Dalia Staponkutė. Lik su manim

2020 m. Nr. 10 

Per pilnatį, kai moterys susirenka aplink altorių,
Žvilgėdamas pakyla auksinis Afroditės pjautuvas.

Sapfo „Himnas Afroditei“

Antigonė atvyko iš Lesbo į Peterburgą avinti lengvais graikiškais sandalais, vilkinti trumpa, gėlėta medvilnės suknele sukryžiuotais ant nugaros peteliais ir rožiniu nertiniu iš plono, žvilgančio šilko. Rankoje – nedidelis spalvoto gobeleno lagaminas, perjuostas vyrišku diržu, kad būtų saugiau. Nors tarp Piterio kolonadų dar slapstėsi vasara, nujausdama šiurpią darganų gadynę, merginos apavas netiko nei prie lietingo šiaurės oro, nei prie plačių, nuolat šlapių didmiesčio šaligatvių, ant kurių sandalai skendo kaip dvi kiauros valtelės srauniose asfalto upėse. Antigonės apranga, per lengva vėsinančiai vasaros atomazgai, ir smulkutė, regis, į saują telpanti figūra tamsiai įdegusia oda, o dar – storų, garbanotų plaukų lava, primenanti atskirą kūną ant kūno, teikė jos išvaizdai dramatišką atspalvį. Ji atrodė kaip jaunutė aktorė, apsirengusi netinkamą vaidmeniui kostiumą ir išbėgusi į sceną per klaidą, todėl iškart kritusi visiems – ir man – į akį.

Antigonė buvo laimėjusi retą tais laikais stipendiją užsieniečiams studijuoti rusų kalbą ir literatūrą Piteryje, viename įdomiausių pasaulio universitetų, ir ji laiminga, kad pasiekė savo būsimąją Alma mater, šypsojo kiekvienam praeiviui. Kas tas oras, kas tas lietus… Graikijoje turbūt niekas jai nepaaiškino, kad vasara šiaurėje skiriasi nuo vasaros pietuose: vasara yra vasara, atsakė ji, kai paklausiau, ko taip „lengvai – į kelią“ ir iš kur „kelias“, ją čionai atvedęs. Gal jai kas nors ir bandė aiškinti, gal ir siūlė geografijos ar geopolitikos „pamokas“, bet iš laimės, kad išsiveržė iš savo salos į „platųjį pasaulį“, ji nieko nenorėjo girdėti. Iš laimės daug ko neišgirsti. Man, įstojusiai į tą patį Piterio universitetą kaip ir Antigonė, irgi daug žmonių Lietuvoje aiškino, neva „ruskyne susigadinsi sau gyvenimą“, bet aš irgi nenorėjau girdėti. Svarbiausia, kad išvykstu į tikrą megapolį, toli nuo „savo salos“ it kokia graikė – ne taip, kaip visi kiti aplinkui.

Apsigyvenusi su manimi viename bendrabučio kambaryje Antigonė man pirmiausia parodė iš rusų-graikų žodyno aplanko ištrauktą savo šeimos nuotrauką. Nebūtų „pietietė“, pagalvojau, prisiminusi savo tėvo draugus gruzinus, su kuriais jis jaunystėje porą metų ėjo karinę tarnybą pietų kraštuose, artimai susidraugavo, ir mūsų namų spintoje gulėjo trys storiausi albumai su jų šeimų ir giminaičių atvaizdais ir užrašais. Iš viso tų nuotraukų buvo tris kartus daugiau nei mūsų šeimos vaizdų. Tačiau Antigonės nuotrauka mane užbūrė kaip vaikystėje, kai pirmą kartą išvydau televizorių, per kurį rodė pasaką apie Alisą Stebuklų šalyje. Nuotrauka buvo spalvota, kokių dar nebuvau mačiusi. Mūsų kraštuose aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje tokių dar nedarė, tad man tai buvo pats gražiausias šeimos įamžinimas, kokį tik esu regėjusi. Nuotraukoje – Antigonė, jos tėvas ir brolis vasariškoje namų verandoje. Visi įdegę ir plačiai šypsosi – tos baltų perlų šypsenos graikų veiduose, už kuriuos nėra nieko šiltesnio, kaip ir už švytinčią iš graiko vidaus saulę. Antigonė vilki „pūstą“ turkio spalvos suknelę, o brolis – baltus marškinius ir žalius šortus („mūsų vyrai“ tokių nedėvi). Centre – apsikabinęs savo vaikus tėvas, tokio pat ūgio kaip Antigonė, miniatiūrinis, nuo gilių raukšlių patamsėjusiu veidu, kuris derinyje su stambiomis žilomis garbanomis atrodė kaip juodaodžio. Paklausiau, kur mama. Antigonė žvilgtelėjo į mane ir jos akys akimirksniu paplūdo ašaromis. Negi žmogus taip greitai gali apsiverkti, dingtelėjo man. Suvokiau, kad mamos nebėra, mirė. Sunkus buvo jos gyvenimas: per vieną savaitę buvo palaidojusi du savo vaikus – jaunesniuosius Antigonės brolius. Vienas mirė ketverių metų nuo „guzo“ už ausies, o kitas, vos keturių mėnesių, išėjo tuoj po pirmojo. Antigonės šeima gyveno Mitilėnės priemiestyje, tėvas dirbo autobuso vairuoju ir kartais negrįždavo nė per naktį, jei važiuodavo į kitą Lesbo pusę. Vieną dieną, keturmečiui smarkiai pablogėjus, motina jį išnešė ant rankų pas gydytoją į Mitilėnę. Pėsčia septynis kilometrus. Pinigų nebuvo, tėvo uždirbtos drachmos greitai baigdavosi. Gal dėl to gydytojas, užuot ka nors daręs, tik išrašė receptą. Gal paprasčiausiai matė, kad ligonio padėtis beviltiška… Be pinigų motina negavo nė vaistų ir nešina vaiku pasuko atgal namo. Kitą dieną brolis jau nebeatsikėlė, mirė. Motina iš sielvarto neteko sąmonės. Subėgo kaimynai: visi rauda, rėkia, o lopšy klykia mažiausiasis. Viena teta paėmusi kūdikį prinešė jį prie motinos krūtinės. Patraukęs pieno nusiramino, bet… irgi nebeatsibudo. Sielvartas net motinos pieną paverčia nuodais… Kai mama atsipeikėjo, du jos vaikai jau buvo išėję į kitą pasaulį. Liko Antigonė ir dar vienas brolis, už ją jaunesnis. Po šito motina taip ir nebeatgavo gyvenimo jėgų, dažnai sirgdavo. Antigonei buvo keturiolika, kai palaidojo mamą. Tėvas neieškojo pamotės jau gerokai paaugusiems vaikams, rūpesčių su jais ir taip – per akis: vežiojo juos į mokyklą Mitilėnėje, rengė, maitino. Dieną vairuodavo autobusą, o kai po diktatūros Graikijoje padaugėjo turistų, naktimis ėmė dirbti ir taksi. Džiaugėsi, kad prisidės prie pensijos. Jis dar turėjo paveldėjęs iš senelio tris alyvmedžius ir nusipirko septynias vištas, kurias lesino Antigonė…

Kol mudvi kalbėjomės, į kambario duris pabeldė Volodia iš jaunimo organizacijos, su žalia kuprine ant pečių. Prisistatęs pasakė, kad pats laikas nuvesti Antigonę į parduotuvę ir už universiteto lėšas iš anksto nupirkti jai „šiltesnių drabužių“. Tad einame, kol neužsidarė, trumpai tarė. Antigonė pakvietė ir mane, nors Volodiai tai nelabai patiko… Parduotuvė „Passaž“ pačiame Piterio centre, Nevos prospekte, atrodė ištaigingai, tikriausiai caro laikų palikimas, pagalvojau. Buvo įprasta manyti, kad visa, kas Piterio architektūroje gražu, likę nuo caro laikų, o kas negražu – paskubomis suręsta visokių tarybų ir sąjungų… Stebėjau, kaip Antigonė renkasi žieminį paltą iš šimto vienodų, sukabintų dviem eilėmis, į kurias nebūčiau atkreipusi nė menkiausio dėmesio. Paltai man atrodė beformiai ir net žeminantys mano moterišką orumą – paltai skirti miniai, iš ryto skubančiai į fabrikus. Rudi su ryžomis apykaklėmis arba violetiniai – su juodomis, nors apykaklės buvo tikro, ne dirbtinio kailio. Vieną tokių paltų, mano nuostabai, ir išsirinko Antigonė, dar prisiderino ausinę kepurę „ušanką“ ir keistus aulinius batus bukais galais, į kuriuos irgi nebūčiau atkreipusi jokio dėmesio. Kai ji visa tai apsirengė pasimatuoti, negalėjau patikėti – atrodė stilinga kaip prancūzaitė. Taip jai ir pasakiau: „prancūzaitė“ – elegancijos simbolis. Merci, atsakė Antigonė. Tuo pačiu sužinojau iš jos, kad antroji kalba Graikijoje – prancūzų… Taigi, ne rūbas – žmogų, o žmogus – rūbą. Svarbiausia – žmogus, suteikiantis kiekvienam drabužiui turinį, ypač kai tas žmogus iš kitos šalies. Kita kultūra visa, kas įprasta, paverčia netikėtu, tiesiai žvelgiančias akis nukreipia tai aukštyn ir žemyn, tai dešinėn ir kairėn, išplėsdama regėjimo lauką. Sakoma, kad pirmosios akimirkos, praleistos naujoje vietoje, įsirėžia atmintin giliausiai, o pirmi sutiktieji draugai išlieka kartu ilgiausiai ir būna drąsiausi. Prieiti prie kito žmogaus visados reikia drąsos. Suartėti – pasiaukojimo. Puoselėti drąsą kaip vertybę, nepainiojant jos su įžūlumu, – saiko. Visus šiuos bruožus turėjo Antigonė ir mane tai traukė.

Nors su Antigone gyvenome viename kambaryje, beveik nesimatydavome. Mokėmės skirtinguose fakultetuose, prapuldavome paskaitose, bibliotekose, miesto pinklėse ir transporte, o savaitgalius Antigonė nuo ryto iki vakaro leisdavo studentiškos graikų bendruomenės susirinkimuose ir vakarienėse. Tai man irgi darydavo įspūdį, nes lietuvių studentų susitikimai vykdavo rečiau, būdavo ne tokie gausūs ir prabėgdavo kalbantis ne apie tarptautinio masto įvykius, o apie vienas kitą. Antigonės man nuolat trūko. Tiesa, kambaryje su mumis gyveno ir viena lenkė vardu Dagnė – sugrįžusi po paskaitų, visados rasdavau ją su rankšluosčiu ant galvos, dėliojančią iš kortų pasiansą. Ji, kaip dauguma lenkų, buvo kupina prietarų ir stilingų fobijų. Didžiausia jos svajonė buvo pereiti į Tarptautinių santykių institutą Maskvoje, o iš ten kaip nors patekti į Ameriką. Aš kada nors sukursiu šeimą ir turėsiu vaikų, pasakė ji kartą, bet nenoriu gimdyti kaip pirmykštėje bendruomenėje – vargšės mūsų moterys – noriu, kad mane nuskausmintų. Ji išties pasiekė savo tikslą ir Amerika ją visam „nuskausmino“. Gyveno ir bulgarė Katia, „proto bokštas“, kurios erudiciją Piterio profesoriai siedavo su tvirtais „Bulgarijos viduriniojo mokslo pamatais“, ir rusė Tonia iš Syktyvkaro. Dagnė neabejojo, kad ši viską seka ir klauso, o paskui perduoda slaptosioms tarnyboms. Nors man taip neatrodė, bet kas žino, gal Dagnė ir teisi. Tonia pasimaivydama kirsdavo mums, kaipgi mes visos, „tobulai pasirinkusios“ universitetą, taip netobulai kalbame rusiškai. Na, ką jums galiu pasakyti, vis kartodavo. Ji su Antigone studijavo rusų literatūrą. Mes su Dagne ir Katia – filosofiją. Gyvenome penkios didžiuliame kambaryje, kurį pavertė „gyvenamuoju“ paaukoję bendrabučio „ideologinį kampelį“. Stiklines jo duris užklijavo kartonu. Pas jus čia tikras gėlynas, sakydavo vaikinai užsukę į mūsų kambarį, nes kituose kambariuose studentai gyveno po tris.

Prieš Naujuosius metus Antigonė labai susirgo. Vieną vakarą pasijuto taip blogai, kad tempiau ją į ligoninę, beveik nešiau ant rankų į taksi ir nuverčiau naujametinę bendrabučio eglutę, „papuoštą“ užsienietiškais prezervatyvais. Susikeikiau… bet susistabdėme taksi ir netrukus atsidūrėme I-joje universitetinėje ligoninėje, kur malonus gydytojas paprašė manęs važiuoti namo, nes ligone jis tikrai pasirūpinsiąs. Antigonė prasirgo visas šventes, gausiai lankoma graikų, o aš, nesulaukusi jos pasveikstant, išvykau į Lietuvą aplankyti tėvų. Grįžusi Piteryje jos neberadau. Tiesa, ji man atsiuntė „savo angelą“ – graiką iš Kipro, kad jis perduotų kelis daiktus, kuriuos norėjo man palikti dovanų. Kur ji? Maskvoje, atsakė tas. Ją perkėlė į Maskvos ligoninę, vos nemirė, ir šiaip gydytojai pataria jai tęsti mokslus Maskvoje, nes ten sausesnis ir ne toks žvarbus klimatas; netrukus ji trumpam išvyks į Graikiją pabūti saulėje. Tikrai? Toje Lesbo saloje, kur trys alyvmedžiai ir septynios vištos, bandžiau juokauti. Nesijaudink, tai viena gražiausių Graikijos salų, ten nuostabūs miškai, o jai reikia sustiprėti; be to, gal kada nors ją ten aplankysi…

Šitaip nuo manęs nutolo draugystė su graike, užtat priartėjo – su kipriečiu. Siunčiau Antigonei laišką į Maskvą, bet atsakymo negavau. Laiškai neprivalo pasiekti adresato – jie turi savo gyvenimą, o adresatas irgi neprivalo atsakyti. Kaip vėliau sužinojau, ji ištekėjo už libaniečio, studijavusio mediciną, susilaukė dviejų vaikų ir nors ketino likti Maskvoje, bet prasidėjus visuotinei SSRS suirutei emigravo į vyro gimtinę – Beirutą.

Maniau, jos niekados nebesutiksiu, bet po poros dešimtmečių, kaip ir pranašavo Antigonės angelas kiprietis, tikrai aplankiau Lesbo salą. Atvykau ne viena, o kartu su rašytojais ir vertėjais iš įvairiausių Europos šalių, susirinkusių į Lesbo „Sapfo naktų“ festivalį. Ten, vienoje konferencijoje intriguojančiu pavadinimu „Kas būtų, jei moterys valdytų pasaulį“, turėjau sakyti kalbą apie Sofoklio Antigonės drąsą ir pasiaukojimą, apie meilę ir draugystę Sapfo poezijoje, kurioje ji apdainuoja meilės deivę Afroditę. Mitilėnės amfiteatre, kur vyko konferencija, prieš mane išniro „tikroji“ Antigonė iš Piterio, su graikiškais sandalais ir lengva suknele, gerokai paaštrėjusiais veido bruožais ir jau ne tamsia, o šviesia plaukų lava… Puolėme viena kitai į glėbį. Tu – ne Beirute?

Kad niekas negirdėtų, ji nusivežė mane toli už miesto papasakoti savo asmeninės istorijos. Sėdėjome prie jūros ir viena po kitos bangų ritmu plukdėme savo išgyvenimus į tolį kaip lengvus burinius laivelius. Antigonė, pasirodo, pabėgo iš Beiruto, pasiėmusi savo vaikus, ir sugrįžo į Lesbą, kur gyveno jos tėvas ir brolis. Neištvėrė Libane daugiau dvejų metų. Mūsų kultūros panašios, sakė, bet ritualai kiti; tos begalinės vakarienės uošvijoje, tos visų pasaulio firmų cigaretės ant padėklo ir taip toliau, ir taip toliau. Pagaliau jų kalba, tebūnie ji pašventinta, bet… nenorėjau jos girdėti savo vaikų lūpose. Nenorėjau, kad mano vaikų gyvenimas būtų toks, kokį ten pamačiau… Man jis atrodo beprasmis. Tikra nesąmonė manyti, kad išvykęs svetur žmogus turi kitiems nusileisti, pamiršdamas savo orumą! Tik nedėkingieji švaistosi žodžiu „emigrantas“ kaip priekaištu pačiam emigrantui. Tik kompleksuotieji suvokia žodžius „svetimas“, „vergas“, „vargšas“, „mažas žmogus“ kaip pažeminimą. Euripidas vadino emigraciją didžiausia žmogaus tragedija, bet tik todėl, kad okupantai išvarė jo šeimą iš namų. Jo tragedijų herojai nuolatos kentė susvetimėjimą sau, tapė gyvenimą niūriausiomis spalvomis.

Jie sakydavo, kad svetima šalis paverčia sumanų kvailiu ir atima iš jo kalbos laisvę tarsi iš vergo. Nerimas dėl dar vieno galimo išvarymo neleidžia emigrantui reikšti savo minčių atvirai. Jis priverstas tiesiog kęsti tikrovę – o tai jau vergo dalia. Žmogus kenčia kaip Tantalas, nors ir nėra Tantalas, iš gimtojo požemio pakilęs į dangų, bet iš ten išvarytas – po to jis nebetikėjo nė vienu iš dievų ir visus vadino kvailiais. Tegu žmogaus gyvenimas ir yra amžinas išvarymas iš rojaus, tačiau joks išvarymas neturėtų atimti laimės pojūčio ant žemės. Jį atima tik prarasti namai.

Antigonė džiaugėsi, kad jai „sekasi gerai“, kad ji įkūrė savo kalbų mokyklą, kur moko vaikus rusų ir prancūzų. Daug valandų dirba kelionių vadove, bėrė ir bėrė ji, nors rusų turistai labai pasikeitė ir iš kadaise širdingų žmonių tapo skundikais. Kartą ji papasakojusi jiems apie Graikijos partizanų kovą su fašistais, o tie nubėgę skųstis agentūrai, neva „gidė juos velia į vietinę politiką“. Antigonė vos neprarado darbo. Jos tėvui „vis liūdniau“… Neseniai rinkdamas derlių jis iškrito iš alyvmedžio ir, nors buvo stiprus senukas, trauma atėmė paskutinę sveikatą. Per Graikijos palūkanų krizę jam nurėžė ir pensiją, tad jis nenustoja vaitoti, kad dirbęs per naktis tik tam, kad kažkokie negirdėti lietuviai iš kito Europos pakraščio pavadintų jo pensiją per didele. Ko jam tie lietuviai ant liežuvio, Antigonė nežinojo, matyt, po Lietuvos prezidentės žodžių, įsirėžusių graikams, – „graikais negalima pasitikėti“. Koks barbariškas pareiškimas nepažįstamojo adresu, kokie barbariški santykiai, svarstė Antigonė. Ironizavau, kad tik barbarai visais laikais varo civilizaciją į priekį ir lietuviai kaip tik čia niekuo dėti.

Po metų Antigonė išlydėjo savo dukrą studijoms Kipro universitete, kuriame dėsčiau pasaulio literatūrą. Dukra vardu Anastasija nebuvo tokia radikali kaip mama – ji niekur „nebėgo“ ir neskubėjo; ji išvyko netoli nuo namų, į artimą kraštą, ir salomis nesibodėjo. Libaniečio ir graikės mišinys buvo tobulas kaip meniška skulptūra iš porceliano. „Artimų kraštų“ santuoka gali susilaukti nuostabių palikuonių, neretai – įdomesnių nei „tolimų kraštų“ genų deriniai. Juk tai – tarsi harmoningas vieno ir to paties geno tobulėjimas, kaip artimos tarmės ar kalbos, kasdien turtinančios viena kitą. Anastasija vadino savo mamą karžyge ir smerkė libanietį tėvą, kad „nesekė paskui ją“. Niekas tiek nebūtų pakėlęs kiek ji, aistringai kalbėjo Anastasija, kai pakviečiau ją kavos, ir aš pagalvojau, kiek daug pasitikėjimo savo motinos jėgomis ir meilės reikia, kad ištartumei tokius žodžius. Vis dėlto Antigonė buvo man sakiusi, kad jaučiasi kalta dėl nutrūkusių tėvo ir vaikų santykių, kad jiems visiems nebuvo lengva ir kad „būtinai reikėjo rinktis gyvenimui trečią šalį“. Juk klajoklė siela nepaiso ribų, ji keliauja visur – gal dėl to, kad jai vis dėlto galioja ne žmogaus, o dievų įstatymai. Naujas gyvenimas sukelia nenumaldomą troškulį tam, kas neišbandyta, ir kartais tai veda link sunkių kasdienybės patirčių ir nakties košmarų, kurie išsisklaido pakirdus. Baisūs sapnai kamuoja tik tas sielas, kurios neteko pusiausvyros ir kurias pasiglemžė išorės pasaulis. Norėdamos nuvyti baisius sapnus, senovės graikės prieš miegą užkramtydavo „rojaus obuoliukų“, o tada sapnuose neva mylėdavosi su neregėtomis būtybėmis, aiškino man Antigonė.

Visai neseniai Antigonė paskambino man ir paprašė susitikti. Mums prisėdus vienoje iš Nikosijos kavinių, kalbėjo greitai, tarsi ją kažkas skubintų pakilti. Ji spėjo pasakyti, kad jos duktė įleido šaknis Kipre, kad kiprietis dukters vyras Antigonei visai ne prie širdies ir ji norėtų būti arčiau „savo Anastasijos“, tačiau negyventi su ja po vienu stogu. Dar užsiminė ieškosianti darbo Kipre ir gal aš galiu kuo padėti? Netrukus supratau, iš kur ta nerimastinga greitakalbė. Antigonės tėvas mirė, sūnus įsikūrė Londone, tačiau tai, kas vyksta jos gimtojoje Lesbo saloje, netelpa į jokią logišką istorijos tėkmę ir todėl Antigonės pasakojimas stringa. Visi žino, kas vyksta Lesbe, tačiau niekas nieko nemato iš arti, o tai beveik tas pats, kaip būti aklam, aiškino Antigonė. Ji guodėsi, kad jai teko uždaryti kalbų mokyklą, kad saloje beveik neliko turizmo ir pusė salos gyventojų dabar „aptarnauja“ didžiulę karo pabėgėlių stovyklą. Kas galėjo pagalvoti, kad Sapfo gimtinė virs karo ir žmogaus kančių vieta: palapinės, medikamentai, konteineriai maisto ir drabužių, šiukšlių krūvos. Didžiausia Europos gėda, kokią tik teko regėti per paskutinį pusšimtį metų. Baisiausia, kad veždamas produktus į pabėgėlių stovyklą žuvo Antigonės brolis… Ir jis – į šeimos kapą. Kalnų nuošliauža pasiglemžė ir sunkvežimį, ir krovinį, ir brolį. Visa Lesbo sala virto paslaugų centru pabėgėliams, nors tie vargšai šito visai nenori, plėšia nuo savęs drabužius, rėkia, reikalauja laisvės, darbo, atviro kelio į žemyną, kur jų niekas nelaukia… Atrodo, kad žmonės apskritai nežino, ko nori. Sakyk man, kokia gyvenimo prasmė? Antigonė įbedė į mane savo dideles juodas kankinės akis. Nueinu vakar aplankyti savo šeimos kapo, o ten, susirietę tarp įšilusių saulėje marmuro plokščių, guli keli pabėgėliai, pasitraukę iš stovyklos… Net šeimos kapo nebeturiu. Kaip man gyventi toliau? Kokia sunki ta graikiška žemė, kokia nelaiminga, aimanavo Antigonė. Tu juk kovotoja, tu – Antigonė, guodžiau ją… Mūsų vardai irgi sunkūs. Tėvai juos išrenka, uždeda kaip jungą – taip ir tempiame juos visą gyvenimą.

Lik čia, su manimi, ištariau. Darbo tai nėra.

Tikriausiai neliksiu, Likime, ne čia mano namai.

Antigonė darbo Kipre išties nerado, nebe tie laikai, ir veždama ją į oro uostą vis dar bandžiau įkalbėti pasilikti. Sakiau, galime važiuoti į Lietuvą, jei nori. Į Lietuvą? Pažiūrėjo ji išpūtusi akis. Gal ir važiuočiau, bet negaliu be šviesos. Ji mus visus kažkur išves. Kairieji pasiėmė mano gyvenimą, o dešinieji – namus, – ištarė ji tarsi iš gilios praeities, lyg pati sau. Tu kalbi kaip vyras, sakau. Ne, aš kalbu kaip graikė. Jūs, graikai, visus vadinate barbarais… Ir tu man esi barbariukas, šyptelėjo Antigonė, tik tiek, kad jau supranti apie mus šiek tiek daugiau nei kiti. Be to, sakyk, gal aš neteisi?