Vidas Morkūnas. Beveik kaip kine
2024 m. Nr. 3
Kinas mudviem su broliu prasidėjo vaikystės ritualais. Atsinešti į tėvų miegamąjį sunkoką metalinį diaprojektorių, išsirinkti kelis to vakaro repertuaro diafilmus, pakabinti ant sienos baltą drobulę, išsidalinti „bilietus“ – po tokios nesudėtingos įžangos kartu su tėvais pasinerdavome į didžiąją tamsos magiją. Žinoma, diafilmas nėra filmas, tik kuklus šio pakaitalas. Vis dėlto magijos netrūkdavo. Diafilmų turėjome nemažai, pirkdavome juos Latvijoje. Žiūrėdavome „Nacarkekiją“, „Raudonąją gėlelę“, „Kodėl begemoto oda raukšlėta“ ir visokias kitokias pieštas istorijas. Ir štai tarp jų buvo vienas nežinia kodėl, kada ir kieno įsigytas tikras filmas. Andrejaus Tarkovskio „Ivano vaikystė“. Taip pat diafilmo, ne kino juostos pavidalu. Tik gerokai vėliau suvokiau, koks svarbus man buvo šis artefaktas, kitaip ir nepavadinsi. Lyg kažkas, kažkoks Judintojas, būtų slapčia įdėjęs į batų dėžutę, kurioje laikėme diafilmus, ypatingą galimybę ir paskui iš už kampo ar nuo spintos, ar iš po stalo, uždengto grindis beveik siekiančia gėlėta staltiese pašiurusiu apvadu, slapčia stebėjęs, ar ta galimybe pasinaudosiu. Lyg būtų, kaip kitoks pilkas akmenukas tarp daugybės panašių, padėta dovana, galinti atsverti visas esamas ir būsimas atimtis. O pačiame filme, kas ten prieš ką kovojo, man nėmaž nerūpėjo. Užtat pilkos valtys, pilkoje šviesoje slenkančios tarp tamsių medžių pilkais pelkės maurais; berniukas, saulėkaita ir kibire teliuskuojantis vanduo; išprotėjęs senis tarp degėsių… Tokia estetika viliojo, žadino smalsumą daug labiau nei lėlinis, nors irgi pilkas, begemotas ant ryškiai geltono smėlio… Suprantama, vaikas tos vilionės permanyti, ja sekti dar negalėjau. Bet jaučiu ją iki šiol.
Kai mūsų kieme buvo iškastas nemenkas griovys vamzdžiams kloti, jis tapo kuo puikiausia „filmavimo aikštele“. Kiek ten indėniškų ar šiaip nuotykinių filmų buvo „nufilmuota“, nebesuskaičiuosi. Kas tik tuo „kanjonu“ ir „kalnais“ nelakstė. Čingačgukas ir Vinetu, Taiklioji Ranka ir Fantomasas… O lemiama dvikova beveik visada užvirdavo ant liepto per griovį. „Už Ãleną Dèloną“, sušukdavau aš. „Už Toširo Mifunę“, atsakydavo brolis. Na, arba atvirkščiai. Pliekdavomės, žinoma, iki pirmojo kraujo. Arba kol iš vienos špagos nieko nelikdavo. Mat kita, brolio iš kažkur parsitempta tikra sportinė rapyra, buvo tvirtesnė. Ir pavojingesnė.
Kultinis mūsų filmas, pažiūrėtas dešimtis kartų, buvo prancūzų-italų (nuolatinė tais laikais koprodukcija) „Nuotykių ieškotojai“ su tuo pačiu Delonu, Lino Ventura ir, įsivaizduokite sau, lietuvaite Joanna Šimkus. Kultinis filmas ir kultinė paskutinė jo replika: „Ak, tu, senas melagi“, kurią mirtinai sužeistas Maniu (Delonas) ištaria Venturai, atskleidusiam, esą Leticija norinti pasilikti forte su Maniu. Tikrajame gyvenime mudu su broliu kaišiodavome tą frazę kur tik įmanydami.
Tave mama kviečia. – Ak, tu, senas melagi.
Šiandien gavau iš skaičiavimo penkis. – Ak, tu, senas melagi.
Ir taip toliau.
O paskui brolis gavo dovanų „aštunkę“, paprastutę 8 mm juostos filmavimo kamerą. Turbūt tada ir patyriau, koks žiaurus gali būti menas. Jiedu su klasės ir įvairiausių žaidimų, išdaigų bei „performansų“ draugu ištisus mėnesius iš modeliavimo rinkinių statydavo senovinius burlaivius. Kruopščiai saugodami detales, pjaudavo, derindavo, klijuodavo. O kai burlaivį pagaliau užbaigdavo, nešdavosi į užlietas pievas prie Akamenų miško (taip mūsų vadinto, artinant prie indėniškos scenerijos), nuleisdavo ant vandens ir… padegdavo. Kad galėtų burlaivio gaisrą ta pačia „aštunke“ nufilmuoti. Mano misija būdavo, nepatenkant į kadrą, sukelti rankomis bangas. Filmuodavo brolio kompanija ne tik specialiųjų efektų scenas. Prisimenu tokią scenelę. Aktorius, vienas paauglių iš kaimynystės, išeina iš kiemo su didžiule knygų rietuve rankose, tos knygos pradeda jam iš glėbio slysti, o operatorius laksto aplink, gaudydamas įspūdingus plasnojančių lapų kadrus. Arba – keli jaunuoliai karstosi po medį. Jei gerai pamenu, buvo siekiama nufilmuoti taip, kad būtų neaišku, kur išsirietusios šakos, kur – išsirietusios rankos.
Baigęs vidurinę, brolis kurį laiką dirbo kinomechaniku. Nenuostabu, kad mūsų namuose mėtydavosi juostų nuoplaišos. „300 spartiečių“, „Taiklioji ranka – indėnų draugas“, „Juodoji tulpė“, „Fantomasas“ ir taip toliau, ir panašiai. Be daugelio kitų leidinių, kuriuos prenumeruodavo tėvai, skaitydavome ir „Ekrano naujienas“, vėliau – „Kiną“, „Savaitės ekraną“. Išvis atrodo, kad gyvenome tarsi kino pasaulyje. Tenykštis kino teatras „Jaunystė“ su hipių laiptais (vėliau tapęs naktiniu klubu, dar vėliau – evangelikų ar kokia ten „bažnyčia“), ant pilkšvo popieriaus lapų spausdindavosi mėnesio repertuarą. Tų lapų būdavo galima nuo kasos langelio tiesiog pasiimti. Imdavau pluoštais, kažkodėl atrodydavo reikalingi. Mokykloje mums platindavo kino abonementus. Tėvai pinigų šiuo tikslu duodavo, nes tai atrodė savaime suprantama. Taigi, gaudavai knygelę su bilietais ir visus mokslo metus, o gal tik pusmetį, nebeprisimenu, galėdavai vaikščioti į moksleiviams parinktus seansus. Schema buvo tokia: pirmiausia kas nors ideologinio, paskui keli neutralūs (bent jau taip atrodė) filmai, tada – animacija, ir sezono pabaigai koks nors gardėsis – „Vinetu“ ar šiaip nuotykių filmas, ar koks „Auksinis berniukas“. Žinoma, anšlaginis. Kad ir kaip gražiai visa tai atrodytų, ir informacijos, ir pačių filmų iš tikrųjų gaudavome tik trupinius, gal todėl taip godžiai juos lesiodavome. Dažnas užsienio, ypač Vakarų, filmas į sovietinius ekranus išeidavo kupiūruotas, kartais – nuimtomis spalvomis, visada – dubliuotas rusiškai. Tik propagandos niekas nekupiūruodavo. Tekdavo tą daryti patiems. Dabar, kai jokia su kinematografu susijusi informacija neribojama, kai atviros pasaulio sinematekos ir įvairių šalių kino institutų archyvai, kai gali žiūrėti ką tik panorėjęs, man protarpiais vis tiek maga dar kartą pažiūrėti „Aplietą laistytoją“ ar „Darbininkus, išeinančius iš fabriko“. Ar Georges’o Mélièso plikomis rankomis tvertus kino stebuklus. Mano galva, šie kadrai negali pasenti. Kaip negali pasenti žodis ar potėpis, ar nata. Ateina naujos išraiškos, naujos technologijos, mados, žanrų samplaikos, o pamatas visada lieka tas pats. Nesakau, kad kasdien žiūriu pirmuosius kino pavyzdžius, bet kai jau žiūriu, kaskart vis dar suima jaudulys. Nejučia imu svarstyti, ar pradininkai bent numanė, ką pradedą, kokį sukelią Didįjį Sprogimą. Kiek įvairiausių formų, stilių, žanrų, režisūros metodikų inspiruos jų atradimas, kaip paveiks visuomenes, kokį žvaigždžių kultą suformuos.
Pabandykite įsivaizduoti, kokia daugybė žmonių visame pasaulyje triūsia kino ir TV industrijoje, kol skaitote šį tekstą, – nuo virėjų, gaminančių maistą filmavimo grupėms, iki dresuotojų, dirbančių su filmuojant reikalingais gyvūnais. Tai jau pasaulis pasaulyje. Pasak filosofo Aleksandro Piatigorskio, kinas suteikia žmogui galimybę stebėti fiksuotą kito žmogaus gyvenimą, ir tuo yra be galo patrauklus. Fiksuotą – turima omenyje, kad žiūrovas gali tik sėdėti ir žiūrėti, pakeisti ekrane jis negali nieko. Žinoma, teoriškai gali mesti į aktorių supuvusį kiaušinį, bet tuo vėlgi nieko nepakeistų. Juosta suktųsi toliau. Mano nuomone, čia slypi dar vienas fenomenas – dažnas žiūrovas nori matyti filmą „iš gyvenimo“. O tai jau yra saviapgaulė. Filmų „iš gyvenimo“ esama labai nedaug ir toks kinas vidutiniam statistiniam žiūrovui dažniausiai nepatinka. Filmas „iš gyvenimo“ turėtų būti maždaug toks: veikėjas pabunda prakaituotas (dažnai – po nuobodaus, rutininio ar išvis nepavykusio sekso nakties), keliasi iš sujaukto, taipogi priprakaituoto patalo, eina į tualetą, šlapinasi, valgo kasdien tuos pačius pusryčius, krapštosi pasturgalį, pabezda, kuičiasi namuose arba eina į darbą, kur mato vis tuos pačius veidus, ir visa tai yra siužeto tik iliuzija, nes kokių nors įdomesnių įvykių dažno žmogaus gyvenime pasitaiko labai retai, gyvenimas teka įprasta vaga ir, paradoksalu, chaotiškai. Tik kine tokį ar panašų gyvenimą įmanoma sudėlioti į ištisinę liniją, tikrovėje jos nebūna.
Na, ar dažnas kino „iš gyvenimo“ trokštantis žiūrovas norėtų tokio filmo? Anaiptol. Žiūrovas, milijonai žiūrovų, trokšta iliuzijos – stebėti kito žmogaus gyvenimą, kuris iš tikrųjų menkai tesusijęs su tikrove. Čia pabrėžčiau „kito“, nes savo gyvenimo žiūrovas paprasčiausiai neatpažįsta, nenori atpažinti. Legenda apie tai, kaip kadaise kažkur Rusijos provincijoje kažkokia senutė po A. Tarkovskio „Veidrodžio“ seanso vienam mūsų režisieriui pasakė: „Vaikeli, čia mano gyvenimas…“ – graži, bet…
Taigi, laikyčiau kiną pačia gražiausia eskapizmo forma. Jokio dydžio ekranas, į kurį žiūrima namų sąlygomis, negali atstoti kino salės tamsos ir sąmokslo pojūčio. Jūs ateinate į kiną ir kartu su būriu nepažįstamų žmonių už nedidelę kainą nusiperkate bilietus į kitokį, gražesnį, niūresnį, baisesnį, jaukesnį, dar kokį nors pasaulį. Toms porai valandų tampate bendraminčiais, bendrakelioniais, suokalbininkais. Na, arba už tą pačią kainą nusiperkate galimybę paskutinėje eilėje pasiglaustyti su mylimąja (-uoju). Jeigu būtų mano valia, kinuose leisčiau rūkyti (nors pats nerūkau), bet uždrausčiau spragėsius.
Mūsų kieme Naujojoje Akmenėje augo milžiniška „amerikoniška“ kriaušė, nuo šaligatvio užstojusi pusę namo ir už šį aukštesnė. Į tą medį įsilipęs, galėdavai puikiausiai pasislėpti. Būdavo taip. Mano brolis su jau minėtu draugu įsliuogdavo kone į pat kriaušės viršūnę, o kartu dar užsitempdavo iš anksto pasidarytą, nepatingėjus net aprengti, žmogaus muliažą. Gerai įsitaisę, vienas – su muliažu – aukščiau, kitas žemiau, lukteldavo, kol pro mūsų namus eis kokia nors daili mergina ar bent jau įsipykusi mokytoja. „Aukai“ priartėjus, muliažas, klaikiai rėkdamas, šokdavo iš medžio tiesiai ant šaligatvio.
Štai taip mes ir gyvenome.