literatūros žurnalas

Tomas Rekys. Trys esė

2011 m. Nr. 10

Teisingas gyvenimas

Ne per seniausiai kreipėsi į mane vienas Čikagos draugas pagalbos. Gal žinau, kas važiuoja į Lietuvą? Reikia perduoti fotoaparatą. Brangus, profesionalus, – siunčia jį dovanų giminėms. Jei siųstų paštu ir tektų mokėti muitą – tada tai jokia dovana. Muitinė tam ir plėšia, kad pamirštum visokias dovanas. T. y. išreikalauja kaip tik tiek, kad kitą sykį tą daiktą kur kas paprasčiau nusipirkti Lietuvoje, tegul ir sumokant dvigubai ar trigubai daugiau nei Amerikoje. Klestint globaliniam kapitalizmui apskritai nyksta unikalios dovanos samprata, nes pasaulyje jau nėra nieko, ko nerastum artimiausioje parduotuvėje, o visą prekių skirtumą kol kas sudaro tik jų kainos. Iš Amerikos į Lietuvą dovanų vežame techniką ir drabužius, o iš Lietuvos tikimės sūrių ir dešrų, kurias vis viena oro uoste atima.

Draugui tokį keliauninką suradau, kartu apsunkindamas ir savo, kaip JAV piliečio, sąžinę. Juk ne paslaptis, kad ekonominiu požiūriu valstybės ir individo interesai kertasi: jeigu vienam iš jų geriau, kitam – blogiau… Bet sutikime, kad jeigu piliečių valstybinis sąmoningumas būtų visuotinis (įskaitant, aišku, ir pačius muitininkus, valdininkus bei kitus visokeriopai tarpstančius), visa šalis imtų klestėti. Visi geriau gyventume. Klausimas tada būtų tik toks: ar mes patys liktume savimi, kokie esame kaip unikalios asmenybės, ar jau taptume kažkokiais valstybiniais individais. Anais sovietų laikais asmens valstybinis sąmoningumas buvo suvokiamas negatyviai: jis reiškė savanaudišką prisitaikymą prie sistemos, asocijavosi su kolaboravimu, tautos priešo samprata ir pan. Dabar priešo nebeturime, esame laisvi laisvoje šalyje. Vis dėlto man asmeniškai amerikinio gyvenimo patirtis iškėlė kaip tik šią būties dilemą: ką reiškia būti valstybiniu piliečiu ir būti savimi? Kadangi tas klausimas kyla Amerikoje, jį tenka pakoreguoti: ką asmeniui reiškia jo egzistencijos sutapimas su kapitalistine sistema?

Rimtas profesionalus fotoaparatas yra ir mano sena svajonė. Visų pirma tai mano buvusi profesija, antra – mėgstu „varinėti meną“, kaip kažkada sakydavo studentai. Kai kas man čia jau priekaištavo, kad fotografuodamas užsiiminėju niekais, nes ta fotomeninė veikla neduoda jokio pelno. Vėliau ją ir mečiau, nes fotografavimui ne tik laiko, bet ir pinigų reikia. Tai gana brangus hobis, bet vis puoselėju viltį: gal kada senatvėje… Šiaip sau, – vaizdai savo malonumui, draugams. Ir visada vertinau aukštos kokybės nuotraukas.

Su brangaus fotoaparato problema neseniai susidūrė ir mano dukra, kurią aplankė vaikystės draugė – ši užsuko kartu su savo vyru. Keliauja dviese po Ameriką ir visą pasaulį, nes turi laiko ir pinigų. Ne kiekvienas gali sau tai leisti, bet draugės vyras – stambusis verslininkas. Kaip buvo galima spręsti iš jo atsivežto fotonuotraukų albumo, jis dar ir gerai fotografuoja. Dukrai buvo įdomu pamatyti senų draugų veidus nuotraukose, o man – profesionalų darbą. Pagyriau fotografą, bet verslininkas pasikuklino: toks jis ten fotografas – tiesiog jo kamera gera. Iš tikrųjų ji kainuoja kelis tūkstančius dolerių ir jau vien tai daug pasako. Su paprastu fotoaparatu taip sėkmingai „nepažaisi“.

„Pažaisti“ fotoaparatu teko mano dukrai – jų kompanija lankėsi įžymiose Čikagos vietose, vadinamajame Dauntaune, gamtoje, visur ir fotografavosi. Dėl teisybės turiu pasakyti, kad fotografavosi keliais aparatais. Šiais laikais be fotoaparatų žmonių tiesiog nebūna. Fotografuoti galima ir mobiliuoju telefonu, o visokiais kišeniniais fotoaparatais dar galima ir filmuoti. Taip ir einame per gyvenimą fiksuodami jo šviesias akimirkas, be jokios minties šaudydami objektyvais į visas puses, tuo labiau kad skaitmeniniai kadrai nieko nekainuoja. Nuotraukų darymas dabar juk irgi jokia problema: įmetei failus į kompiuterį ir džiaukis. Vis dėlto mūsų kompanija tuo profesionaliu fotoaparatu stengėsi fiksuoti solidesnius kadrus, ieškojo įmantrių rakursų, o dukra ypač naudojosi proga pažaisti meninėmis vaizdų variacijomis.

Draugė išvyko, nuotraukos liko kompiuteryje, bet dukra nusprendė kelias labiausiai vykusias dar ir atsispausdinti – pasiųs jas giminaičiams į Lietuvą, kad matytų, kaip nuostabu štai čia gyventi, kaip gera fotografuotis…

Nukopijavusi nuotraukų failus į atminties laikmeną, artimiausiame prekybos centre įgrūdo ją į automatą, kaip jau buvo įpratus daryti. Nuotraukas paprastai pagamina po kelių ar keliolikos minučių, jas reikia atsiimti fotoskyriuje. Ten ir susimoki. O per tą laiką galima apsipirkti pačioje parduotuvėje. Patogu.

Tačiau kai dukra atėjo atsiimti nuotraukų, jos laukė nemalonus siurprizas. „Nuotraukų jums atiduoti negalime, nes jos padarytos profesionaliai“, – paaiškino fotoskyriaus darbuotojas. „Na ir kas? – nustebo dukra. – tai ir puiku! Ačiū už įvertinimą.“ – „Jūs turite pateikti fotografo copy right – sutikimą dauginti jo nuotraukas.“ Po šitokio paaiškinimo dukra tik dar labiau suglumo: „Betgi aš pati fotografavau.“ – „Tada pateikite savo licenciją“, – toliau dėstė atkaklusis darbuotojas. „Kokią dar licenciją? Apie ką čia kalbate? Tos nuotraukos kaip nuotraukos, kas ten jums užkliuvo?“ – „Na, mes vadovaujamės atitinkamais kriterijais, kuriais atskiriame buitines nuotraukas nuo biznio lygmens produkcijos. Jūsų darbas aiškiai profesionalus, atliktas su atitinkama fotokamera, todėl mes jūsų aptarnauti negalime. Nuotraukos bus nusiųstos į mūsų centrą, kad atgautume savo išlaidas.“

Dar jis paaiškino, kad jei fotografuoji profesionaliai, nuotraukas Čikagoje gali pasidaryti tik vienoje vietoje Dauntaune, kur atitinkamai jau yra kitokios kainos. Ten turi sumokėti priedą, kuris privalomas dėl tavo, kaip profesionalo, licencijos. O jei nesi joks profesionalas? Tai neturi reikšmės: jeigu jau turi profesionalią kamerą ir moki ja tinkamai naudotis, tai esi potencialus verslininkas, gali užsiimti bizniu, o už bet kokį biznį privalai mokėti. Biznio žmonės moka už leidimą dirbti, už licenciją. Jei tokios neturi – neturi teisės ir dirbti. Tačiau jeigu kartais taip atsitinka, valstybė tokiam nesusipratėliui ir ištiesia pagalbos ranką – tame specialiame fotografijos centre už papildomą mokestį padarys tau tas nuotraukas, kad bent suprastum, ką reiškia profesionalumo sąvoka. T. y. kad ir pats kitą sykį nuluptum kokį mokestį iš tų, kurie tau pozavo ir laukia nuotraukų. Ir visai nesvarbu, kad tai bus tavo artimieji, tavo vaikai… O gal kaip tik svarbu – tegul mokosi šio pasaulio taisyklių, tegul suvokia, kokios yra tikros egzistencijos vertybės. Juk fotokamera turi atsipirkti, o ir pati valstybė profesionalią įrangą gamina ne kokiems žaidimams, ji apskaičiuoja ir įskaito visus ekonominius niuansus. Valstybė visada tikisi pelno – iš bet kokios tavo veiklos.

Kažkada kartais pasvajodavau (tiksliau – fantazuodavau) turėti nuosavą troką (sunkųjį vilkiką) – tiesiog asmeniškiems buities tikslams. Faktas toks, kad su troku, jeigu be priekabos, gali važinėti be jokio vargo. Juk jo viduje taip patogu – visas kambarys kartu su tavimi važiuoja… Bet va tektų įsigyti ir lipduką, kuris trokams kainuoja iki 4000 dolerių per metus (paprastoms mašinoms – tik apie 90 dol.) – nepriklausomai nuo to, važinėji tuo troku, ar ne. Niekam nebūtų įdomu, kad gal tu troką nusipirkai tik savo malonumui. Potencialiai tai yra darbo priemonė, ir kas čia supaisys, kokį biznį iš to suki.

Panašūs reikalai, pasirodo, ir su profesionaliais fotoaparatais. Na vien už fotoaparato laikymą, aišku, mokesčio niekas neims, neims jo ir jeigu duosi vaikui juo pažaisti, papliauškinti – spausdink tokias nuotraukas, kiek nori. Bet užtenka tuo fotoaparatu padaryti kažką profesionalaus – tai jau potencialus biznis.

Incidentas toje parduotuvėje nusitęsė ir kiek kitaip. Dukra, sumetusi, kad nuotraukų jau tikrai negaus, pareikalavo jas visas sunaikinti – čia pat, jos akivaizdoje. „Jeigu jau tai profesionalūs kadrai, juos būtų galima panaudoti komerciškai. Bet esu tikra, kad savo dalies negausiu, todėl baigiam šį biznį“, – ironizavo dukra.

Bet ir vėl kabliukas. Nuotraukų sunaikinimas prieštarauja įmonės įstatymams, o klientas privalo tikėti savo firma: „Jūs turite pasitikėti mumis, mūsų centru, kad jūsų nuotraukos nebus naudojamos komerciniams tikslams, jos niekur nebus panaudojamos“, – elementarias kapitalizmo tiesas kantriai aiškino nemažiau už dukrą atkaklusis parduotuvės darbuotojas. „Kodėl turėčiau pasitikėti tavo suknistomis smegenimis!?“ („Why I have to trust your fucking brains!?“) – jau šaukė dukra, pavartodama ir stipresnius žodžius, nes Amerikoje jie veikia, tačiau nedrįso mesti nepasitikėjimo pačia įmone – tai būtų gal antivalstybiška. „Juk manimi jūs netikite, kad nepanaudosiu šių nuotraukų komerciniams tikslams!“ – „Mums nesvarbu, panaudosite, ar ne, – dėstė savo jau įraudęs darbuotojas, – svarbu, kad dirbate profesionaliai…“

Vis dėlto dukra savo pasiekė, nes ji pati perėjo į kontrpuolimą – pradėjo reikalauti vadybininko, bet kokios aukštesnės valdžios ir visokiausių jų pačių licencijų, kokias tik galėjo ekspromtu išgalvoti (kadangi studijuoja teisę, tai šį tą čia išmano). Prisistatęs vadybininkas dukros akivaizdoje nuotraukas suplėšė, skutus sumetė į čia pat stovinčią šiukšlių dėžę. Incidentas baigėsi. Nuotraukos liko atminties blokelyje ir kompiuteryje.

O man, šio dukros pasakojimo klausytojui, liko apmąstymai. Pirmiausia apie pasitikėjimą ta parduotuve ir jų nurodytu fotografijos centru. Valstybe (oficialiomis jos institucijomis) tenka tikėti kaip Dievu – tai maždaug tas pat… Bet tavimi valstybė jokiu būdu netiki – taip ji saugo tave nuo tavo paties klaidingų poelgių, nes juk (pritaikius religines sąvokas) visų mūsų prigimtis sugadinta. O valstybę globoja pats Dievas, ji iš esmės yra neklystanti. Natūralu, kad pilietis privalo visiškai atsiduoti valstybei, ir toks Amerikos žmonių sąmoningumas pasireiškia kiekviename žingsnyje. Pavyzdžiui, tavo banko sąskaita atvira visoms valstybinėms ir net komercinėms instancijoms, su kuriomis turi ar kada turėjai bent kokių finansinių reikalų. Perki kokį daiktą internetu, lėktuvo bilietą ar dar ką nors – visada iš tavo sąskaitos bus paimta tik tiek, kiek reikia. Tau belieka pasitikėti, kad daugiau tikrai nepaims, tavo sąskaitos neištuštins, iš tavo nuotraukų fotolaboratorijos biznio nelups. Sąskaitas kartais ištuština įvairios apsukrios sukčių firmos, bet tam vėlgi egzistuoja policija ir teismai. Tokių finansinių elektroninių nusikaltimų kadaise buvo apstu, dabar jų mažiau, greitai gal jie visai išnyks (kai nebebus galima įveikti valstybės kontrolės sistemų), tačiau principas yra toks: viską šiame pasaulyje valdo ir kontroliuoja valstybė. Tau tiesiog lieka pasitikėti ja ir jaustis kaip rojuje…

Kitas šių problemų niuansas – visuotinė žmonių priklausomybė naujam dievui, Biblijoje įvardytam Mamonà. Be piniginės cirkuliacijos, kitokių egzistencijos apraiškų valstybėje paprasčiausiai nėra, nebeliko. Valstybė yra tiesiog dinamiška pinigų sistema. Na, žmogui dar lieka siaura šeimos aplinka, buitis, bet ir tas privatumo ratas vienaip ar kitaip vis labiau siaurėja.

Po šio dukros incidento fotolaboratorijoje teko pasikalbėti su draugais, bendradarbiais. Vienas jų papasakojo, kad turėjo lygiai tokią pačią problemą dėl savo vestuvių fotonuotraukų. Nusprendė fotografuotis patys, buvo ten visokiausių fotoaparatų. Nebūtinai ypatingų, bet pakankamai gerų. Kai nuėjo atsiimti fotonuotraukų, kurios jau buvo išspausdintos, parduotuvės darbuotojas atsisakė jas išduoti. Profesionalios, – pasakė. Bandant jam paaiškinti, kad aparatai buvę mėgėjiški, pardavėjas nenusileido: tematika profesionali…

Be abejo, visada galima ieškoti kokių kelių apeiti tuos draudimus, galima rasti kokį licencijuotą draugą, arba paieškoti ne taip išprususių ir reiklių fotolaboratorijų darbuotojų ir pan. Bet tai tebus išimtys, kurias galima pavadinti kenkėjiška nesusitupėjusių, nesąmoningų elementų veikla. Pati kapitalistinės struktūros esmė ir tendencijos yra tik komercinio pobūdžio. Atitinkamai tai grindžia naujo, teisingo žmogaus formavimo uždavinius. Pilietis privalo teisingai gyventi ir teisingai vertinti reiškinius! Koks tau dar gali būti menas be naudos ir be ekonominės reikšmės? Viskas kainuoja ir viskas įkainota. Ir negi vestuvių drabužius patys siuvamės, negi patys jose grojame? Kažkas visa tai daro, o kainos yra nustatytos. Bandymas kažką daryti neatsižvelgiant į finansinį aspektą būtų neteisingas sprendimas, todėl finansinės korekcijos atšaldo kvailas entuziastų galvas. Arba tu skaitaisi su biznio aplinka, t. y. teisingai gyveni, perki ir parduodi, arba tavęs tiesiog nėra…

Taip mano sena svajonė susitaupyti profesionaliam fotoaparatui prarado prasmę. Nes menas, kurį ruošiausi daryti be jokios minties apie pelną, paprasčiausiai yra netikras… Jo ir nerealizuosi iki galo – savo kūrinių niekur neatsispausdinsi. Sąlygas tau čia diktuoja tas, kuris tave sukūrė – tavo valstybė, tavo dievas. Na, jei ne tave, tai tavo fotoaparatą – tikrai. Kapitalistinio pasaulio principas yra vienintelis: pelno faktorius. O iš tavęs čia irgi reikalaujama tik vieno: teisingai gyventi. T. y. pelningai, nes tik taip klestės valstybė, taip pat ir tu pats.


Apie atavizmus

Kaip visada darbą – budėjimą baigiau vidurnaktį. Įsitaisiau automobilyje, važiuosiu namo, ir štai tau – nusėdęs akumuliatorius… Visą dieną stipriai lijo, susidarė drėgmės, tas kažkaip ir nuslopo. Jau ir senas buvo. Ką daryti? Pirmiausia nutirpau nuo minties, kad darbavietės pastate nė vieno gyvo žmogaus. Aplink vieta negyvenama, tik retai išmėtytos panašios įstaigos – didžiuliai kelių aukštų pastatai. Bet visi jau irgi tušti, nebent sargai viduje ilsisi… Neprisišauksi nieko. Pro šalį eina kuklus kelias – juo galima išvažiuoti į pagrindinę tolėliau esančią magistralę, dar toliau ir į autostradą. Bet čia pro šalį jau nevažiuoja jokie automobiliai. Tad nors ir turėjau bagažinėje specialius tam reikalui užvedimo laidus, naudos maža.

Perkračiau mintyse įvairius galimus veiksmus, bet nė vienas netiko. Skambinti artimiesiems, kai jiems anksti rytą reikia keltis į darbus, aišku, nėra prasmės. Jiems iki manęs tai kaip nuo Vilniaus iki Trakų. Negi šios problemos negaliu kaip nors išspręsti vienas pats? Skambinti policijai? Ji padėtų. Atsiųstų techninę pagalbą, užvestų automobilį ir – sumokėčiau trigubai, nei kainuoja pats akumuliatorius.

Tad sukinėjausi gatvelėje: bene pravažiuos koks pavėlavęs praeivis, – skambėjo ausyse kažkur kažkada girdėta frazė, gal iš dainos. Bet aplink buvo tuščia ir tylu kaip kapuose. Žingsniuoti iki kitų pastatų beprasmiška: nors jie ne taip toli, bet tušti, kaip ir mano darbavietė. Kilo mintis pėdinti iki artimiausios kuro kolonėlės, bet neįsivaizdavau, kaip ir kas ten man padėtų. Nuo savo darbo joks darbuotojas tikrai neatsitrauks. Tas pat būtų kreiptis pagalbos į netoli stūksojusį didoką viešbutį. Va jei pats sava mašina prie jo privažiuotum, tada, be abejo, iššoktų pagelbėti… Amerikiečiai šiaip jau garsėja gera valia ir paslaugumu.

Vis dėlto dairiausi ir policijos automobilio. Vienas dalykas pačiam jiems skambinti – tada jau nuo nežinia kiek kainuojančios pagalbos tikrai neišsisuksi, kas kita – jei sustotų šiaip koks pro šalį važiuojantis kopas (taip čia vadinami policininkai). Nuo savo akumuliatoriaus jis, aišku, mano mašinos net nebandytų užvesti, bet kartais policininkai tam reikalui turi specialius prietaisus. Tačiau joks kopas pro šalį nevažiavo. Jie visada pasirodo tik tada, kai yra mažiausiai reikalingi. Čia gal pagal tokį vadinamąjį Merfio dėsnį?..

Staiga pamačiau, kaip iš tolimesnio pastato aikštelės išsuko automobilis. Važiavo lėtai, greitį paims tik pasiekęs tą pagrindinę magistralę. Taip pat lėtai pravažiavo ir pro mane, bandantį stabdyti… Iš tikrųjų nelabai ir tikėjausi, kad sustos. Baisu juk žmogui…

Iš to paties pastato išvažiavo dar kitas automobilis. Bet nestojo ir jis. Ir trečias taip pat. Šis pravažiuodamas dar ir garsiai pyptelėjo, nors stovėjau saugiai, šalikelėje. Tad šį jo veiksmą iš pradžių priėmiau kaip keiksmą, atsakydamas jam mintyse tuo pačiu, bet čia pat susigriebiau. Gal žmogus taip mane perspėjo, signalizavo iš gerų paskatų. Juk Kelių eismo taisyklėse aiškiai juodu ant balto parašyta, kad už bandymą tranzuoti – 2000 dolerių bauda… Taip teisėtvarka išsprendžia visokių su tranzavimu susijusių nusikaltimų problemą. Nors aš nesiprašau pavežamas, bet pabandyk įrodyti, kad štai sugedo automobilis, noriu tik techninės pagalbos. Atrodys, kad bandai neteisėtu būdu parsigauti namo ar šiaip nori būti pamėtėtas iki kokio tau reikiamo objekto. Tuoj pasirodžiusi policija tave ir pamėtės… Amerikiečiai yra pareigingi ir sąmoningi piliečiai: jau, ko gero, kuris nors iš pravažiavusiųjų paskambino policijai ir pranešė apie įtartiną tipą kelyje, kuris mosikuoja rankomis iš tamsos… Koks policininkas atsisakytų karjerai palankios galimybės apiforminti tokią solidžią baudą? Tad ką tik intensyviai dairęsis policijos automobilio, dabar jau kone susigūžęs nuskubėjau atgal savojo link. Juolab kad daugiau niekur jokių automobilių ir nesimatė.

Laimė, šalia kito netoli kelio esančio pastato išvydau dviejų žmonių šešėlius. Tai buvo bebaigią darbą valytojai, išnešė paskutines šiukšles. Priartėjęs pamačiau, kad tai meksikiečiai. Paprastai jie būna geros valios, itin paslaugūs, tačiau tarp jų pasitaiko ir elementarių galvažudžių, vadinamų mafijozais. Tai visi žino, ir vien dėl pastarųjų, kurių, tiesą sakant, yra tik maža dalelė, prisibijoma ir kitų. Meksikiečių imigrantai – tai statinė medaus, į kurį įpiltas ne vienas šaukštas deguto…

Paaiškinau jiems situaciją, paprašiau pagalbos. Angliškai suprato tik vienas jų – išvertė savo draugui, kuris man pasirodė esąs gerokai niūraus būdo. Atsakė pirmajam kažką neigiamai. Bet juk nesunku, aiškinu jiems, išvažiuodami tik užsukite į mano įstaigos aikštelę – štai ten matosi mano automobilis. Laidus turiu… Kažką dar tarp savęs pasitarę, vis dėlto davė teigiamą atsakymą – gerai, išvažiuodami užsuksime. Tik man teksią palaukti, kol jie baigs darbą. Be abejo, palauksiu, atsakiau, kurgi aš dingsiu.

Laukiau, sulaukiau. Išvažiavo iš savo teritorijos, stabtelėjo. Aš stovėjau prie kelio, kilstelėjau ranką… Bet tą pat akimirką jie, gerokai spustelėję greičio pedalą, pasuko link magistralės… Iš tikrųjų – juk patamsiuose visokių žmonių gali būti.

Teko susigraibyti automobilyje miegui tinkamų daiktų – laimė, turėjau mažytę pagalvėlę ir netgi kuklų apklotą. Juos ir nusitempiau į savo darbavietės pastatą. Ten sustūmiau du fotelius ir įsitaisiau nakties poilsiui. iš karto miegas toli gražu neėmė, teko pamedituoti. Buvo ką, aišku, svarstyti. Prisiminiau ir analogišką patirtį iš anksčiau, kai dirbau vonių dažytoju.

Taip, bijok, žmogau, praeivio! Dažydamas tas vonias susidurdavau ir su įvairaus profilio darbininkais. Ir kartą taip atsitiko, kad vienas darbininkas paprašė mano pagalbos. Kitame name, ten remontuojamame bute, jis netyčia sugadino vonią. Nukrito kažkoks įnagis ir įskėlė duobelę. Kaip jam dabar iš tos bėdos išsisukti? Nuraminau, kad tai jokia problema, ko gero, visai nesunku pataisyti. Kaip tik baigiu darbą, varau namo, paskui užvažiuosiu į tą namą. Man, apsiginklavusiam tikrai galinga vonių restauravimo technika bei reikmenimis, toks pataisymas vienas juokas. Kodėl žmogui nepagelbėti, nors jo daugiau niekada ir nesutiksiu – kitą dieną jau kiti darbai, kitose vietose. Žmogus nudžiugo, pasakė adresą. Jautėsi nepatogiai, skolingas… Nieko, nieko – raminau. Neverta dėkoti, tai smulkmena. Man pačiam tiesiog malonu padėti, tuo labiau kad ir nuotaika gera – anksti baigiau savo darbus, iki vakaro dar toloka. Ir diena saulėta, rami – taip ir kyla ūpas kažkam kažką gero padaryti…

Ir štai aš jau vietoje, tame name. Nedidelis keturių aukštų daugiabutis namas, toks kvadratinis. Žinojau, kad reikiamo buto, kuris pirmame aukšte, durys neužrakintos, net užrakto nėra, nes jis dar tuščias. Bet štai bėda – lauko durys tai užrakintos! Teko skambinėti kaimynams. Visokie atsiliepė. Iš pradžių vaikai. Būūū!.. – rėkia. plėšikas laužiasi! Ir ką jiems pasakysi? Negi juos mokysi nepažįstamam dėdei atrakinti lauko duris (vienu mygtuko spustelėjimu savo kambaryje)? Nieko jiems nesakiau ir neaiškinau.

Kiti skambučių savininkai reagavo įvairiai. Ne visi atsiliepė, ne visi buvo namie, bet tie, kurie atsiliepė ir išklausė mano paaiškinimo apie remontuojamą butą ir kad esu darbininkas, nė vienas neatidarė. Suburbuliuoja kažką, arba išjungia mikrofoną nieko nesakydami. Ne dėl to, kad tas rajonas būtų blogas, priešingai. Gerame rajone tvarka tik dar didesnė! Tiesa, visi atsiliepę balsai buvo arba amžinai persigandusių pensininkų, arba moterų, – joms tikrai baisu… O ryžtingai neigiamai nė vienas neatsako ne iš baimės, bet iš mandagumo. Amerikoje neįprasta sakyti „ne!“. Nebent labai retais, išimtiniais atvejais. Šitą amerikietišką ypatybę žino visi darbo ieškantys emigrantai. Nors bosas jau yra aiškiai nusprendęs tavęs jokiu būdu nepriimti į darbą, vis vien visada tau atsakys maloniai, standartiškai – „yes“ su šypsena. Paskambinsim tau telefonu, tu tik lauk! (viltis – irgi šiokia tokia dovana.) Sakyčiau, viskas švelninama nuo karalienės Viktorijos puritoniškų laikų įsišaknijusios etikos stiliumi, kai išvietė estetiniais sumetimais pradėta vadinti prausykla, arba dar geriau – poilsio kambariu (rest room)… Visi bent kiek patyrę darbo ieškotojai žino, kad Amerikoje pažadas paskambinti tau telefonu tereiškia mandagų spyrį šiknon…

Bet vieno, paskutinio iš to namo gyventojų, atsiliepusių į mano skambutį, balsas buvo vyriškas. Na, su šituo tai gal susitarsiu, pagalvojau viltingai. Pagaliau juk jis gali pažvelgti pro langą – štai stoviu čia su visa savo aparatūra, sukrauta ant specialaus karučio, aiškiai darbininkas (bet gal apsimetęs teroristas!). Vyras išklausė manęs ir atsakė vyriškai – jokių problemų! Tik esą jo automatinis durų atidarymas neveikia. Tuoj nusileis žemyn ir atidarys. Tik minutėlę palauk… Ta minutėlė nusitęsė iki gerų penkiolikos minučių. Daugiau jau niekam nebeskambinau, rodos, ir nepaliestų mygtukų nebuvo likę.

Taip ir nepadėjau tam žmogui. Tikriausiai pagalvojo apie mane – kiaulė! maloniai apsiėmė atlikti reikalą ir nieko nepadarė, neatvyko. Kaip tikras amerikonas. Kita vertus, juk čia patekę visi ir stengiasi suamerikonėti. Kas čia tokio?..

Tačiau aš suamerikonėti visai nesistengiu, dažniausiai elgiuosi priešingai nei įprasta. Kartą dirbau daugiabučiame name, kuris turėjo ne tik rakinamas duris, bet buvo visas glotniai aptvertas tvora, užrakinamais vartais. Baigus darbą, jau besikraunant daiktus, iš gatvės pusės prie tvoros priėjo toks vyrukas. Atrodė normalus, mandagiai pasiprašė įleidžiamas į teritoriją. Girdi, raktas esąs pas žmoną, savo palikęs, dabar priverstas jos laukti. Pagalvojau, kad viduje visi savo butus juk užsirakinę, o netikėti žmogumi kažkaip nepadoru. Pagaliau didelio čia daikto, jei kartą ignoruosiu tas jų taisykles! Tuo labiau kad ne naktis, pats vidudienis. Be to, vis neatsikratau komplekso, kad aš čia – tik svečias, o visi jie, vietiniai, yra šeimininkai, todėl ir turiu juos vertinti kaip normalius bei padorius žmones. Juk štai priėmė mane Amerika savo glėbin… Įleidau aš tą žmogų į kiemą.

Kitą dieną vėl ten darbavausi. Pasitaiko kartais, jog darbo vienoje vietoje būna kelioms dienoms. Tik šį kartą namo komendantas mane specialiai įspėjo, kad nieko iš pašalinių neįleisčiau. Girdi, vakar čia kažkoks vienas prasmuko, ir oi joj joj – net sudejavo, kiek jis čia visko pridarė! Kokie nemalonumai!.. – sunkiai dūsavo. Nepasiteiravau, kokie tie nemalonumai, nes besitikslinant dar gali paaiškėti, kad jie dėl mano paslaugumo… Na ir publika, galvojau sau, – visi tokie malonūs, mandagūs, o kalba su jais visais gali būti tik viena – per grotas ir užraktus… Aišku, pasijutau nepatogiai, buvau lyg ir kaltas. Čia su žmonėmis geruoju negalima. Ir vienintelis dalykas, kurį būtų galima patarti stabtelėjusiam gailestingajam samariečiui, kad jis keliautų kaip ir visi – pro šalį… Tik, aišku, ne fariziejiškai užrietęs nosį, o maloniai ir mandagiai šypsodamasis. Amerikoniškai. Tvarka yra tvarka. Ir tau, reikalui esant, viskas duota: yra greitoji, yra policija ir yra telefonas tavo kišenėje.

Bet aš policijai tą naktį neskambinau, neuždirbu tiek daug. Rytą sulaukęs pirmojo ūkvedžio (jų čia keli), be vargo užvedžiau automobilį ir nurūkau namo. Reikėjo tik vieno – susitaikyti su aplinkybėmis ir ramiai laukti ryto. Tavo problema – tu ir sukis. Prasivarčiau foteliuose, nenumiriau.

Naują akumuliatorių vėliau pirkau, beje, iš pardavėjo meksikiečio. Maloniai šypsojosi, linkėjo gero kelio… Nežinau, kuriai iš minėtų meksikiečių kategorijai jis priklausytų, gerų ar blogų, nes šypsotis parduotuvėse tiesiog privaloma, nesvarbu, ką žmogus iš tikrųjų galvoja apie tave. Jis tiesiog atlieka savo funkciją. Kaip ir visi kiti. Aukštai technologiškai išvystytame kapitalizme nyksta galimybės individualioms iniciatyvoms – tiek samariečiui, tiek plėšikui… Na, pastarieji čia kiek aktyvesni, todėl labiau ir užkliūva.

Vertinant mano tos nakties veiksmus, tuos mėginimus prisišaukti pagalbos, reikėtų konstatuoti štai ką: tai buvo bandymas apeiti įstatymus, išeiti iš civilizacijos rėmų ir bandyti pažaisti gėrio–blogio dichotomiją. Tai tikras atavizmas. Juk šiuolaikinė visuomenė taip sutvarkyta, kad jei nenori nemalonumų, tai apsidrausk ir galėsi be baimės kviestis techninę pagalbą ar net policiją. Tačiau draudimas nuo įvairių nelaimių bei nenumatytų aplinkybių čia kainuoja labai daug, todėl vis vien tenka susitaikyti su praradimais. Juos reikia numatyti, jų laukti, iš anksto taupyti pinigus.

Bet ir tai neturėtų gąsdinti: juk kapitalizmas – tai tokia formacija, kur visada tų pinigų ir užsidirbsi. Ir kuo daugiau nusiperki visokių garantijų, tuo labiau esi įsikomponavęs sistemoje. Tada gali būti ramus, nes joje nebelieka vietos nei gėriui, nei blogiui.


Gimtieji namai

Po daugelio metų aš vėl čia.

Nuspaudžiau durų skambutį. Lyg ir tas pats, bet tiksliai jo nebeprisiminiau, gal kad tada per mažas buvau – skambučio nepasiekdavau. Tik durys tos pačios, jas turėtų atidaryti tokia senutė. Manęs ji, aišku, nepažįsta, nei aš jos, bet žinau jos pavardę. Ir tai, kad ji atsikėlė gyventi į šiuos namus maždaug prieš dvylika metų.

Tai mano gimtasis miestas Klaipėda ir mano gimtasis namas. Jis dviejų aukštų, mes gyvenome viršutiniame. Tiesa, laiptai tęsėsi ir aukščiau – dar buvo įrengta palėpė, joje gyveno mano vaikystės draugas. Apie jį žinojau tiek, kad jau spėjo numirti, žuvo tragiškomis aplinkybėmis, ir dabar palėpėje niekas negyvena.

Bet senutę tikėjausi rasti gyvą ir sveiką, tik šlubuojančią, nes tokią ją mačiau prieš tuos dvylika metų. Tai buvo vieniša pagyvenusi moteris iš Vilniaus. Atsikėlė gyventi į mano tėvų butą, o mes atitinkamai persikėlėme į jos buvusį gyvenimą – į Vilnių. Taip, būdamas vos dešimties metų, tapau vilniečiu. Pamenu, važiavome naktį didžiuliu sunkvežimiu, kuris vadinosi „Kolchida“. Panašus į šiuolaikines furas. Nakties kelionė – kaip smigimas į nežinią, bet tuomet ateitis man nerūpėjo, mintys sukosi vien apie praeitį, apie Klaipėdoje paliktus draugus, pusbrolius. Važiavau ir verkiau. Man išties buvo labai graudu. Vėliau į Klaipėdą atvykdavau tik per vasaros atostogas, tada būdavo linksma – juk tai nerūpestinga vaikystė, džiaugsmingi susitikimai, bet, deja, čia pat ir vėl graudus išsiskyrimas. Ir vėl laiškai artimiausiems draugams, pasikeitimai atvirukais, tačiau mano tikrasis gyvenimas jau vyko Vilniuje. Ilgainiui Vilnius tapo mano antrąja gimtine, atsirado naujų draugų. Laikas bėga ir štai vaikystės draugais jau vadinu vilniškius. O Klaipėda vis labiau tolo…

Kadangi Klaipėdoje liko didžioji mūsų giminės dalis, tai ją dar lankydavome, – visada vasarą per atostogas. Tik tėvai turėdavo šiokią tokią moralinę problemą: pas kuriuos iš giminių apsistojus? Kiti juk liks užsigavę. Kodėl ne pas mus? Kuo mes prastesni?.. Todėl, kartais pabuvoję pas vienus, kraustydavomės ir pas kitus. Atostogų savitumą lėmė dar ir tai, kad mums, vilniečiams, jūra buvo tapusi prabangos dalyku, todėl viešėjimas pas gimines ir kurorto nuotaikos sutapdavo.

Visada ateidavau ir prie savo senojo namo, bet žiūrėdavau į jį tik iš tolo. Pradžioje ten dar rasdavau senų draugų, vėliau jie ėmė tirpti – su tėvais išsikeldavo gyventi kitur. Veikiai po mūsų išsikraustymo į Vilnių prasidėjo naujų mikrorajonų Klaipėdoje statyba, kuri išsklaidė daugelį to gerokai apgriuvusio senamiesčio gyventojų. Pagaliau tame rajone nebeliko nė vieno mano vaikystės draugo.

Bet kartą sugalvojau tiesiog imti ir aplankyti savo senuosius namus – ne tik pasivaikščioti aplinkui, bet ir apžiūrėti iš vidaus, pamatyti mūsų buvusį butą. Tokia mintis šovė gal todėl, kad jau buvau nebe vaikas, o savarankiškas, suaugęs žmogus. Ir atvykau šįkart ne vasaros atostogų, o reikšmingo vizito – vienas vyresniųjų pusbrolių šventė 30 metų jubiliejų. Tai dar nėra toks jubiliejus, kad būtinai visa giminė sulėktų, bet jis štai nusprendė mane pakviesti, ir nuvykau. Kaip visada, naktiniu traukiniu, tad Klaipėdoje buvau jau anksti ryte ir pasijutau beturįs gerokai laisvo laiko. Štai tada ir toptelėjo nutrūktgalviška mintis – užsukti į savo gimtąjį namą, kuris buvo pakeliui. Taip, tikėjausi pamatyti senutę, žinojau, kad manęs nepažins, bet priminsiu jai, prisistatysiu. Supras mane, įsileis, pabendrausim, o aš apsidairysiu, pakvėpuosiu praeitimi, juk prisiminimai taip subtiliai virpina sielą… Tiesa, nebuvau visai tikras, kad tą moterėlę rasiu, bet surizikavau nupirkti jai gėlę.

Duris atidarė jauna, nepaprastai graži moteris. Na, man ji pasirodė labai graži ir jau vien todėl sutrikau. Ne taip viskas vyksta, kaip tikėjausi. Mačiau, kad sutriko ir ji: štai stovi kažkoks jaunuolis – pasipuošęs, kostiumuotas, su gėle rankoje. Tikras jaunikis…

Pasiteiravau tos senutės. Taip, ji žinanti ją, prisimenanti. Esanti gyva, tik gyvena kažkur kitur, naujuose mikrorajonuose. O ji – jos šeima – jau kelinti metai čia. Gavę iš valdžios šitą butą ir tikisi kuo greičiau iš jo išlėkti. Norite keistis butais? – su viltimi paklausė. Tada sovietmečiu butai nebūdavo perkami, tik keičiami, nes viskas priklausė vienam savininkui – valstybei. Ne, nuvyliau tą moterį, bet apžiūrėti butą norėčiau. Ir paaiškinau priežastį: aš čia gimęs, augęs… Vaikystės nostalgija… Mačiau, kad toks mano sentimentalumas ją kiek pribloškė. Bet jeigu jau esu keistas svečias, tai tegul būsiu keistas iki galo… Vis dėlto maloniai pakvietė vidun. Šiek tiek pasimuisčiau: gal trukdau? mat viskas pakrypo kiek netikėta linkme ir jaučiausi nelabai patogiai. Tikėdamasis pamatyti čia senutę buvau ramus: seni žmonės paprastai yra vieniši, jie tik džiaugiasi gaudami progos su kuo nors pabendrauti, paplepėti. Bet dabar situacija visai kitokia. Laimė, ta jauna moteris (ją mintyse vadinau mergina) niekur neskubėjo, be to, buvo savaitgalis.

Iš koridoriaus tiesiai į virtuvę – išplanavimas nekoks, tik tiek paguodos, kad virtuvė didžiulė, naujų mikrorajonų butuose tokių tikrai nėra. Kambariai jau už virtuvės, jų buvo du. Bet svarbiausias kambarys man visuomet ir buvo ta virtuvė. Čia kažkada buvo visas mano gyvenimas. Sena, šilta, malkomis ir anglimis kūrenama krosnis, kitame gale – tėvo darbo kampas. Ten pat ir sofa, kur tėvas numigdavo popietę. Ta sofa ten tebebuvo, ant jos sėdėjo nemažiau už žmoną sutrikęs vyras. Šiek tiek už mane vyresnis, bet štai jau du vaikučius beturį, jie įslinko į virtuvę iš svetainės pasmalsauti.

Šeimininkų sutrikimas greitai virto paslaugumu: netikėtas svečias vis dėlto iš toli, iš pačios sostinės, kaip kad buvau prisistatęs. Taip, norėčiau apsižvalgyti, aiškinau jiems, prisėsti štai už stalo prie to paties lango – vienintelio lango virtuvėje, ties kuriuo tiek daug, rodos, sėdėta, pro kurį tiek žiūrėta. Greitai įsikalbėjome, tik ne tokiomis romantiškomis temomis, bet praktinėmis. Tai, kas man buvo taip brangu, jiems, deja, yra tik buitinė problema. Abu ėmė gana energingai pasakoti, rodyti šito buto trūkumus, skųstis gyvenimu – jiems taip norėtųsi iš čia ištrūkti. Jie ir skelbimus padavę, būna, kad kas nors susidomi, tačiau retai, ir vilčių išsikelti kitur jie nelabai turintys. Bet juk butas visai geras, bandžiau juos guosti, nes pritarti buvo kažkaip nesmagu. Juk man šitas butas, tiesą sakant, pats geriausias pasaulyje… Vis dėlto stebėjausi, kad bėdos likusios tos pačios. Pavyzdžiui, žiemą užšąlantis tualetas. Kad ir kiek jį taisė mano tėvas, kad ir kiek remontavo valdžia – viskas veltui. Ir tada, ir dabar tas pat. Taip to tualeto niekas ir nepajėgė sutvarkyti. Tikrai keista.

Gal kavos, gal užkąsite ko nors po kelionės? Ne, ačiū, skubu, manęs laukia pusbrolis, – atsiprašinėjau, nes jaučiausi sukaustytas, – toks netikėtas, jiems nenaudingas įsiveržėlis. Ir jausmai keisti, dviprasmiški. Viena vertus, labai norėjosi čia atsikvėpti, atsipalaiduoti, ramiai apsidairyti, atgaivinti prisiminimus, prisiliesti prie praeities. Kita vertus, vis labiau stiprėjo pojūtis, kad čia esu visiškai svetimas.

Gražioji šeimininkė pravėrė duris į kambarius: prašom, užeikit, pasižiūrėkit… Žvilgtelėjau, bet taip ir likau stovėti tarpdury. Taip, patvirtinau jai, labai mielas salonas, štai ir jūsų baldai lygiai taip pat sustatyti, tas pats langas, prie jo būdavo Kalėdų eglutė, parodžiau. Šeimininkė pralinksmėjo: ten ir jie statantys, ten – patogiausia. O vaikams tai, aišku, svarbiausia… Prašom toliau, ten dar kitas kambarys. Tas kitas iš tiesų tebuvo didžiojo kambario atskirta dalis. Tėvas kadaise sumūrijo sieną, padalydamas kambarį, taip priartindamas mūsų buitį prie sovietinių standartų. Miegamasis buvo labai siauras, vietos užteko vien lovai, tačiau jame buvo atskiras langas.

Kuo toliau, tuo labiau mane smelkė nemalonus svetimumo jausmas: aš čia tikrai esu įsibrovėlis. Tiesiog nebedrįsau nei žengti toliau, nei liestis tų senų, man šventų sienų. Staigus mano atvėsimas, mačiau, kėlė nejaukumą ir patiems šeimininkams, todėl jie ėmė mane nuoširdžiai įkalbinėti, kad nesivaržyčiau ir neskubėčiau. Bet buvo ir kita mano nejaukumo priežastis. Tai tų žmonių vaikai.

Man jie pasirodė tokie mieli, gražūs, kaip ir visi maži vaikai, bet ypač įstrigo jų didelės tamsios akys. Gal kad stebeilijo mane labai atidžiai. Ir kaip tik jų akis, jų žvilgsnius prisiminiau po daugelio metų jau Amerikoje, būdamas vienoje ligoninėje. Tada lydėjau žmoną į palatą, kurioje gulėjo jos slaugoma senutė. Atėjome jos aplankyti, pasidomėti sveikata, nes jeigu negrįš namo, jeigu numirs, liksime be darbo. Blogi popieriai… (Senutė grįžo, bet po poros dienų vis tiek numirė. Tiesa, likome geri draugai su jos sūnumi, kuris, rašant man šį tekstą, jau irgi spėjo numirti. Kaip bėga laikas!).

Kai buvau toje ligoninėje, jos viename hole vyko šioks toks sujudimas: gausi arabų šeima atėjo atsiimti pasveikusios mažytės mergytės. Tėvas ją taip karštai ir taip džiaugdamasis glaudė prie savęs, kad negalėjau likti abejingas tokiam sentimentaliam vaizdui. Bet labiausiai įstrigo nepaprastas tos mergaitės grožis, ypač jos didelės juodos akys! Tada ir prisiminiau tuos vaikus, matytus savo gimtojoje virtuvėje.

Taip, maži vaikai yra gražūs, tik šiais laikais pavojinga pernelyg atvirai jais žavėtis – būsi įtartas iškrypimu. Suprantama, turiu omenyje pedofilijos reikalus. Mažo svetimo vaiko šiaip sau nebepaglostysi, ypač griežtai tokie veiksmai vertinami Amerikoje. Rizikuotum būti nesuprastas… Bet tėvas savo dukrą dar gali priglausti, be pašalinių minčių. Ir apie gražias vaiko akis dar galima laisvai rašyti.

Tada Klaipėdoje tokių nesveikų minčių nesvarsčiau – apskritai tuomet gyvenome kitaip, buvo, kaip sakoma, seni geri laikai. Žvelgdamas į vaikų akis apgailestavau tik dėl vieno, kad atėjau be dovanų. Vaikai juk įpratę, kad jeigu kas ateina į svečius ir dar su gėle mamai, tai ir jiems kas nors turi tekti – bent koks saldainis. O šis dėdė ne tik kad nesiruošia nieko duoti (nieko neturėjau), o dar ir kalba apie jų namus kaip apie savo. Jis mat čia gimęs, čia augęs… Vaikų akyse matėsi netgi susirūpinimas: viltį apie dovanas ėmė keisti tikra baimės išraiška. Jie kažkodėl ėmė glaustis prie mano brangios krosnies ir tarsi sakė: čia mūsų namai, tai mes čia gimėme, mes čia gyvename. Čia mūsų vaikystė! Ir mūsų krosnis!..

Vėl pasijutau labai nepatogiai, dabar jau prieš vaikus. Ir nors prieš tai jau svarsčiau apie galimybę pasėdėti prie savo vaikystės lango virtuvėje, po šitų išgąstingų vaikų žvilgsnių mandagiai atsisakiau šeimininkų vaišingumo ir pasiskubinau išeiti. Atėjau, pamačiau, padėkojau ir išėjau… Kvailokai atrodo. būčiau žinojęs, nebūčiau ėjęs. Juk tikėjausi tik pamatyti senutę ir prisiminti savo praeitį. Na, nebent būčiau pasibeldęs su šampanu ir saldainiais. Tačiau tai jau, ko gero, viršytų visas gero tono ribas.

Už mano vaikystės durų pasirodė toli gražu ne padūmavusi praeitis, bet pats gyvenimas. Kitoks gyvenimas. Visas namas, ta virtuvė su kambariais, į kuriuos taip ir neįžengiau, man staiga tapo amžiams svetimi. Jie ne mano ir juose yra kažkas daugiau – ne vien sienos ir sena krosnis. Ten nauja gyvybė, kiti vaikai, kuriems šita buveinė nemažiau gimta, nei kažkada buvo man.

Nemalonius vizito aspektus lyg kompensavo mano pastangos laikytis mandagiai ir kukliai, bet negalėjau nuslopinti gėdos jausmo prieš save patį. Niekada daugiau! – nuolat kartojau šią frazę toldamas, niekada daugiau ten neužeisiu, niekada daugiau nebesileisiu į jokias praeities nostalgijas… Tai nebe mano namas, nebe mano virtuvė, nebe mano langai ir krosnis! Kas buvo mano ir liko su manimi mano laike. O laikas vietoje nestovi, jis bėga, viskas praeina, viskas kinta, ir tėra tik vienas pastovus dalykas – pats žmogus, uždarytas savo gyvenime. Mes mindome dulkes, kurias mums paliko mūsų protėviai, ir mes paliekame savo pėdas kitiems. Viskas čia paprasta ir aišku, bet kažkaip ir paradoksalu. Aš nužengiau į praeitį, bet radau ateitį. Ir dabar mano sąmonėje vietoj gimtųjų namų iškyla tik vienas vaizdas – tamsios ir gilios sutrikusių vaikų akys…

Pusbrolį pasveikinau, gražiai atšventėme, pabendravau su giminaičiais ir draugais, atsirado tada ir naujų draugų. Gyvenimas tekėjo sava vaga, įrašęs į mano sąmonę dar vieną prisiminimų lapą. Ir nieko daugiau.

Vis dėlto, prabėgus dar keleriems metams, tiksliau, jau dešimtmečiams, vėl aplankiau savo gimtąjį Klaipėdos namą. Dabar jau ne kaip sentimentalus vilnietis, bet kaip amerikonas, solidžiai besidairantis senojo gyvenimo liekanų. O jų ten vis mažiau ir mažiau.

Namas tebestovi, tik jame jau niekas nebegyvena, dabar jame tik dirbama. Jis priklauso kažkokiai vokiečių kompanijai, atliktas kapitalinis remontas – išnyko netgi buvusios lauko durys, pasikeitė visi langai, už jų dūzgia sekretorių ir klerkų kompiuteriai. Naujas įėjimas aptvertas aukšta mūrine tvora, virš vartų sukasi viską stebinti ir fiksuojanti videokamera. Tie buvę gyventojai, ta jauna miela šeima jau senokai kažkur kitur. Kad ir kaip ten būtų, jų taip puoselėtas troškimas pabėgti išsipildė… Tik kažin ar jų vaikai dar ateina į šią vietą? Galbūt ir ateina. Gal ir dabar jie čia kažkur netoliese – tik vargu ar vieni kitus bepažintume.

Tačiau kai kada naktimis, kai savo gimtąjį namą aplankau sapnuose, jis visada tebėra toks pat – su senais langais ir durimis, su ramiu tėvų alsavimu kambariuose, ten ir aš stoviu prie kalėdinės eglutės. Aš ten esu savyje, sugrįžęs ir be galo laimingas… Ir kaip dažnai rytais, dar neatmerkęs akių, galvoju: tai kurgi aš dabar esu – šitame vaikystės Klaipėdos sapne, miegantis, ar jau bundantis savo amerikietiškame kambaryje? Kuriame iš savo gyvenimo kambarių esu tikras? Ką dabar išvysiu, kai atsimerksiu? Bet netikrumo būsena trunka labai neilgai, kol išsisklaido miego ir palaimingų sapnų miglos.

Tomas Rekys. Skrydis virš JAV mokyklų, arba Linksma gyventi…

2015 m. Nr. 10 / Pirmoji mano pažintis su JAV vidurine mokykla įvyko gatvėje. Pataikiau į kažkokią vietinės mokyklos šventę – paradas, daugybė vaikų, žmonių, sustojęs eismas. Ir smalsu, ir keikiesi mintyse, nes tenka vėluoti į darbą…

Tomas Rekys. Amerikinis socializmas, arba Biznio pamoka

2015 m. Nr. 4 / Ne per seniausiai JAV prezidentas padarė oficialų pranešimą dėl vieno ypatingo įvykio medicinos srityje: buvo staiga nutrauktos visos TV laidos ir ekrane išniro paties prezidento galva.

Tomas Rekys. Karšta vasara, arba Rūpinimasis žmogumi

2013 m. Nr. 12 / Kada ir Lietuva pavys Ameriką? Kai visas ruožas nuo Nidos iki Šventosios bus paprasčiausiai išbetonuotas, jūra nuo žmogaus atitverta tvora! Juk toje jūroje žmonės skęsta. Gelžbetonio siena per visą pakrantę – taip būtų saugiausia.

Tomas Rekys. Narkotinės miniatiūros, arba Gyvenimo simfonija

2013 m. Nr. 5–6 / Šį tekstą mintyse pavadinau trumpai – simonija. Tai religinis terminas, reiškiantis Šventosios Dvasios nusipirkimą už pinigus. Įdomus būtų toks žmogiškųjų problemų sprendimas.

Tomas Rekys. Sovietų armijoje (Pabaiga)

2012 m. Nr. 12 / Lyderiavimo problema klasės seniūno išrinkimu nesibaigė. Maža to, kad vienas lyderis įteisintas oficialiai, gyventi reikia visiems ir kasdien, kovoti už savo vietą po saule, už duoną kasdienę, kad jos visada turėtum daugiau už kitus…

Tomas Rekys. Sovietų armijoje (Tęsinys)

2012 m. Nr. 11 / Formaliu požiūriu armija skirta, savaime suprantama, karo tikslams. Ir mums toje mokykloje svarbiausias dalykas buvo atitinkamos karinės specialybės įsigijimas tolesnei tarnybai radiotechniniuose daliniuose tęsti.

Tomas Rekys. Sovietų armijoje (Pradžia)

2012 m. Nr. 10 / Išvykau tais gūdžiais 1973 metais į sovietinę armiją vienas, niekieno nelydimas tamsų rudens rytą, lynojant nesmarkiam, bet įkyriam lietui. Nenorėjau varginti tėvų ta nemalonia karinio komisariato aplinka…

Tomas Rekys. Katino nuotykiai dolerio šalyje (Pabaiga)

2010 m. Nr. 5–6 / Amerikoje biznis šventas! Jis kaip šventa dvasia supa tave iš visų pusių, esi į jį įveltas netgi tada, kai nieko nedarai. Apie biznio peripetijas, kurios gali užkabinti ir tave.

Tomas Rekys. Painūs keliai į dangų

2009 m. Nr. 7 / Mano giminė šiaipjau laikė save dievota, katalikiškų tradicijų atžvilgiu buvo kone puritoniška, tačiau kai kurie visgi išsiskyrė savo gana santūria laikysena Bažnyčios atžvilgiu. Aišku, visi krikštyti, priiminėjantys Komuniją.

Tomas Rekys. Iš Lietuvos sugrįžus

2009 m. Nr. 2 / Labas! Tai jau sugrįžot? Kaip kelionė, kaip gyvenimas ten, Lietuvoje? – pasveikino mane tautietė pardavėja nedidelėje rusų parduotuvėje Čikagoje. Aš dairiausi prekių, o ji krapštėsi apie vitrinas. Ačiū, viskas gerai…

Tomas Rekys. Laiškai iš Amerikos

2005 m. Nr. 3 / Girdėjau, Lietuvoje šv. Kalėdų net penkias laisvas dienas turėjote. Čia, Amerikoje, tiek per visus metus neduoda. Kad ir kokia būtų šventė, kitą rytą jau privalai būti darbe – kaip…