Dalia Staponkutė. Ieškau draugo

2022 m. Nr. 4 

Skiriu Sofjai

Išsaugoti tai, kas iškovota, svarbiau už patį iškovojimą.
Venecijos senato pareiškimas, XVI a.

– Myliu tave kaip savo jaunystę, – ištarė man Lara atsisveikinant, stipriai, seseriškai apkabindama. Kursiokė… kadaise Piteryje abi studijavome filosofiją ir daug metų išlikome draugės. Nors likimas suveda mus tik kartą per penkmetį, prarastą draugystės laiką kaskart atperka neapsakomas bendravimo malonumas. Jaunystė sujungia ilgam, senatvė išskiria visam.

Galvą spaudė jausmų ir minčių sumaištis, kaitinama stiklelio tik ką išgerto kartu su Lara ouzo. Reiktų sakyti raki, juk paskutines susitikimo akimirkas leidome vienoje iš kavinių Kerynėje, šiaurinio Kipro uoste, dar mūsų jaunystės laikais Turkijos atkąsto nuo likusios salos. Nejauku man ten buvo sėdėti – niekad nesijaučiau jaukiai okupuotoje Kipro teritorijoje ir žinau kodėl. Mano jausmai draugei liejosi tyliai, tarsi nenorėčiau jų išsakyti ir bijočiau, kad jie sudrebins visą susvetimėjusią prieplaukos atmosferą ir pataikaujantį mums turkų padavėją.

Mylėjau ir aš ją kaip savo jaunystę ir vieną artimiausių bendražygių, bet mūsų „kultūrų skirtumai“, kurių niekad nepabrėždavome, padėjo jai būti išraiškingai ir ūmiai, o man atvirkščiai – santūriai ir tyliai. „Pala pala, išgėrę lietuviai nustelbia net rusus,“ – juokaus, būdavo, Lara, norėdama pasakyti, jog lietuviams reikia išorinės jėgos, stipresnio „dirgiklio“ ar vidun besismelkiančio postūmio, kad vidus išsinertų išorėn ir tikrieji jausmai lietųsi atvirai ir netrukdomai.

Kerynijos uoste Laros laukė keltas į Antaliją. Iš ten ji ir atkako į okupuotą Kipro dalį kelioms dienoms susitikti su manimi, suplanavusia savo akimirkas bendram literatūros vertimui iš graikų kalbos į rusų. Knygas jau buvome išvertusios, bet ketinome ramiai peržiūrėti šūsnį atspausdinto teksto lapų, įpindamos į darbą pokalbių valandėles. Deja, jau kitą dieną mūsų kūrybinį užmojį sugriovė žinia apie karą Ukrainoje. Planai, nušluoti emocijų, pasikeitė sekundės greičiu. Pirmosios sukrėtimo akimirkos liudijo, jog kare geriau būti arčiau, o ne toliau namų. Atstumas verčia prasimanyti ir veda iš proto. Karo metu tai – ne saugumas, o aklumas. Larai, prieš porą mėnesių išvykusiai iš Ukrainos į pietų Turkiją „mišrioms atostogoms“, poilsiui ir darbui, širdį varstė baimė dėl Dnipre ir Kijeve esančių artimųjų.

Pasipylė skambučiai, liejosi pokalbiai ir ginčai, žinios iš Ukrainos, Lietuvos, Rusijos, radijas „Echo Moskvy“, kurį kitądien uždraudė. Nemiegojome keturias paras. „Echo Moskvy“, perspėdamas apie gausybę netikrų faktų ir paralelinį informacijos karą, siūlė: „Informaciją apie aukų ir bombų skaičių priimkite atsargiai ir su dalele skepsio.“ – „Viskas greit baigsis… Dar diena, ir baigsis…“ – užkeikėme karo žinias, žvelgdamos į tolį, ne viena kitai į akis. Bijojome išvysti jose siaubą.

Saulei pasigręžus šiltesniu šonu, sėdau už vairo ir pasiūliau Larai pasidairyti po okupuotą Kipro dalį. Negalėjau pasikviesti jos į namus Nikosijoje, nes ji, atvykusi iš Turkijos, neturėjo teisės kirsti Žaliosios linijos, vedančios į Kipro Respubliką ir Europą. Turkija jau daugybę metų taikė Kiprui embargą visomis kryptimis, nepripažino mažos valstybės, tarsi tai būtų ne Europos dalis, o nuosavas, pasprukęs iš sultono sarajaus liliputas. Žaliąją liniją saugojo Jungtinių Tautų taikdariai, kurie, nors kipriečiai juos palaikė, kasmet išrodė vis didesni bejėgiai prieš amžinąją „Kipro problemą“. Nuo 1974-ųjų Turkijos okupacijos išties praėjo daug laiko. Net taikdarių karta užaugo nauja – kompiuterizuotų schemų pasaulio, racionali ir jau randanti sąsajų tarp vietos gyventojų ir okupacijos. Sąsajų, kurių negali būti. Kipro problema nutolo laike, bet ne erdvėje, kur dar gyvi netekties ženklai ir traumos. Tačiau kas jas užgydys, jei ne vietiniai žmonės, tiesiantys rankas į taikdarius, tikintys okupacijos pabaiga ir bijantys, kad istorija gali išteisinti net blogį…

Kelyje su Lara lenkėme galvas apleistiems namams. Jų šeimininkus kadais išvarė šūviais, spjūviais ir spyriais. Mojome nuo liūdesio pajuodusioms ir laiko sutrupintoms Bizantijos šventykloms. Nelygių jėgų karo randai buvo matyti visur, jie neužgiję, kraujuoja ir tuo krauju patepta subrendo nauja karta. Nors okupavusieji sako: „Gyvenkime kartu“, okupuotieji atsako: „Nieko neužmirštu“, – taip ir sukasi Kafkos ratas: negaliu-nereikia-neįmanoma. Karas Kipre tada truko vos keturias dienas, buvo netikėtas ir trumpas kaip ir visi nelygių jėgų karai.

Tereikia trumpam įsivaizduoti ginkluotą susirėmimą tarp mažytės valstybės ir jos milžinės kaimynės, ir bet kokia politinė diskusija „už“ arba „prieš“, kas kaltas arba nekaltas, virsta absurdo teatru. Priežastys, kad ir kokios būtų, atrodo juokingas pretekstas, kai didelė jėga nusprendžia nubausti mažą. Nutarta, padaryta, atkirsta, pasiimta – ilgam, o gal ir amžinybei. Trumpas karas mažoje šalyje tarsi staigus ultimatumas neduoda laiko suvokti, kad nuo rytdienos viskas negrįžtamai keisis. Be jokio pasiruošimo reikės gyventi toliau, kitaip ir kitoje vietoje, o dar liūdniau – už kelių žingsnių nuo buvusių namų, kurie šiandien priklauso jau kitiems. Staigi aplinkybių kaita išmoko skubiai priimti sprendimus ir nesigilinti į smulkmenas. Šiandien – palapinės nakčiai, pašiūrės vaikams mokyti ir laužas bulvėms kepti, o rytoj… Rytojus, kaip sako kipriečiai, yra kita šalis.

– Pakaks, nebegaliu šito klausytis, suprask! Mėtai kaip akmenis į širdį, juk, ko gero, tai laukia ir Ukrainos! Demarkacinės linijos, bejėgiai taikdariai, – pertraukė mane Lara. – Kiekvienas – su savo unikalia okupacija. Vis tokia pat, vis kitokia. Geriau pasidžiaukime gamtos pavasariu. Gamta jau seniai okupuota, o vis atbunda gyvenimui. Tiesa, net jos žydėjimas karo akivaizdoje atrodo nesavalaikis. Net pavasarėjančio gyvenimo džiaugsmas, tiksliau, sielos gelmėje užsilikę jo krisleliai – ir tie blanksta. Kas sugrąžins mums gyvenimo džiaugsmą? Kada jis sugrįš? Jei besugrįš…

– Manai, romantizuoju okupaciją? Tu beri man druską ant žaizdos jau kaip lietuvei, – pyktelėjau.

– Kiekvienam rūpi tik „jo“ okupacija, kokia ji bebūtų. Dėl visko kaltas žmogaus imperinis mąstymas. Kiekvienas – su savo didžiąja ar mažąja imperija, kurios nesusikalba tarpusavyje, – dejavo Lara, nusisukusi į langą, ir staiga: – Sakyk, ar beturi draugų, su kuriais galėtumei kalbėtis ilgiau nei penkiolika minučių, kad pokalbis neslėgtų?

Mąsliai nutylėjau. Turbūt ji teisi… Pokalbis slėgė. Ilgokai važiavome nesikalbėdamos. Gamta lydėjo mus lyg nuotaka baltų pakelės ciklamenų veliumu, kol įviliojo į sodrų kalninių pušų šešėlį. Pušys retėjo, keliukui kylant aukštyn. Iš vienos pusės išdygo stačios uolos, iš kitos – statūs skardžiai. Kaip pasakoje. Lara prisiminė Krymą, tačiau ir ten ­daugybė istorinių okupacijų, sukėlusių tarp mūsų ginčą, kurį nutildė staigių posūkių pavojai. Išsigandusi ir įsikibusi į duris „keleivė“ pradėjo vairavimo pamokas „vairuotojai“ – viena patyrusioji mokė kitą patyrusiąją, kol sustabdžiau savo senuką „Volkswagen“ ir pasiūliau vairą jai. Ji atsisakė jau juokdamasi:

– Bėda, kad vairas Kipre – kitoje pusėje, o tai tikrai sėsčiau. Vis dėlto įdomu – Europai paprasčiau sukti į „kairę“, o „dešinei“ reikia specialių manevrų. O štai Britų Sandraugoje – atvirkščiai. Atvirkštinė orientacija, supranti? Ir galva kitaip dirba.

Pamerkė man akį.

Ant kalno, dėl įstabios uolų keteros pavadinto „Penkiapirščiu“, giliai įkvėpėme pavasarinio oro, nurimome ir neskubėdamos tyrinėjome gerai išsilaikiusią ankstyvųjų viduramžių pilį Kantarą. Dešimtasis amžius. Graikų ir žydų gynyba prieš „barbarus“. Istorija – vien pastangos išvengti barbarų. Mažai kas pasikeitė, tik priemonės, ir barbarai modernesni.

– Vis dėlto kokia rūsti buvo jų kasdienybė, – atsiduso bičiulė, apžiūrėjusi šalčiu dvelkiantį žvalgybinį bokštą su siauru tarpeliu sienoje. Žvalgai ar sargybiniai, sekdami priešo ženklus, būdraudavę prie šio siauro šviesos tarpelio kaip šiandien nemiega prie išmaniųjų ekrano. Ir vieno, ir kito plotis beveik toks pat…

– Kodėl mudvi visur matome tik karo ženklus? – apmaudžiai ištarė Lara. – Pasikalbėkime apie gyvenimą. Kaip išgyvenai pandemiją, juk seniai nesimatėme? Prisipažinsiu, aš buvau sustingusi. Karantinas – baisus dvasinis sąstingis ir depresija. Atleisk man, Viešpatie, net karas yra savotiškas „veiksmas“, bandant išlikti, kova už gyvenimą. Kartais pagalvoju, ar tik tie karantinai nebus subrandinę noro kariauti…

Jaučiau, kad Larai ne tai rūpi – ji paprasčiausiai keičia temą, vieną dramą atskiesdama kita. Aš, bandydama jai pritarti, išvedžiojau, kad pandemijoje išgyventa žmogaus vienatvė neprilygsta nė vienai vienatvės formai. Totalus visuomenės gyvenimo sričių susvetimėjimas vienus – jaunesniuosius – veja į ateitį ir skubina gyventi, o kitus – vyresniuosius – verčia keliauti į praeitį, net į antiką, kai dar gyvavo stoicizmas ir sveiko proto arba teisingumo matu buvo saikas. Saiko kapituliacija kamuoja žmones. Ji tarsi įžūlus demonas per kelis „lokdauno“ mėnesius apvertė aukštyn kojomis skrupulingai ir dešimtmečiais kurtas vertybes. Pakito net sveiko kūno suvokimas, tapdamas komerciniu, o plastikas, prieš kurį tiek kovota, jau grūdasi pro kiekvienas duris kaip okupantas, tačiau mūsų pačių prašomas. Protestuotume, jei sviestą parduotų sveriamą, o pieną pilstomą. Pykstame net ant Hipokrato, užverdami ligoninių duris ligoniams (pažįstu vieną rusę gydytoją, kuri sau išsioperavo auglį, argi ne viduramžiai!). Kad prieštaravimai neaudrintų visuomenės, vyriausybės ima vairą į savo rankas, tačiau tai ne tiek padeda, kiek gimdo utopijas. Nė vienai vyriausybei demokratijos sąlygomis nepavyko visko kontroliuoti. Jei ir pavykdavę, tai pačios demokratijos ir švietimo sąskaita. Apie švietimą skaudu ir kalbėti. Šviečiame vaikus, pasitelkę kompiuterius, o „tikrieji“ mokytojai nesuspėja pildyti ataskaitų apie liūdnas pasekmes. Didžiųjų paradoksų laikai…

Išklausiusi manęs, Lara prapliupo:

– Man atrodo, kad pandemija sujaukė ir „tėvynės“ sampratą, tarsi pakeisdama ją „viruso okupuota teritorija“, kur taikomi tie patys metodai kaip ir visur kitur, globaliu mastu. Jaučiu didžiulę nostalgiją įvairovei ir viskam, kas ne mechaniška, o gyva. Mažmožiams, puošusiems mūsų gyvenimą anksčiau, net – vakardienai. Kur motina tėvynė, mylinti savo vaikus? Kur rasti kitą, jeigu ką? Kaip nuslopinti neapykantą tiems, kurie ją iš manęs atėmė? Kas tie nematomieji „jie“? Nuolat atmintyje ieškau draugo, su kuriuo jausčiausi jaukiai kaip namie. Dievaži, pasiilgau saiko ir pusiausvyros.

– Ar žinai, kur tavo tėvynė? – suklusau.

– Nebežinau. Mylimos šalys kariauja tarpusavyje. Esu Ukrainos rusė. Mano ukrainietis vyras – amžinąjį jam atilsį – dabar tikrai griebtųsi ginklo. O aš? Myliu Ukrainą, bet man brangi ir Rusija. Negaliu jos nekęsti, kad ir kas būtų. Bet negalėčiau ir gyventi ten. Tai neįmanoma ir mano vaikams. Raginu juos trauktis nuo karo ir kuo greičiau, bet ne į Rusiją. Pati kol kas liksiu Turkijoje… Tik pagalvok, dvidešimt pirmasis amžius ir mūsų vaikai – pabėgėliai! „Iš dviejų renkuosi trečią“. Išsipildė tavo knygos pavadinimas, – pažiūrėjo man į akis Lara. – Taip, mano šeima turi rinktis ką nors trečia. Tai pasirinkimas, kai nebelieka nieko kita. Prisimenu seną sovietmečio laikų dainą „,Mano adresas – nei namas, nei gatvė…“ Mano adresas šiandien – platusis pasaulis ir visiška nežinia.

Lara kalbėjo, o aš galvojau, kad „platusis pasaulis“ šiandien – tai kiekvieno afrikiečio, pakistaniečio, siro ir kitų pabėgėlių-migrantų adresas. Jų Kipre – per aštuoniasdešimt tūkstančių, kas dešimtas salos gyventojas, ir srautas vis nesiliauja. Milžiniška eilė laukia ieškančiųjų adreso „pažadėtoje“ Europoje. Tačiau jiems tai teikia visai kitokią viltį nei Larai. Viltis… Užjausdama draugę, svarsčiau:

– Lara, jums – tai ne tik „trečia“, bet turbūt ir „ketvirta“. Žymiai sudėtingiau. Neviltis… Nieko nėra žiauriau už artimų tautų karą. Prisimink Kafką. Nesvarbu, kad jis kalbėjo apie literatūrą ir Čekijos žydo rašytojo likimą Austrijoje-Vengrijoje. Jis pateko tarp trijų neįmanomybių – neįmanoma nerašyti, bet neįmanoma rašyti gimtąja kalba ir neįmanoma rašyti vokiškai. Išvada: neįmanoma rašyti. Panašiai kaip jums – neįmanoma likti Ukrainoje, neįmanoma vykti į Rusiją, neįmanoma gyventi kitur. Karo kurstytojų tikslai labai skiriasi nuo taikių gyventojų. Išorinis karas pereina į vidų. Kitaip nebūna. Kova, prasidedanti nuo peilio, baigiasi bomba.

– Šis karas, deja, yra naujo tipo, – atsiduso Lara, – mažai ką bendra turi su sovietmečiu ar istorine praeitimi. Nors daug kas ginčytų. Tai gali suprasti tik filosofai. Kas šiandien klauso filosofų, nors turėtų…

Kuo ilgiau Lara kalbėjo, tuo labiau jaudinosi. Iki ašarų. Praeitis – ne tik mūsų jaunystė, sakė ji. Praeitis, perfrazuojant kipriečių posakį, tai „kita šalis“. Toji „šalis“ mus augino, mokydama atskirti gera nuo bloga, versdama stebėti ir stebėtis, kaip staiga viskas sugriūna. Žmogus neįstengia suvokti istorinio virsmo automatiškai, be emocinio intelekto pagalbos, todėl pasaulis keičiasi labai lėtai. Sovietmečio sistema ne tiek žlugo, kiek persikėlė į Vakarus, kartais stulbinančius panašumu į mūsų praeitį. Ukrainos šiandiena nieko bendra nebeturi su mūsų jaunystės laikais, nors kai kas ir bando ramstyti tikrovę šiaudiniais sovietijos pastoliais. Ne, tai grobuoniškas naujo tipo politikų karas, kai tokios sampratos kaip „tauta“ ir „patriotiniai jausmai“ svarbūs tik eiliniams žmonėms, apie kuriuos niekas per daug negalvoja. Tai karas ne už teritoriją ar išteklius, o už simbolius, lyg iš brazilų poeto Oswaldo de Andradės „Kanibalų manifesto“, sukurto prieš šimtmetį: „Mes norime ne aukso. Ir ne jūsų merginų.“ Kitaip tariant – norime asimiliuoti „kitą kūną“, suėsti, suvirškinti, paversti savimi (kaip kadaise vokiečiai asimiliavo prūsus)… Norime, nes manome jį esant gražesnį už mūsų, nes mylime jį be proto – kaip budelis myli savo auką. Gal tikrai šis karas tarsi išniro iš pandemijos šešėlio? Pandemijos – kaip blogos pasaulio savijautos, pavertusios eilinį žmogų skaičiumi. Kasdienybė paskendo statistikoje, ir mąstymas „vieno iš“ nieko nebestebino. Paversti žmogų skaičiumi paprasčiau nei atversti. Žmogaus santykis su skaičiumi kaip simboliu paaiškina, kas vyksta čia ir dabar – karą už dominavimą simbolių pasaulyje; karą kaip vergavimą simboliui. Imperatorius Adrijanas, žavėjęsis graikais, dar pirmame amžiuje rašė, kad vergija niekad nesibaigs. Ji paprasčiausiai keis pavidalą, o baisiausia ateis tada, kai žmonės savo noru vergaus galingajam, iškeitę malonumus į darbą ir įtikėję, jog yra laisvi. Laisvė, dozuojama stipresniojo, yra moderniausia vergystės forma. Neįsisąmoninti vergystės santykiai – tai priežastis to, kas vyksta aplinkui.

– Lara, tu mintimis nuskriejai labai toli, sugrįžk, – dabar jau aš pertraukiau draugę. – Geriau papasakok, apie ką norėtumei pasikalbėti „su draugu iš praeities“, kurio nuolat ieškai?

– Apie santykius be politikos. Santykiai – jie nepastovūs kaip vėjas, tačiau vėju jų irgi nenupūsi. Mąslumas. Koks svarbus draugo bruožas ir koks retas. Argi neapmaudu, kad visos interneto galimybės ne padėjo tam bruožui išryškėti, o pavertė jį nuobodžiu, kupinu sausų asmeninių deklaracijų, skirtų sau pačiam. Kam tai įdomu? Tam, kas nemokėjo argumentuotai ginčytis, ši epocha nepadės. „Taip“ arba „ne“. Lyg amerikietiškame teisme iš kino. Pasigendu įdomesnio diskurso. Prisimeni „karinio komunizmo“ koncepciją, skirtą pajungti žmogaus gyvenimą vienam centrui, lygiavai, milicijai, cenzūrai? Galvoju, ar tik „karinis komunizmas“ nepasigręžė savo išvirkščiąja puse globaliai? Juk kuo daugiau apribojimų ir sienų, tuo primityvesnė visuomenė, o primityvi ji nemoka gyventi be kontrolės koridorių. Mąslumui belieka tik trauktis į žvalgybą, laukiant, kol jėgų pusiausvyra pasikeis.

Vėl važiavome tylėdamos, kol sustojome pakelės užeigoje atsipūsti. Lara tuoj kibo į telefoną ir jos veide nušvito šypsena, sužinojus, kad vaikai, tris paras išlaukę eilėje, pagaliau kirto Ukrainos sieną su Lenkija. „Lauksiu jūsų Turkijoje“, – pasakė jiems.

Gerokai linksmesne gaidele Lara pridūrė:

– Man atrodo, kad karas baigsis netikėtai, kaip ir prasidėjęs, juk nė netikėjome jo pradžia… Tačiau nieko neliks kaip buvę, o pavadinimas „barbarai“ pakibs virš galvų tiems, kuriems jį prieš šimtmečius priskyrė. Mes su tavimi studijavome filosofiją, kuri padėjo išsiugdyti platų akiratį ir daugiabriaunį požiūrį į pasaulį, bet visą gyvenimą buvome priverstos kovoti už išlikimą, nesusijusį su profesija. Ištisa posovietinė karta tapo žmonėmis be profesijos. Šiuo mes visi, kaip tam tikros epochos žmonės, esame panašūs. Karą irgi kurstė savo profesiją praradę, likimo įžeisti kvailiai, o kvailybė yra savaime amorali. Mano žodžiuose politikos nėra, tik didelė neviltis.

– Nelaiminga karta? – norėjau patikslinti. – Kartos laimė – tai labai daug. Būna laimingos ir nelaimingos kartos. Nelaimingos gali būti ir laisvos kartos. Laimės pažadų niekas nedalija. Kai nelaimingi kartu – tai ir kiekvienas atskirai; kai laimingi – tai ir individualiai. Pandemija palietė visus, bet nesuvienijo. Nemaža ir tokių, kurie patikėjo, jog tai – ne sunkmetis, o politinė imitacija. Daugybė žmonių manė pandemiją esant netikrą, nes pernelyg politizuotą. Dėl šio, politiškai individualaus, pandemijos suvokimo ji gali išlikti kaip pati ilgiausia ir paradoksaliausia istorijoje. O kur dar karas pandemijos akivaizdoje? Arba atvirkščiai – pandemija karo akivaizdoje?

Sandūra tarp skirtingų tautų, – svarsčiau, – tai sandūra tarp tikėjimo ir istorinės žemės sampratų. Kuo mes senesni, tuo labiau nelinkę niekuo dalintis, net Dievu. O artimų tautų ir civilizacijų konfliktai rūstesni už gamtos stichiją, atviri kaip veidas prieš veidą ir žiauresni už žiauriausius mitus. Šiuolaikinių karų priežastis – diplomatinė nesėkmė ir kolonijinis instinktas, kurio neįveikia jokia diplomatija. Kolonijinė sistema žlugo, tačiau mąstymas – ne. Jis ir toliau žadina karus. Ne iš pažinimo stokos, o iš nenoro galvoti kitaip. Kol sienos negriūna, tol galvojimas nesikeičia. Negi galvojimą gali pakeisti tik karas? Regis, karas niekaip nesusijęs su tokia dovana kaip mintis ir visam suluošina, versdamas negalvoti. Pasaulis visiškai liaujasi galvoti, kai aplink daug karo. Vėl atsidūrėme didžiajame tranzite, arba po SSRS žlugimo iš jo taip ir nebuvome išėję. Tik tiek, kad ideologijos tapo asmeninės ir supriešino dideles kultūras ir jų žmones. Išmokta ir išmokyta vienas kito nekęsti, kaltinti, užsidaryti į skirtingų propagandų kolbas. Net literatūra renkasi savo „pusę“, ir vieni už tai apdovanojami, o kiti užmirštami. Poliarizacija – tai nelaisvė. Skaičius „du“ pavojingas. Laisvai minčiai tai nėra geri laikai. Jai niekad nėra geri laikai.

Pokalbis „sunkia tema“ mums padėjo ir sumažino įtampą dėl karo įvykių.

Atsisveikindamos Kerynijos uoste jau žinojome, kad Laros vaikai pasuko priešinga nei Turkija kryptimi, pasiryžę keliauti į Airiją. Ji apsiverkė, nuogąstaudama, kad nežinia kada beišvys savo vaikus. Jaunimas nori į Europą, Lara, sakau…

– Argi ne keista, kad sunkiausią savo gyvenimo akimirką atsidūriau šalia tavęs. Vis dėlto likimas nenori, kad kęstume skausmą vieni.