Gintarė Adomaitytė. Apie veržlią laisvę ir slibino galvas

2021 m. Nr. 3

Kuo dažniau galvoju apie savo vaikystę, paauglystę, tuo labiau praeitis man atrodo miglota. Galbūt jų – vaikiškų ar vėlesnių metų – ir visai nereikėtų prisiminti. Kam jie man, juk buvo – pražuvo. O jie atsėlina, tie prisiminimai, jie braunasi, jie neleidžia nurimti. Jie liepia: arba išsipasakosi dabar, arba niekada.

Gyventi be vaikystės ilgesio lyg ir rizikinga. Galiu pagarsėti nejautrumu: ar tikrai man nereikia tų ledų už devynias kapeikas arba latviškų saldainių karvučių? To pieniško kokteilio iš Antakalnio kulinarijos? Senųjų gazuoto vandens automatų? Ir kodėl nesudundėjo širdis, kai po daugybės metų įžengiau į savo mokyklą – į tą Vilniaus buvusią 22-ąją?

Arba dar baisiau: rizikuoju iš tiesų tapti nejautria, pikta, susiraukusia sene. Pasakose, sakmėse ir legendose, o dar begalėje dabarties filmų slibinų devynias (o gal ir daugiau) galvas kapoja jauni, stiprūs karžygiai vyrukai, dabar – jau ir sportiškos merginos, nenorinčios tūnoti saugiuose rūmuose.

Koks melas!

Jaunystės slibinai – tik slibinėliai. Kuo ilgiau gyveni, tuo tikrasis slibinas arčiau, o kirvis šimpa. Kaip juo nukirsti artėjančias ligas ir negalias, nepasitenkinimą tuo, kas pačios padaryta ar priešingai – neatlikta; susierzinimą, kad mano gyvenimo aprašymas kuo toliau, tuo labiau atrodys nykesnis: juk aiškiai parašyti metai, kuriais gimiau, studijavau, pradėjau dirbti. Visa tai vyko anais senais laikais, tai atsitiko, kai mano ir man artimų žmonių pasaulį valdė draugė (o iš tiesų ponia) sovietija, kai garsioji Adolfo Šapokos istorija, knyga mėlynais viršeliais, nedrąsiai kiūtojo tarp kitų knygų, nepasakytum, kad taip jau visai užkišta, bet tikrai ne ranka pasiekiama kiekvieną akimirką.

Mielai rašyčiau apie Trispalvę, laukusią savo valandos žemiausiame stalčiuje, bet kad ne – tokios namuose nebuvo. Tik Vytis, iškėlęs kalaviją, šuoliavo ant močiutės rankdarbių dėžutės dangčio, namuose nė kiek nesureikšmintas. Ilgokai maniau, kad tai – tik gražus paveiksliukas, tik raitelis, jojantis susikauti su tuo jau minėtu pasakų slibinu.

Kai galvoju apie artėjančią senatvę (pabandykite apie ją negalvoti, nežinau, ar kam pavyko), būtinai turiu sau griežtai priminti: esu radusi senatvės idealą ir privalau nuo jo nenutolti.

Idealą radau netoli Balžio ežero. Tai buvo seniai neseniai, spėju, kad prieš penkiolika metų, o gal ir anksčiau, vienaip ar kitaip – jau XXI amžiuje. Tai buvo tie metai, kai Balžis ir jį supantis šilas man teikė bene viską. Kad ir trumpa kelionė iš Vilniaus iki Balžio ežero, bet vis tiek – kelionė, kad ir grybautojų kojų numindytas, automobilių išvažinėtas miškas – bet juk miškas.

Vieną ankstų rytą, jau prisiplaukiojus Balžyje, nutariau nelaukti autobuso paežerės stotelėje. Kulniavau tris kilometrus iki plento, kur autobusų galbūt šiek tiek daugiau. O priešais mane skubiu, smagiu žingsniu žygiavo moteris, kaip man tada atrodė – sena, labai sena, gal net septyniasdešimties ar daugiau.

Ji vilkėjo nuskalbtą, nutrintą chalatėlį, tad atrodė kaip pabėgusi iš ligoninės ar slaugos namų. Dedu galvą, kad ji tikrai buvo pabėgusi nuo visko, kas slegia ir pančioja, nes atrodė džiaugsminga, laiminga, laisva. Tuščiomis rankomis, be jokio krepšio, terbos. Basnirčia. Ji avėjo inkariukus, ne kokį nors ten vintažą, o kuo tikriausius inkarus, suraišiotus mazgytomis virvelėmis. O dar – ji dainavo. Kuo smagiausiai dainavo man nežinomą dainą niekam nesuprantama kalba. Žilų plaukų nerūpestingas kuodelis smagiai strykčiojo ant jos pakaušio. Eisena veržli, visai kaip upelė Veržuva, tekanti iš Kairėnų miškų į Nerį aštuonis gamtos jai leistus kilometrus, strykčiojanti (man atrodo, ji tikrai strykčioja) palei Antakalnio sodus.

Prisiekiau sau, kad ir aš kada nors, jei tik mane kas nors sumanys uždaryti, išsprūsiu ir dainuodama eisiu miškais. Dėl nieko ant nieko nepykdama, viską visiems atleidusi.

Kol kas nepavyksta – vis ko nors supykstu, ir tikrai nesu atlaidi praeitiems žmonėms ar įvykiams. Bet dabar turiu netoliese Ignalinos miškus ir ežerus, dosnesnius nei Balžio pakrantė, jau ir aš galiu namuose palikti rankinę, kuprinę, jau tuoj ir mano ilgų žilų plaukų kuodelis ims šokčioti ant pakaušio.

Bet ką gi slepia pakaušis? Kas dedasi mano galvoje?

Aš vis ginčijuosi, vis aiškinuosi, vis deruosi ir karštai diskutuoju su mama.

Mano mama Živilė Medekšaitė-Adomaitienė (1922–2005) visada didžiavosi, kad gimė ir augo laisvoje Lietuvoje. O kaip didžiavosi savo vardu! Jos pasakojimų klausydama ne kartą esu nutirpusi, nustėrusi, pasijutusi menkų menkiausia. Juk ji, o ne aš mokėsi „Aušros“ gimnazijoje, Prezidentūros kaimynystėje. Juk ji buvo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio mokinė, juk ji skautavo – bet ne aš, niekada ne aš.

Kai skaičiau „Emilijos dienoraštį“, vieną įdomiausių pastarojo meto knygų, man atrodė, kad jame randu savo mamą. Živilės vardas minimas bent keliuose puslapiuose. Ir viskas sutampa: lituanistikos studijos Kauno universitete, nuomonės apie dėstytojus, žinoma, ir nuotaikos, persmelktos pokario liūdesiu, bet ir jaunystės džiugesiu.

„Aplankiau Živilę, jos šeimą. Sėdžiu ten gerdama kavą, nuotaika lygiai tokia, kaip skaitant Čechovą. Kokie ten visi geri žmonės, vien gero trokštantys, bet nualinti, murdosi kasdienybėje, skurdas matomas kiekvienoje, nors ir maskuojamoje smulkmenoje“ (p. 141). Taip ir tikrai galėjo būti pasakyta apie mūsų giminę. Bet privalau perspėti jaunesnius nei aš: ta kava tebuvo tik imitacija. Mūsų namai (kaip ir kitų inteligentų, neturėjusių jokių pažinčių ar blato) tikra kava pakvipo gerokai vėliau.

Ilgainiui atsipeikėjau: ne, rašoma ne apie mano mamą. Dienoraštyje aiškėja, kad Živilė ir Emilija išvažiuoja tęsti studijų į Vilnių. Mano mama savo brangųjį pokarinį lituanistės diplomą gavo Kaune. Vilniuje jai studijuoti jau nebereikėjo. Asmeniškumai nuslopo, nutolo, bet išsamusis Emilijos dienoraštis vis tiek svarbus, keistai šildantis. Juk pasakojama apie mane auginusių žmonių kartą, apie tai, kad gyvenimas visada ir visur gali būti prasmingas.

Mamą visada mylėjau, bet retsykiais ir pyktelėdavau, balansuodama ties beveik tikro pykčio riba. Valdydavau tą savo pyktį, gniauždavau nuotaikas.

Kai mudvi amžių sandūroje apsigyvenome Žirmūnuose, mamą ėmė lankyti jaunesnių moterų būrelis – gerokai jaunesnių nei ji, bet vyresnių nei aš. „Vis tiek mus paims rusai“, – taip sakydavo mano mama, o jos gerbėjų būrelis palankiai linksėdavo galvas. Juk kalba patriarchė! Žmogus iš anų laikų!

Kartais bandydavau mamai prieštarauti, o kartais nutylėdavau. Ilgainiui ėmiau tų būrelių vengti, rasdavau sau svarbių reikalų kur nors mieste – nedraugiškiausia pasaulyje dukra.

2012 metais itin pasigedau mamos. Norėjau kartu su ja atšvęsti, išgerti šampano taurę. Taip elgdavomės visada, kai tik Lietuvą ištikdavo svarbūs, lemtingi įvykiai. Visada prisiminsiu tą dieną, kai Lietuvos valstybę pripažino Islandija, jausiu liežuvyje šampano burbulus, matysiu kuklioje virtuvėje mudvi: dukrą ir mamą.

Man regis, būtent 2012-aisiais suskaičiavau, kad Lietuvos laisvės metai (kitaip tariant, mano įkvėpta laisvė) jau ima viršyti tarpukario Lietuvos laisvės metus. Bet neatėjo į Lietuvą nei „rusai“, nei „vokiečiai“, nei „lenkai“, niekas mūsų neužėmė – o taip ilgai buvau gąsdinama tokia ar anokia būsima okupacija, taip uoliai rengiama artėjančiai nelaisvei. Nuo mamos prognozių svirdavo rankos, pasijausdavau užšalusi, patekusi beprasmybėn. „O ką, ar okupuoti žmonės negali gyventi?“ – sakydavo mama. Nebegalėsiu, nebemokėsiu – taip atrodė ir tebeatrodo man.

Aš nežinau, kol kas dar nežinau, kuri mama iš tiesų yra mano. Man vaidenasi net keliolika jos atvaizdų ar pavidalų, kartais jaučiuosi niekam tikęs vaikas, pabėgęs iš šeimos istorijos pamokų ar bent jau neatidžiai jų klausęs.

Iš jos, iš Živilės Medekšaitės-Adomaitienės, esu sugėrusi, sukaupusi viską – visą save: meilę Šatrijos Raganai, Ignui Šeiniui ir Jonui Aisčiui, o dar Vytei Nemunėliui, pagarbą Adolfui Šapokai ir Petrui Ruseckui, atidumą šiaurės šalių rašytojams, nuo Franso Eemilio Sillanpää’ės iki Selmos Lagerlöf, ir dar daugiau, kur kas daugiau.

O kad jau parašiau Selma Lagerlöf, tai papasakosiu su ja siejamą istoriją. Retsykiais į mane kreipiasi tokie ar anokie leidėjai, ieškodami Liucinos Starevičiūtės palikuonių. Ir štai kodėl: būtent Liucina yra išvertusi iš vokiečių kalbos (taip, iš vokiečių, ne švedų) nemažai mums, sovietijoje augusiems, svarbių knygų. Viena jų – Selmos Lagerlöf „Portugalijos karalius“.

Iš kur tie leidėjai žino, kad Liucina man artima? Jiems neįdomu, kas iš tiesų buvo ji – ta redaktorė, vertėja Liucina Starevičiūtė, jiems svarbios tik autorinės teisės. O gal, neduokdie, atsiras palikuonių, geidžiančių honoraro dalelės? Ar nepateks leidėjai į bėdą, jei dar kartą (nebežinau kelintą) nelaimingasis „karalius“ pasirodys knygynuose?

Šviesiaplaukė, ilgakasė, gražuolė dviratininkė – tokią ją prisimindavo mama, pasakodama apie skautavimo laikus. Aš matydavau kitą Liuciną: drovią, baikščią, besivaržančią savo negalios. Ji sirgo odos liga, galbūt panašia į psoriazę. Atvykdavo pas mus iš Kauno į Vilnių, apsigobusi tamsia skara, o ir drabužiai buvo pabrėžtinai kuklūs. Akiniai stiprūs, laužiantys spindulį, dengiantys gilias akis. Visada tempdavosi ir savo patalynę. Ji baiminosi, kad mūsų šeima gali baidytis tos nė kiek nepavojingos kitam žmogui ligos.

Nuostabioji Liucina tryško intelektu, baiminga pagarba lietuvių kalbai, noru būti reikalinga. Droviai pasakojo, kad, redaguodama kai kurių kalbos žinovų tekstus, juos pridengia – kad tik nematytų bendradarbiai. Juk sarmata, kad autoritetai yra nelabai raštingi. Ji dirbo „Šviesos“ leidykloje, o išleista į pensiją drovėjosi apie šį įvykį kam nors prasitarti. Nedirbti gėda. Kaip pasiaiškinti kaimynams? Tad ankstų rytą vis tiek išeidavo iš namų – neva į darbą, o iš tiesų – pasivaikščioti po Kauną.

Manęs leidėjai ar kiti asmenys ne kartą teiravosi: gal ji buvo slapta vienuolė? Tikrai ne vienuolė, o priešingai – nuo jaunystės laisvamanė, nemėgusi ateizmo, labiau linkusi į nuolatinę dievoiešką, intelektualius tyrinėjimus. Slaptinga, labai slaptinga, uždara asmenybė. Atsimenu, kaip ji guodėsi mano tėvams, kad prarado skaitymo džiaugsmą – nebeužtinkanti, ką įdomaus paskaityti. Tą įsidėmėjau. Skaitymo džiaugsmą prarasti bijau ir aš, bet juk štai kiek metų gyvenu nepriklausomoje Lietuvoje, kai knygos byra viena paskui kitą. Liucina sulaukė tik pirmųjų nepriklausomybės metų. Vis dėlto – sulaukė. Pamenu, kaip pašnibždomis pasakojo apie brolį, anų laikų Lietuvos karininką, emigravusį į Vokietiją. Sovietiniais metais baiminosi, kad brolio biografija gali jai pakenkti, tad šeimos kapuose užrašė brolio vardą, pavardę.

Ne taip jau seniai Kaune, Žaliakalnyje, Kipro Petrausko gatvėje, patį vidurdienį, kavinėje nuvirtau nuo kėdės. Padavėja aplink mane šokinėjo, gailėjo, net siūlė kviesti greitąją.

Bet juk buvau sveikesnė už sveiką ir, jei kam nors rūpi, kuo blaiviausia. Aš tik per ilgai žiūrėjau į kitą gatvės pusę, į namą, kuriame gyveno Liucina – žiūrėjau, kol ėmė raibuliuoti akyse. Pernelyg giliai lindau į praeitį. Per uoliai matavau savo tėvų, jų bendraamžių ir savąsias nepriklausomybes, jų netektis ir savąsias viltis.

Prisiminimų bangos kartais būna itin stiprios. Lyg ir per stiprios, kad jas atlaikyčiau. Bet atlaikau. Tik vakar pasklaidžiau mamos man paliktą dienoraštį. Visada žinojau, kad jį turiu ir kur jis yra, bet baiminausi atversti.

Apie ką rašo mama, kaip rašo, kodėl dienoraštis kartais būtinas – tai jau kita istorija, kita tema. Papasakosiu, kai būsiu stipresnė, kai paaštrinsiu kalaviją. Tą, kuriuo privalau nukapoti baimės slibino galvas.