Edgaras Austinskas. Esamojo laiko aplinkrasztis

2022 m. Nr. 1

Pasiaiškinimas redaktoriui

Šioje esė žvelgiu į dabartį praeities laikų dvasia. Gyvenu šia diena, bet nežiūrėdamas matau, neklausydamas girdžiu, neprašytas pastebiu pirmyn greitėjančio žmonių gyvenimo atgalinio judėjimo požymius. Tai traukia domėtis savo kilme ir šaknimis. Neneigdamas savo retrogradiškumo, šią esė rašau lietuvių spaudos draudimo laikų europinės imperijos dalies gubernijose maniera. Intuityviai labai prijaučiu minčių dėstymui, pažiūroms ir net lotyniškų rašmenų naudojimo būdui, formuotam tautinio atgimimo laikais. Audringas virsmo procesas žavi kaip archeologą, aptikusį liekanas. Žmogaus gyvenime daug kas lieka neišspręsta, nepastebėta. Žmogus apskritai imasi per daug spręsti, likęs aukštumų ar žemumų vienumoje. Manau, kad atsakymas būtų prieštaravimų suderinimas.

§1.

Auszta auszrelē ir jauties kaltas, labai kaltas, jogei prabudai saugiai ir sweikai po kałdrinka. O rodos, turētum kaip Kajetonas Sviderskis su kningų maiszu ant peczių, tamsumas praszalindamas su auszra par rasotas pievas brisdams, nesztie tautiszką atgemimo żodį, po katro ims kilti kultūra, o vietinio gyventojo akiratis plēsties.

§2.

Klimatas mainosi. Drēgmē ir karsztis virszija amżiaus normas. Pirmoji żiemos naktis iszpuola rudeniszka. Uż lango dargana. Pasieniui rasa. Pażiobēmis ritasi rudeniszkas barbenimas. Miegamojo tapetais rapalioja nemigos atszvaistēs. Skubanczio sekundininko akiveizdoj rodyklos dalinasi zifferblatt’ą. O mano vis nemiegama. Tuojau kilsiu isz gulos. Parycziui baigęs nuotolinio darbo dieną, artinsiuos raszastaliopi.

§3.

Mąsloju: protingas żmuogus dargi protingesnis stoja, kai kalba, o ne iszsyk daro. Tatai indomu. Auksztielninkas żmuogus gali daugiai suprastie. Kadgi esmēs potvynis nuridina neżinios akmeną nuo szirdies, użmiega anas saldżiai lyg kninga trenkta bibliotekininkē. Tecziaus mano vis nemiegama. Mąsloju: iki użdedant kalbētie, reik użraszytie. Żvelgiu raszastalin. Iki użdedant raszytie, reik apsiskaitytie. Renkuos kningą. Atsidēsiu oriam mąslojimui. Użmetęs vieną nutrainiotą szlepetę ant kitos, dēlioju vertingas mąstis lentynomis. Mēgaujuos: palaidos arbatżolēs su citrinka plaukioja japoninio porceliano gelmēse. Tecziaus użsigeidżiu ko-tai extra, ko-tai premium, ko-tai ilgam tvariu krusmu użtaisanczio. Akikampiu pastebiu ką-tai uż lango. Mąsloju: szvintant iszsigausiu int laukus, po giedrais żiemos ekranais. Tecziaus użmiegu. 

§4

Czirszkaudami ir lurluodami rytiniai szpokai nirtulingai ir trukszmingai budina naujai dienai, taszko baltais kleckais padžiūvusią geltonąją slyvą. Praviro lango pakviesta, miego brudēsį lauk stumdama, int kambares lenda ryto vēsuma. Gera esa pamest migį be pagelbos ir atatraukus rūszkanas użuolaidas, be lazdelēs ar kopetēlių pusrytaut be laszalinēs. Gera esa, jogei gali trūsan eiti savom kojom. Tik ar ilgai? Tat esa teisotas klausimas vertas pagyrimo ar net rankos paspaudimo. Nors to naudos apczuopt negalima, su sava mąstim kilti daug lengviau. Juk be jos nebe teip lengva, o kasmet būtų vis sunkiau: pusrytis ir pietai sulyg prievole kasdie varo neviltin; kelionē darban kasztuoja piningą; valdżius tegeba surasti būdą, kaip to paties piningo daugiau vis nuskaitluotie su mokesteis. Kitu galu pavertus, gabentis pēstute sweikiau irgi linksmiau. Tecziaus tat reikalauna virszvalandżio ir phizinēs energeios, katros be maisto neingausi. Vistik reikia valgytie ir raumenus manksztintie. Galanduos duonriekį, tuojau kirsiu sviesto ir deszros po brizą. Tecziaus peiles galandant pajuntu, burnoj gurgżda smēliai. Lyg aulinio padai szaligatvį trina. Mąsloju: kasdienis marszrutas pabos. Reik ieszkotie pakaitos. Maisto insavinimas sykiu su kelione pēscziomis atmetama. Kitu szonu liuonai virstu, smengu gelmēna nebūties. Użplaukia debesēlis ir kabo sau, kolei mąslelēj ar uż lango vējeliui papūtus, visas brudēsis nuslinks.

§5

Par kelias dienas py gero oro injunkę, mekename, jog darosi tvanku, labai norētųsi lietaus. Atajus lietui, vēlek użdedame skųstis, jog drēgmē suka sąnarius, reprodukcijos spalvos iszbluko, neatpażįstamai susidarkē szviesaus atminimo abrozas, o dykai gautam japoninio porceliano servyze trūksta vieno ar dviejų puodelių. Tai negali ilgiau tęstis! Pametu migį valanda ankscziau! Padarau manksztą! Nusilieju szaltu vandeniu! Uż żando insimetu dżiovintą slyvą, pusrytēlius insidedu puspiecziui int kiszenkutę. Einu darban pēstute. Kelelis yra tam, kad jį pramintumbei.

Griżtant namolio, raudona saulala jau leidżias. Pro viksvas szunazolēse netolies ravo kas-tai szvyti. Kas tai? Nuo kningų maiszo laisva ranka imuosi lupt aną neaiszkų daiktą isz dirvos. Pirm tat rodos nedidukis akmenukis, tecziaus bekasinējant paaiszkēja, jog tat didis riedulys laiko seno apleisto mano namo pamatus. Skubancziam pasauly reik sustotie, jog pastebētumbei akimirką stebuklo. 

§6

Nuo mażų dienų minkiau molius, sijojau smēlius. Buvau tarp dailotvaros ir gamtoveizdżio. Ogi ir man norējos tikro amato: statytie krosnes, dirbtie ałtorielius, suktie ratus. Krosnę veizdiejaus akmeno, ałtorielį paukszcziams. Esamu laiku retas iszmano amatą, tecziaus ratuose – kiekvienas. Norint pasaulines problemas iszspręstie, reik skaitytie teip kaip paraszyta. Juk mes, żmuonys protingi, kadais skribenome net akmeny. 

§7

Priesz 120 milijonų metų, mūsų Żemēs rutulio pavirsziuje moliakalnius stumdē ledkalniai. Vanduo, tekantis isz ledyno ir po juo, rokavo smēlius, żvyrą, skaldą, akmenukus, riedulius ir luitus. Kristalinis pagrindas buvo isznesztas įvairiais kiekiais isz dabartinių szvedų ir suomių kalnijos. Kvartero laikotarpis tęsiasi jau 20600 metų. Tarpukalnēs neleis protingam sutvērimui użmirsztie isztirpusio ledyno paliktą żinią apiej gelmes nebūties. Mūs protēviai leidos ir kilo ledyno paliktomis įdubomis. Klausydami protingesnių, skaitydami ir apsvarstydami pēdsakus bei įbrēżimus, anys paliko ir savo pēdsaką akmenyse.

Gimtinē buvo ne kartą giria apaugusi, slenkanczių ledų nuskusta. Iszskyrus placzius vandenus, eżerus ir dirbamus laukus, pelkynai dalinai vēl atvirto berżynais ir pievomis. Nusistovējo żaliuojanti ramuma, slopinama augios tankios żalybēs. Esa czionais viksvos ir virżiai, isz katrų senobēje protēviai pynē ir moliu tvirtino pażiobes. Użtvindytuose durpynuose tarpe kupstinių szvylių pavasariais leidżiasi spalvingi pietlink traukiantys plunksnuocziai, ganosi romūs ir susitaikę su buvojimu ar ne visai; żygiuojantys, vaiksztinējantys ar narszantys pavirsziumi pagal savas reikmes. Vislab bus akmeny įamżinta ir akmenu pavirs.

§8

Begēdē nuoga saulala plieskia akysna. Szvieziai prisiglostęs mąslotojas raukydamasis kisza du pirsztus sau kiszenkutēn. Atostogaujanczio atsiskyrēlio żvilgsnis krypsta uostamiesczio kanalan. Vienuitis debesielis ir vējelio pagautas taboko dūmelis teikia vilties, tecziaus sziandie ramuma nepajudinama. Apiej vilneles tegalima mąsloti. Nebent akmenį numesti. O akmeno dairydamasis, artindamasis krantinēs kraszto, żmuogus pasijunta vien instinkto vedama bezdżenka, tikslo ir prasmēs krantinēs turēklo nusitvērus, apakinta stiklinių dangorēżių. Akēs ieszko, każkur turi būti vēsaus seno mūro atgaiva. Veidas stingsta ir pasensta nepatiklioje grimasoje. Żvilgt laikrodin, ir żmuogus kaukszi siaura senamiesczio gatve naujamiestin.

§9

Virveliniu paveizdżiu sekame vietinį gidą akmenkeliu pażangių laikų, modern erdvių. Kintant klimatui ir siautējant stichijoms, żmuonys raginami keistis ar bent każką darytie. Żmuonys daro: ridinējasi Żemēs rutulio apskritais, ragauja neragauta, patiria nepatirta, naudojasi sziuolaikinēmis priemonēmis, saugosi, jog neliktų be ryszio.

Braukdami szviesaus tinko senus mūrus, siaurukēmis senmiesczio gatvukēmis iszeiname ant akmenploksztēmis klotos augių stiklakampių aiksztēs apveizdētie tą klestintį miestą, tuos dangorēżiszkonstruktus. Modern! High! New! Tamsauji stiklai iszkreipia sziltą saulēs szviesą, akina, verczia nuleisti akes priesz szaltą svetimą tamsaulę. Supratingesni użsideda tamsakinius. Visi saugosi. Tecziaus toly bõli masyvus szviesus monolitas. Ar tai ledkalnis? Praeiviai nusiima tamsakinius. Tolimos szalies keliautojai būriais traukia atokiau ledkalnį menanczio kelto. Ilgai rapalioję akmenkeliais, visi norime smiltelių keliuku griżti namuczių jaukion moliu tvirtinton pażiobēn.

Kitapus kanalo, ant virżių apsuptos kalvos kas-tai kēkso. Beveik gryczia, jei ne stogo trūkumas. Tarp virżių tupi kiszkis. Paszaliais spoksanczios jo kukulakēs persiszvieczia vaiskiuos spinduliuos. Ilgaausis stebi dulkių pulkus. Toly żmuogus sēja kvieczius. Pulkai rudens dulkių su szpokais kyla int dausas, sēda dirvon ir ant didelių kiszkio akių. Anas sumirksi ir lētu strykniu sukrunta atsiczioklētie juodalksnių pavēsin. Dirvonuojanczia pieva sēlina prijaukintų saviszkių iszsiżadējusi sulaukējusi katē. Tarpe augių viksvų ir szunażolių riestainiu neszdama storą vuodegą, joji sēlina pażiobēn viliojanczių kudakų ir cypukų.

Rugsējui baigiantis retai benutūpia spalvotesnis sparnuotis. Pietlink sustoję kovai darbuojasi, snapais atlieka kai kokius matavimus. Vienas stambus delegatas neapsisprendżia, kas darytie su pastipusia szviesaus kailiuko żiurkike, iszvertusia savo pilvą padangēms. Tiesiu snapu kovas kailį papeszioja, dirsczioja tai szventinyczios, tai savo bendrų, tai neįveikiamo patiekalo. Likęs vienas prie maitos, anas griżta żolēs kapstytie ir sliekų krapsztytie. Tik draugiai galima turtų prisikasti, naugēs rūdos, akmeninēs anglies ar sziaip sliekų.

Kovai szvariai iszakijo pievelę. Apżeldintojai iszsivezē jaunas puszaites ir eglaites. Isz tankaus szabaksztyno beliko suplaisziojusi mediena, samanų ir żolių kuoksztai. Auliniai, kuriuos pasavariop iszmetē paskutinis nestandartinių inkilų tekintojas, stovi nepaliesti netoli żvyrkelio. Netolies bõli keli ratlankiai ir apgraużti kaulai. Szvariai iszkirsto rudens trako gale atsiveria marēs ramybēs. 

§10

Atokiau kranto, nekirsdama laivybos kanalo, vidurmary plūduriuoja tripūslē valtelē, neturinti nei sieksnio ilgio ir lengvai ant kupros telpanti. Vienui joje sēdētie gera. Marēs tyvuliuoja tokia ramuma, jog nei inkaro nereikia. Valtelē sujuda nebent pakeitus pozą. Oras būtų idilingas, jei ne spengiantis krapnojimas. Vandens poliruotą pavirszių sziauszia smiltelēs. To krapinimo pripranti, nebegirdi. Ne lietus tai krinta, o sodri dulksna nugarą szventina. Teip gali ir valtelē nuskęstie. Sukrunti żmuogus, tik prabudus nebūties gelmių suvokimui, ir susimąstai.

Anoj valtelēj kēkso meszkeriotojas permatomu ryszkiu aprēdu. Nerūpi jam, ar pasmakriui bēga, ar użkakliu varva, ar paausēm lasza. Nieks jam nerūpi. Jis tik użmeta ir laukia, kolei kas. Ant vandens ramiau nei namie: pasups, nuramins, gal użmigdys. Nieks kabliuku nesiskundżia, kur beįsegtum. Ir vēlek meszkeriotojas użmeta. Szįkart per drąsiai, net atsistodamas. Guminiai kalioszai cziūżt minksztu valtelēs dugnu. Meszkeriotojas praranda ramumos būvį, meszkerē iszslysta, ir iszsiżiojęs radikalas, pirmąkart praradęs orientaciją, apsiverczia su viskuo. Pliūkszt. Tuszczia valtelē supas. Giliai iszreikszto skendimo ratilai vilnija sziurpstancziu vandenvirsziu. Raibuliavimui nurimus, vakarinei dulksnai krapsint, raudonuoju spaliu vēlek ima skambintie lengvai iszderinta ir kiek ankstoka ramuma. 

§11

Kurortinio miestelio krantine po lietsargiais kulniuoja lētos pēdos. Laukime dulksnos nustojimo porelēs patrepsi pusżingsniu, palaiżo szerbeto, su papirosu dantyse pauodżia espreso ir, romantiszkai vyniodami kebabus, slepiasi po suvenyrų kioskelių stogais su kaukais, raganomis ir aitvarais, laumēmis ir velniais. Kabo anys żvejybiniu valu perverti, ant popieros skiautelių įkainoti kaip paprasti mediniai ir akmeniniai suvenyrai. Czia ir degto molio iszsiżiojęs meszkeriotojas ryszkios glazūros dangalu. Veikējai pagauna tilindżiavotie menkiausiam vējeliui użklydus. Tecziaus sziandie ramu. Smulki dulksna it druska kiauszinio luksztą barsto.

Kulaczium kindziuką parēmęs, raktelių svoriu besimēgaujantis lenktynininkas vertina szvieżiai pesztas kulszis tinkluose. Vietoje trepsēdama palydovē pro rożinius veizdalus renkas tabaluojanczių suvenyrų. Vējeliui papūtus būtų lengviau iszsirinktie su muzika, tecziaus sziandie ramu. Sztilis. Pardavēja kantriai szypso, siūlo rinktis, kas szirdį labiausiai ganēdina. Brangiaspalviais audeklais insiprasminusi mūza svajingai linkczioja. Ji neseniai grįżo isz ekskursijos Peru. Dar kiek, ir jos vaivoryksztinē mąslelē neiszlaikys spindulių. Iszgerta per daug stiklų vējo. Praveizietos akēs blaszkos po kioskelį. Gausiai żieduota ir tatuiruota rankelē nedrąsiai siūbteli tai molio, tai medżio diewybę, tecziaus nusvyra neiszsirinkus. Mes, żmuonys, tik su kitų mylysta iszliekame żmuonymis. Kas, jei ne protas leidżia sutvertie, kas jei ne protas įgalina grożētis.

Vertindamas dażnai atliekamą vaidinimą, palangiui tupi prisimerkęs rainaakis. Laszantys punktyrai sukioja jo mąslelę priesz paties valią ir neleidżia tinginiui użmigtie pietų miegu. Rundina balta ir pilkai rusva jo ausikēs minksztai użlinkę ant kaktikēs. Kilst viena letenikē link szlapio stiklo, tecziaus gryczios stogo varvantys laszai sustabdo vietinį laukinį peliautoją nuo pozos pakeitimo. Ogi ten dulksnos iszpraustas skrostas karpis sugebējo nusprūstie nuo karties ir atviru pilvu kvieczia pasivaiszintie! Plaukiojo juk jis kadais liuosybēj ir neprigulmybēj. Vienok pasigavo. Atajo linksma dienelē būti isztrauktam. Tat katinas ir szypso pamatęs meszkeriotoją isz valtelēs virstant. Jis matuoja atstumą ir ruoszias imtis veiksmo. Dviszuolis szlapia veja ir smigs asztuonios nagēs minksztuosna aukos szarvuosna. Tecziaus katinas dvejoja. Sengirę iszjudino bangpūtys. Kurorto peliautojui to jau per daug. Riebaus karpio jis nustojo. Bangpūtys kartą szilyną nulenkęs reveransui, tądien daugiau pagarbos nepasipraszē, o vakaruos raustant horizontui, dulksna vis labiau priminē lietaus melodiją su antimis. 

§12

Artinantis rudens lygiadieniui su neszamomis smiltelēmis kurortinį miestelį lanko vējo atblokszti virvelninkai. Suvenyrų kioskelius anys aplenkia akmens veidais. Virvelninkai irgi esa żmuonys. Pergyvena neinveizēdami horizonto. Pażiobēs pasieniais iszstumdyti akmenai, o jei dar su įdūbomis, sztai vardan ko atgija ieszkanczios jų akēs. Szeimininkēs purtoma atgyja staltiesē, plaikstos lovatiesē. Arcziausiai pryangio zmegsanti akmenduoba virvelninkams rodos artimiausia. Dżiaugsmas to atpażinimo szildo smalsuolių būrį. Sznibżdomis pakyla punktai sakymų ir użkalbējimų. Duobelē szimtąkart patiriama ir suskaitmeninama. Tenka prisitaikyti riboto matomumo, vēsaus oro ir maszalų. Tai netrikdo. Iszlankstomas kēdutes keiczia savi patiesalai, baltų balcziausi aprēdai ir szypsenos. Civilizuotas priēmimas baigiasi. Ataina metas poilsio. Diewai ir stabai suminga py svetingų namų żidinio. Nendrių stogu vis sunkiau tekszi lietaus laszai.

Dieną tuo keliu turisto ir poilsautojo kojelēs trepsi, kasdienes sziukszles barsto. Tecziaus slenka vis tankesni debesiai. Teprasidēs lietija. Lai raminanti vandens siena laikinos użmarszties szydu atatvers kiekvieną gyvą butybę nuo esamojo laiko ir palengva użplūstancziu sznarējimu pavergs darbo įkarszty ar apmąstymų vienumoj panirusią ypatą. Tēvonija aprimsta mąslioj romoj. Każkur tolies aidi laukuos dirbusių żmuonių ir baubimu besidalijanczių galvijų balsai. Sulindusiejie pażiobēmis ir susispraudusiejie patrobiais veizdi pro langus, klauso, kaip lietaus laszai dusliai taszko kojomis iszminkytus glaidżius keliukus, kurių nuokalnēmis vis sparcziau ir srauniau teka tirsztai rusva masē, neszdama begalę beveidżių galingos visaties dalelių, iszdżiūvanczių ir atgijanczių galingam vandeniui paliepus.

Giliais żievēs ravais żliaugdami ir samanas nusineszdami gausūs naktidulksnēs upeliai verdena insigerdami minksztējanczion dirvon. Nakty rymanti gyvastis klauso krentanczių vandenų neszamų żinių. Teszvyti dulksnos ir debesių blankinamas apskritas. Skrisdami paszaliais naktiniai plasnotojai jan niekaip nepataiko, o keturpēstiejie, nepasiekdami ano, staugia. Tankiai apżēlusias kalvas kupromis iszstumdżiusios, żemai nulenkusios storas iszsiraicziusias senas puszis, tarp vandenų nakviszos gano sapnus. Blyszkiai gelsvám mēnulio omletui sliuogiant horizonto pakraszcziuose atsivērusion iszbrinkusių debesių properszon, juoduos brūzgynuos styro velnių suriesti, isz po żemių iszdygę, naktivējo użklupti pasziauszti pakausziai lietaus negailestingai drengiamomis surambējusiomis kupromis. Tamsu-tamsu, kur dairais. Raibuliai żvilgsnį gaudo, żambrēmis kely griovius varo, po vandenimis kulgrindas kloja.

Lis visą vakarą ir naktį tylią. Iszleisk szeszēlį. Lai kopia sau lengva żingine įkalnēn. Intrauk szvieżią vēsų nakties orą, sulig szirdies dūżiais akēse żalsvus ir violetinius ratilus beregint. Samanomis brukasi pantinē, żaltys tarpe virżių szmēkszczioja geltonomis żandenomis. Użkandęs juodalksnio lapų, sunkias auses supurtęs briedis brenda kūdros dumblu lyg garlaivis sznopuodamas. Nuo to aukszto didżiaragio gogo żliaugiąs vanduo skamba stacziais kūdros slēniais. Amtelējusi stirna sustingus stebi tamsoje kalnan kopianczią suotvarą. Po augiais papartynais mirkydamas szoną, tarpe gilių kanopēlę atramai įsmeigęs ir patingęs isztraukt, pusamżis szernas griausmingai kriuktelējęs liuonai żnekteli purvan.

Retējant krapnojimui juodalksnio noktiurnas perraszomas ant varnalēszų. Dangaus skliautas giedrinasi. Pilnatis szaltai nuszvieczia int żoles kritusį iszskrostą karpį. Tik budinti pelē girdi, kaip po tamsiais miegancziųjų langais neużtikrintai liesdamos letenikēs asztriomis nagēmis nutveria grobį ir nusitempia tamson.

Toj palaimingoj tyloj żemai pamary apiej laużą kaista klajoklių veidai. Virveliniai aksesuarai netruks riesdamiesi apsvilti. Czionais saugu, po nendrių stogu. Nugaromis sziurpas bēgioja prisimenant protēvius, ledynmeczio begalybēj įżiebusius stebuklą ir jo akimirkoj apsigyvenusius. Nuo nausēdijos auksztikalnių dairydamies, toliuos szviesos ieszkodami, deszimtsyk nuo szviesos iki tamsos, tūkstansyk nuo laimikio iki medżioklės, milijonsyk nuo sniego lig pirmos żolēs, karta isz kartos po naktigonēs grįżdami, su tamsa ir szviesa sēsdami, grūdus trindami, įrankius galąsdami, laimikį gabalais rēżdami, akmenuose protēviai paliko skirtingus darbo randus, gyvasties pēdsakus ir meilēs įspaudus. 

§13

Rudens lygiadienio tamsa traukiasi marių krantine juodųjų slēnių link, slēpdamasi uż kraujo raudonumo diewo namų. Virsz varpinēs raizgos pagonystą meną daugamżiai ążuolų, eglių ir puszų vainikai. Raudona saulala dażo virszūnes. Patyliukais nuokalnēmis ima leistis tamsiais apsiaustais baltus aprēdus prisidengę būtybēs. Ant viksvų suvērę bruknių rożanczius, laumių iszganytiejie ir derlių pagarbdinę virvelninkai leidżiasi stacziais sengirēs takais, traukia szaltą ryto orą, iszleidżia tirsztus garus. Saulala juos pasitinka pirmaisiais dygsniais. Pryszaky tęsiasi takas ir neaprēpiami kamienai, katrais nakczia viena-kita būtybē ēmē ropsztis augyn, ieszkodama perējimo kitan kūnan. Galiausiai pasirinkus kelią atgal gamton pagarbiu atstumu, susitaikiusi mirtingoji būtybē nusileido pas drēgnas samanas.

Szventadienio rūkas sklaidos. Gūsis po gūsio medżių virszūnēs koszia drēgną tirsztimą. Poetinių pagirių skersvējai vēto nustovētus, nugulētus ir użlaikytus lengvatikių ir netikių dvejojimus. Garsiai belsdamas sążinēn, nematoma bekraszte upe marēmis tolyn par lygumas ir kalvas galingai ir nekliudomai vilnija taurus varpo gausmas.

Lyg nuo dugno atatrūkę bakenai margaspalviai sutvērimai oriai juda dirbtinio akmens horizontalēmis, pozityviai kirsdami bitumo vertikales. Visomis kryptimis, laisvai ir nepriklausomai laigantys spalvoti iszsipūtę kurortinių kepuraczių ir tamsakinių nesziotojai abejingai laigo popierlaivio lengvumu neszami panosēs vējelio. Po neformaliais kostiumais blykcziojantys bateliai diktuoja nereikszmingą pasivaikszcziojimo tempą. Dażnai stabteldama, dauguma sustoja, paskutinēms poilsio plunksnoms skraidżiojant isz kiszenių. Użmarszties pūkai użleidzia vietą asztriai kasdienybēs skaldai. Dviejų pirsztų romano ieszkotojai ir trumpam susiżadējusiejie draugai pamażu palieka nuomojamus namelius, skirstos, rapalioja transportan ir griżta isz kur atvykę.

Tarpe molio kaukų ir medżio velnių ant żvejybinio valo laviruodama, stora oda aptrauktą asztrų skruostą bukais kietais krumpliais remdama, suvenyrų kioskelio ragana vēlek lūkuriuoja tamsos atajimo ir sapnų naktigonēs. Prieszauszriu su Saksiniu użsnūdus, prieszpiet su Ausztriniu jai nubudus, kurortinio miestelio akligatviuos pagauna tilindżiavotie moliniai, akmeniniai ir mediniai diewai su deivēmis.

Raganos veizdalų stiklais bobų vasarą ant samanų żaisdama, saulala apvertē smēlio laikrodį. Saulakių kas paliesta, vislab iszdżiuvo. Po atplēszta żieve kas supuvo, amżino judējimo isztraukta, vislab vējy iszsisklaidē. Kas dirvon nekrito, pavakare nusēs ant raudonų jaunos raganaitēs blakstienų. O mes, tikintys ar netikintys, mirktelsma patyrę akimirką stebuklo.

Kai tu, dvejojantis paukszti, atsispyręs nuo lizdo, szausi isz tamsios sengirēs, pakilsi virsz kopų ir pamatysi jūrą, jogei mes, mąslas użvertusiejie nepamirsztumbe tavęs, būtinai suszuk, nes tai galbūt jau paskutinis kartas, kai kasdienis mūsų metų żvirgżdas virsta smiltele, kai nebejuntame laiko sukamų girnų dardējimo. Tau paliekant tēvoniją, mums palieka akmenys. Apiej tave mes akmenyse bylosma.