Romualdas Granauskas. Pasijos pagal Joną

2013 m. Nr. 3

Vieno dalyko niekada nesupratau ir jau niekada nesuprasiu. Jis turėjo būti mano brolis, bet nebuvo. Jis galėjo būti ir mano sesuo, jei būtų gimęs mergaite.

Vieną kartą, skaitant M. Martinaitį, man labai skaudžiai perėjo per širdį: „Tai žiūri iš mėlyno žiedo negimusi mano sesuo.“ Nuo tada ir ilgiau, ir atidžiau žiūriu į mėlynus žiedus, ypač raganių. Jų mėlynumas toks gilus, o toj gilumoj ji ir galėtų būti pasislėpusi. Juo labiau kad tikrai buvo gimusi, tik nesulaukė manęs. Gal dabar žiūri ne iš mėlyno žiedo, o iš paties dangaus mėlynumo, tiktai vargu ar iš taip aukštai galėtų įžiūrėti mane: seną, ligotą, vos pašliaužiojantį žeme. Ir aš pats turėjau mirti dar kūdikystėj. Ir ne vieną kartą, bet kažkodėl nemiriau. Kai būna labai sunku ir liūdna, klausiu savęs: „Kam čia manęs reikėjo?..“ Bet nė vieno karto niekas man neatsakė. Nei iš aukštai, nei iš žemai, nei iš kažkur aplinkui.

Vargu ar jis gimė toks stambus kaip aš, nes nestambus gyveno. O aš išsiverčiau kaip baisiausias terliūzas, – penkių kilogramų ir dviejų šimtų gramų! Kai žydė akušerė pirmąkart atnešė motinai parodyti, ta persigando: „Vaikas gimė aklas!..“ – „Ne aklas, ne aklas, – nuramino ją akušerė. – Tik akys taukais užvirtusios.“ Per tokius plyšelius tad ir pradėjau matyti savo pasaulį. Kokį pasaulį pamatė jis – nežinau, nesu klausęs. Aišku, kad kitokį nei mano. Aš gimiau mieste, o jis – savo kaime, tose lygumose, tuose plačiuose lygumų saulėlydžiuose, kokių mieste nebūna. Bet iki saulėlydžių dar mums toli, ypač iki to, paskutinio. Turėsim kaip nors gyventi. Kur dėsies užgimęs? Niekas nepamoko gyventi, niekas nieko nežino, – kiekvienas pats pirmąsyk gyvena. O senatvė po daugelio metų žiūri į tave iš po žilų antakių ir rūsčiai klausinėja: „Kodėl taip gyvenai? Kodėl ne kitaip?“ Iš kur aš galėjau žinoti, kaip reikia? Gyvenau – ir pats save mokiau to gyvenimo, o dabar, kai jis jau suvisam baigiasi, visi gudrūs paklausti.

Blogiausia, kad ir ta gyvenimo savimoka nei šiokia, nei tokia, netelpanti į jokias metodikas ir pedagogikas. Tarkim, negerai, bjauriai, netinkamai nugyvenai dieną, tingėjai, gėrinėjai, dykai leidai laiką, net gero žodžio niekam nepasakei, – vakare kambario siena pavirsta juoda lenta, o joje viskas baltai surašyta. Dviem stulpeliais. Kairėje – tavo nugyventi šios dienos niekniekiai, dešinėje – ką galėjai padaryti, bet nepadarei. Būtum padaręs, jei būtum kitaip gyvenęs, jei ryte būtum atsiminęs, kad ši diena – tavo vienintelė, tavo nepakartojama. Praėjo – ir jau antrąkart nebeateis. Ateis kita, bet ji kita ir bus. „A! – sakai pats sau. – Nutrinsiu tuos užrašus, užmiršiu – ir viskas bus gerai!“ Nebus. Nenusitrina. Jie ne baltu ant juodo – jie juodu ant balto parašyti. Tiesa, jie vėliau patys išblunka, nuguldami į atmintį, širdį, sąžinę, labai norėdamas, gali po kurio laiko juos ten įžiūrėti, bet nei žiūri, nei įžiūri, nes tai nėra malonu. Blogai nugyventos dienos visos panašios, ką ten daug žiūrinėsi, o gerosios – retos ir labai skirtingos. Štai taip gyveni, štai taip mokaisi. Kol supranti, kad esi blogas mokinys, pats blogiausias visoje klasėje, ir kad tau ne tik gresia būti paliktam antrus metus, – tau gresia būti joje visą gyvenimą.

Ir didelis pasaulis – ir labai mažas. Štai tu gimei vienoje jo vietoje, kitas kūdikis – kitoje. Abu nežinojom trijų dalykų: kur gimėm, kodėl gimėm ir kam. Pirmuosius du vėliau sužinosim, o to trečiojo – niekada. Iš tikrųjų: kam čia mūsų reikėjo? Tais metais kovo viduryje Lietuvos moterys pagimdė daug vaikų. Kiek reikėjo, tiek ir pagimdė. Pasirodo, ne, – dar ir mudviejų trūko.

Augom kas sau. Tačiau kas dar, be tėvo ir motinos, augina mažą vaiką, kai šis jau pats gali išeiti į lauką, kai, įsikibęs į tvorą, žiūri pro jos tarpus į gimtinės tolumas? Juk dar nė žinoti nežino, kad tai, ką mato plačiai atvertos akys, ir yra jo gimtinė. Kiemas, na, taip, kiemas. („Virš kiemo išaušo šviesiausia diena ir padavė ranką gražiai kiekvienam.“) Dangus. („Ir debesys balti jos danguje.“)

Ir ant dangaus to pasirašom
Įsimylėjusiom akim…

Saulėlydžiai. („Saulėlydžio debesys – aukštos karūnos – nušviečia fantastiškai paprastą kraštą.“) Vėjas. („Per amžius tas vėjas palinkusiuos krūmuos…“) Saulėtekiai. („Saulėteky skamba apynasris ieškodamas dirvoje plūgo.“) Laukų tyla. Vėjas rugiuos. Senas malūnas. Ratai, nudardantys per lygumą. Keisčiausios medžių pozos. Varnas, tupintis ant kiemo trinkos. Laukuose boluojančios gubos. Avižų laukas. Apynių virkščios. Nužydėjusios bulvės.

Iš tikrųjų fantastiškai paprastas peizažas. Paprasti žmonės turėtų vaikščioti po jį, paprastai gyventi ir paprastai numirti. Bet kodėl mirdami „tiki, kad amžiais gyvens“? Ir gyvena. Vaiko akyse, vaiko atminty, būsimuose to vaiko eilėraščiuose. Jeigu ne tie eilėraščiai – ar gyventų?

Aš pats užaugau kitokiame peizaže, į kitą tvorą buvau įsikibęs. Bet kodėl man toks artimas ir šitas? Niekada nebuvau tose lygumose, niekada negirdėjau per jas nudardančių ratų, net alaus mūsų krašte niekas nedarė. Tiesa, esu užėjęs laukinių apynių Aiškūno pakrančių alksnynuose, uosčiau, uosčiau, bet nežinojau, kam jų reikia.

Čia – Šiaurės Lietuva ir ten – Šiaurės Lietuva, bet peizažas daug kitokesnis. Čia – alksnynai, eglynai, vanagai virš tų eglynų, daug upelių, užvirtusių krūmais: Erla, Salantas, Notė, Šata, Nerpuolė, Aiškūnas, Bartuva… Ten – viena Vabala. Devynių kilometrų ilgio. Nepalyginsi. Ne, palyginsi. Ir čia, ir ten visi vandenys teka ne į vakarus, kaip turėtų, o į šiaurę. Tik aš drąsiai landžiojau po visus krūmus, karklynus ir šabakštynus, o jis, vaikščiodamas Vabalos krantu, ar nebijojo, kad koks vabalas ims ir įkąs į koją? Manau, kad bijojo, pats vėliau rašė, kad grįždamas iš mokyklos atsisėsdavo kur po lygumų medžiu ir skaitydavo Vytę Nemunėlį. Ir aš būčiau jį skaitęs, sėdėdamas ant liepto ir mataruodamas kojomis virš vandens, jei tik būčiau turėjęs. Daug atimta iš to vaiko, kuris vaikystėje negalėjo skaityti Vytės Nemunėlio.

Dabar apie debesis. Jeigu galvoje ar žemėlapyje nutiestum tiesią tiesią liniją nuo Mosėdžio į rytus, – ji atsiremtų į Vabalninką. Vakarų vėjai čia stumia, grūda debesis per dangų. Pajudėję ryte, jų tumulynai vakare jau baltuos virš Vabalninko. Jeigu, žinoma, kur pakeliui neišsilyja. Bet ne, baltieji taip greit neišsilyja. Išsilyja tie juodieji, niūrieji, audrotieji. Tie tai greitai.

Kitaip – saulėtekiai. Tą saulę, kurią jis matydavo tekančią virš savo lygumų, aš Mosėdyje tegalėjau matyti tik po valandos. Ten ji jau spindėjo pakilusi, čia tik tik aušo.

Jis nebuvo miegalius. Buvo matęs daug saulėtekių. Jo eilėraščiuose jų pilna. Aušrų, ankstyvų rytų, vos prasidedančios dienos judėjimų. Bet juk ne taip svarbu pamatyti, kaip saulė teka, daug svarbiau – ką apšvietė patekėjusi. Daug apšvietė, viską apšvietė. Neužmirštamai. Kartais pagalvoji – geriau nebūtų apšvietusi.

Esu daug galvojęs, tiktai niekam nesakęs: ar svarbu, kada, kokiu laiku, kokioj vietoj, kokiam peizaže gimė ir augo žmogus? Ar turi, ar neturi reikšmės jo kūrybai?

Daug daug vėliau, kai susitikdavom su juo Rašytojų sąjungos kavinėj, prie gretimų staliukų sėdėdavo jaunos poetės, atsinešusios atšviestų horoskopų ir sapnininkų lapus, sukišusios galvas šnibždėdavosi. Dvylika Zodiako ženklų sumirgėdavo paluby. Mudu žiūrėdavom ir atlaidžiai šypsodavomės. Mudviem buvo bepigu šypsotis, – abu gimėm tais pačiais metais, tiktai vienas kovo šešioliktą, kitas kovo aštuonioliktą. Taigi, Žuvys. Dar savaitė – ir jau būtume Avinai. O kam norisi gimti Avinu, Vėžiu ar Skorpionu? Bet čia ne apie tą laiką. O apie tą, kuris iš tikrųjų nulemia tavo gyvenimą, likimą, tavo rašymą ir tavo mirtį. (Kas pirmiausia nulemia tavo mirtį, jei ne gimimo laikas?..) Probėgšma esam vienas kitam užsiminę: būtume gimę dešimčia metų anksčiau – būtume išėję į mišką, dešimčia vėliau – nebūtume matę aikštėse pamestų, nebūtume regėję vežamų į Sibirą.

Nei vaikystėje, nei jaunystėje neturėjau dviračio. (Užtat dabar turiu invalido vežimėlį.) Jonas, rodos, turėjo. Kaip neturės? kuo judėsi po tas Vabalninko lygumas? Manau, ten viskas tolokai, viskas atokiai. Net mergaitės, ir tos kažkaip labai atstu gyvena. Tai čia, apie Mosėdį, visi susigrūdę: trobos, dirvos, alksnynai, gyvuliai, niekur nėra tokios vietos, iš kurios matytųsi, kaip žemė susilieja su dangum. Bet į mokyklą vis tiek buvo beveik penki kilometrai. Taip man reikėjo to dviračio, o nebuvo. Važiuoti mokėjau. Ubagaudamas kur pagaudamas išmokau, pats neatsimenu kaip. O toks Brencius iš to paties Šauklių kaimo, su kuriuo ėjau į vieną klasę, – turėjo. Seną, prieškarinį, anglišką, aukštais ragais, vadinamą šiknalupiu, bet turėjo. Jis kiekvieną rytą pralenkdavo mane kulniuojantį žvyrkeliu. Įžymus, įstabus buvo dviratis, vienas toks visoje mokykloje. Iš balnelio, aptraukto milo gabalu, į visas puses kyšojo spyruoklių galai. Ir tą rytą Brencius mane pralenkė. Kažkur pusiaukelėj, maždaug ties Valančiaus kalnu. Atsimenu viską.

Nebuvo sniego, bet buvo kietas gruodas. Pūtė labai žiauzdrus rytys kaip tik nuo Vabalninko. Vabalninkas tada dar man nieko nesakė. Žinojau, kad toks yra, ir tiek. Buvau dešimtis kartų žiūrėjęs į Lietuvos žemėlapį, net pirštu varinėjęs po jį. Žinojau Biržus, Pasvalį, Pakruojį, visas tas plotas buvo nudažytas žalia spalva. Ten lygumos lygumiausios. Jas įsivaizdavau maždaug taip. Tose lygumose aukštaičiai raišioja savo karves. Jos stovi horizontuose nejudėdamos ir savo karviškomis akimis per dienų dienas žiūri į tolį, kol, nebeištvėrusios lygumų liūdesio, pamažu pačios pradeda grimzti į žemę. Yra jau daug nugrimzdusių, kitos dar nugrims.

Ko tą rytą aš taip anksti išėjau į mokyklą? Ir ko Brencius taip anksti išvažiavo?.. Taip jau buvo mūsų klasėj, – pirmieji į mokyklą ateidavo tie, kurie toliausiai gyveno, o tie, kur miestely, vos spėdavo įsmukti į suolą sulig paskutiniu skambučiu. Tačiau tą rytą mudu buvom mokykloje patys pirmieji. Atremtas į prieangį, stovėjo tiktai šiknalupis, kitų dviračių dar nė vieno nesimatė. Ir paties Brenciaus nesimatė, – rūkė kur nors užlindęs. Vėjas po kiemo gruodą gainiojo kelis klevo lapus, nespėjusius įšalti į žemę. Vėliau sužinojau, kad nerūkė tada Brencius. Tikrai nerūkė. Nuo to, ką pamatė kieme, tekinas pasileido žvyrkeliu į Šauklius, užmiršęs, kad turi dviratį. Tik nežinau, ar bėgdamas šaukė.

Šauklių kaimas – į pietus nuo Mosėdžio, o Nevočiai ir Krakės į šiaurę. Krakėse mes kurį laiką esame gyvenę, kai bėgome nuo rusų, o Nevočiuose motina yra ir siuvusi. Pas tokius Stasius. Siūdavo ji tik pas tuos, kurie turėjo savo siuvamąją mašiną, o patys siūti nemokėjo. Siuvamąsias buvo išsimainę į lašinius iš kareivių. „Jėzau, kai bėgom, pirmiausia reikėjo griebti siuvamąją! Dabar užsiūčiau duonos kąsnį. Bet kas galėjo žinoti, kad jau nebišbėgsim?..“

Be reikalo motina mane pas tuos Stasius vedėsi. Pro langą ant grindų krito saulės stačiakampis, mane pasodino jame, padėjo kelias medžiagos skiautes ir tuščią siūlų špūlikę. Ką gali žaisti vienas pats su tomis skiautėmis? Kažkur verkė mažas Stasienės vaikas, o ji pati kelis kartus perėjo per kambarį: graži, jauna moteris šviesiais plaukais, bet ir vėl jau atkišusi pilvą. Švietė pro langą saulė, dūzgė siuvamoji, aš ir užmigau ant grindų. „Eik miegoti namo“, – liepė motina. Tų namų stogas matėsi pro langą. Tai nebuvo mūsų namai, bet vis tiek namai. Aš ir išėjau. O kieme mane pasitiko kelios žąsys ir baisus žąsinas. Užspeitęs prie vartelių, gnaibė plikas blauzdas ir mušė sparnais kiek norėjo. Išgelbėjo mane iš kažkur atsiradęs Stasius, o aš bėgau žvyrkeliu verkdamas ir kartodamas: „Nevočiai – Gnybočiai!.. Nevočiai – Gnybočiai!..“

Nevočių ir Krakių vaikai ateidavo į mokyklą visu būriu, palaukdami vienas kito ant žvyrkelio, ne taip, kaip mes iš Šauklių po vieną. Bet tą rytą jie dar nebuvo atėję. Patys pirmieji buvom tiktai mudu su Brencium, bet ir tas kažkur užlindo. Mokėmės mes klebonijoj, o prie jos galo stovėjo tokia ledaunė. Žiemą vyrai pjaudavo tvenkinio ledą, veždavo rogėmis į tą ledaunę ir storai apipildavo pjuvenomis. Jose, sako, Tumas-Vaižgantas slėpdavęs „Tėvynės sargą“. Aišku, Brencius rūko, už jos užlindęs. Kai pasisukau į tą pusę, pamačiau ir aš.

Stasienė gulėjo prie ledaunės galo ant sušalusios žemės: išdraikytais šviesiais plaukais, pražiota burna, į šoną atmesta ranka. Ant tos rankos buvo paguldytas Stasius, o kitas nesenas vyras gulėjo iš kitos pusės, jo nepažinau. Nei kraujų, nei žaizdų nespėjau pamatyti, – puoliau prie kito mokyklos pastato, kur į prieangį atremtas stovėjo Brenciaus šiknalupis. Apžergiau jį, stačias įmyniau ir nurūkau per miestelį į Nevočių pusę. Jie jau ateina, jie jau kažkur pakely, tie Nevočių ir Krakių vaikai. Reikia juos įspėti. Gal Stasienė – vieno jų teta, gal kito – Stasius dėdė. O tas nesenas vyras gal kurio tėvas…

Kiek daug dalykų mes per gyvenimą padarom impulso pagauti! Tikrai daug daugiau, negu mums atrodo. Per sekundę, per sekundės dalį. Protas tada neveikia, veikia kažkas kitas, o koks to kito vardas – mes nežinom.

Nevotiškiai su krakiškiais galėjo ateiti į mokyklą dviem keliais: ilgąja Skuodo gatve ir per miestelio aikštę arba pasukti prieš pat miestelį į dešinę ir pro kapus, paskui Kapų gatve, kaip tik pro ledaunę, įšurmuliuoti į mokyklos kiemą. Aš stačias ant to dviračio nulėkiau per miestelio aikštę… Myniau Skuodo gatve iki pat Nevočių, sustojau tiktai ties Stasių troba, ji buvo toliau nuo kelio. Nepamačiau kieme nė gyvos dvasios. Net žąsų. Apsukau dviratį, pastovėjau, burna gaudydamas orą.

Prasilenkiau. Jie atšurmuliavo pro kapus.

Tai dabar aš žinau, kaip ten buvo. Pagimdžiusi trečią vaiką, Stasienė paliko juos auginti tėvams, o pati su vyru išėjo į mišką. Ir dar tas trečias, Tamošauskas. Išėjo vėlai, kai jau niekas nebėjo, gal po metų mirė Stalinas. Viešpatie, kodėl ji tiek nežmoniškai daug paaukojo?

Po dvidešimt penkerių metų, jau pats mokytojaudamas Mosėdy ir apylinkėse ieškodamas dubenėtųjų akmenų, užtikau jų bunkerį. Ten jau beveik pačios Aiškūno ištakos. Už vadinamosios Bertašinės, aukščiau Nerpuolės pelkių. Aukštame atkriaušyje, beveik po juodalksnių šaknimis, tarp užvirtusių laukinių serbentų dar juodavo apgriuvusi anga, bet nedrįsau į ją lįsti. Sujudėsi įlindęs – ir daugiau nebeišlįsi. Užgrius. Atbulas, atbulas pasitraukiau.

Jonai, juk Vabala – lygumų upė, ji neturi aukštų atkriaušių?.. Bet pas jus ten daug miškų, ypač į Panevėžio pusę. Dabar žinau, ką tu mažas matei: kaip juos per tas lygumas parveža vežimuose, pamestus ant šiaudų…

Rugpjūtis krito kaip žmogus nušautas.
Į žalią kraštą įžengė ruduo.
Ir vėjas, įsikniaubdamas į šiaudus,
Pradėjo sunkiai, vyriškai raudot.

Dvi NKVD divizijos stovėjo netoli Mosėdžio: Klaipėdoj ir Liepojoj. Bet mes jų beveik nematydavom. Pravažiuodavo žvyrkeliais du, trys sunkvežimiai, pilni prisėdę keleivių, ir viskas. Bet Šauklių vyrai linguodavo galvomis: „Enkavedistai siaučia… Jau vėl kažkas bus išdavęs bunkerį…“ Baisus man buvo tas žodis „siausti“. Ir „apsiausti“, ir „siautėti“. Bepigu Skuodo rajone apsiausti kokį mišką. Nemiškingas labai. O tie miškai, kurie ten auga, – kokie ten miškai? Gali kiekvieną per valandą pereiti skersai pasišvilpaudamas. Tik vienas Žalgirių miškas didesnis, bet tas jau pačiame Palatvijy į Lenkimų pusę. Apsiausti ir išnaršyti tokį mišką kareiviams – vienas juokas. Ką ten penki šeši partizanai, sugulę už kelmų ir kamienų? O gal ir ne juokas. Šaukliškiai pasakodavo, kad tada, kai kareiviai šukavo Žalgirių mišką, jų pačių parvežė priguldę du sunkvežimius. Tiktai parvežę nepamesdavo miestelio aikštėje. Kažkur garbingai palaidodavo. Mes, vaikai, tų laidotuvių nematėm. Mes matėm tik pamestuosius.

Mosėdyje buvo kelios vietos, kur juos pamesdavo. Į miestelio aikštę susibėga trys gatvės: Skuodo, Šalčių ir ta, kuri leidžiasi žemyn link malūno, nežinau, kaip dabar vadinasi. Iš tų gatvių pasidaro tokia kaip „T“ raidė. Tos „T“ centre augo dvi eglės ir stovėjo medinis kryžius. Ten ir pamesdavo. Bet greitai nupjovė ir tas egles, ir tą kryžių. Trukdąs eismui. Galima tik įsivaizduoti, koks baisus eismas buvo Mosėdyje kokiais keturiasdešimt aštuntais metais, – kariška apdulkėjusi „palutarka“ kažkur pravažiuodavo gal kartą per savaitę, o kita, su būda ant viršaus, kuri atveždavo duoną, – du.

Kita vieta, kur pamesdavo, buvo „jėpkis“. Tai vaistinės kiemas, aptvertas lentine tvora. Anksčiau žmogus, atvažiavęs į miestelį, galėjo ten pasistatyti ir arklį, ir vežimą. Bet ten negerai. Beveik nesimato, o turi matytis visiems: ir vaikams, ir nėščioms moterims, ir motinoms, ir seserims, ir broliams, ir kiekvienam, einančiam pro šalį.

Trečia vieta – Kataržio namas. Ten buvo pats stribokynas ir saugumynas. Toks dviaukštis medinis pastatas labai geroj vietoj: kaip tik kitoj gatvės pusėj priešais vaistinę ir „kliūbą“, pro pat šalį leidžiasi gatvė į malūną, o kita tuojau kyla į bažnyčios kalną. Pamesti ir kiek atremti pakaušiais į pamatą, išrengti ir išauti, jie žiūri plačiomis atmerktomis akimis tiesiai į šventoriaus vartus, – pro špitolės šoną.

Ir paskutinė vieta – klebonijos ledaunė, kur gulėjo pamesti Stasius, stasienė ir Tamošauskas. Bet taip buvo tik vieną kartą. Nes daugiau mėtyti ir nebebuvo ko, – jie buvo paskutiniai.

Kareiviai nušautųjų nei išaudavo, nei išrengdavo. Atlikę, kas įsakyta, susėsdavo pamiškėse į „palutarkas“ ir išvažiuodavo, palikę juos stribokų patyčioms. Tada šie narsiai puldavo artyn.

Kaip mums reikėjo augti, išbalusiems didžiaakiams pokario vaikams? Mes nieko nebegalėjom užmiršti, daug būtume davę, kad galėtume, bet negalėjom. Nusėdo giliai, iki pačių šaknų, gal net iki genų. Dabar tūno mūsų vaikuose, tūno anūkuose, tik jie dar to nežino, – atėjus baisiai valandai, išlįstų. O tie, kurie rašėm, perdavėm dar ir į savo rašymus. Nenorėdami, nesąmoningai, net negalvodami apie tai. Pažiūrėjus į mūsų knygų lapus prieš šviesą, galima pamatyti neryškias dėmes, – lyg pripėduota, lyg nučiupinėta purvinais pirštais. Ten vaikščiota matytų mirčių, ten čiupinėta jų ledinių pirštų. Ir dabar dar mūsų rašomose knygose jos slepiasi tarp eilučių, glaudžiasi tušinuko šešėlyje, krentančiame ant balto lapo, spraudžiasi po mašinėlių ir kompiuterių klavišais. Mes, kurie matėm, ne viską nusinešim į kapus, – plačiai po visus, tarp visų išsibarstė pokario sėklos, – neleisk, Viešpatie, joms dar kada nors sudygti, sudžiovink jas, sutrink į pilką peleną ir išpustyk nuo Lietuvos kuo toliausiai.

Mes bijojom, kad nebeišaugsim. („O rytas buvo ilgas ilgas kaip vaiko baimė – ar išaugsiu?“) Paskui bijojom, kad būsim bailūs. Labai laukėm pirmosios meilės. Tarytum kažkas mums sakė: nuo jos pasijusim stiprūs ir narsūs. Mums reikės ginti savo mergaites. Pirmųjų meilių mergaitės visuomet būna trapios ir baugščios. Mes užmiršim, ką matėm. Mes nebeatsiminsim, ką regėjom. Mes žiūrėsim į savo mergaites lyg praskleidę žydinčių alyvų krūmus.

Jono mergaitė buvo mėlynakė, tą žinau iš pirmosios eilėraščių knygos. Segėjo ant rankos pigų laikrodėlį. Kalbėdamasi mėgdavo priglausti galvą prie medžio kamieno. Vaikščiodavo paupiais… Ak, pokario mergaitės! Kokios jūs visos panašios. Sunku dabar atskirti – kur tavoji, kur manoji… Ne, tai jūs dabar stovit po žydinčių alyvų krūmais, žiūrit į mus iš lengvų violetinių debesėlių. Truputį prisimerkusios, stengdamosios aiškiau mus prisiminti. O, alyvos!.. Tai pavasaris, tai egzaminai, tai proga suglausti galvas virš atversto vadovėlio.

mokykloje neturėjau mergaitės. Nebuvau nei ilgiau pasilaikęs už rankų, nebuvau nė vienos net trumpai pabučiavęs į lūpas. Manoji buvo apskritai mergaitė. Aš ją labai labai mylėjau, tik dabar neatsimenu kaip. Svajojau apie ją ir nekantriai laukiau, kol taps gyva ir pati prie manęs prieis. Rašiau jai eilėraščius. Labai gražius. Vieną, rodos, klasės mergaitės net dainuodavo. Kadangi ji neturėjo vardo, negalėjau jo surimuoti su kitais žodžiais. Ir jos akių spalvos stengiausi neminėti.

Prakalbus apie akis man išėjo konfūzas. Mano paties – nei šiokios, nei tokios. Vieni sako, kad tamsios, kiti – kad nė iš tolo. Lyg žalsvai gelsvai rudos, lyg rusvai gelsvai žalsvos. Sako, iš toliau – tamsios, iš arčiau – visai ne. Lyg būčiau kelių tėvų.

Kurį laiką lietuvių kalbą mums dėstė mokytoja Liutkevičiūtė. Mokytoja kaip mokytoja, nei ji ilgai dėstė, nei aš spėjau ką nors jai pajausti. Per vieną pamoką kažkaip išėjo kalba, kokios akys pačios gražiausios. Visos klasės mergaitės tuojau pat įsivėlė į ginčą. Vienoms – mėlynos, kitoms – žalios, trečioms – rudos.

– Tik jau ne rudos!.. – išpyškinau niekieno neklausiamas.

– Kodėl? – nustebo Liutkevičiūtė.

– Rudos tai kaip šuns!

– Ai! – aiktelėjo klasė, ir stojo mirtina tyla.

Aš pažiūrėjau į mokytoją. Jos akys buvo rudos. Ir pilnos ašarų…

– Mama, – kartą paklausiau, – o kokios spalvos buvo mano sesers Irenos akys?

– Mėlynos mėlynos!

Ak, Jonai!.. Kaip būtų buvę gerai, kad mano sesuo nebūtų mirusi, o kažkaip atsidūrusi Vabalninke ir tapusi tavo pirmąja meile!.. Bet ką čia aš. Taip nebūna, nes taip nebūna niekada. O niekada – tai tik kitas mirties pavadinimas. Kas jau niekada – tas jau niekada amžinai.

Pirmoji Jono eilėraščių knygelė „Raudoni šermukšniai“ (1967) man nepadarė didesnio įspūdžio. Gal todėl, kad patį didžiausią man padarė manoji. Žiūrėjau į baltus jos viršelius kaip ožys į naujus vartus. Kaip ji čia atsirado? Juk aš tikrai nerašiau jokios knygos! Rašinėjau apsakymus į rajono laikraštį, gal porą jų išspausdino „Litmenis“ – ir viskas. Kai tie rašinėjimai susideda į vieną vietą ir paskui išeina kaip knygelė, – ir džiaugsmas būna, ir nesmagumas. Džiaugsmas, kad išėjo, nesmagumas – kam tokie silpni. Lyg vaikščiotum po miestelį, apsivilkęs išaugtu švarkeliu ir kelnių kiškomis ligi pusės blauzdų. Bet vis tiek! Yra skirtumas tarp žmogaus, jau išleidusio knygelę, ir tarp tik rašinėjančio į rajono laikraštį. Sako, yra net tokių autorių, kurie, vos atsikėlę iš lovos, patys sau pasako: „Labas rytas!“ Ima kultūringai elgtis, ryšėti kaklaraištį, kasdien valytis panages ir gerti sausą vyną iš mažų taurelių. Aš užpyliau juodai. Su statybininkais Klaipėdos bendrabutyje. Uosto du.

Iš pirmosios Jono knygos žiūri ir žiūri mergaitė mėlynom akim. Kam žmogui duota pirmoji meilė? Ar ji yra tas gilusis, tas didysis jausmas, ar tiktai vėlesnių – būsimų, tų esminių – generalinė repeticija? Galas žino, kaip čia yra. Nei mes gerai žinom, kas tokie esam, nei ką iš tikrųjų jaučiam. Gal tik prisivaizduojam tų savo jausmų ir meilių, o paskui dėl jų lipam sienom? Nors ne, nesakykit. Gerai pagalvokit ir nesakykit. Dar sunkiau būtų, jei visą gyvenimą į mus nežiūrėtų mylimų mergaičių akys. Iš dangaus žiūri, iš po žemių, iš mėlynųjų žiedų, iš visų rašymų ir skaitymų.

O ar jos mato mūsų akis?.. Gal nemato. Gal ne mūsų. Gal nebenori matyti. Bet geriau šitaip neklausti.

Nebeprisimenu, kaip susipažinau su Jonu. Manau, kad prie butelio. Manau, kad šalia dar sėdėjo ir Šavelis su Dirgėla. Jei katro ir trūko, – prisėdo kitą dieną. Sustūmė mus likimas nosimis prie kokio nors klibančio plastmasinio staliuko ir liepė kalbėtis. O kai ėjau namo, buvau net kiek nusivylęs: „Tai kad aš seniai jį pažinojau!..“ Kalba – lyg aš pats taip kalbėčiau, rašo – lyg aš pats taip rašyčiau, tiktai tiek, kad nekalbu taip ir nerašau. Jei ko ir neparašysiu, – Jonas parašys. Galėsiu skaityti.

Kai išėjo tas jo „Varpo kėlimas“, ne man vienam atėmė amą. Dabar atrodo, kad kurį laiką į jo stiklinę pylėme šiek tiek daugiau. Per pusę piršto. Bet tai netrukdė mums galąsti į jį liežuvius. Gal iš pavydo? Iš kokio ten pavydo! Jis rašė eiles, mes visi trys – prozą ir jau seniai nepretendavom į poetus. Paprasčiausiai mums niežtėjo liežuviai, reikėjo juos kartkartėmis į ką nors galąsti, kad per ilgi neišaugtų.

„Vakarinėse naujienose“ dirbo tokia žurnalistė, nenoriu sakyti pavardės. Ji bene pati pirmoji ir parašė tos knygos recenziją, nieko dar nebuvo nei „Litmeny“, nei „Pergalėj“. Recenzija taip ir vadinosi: „Varpą iškėlus“.

Susisėdom visi prie stalo. Susirūpinusiomis akimis pažvelgiau į Joną:

– Na, kaip, Jonai? Ar dar nenulinko?

– Kas nenulinko?

– Varpa.

– Kokia varpa? Apie ką tu?

– Laikraščiai rašo, kad vaikštai po Vilnių varpą iškėlęs!..

Jonas net neparaudo. Durniai yra durniai. Manau, tą minutę jis irgi galvojo apie žurnalistus, neturinčius kalbos jausmo, o vis tiek rašančius. Bet aš čia norėjau ne apie kalbos jausmą, – apie gamtos. Visi mes jį turime, visi vienaip ar kitaip jaučiame gamtą. Nuo pirmo mūsų išėjimo į kiemą iki paskutinio, – išneša ir padeda karstą ant dviejų taburečių, o antvožą pastato priekyje šonu. Sustoja būreliu artimiausi giminės… Atėjom iš gamtos – į ją ir išeinam. Iš kur mus paėmė – ten ir padeda. Jau kaip daiktus. „Tegu guli, gal kada nors prireiks.“ Bet kad neprireiks, niekada neprireiks… Dėl šito, sako, net po mirties skauda.

Esu dažnai pagalvojęs, bet retai kam sakęs, nes nemaniau, kad pritars: kaip peizažas, kuriame gimėm, augom, vaikščiojom, veikia mūsų rašymus? Ar mes galim kada iš jo išeiti, ar ligi pat senatvės po jį ir vaikštom? Savo upelių pakrantėm, savo pamiškių keliukais, o saulėlydžių varnos vis dar tebetupi šventorių medžiuose ir juodai spindėdamos žiūri į vakarus? Kodėl jos niekada netupia ant bažnyčios kryžių? Ar galvojome apie tai jauni, ar viską prisimename pasenę? Rašymas yra prisiminimas, kas buvo, liūdesys, kad nebebus. Gera poezija apšviečia mus virpėdama kaipo žvakė, gera proza prieina ir uždega šalia dar vieną. Nebebijom šešėlių, nes suprantam, kad jie mūsų pačių. Vaikštom po savo peizažus žinodami, kad juose niekas nebeiškirs miškelio, nebeužars tako į mokyklą, nesuvarys į baisų kanalą upulėlio, per kurį paauglystėje – toks plonakojis – šokinėjai. Jaunystėje veržėmės iš tų peizažų manydami, kad yra gražesnių, senatvėje, supratę, kad ne, slenkame atgal. Prislinksim ar sukniubsim pusiaukelėj? Būtų gerai, kad suspėtume. Visai ne tas pats: gulėti po betono plokšte ar būti užklotam gimtinės peizažo, tiktai – Viešpatie!.. – kur mūsų visų gimtinės?..

Surinkau šiandien visus į galvą: Bucevičienę, Jonauską, Paulauskaitę, Strakšį, Jonušą, Gadeikį, Vaserį… Ir pats šalia prisėdau. Dabar sėdim, tylim, galvojam. Bet nieko čia neišgalvosi. Visi rašom tais pačiais medžiais, pamiškėm, žvyro keliukais, pakalnėm, mediniais tilteliais ir lieptais, tais pačiais paukščiais, tais pačiais gyvuliais, tik pavardes dedam skirtingas. Atpažįstu Jonušo kiemą, Gadeikio motinos karvę, Jonausko aukštapelkių saulę virš savo Šauklių ganyklų, Bucevičienės arklį. Kaip sakė poetas: „Pasiilgau arklio, pasiilgau jo protingų ir liūdnų akių…“ Aš pats jo pasiilgau. Ne tavo vienos tas arklys. Leisk prieiti Vaseriui, leisk paglostyti Strakšiui. Ne viena pati jį atsivežei, visi padėjom.

Jonas išsivežė į Vilnių savo lygumas. Pavydus buvo, vienas pats po jas vaikščiojo. Silpnų akių, žemažiūris, o prisimerkęs apžvelgdavo jas nuo krašto ligi krašto. Numestus briedžio ragus toli pagiry įžiūrėdavo. Ir įžiūrėk tu juos – rudus – ant rudų lapų!

„Varpo kėlime“ jau prasideda. Pirmojoje knygelėje, kuri apie mergaitę mėlynom akim, to dar nėra. Ką reiškia pavadinimas „Raudoni šermukšniai“? Ar tai giliausio skausmo ašaros, jai mirus? Jeigu taip, tai gal ir teisingas nuolatos man akyse pasirodantis vaizdas, kai galvoju apie Joną. Štai jau ir senatvė, štai jau ir ligotas, ir pilvotas, ir nuplikęs Jonas. Sėdi vidurnaktį prie balto lapo, rašo apie Tėvynę, apie gimtąją kalbą, apie negrįžusius brolius, staiga papt! – raudona šermukšnio uoga ant popieriaus, papt! – kita…

„Varpo kėlime“ brolių motyvas šokte šoka į akis. Galima pamanyti, kad jis jų turėjo bent dvylika. Ar šimtą dvidešimt. Jie gražiai jį augino, liepdami žiūrėti į pakalnėj judančias upes, į vėją rugiuose, – vandenų judėjime ir rugių bangavime šitiek gražumo!.. Visi jauni, visi tvirti, visi narsūs, – tokiems net varpą iškelti iš ežero dugno – vienas juokas. O vieną miglotą rytą kažkur išėjo, įkišę jam į rankas pasakų knygelę apie šarvuotus senovės karžygius, – patys atlapotomis krūtinėmis…

Ir staiga pasikeitė visas peizažas. Ant šviesių lygumų užslinko sutemos, pakilo vėjai, vėtros, viesulai, viską daužantys aplinkui. Tolimos girios pasidarė baugios ir paslaptingos. Varnų šešėliai šmėžuoja ore. Saulė niekaip neteka, kažkur toli šviečia rausvi gaisai, seniai nuvažiavo visi vežimai, mažas berniukas sėdi prie lango ir žiūri, kaip merdėja tėvynė…

Tai kieno gi tie broliai: Jono ar mūsų visų?

Gera dabar būti jaunu rašytoju: rašai daug nesvarstydamas, nemąstydamas, kaip nori, apie ką nori, kiek nori, o jeigu moki bent keturis šimtus lietuviškų žodžių, – jau gali varyt romaną. Svarbiausia – už nieką, prieš nieką neatsakai. Nei galva, nei likimu. Kažkada E. Vaitkus parašė apie V. Brazauską: „Nors negalingas nei dvasia, nei kūnu, ale rašytojas esmi.“ Kūnu būk tu koks nori, bet kodėl tu neįgalus dvasia?..

Mes buvom „romūs kaip balandžiai ir gudrūs kaip žalčiai“. Tik atrodėm kaip durneliai. Suglamžytais švarkais, nelygintom kelnėm, visi be kaklaraiščių, susisėdę kur prie pigiausio vyno butelio, pliurpiantys kažką nesvarbaus ir nepavojingo. Bet mes žinojom, kas yra svarbu ir pavojinga, todėl ir nepliurpėm. Apie tai arba jau rašėm, arba ruošėmės rašyti. Jonui taigi kažkaip pavyko!.. Bet poezijoj – kaip muzikoj: visi nuduoda, kad kažką supranta, nors iš tikrųjų – nė velnio. Ten visokiausios metaforos, tropai, hiperbolės, parabolės, legato, staccato, portamento, crescendo, diminuendo… Prozoj sunkiau ką apgauti. Bet reikia. Kam tada tais laikais augai, kam tada viską matei? Reikėjo užsimerkti, reikėjo nematyti, reikėjo neimti į širdį, – jau seniai būtum baigęs partinę mokyklą, sėdėtum aukštai ir rūsčiai žiūrėtum į tokius durnelius. Jonas ir pats save vadindavo trečiuoju broliu. Vadinkit vadinkit, kaip pavadinsit, taip nepagadinsit.

„Varpo kėlimas“ buvo neeilinė poezijos knyga. Kas, kad plona. Net iš partinių aukštumų žiūrint ji atrodė iškili. Kur dėsies – reikia duoti Respublikinę premiją. Aha. Jau šilčiau, jau visiems šilčiau. Neatsimenu, ar mes Joną kaip nors sveikinom, neatsimenu, kad jam tų sveikinimų būtų labai reikėję. Gal vietoj „rašalo“ išgėrėm geresnio „Rislingo“, gal apipintą „Gamzos“ butelį. Jonas nuėjo į darbą, mes likom bimbinėti po Vilnių. Diena turėjo būti graži, ir oras geras. Manau, kad taip ir buvo.

Dėl tų sausų vynų vieną kartą irgi išėjo konfūzas. Centrinis paštas – labai gera Vilniaus vieta, viena iš geriausiųjų. Eini prospektu – ir būtinai prie jo susitinki dvasios brolį: Joną, Petrą, Rimą, Vidą, Vytą, Levą… Tada po Vilnių dar vaikščiojo daug dvasios brolių. Ten kiekvieną kartą laukdavo sunkus pasirinkimas. Kairėn ar dešinėn? Kairėje – Rašytojų sąjunga, dešinėje – Totorių gatvė ir daržovių parduotuvė, kur pilstomas sausas vynas. Dažniausiai mes būdavom dešinieji: ir dėl įsitikinimų, ir dėl kitko. Apsispręsti padėdavo troškulys, staiga pajustas burnoje. Kaip šnekėsies su dvasios broliu sausa burna? Turiu pasakyti, kad anais laikais troškimai ir troškuliai kuriančius kamuodavo daug dažniau negu nekuriančius.

Totorių gatvės kampe – kažkoks paslaptingas bankas. Stiklo durys plieniniuose rėmuose. Toliau – šviesiose plokštėse iškalti kažkokie goreljefai. Mums jie neatrodė meniški, – troškulio kamuojamam žmogui niekas neatrodo meniška. Prie jų niekada nesustodavom. Jie tarnavo kaip orientyras, nes tuojau pat už jų – dar vienos durys. Irgi stiklinės, irgi plieno rėmuose. Mielos daržovių parduotuvės durys. Pastumi – ir atsiduri pažįstamoje erdvėje: dešinėje – morkos, bulvės, kopūstai, kitokios niekingos daržovės, užtat kairėje – toks lyg ir prekystalis su trimis smailėjančiais piltuvais, už jų – mėlynu chalatu apsivilkusi pardavėja. Vos įeini pro duris – jau ir kiša po vienu piltuvu stiklinę, jau ir suka apačioj pritaisytą čiaupelį… Visus jaunus ir talentingus pažinojo.

Jonas pastūmė stiklo duris, įėjo į vidų. Aš tarpdury prisimyniau bato raištelį. Pakėliau nutrūkusį galą, kišausi į kišenę, paskui susirišiu. Nepakėlęs į nieką galvos, Jonas pasuko į kairę. Eidamas skaičiavo delne kapeikas, varinėjo pirštu, prisikišęs prie pat akių. Atkišo ranką į priekį, kur už to lyg prekystalio kažkas mėlynavo:

– Dvi sauso.

Aš artėjau irgi graibydamasis savo menko pinigo. Kažkodėl niekas nesučiurleno į stiklinę. Keista mėlyna tyla. Staiga kad užriks:

– Von iš čia, girtuokliai!.. Čia bankas, ne karčema!..

Pakėliau akis – priešais mus milicininkas! Mėlynas tarybinis milicininkas!..

Ne karčema, tai ne karčema… Matyt, tiktai karčemose tesam pageidaujami. Visai nenorėdami išniekinom valstybės banką. Išdūlinom neatsiprašę, nebuvom gerai išauklėti. Ir iš kur galėjom būti?

Nors esu prozininkas, bet ir man užeina. Liūdesys dėl būto, ilgesys nebūto… Tada imuosi skaityti poeziją, labai dažnai – Jono. Kas tu esi, poezija? Kas esat tie, kurie ją rašot? Ar tada būnat kaip visi žmonės, ar – pusiau angelai? O kai parašot ir vėl suglaudžiat sparnus, vis tiek einat ieškoti sauso vyno?.. Aš neičiau. Aš dar ilgai skraidyčiau virš miestų ir bažnyčių. todėl ir nesu. Poetai žino, kad nusileidę dar ne kartą pakils, aš – ne. Dėl to vieno karto mesk dabar rašęs prozą. Ne tam gimęs, gali ir nepakilti į aukštybes. Šleptelsi už tvoros į kaimyno daržą.

Aš ir nesilyginau su Jonu, tik pakalbėdavom apie tai. Jonas sakydavo, kad kiekviename žmoguje yra poezijos genas. Tik vienuose jis snaudžia nepažadintas, nieko nereguliuoja, nieko galvoje netvarko, kol galop atrofuojasi ir numiršta kartu su žmogum. Kitus pats nuvaro į kapus.

Jonas kaip Jonas, bet kad ir aš turiu poezijos geną, padėjo įsitikinti Onė.

Susitikę netyčia nutarėm, kad būtų gerai kur atsisėsti ir pasikalbėti. Buvo ruduo, purškė kažkoks bjaurus Vilniaus purškalas, o kavinėj ar pigioj valgykloj – koks pasikalbėjimas? Nusipirkom pasikalbėjimui kai ko, gerokai to kai ko, Jonas ir sako:

– Važiuojam pas mane.

Gyveno jis tada Lazdynuose, ar tiktai ne tame name, per kurio langą iššoko Masionis. Vaikai maži, vietos mažai, bet Janina leido. Ir kalbėjomės, ir šaškėm žaidėm, paskui kažkaip tylu, ramu pasidarė visame bute, aš pasižiūrėjau į laikrodį – ketvirta valanda ryto. Troleibusai nei jau, nei dar nevažinėja, bet tebeturim to kai ko, – ne tragedija. Tiktai miego norisi, tarpais jau ir paknapsom, mintys nebeskraido, vos šliaužte šliaužia, užkliūni už kokios – ir tupinėji apie tą vieną, o kalboje atsiranda sunkiai ištariamų žodžių. Patys jaučiam, kad kartotis pradėjom, o ką darysi? Įeina Janina, apsivilkusi chalatu, markstosi prieš šviesą:

– Kaip sau norit! Kirvį kabinti galima!.. Man vaikus kelti reikia… Kambarį vėdinti reikia!.. Pasiimkit tą savo smarvę ir eikit iš čia!.. Nors ir į pušyną!..

Pati niekada neiškylavusi pušyne šeštą valandą ryto, o dar juodą naktį, o dar purškiant ant galvų tai bjauriai drėgmei, nebandžiusi tamsoje įsipilti degtinės į mažą taurelę, nebandžiusi atsikąsti ką tik ant spyglių nukritusio agurko, – nesupranta moteris, kiek tai sukelia problemų.

– Taip nieko nebus! – apsisprendė Jonas. – Einam pas Onę! Čia pat prie „Ąžuolo“ gyvena.

– Bet ar įsileis?

– Gal įsileis…

Pamačiusi mus prie durų, Onė džiugiai nekrykštavo, bet įsileido.

– Tik neprižadinkit šeimininkės…

Mažo kambarėlio grindys visos nudėliotos suraišiotų knygų krūvelėmis, vos likę vietos staliukui prie lango, dviem kėdėm ir sudedamajai lovelei. Atsigulė į ją su visu chalatėliu, užsiklojo ir nusisuko į sieną. Bet mūsų protingas pokalbis dabar niekaip nenorėjo rutuliotis nei į plotį, nei į gylį, nes apie viską jau buvom tos pačios nuomonės.

– Tu čia gerai pasakei.

– Ir tu.

– O ką aš pasakiau?

– Neatsimenu, bet gerai.

Geras yra gerumas, kai dar toli iki aušros virš miesto. Ir būtų dar geresnis, jei taip nelenktų į miegą…

…Esu didžiulėj juodoj erdvėj, lyg nejuntamai pakabintas centre, lyg pats lėtai per ją sklendžiantis. Jaučiu, kad ta erdvė skliautuota, aidì, iškilminga. Girdžiu moters balso lėtai tariamus žodžius, nepaprasto gražumo žodžius, – iki oro trūkumo plaučiuose, iki širdies sustojimo!

I devuška pela v cerkovnom chore,
I tolko vysoko, u carskich vrat…

…Pašoku ant kojų. Ir Jonas jau bestovįs pašokęs. Onė sėdi ant sudedamosios lovelės, sako:

– Pagaliau! – ir net rankomis suploja apsidžiaugusi.

– Kas pagaliau?

– Prižadinau!.. Atėjot ir užmigot prie stalo, man į darbą reikia, kaip aš jus čia paliksiu užmigusius? Vardais šaukiau, purčiau, plaukus pešiau, – kaip užmušti! Atsisėdau ir pradėjau iš nevilties deklamuoti Bloką. Staiga abudu kad šokot ant kojų!..

Pamažu įsigyvenom Vilniuje. Juk nė vienas nebuvom čia gimęs ir augęs. Iš mūsų keturių du – Aukštaitijoj, du – Žemaitijoj. Ir vaikus auginom po du. Lyg susitarę. Po du sūnus, po dvi dukras. Tik vienam Jonui augo dukra ir sūnus. Ta prasme jis buvo… įvairiapusiškesnis, nors poezijoj – toks ir toks. Geras. Valdžia ir mums jau buvo davusi po šiokį tokį būstą. Turi virš galvos stogą, turi prie lango stalą – sėdėk ir rašyk. Tarybiškai. Paskui tikrai duos geresnį. Ko daugiau reikia? Bet tarybiškai nesirašė, nors tu verk. (Gal ir verkdavom kuris, kai niekas nemato, bet ne dėl to.) Todėl tų savo knygelių anais laikais prirašėm – katino ašaras. Nei pačiam pažiūrėt, nei žmogui parodyt. Jau ir po trisdešimt, jau keturiasdešimt pro langą pasižiūri, kai kam jau ir pakaušėliai pro plaukus prasišviečia, o negimsta po jais „mintys kilnios ir didžios“, vertos premijų ir malonių. Kaip tu jas pagimdysi, jei pačios negimsta? Kartais pagalvodavom: nejaugi tie, kuriems jos gimsta, iš tikrųjų tiki brangiąja komunistų partija, begaline jos meile paprastam darbo žmogui ir šviesiu komunizmo rytojumi? Durni jie ar be proto? Kur jis pirmiausia išauš, tas komunizmo rytojus? („Ar atsiminsi tu, rytojau, gražiai palaidojęs mane?..“) „Chruščiovkose“, barakuose, Sibiro lageriuose? Logiškai galvojant, turėtų lageriuose, – ten daug anksčiau pateka saulė, negu čia, murkšlotoj Lietuvoj.

Kad taip nerašytum, reikėjo sukąsti dantis.

Kažkas yra sakęs, kad visi mes rašom savo vaikystėmis. Nebūtinai apie tai, bet tuo. Glostytu kiemo šuneliu; jo akimis, kai jis šokinėdavo iš džiaugsmo, tau grįžus iš mokyklos; juoda kregžde, išplėšta iš katino nagų ir palaidota po jazmino krūmu; vakarų pusės langu; kraujo čiurkšle, trykštančia į skardinį indą, pakištą po kiaulės kaklu; prilyta sena gelda pas šulinį; vaksuotais auliniais pokario bernų batais; didėjančiais gumbeliais po klasės draugių uniformomis; savo mokytojų smilkiniais; atrasta medine saga iš seno motinos megztinio; geltonomis žvyrkelių balomis, kuriose plaukioja gluosnių lapai, pailgi kaip mažos žuvelės… Kartais atrodo, kad už mane viską rašo gailestis: to, kas buvo, to, ko nebuvo, to, kas galėjo būti… Tik ašarų nėra. Pro jas nieko nematysi rašydamas.

Mūsų, pokario vaikų, ryšys su gimtine buvo toks stiprus, kokio vėlesnėse kartose nepastebėjau. Juk ne vien dėl to, kad tada mes ten gimėm, jos ilgesys, jos gailestis lydėjo visą gyvenimą. Gimėme kenčiančiame ir kankinamame žemės plotelyje, vadinamame gimtine, buvom maži, negalėjome niekuo jai padėti, tiktai gūžtis, krūpčioti, dangstytis rankomis galvas ir kentėti kartu su ja. Augom po svetimais. Negalėjom ilgai, vaikiškai ir nerūpestingai juoktis, kad tas juokas staiga nenutrūktų, kažką neseno ir baisaus prisiminus. Draskė mūsų gimtinę kaip šunys sužeistą gyvulį. Mes matėm, mes žiūrėjom, mes viską dėjomės į galvas. Patys tvirčiausi, patys gražiausi kaimo bernai (ir mes norėjome tokie būti!) išeidavo ir niekada nebegrįždavo. Kaimynų bočelis, kurį dažnai matydavai tupinėjantį savo kieme aplink obelis, šį miglotą Velykų rytą sėdėjo vežime ant kelių ryšulių kartu su savo marčia ir anūkais, – kokiomis akimis jis žiūrėjo į tolstančius savo ūkio stogus! Vos dingus tam vežimui už posūkio, kiti kaimynai jau skubėjo plėšti likusio turto: laužti langų su visais rėmais, lupti grindų kirviais ir laužtuvais. O kaip mušdavo kolchozų karves ir arklius! Kaip mušdavo! O kaip gerdavo likę kaimo vyrai, nebeužsikąsdami net duonos pluta, tiktai kartkartėmis sugrieždami dantimis! Kaip apšepę stribai šaudydavo į gandrus ir kryžius pakelėse. Buvau parsinešęs vieną Dievo mūkos skeveldrą, nukritusią ant žemės, – motina atėmė ir įmetė į ugnį. Bet daugiau nieko negalėjo įmesti.

Žmogus be gimtinės tėra tik pusė žmogaus. Iš tokių vėliau pasidarė „pasaulio piliečiai“. Vėjo gainiojami parudavę lapai ant plyno gruodo. Mano, kad tai jie valdys pasaulį, o patys yra ko tik nori valdomi. Geriau būti iš kentėjusios, iš kruvinos gimtinės, negu be jos. Ko Milošas po tiek metų važiavo į Isos slėnį? Ko tremtiniai prašydavo parvežti bent jų kaulus ir palaidoti prie tėvų?

Mes turėjome palikti gimtinę, bet ji nepaliko mūsų. Tebeturim ją nebesančią, tik nepasilaidosim joje, – ji pasilaidos kartu su mumis. O kiti? O kitos kartos? Ką mes bežinom.

Nebūtų Jono be jo gimtinės. Neliktų nė pusės jo eilėraščių. Iš kur tokiam mažam žemės ploteliui – toks didžiulis nepraeinantis jausmas? Kaip koks mazochistas kankindavo ir kankindavo save, vaikščiodamas užartais takais, klausydamasis nukirstų klevų šlamėjimo, žiūrėdamas į savo vaikišką pėdą, įspaustą žemėje po didelio lietaus. Kadangi ten lygumos – ten dideli vėjai neša per dangų nulaužtas medžių šakas. Rytais po vėjuotų naktų, eidamas alaus, žiūrėdavo sau po kojų: ar neatnešė vėtra iš gimtinės kiemo klevo šakos ir nenubloškė ant asfalto prie Kalvarijų turgaus? Primėtyta tų šakų per naktį, prilaužyta, ypač tuopų, bet ne tos šakos, ne tos, – ten kitaip jos šakojasi, ten visai kitoks lapų žalumas. Kaip neatpažinsi gimtinės medžio šakos? Jei neauga po buto langais joks medis, tai kieno šakos brūžinasi per naktį į stiklą?

Rašai šakas, rašai lapus,
Rašai šakas ir liemenį.
Rašai melsvus dangaus kampus
Ir medį jais įrėmini.

Nekalbėjom apie savo gimtines. Pavydžiai saugojom jas savyje ir sau, nors niekas į jas ir nesikėsino. Kol turi tai, ko niekas negali atimti, nesijauti plikas ir nuogas skersgatvių skersvėjuos. Ten tavo priebėga ir užuoglauda, į ten visuomet gali parvilkti purvinus miesto batus. Jonas į ten dažniausiai ir keliaudavo. Vos ne kas antrame eilėraštyje – kaip ten, taip ten. Braido po jaunystės šešėlius, sėdasi už nebesančio stalo, pilasi alaus iš sudužusio uzbono, klausosi dainų, jau seniausiai nutilusių. Pats sau drasko ir drasko širdį. Ir kitiems drasko.

Apie ką mes kalbėdavomės, sukišę nosis virš stalo? Pliauškalus visokius. Tas parašė romaną apie pokario komjaunuolius, anas stoja į partiją, bus kada nors Rašytojų sąjungos sekretorius. Jonas žemažiūriškai prisimerkdavo:

– Ne mūsų reikalas.

Ir iškart pastatydavo aukštą sieną: šioje pusėje – mes, anoje – ne mes. Tegu jie ten daro, ką nori. Ne mūsų reikalas, ir viskas. Mūsų reikalai – kiti: ne karjerų, ne premijų, ne įsiteikimų valdžiai. Žinojome, kad esame literatūros atstumtieji. Net į literatūros vakarus vienų neišleisdavo. Tik tarp trijų keturių patikimų, visuomet prižiūrimi. Nejaugi ta valdžia tiek besilaiko, kad viešai perskaitytas apsakymas ar eilėraštis gali ją sugriauti? Tokių ir patys nebūtume skaitę, – ne tokie mes durni, kad būtume labai protingi. Bet už tuos literatūros vakarus primokėdavo. Vis šis tas. Tiesa, buvo metai, ir ne vieni, kai Jonas daug vertė, pats mažiau parašydamas. Bet jis poetas, mes likę trys – tik vargšai prozininkai. Matyt, prozininkams taip ir reikia, ko rašo ne eilėmis? Bandžiau ir aš versti. Vieną tiktai kartą Aklųjų draugijos žurnalas pakišo išversti eilėraštį. Iš prigimties aklos ir kurčios rusų poetės. Rodos, apie rudenį. Jau kad stengiausi, kad stengiausi, gal ir daugiau duos versti? Redaktorius perskaitė, pastūmė mašinraštį atgal:

– Per gerai išversta! Originalas juk visai blogas!

Ir nebedavė. Dar verčiau vieną Grino apsakymą, – na, to romantiko, kur jūra, saulė, mergaitė Asol, raudonos burės… Ir vėl tas pats:

– Čia ne Grinas, čia grynas Granauskas!..

Visai negaliu versti. O Jonas galėjo, mokėjo visas „persikūnyti“ į kitus poetus. Talentas, nieko nepadarysi. O kam jo neduota, tam ir nepridėta.

Kol mes čia kūrėmės, tame Vilniuje, kol vaikščiojom gatvėmis po visokias baugias įstaigas ir iškabas, atsispindėdami parduotuvių vitrinose tokie neryškūs ir prastai apsirengę, – gyvenimas, atsivijęs mus iš jaunystės, vienodai kaip ir visiems skaičiavo metus. Tiktai mes, lyg paskutiniai žiopliai, dar ilgai to nepastebėjom. Gal manėm, kad rašydami ne taip greitai senstam. Kol rašai – juk nepastebi laiko, gal ir jis tada tavęs nepastebi? Kad tik nebūtų!.. Pastebi – ir dar kaip. Tik nieko nesako. Pasako už jį kiti.

Įlipau Katedros aikštėj į troleibusą, važiuosiu į Antakalnį. Staiga – kur buvusios, kur nebuvusios – kad įčiauškėjo, kad įtarškėjo pro galines duris visas būrys studenčių!.. Gal trisdešimt!.. Stūmė, stūmė mane tolyn, kol pristūmė visai prie pat priekinių durų. Matyt, važiuoja į tą savo Seilėtekį. Ne kiek pavažiavus, ties Kalnų parku, viena palietė mano petį, taip mandagiai klausia:

– Tėvuk, ar čia lipsit?

Sumišau ligi pat kulnų, sukrutėjau visas:

– Lipu, lipu!..

Ir išlipau kartu su jomis prie to Kalnų parko, o man reikėjo prie „Neries“ kino teatro. Parkapojau likusias tris stoteles sparčiu žingsniu, visai dar ne kaip tėvukas. Tiktai visą kelią rūkydamas. Vienai stotelei – viena cigaretė.

Po dienos, po kitos susitikau gatvėje Joną.

– Ko tu į mane taip žiūri? – paklausė.

– Jonai, juk mes jau pasenom!..

– Aha… – liūdnai šyptelėjo. – O kur dėsies?

Nuo senatvės žmogus neturi kur dėtis. Ir nuo savo atminties.

Skaitau dabar „Pelėdą kamine“, skaitau „Tamsūs buvo žiedai“. Žiūriu į eilėraščių parašymo datas. Rodos, retą naktį Jonas nakvojo Vilniuje. Klaidžiojo kaip lunatikas po savo Vabalninką, po baltu mėnuliu kažko vis ieškojo: buvusių namų, mirusių žmonių, šnekėdavosi su ta mergaite ant plento… Parsirasdavo paryčiais išvargęs, išsikankinęs, vos pažįstamas. Toks ir išeidavo į darbą.

Kol jaunas, dar ne taip skaudžiai jauti bėgantį laiką, kuris netrukus viską nusineš. O kai jis tau paliečia petį ir pasako „tėvuk“… Šimtas galų, tau dar tik keturiasdešimt penkeri, o atmintis – jau kaip šimtamečio! Ir dar į ją kraunasi ir kraunasi! Ar bepakelsi, ar bepaneši? Bet ateina diena, kai ramiai supranti: tavo atmintis – tai tu. Kiek atsimeni, tiek esi. Ir neduok Dieve, kad pats dar būtum, bet jau būto nebeatsimintum.

Ir ta atmintis ne visų vienoda. Vienas atsimena tartum žinodamas, kitas – jausdamas. Vienam ten ir ten vyko mūšis, krito tiek ir tiek, kitam – tą rytą tekėjo ašarota saulė, ir viso krašto varnai lėkė ton pusėn už girios… Pirmasis gyvendamas užmirš mūšio datą, antrasis niekuomet neužmirš skridusių varnų. Neatsimenu, kelintoj tada buvau klasėj, – atsimenu, kaip geltoni Stasienės plaukai buvo išsipleikę ant gruodo. Nesunku numanyti, ką atsiminė Jonas, tereikia atidžiau skaityti jo eilėraščius. Nebūna, kad vienam skaudėtų visą širdį, kitam – tik pusę ar trečdalį. Nebūna, kad vienam – visą laiką, kitam – pirmadieniais ir trečiadieniais. Jei neskaudėjo anksčiau – nesuskaus ir dabar: nei per Kovo 11-ąją, nei per Vasario 16-ąją. Markstykis nesimarkstęs į stiebu aukštyn kylančią Trispalvę, – nebebus ašarų. Nebent nuo vėjo.

Ėjom senyn, ėjom vienišyn, susitikdavom vis rečiau. Pasikalbėjimas telefonu – ne susitikimas. Kūrėsi demokratinė valstybė, kūrėsi atvira visuomenė, kūrėsi laisvoji rinka. Kūrė kas ką norėjo ir kaip norėjo, tokioj kūryboj jau nieko nesusigaudėm. O jau tų partijų! Dešimt švogerių – jau ir partija. Velnias galvą jose nutrūktų! Vieną kartą pajuokavau:

– Liberalai irgi gali šiek tiek mylėti tėvynę, jeigu yra valdžioje. Nors laisvąją rinką vis tiek mylės labiau. O socialdemokratai myli Lietuvą pasirinktinai, – ypač visokius liumpenus, kuriuos patys prie tokio gyvenimo ir priveda.

Be reikalo tiktai vėptelėjau nei šį, nei tą. Taip skausmingai, taip liūdnai šyptelėjo Jonas. Visai mažai tebuvo tos šypsenos:

– Kad jie nieko nemyli.

Sunku jį įsivaizduoti gyvenantį „laisvojoje rinkoje“, nors prie turgaus pats ir gyveno, eidavo ten išgerti alaus. Nėra Lietuvoje jokios laisvosios rinkos, yra tik laisvieji turgūs ir šūkalojantys juose partiniai prekeiviai. Ten jie pardavinėja viską: pradedant valstybe ir baigiant savo išverstais kailiais. Kuriems mes pritarėm? Nežinau. Gal niekam. Tokiame turguje gali pritarti tiktai pats sau. Užsikonservuok ir gyvenk kaip „Menkė alyvoje“, kitaip neišeina. Negali savo tiesoje – užsikonservuok paklydimuose, o pridarysi dar didesnių.

Vieną kartą su Sigitu Geda svarstėm: kodėl vienas poetas talentingesnis už kitą?..

Kas labiausiai bijo mirties – tas ir talentingiausias. Ginasi nuo jos visais įmanomais būdais, visais savo rašymais, kad neprasmegtų baisiojoj nebūty be ženklo ir pėdsako. Jo pasąmonė budi visą laiką, žydinčioj vyšnioj rodydama jam kalijų žiedus.

Senatvė ateina per sapną ir pasako į ausį: „Ruoškis. Eisim namo.“ Bet kad ir nėra jokio ruošimosi, gali eiti nors ir dabar. Neką teužgyvenai, o ir tas, ką užgyvenai, – ne tavo, tas – šio pasaulio, o tu juk eisi į kitą. Tavo tiktai atmintis, ją ir gali pasiimti. Jonas vadino ją nakties mergaite.

Nakties mergaite, nemiegok,
Nes kai užmigsi, tai numirsi.

Senatvė nebepaeina greitai, ilgiau ruošiasi tave vestis, nei tu su ja eiti. Per tą laiką dar spėsi parašyti keliolika eilėraščių, bet jau visai trumpų ir liūdnų. Antra vertus, linksmų juk niekada ir nerašei. Nemokėjai. Nakties mergaitė, paėmusi už rankos, vedžiojo tave tais takais, kur tamsūs buvo žiedai. Bet –

Siela buvo šviesi!

O dabar ir tą sielą senatvė išsives. Ir viskas…

Nieko ne viskas, Jonai! Kai mudu susitiksim, – susitiks ir mudviejų nakties mergaitės, tada turėsim daug laiko gražiai apie viską šnekėtis. Tą ir darysim.