Andrius Konickis. Vienintelė mylima moteris

1991 m. Nr. 9

Keletas O. Milašiaus kūrybos bei likimo bruožų

 

Siekiant tiksliau ir trumpiau apibūdinti Oskaro Milašiaus kūrybą ir net visą jo gyvenimą, tinkamesnio žodžio už „meilė“, matyt, neįmanoma nė įsivaizduoti. Na, poezija ir meile neatskiriamos nuo amžių pradžios: taigi atro­dytų, nėra nieko nuostabaus, kad meilė tampa ir Milašiaus poezijos turiniu. Tačiau poeto lyrika – tai ištisas himnas meilei, kuri, būdama ir kūrėjo įkvėpimo šaltinis, ir nuolatiniu ieškojimų bei siekimų tikslas, ir aistringo garbinimo bei šlovinimo objektas, sudaro tiesiog vienintelį Milašiaus poezijos turinį: surasti kitą, galintį šiam prilygti, vargu ar pavyktų. „Meilės poetas“ – savo knygos antraštėje pavadino Milašių jo bičiulis, prancūzų poetas Armand’as Godoy. Sekdami Milašiaus minties raidą, apmąstydami jo teorines paieškas, kuriamas metafizines struktūras, kur meile traktuojama, be kita ko kaip „vienintelė realybė, visuotinis materijos ir dvasios atitikmuo“, nesuklysime pavadinę poetą ir meilės filosofu. O įvertinę Milašiaus artimųjų prisi­minimus apie jį, kaip žmogų be galo širdingą, sugebantį pajusti svetimą skaus­mą ar nelaimę lygiai taip pat, o gal net ir giliau negu savuosius, visada nuoširdžiai pasiryžusi atskubėti kitam į pagalbą, turėtume suprasti, jog meilė tapo poetui tikrąja būties prasme – „į gyvenimą atvertu langu“, jo paties poetišku pasakymu.

Tokį kone fatališką Milašiaus likimo ryšį su meile kartais bandoma kildinti, pasitelkus etimologiją iš poeto pavardės. Neskubant galutinai spręsti, ar čia iš tikrųjų paslaptinga predestinacija, ar tik šiaip įdomus sutapimas, vis dėlto verta atkreipti dėmesį į tokias interpretacijas. Poeto pavardė „Milosz“ yra, kiek tai įmanoma nustatyti, serbiškos kilmės¹: dabar tai gana paplitęs Serbijoje vyriškas vardas. Jo ir žodžio „milost“ – „meilė“ giminiškumas akivaizdus. Dar vienas žodis, kuris galėtų sukelti asociacijas, tai „milošta“ – švelnumas, glamonė. Be to, prisiminkime, jog Milašius pasirašinėdamas paprastai pridurdavo prie pavardės dar vienų savo giminės vardą – kurio šaknys, matyt, glūdi veiksmažodyje „liubiti“ – bučiuoti, arba – kiek pasenusia reikšme – mylėti.

Šią analizę būtų įdomu pratęsti: galbūt pavyktų nustatyti simbolinį ryšį tarp Milašiaus likimo ir, sakysim, vietovės, kur gimė poetas, pavadinimo – Čerėja; arba paaiškėtų kai kurių Milašiaus protėvių vardų (kaip antai prosenelio, sulenkėjusio bajoro, Božawola – „Dievo valia“) ar kilmės (pavyzdžiui, motinos – žydiškos, ar senelės – itališkos) įtaka poeto kūrybos motyvų for­mavimuisi. Beje, tokia analizė visai atitiktų paties Milašiaus, plačiai naudojusio anagraminį, analoginį bei etimologinį metodus, kuriuos taikė nagrinėdamas se­novinius hebrajų tekstus, mąstymo stilių. Tačiau paminėkime dar vieną galimą – nė kiek nemenkesnį – Milašiaus dvasinio išprusimo šaltinį.

Psichoanalizės specialistai teigia, jog brandus žmogaus gyvenimas didele da­limi priklauso nuo pačios ankstyviausios vaikystės patyrimo, o meninė kūryba savo ruožtu yra tam tikra gyvenime patirtų psichinių konfliktų bei nesėk­mių kompensacija, mėginimas užpildyti gyvenimo padarytas dvasines spragas. Iš ne itin gausių žinių apie Milašiaus vaikystę mes vis dėlto galime spręs­ti, jog šeimoje mažasis Oskaras nepatyrė to nuostabaus jausmo, kurį vadiname tėvų meile. Tėvui vienintelio sūnaus reikalai ne kažin kiek rūpėjo: savo laiką jis skirdavo daugiausia medžioklei ir oro balionams. Motinos – irgi labai užsiėmusios savais reikalais – savotiškos meilės Oskaras nesuprato ir vis nuo jos pabėgdavo. Vienišas, nebent savo minčių bei svajonių lydimas, slankiojo jis didžiulio Čerėjos dvaro parko kampeliais. Mergaitė kaimynė, kurios mes neži­nome nė vardo, nuoširdi Oskaro vaikystės bičiulė, išlikusi jo atmintyje kaip silpnas, tačiau nenuginčijamas liudijimas, jog yra vis dėlto šiame pasaulyje vieta didiems ir šviesiems jausmams, kaip mažas, tačiau negęstamas džiaugsmo židinys tokiame plačiame liūdesio fone, – galbūt ji ir suteikė būsimam poetui tą lemiamą impulsą, kurio paveiktas jis visą gyvenimą ieškojo tikrosios Mei­lės – „didžiulės, slaptingos ir švelnios…“

Teorinius Milašiaus ieškojimus apvainikavo romanas „Meilės įvadas“ (L’Amoureuse Initiation, 1910). Tas pats dėsnis glūdi ir žmogaus pagarboje Die­vui, ir jo švelnume kitam žmogui, – tokia yra bendra išvada, kurią padaro mąstytojas, kurdamas savo meilės kaip visuotinio, kosminio principo koncep­ciją. „Kas myli iš, tikrųjų, myli Dievą“, – išreiškia Milašiaus mintis grafas Pinamontė, beje, beprotiškai įsimylėjęs. Nusivylęs ne viena moterimi ir štai vėl patyręs mylimos moters abejingumą, Pinamontė suvokia, kad meilės „objek­tas“ anaiptol nėra jo galutinis tikslas, kad tikroji meilė trokšta tos vienintelės realybės, kuri yra pats Dievas, tačiau jis priverstas pripažinti, jog galimybė visa tai suvokti atsirado tik mylint moterį bei „kenčiant visus įsivaizduojamus skausmus“, tenkančius moterį mylinčiam vyrui. Jam aišku, kad besitenkinantis vien „žemiška“ meile vyras yra pasmerktas žiauriai nesėkmei: siaubinga praraja atsivers tarp jo ir mylimos moters kaip tik tuo momentu, kai jis manys esąs labiausiai su ja suartėjęs; ir vis dėlto moters meilė yra tas vienintelis ke­lias, kuriuo „nejučiomis kylame iki aukščiausios, begalinės išminties, virši­jančios mūsų supratimo ribas“.

Šią dramatišką meilės dialektiką, suformuluotą romane-poemoje, romane-išpažintyje visą moters meilės „spindesį bei skurdą“ patyrusio vyro lūpomis, Milašius papildo dar keliais svarbiais bruožais netrukus po „Meilės įvado“ parašytose misterijose „Migelis Manjara“ (Miguel Manara, 1913) ir „Mefibosetas“ (Mėphiboseth, 1914). Pirmosios pagrindinė idėja ta, kad skaisčios mo­ters meilė gali tapti nusidėjėlio sugrįžimo į teisingą kelią sąlyga bei veiks­minga jo atgimimo proceso dalyve. Prityręs suvedžiotojas Manjara – is­torinis garsaus literatūrinio Don Žuano pirmtakas – pirmą kartą gyvenime iš tikrųjų įsimylėjęs jauną ir nekaltą Girolamą, ne tik pasikeičia, bet ir toliau tos tyros meilės yra veikiamas. Girolamai staiga pasitraukus iš šio pasaulio, ne­sibaigianti meilė lydi buvusį palaidūną, apdovanoja jį galia, viršijančia žmo­gaus galimybes. Antroje misterijoje meilei suteikiamas aukščiausio teisėjo vaid­muo. Siekdamas išryškinti šią idėją, Milašius sąmoningai nukrypsta nuo pasi­skolinto iš Senojo Testamento (II Karalių kn., XI–XII sk.) siužeto: meilės vardu autorius išteisina Dovydą. Biblijoje griežtai pasmerkta jo nuodėmė – tarno žmonos suvedžiojimas – sumenkėja iki nedidelės „nuodėmėlės“ nenugalimos, tiesiog fatalios, karalių apėmusios meilės akivaizdoje.

Žengdamas kitą žingsnį meilės teorijos tobulinimo keliu, Milašius palieka vyro ir moters santykių stichiją ir išeina į neaprėpiamas laiko ir erdves platybes, kur meilė tampa universaliu visatos organizavimo principu, sąlygojan­čiu Dievo ir pasaulio, arba Kūrėjo ir kūrinio, santykius. Tačiau ar Milašius buvo tik „meilės teoretikas“, kaip, beje, jis save pats pavadino laiške A. Godoy?

Milašiaus biografai bei įvairiausių prisiminimų autoriai nepaliko mums jokios poeto love story aprašymo. Nėra apie tai – bent jau tiesioginės informacijos ir jo poetinėje kūryboje. Beje, mes nė visada mokame tinkamai skaityti lyriką… Netrukus pamėginsime surasti Milašiaus kūriniuose tai, kas mus domina, tačiau pirmiausia pasklaidykime jo korespondenciją. 1913 m. rugsėjo 15 d. rašydamas vienam iš artimiausiųjų savo draugų Leonui Vogtui, poetas užsimena apie

„…liūdną istoriją. kuri prasidėjo prieš ketverius metus Venecijoje, tęsėsi Austrijoje ir dėl nelemtų mano Motinos pinklių užsibaigė „abruptly“ [staiga (angl.) – A. K.] mano Minčių Damos vestuvėmis su moderniu bajoru…“

Čia pat laiško autorius prisipažįsta, jog neprasitarė apie tai „nė vienai gyvai dvasiai“, tad nenuostabu, kad biografai ir memuaristai vieningai šiuo klausimu tyli. Atlikęs kruopščius tyrimus, Milašiaus kūrybos žinovas bei pagrindinis jo knygų leidėjas Andre Silvaire’as mano, jog minėta Minčių damą galima identifikuoti: tai Emmy von Heine-Geldern, vokiečių poeto Heinricho Heine’s brolio Gustavo anūkė. Jie susipažino 1900 metais; Milašiui tada buvo trisdešimt dveji, Emmy – vos devyniolika metų. Kurį laiką jie praleido drauge prie mineralinių šaltinių Austrijoje: ilgų ir širdingų pasikalbėjimų tema dažniausiai būdavo poezija, beje, ir garsaus Emmy giminaičio kūryba. 1910 m. birželio 6 d. Emmy tapo barono Salvotti žmona. Milašiaus motinos vaidmenį, rengiant šias sutuoktuves, kol kas gaubia nežinomybė…

O dabar imkime į rankas Milašiaus eilėraščių knygą.

Rinkinį „Pradmenys“ (Les Elements) poetas parengė antrojoje 1910 m. pusėje. Eilės tiesiog persunktos nuovargio bei nusivylimo nuotaikų. „Aš praradau jaunystę. Ji pabėgo negrįžtamai“, – sielojasi poetas, jam atrodo, kad „veltui stengiasi Meilė išpirkti žemę. Jos karalystė kitur“; „Meilei ne vieta šioje žemėje“,– atkakliai laikosi jis per kančias prieitų savo išvadų. „Meilė? – Deja!“ – tepajėgia jis atsakyti į šį begalinį klausimą, pagaliau: „O tu, palikusi mane negrįžtamai!..“ Tūlas poezijos skaitytojas galbūt butų linkęs laikyti visa tai eilėdaros meistriškumo apraiška, puikiu lyrikai būdingos vaizdinės kalbos pavyzdžiu ir nesistengtų atskleisti čia kokios kitos prasmės, išskyrus simbolinę. Neneigdami tokios visiškai teisėtos poezijos interpretacijos, atsižvelkime vis dėlto į tai, jog šias eiles Milašius rašė tuoj pat po Emmy ir barono sutuoktuvių; taigi mes galėtume nuvokti, kas yra toji poetą „palikusi negrįžtamai“.

Parašytoje trejiems metams praslinkus misterijoje „Saulius iš Tarsio“² aptin­kame dar vieną šio dramatiško išsiskyrimo atgarsį:

„Žmogus turtingesnis bei gražesnis atėjo ir užvaldė ją,
o bebaimė moteris, o mano geidžiamoji!“

Poema „Nihumim“³ (1915)– savotiška išpažintis. Poetas apžvelgia savo liūdną praeitį, per beveik 40 metų nueitą sunkų kelią. Tarp įvairių atsiminimų bei širdį veriančių refleksijų štai tokia intriguojanti detalė:

„… keturiasdešimt metų vienišųjų tuštybė
Mane kamavo. Aš prašydavau jos mirties savo maldose.
Ji paliko mano širdį. O džiugesy! – O liūdesy…
Ji nusivedė mano jaunystę,
Mano žiaurią jaunystę, vienintelę mylimą moterį“

Tais pačiais metais Milašius sukūrė „Simfonijų“ ciklą. Vienoje iš jų – „Lapkričio simfonijoje“ – poetas mėgina įtikinti savo paslaptingą pašnekovą (pašnekovę – ?), kurį švelniai vadina „mano vaike“, jog ten „viskas bus kaip šiame pasaulyje“. Paveikti autoriaus ramaus, įtaigaus tono, norėtume jam pri­tarti, nesigilindami į išvardijamų objektų, kurie turi pasikartoti kitame pa­saulyje, analizę, bet štai mūsų dėmesį patraukia itin įdomūs dalykai:

„Mes susitiksime kaip kadaise čia…
… Ir aš tau pasakosiu
Apie miestą ant vandens ir apie rabiną iš Bacharacho,
Ir apie Florencijos naktis.“

„Miestas ant vandens – tai, be abejo, Venecija, Emmy ir Milašiaus susi­tikimo vieta; na, o „Der Rabbi von Bacharach“ ir „Florentinische Nachte“ – Heinricho Heine’s kūriniai, apie kuriuos tiek daug kalbėta šių dviejų įsi­mylėjėlių po žvaigždėtu Austrijos dangumi. Beje, miesto ant vandens fantomas neduodavo poetui ramybės ir anksčiau; minėtoje misterijoje „Saulius iš Tarsio“ vidury monologo staiga – skliausteliuose! – atsiranda: „o miestas ant vandenų, kaip mano širdis ašarose!“

„Aš pažįstu tave jau apie dešimt metų, lemties vaike.“ Taip kreipiasi Milašius eilėraščio „Talita Cumi“⁴ pradžioje – kaip ir Jėzus – į jauną moterį, ketindamas kaip ir Jėzus – pranešti jai kažką labai svarbaus. Be šitokių visiš­kai pagristų evangeliškų asociacijų, randame čia dar kai ką įdomaus: eilėraš­čio sukūrimo data – 1909-ųjų rugpjūtis – mums pasako, kas galėtų būti šių pamokymų adresatė: pažintis užmegzta prieš dešimt metų 1909-aisiais…

Sugrįžkime trumpam prie lemtingais 1910 metais parašyto romano „Mei­lės įvadas“. Romanas laikomas autobiografiniu, nes grafo Pinamontės istorija iš esmės yra autoriaus istorija – joje atsispindi Milašiaus minties raida, jo pa­tirtos psichines kolizijos, kai kurie konkretūs gyvenimo įvykiai. Krinta į akis štai toks romano struktūros bruožas: Pinamontė visas vienu atsikvėpimu iš­pasakotas savo išvadas padaro praradęs ar bent jau – pagal romano fabulą – pasiryžęs palikti mylimą moterį. Dar pamėginkime atsakyti į klausimą: kodėl grafas taip skausmingai išgyvena šį išsiskyrimą, nors jau yra suvokęs tikrosios meilės esmę? Matyt, tas sielvartas turi tiesioginį šaltinį ir nėra vien rašytojo kūrybines fantazijos rezultatas.

Apžvelgėme kelis Milašiaus meilės istorijos atspindžius jo grožinėje kūry­boje. Būtent atspindžius, o ne tiesiogines reliacijas, kas liudija, jog čia esama tikro menininko. Na, o rašiniuose, kurie nebuvo skirti spaudai, Milašius leisda­vo sau būti atviresnis. Atkaklūs poeto kūrybos tyrinėtojai suieškojo jo popieriuose juodrašti, datuotą 1916 m. kovo 9 d., su nedviprasmišku užrašu: „Emmy, o tu, kurią mylėjau“. Be to, Milašius paliko daug įdomių pa­stabų savo skaitytų knygų paraštėse. Švedų filosofo-mistiko E. Swedenborgo kūryba poetas pradėjo domėtis apie 1914 m.; šių studijų įtaka aiškiai matoma ne­trukus pasirodžiusiame „Laiške Storžei“⁵ (Epitre a Storge), jame net minimi kai kurie Swedenborgo kūriniai. Savame Swedenborgo knygos „Santuokinė meilė“ (Conjugal Love, N. Y., 1885; – Milašius skaitė šį kūrinį anglų kalba) egzemplioriuje, toje vietoje, kur autorius kelia klausimą „Kas yra skaisti lytinė meilė?“ ir čia pat formuluoja atsakymą: „Tai yra meilė, kurią vyras jaučia pui­kai ir grakščiai mergelei ar žmonai be jokių gašlių ketinimų, ir tokia pati meilė, mergelės ar žmonos jaučiama vyrui“. Milašius pažymi: „Venecija 1909. Mano pirmoji moteris, Mademoiselle de H.-G.“

Sužinoti dar ką nors konkretesnio apie šią didžiąją (tuo, matyt, abejoti nėra pagrindo) Milašiaus meilę vargu ar pavyks. Nebent dar įdėmiau skaitant jo kūrinius pasisektų aptikti naujų aliuzijų, suteikiančių jau susidarytam vaizdui papildomų spalvingų bruožų. Šiaip ar taip, reziumuodami apmąstymus apie Milašiaus ir Emmy von Heine-Geldern santykius, galime pasikliauti anksčiau minėtu A. Silvaire’u, bandžiusiu į šiuos reikalus įsigilinti. Jo manymu, vien Emmy, o ne kuri kita moteris galėjo būti, bet, deja, netapo „širdies motina“, kurios tiek ieškojo poetas…

Galbūt. Tačiau pasilikime dar kurį laiką tarp Milašių supusių moterų „išmanančių gerbėjų“, „ištikimų bei rūpestingų draugių“, „įkvėpėjų“, kaip jas bando klasifikuoti A. Silvaire’as. Tiesą sakant, labiausiai mus šiuo atžvilgiu do­mintų viena – Natalie Clifford Barney. Šioji nepaprastai turtinga amerikietė mūsų amžiaus pradžioje įvykdė savo didįjį norą – įsikūrė pasaulio kultūri­nėje, gal net, pasakytume, kūrybinėje sostinėje, ir netrukus jos salone susi­būrė geriausios Paryžiaus kūrybinės inteligentijos jėgos. Milašius šiame salone pasirodė, matyt, 1913 metais, ir ilgainiui jo saloniniai santykiai su šeimininke virto švelnia, nuoširdžia draugyste. Nemaža įdomių šios jaudinančios jausmų evoliucijos bruožų mes turime galimybę pažinti vartydami Milašiaus kores­pondenciją – daugiau kaip du dešimtmečius rašytus poniai Barney laiškus. Tad panagrinėkime juos.

Jau 1914-aisiais vieną savo raštelį Milašius baigia štai tokiu post scriptum:

„Taigi atskleiskite (aklai, užsimerkus) dėl manęs savo Bibliją ir pažymėkite viršu­tinę pastraipą dešiniajame puslapyje. Mano Biblija man visada atsiveria tame pačiame puslapyje: kaip Gyvenimas.“

Toks atvirumas, matyt, būtų neįmanomas su dvasiškai visai svetimu žmo­gumi. Reikia manyti, jog p. Barney jau buvo įgijusi poeto pasitikėjimą. Nors apskritai imant, šio laikotarpio laiškai dar kupini bendriausių, dažnai nieko nereiškiančių mandagumo frazių, dėkingumo bei pagarbos patikinimų. 1915 metais aptinkame vieną iš pirmųjų švelnių prisipažinimų – gana savotišką:

„tai nuolat džiaugsmas man – Jus vėl matyti: Jūs esate kaip pusiausvyra.“

Milašius dalydavosi su bičiule savo diplomatinės veiklos (atstovavo Lietuvai įvairiuose tarptautiniuose renginiuose) laimėjimais bei nesėkmėmis. Baigdamas vieną tokią reliaciją apie ne itin linksmus politinius reikalus, jis rašo:

„Tikiuosi tarp visų šitų liūdnų keistenybių keletą Jūsų ranka parašytų žodžių – nejaugi Jūs nesurasite jų Tautų Sąjungos aukai?“

Šis laiškas, rašytas 1921 m. rugpjūčio 30 d., svarbus dar keliais atžvilgiais. Toliau jame skaitome:

„Mes greitai susitiksime, mes, Išsiskyrę. Bet aš tikiuosi dar pamatyti Jus – prieš tai – šioje siaubingoje mažoje planetoje. Bučiuoju savo angelo sparnus.“

Dvasinio artumo laipsnis didėja – tai liudija laisva, graži, iš tikrųjų poetinė kalba. Paskutinė frazė – iš Voltaire’o pasiskolinta epistoliarinė gudrybė, matyt, neturėtų būti traktuojama kaip laiško autoriaus savosios kūrybinės fantazijos stoka: kartais dera, prisidengus įžymybe, sulaikyti savo jausmų liepsnojimą. Ir dar viena įdomi šio laiško detalė: čia Milašius pirmą kaita vadina ponią Barney „Chėre Natalie“. Pats žodis „brangioji“ dar nieko itin intymaus neturi – „Chere miss Barney“, kaip kiek anksčiau pradėdavo savo laiškus Milašius, lieka visiškai oficialios laiškų rašymo tradicijos ribose, na, o, sakysim, „Cher Monsieur“ geriau tiktų suprasti kaip „gerbiamas Pone“. Tačiau pavartotas šalia vardo, tas žodelis įgauna visiškai kitokį atspalvį, kuris tampa tik ryškesnis bei reikšmingesnis prisiminimus, jog kitų savo korespondencijų atžvilgiu Milašius tokios formos nevartojo.

Visi žinome, kaip nelengva surasti artimą sielą, kuriai galėtume patikėti giliausias savo mintis ar išgyvenimus; ne bet kokia – ne „juodąją skylę“, viską sugeriančią ir nieko neatspindinčią, it ne absoliučiai kietą, viską atremiančią, o tęsiant analogiją su fiziniu pasauliu – koherentinę, kurios dvasi­nių virpesių dažnumas atitiktu mūsąjį, kad galiausiai pasiektume jaudinantį dvasinį rezonansą. Milašiui tai buvo itin sunki problema. Nedaugelis pajėgdavo suprasti „keistuolį” mistiką, pranašą, atitrukusį nuo „įprastų rūpesčių“, mąstytoją. Pavyzdžiui, Petras Klimas, vienas artimiausių Milašiaus draugų, ilga­metis jo bendradarbis Lietuvos atstovybėje Paryžiuje, kiek galima suprasti iš jo atsiminimų, gana nepatikliai žiūrėjo į savo kolegos pranašystes. Panelė Barney čia, rodos, turėjo tam tikrų pranašumų, lyginant su kitais Milašiui artimais žmonėmis: ji domėjosi jo apokalipsiniais bei kitais bibliniais tyrimais, jo ezo­teriniais apmastymais ir dėl to, matyt, geriau už kilus galėjo suprasti atsiskyrė­lio sielą – bent jau pačiam poetui taip atrodė:

„Aš regiu priešais save vienumą kaip amžinybę – šis siaubas, apie kurį esu Jums daugkart kalbėjęs ir kurio niekad negalėjau paaiškinti, slegia mane vis baisiau. Niekas – šiurpus žodis – niekas praeityje – niekas šlykščioje dabartyje. Galbūt aš turėčiau išsakyti Jums save visą ir papasakoti Jums visą savo gyvenimą bet yra visuomet kliūtis – siena tarp tų, kuriuos aš mylėjau, Ir manęs. Man būtiniausiai reikėtų su Jumis kalbėtis.“

Šis 1921 m. rugsėjo 26 d. laiškas baigiasi tokiais žodžiais:

„Štai mano mintis: būkite mano draugė – vadovaukite man – sakykite man, kad esu dar kažko vertas…“

Pažvelgę į Milašiaus skaitytą E. Swedenborgo knygą „Santuokinė meilė“, randame tam tikrą šios „minties“ paaiškinimą. Ties autoriaus teiginiu, jog „skaisti lytinė meilė… yra vidinė dvasinė draugystė“, skaitytojas užrašo: „Se­nieji lenkai (XV, XVI, XVII a.) niekuomet nevadino savo žmonų kitaip negu: mano draugė“.

Kartais, būdamas ramios nuotaikos, Milašius bando net šiek tiek ironi­zuoti, nors toje ironijoje girdimos liūdnos gaidelės:

„… sakykite man, brangiausia drauge, ar yra kokio pagrindo atsisakyti Jūsų pa­guodos tam, kuris neturi kur priglausti savo galvos?“

O štai, matyt, jis susijaudinęs, ir tarytum balsas imtų drebėti:

„Aš norėčiau Jus matyti, Jus, mano mylimoji sesuo, ir tik Jus – nes tai, ką aš turiu Jums pasakyti, yra glaudžiai susiję su mano išganymu.“

Tai buvo Paryžiuje 1922-aisiais. O 1931-ųjų pavasarį Lietuvos atstovybė Paryžiuje rengėsi paminėti Milašiaus politinės veiklos 15-ąsias metines. Jubiliatas kviečia savo bičiulę dalyvauti šiame renginyje:

„Natalie, jei Jūs nebūsite čia, kokie kartūs bus man mano laurai. Natalie, jei Jūs neateisite, aš būsiu nelaimingiausias tarp žmonių (…). Ateikite, spindulinga ir brangiausia Natalie…“

Vienas paskutiniųjų Milašiaus laiškų poniai Barney dar kartą verčia susimąstyti dėl šios nepaprastos draugystės turinio ir esmės. Ir Milašius, ir Natalie, jau peržengę septintojo dešimtmečio slenkstį, tačiau kiek jaunatviškos energijos šiuose santykiuose, kiek aistringo švelnumo jausmuose ir mintyse, kiek subtilios, kilnios poezijos šiuose žodžiuose:

„Dovanokite man šį nedovanotiną išsiblaškymą⁶. (…) Jums sugrįžus, mes ištaisysime neištaisomą. Bučiuoju klūpščias – ir su virve ant kaklo – Jūsų rankas.“

Toksai buvo santykių su panele Barney apogėjus. Taip, tikriausiai ji netapo poeto ieškoma „širdies motina“, tačiau šių santykių patirtis, be abejo sudarė nuolatinių Milašiaus ieškojimų esmę.

„Aš ieškojau meilės visur, kur turėjau bent kiek vilties ją rasti“, – pareiškė Milašius romane „Meilės įvadas“. Tai buvo 1910 metais, tačiau ir vėliai principinė nuostata nepasikeitė. Milašiaus „donžuanizmas“, beje, yra labai savotiškas, – nuo garsaus meilės ieškotojo „koncepcijos“ jį skiria keli esminiai bruo­žai.

Pirmiausia – pati donžuanizmo sąvoka, susiformavusi literatūrinėje tradi­cijoje, niekada neperžengia geismingumo ribų. Net jei ir nekalbėsime apie primityvų bei visiškai netikusį kūno ir dvasios supriešinimą, vis dėlto neį­manoma paneigti, jog vienintelis nepaliaujamų donžuano ieškojimų tikslas yra jo paties geismų patenkinimas – štai toji jėga, kuri varo suvedžiotoją nuo moters prie moters, ir visiškai nesvarbu, ar jį domina tik moters kūnas, ar, be to, dar kas nors; pačios moters norai čia lemiamos reikšmės neturi. Visiškai kitokios aistros apimtas Milašius. Jo „idealusis“ (A. Godoy) donžu­anizmas yra atkaklus siekimas realizuoti visuotinį pirminį būtinumą, kuriam paklūsta „nuo pirmojo iki paskutinio fizinio ar dvasinio gyvenimo judesio… kiekvienas daiktas, esąs šiame gamtiniame pasaulyje“, tai yra būtinumą „būti situotam“, surasti – ir suprasti – savo situaciją laike ir erdvėje. Ši meilės, ar­ba visuotinio daiktų santykio, koncepcija grindžiama būties, realybės kaip visu­mos, neskaidomos į erdvės bei laiko elementus, priešinamos šiam pasauliui, kur mums tenka gyventi „tik kelias dienas“, būnant tos visumos netobula iš­raiška, pajungta laiko ir erdvės dėsniams, suvokimu. Iš čia kyla ir tiesiog pranciškoniška Milašiaus meilė viskam – žmonėms, daiktams, gamtai (paukš­čiams!). „Visi konkretūs jausmai, visos personifikuotos meilės – tai tik vienin­telės amžinos meilės, kuri yra būties pagrindas, apraiškos formos“; ir kartu – „pati meilė yra tiesiog nesuvokiama be apibrėžto objekto“, – tokia yra šios problemos dialektika. Bet kodėl vis dėlto – moteris?.. Čia mes prieiname antrą esminį Milašiaus donžuanizmo bruožą.

Galima manyti, jog Milašius, jei ir nepasiskolino tiesiogiai iš Swedenborgo, tai bent, studijuodamas jo raštus, patobulino savąją vyro ir moters san­tykių koncepciją. Šios koncepcijos esmę, kaip aiškina Swedenborgas, sudaro tai, jog vyras ir moteris taip Dievo sukurti, kad tik susijungę į vieną kūną tampa pilnaverčiais žmonėmis. Toksai susijungimas yra žmogaus gyvenimo tikslas, o jo sąlygą bei būdą sudaro anksčiau minėtoji santuokinė lytinė meilė. Tad žmogui (vyrui) iš anksto lemta siekti susivienyti su antrąja puse (moterimi). Tačiau lieka neaišku, kuri moteris kaip tik ir yra toji antroji pusė, ir šis neapibrėžtumas verčia vyrą eiti nuo moters prie moters mylint – Milašiaus žodžiais tariant – Amžinąjį moteriškumą. Dievas, kaip tas tobulas žmogus (leiskime sau tokį sugretinimą: čia, matyt, glūdi to sukūrimo „pagal paveikslą ir panašumą“ šaknys), turi savyje ir vyrišką (aktyvų), ir moterišką (pasyvų) pradą. Ir ta moteriškoji Dievo dalis, „amžinas Dievo moteriškumas“ yra „dangiškas mūsų meilės objektas… visada ir visiems tas pats“. Tai jau V. Solovjovo žodžiai, kurio koncepcija šiuo klausimu įstabiai panaši į Milašiaus sukurtąją ir išplėtotąją, nors mes neturime jokių duomenų apie tai, kas lietuvių poetas būtų skaitęs rusų filosofo raštus. Sugrįžę trumpam prie literatūrinio Don Žuano, pastebėsime, kad ir jis, matyt, mylėjo Moteriškumą, tik kitaip negu Milašius ar Solovjovas jį suprato.

Nors žmogus ir gali tapti tuo tikruoju žmogumi mylėdamas, laimingai susijungęs su jį papildančia antrąja puse, tačiau, matyt, tai pavyksta toli ne visiems. Milašiui, nepaisant atkaklių ieškojimų, tat nepavyko: jis liko „vienišas vidury aklųjų ir kurčiųjų minios“. Beje, tai nepavyko – galbūt dėl kitokių priežasčių – ir Don Žuanui. Čia, rodos, ką nors suranda ar bent tariasi suradęs tas, kuris mažiausiai ieško.

---

1 A. Godoy minėtoje knygoje apie Milašių rašo, kad p. J. Gabrys, poeto tautietis, Milašiaus pavardę sieja su žodžiu „meilė“; nes tos pačios šaknies vardu vadinama meilės dievaitė lietuvių mitologijoje. Tenka atsiprašyti dievaitės dėl jos vardo paminėjimo be reikalo ir pridurti, jog pavardė „Milašius“ nėra originali, o tik lituanizuotas serbiško ar bent jau sulenkėjusio originalo „Milosz“ variantas: ieškoti čia lietuviškų reminiscencijų būtų lygiai taip pat nekorektiška, kaip, sakysim, panaudoti lotynišką etimologiją aiškinant kinų išminčiaus Kung Ciu lotynizuoto vardo Konfucijus prasmę.
2 Nebaigtas kūrinys „Saul de Tarse“ pirmą kartą buvo išspausdintas 1970 m . tačiau yra duomenų, jog Milašius dirbo prie šios misterijos kaip tik 1913-aisiais.
3 „Nihumim hebraiškai reiškia (bent man taip atrodo) paguodos žodį.“ (Iš Milašiaus korespondencijos.)
4 Mergaite, kelkis“– Jėzaus žodžiai, pasakyti išgydant Iajiro, sinagogos vyresniojo, dukrą (žr.; Mk. 5, 41; Lk. 8, 54).
5 Pilnas „adresato“ vardas – Storge Androgyne – aiškiai simbolinis: „storge“ (gr.)– šeimyninė meilė, arba tėvų meilė vaikams; „androgynos“ (gr.) – dvilytis. Kadangi laiško autorius į šitą prasmių mazgą įjungia ir dar vieną – „mano žmona“, lietuviškai derėtų jį perteikti bent moteriškos giminės forma.
6 Milašius gailisi pamiršęs užrašyti dedikaciją – „nepapuošęs brangiu vardu priešlapio“, kai siuntė p. Barney kažkokį savo „niekį“.