Tania Skarynkina. Vabzdelių gyvenimas ir mirtis
Iš baltarusių k. vertė Marius Burokas
Tania Skarynkina (Таня Скарынкіна) gimė 1969 m. Smurgainyse (Смаргонь), Baltarusijoje. Baigė Horkų žemės ūkio akademiją, finansų ir apskaitos ekonomistės specialybę. Dirbo paštininke, vaikų knygų iliustruotoja, žurnaliste. Išleido eilėraščių rinkinius „Knyga skaitymui lauke ir patalpose“ („Книга для чтения вне помещений и в помещениях“, Minskas: Knigazbor, 2013), „Portugališki trieiliai“ („Португальские трёхстишия“, Niujorkas: Iluros, 2014), „Amerikietiški kalneliai“ („Американские горки“, Minskas: Smeltok, 2018), „Ir visi numetė peilius“ („И все побросали ножи“, Maskva: ARGO-RISK, 2020), „Үesmamočka“ (Minskas: Medisont, 2022); esė rinkinį baltarusių kalba „Gabalėlis Česlovo Milošo, trupinėlis Elvio Preslio“ („Шмат Чэслава Мілаша, крыху Элвіса Прэслі“, Vilnius: Logvinov, 2015), kuris buvo įtrauktas į Jerzy’io Giedroyco premijos trumpąjį sąrašą. Knyga buvo išversta į anglų kalbą ir pelnė Londono PEN centro vertimo apdovanojimą („A Large Czesław Miłosz With a Dash of Elvis Presley“, Edinburgas: Scotland Street Press, 2018). Jos eilėraščiai versti į hebrajų, kartvelų, lenkų, rumunų, italų, čekų, latvių, ispanų, anglų, norvegų, lietuvių, japonų ir vokiečių kalbas. 2017 m. Apolono Grigorjevo poezijos premijos (Sankt Peterburgas) finalininkė. 2020 m. Andrejaus Belo premijos laureatė poezijos kategorijoje. Eseistikos baltarusių kalba rinkinys „Rajono centras“ („Райцэнтр“, Minskas: Pfliaumbaum, 2020) 2021 m. pelnė Jerzy’io Giedroyco II vietos premiją. „Metų“ skaitytojams ir siūlome vieną šios knygos esė „Vabzdelių gyvenimas ir mirtis“.
Drugys miršta ilgai.
Aš atsargiai, kad nenutrinčiau dulkelių, įdedu virpančią būtybę į stiklainį. Pagarbiai ir įdėmiai stebiu agoniją. Išgelbėti drugio neįmanoma. Jis vis tiek negyvens. Pilvelio nebeturi, likusios tik keturios kojelės. Nuostabu, kaip ta pusė drugelio trokšta gyventi. Drugys plasta, akimirką ant tam tikru kampu pakreiptų pilkšvų jo sparnelių sužimba tamsiai mėlyna su auksiniu atspalviu. Kai ant mokyklos suolo paliedavai tokios spalvos rašalo balutę, išdžiūvusi ji taip pat akimirką suspindėdavo auksiniu tamsiai mėlynų drugelio, kuris išeina amžinybėn, sparnų atspalviu. Drugys ėmė taip greitai plazdėti, kad tapo beveik nematomas, o tada nurimo. Viskas, baigta. Bijojau, kad spalva išlėks kartu su jo siela, jei drugiai ją turi. Spalva liko. Ji kažkodėl liko, o drugio nebėra.
Kepinant Afrikos karščiui mes jį pamatėme gulintį vidury įkaitusio šaligatvio, kai su bičiule G. ėjome slėptis nuo saulės į kavinę ir aš pakeliui pasakojau, kad ruošiuosi rašyti apie vabzdelius.
Draugei aiškinau rašytinio, konkretaus prozos teksto „kūrimo paslaptis“. Šioje srityje, kurioje esu neofitė, mane domina viskas. Stebina absoliučiai viskas. Ypač tai, kad kai įsigilini į temą, iš visur kaip magnetu pritrauki detalių tuo metu rašomam kūriniui. Ji nelabai tuo patikėjo, ir kaip tik tada mes radome drugį. Aš vos jo neužmyniau. Pasilenkiau, paėmiau jį pirštais, drugys visai nesipriešino. Bičiulė išplėtė akis. Mes dar nežinojome, kad tas drugys sužalotas. Bet pradinis efektas buvo pasiektas. Tada aš papasakojau ir apie „Vieno genijaus dienoraštį“.
Jei skaitalus dalintume pagal sezonus, tai Salvadoro Dali „Vieno genijaus dienoraštis“ – be jokios abejonės vasaros knyga. Visų pirma, tinkamas saulėtas viršelis. Paveikslo „Tarpatominis gulbės plunksnos balansas“ fonas – smėlio spalvos. Jame pavaizduoti vasariški dalykai: arbūzo riekė, vynuoginės sraigės kiautas. Kita vertus, akina ir pats knygos turinys: kiekvienas sakinys it sprogimas smegenyse. Skaitau ją jau antrą mėnesį, nors ji plona. Sukrečia tas tirštumo pojūtis. Kiekvienas sakinys užverčia skaitytoją pašaipomis, atradimais, fontanu trykšta pagyros sau, absurdiškai įtikinami apmąstymai byra karštomis Port Ligato, kuriame dailininkas rašo dienoraštį, smiltelėmis. Įžūli knyga, vertinga akylam skaitytojui knyga. Tuoj papasakosiu, kodėl vertinga.
Tą dieną skaičiau puslapį, kuriame Salvadoras Dali pasakoja, kaip tapė „Kristaus ėmimą į dangų“. Ant jo vis tūpė musės. Ypač įkyrėjo viena. Vienos itin atkaklios musės vien visaip raukydamasis jis niekaip negalėjo nuvyti nuo žaizdelės lūpų kamputyje, o dailininko rankos juk užimtos, jis tapo. Skaitau apie kovą su muse, verčiu puslapį – ir ant kelių man iškrinta tarp puslapių sudžiūvusi negyva musė!
– Nieko sau! – nesutramdo džiaugsmingos nuostabos G., nes toks ji žmogus.
Jei ji būtų kitoks žmogus, būčiau apie musę jai nė nepasakojusi.
– Tikrai! Ir aš esu įsitikinusi, kad tai būtent toji musė iš 1952 metų liepos 1 dienos Port Ligate, puolusi Dali. Niekas manęs neperkalbės!
– Aš tikiu!
– Tu tik nesijuok, aš tą musę išsaugojau dėžutėje nuo degtukų.
Ir kai man paskambino, norėdama susitikti, bičiulė T., aš ją, žinoma, visų pirma ta muse ir apstulbinau. Turiu pasakyti, kad T. taip pat neabejinga Dali. Ji net reprodukciją turi: „Afroditės iš Knido veido pasirodymas peizaže“. Melsvame rėmelyje, parinktame pagal reprodukcijos spalvas.
Pavadinimą, žinoma, susiradau dabar, rašydama. Vos radau Afroditę internete. Ji pasitaiko ne taip dažnai kaip laibakojai drambliai, nuvarvėję laikrodžiai ar įvairiais fantasmagoriškais būdais įamžinta jo mylimoji Gala.
Ir bičiulė T., tučtuojau supratusi Dali musės vertę, papasakojo man apie skėrį.
T. kartą nutiko toks dalykas: į butą septintame aukšte įskrido skėrys, ir tai nėra įprasta, toks aukštis labiau tinka paukščiukams. Skėrys tarškėdamas skraidė po kambarius, ieškodamas tinkamiausios vietos nutūpti, ir pagaliau rado. Tyčia neskubėdama, T. lėtai pasakoja: „Užeinu į miegamąjį, ir ką matau? Matau, kur nutūpė skėrys. Tiesiai ant knygos… Pelevino knygos… „Vabzdžių gyvenimas“. Įsivaizduoji!“
Aš įnirtingai kinkuoju galva it muses baidantis arklys, sproginu akis. Žodžiais skėrio pasirinkimo įvertinti neįmanoma.
– Dabar suprantu, kaip tu rašai, – komentuoja apie musę ir skėrį pasiklausiusi G.
– Ne aš rašau, gyvenimas rašo.
Kartais atrodo, kad visai nevaldau savo poelgių. Aš, pavyzdžiui, nenorėjau užmušti skėrio. Priešingai, dar nebuvau mačiusi tokio grožio, niekada nebuvau mačiusi tokio sodriai sultingai salotinio, panašaus į prisukamą tarškantį žaisliuką, dalyko. Bet dukra iki nuoalpio bijojo visų vabzdžių, o ypač skėrių. Ir ji netrukus turėjo grįžti iš mokyklos. Bandžiau išvyti skėrį pro virtuvės langelį rankšluosčiu, bet nepavyko. Skėrys aukštai įsikibo į sieną, tarsi prilipo. Tada aš, pati to nenorėdama, ėmiau daužyti rankšluosčiu jo ryškiai žalią kūnelį. Daužiau ir nekenčiau vabzdelio už grožį, gailėjausi, kad jis toks užsispyręs. O jis tarsi nustebęs žiūrėjo iš aukštai ir nejudėjo. Trumpai tariant, nėr čia ką ir kalbėti. Užmušiau, ir tiek. Ilgai man dar buvo negera, kad taip beprasmiškai nugalabijau virtuvės svečią. Kai prisimenu, ir dabar negera.
Tačiau iš dalies išpirkau kaltę, kai gyvendama Portugalijoje ir susižavėjusi fotografavimu sudėliojau natiurmortą su skėriu. Taigi, lėkštės viduryje – skėrys, o aplinkui – vakarykščių svečių palikti maisto likučiai. Iš pat ryto pagiringa pastebėjau negyvą didžiulį skėrį, kurį dėl viso pikto parsitempiau kūrybai iš gatvės, kaip ir daugelį kitų gatvėje rastų dalykų. Viską sudėliodavau į dėžes ir lagaminus, stiklainius ir maišelius didžiajame balkone, kurį paverčiau fotolaboratorija. Trumpai tariant, apimta pagirių susimąstymo, paguldžiau vabzdį ant lėkštės, žvilgtelėjau į šiukšlių kibirą, o ten tiek nepanaudoto grožio! Trešnių kauliukai, sudžiūvę arbatos maišeliai, degtukai, sumankyti citrinos griežinėliai, vyno butelių kamščiai. Tą seniai buvusį rytą šiukšlės man pasirodė tokios neapsakomai meniškos, kad rankos pačios ėmė šeimininkų atliekomis puošti negyvą skėrį. Savotišką fotonekrologą skėriui sukurti padėjo ir sąžinės graužatis dėl kadaise nugalabyto kito vabzdžio. Kaip ir sugalvoti natiurmortui pavadinimą: „Skėrio šermenys“.
O pusei negyvo mirguliuojančio drugio kūnelio jokių ypatingų šermenų nesurengiau. Juk, iš esmės, ne aš jį sužalojau. Tik padedama Aliaksandros S. išsiaiškinau jo pavadinimą. Aliaksandra – kraštovaizdžio dizainerė arba, paprastai tariant, sodininkė, žinanti visų augalų, gyvūnų ir vabzdžių pavadinimus. Toks yra retas ir vertingas jos pomėgis. Man net nereikėjo jai parodyti mirguliuojančio lavonėlio, pakako nupasakoti, kad ji nustatytų – tai kilnioji vaiva. Paaiškėjo, kad mano drugys nelaimėlis buvo patinėlis. Nes mirguliuoja tik vaivų patinėliai. Bet kodėl buvo? Yra, tik negyvas. Štai, mirguliuoja stiklainėlyje. O greta jo ir sudžiūvęs žydras laumžirgis, „mergelė gražuolėlė“. Ta „gražuolėlė“ irgi patinėlis, nes žydras, o patelės būna blausios. Aliaksandra tą vakarą smarkiai pagilino mano paviršutiniškas žinias apie drugius.
– Pirmąkart apie drugius dar vaikystėje perskaičiau žurnale „Uralo pėdsekys“, mes tada gyvenome Sibire. Ten buvo rašoma apie tropinius Pietų Amerikos drugius. Jie vadinasi Troides. Dažniausiai būna melsvi. Skraido gana aukštai, turi didelius sparnus ir taip paprastai jų nepagausi.
– O kaip juos galima pagauti?
– Į juos šaudo, įsivaizduoji? Labai smulkiais šrateliais… Ech! Jei būtum iš anksto pasakiusi, kad nori apie drugius sužinoti, būčiau rimčiau pasiruošusi.
– Man nereikia rimčiau, man reikia spontaniškai. Ką dabar prisiminsi, tas ir bus svarbiausia.
– Drugiai, žinoma, nuostabūs ir labai įvairūs. Ar žinai, kad, pavyzdžiui, ilgiausiai gyvenantys drugiai – spungės? Lotyniškai Inachis io. Žinai, ką reiškia io?
– Gal įvardis „aš“ itališkai?
– Gali būti. Bet šiuo atveju Ijo buvo Dzeuso mylimoji, kurią už tai pavertė karve.
Taigi, drugys perkeltine prasme yra „jaučiaakis“.
– Įdomu, kas sugalvoja drugeliams pavadinimus?
– Kas atranda, tas tikriausiai ir sugalvoja. Paprastai vardai imami iš mitologijos. Bet žinai, norint atrasti naują drugį, reikia būti tikrai pamišusiu entomologu. Lakstyti ir atradinėti visokius vabzdelius – tikrai ne paprasto žmogaus darbas. Ką tau dar apie drugius papasakoti? A, prisiminiau skaičiusi, kad drugius kolekcijai apdoroja specialioje marintuvėje. Marina, o paskui negyvus prismeigia specialiais smeigtukais.
– O aš maniau, kad prieš pakliūdamas į kolekciją drugelis miršta sava mirtimi.
– Ne, ne savo. Jį reikia numarinti. Nužudyti, tiesą sakant. Tikriausiai tai mane ir atbaidė nuo drugelių kolekcionavimo. Man bjauru juos žudyti. Geriau aš tau papasakosiu smagią vaikystės istoriją apie gyvus drugelius, čia to nesu mačiusi. Kai vasarą eidavome grybauti, apdžiūvusiose balose likdavo tokio šokoladinio purvo, juo taip malonu vaikščioti basomis, ir tas purvas būdavo visas nutūptas drugelių! Pačių paprasčiausių drugelių: kopūstinukų, baltukų, citrinukų. Ir jie tupėdavo visi kartu. Jie taip geria ir mojuoja sparneliais. Nepamirštamas vaizdas! Ištisa virpanti mažytė jūra. Praeini pro šalį. Vieni nuskrenda. O kiti taip ir pasilieka.
– O aš kartą pas tetą Jadzę mačiau didžiulį drugį. Jis skrido žemai žemai, vos virš krapų. Ir lyg sulėtintam vaizde mojavo sparneliais sunkiais tolygiais mojais. Maniau, kad taip nebūna, niekas manimi nepatikės, man reikia liudininko. Sūnėnas Iharis vaikščiojo su kibiru pirmyn atgal, laistė daržą. Aš šaukiu jam: „Ihari, žiūrėk, koks nuostabus drugys!“ Pavargęs Iharis, gal dešimtą kartą eidamas su kibirais, niūriai pakomentavo: „Stambus, gyvatė.“ Kaip manai, koks ten buvo drugys?
– Nė nežinau. Pats stambiausias pas mus – didysis juodmargis. Ir dar apolonas. Bet juos galima pamatyti tik miške.
– O teta kaip tik pamiškėje ir gyvena.
– Tai turbūt iš miško ir atskrido.
O vabalą skarabėjų radau prie namų, šiukšlyne. Vabalą puošė kilpinis kryžius, arba Nilo raktas, senovės Egipto amžinojo gyvenimo simbolis. Nilo raktą su vabalu skarabėjumi (beje, saulės simboliu) per vidurį aš pasikabinau ant kaklo, nuo to laiko nieko daugiau ant kaklo ir nenešioju. Nenešiojau. Nes kartą tą raktą pamiršau pas draugus Minske. O šiandien man kaip tik ir priminė, kad reikia kuo greičiau važiuoti pasiimti amuleto. Taip aš supratau Žano Liuko Godaro 1990 metų filmo „Naujoji banga“ mintį. Trečią dieną be perstojo pylė lietus. Neatsitiktinai filmas prasideda nuo audros. Pačioje filmo pradžioje Alenas Delonas guli žolėje prie plento. Jį kabrioletu partrenkė mergina. Įsimylėjo jį iš karto, vos pasilenkusi virš jo, ilgi garbanoti jos plaukai įsipynė į žolę:
– Jūs sužeistas? Jūs sužeistas?
O jis tyli. Ant jo kaklo kryželis su kilpute. Nilo raktas! Aš paspaudžiau „stop“, taip visada darau, kai filmas susiliečia su gyvenimu. Parašiau į feisbuką draugams Minske, ar dar turi mano egiptietišką kryželį. Turi. Toliau filmo nebežiūrėjau. Tik šį kadrą įdėmiai tyrinėju, kol ruošiuosi važiuoti pas vidurinę tetą pirmųjų lauke užaugusių agurkų. Alenas Delonas guli ir šypsosi. Raudonplaukė kabrioleto savininkė laiko suėmusi jo kryželį. Kai gerai įsiminiau kadrą, išjungiau filmą.
Ėjau per parką pas tetą, kuo ramiausiai rūkiau, staiga pajutau už nugaros šnarant ratus. Po parką automobiliai nevažinėja, ypač per pievą. Kažkas čia ne taip, atsigręžiau – greitoji pagalba, 103. Filme po parką – nes raudonplaukė pasirodė esanti rūmų savininkė, o priešais rūmus plyti didžiulis parkas – laigė laisvi žirgai, o sodininkas poetiškai pasakojo:
Mes neturėjome laiko pamatyti, kaip pražydo kaštonas, įsižiebė kaip žibintas, arba kaip geltonai nušvito kilimas, staiga įmestas tarp jaunų nefrito spalvos javų varpų.
O čia greitoji važiavo padėti vyrui, kuris dejavo nupjautoje blankioje žolėje, staiga atsidūręs tarp jaunų margais vasariškais drabužiais apsirengusių moterų. Apsupusios jį moterys ginčijosi, ar jis pats taip nevykusiai parkrito, nes jo veidas buvo kruvinas ir ant kairiojo skruosto tamsavo didžiulė mėlynė, o ant kaktos žaizda, ar jį sumušė. Nes buvo už ką, sakė jos. Už ką? Nesupratau. Per gerai apsirengęs rajono centrui ir savo senyvam amžiui. Anksčiau jo, regis, nebuvau mačiusi. Naujas vyras. Pirštai apmaustyti sidabriniais žiedais, o vienas žiedų – su skarabėjumi, kuris vos matomas per kraują. Su skarabėjumi!
Sanitarai pasikrapštė su tvarsčiais ir švirkštais prie vyro su skarabėjumi, paėmė jį už apykaklės ir kelnių klešnių, užkėlė ant neštuvų. Išvažiavo, o žolėje liko gulėti kruvinas tvarstis. Visos moterys į jį įsispitrijo. Viena juodais antakiais pasibjaurėjusi susiraukė:
– Ką, čia normaliai taip?
Ir staiga aš, pati nežinau kodėl, puoliau prie tvarsčio, iškilmingai išmečiau jį į šiukšliadėžę ir nuėjau neatsigręždama. Tiesą sakant, norėjau tą tvarstį pasiimti. Kaip Diana filme „Šuo ant šieno“ – iki kraujo nupliekusi jai patinkantį Teodorą vėduokle per skruostus, padavė jam savo nosinaitę nusišluostyti, o tada pasiliko kruviną atminčiai. Manęs su tuo vyru, žinoma, niekas nesiejo, nors jis ir buvo simpatiškas, kas, kad smarkiai sumuštas. Turbūt provincijos gyvenime trūksta filmams būdingų aistrų.
Bet kitą dieną aš vis dėlto gavau baltą audinio gumulėlį – nosinę, netgi rankų darbo, apmegztą nėriniais. Už tai, kad nuvedžiau nepažįstamą senutę nuo centrinės universalinės iki autobuso stotelės. Turėjau laisvo laiko, senutė pasirodė man įdomi. Paprašė padėti. Kodėl gi ne. Ėjome susikibusios už parankių. Aš nešiau senutės krepšį ir įsivaizdavau, kad vedu savo jau seniai mirusią senelę. Svetima senutė atsidėkojo balta it sniegas nosinaite, iškvėpinta senatve: ramunėlių arbata, valerijonais, naftalinu, kažkuo neapčiuopiamai savu, beviltišku.
Nosinaitės pastoralę reikėjo būtinai atskiesti kuo nors žiauriu, pageidautina kinu. Pakeliui sugalvojau, kad vakare pasižiūrėsiu Kventino Tarantino „Nužudyti Bilą“. Tai, kad jį pasirinkau, nulėmė ir neseniai perskaityta Alhierdo Bacharevičiaus knyga apie merginų gaują „Baltoji musė, vyrų žudikė“. Nes ir „Nužudyti Bilą“ yra apie merginų gaują, tai visi žino. Netikėtai pastebėjau keletą knygos ir filmo panašumų.
Ir tų, ir tų yra po penkias.
Tai viena.
Be to, kiekvienoje bandičių kompanijoje – po azijietę. Tarantino filme – japonė, o Bacharevičiaus knygoj – tibetietė. Tai antra.
Net azijiečių vardai skamba panašiai: O-Ren ir Carong.
Tai trečia.
Neištvėrusi parašiau Alhierdui, kad paveikta jo romano žiūriu „Nužudyti Bilą“. O jis man atsakė, kad nematė to filmo. Tai tik dar kartą patvirtina, kad tikri menininkai, plačiąja šio žodžio prasme (pagal lotynišką žodį „ars“ – menas), turi ryšį su kosmosu. Jis nieko nežinojo apie „Nužudyti Bilą“, tuo pat metu žinodamas apie jį tai, kas svarbiausia.
Pažiūrėjau filmą. Už praverto lango drėgnose ūkanose praskriejo kregždė, kviesdama laukan. O aš ir pro langą jaučiu tropinį rugpjūčio aromatą, tarsi miesto pašonėje būtų atsiradusi jūra. Nesančios jūros artuma įkvepia labiau nei tikras vandenynas greta. Staiga pagalvojau, kad Portugalijoje arti esantis vandenynas niekada manęs taip neįkvėpdavo, ir įsijungiau filmą apie filmą. Filmą apie tai, kaip buvo filmuojamas „Nužudyti Bilą“. Tarantinas atviras žmogus, jis nenutyli meistrystės paslapčių. Smulkiai papasakojo vieną istoriją, ji man labai patiko. Tokijuje filmuodamas Japonijoje vykstančią filmo dalį, Tarantinas vienoje drabužių parduotuvėje išgirdo muziką. Muzika jį nustebino:
– Kas tai?
– Merginų grupė „5, 6, 7, 8“, – atsakė pardavėjas.
– Noriu įsigyti.
– Nueikite į bet kurią muzikos parduotuvę, jos populiarios, rasite visur.
– Man tuoj į lėktuvą. Parduokite, maldauju!
– Tai parduotuvės įrašas, jis neparduodamas.
– Tai paskambinkite vadovams. Sakykite, kad užmokėsiu trigubai.
Ir kai Tarantinas, apsikabinęs įrašą, skrido namo, jam į galvą šovė idėjų idėja: pakviesti grupės merginas filmuotis.
– Pasiūliau savo komandai ir jie sutiko, kad tai vykęs ėjimas: trys simpatiškos merginos pačios groja ir dainuoja japoniškai. Nusprendžiau jas aprengti neįtikėtinomis aštuntojo dešimtmečio suknelėmis. Kai jos pasirodė filmavimo aikštelėje, visi ten esantys kone išsikraustė iš proto! – Tarantinas taip įsijautė, kad net akys sudrėko.
Smagu kartu su garsiu režisieriumi graudintis atradus savyje šį tą nors ir ne pasaulinio masto, bet netikėto, atveriančio naujas idėjas. Šimtaprocentines idėjas iš kosmoso. Daugiau nėra iš kur. Tarantinas sugalvojo paprastą, bet vežantį dalyką. Jis net netikėjo, kad pats tai sugalvojo. Ir aš svarstydama – kaip keista, koks vis dėlto galingas yra menininko kūrinys, kai jį palaiko pati visata, net ir šita esė, – ant mamos kambario sienos rankšluosčiu užmušiau įkyrią musę. Linkėjimai tau, muse iš „Vieno genijaus dienoraščio“! Mama įvertino mano taiklumą ir juokdamasi papasakojo, kad ryte taip pat pagavo musę. Skrendančią. Mama nevaikšto jau porą metų, tad jos pagauta musė – aukštos klasės meistrystė. Kiek pamenu, mama visada gaudydavo skraidančias muses. Niekada neimdavo rankšluosčio, kad priplotų musę ant sienos, nors taip ir lengviau. Tam, kad ant baltintos sienos neliktų dėmių, mama išmoko užmušti skraidančias muses. Man yra ko siekti.
Taškas. Iš pradžių maniau, kad taškas. Buvau susiruošusi alyvinių obuolių pas draugę, ausinėse Vladimiras Nabokovas skaitė rusų literatūros paskaitas. Jis pasakojo apie Nikolajaus Gogolio „Revizorių“. Ir staiga – kas galėjo pagalvoti, iš kur gausiu atsakymą į klausimą, kodėl drugys mirguliuoja – Nabokovas jausmingu paskaitas įskaičiusio įgarsinimo meistro Jaugeno Ciarnauskio balsu pasakė:
Iš esmės visa pjesė yra sudaryta iš ypatingo įvairių vulgarybių mišinio ir išskirtinė visumos meninė vertė priklauso ne nuo to, kas pasakyta, o nuo to, kaip tai pasakyta, nuo nepaprastai puikaus ne itin reikšmingų smulkmenų derinio. Kaip pribloškiamai spalvingas vabzdžių žvynelių efektas priklauso ne tiek nuo pačių žvynelių pigmento, kiek nuo jų išsidėstymo, sugebėjimo laužti šviesą, taip ir Gogolio genijus naudojasi ne pagrindinėmis cheminėmis medžiagos savybėmis, o beveik nematomomis atkurtos būties dalelėmis.
Ir iš tikrųjų, kas, jei ne Nabokovas, drugiamylys ir drugiažinys, galėjo atsakyti į drugišką klausimą?