Eglė Frank. Kankinio kojinė
2023 m. Nr. 10
Sužinojusi, kad kas nors matė velnią ar kad kažkur kaimynystėje žmonės negali gyventi savo namuose, nes kažin kas ten žvangina grandinėmis, ritina statines, visa nušvisdavo. Gerą nuotaiką jai sužadindavo kiekvienas ano pasaulio ženklas, tai yra įrodymas, kad žmogus žemėje nėra pasmerktas vienatvei.
Česlovas Milošas, „Isos slėnis“
Prieš metus su šeima įsikėlėme į gremėzdišką kotedžą, vešlia augmenija apaugusį inkliuzą blokinių namų narnijose. Ruduo ritosi į spalį, dienos slinko niūryn, o po lapkričio užsklandos ir visai neprašvisdavo. Namas skendėjo žalzganoje prieblandoje, supamas amžinai žaliuojančių pušų ir tujų. Nepaisant nuolatinės prieblandos, nauja vieta man patiko. Rodėsi, plaukioju milžiniškame akvariume, kuriame buvo panirę visi trys kotedžo aukštai.
Atėjus žiemai akvariumą tarsi vata iš visų pusių apkamšė sniego duknos. Šalti ir drėgni jų patalai dusino medžius, per atodrėkį virsdami aštria ledo pluta su nutįsusiais varvekliais. Jau pirmomis dienomis apsireiškė ir nematomi namo gyventojai. Naktimis, gulėdama didžiulėje lovoje, fiziškai jutau, kad esu stebima. Smalsiai ir netgi draugiškai – juk keletą metų stovėjęs tuščias, namas pagaliau sulaukė žmonių. Miegamajame radusi didelį seną žiedą su blausia akimi ir pasimatavusi – buvo gerokai per didelis – palikau ridinėtis stalčiuje. Jaučiausi rami – nuo pat vaikystės esame auklėjami mandagiai elgtis su gyvaisiais, bet tik pats turi išmokti taikiai ir be baimės susigyventi su anapusybe.
Pastebėjau, kad vaiduokliai, jei jų esama, pasirenka, kam rodytis. Šviesų pavidalą, sėdintį ant šimto metų senumo lovos sodyboje, matydavo tik mano jauniausia dukra. Kaip tam trečiam broliui, mažiausiam šeimoje, visada tenka privilegijos ir net tam tikros galios. Nė vieno vaiko nepratinau prie tamsos, bet trečiasis jos nebijojo savaime. Kaip ir to, kas kartais tamsoje pasirodo ne visai įprastais būdais.
Nedidelė juodbruva moteris priėjo prie manęs prieš knygos pristatymą – gunktelėjusi nuo senatvės, bet dar skvarbaus, net šelmiško žvilgsnio iš po pieštuku nubrėžtų antakių. Ar jūs autorė, paklausė ir į delną įdėjo du graikinius riešutus. Riešutai – labai sveika, – pridūrė. Atrodė, kad vėl sutikau vieną iš savo sugalvotų veikėjų – įsikūnijusią, peržengusią menamą slenkstį, skiriantį fantaziją nuo realybės. Iš tų personažų be vietos, kurie tiesiog per stiprūs tekstui, bet lieka mumyse nepalikdami ramybėje nei dieną, nei naktį, kol galų gale įgauna žmogiškąjį pavidalą iš kūno ir kraujo. Jei ir norėčiau ko išmokti begalėje šiuo metu rengiamų rašymo kursų, tai išmesti juos iš galvos ir iš gyvenimo – gal net burtais ar magijai artimais ritualais.
Iki šiol neatsiėmiau vienos skaitytojos padovanoto paveikslo – murzinai raudoname fone ji nutapė mano nuluptus nagus. Įvertinau tai kaip dėkingumo išraišką, juk nuoširdžiai padėkojo už įkvėpimą.
Vengiu eiti į zoologijos sodus, ypač tuos nedidelius, užsiglaudusius mažų miestelių užančiuose. Liūdnos papūgos, baugščios jūrų kiaulytės, nusišėrusios vietnamietiškos kiaulės, manipuliatyvus ponis, nuolat kaulijantis pašaro. Juodas kalnų ožys, kaip piktojo simbolis, ir melancholiški elniai, švelnia oda dengtomis ragų karūnomis. Ankšti voljerai, purvas, iš pilko dangaus drengiantis lietus.
Bet štai pagrindiniame pastate už voverių narvelių, tarsi paneigdama visas šios baugesio sklidinos heterotopijos taisykles, sėdėjo ji – užėmusi visą nedidelę antikvarinę sofą, ant milžiniškos šlaunies pasisodinusi dekoratyvinį šuniuką, bereikšme veido išraiška, tarsi būtų nulieta iš vaško. Lyg groteskiškas miražas, apsireiškęs provincijos zoologijos sode. Suvokiau, kad iš drūtosios moters perspektyvos pati atrodau ne mažiau groteskiškai – spoksanti į ją tarsi užhipnotizuota, šalia narvuose voverėms graužiant riešutų kevalus.
Gal šešiasdešimties metų dama su skrybėle, juodu praėjusio amžiaus paltu, papuoštu balta apykakle su raukinukais, pasirodė reivo klube apie ketvirtą ryto. Paprastai tokiu metu personažai ateina nekviesti tiems, kurie be alkoholio vartoja dar ir kitas medžiagas; lyg šamanai susižadindami transcendentines būsenas. Tarsi tam, kad įrodytų savo šiuolaikiškumą, o gal net realumą, ateivė nuolat naršė išmaniajame telefone. Melsva ekrano šviesa pamėkliškai apšvietė jos nupudruotą veidą, raudonas lūpas ir blizgius akinių rėmelius. Iš mamos pasakojimų panašiai atrodė panelė, virdavusi kremus mano močiutei, – buvo baigusi kosmetikos mokslus Paryžiuje dar prie Smetonos, nešiojo akinius auksiniais rėmeliais, per juos lyg raštą skaitydavo žmogaus odą – čia pat apskaičiuodama, kiek reikės piliarožių, agurklių ir bergamočių lašų. Turėjo tik vieną koją, vaikščiojo su protezu, pasiramsčiuodama lazdele. Grožio panelė ateina, – sakydavo močiutė, išgirdusi panelės kojos protezą sinkopėmis stuksint į gatvės grindinį.
Klube pagal dunksintį kiaurai sienas ritmą lingavo kūnai – hipnotizuojančiu judesiu kairėn dešinėn, kairėn dešinėn. Jokių įmantrių šokio figūrų, pakanka tik linguoti, – užsupti liūdesį, bent tą akimirką pradanginti jį tuštumos bedugnėje. Atėjūnė toliau oriai vaikščiojo pasieniais, paskui rimta veido išraiška pradėjo filmuoti šokančius. Čia ji buvo stebėtoja, o mes – jos personažai.
Į klubą uostamiestyje užklydau pavasarį. Nors neplanavome eiti šokti, po vienų literatūrinių skaitymų su atsitiktinai sukritusia kompanija – tokios visada būna išvažiuojamuose renginiuose, kur, kaip ir giminių, nepasirinksi kompanjonų, patraukėme į miestą. Pavakarieniavę viename iš barų, kur vienintelė prancūzaitė valgė šaltibarščius, o vegetarams atnešė spirgų, leidomės klaidžioti miestu be tikslo, o tada tikslas netikėtai išniro klubo pavidalu – tiesiog užėjome, ir tiek.
Viskas buvo kaip visada, tokie klubai visuose miestuose panašūs, tas pats visa apimantis dunksėjimas, susiliejantis su padažnėjusiu pulsu, tas pats lingavimas. Tą pačią dieną prieš skaitymus abi su prancūzaite blerbėm atsistojusios prieš veidrodį, nes tokiu būdu atsipalaiduoja balso stygos ir būna lengviau ant scenos skaityti ilgus tekstus. Jaudinantis ilgas tekstas užima kvapą, jame gali paskęsti, pradėti dusti kaip žuvis ankštame prekybcentrio akvariume. Čia, tvankioje tamsoje, tarsi tame akvariume varstomoje pulsuojančių reivo šviesų, kvapą užėmė pasklidęs dar vos iš paauglystės išsivadavusių kūnų dvelksmas. Buvo pats gegužės epogėjus, soduose iš išburkusių pumpurų vadavosi obelų žiedai, o erdvėje tvyrojo nepakeliama įtampa – tarsi visa, kas gyva, kartu su gamta išgyventų pradžios stangą.
Kitą dieną vykome prie jūros ir tuščiame paplūdimy pasijutau tarsi instagramo nuotraukoje: stiklo ramumo vanduo, snūdžiu debesų šydu lyg filtru aptrauktas dangus, ne sezono metu uždaryti paviljonai ir tušti gelbėtojų bokšteliai. Ėjau pakrante, mane pavymui sekė senė, mojuodama vaikščiojimo lazdomis. Kada atsirado jausmas, kad ateis diena, kai jos šešėlis susilies su manuoju?
Kada atsirado jausmas, kad viskas, kas vyksta, jau kadaise buvo? Kad gyvenimas pradėjęs kartoti savo modulius, tarsi užprogramuotą algoritmą. Ir net šviesiausiomis džiugesio akimirkomis kirba jausmas – lyg vos juntamas nejaukus skersvėjis – kad taip jau buvo, ir buvo geriau. Tik praėjus laikui, būtent paskutiniai laimės epizodai atrodo tie – tikrieji. Ir kam laimės banalybei prireikė dar ir laiko perspektyvos, kad apmaudžiai pajustum ją jau praeity.
Baltą mažą kojinaitę gavau dovanų iš draugės, kurį laiką gyvenusios vienoje laiptinėje su Šventosios Dvasios cerkvėje tarnavusia moterimi, perrenginėjusia tris Vilniaus kankinius, gulinčius po stiklu, nubučiuotu tikinčių stebuklu. Padeda nuo sąnarių skausmų ir kaip apsauga, – pasakė, tiesdama įsuktą į paprastą vienkartinį maišelį. Iki šiol tą kojinaitę laikau kartu su močiutės maldaknygėmis ir rožančiais. Laikas nuo laiko išėmusi pauostau – nors praėjo daug metų, tebekvepia ladanu.
Kada atsirado jausmas, kad pats tapai personažu, o realybė tapo sąlyginė, tarsi čia ir dabar išvis neegzistuotų. Tokia nuolatinė hipnagogijos būsena, galinti sužadinti kūrybines galias. Tačiau kodėl tebespoksau į tuščią baltą lapą kompiuterio ekrane? Už lango – rugsėjo aksomas, vedantis iš proto, pilnas apsunkusio lūkesčio, kaip ir kasmet, kaip ir kiekvieną rudenį ištinkančio naujos pradžios jausmo. Kodėl naujų pradžių pažadas kaip niekada juntamas rudenį? Ruduo, pradžioje visus apdovanojęs auksu, po lapkričio užsklandos pavers jį patina. Kokia laimė yra šis gamtos ratas. Ir tamsa, iš kurios vėl prisikelsime.