literatūros žurnalas

Jurgita Jasponytė. Kitų raganų snieguolės. Kiekvienam savo riešutas

2021 m. Nr. 12

Kitų raganų snieguolės

Šiandien paskutinė kalendorinio pavasario diena. Scylės jau senokai nužydėjo. Vaikystėje nežinojau tokio gėlės pavadinimo. Vadindavau snieguolėm, kaip ir tas baltas. Vaikystėje visus augalus šaukdavau tokiais vardais, kokie patys mano galvoje atsirasdavo. Ir augalai man jais atsišaukdavo, tai niekad nesukau galvos dėl jų mokslinių pavadinimų. Už tėvų namų, kur driekėsi laukai ir Ostragurka, buvo tokių daubelių su geltonai žydinčiais augaliukais, kuriuos vištų kojelėm vadindavau. Pasirodo, tai aitrusis šilokas.

Dar vaikystėje mane stebino, kodėl senutės vasarą vaikšto su kailiniais arba paltais, iš kur tas vidinis pašalas, mažėjant fizinio kūno gyvybingumui? Kaip pajust kito žmogaus būsenas ir jausenas? Stoviu karštą vasaros dieną gatvėje vilkėdama suknelę su dobiliukais ir galvoju, kodėl senutė eina su kailinėliais? Būdama vaikas turėjau savotišką supratimą apie raganas. Nors gal visai ir ne savotišką, o žmonėms apskritai būdingą – kitokius, nepažįstamus tuoj pat pavadinti ano pasaulio būtybėm, velniais, raganom. Tada maniau, kad tikras raganas esu sutikusi dvi. Jos buvo tokios, kokias ir įsivaizdavau raganas esant, pavyzdžiui, kad jos vaikšto po lauką tiesiog su vilnonėmis kojinėmis, be batų. Ir dar tos kojinės dažniausiai skylėtos, margos, iš siūlgalių numegztos.

Kaimynystėje gyveno senė Kiselicha. Na, jau pati su kisielium susijusi pavardė man atrodė raganiška. Be to, ji buvo nelabai maloni, piktoka, atžagari. Matydavau ją gatvėj, apsiskarmalavusią, šliurinančią vienom vilnonėm kojinėm į vietinę Šaltupės krautuvę. Tiesą sakant, nežinau, ar nuolat taip darydavo. Gal būdama vaikas pastebėjau ją taip kelis kartus ir nusprendžiau, kad „visada“. Bet čia ir radosi pagrindas asmeninei mitologijai ir asmeniniam raganos vaizdiniui susikurti. Keisčiausia, kad tokia atgrasi senė Kiselicha turėjo gražią dukterį ir ją visaip skriausdavo. Irgi kaip pasakoj. Kol ši neištvėrusi pabėgo pas tetą, gyvenusią gryčelėj prie pat žydkapių tvoros. Nežinau, kur jos vėliau dingo. Bet mano paauglystės pradžioj ta gryčelė jau apleista stovėjo, kiaurais langais. Pro langą buvo matyti ant balkio kabantis maišas, kuris didino nejaukumo įspūdį. O dabar ir žymės nelikę, kad tos gryčelės būta.

Kita senutė, kurią maniau esant ragana, buvo Steputė. Gyveno gretimam kaime, netoli mano senelių vienkiemio. Pamatydavau ją kartais brendančią iš miško, velkančią kokią eglę, irgi vienom vilnonėm kojinėm, į batus neįsispyrusią… Steputės veidas buvo subjaurotas. Mat vaikystėj mama paliko atšlaime ir nuėjo lauko darbų dirbt, o kiaulė vaikui apgraužė lūpas ir nosį… Taip ir liko sudarkytu veidu mergaitė. O aš tematydavau apsimuturiavusią, su punčiakom seniukę, iš miško velkančią eglę. Kartą, tiesa, buvo net bulviakasio talkon atėjus. Tai aš taip stebėjausi, kad ragana su mum bulves kasa…

Stebėjausi, ir kai senė Kiselicha davė mamai pasisodint scylių. Netikėta buvo, kad ragana gali kažką gero padaryti. Ir galvojau, kad paprastai snieguolės yra baltos, o mėlynos snieguolės yra raganiškos. Kitokios. Kaip ir kitokios moterys – raganos.


Kiekvienam savo riešutas

Užmitiko, užderėjo. Kalne riešutėliai.
Numiskysiu, nubraškysiu. Kalne riešutėlius.

(sutartinė nuo Dusetų)

Šiandien ruduo ir riešutai jau prinoko. Renkam juos su mažąja dukra ant Liepkalnio kalvų, o galvoje dėliojasi oksimoronas – liepkalnio riešutai, o galvoje suskamba Gintauto Dabrišiaus eilėraščių knygelės pavadinimas – „Klevo obuoliai“. Dažnai jį prisimenu, kai pamatau gulinčius ant žemės obuolius ne po obels medžiu. O Liepkalny auga ne tik obuoliai, bet ir graikinis riešutmedis.

Mano dieduko kišenėse irgi visada būdavo riešutų. Lazdyno. Riešutai kišenėje netgi padėjo gauti gyvenamąją vietą Zarasų mieste. Mat kaime, kuriame gyveno, jis ne savo noru buvo paskirtas kolūkio pirmininku, tad ieškodamas būdo išsisukti nuo jam nepriimtinų pareigų, nusprendė pabėgti į miestą, į Zarasus. Tačiau leidimą registruotis mieste nebuvo taip paprasta gauti. Tad ilgai diedukas mynė kelius pas miesto pirmininką, visaip jam įkyrėdamas. Ims, kvaileliu apsimetęs, ir po ūkio darbų tepaluotomis rankomis pasems iš kišenės lazdyno riešutų ir vaišina pirmininką, paberia jų ant stalo. Valdininkas rauko nosį, bet tyli. Kol kartą neištvėrė: registruokis, tik daugiau tų riešutų man nebenešiok. Ir diedukas apsigyveno Šaltupės gatvėje, istoriškai buvusiame Zarasų priemiestyje. Tokia tat dieduko riešutėlių laimė.

Šaltupėj (mano vaikystėje jau pervadintos Marytės Melnikaitės vardu) gyveno ir toks senelis Kanoška. Taip jį vadindavo vietiniai gyventojai. Iš tiesų jo vardas buvo Kanafejus. Rusas senukas, kažkaip iš Rusijos Sibiro atsiųstas į Lietuvą ir taip pat paskirtas kolūkio pirmininku, o būti juo nenorėjęs, todėl – visai kaip mano diedukas – pabėgęs į Zarasus. Giminės jam iš gimtosios taigos vis siųsdavo kedro riešutų, kuriais mane mažą vaišindavo.

O Marytės Melnikaitės gimtasis namukas išties stovi Šaltupės skersgatvyje (į kitą pusę nei link žydkapių einant). Sovietmečiu buvo ten ir paminklinė lenta pritvirtinta. Dabar liko iš jos tik keturios varžtų skylės. Nežinodamas nė nepastebėsi jų silikatinių plytų sienoje. Nesiimsiu svarstyti, kas iš tiesų buvo toji Marytė Melnikaitė ir kiek jos asmenybė buvo tapusi sovietinės mitologijos dalimi. Bet ir kitos mitologijos, sklandžiusios tik tarp vietos žmonių.

Einant Šaltupės skersgatviu žydkapių link, ten jau paties Zaraso ežero prieigose, kur jis dar užpelkėjęs, seniau kiūtojo tokia rąstinė pirtelytė, ir toj ežero kūdroj vienas senas kailiadirbys avinėlių kailius rauginęs. Tai štai eidama su kita bendraklase po pamokų Marytė ten išsimaudžiusi, ir nuo to laiko tapusi garbanota. O iki to laiko buvusi lygiais plaukais. Užtat sovietiniuose plakatuose ir matydavom didvyrę garbanotą.

O grįžtant prie riešutėlių, tai turbūt jų seniau visi nešiodavosi kišenėse. Bent jau radusi kemerį1 aš ir pati visada vaikystėje saugodavau jį kišenėje, ar piniginėje su kapeikomis. Kad kemerys jas gausintų. Čia jau kiekvieno asmeninė laimė su tais riešutais – kaip kad nurodo ir sutartinėj išsaugota, šnekamojoje kalboje jau nebegirdima sangrąžos dalelytė, reiškianti „man“. Užmitiko, užderėjo. Kalne riešutėliai.


1 Suaugę į krūvą du vaisiai, pvz., riešutai, obuoliai.

Jurgita Jasponytė. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 1 / Jėzus Marija dramblys
kupolai cerkvės namai
plastmasinė gėlė nenuvys
neišseks kolonėlės vanduo
amžinai.

Vladimir Tan-Bogoraz. Išmirusioje stovykloje

2020 m. Nr. 12 / Vladimiras Tanas-Bogorazas (1865–1936) – rusų etnologas ir rašytojas, Šiaurės rytų Sibiro tautų tyrinėtojas. Būdamas Peterburgo universiteto studentas, jis užsidegė revoliucijos idėjomis ir dalyvavo slaptų spaustuvių veikloje.

Ramutė Dragenytė. Poezija iš minties

2019 m. Nr. 11 / Jurgita Jasponytė. Vartai Auštrieji. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 163 p. Knygos dailininkė – Viktorija Daniliauskaitė.

Guzel Jachina. Mašalėlis

2019 m. Nr. 8–9 / Vertė Jurgita Jasponytė / Staiga aukštai priekyje virptelėjo silpna šviesa. Mašalėlis su triguba jėga puolė darbuotis rankomis ir kojomis, ropšdamasis išėjimo link. Ieškodamas vietos kitam žingsniui, pažvelgė žemyn.

Jurgita Jasponytė. Atgaivinti tekstai

Kartais apima jausmas, kad knygų yra tiek daug, jog, net jeigu jos nuo šiol nebebūtų leidžiamos, man jų vis tiek užtektų. Seniai leistų knygų vertė man yra nė kiek ne mažesnė nei naujųjų.

Jurgita Jasponytė. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 1 / Šunelė. Šunelės upelis liejasi lieja vaikas saujelėmis – žemė geria upelio velenas maino: mane – iš mažutės į didelę eglelę – į eglę aukštuolę ežero grimzdų paviršių – į laikantį krantus jungiantį

ŠIMTMEČIO ANKETA: Vladas Braziūnas, Jurgita Jasponytė

2018 m. Nr. 4 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą

Ana Nerkagi. Baltoji elninė šiurė

2017 m. Nr. 11 / Iš rusų k. vertė Jurgita Jasponytė / Druskos žiupsniu ant jau užsitraukusios žaizdos seniui Petko tapo jaunojo kaimyno vestuvės. Reikalingas tai dalykas. Net ir didžiausia nelaimė neturi stabdyti gyvenimo srauto…

Jurgita Jasponytė. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 5–6 / Man upėm išplaukė ruduo. aš nujaučiu žiemą regėjimų sniegenoms degant pavasarį primins giesmės vanduo pakalnėj per primerktą dienovidį sapno valtis atplukdo bučius dėl tavęs mano laikas daro vingį…

Deimantė Daugintytė. Drungna perskalauta upė

2015 m. Nr. 1 / Jurgita Jasponytė. Šaltupė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 120 p.