Nr. 8–9 / Į anketos klausimus atsako Laimantas Jonušys, Vitalijus Asovskis, Albinas Galinis ir Donatas Paulauskas / Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibūdintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje?

Alice Munro. Mails Sitis, Montana

2014 m. Nr. 2 / Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys / Kanadiečių rašytoja Alice Munro, pernai tapusi Nobelio premijos laureate, gimė 1931 m. Ontarijo provincijoje. Retas atvejis, kai rašytojas gauna tokį aukštą įvertinimą už apsakymus.