Herkus Kunčius. Smulkūs konfliktėliai, vietiniai karai

2015 m. Nr. 11

1

Visiems gerai žinoma, kad gauti ar duoti į galvą galima visur. Anuomet Kaune, besimokant vidurinėje mokykloje, tam reikalui puikiai tiko tualetas, kartais – laiptinė ar fojė. Tada įvairaus amžiaus žiopliai apsipisdavo ratu susikibusius, o energingesnės vyresniųjų klasių mokinės, už pakarpų prilaikydamos smalsiausius pradinukus, balsingai klykaudavo: „Erdvės! Daugiau erdvės!”. Jei per pertrauką santykių susikibusiems išsiaiškinti nepavykdavo ar muštynes nutraukdavo koks pro šalį ėjęs piešimo mokytojas, pratęsimas po pamokų persikeldavo ant Kraujo kalno.

Kraujo kalnas… Ši ritualinė, ne vienos mokinių kartos ašaromis aplaistyta vieta buvo visai šalia mokyklos, greta sporto aikštelės. Nežinia, kas ir kada davė vardą šiai nuošaliai kalvelei, tačiau turint galvoje, kad Kauno Komjaunimo vidurinę mokyklą, kuri tarpukariu (ir šiandien) vadinama „Aušros“ gimnazija, įvairiu metu baigė šalies Prezidentas, Lietuvos Aukščiausiosios tarybos pirmininkas, SSRS pasiuntinys Mozambike, už korupciją teistas Krašto apsaugos ministras, skandalingas koncerno „EBSW“vadovas, genialus poetas, režisierius etc., galima spėti, kad tai turėjo būti neeilinė asmenybė. Taigi, ant Kraujo kalno – visai greta Laisvės alėjos – būdavo galutinai išsiaiškinami asmeniniai mokinių, o neretai ir paauglių gaujų santykiai.

Muštis, duoti deramą atkirtį, anuomet būdavo itin šaunu. Jei pasisekdavo paleisti iš nosies kraują, parversti niekšą ant menčių ir visu svoriu užgulus priversti išstenėti „Pasiduodu“, kitą dieną į mokyklą būdavo einama aukštai iškelta galva. Tokiu būdu įvirtinus aukštesnę padėtį mokinių bendruomenės hierarchijojęe, atsirasdavo galimynių ir šiek tiek daugiau sau leisti. Kaip antai, sulaukus vos dvylikos, pertraukos metu oriai rūkyti tualete ar apstumdyti kažką iš vyresniųjų, jei šis jau buvo gavęs galvon nuo tavo neseniai primušto ir pasidavusio. Tiesa, po savaitės kitos pergalės (skirtingai nei pralaimėjimai) pasimiršdavo, todėl tekdavo vėl ir vėl ant Kraujo kalno įrodinėti savo pranašumą.

Konfliktai kildavo dėl įvairiausių priežasčių: įžūlaus žvilgsnio, prabalionintos ir neatiduotos skolos, pakištos bėgusiam kojos. Tęsdami šaunias senojo Kauno tradicijas, patriotai pliekdavosi net dėl miesto topografinės garbės, nes vieni mokiniai gyveno Senamiestyje, o kiti Centre. Tie, kurie buvo kilę iš Senamiesčio šabakštynų, ypatingai nekentė techninės ir kūrybinės inteligentijos atžalų, todėl šie visada turėdavo būti ypatingai budrūs. Tačiau visi, įskaitant senamiestinius, centristus ir net Kauno Radijo prietaisų gamyklos darbininkų vaikus, vienodai nekentė pirmūnų. Pirmūnus visur lydėjo panieka. Mokyklos garbės lenta, kur pakabinti jų portretai, amžinai būdavo apspaudyta, išpaišyta ar nežinia kuo ištepliota. Vikresniam penktokui įspirti į užpakalį dešimtokui pirmūnui atrodė ne tik šaunu, bet ir prasminga. Tai gi, pirmūnų, panašiai kaip ir Indijos šudrų, tais laikais niekas negindavo. Todėl šie bėdžiai pertraukų metu trindavosi – jų akimis – saugioje valgykloje ar tūnodavo mokyklos palėpėje, į kurią neretai buvo rengiamos baudžiamosios ekpedicijos.

2

Vilniuje tuo metu – neskaitant kitų rajonų – uoliai pliekdavosi Antakalnis su Žirmūnais. Antakalnyje įsilipti į Nerimi kursavusį keltą ir atsidurti Žirmūnuose rodėsi itin pavojingu iššūkiu. Tik išimtinių aplinkybių priversti antakalniečiai ten išsilaipindavo. Neretai, stovėdami skirtinguose upės krantuose, paaugliai vieni su kitais susišūkaudavo – gąsdindavo vieni kitus it maoriai, grasindavo padaryti ar rodydavo provokuojančius bei nepadorius judesius. Šios Antakalnio ir Žirmūnų priešpriešos kilmė man iki šiol lieka paslaptimi.

Tačiau Antakalnis, kur leisdavau savaitgalius, atostogas ir vasaras, taip pat nebuvo ramybės bei saugumo oazė. Čia neretai susikaldavo dvi komandos – Antakalnis su Statybos technikumu. Neaišku, ko kažkada tarpusavyje nepasidalinę, vieni ir kiti ilgus metus puoselėjo abipusę neapykantą. Periodiškai, naktį pažadinti kurtinančio spiegimo ir švilpimo, Antakalnio gyventojai pašokdavo iš miegų. Tada, susivokę kad ir vėl vyksta masinės jaunuolių muštynės, kviesdavo miliciją.

Ir vis dėlto Antakalnis – turiu galvoje paauglių bendruomenę – kad ir kaip bežiūrėtum, nebuvo susitelkęs į kumštį. Jo viduje sovietmečiu buvo apstu grupių ir grupuočių, kurios anaiptol taikiai nesugyveno.

Arčiau Klinikų, Antakalnio Krantinės gatvėje (dab.P. Vileišio), blokiniuose namuose gyveno daugiausiai rusai – iš visos SSRS suvežtas proletariatas bei praporščikai ar karininkai su savo šeimomis. Meluočiau, jei sakyčiau, kad atvykėliai vietiniams jie buvo itin atidūs, lipšnūs, įsiklausantys, mandagūs bei mintinai cituojantys Achmatovą ar Mendelštamą. Man, į Vilnių atvykstančiam iš lietuviško Kauno, jie rodėsi kaip iš kito pasaulio – keistokos elgsenos, nesuprantamų papročių. Mes – susidraugavę trijų Antakalnio gatvės namų vaikai (trys lietuviai, žydas, lenkė ir rusas) – su rusais niekada nežaisdavome. Prasilenkdavome garbiu atstumu ir vieni pas kitus pasisvečiuoti į kiemus neidavome. Žodžiu, neturėjome jokių reikalų. Tačiau kartą, kada pas vieną iš mūsų atostogoms atvyko giminaitis iš Žemaitijos, kaimynai iš Krantinės gatvės tai pastebėjo. Matomai, šiuo faktu liko stipriai nepatenkinti, todėl žemaitį ir jo vilnietį pusbrolį, kada vakarop skirstimės po namus, prie laiptinės patykoję prilupo. Kitą dieną – ilgai neatidėliojant – buvo paskelbtas vietinis rusų–lietuvių karas. Nuo tada po Antakalnį keletą metų vaikščiodavome tik būriu, o kad jaustumėmės drąsesni, įsitaisėme po kastetą.

3

Bezdonyse tą rudenį atsiradau atsitiktinai. Tik įstojus į tuometinį Lietuvos dailės institutą, rektorato gudragalviai sumąstė, kad pirmakursiams būtina surengti orientavimosi varžybas. Vilniuje susodinę į autobusus, visus išlaipino Nemenčinėje. Paskirstę komandomis, įdavę žemėlapius ir prisegę ant krūtinių numerius, liepė lakstyti po mišką ir ieškoti, ko pametę nebuvom. Keletą valandų paklaidžioję miškais, žinoma, pasiklydome. Ieškodami Nemenčinės, pasiklydusių komandų sutikome ir daugiau. Netrukus susidarė mūsų nemenkas būrys, apie penkiolika žmonių, tarp kurių merginų buvo dauguma. Tiesą pasakius, klaidžioti po mišką buvo smagu. Tai buvo švelnia erotika įelektrintas nuotykis, nesinorėjo, kad jis baigtųsi.

Pradėjus temti, kažkur pasukome, kažkur įsukome. Tada kirtome žvyrkelį, po to peršokome per griovį ir atsidūrėme, kaip skelbė užrašas geležinkelio stotyje, Bezdonyse.

Į sutemas grimztančių Bezdonių trobesiai, vietovės istorija ir ją aplankiusių žmonių biografijos menkai tą kartą domino. Tai gi, stotyje nusipirkę bilietus į Vilnių, susėdome ant žolės ir ėmėme laukti atvyksiančio traukinio. Žinoma, neneigsiu, kikenome. Ypač vertas juoko pasirodė šio miestelio pavadinimas. Jis – ką čia slėpti – visiems kėlė smagių fiziologinių minčių.

Nepraėjus ir ketvirčiui valandos, prie mūsų prisistatė vietiniai – Bezdonių tuteišai. Vaikinai buvo tvirtasprandžiai, rūstūs ir atrodė ant mūsų labai supykę, nes stovėjo sugniaužtais kumščiais. Prabilę nelietuviškai ir išgirdę juos ypatingai suerzinusį nieponimaju, išsišokėliui be ceremonijų spyrė į galvą ir kuriam laikui atjungė. Nuo šios akimirkos mums Bezdonyse nebebuvo taip linksma. Pamenu, kad staiga pasijutau atsidūręs kitoje planetoje.

Kai pašokome gintis, tuteišai atsitraukė. Pažadėję netrukus sugrįžti ir pagrasinę, kad netrukus mūsų visų laukia neišvengiamas piz… – dingo už Bezdonių geležinkelio stoties. Manau, tą akimirką ne tik aš, bet likusieji suprato, kad – vos keliasdešimt kilometrų nuo Vilniaus – įžengėme į svetimą teritoriją, kur mūsų ne tik nelaukia, bet ir nekenčia. Deja, nebuvo kur trauktis. Ėmėme lūkuriuoti pažadėtojo finalo…

Tačiau tą kartą tuteišų grasinta atomazga neįvyko. Iš kemsynų atsvirduliavęs Šveiko veido jaunuolis, berods Marekas, prisėdo pasikalbėti. Paklausinėjęs kaip čia atsidūrėme ir ko laukiame, geranoriškai pasisiūlė nedelsiant subėgioti. Susimetus po keliolika kapeikų, po keliolikos minučių atitempė litrą dvokiančio samagono, kurį nesiraukydami paleidome ratu.

Senkant gėralo tūriui, iš miestelio pusės pasirodė ir tuzinas tuteišų – jau su lazdomis. Tačiau doro Šveiko veido jaunuolis, matyt, šiuose kraštuose užsitarnavęs neginčytiną autoritetą, išmeldė šį kartą mūsų pasigailėti ir neužmušti. Atvažius traukiniui, nepatingėjo palydėti ir įsodinti į vagoną. Tokia buvo mano pirmoji pažintis su Bezdonimis ir rytų Lietuva.

Po trisdešimties metų antrą kartą buvau Bezdonyse, žiemą. It piligrimas prieš tai aplankęs netoliese esantį Zalavą, kur 1867 gimė Juzefas Pilsudskis ir Pavoverės Šv.Kazimiero medinę bažnyčią, kurioje būsimasis maršalas bei Lenkijos diktatorius buvo pakrykštytas, man pasirodė prasminga sugrįžti praeitin ir dirstelėti į vietovę, kurioje 1908 metų rugsėjo 28 dieną Lenkijos socialistų partijos kovinė grupė, vadovaujama tuteišo–senalietuvio ir tuo pačiu lenko, užpuolė traukinį ir pagrobė 2,7 milijonų rublių, vežtų Vilniaus tramvajaus statybai. Beje, tik dėl šios priežasties Vilnius niekada neturėjo ir, matomai, jau nebeturės tramvajaus.

Tai gi, atkakus į Bazdonis, niekas tą kartą manęs neužkalbino. Niekas iš tuteišų nepriėjo. Nieko pasibaisėtino nepasiūlė. Nieko ir nepažadėjo. Atsistojęs Bezdonių geležinkelio stoties perone, nesivaržydamas vaizduotėje piešiau idilija persmelktą sceną – šuoliuojančio ant žirgo Juzefo Pilsudskio vadovaujama kovinė grupė, iš miško pusės, esančios anapus geležinkelio bėgių, užpuola ne mane, o traukinį.

4

Lietuvių ir lenkų santykiai pastarajame šimtmetyje klostėsi, švelniai tariant, permainingai. Čia būta nepasitikėjimo, priešpriešos, aklos neapykantos, karų, trapios taikos, grėsmingų notų ir net masinių žudynių. Nekentinu aiškintis priežasčių. Paminėsiu tik keletą įvykių.

1944 metais birželio 20 dieną Vietinės Rinktinės kariai, keršydami už žuvusius bendražygius, nužudė 39 Glitiškių kaimo gyventojus lenkus. Atsakomosios reakcijos ilgai laukti neteko. 1944 metų birželio 23 dieną Armijos Krajovos kariai – taip pat keršydami – nužudė 27 netoliese esančio Dubingių kaimo gyventojus lietuvius. Pasakojama, kad tarp nužudytų lietuvių buvo ir vienas lenkas – kurčnebylys, kuris AK baudėjo paklaustas lietuvis jis ar lenkas, tylėjo, nes nieko nesuprato.

Šiandien Glitiškėse, nuo kelio matomoje vietoje, palaidoti Vietinės Rinktinės nužudyti lenkai. Jų atminčiai, Lenkijos Respublikos rūpesčiu, pastatyti monumentalūs kryžiai, juodame centrinio kryžiaus cokolio marmure iškaltas kiekvienos aukos vardas bei pavardė. Dubingių kapinėse gi – pasimetęs tarp kitų paminklų – stovi tik paprastas akmuo su nužudytų lietuvių šeimų pavardėmis ir vardais. Iš aukų vardų deminutyvinės formos – Rimukas, Pranukas, Vaciukas, Floriukas – galima suprasti, kad tai vaikai, jų suskaičiavau 11; šalia yra ir bevardė mergytė. AK nužudytas kurčnebylys lenkas – drįstu spėti – buvo Balys Strumila, mat ši pavardė, tarp Vaidukevičių ar Rinkevičių, atrodo „mažiausiai“ lietuviška.

2004 metų rugsėjo 8 dieną Vilniuje, sukvietus abiejų pusių atstovus į Prezidentūrą, įvyko simbolinis Armijos Krajovos ir Vietinės Rinktinės veteranų susitaikymo aktas. Po oficialios ceremonijos bei šiek tiek garbaus amžiaus veteranams apšilus, šie ėmė atvirai dalintis prisiminimais, kur kuris antai konkrečią dieną buvo ir kokią kovinę užduotį vykdė. O tada – liudininkai tvirtina – nuvirtus žvakei, Prezidentūroje užsidegė banketinio stalo staltiesė…