Stasys Katauskas. Atminties įspaudai

2022 m. Nr. 5–6

Tėvo ir Motinos atminimui

1.

Šiemet sueina dešimt metų, kai nebėra mano tėvo, ir penkeri, kai nebėra motinos. Kai galvoju apie juos, prisimenu daugybę dalykų. Taip pat jų pasakojimus apie laiką, kai manęs dar nebuvo, kai jie patys buvo jauni. Stulbina, kokia skirtinga buvo mano ir jų jaunystė, vaikystė, koks svetimas ir tolimas atrodo tas laikas, net mano paties mokykliniai metai, lyginant su šiandiena, kai rašau šitą tekstą.

2.

Tėvas gimė 1941 metų sausį. Mama 1933 metų rugsėjį. Abiem, dar vaikams, teko išgyventi Antrąjį pasaulinį karą ir pokarį. Abiem tas metas prabėgo kaime. Mama kilusi iš netoli Telšių esančio Burnių net ne kaimo, o vienkiemio. Tėvas iš Milvydiškių kaimelio. Iš jo pasakojimų apie vaikystę žinau, kad gana ilgai tėvas su kitais bendraamžiais ganė karves. Kažkur Milvydiškių, Bargzdžių, Pavandenės apylinkėse, pievose, kurių aš dorai nė matęs nesu. Nepažįstama man ir piemens darbo tikrovė. Nors kai bandau įsivaizduoti, kokia ji galėjo būti, prieš akis kyla visai kitam Lietuvos krašte gimusio Broniaus Radzevičiaus novelė „Tėve, pasakys“. Šis vos pusantro puslapio kūrinys man vienas gražiausių tekstų lietuvių literatūroje. Gal todėl, kad lengviau padeda įsivaizduoti tėvo, dar vaiko, tikrovę.

Pavandenė – gana atokiai nuo Telšių esantis kaimas. Greta Sprūdės, Moteraičio piliakalniai, maža medinė bažnytėlė miestelio centre, tokių daug Žemaitijos kaimuose. Pavandenės kapinėse palaidota močiutė, senelis, katro nesu matęs, mat žuvo gerokai iki man gimsiant, tėvo sesuo. Apskritai daug Katauskų. Čia, šitam krašte, mano giminės šaknys pagal tėvo liniją. Todėl įdomu. Gražus tas kraštas. Bet pats Pavandenės miestelis man niekada per daug nepatiko. Net tarmė, kuria čia kalbama ir kuria visą gyvenimą kalbėjo tėvas, čia kitokia nei Telšiuose. Tai, kas jam būdavo siūls (lietuviškai suolas), mums su mama – souls. Tai, kas tėvui būdavo ūga (lietuviškai uoga), mums su mama – ouga. Dar svetimesnė Pavandenė turėtų būti mano vaikams, augantiems visai kitame Lietuvos regione. Keista vis dėlto, kaip greit gali nunykti žmogaus ryšys su vieta. Vos per kelias kartas.

Tėvas buvo baigęs tik penkias klases. Pasakojo, kad šeštos pradžioje prasidėjo bulviakasis, dar kažkokie reikalai, į mokyklą eiti užtruko, o vėliau jo ir nebeleido. Taip ir paliko. Aš dažnai pagalvoju, kaip kitomis aplinkybėmis, kitame laike būtų susiklostę jo, mamos, mano gyvenimai. Tėvas turėjo gražų balsą, mėgo dainuoti. Bet vėliau, su mama persikraustęs į Telšius, kur netrukus gimiau aš, didžiąją gyvenimo dalį pradirbo statybininku.

Domėjosi politika, šiek tiek ir istorija, nors gerokai labiau savo gyvenamo meto tikrove. Gali būti, kad polinkį į tuos dalykus paveldėjau būtent iš jo. Politinė informacija mano vaikystėje, kai dabar pagalvoji, buvo nyki ir ištisai propagandinė. Vis dėlto tai, kas vaikystėje sužinota, geriausiai įsirėžia atmintyje. Aš nežinau ir man nerūpi, kas šiandien yra Vietnamo politinis vadovas, bet puikiausiai prisimenu, kad ano amžiaus devintojo dešimtmečio komunistiniam Vietnamui vadovavo Le Duanas, kad Pakistano valdžioj sėdėjo vėliau žuvęs Mohammadas Zia ul Hakas, Čekoslovakijoj – Gustávas Husákas ir pan. Su tėvu mes kartais net žaisdavom, kuris daugiau pasakys užsienio šalių vadovų ar sostinių. Todėl, nors buvau tik pyplys, atsimenu ne tik Ronaldą Reaganą, sovietų gensekus ar Margareth Thatcher, bet ir Olofo Palmės bei Indiros Gandhi nužudymus, Haičio diktatorių Jeaną Claude’ą Diuvalier su jo tonton makutų (vyrų vaiduoklių) organizacija, visokius danielius ortegas bei daugybę kitų to meto veikėjų.

3.

Mama į tokius mūsų žaidimus nesikišdavo. Jai daug labiau rūpėjo, kad šeima turėtų ką pavalgyti, kad laiku sumokėtume mokesčius. Tačiau būtent iš jos pirmą sykį, dar iki Atgimimo ir Sąjūdžio, išgirdau, kad tikrosios mūsų vėliavos spalvos yra geltona, žalia ir raudona ir kad tikrasis Lietuvos himnas prasideda žodžiais „Lietuva, tėvyne mūsų“.

Mamos istorija kiek kitokia. Baigusi ketvirtą klasę susirgo šiltine. Sirgo ilgai ir sunkiai. Liko pasekmės, dalinė plaučių bėda, varginusi ją visą gyvenimą. Į mokyklą po ligos jos tėvai nebeleido. Paaugusi įsidarbino laiškaneše ir daug metų bet kokiu oru kone kasdien apeidavo didžiulius plotus nešiodama žmonėms laiškus, laikraščius, pensijas. Susilaukė mano brolio, kurį augino viena, dar gerokai iki pažinties su tėvu. Yra pasakojusi, kad nešiojant laikraščius jai, dar visai jaunutei mergaitei, teko susidurti su stribais, su partizanais. Vėliau, jau Telšiuose, įsidarbino siuvėja. Ja ir išdirbo iki pat pensijos.

Mamos tėviškė vos už penkių kilometrų nuo mano gimtojo miesto. Iki šiol ten senelio statytoje trobelėje su žmona ir jaunesniuoju sūnum tebegyvena brolis. Todėl motinos tėviškę pažįstu gerokai labiau negu tėvo, o pusseserės dėka ir savo genealoginį medį iš motinos pusės žinau maždaug porą šimtų metų į praeitį.

4.

Bandydamas rašyti apie tėvus neišvengiamai imi lyginti jų likimus su savuoju. Palangos, Luokės, Lygumų gatvės Telšiuose, ten stovinčių daugiabučių kiemai, Telšių kalnai ir pakalnės, Masčio pakrantės, centrinis ir kiti stadionai, senamiestis yra mano vaikystės ir paauglystės vietos. Vaikystės žaidimai nesibaigiančiose ir didžiulius purvynus bei pelkes primenančiose daugiabučių mikrorajonų statybų aikštelėse, futbolas kieme, futbolas stadione, futbolas televizoriuje ir laikraščiuose, futbolas galvoje ir širdyje bei kiek vėliau, iš paauglio pamažu virstant jaunuoliu, šlaistymasis su draugais po daugiabučių rajonų, kuriuose gyvenom, kiemus ir sėdinėjimas būriais prie laiptinių – mano to meto veiklos. Dieve, kaip stipriai tai skiriasi nuo tėvų vaikystės ir jaunystės tikrovės.

Močiutė, man gimus, apsigyveno kartu su tėvais, kad mane prižiūrėtų, kol šie būna darbe. Iš pradžių šeima nuomojosi kambarėlį Palangos gatvėje. Man pradėjus eiti į mokyklą tėvas gavo butą penkiaaukštyje priešais tuometinę autotransporto įmonę. Blogu oru dienų dienas pro langą žiūrėdavau, kaip į galutinę visų miesto maršrutų stotelę priešais mūsų namus atvažiuoja ir išvažiuoja geltoni „Ikarusai“. Užaugus tapti tokio „Ikaruso“ vairuotoju buvo viena iš mano svajonių. Vis dėlto pirmoji svajonė, kurią atsimenu, – būti muzikantu.

Tai susiję kaip tik su močiute, kuri mane vedžiodavosi už rankos po Telšių mažosios bažnytėlės šventorių. Sovietmečiu, laidojant žmones, valdžia nabaštikus leisdavo nešti tik į mažąją bažnytėlę. Laidotuvės vykdavo beveik kasdien, tad man kiek paaugus kartu su močiute iki miesto senųjų kapinių lydėdavom daugybę nabaštikų, kartais net po du per dieną. Man, visai dar pypliui, patikdavo tik tos laidotuvės, kurios būdavo „su trūbaas“ (pučiamųjų orkestru). Ilgainiui ėmiau pažinti ne tik mažosios bažnyčios zakristijoną ir vargonininką (kurį savo tuometiniu supratimu užjausdavau, mat turėdavo skambinti varpais, kol eisena pasieks kapines, tad negalėdavo dalyvauti procesijoje), bet ir laidotuvių muzikantus. Trūbų orkestro muzika tuomet man atrodė gražiausia pasaulyje.

Be laidotuvių gyvai jos pasiklausyti galėjau tik per sovietinius Gegužės pirmosios ir Lapkričio septintosios paradus, vykdavusius dabar nebeegzistuojančiame bulvare, kur šiandien stovi atkurta Telšių „Jutka“. Į paradus eidavom su tėvais, nors demonstracijoj dalyvauti reikėdavo tik mamai, mat tėvo darbovietė, nors dirbo Telšiuose, oficialiai buvo Šiaulių statybos trestas, registruotas kitame mieste. Su savo pučiamųjų orkestrais žygiuodavo Žemaitės ir tuometinės 5-osios vidurinės mokyklų bei kai kurių miesto įmonių demonstrantai. Buvau mažas, tačiau žinojau, kad į paradus suaugusieji eina ne pažiūrėti, o tik todėl, kad jiems liepta dalyvauti, kad niekas tais visais šūkiais ir lozungais netiki. Bet tas tuomet nerūpėjo. Žavėdavausi trūbus pučiančiais muzikantais, įsivaizduodavau, kaip pats irgi žygiuosiu pūsdamas trūbą. Ir svarstydavau, kodėl tuose paraduose nedalyvauja mano pažįstami muzikantai. Net įsivaizduodavau, kaip sovietiniame parade per garsiakalbį skelbiama, jog „pro tribūną žygiuoja Telšių laidotuvių orkestras“, ir kaip keli pagyvenę vyrai eina tarp visų tų raudonų vėliavų grodami „Viešpaties angelą“ arba „Marija, Marija“. Siurrealizmas totalus, kai dabar pagalvoji. Bet ikimokyklinio amžiaus vaikui nei toks žodis, nei reiškinys nebuvo žinomi.

5.

Vienas džiugiausių to meto dalykų – kai tėvai savaitgalį mane kartais nusivesdavo į aukštai virš Masčio pakibusiam pastate greta „Germanto“ restorano veikusią centrinę miesto valgyklą. Dabar suprantu, kad tie reti savaitgalio nuėjimai pavalgyti į miestą mums anuomet buvo mielos, nors mažos, šeimos šventės, tas pats, kas šiandien nusivežti vaikus į kavinę. Tėvai visada manęs klausdavo, ko norėsiu, nors žinojo, kad norėsiu suvalgyti šnicelį. Ir, dievaži, skanus anuomet atrodė tas maistas.

Močiutė bambėdavo sužinojusi, kad buvom valgykloje. Jai atrodydavo, jog tėvai be reikalo taško pinigus. Bet mums visiems tai patikdavo. Močiutė buvo tėvo mama. Aš gana anksti pradėjau pastebėti, kad visokiuose šeimos ginčuose ji visada palaiko tėvą. Ilgainiui ėmiau matyti, kaip dėl to nėra lengva motinai. Nesmagu tuose šeimos moterų nesutarimuose būdavo ir tėvui, kuris, tiesa, kai nepavykdavo nuo to nusišalinti, dažniau palaikydavo žmoną. Nes ir teisi mama paprastai būdavo. Bet močiutė, matyt, negalėjo kitaip. O aš buvau vaikas ir apie suaugusiųjų reikalus negalvodavau. Nors kuo dariausi didesnis, tuo labiau šeimos ginčuose linkau į motinos pusę. Kita vertus, nereikia manyti, kad tų ginčų būdavo daugiau, nei įprastai būna.

6.

Name priešais autotransporto įmonę išgyvenom septynerius metus, kol tėvui pasisekė gauti šįkart jau trijų kambarių butą. Vėl pirmajam gyventojams atiduotam daugiabutyje naujame, dar tik statomame rajone. Vėl aplinkui statybos ir didžiuliai purvynai. Bet man jau buvo keturiolika metų ir pirmąsyk turėjau savo kambarį.

Buvau devintokas. Gražus tada buvo laikas. Taip sutapo, kad tais metais remontavo Telšių 3-iąją vidurinę mokyklą, esančią miesto centre. Jos mokiniai iš ryto eidavo į mūsų mokyklą, o mes, tikrieji 6-osios vidurinės šeimininkai, pamokas pradėdavom maždaug apie antrą. Tad didelę mokslo metų dalį grįždavom namo jau sutemus. Užtat nereikėdavo anksti keltis.

Ką aš veikdavau ilgais žiemos vakarais po pamokų? Dažniausiai skaitydavau ir svajodavau. Nuo to karto, kai mama pirmąsyk, dar pradinėse klasėse, nusivedė į centrinę miesto biblioteką, tapau nuolatiniu bibliotekos lankytoju. Keturiolikos jau buvau įgudęs skaitytojas. Ir kai knyga užkabindavo, skaitydavau iki giliausios nakties. Pamenu, kaip kokią antrą ar trečią nakties išgirsdavau, kad atsibudęs tėvas eina į tualetą. Aš staigiai išjungdavau šviesą ir bumbteldavau į lovą. Tėvas praverdavo duris, pažiūrėdavo į tamsų kambarį ir nieko nesakęs jas uždarydavo. Įsivaizduodavau, jog nepastebi, kad be reikalo naktimis „degino švėisą“. Daug vėliau, prisiminęs tuos laikus, tėvas juokėsi, kad pradaręs duris pamatydavo, kaip tyliai guliu su drabužiais, tik ką išjungęs lempą. Atseit miegu ir be reikalo neeikvoju elektros.

7.

Nuo tų paauglystės skaitymų naktimis praėjo trisdešimt metų. Kai rašau šitą tekstą ir bandau įsivaizduoti, kaip jį galbūt kada nors skaitys mano vaikai, suglumstu. Nes suprantu, kad man elementarūs kai kurie čia aprašomi dalykai, ypač okupacijos metų realijos (nors ne tik), jiems bus nesuprantami. Visa tai jau kita epocha. Nė kiek ne mažiau kita nei man tėvų pasakojimai apie pokarinę vaikystę laikais iki televizijos.

Kai gimė mano vaikai ir kai ilgainiui ėmiau pastebėti, kad jiems, tegu ir kitais žodžiais, šneku kartais panašius dalykus, kokius girdėdavau iš savo tėvų, pirmąsyk susimąsčiau, jog esu į juos panašesnis gerokai labiau, nei galvojau.

Tėvai buvo dori katalikai, nors ir menkai praktikuojantys. Nemėgo komunistų ir „ruskių tvarkuos“. Vis dėlto, kai iškart po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuva ėmė skirstytis į landsbergistus ir brazauskininkus, tėvai labiau palaikė Brazauską. O aš, nors paauglys, buvau (su tam tikromis išlygomis ir tebesu) landsbergistas.

Neilgai trukus šeimai prasidėjo gana sunkūs laikai. Mama buvo spėjusi išeiti į pensiją, o tėvui kartais vėluodavo alga. O ir kokia ta alga tebūdavo. Pensija irgi vėluodavo. Pamenu vakarą, kai tėvas parsinešė kažkokius popierius ir jie su motina svarstė, ką daryti su investiciniais čekiais. Pamenu, kaip mama rūpinosi, kad laiku ir tinkamai jie su tėvu atliktų buto privatizavimo procedūras. Pamenu, kaip ji visada, pasitaikius galimybei, imdavosi kam nors ką pasiūti ar pataisyti kokį drabužį ir uždirbti papildomą pinigą. Ir kaip įkalbinėdavo tėvą keisti butą į namą. Mat teisingai prognozavo, kad mokesčiai už patarnavimus tik didės ir šeimai iš turimų pajamų bus vis sunkiau išlaikyti butą.

Tėvas priešinosi tokiems planams. Butą jis laikė jo paties sąžiningai šeimai uždirbtu turtu. Vėliau, jau kai aš buvau suaugęs, kartu su motina prikalbinom tėvą šiai permainai. Mat išties gyventi name tapo pigiau. Bet tam tinkamiausias metas, kai mainais į butą galėjai gauti nepalyginti geresnį namą, jau buvo praėjęs. Ir kai dabar prisimenu tuos dalykus, matau, nors, tiesą sakant, ir tada mačiau, kad mama buvo daug praktiškesnė ir kur kas geriau orientavosi gyvenime negu tėvas. Bijau, kad nors visada laikiau (ir tebelaikau) save panašesniu į motiną, šia prasme esu panašesnis į tėvą.

8.

Kol tėvai sprendė galvosūkius, kaip dorotis su šeimą užgriuvusiomis finansinėmis bėdomis, kol tikėjosi, kad sulaukęs pilnametystės ir aš bent kiek prie to prisidėsiu, aš tebesišlaisčiau gatvėmis su draugais, tebegyvenau futbolu ir stebėjau, kaip mūsų daugiabučių rajono jaunimas pamažu dalinasi į kelias skirtingas grupes: tuos, kurie, dažnai dar nepilnamečiai, pamažu įsitraukė į nusikalstamo pasaulio veiklą (skaitytojui čia reiktų paaiškinti, jog apie 1992–1995 metus Telšiuose retkarčiais būdavo ir susišaudymų gatvėse, žudynių bei pasikėsinimų nužudyti restoranuose, į policijos komisariato pastatą įmestų sprogmenų, žmonių dingimų, pompastiškų nusikaltėlių pasaulio atstovų laidotuvių, kuriose daugelis miestiečių pirmąsyk gyvai pamatydavome kolonas naujausių automobilių bei visokios kitokios šiandien jau nebeegzistuojančios tikrovės), ir tokius kaip aš, kurie instinktyviai to vengdavom. Mūsų buvo daugiau. Bet mes numanėm, kur įsitraukę ir kuo apytikriai užsiima kai kurie mūsų buvę kiemo draugai.

Kiek konkrečiai apie visa tai nutuokė mano tėvai, nesiimu spręsti. Bet žinau, kad jie su siaubu stebėjo, kaip viskas keičiasi ir kaip, sakytum, visą gyvenimą sąžiningai dirbę ir šį tą tarsi sutaupę žmonės kartais akyse ima skursti, o buvę vietinio lygio komunistų vadai ir abejotinos reputacijos asmenys praturtėja.

Pamenu, kaip artėjant bet kuriems to dešimtmečio parlamento rinkimams tėvas skaitydavo laikraščius, sekdavo televizines rinkimų kovas ir laužydavo galvą, už ką reiks balsuoti, kas galėtų „sutvarkyti“ visą betvarkę ir duoti žmonėms darbo. Ir kaip aš jam aiškindavau, kad nors tvarkytis šalyje reikia ir šia prasme ne tas pats, kas valdys Lietuvą, bet dėl darbo nėra jokio skirtumo, už ką balsuosi, nes laikai, kai darbą duodavo valdžia, pasibaigė, ir ne iš valdžios to darbo reikia tikėtis. Tada maniau, kad tėvai prastai gaudosi šalyje vykstančiuose procesuose, kiek per naiviai tiki valdžios galia ir nelabai supranta, jog vyriausybė, kaip man tada atrodė, teturi užtikrinti saugumą ir galiojančius teisingus įstatymus, o visu kitu reikia rūpintis pačiam. Viena vertus, taip ir buvo. Kita vertus, turbūt aš pernelyg tiesmukiškai supratau tą jų kartojamą frazę apie darbo davimą. O jie tiesiog nemokėjo pasakyti kitaip.

9.

1996-ųjų pavasarį įsidarbinęs Telšių miškų urėdijoje ir aš pagaliau pradėjau bent menkai prisidėti prie šeimos biudžeto. Tai nebuvo pirmas mano darbas, nors iki tol niekur neišdirbau ilgiau negu mėnesį. O didumą laiko išvis niekur nedirbau. Žinoma, uždirbtus pinigus daugiausiai naudojau savo reikmėms. Po kelių metų pertraukos buvau vėl pradėjęs mokytis. Vakarinėje, kur sumaniau baigti vidurinę. Man pasisekė. Vakarinė tapo lūžiu mano gyvenime. 1998-aisiais įstojau į VPU. Iki šiol esu dėkingas tėvams, kad leido daryti ką noriu, rėmė, kiek sugebėjo, nors patiems buvo nelengva.

Kaip tuos laikus iliustruojantis pavyzdys atmintyje yra įstrigęs motinos pasakojimas iš 1995-ųjų. Apie tai, kaip grįžęs iš naktinės pamainos Telšių plytinėje (kur išdirbau tik dvi naktis) miegojau pervargęs, dorai nė nesiprausęs. Plytinėje dirbti buvo sunku, ypač nepratusiam. Visą pamainą turėjai stovėti prie konvejerio ir krauti juo slenkančias šlapias plytas į karučius, kurie bėgiais keliaudavo į karštą krosnį degimui. Krauti reikdavo po keturias plytas vienu paėmimu. Antraip nespėsi. Greitai pakirsdavo rankas, krisdavo tos plytos iš rankų, nespėdavau, apdaužydavau dar šlapių plytų kampus mėgindamas laiku sugrūsti į karutį. Motina pasakojo, kaip tėvas rytą, po antrosios darbo nakties, pažiūrėjo į mane miegantį ir sudrėkusiomis akimis pasakė, kad „lai velns atem tūn tuokį darbą, jie vaaks tor tyk parvargt“. Kaip nors užteks ir to, ką jis uždirba.

Nors tam vaikui anuomet buvo jau beveik dvidešimt metų.

10.

Rašydamas šią esė nuolat pastebiu, kad nors mėginu papasakoti apie tėvus, vis slystu į pasakojimą apie save patį. Nežinau, kaip to išvengti, nors ne aš esu svarbiausias šio teksto herojus. Kita vertus, galbūt kitaip sūnus ir negali aprašyti savo tėvų. Tik per prisiminimus, iš daugybės atmintyje išlikusių fragmentų atrinkus tuos, kurie pačiam svarbūs, kurie iš mažų praeities gabalėlių dėlioja pilnesnį vaizdą. Ar bent to vaizdo iliuziją.

Mano mokslai tėvams nebuvo labai įdomūs. Nors greičiau gal tiesiog nelabai suprantami. Tėvas apskritai netikėjo, kad baigsiu. Yra sakęs, jog spėliojo, kada mesiu vakarinę, vėliau spėliojo, kada mane išmes iš universiteto. Kad vis dėlto baigsiu, rimtai galvoti pradėjo tik kai mokiausi ketvirtam kurse. Motina tikėjo labiau. Vis dėlto tėvai didžiavosi manimi. Sūnus, įgijęs aukštąjį išsilavinimą, paprastiems, visą gyvenimą sunkiai dirbusiems ir nedaug mokslo tegavusiems, nors iš prigimties ir šviesiems žmonėms buvo kažkas už svajonių ribų.

Pamenu, kaip 2002-ųjų birželį pilnoje studentų ir jų artimųjų Pedagoginio universiteto II rūmų salėje atsiimant bakalauro diplomą buvo šviesiai ir švelniai liūdna, jog to momento nemato mano tėvai.

Studijos Lietuvos sostinėje pamažu tolino mane nuo namų. Kitas miestas, kita tikrovė. Tėvai tuo tarpu ėjo senyn. 2004-aisiais, sulaukusi devyniasdešimt septynerių, mirė močiutė, keletą paskutinių gyvenimo metų jau nepajėgusi išlipti iš lovos. Aš tada gyvenau Vilniuje. Po jos laidotuvių sutarėm, kad jei jau močiutės prižiūrėti nebereikia, vasarą tėvai atvažiuos trumpam pas mane, aprodysiu šalies sostinę.

Iš tikrųjų aprodžiau, apvedžiojau visur, kur man atrodė verta. Pamenu, kaip, norėdamas nufotografuoti tėvus kokioje gražesnėje miesto vietoje, išsitraukdavau fotoaparatą, o jie, užuot stovėję natūraliai, išsitempdavo nekrusteldami, lyg ne gatvėje, o fotoateljė būtų. Toks jau tas anos kartos fotografijos supratimas.

Būtent Vilniuje pastebėjau, kad tėvas sunkiau vaikščioja. Jei iki tol visąlaik kur nors kartu eidami turėdavom žiūrėti, kad mama neuždustų, 2004-aisiais jau reikėjo taikytis prie tėvo galimybių.

11.

Būta, žinoma, ir klasikinio tėvo bei sūnaus antagonizmo. Nuo susikirtimų dėl pomėgių, nes juk baisiai svarbu įrodinėti, kad futbolo (Lietuvoje jau tada vis labiau nusivažiuojančio) didybė ir grožis yra svarbiau už kažkokį ten tėvo mėgtą krepšinį (kai dabar pagalvoji, maždaug prieš dešimtmetį irgi pradėjusį smukti žemyn). Iki ginčų dėl politikos ar dėl kokių nors buitinių klausimų.

Motina tokiuose ginčuose beveik niekada nestodavo prieš tėvą. Bet su ja ir aš beveik nesiginčydavau. Gal todėl, kad nebuvo tokia kategoriška. O gal tiesiog todėl, kad buvo Motina.

Vis dėlto, kai galvoju apie tuos dalykus, suprantu, kad tam tikra prasme daugybė mano poelgių ir sprendimų būdavo, gal net dabar tebėra bandymai peržengti ribas, kurių jie neįveikė, pasiekti kažkokius tikslus ar kažką sau ir jiems įrodyti. Nors iš tikrųjų visada tenorėjau tėvams būti geras sūnus.

12.

Truputį daugiau nei metai iki tėvo mirties jie, jau visai senstantys, apsigyveno su mano šeima. Vaškuose, šiaurės Lietuvos miestelyje Pasvalio rajone. Toli nuo mano brolio, nuo pažįstamų vietų, nuo visą gyvenimą girdėtos tarmės, toli nuo giminių. Toli nuo vis labiau išmirštančių draugų.

Kai rašau „toli“, nors tekstą rašau būdamas Olandijoje, suprantu, koks tas tolumas reliatyvus. Atstumas nuo Telšių iki Vaškų iš Nyderlandų atrodo visai menkas. Bet visą gyvenimą arti tėviškės praleidusiems žemaičiams rytinė Žiemgala jau tolimas kraštas. Keisti gyvenamą vietą nėra sunku man. Matyt, nėra sunku ir daugeliui jaunesnių žmonių. Bet abejoju, ar nėra sunku tą daryti senatvėje. Juolab žmonėms, nepratusiems daug keliauti.

Tėvas dar spėjo pamatyti savo anūkę, palaikyti ją ant rankų, nors dukrelė šio savo senelio, suprantama, neprisimena. Mamą, kaip Vaškų močiutę, prisimena abu vaikai.

13.

Pasvalio miesto ligoninė man ypatinga vieta. 2006 ir 2011 metų rugpjūtį čia gimė mano sūnus ir dukra. 2012 metų vasarį, 2017 metų lapkritį ten pat mirė mano tėvai. Nenoriu aprašinėti jų mirties. Tepasakysiu, kad abiejų buvo gana netikėta. Neskaitant tik paskutinių kelių mamos gyvenimo savaičių, kai mes su brolio šeima jau žinojom beviltišką diagnozę, o ji ne. Ir beveik iki pabaigos, išskyrus keletą paskutinių dienų, kai liga palaužė galutinai, liko optimistė, tikėjo, kad išsikapstys.

Palaidoti tėvai Vaškų kapinėse. Žiemgalių žemėje, molyje, ne ant smėlio kalnelio. Tėvą laidojom per pūgą, tą patį sekmadienį, kai latviai savo referendume gynė gimtąją kalbą nuo rusakalbių bandymų Latvijoje įteisinti savąją. Mamą – vėjuotą, niūroką pirmadienį. Abiejų laidotuvės buvo be trūbų. Tačiau „ciuocis“, brolienės ir kitų giminaičių dėka su sukalbėtais žemaitiškais Kalnais.

Keista, bet tėvų mirtis tarsi sugrąžino ryšį su jų palydėti susirinkusiais giminėmis, nuo kurių buvau gerokai nutolęs, daugelį jų atradau iš naujo. Įstabu, kaip mirę žmonės gali sujungti gyvuosius.

14.

Neaprašyti liko daugybė atmintyje įstrigusių nutikimų. Tarkim, aš maždaug keturiolikos–penkiolikos metų. Futbole dažnai būdavau tas, kuris eina kelti kampinį. Tuo laiku stipriai stengiausi lavinti savo gebėjimus žaisti galva, o tam svarbu geras šuolis į viršų. Nemažas, rodos, jau buvau. Tąsyk mama ruošėsi man siūti kelnes ir prašė pastovėti, kol pasilenkusi išmatuos reikiamą ilgį. Pradėjo matuoti. Nė iš šio, nė iš to stryktelėjau aukštyn, vos nenudaužiau šviestuvo, prasiskėliau galvą ir kaip reikiant išgąsdinau motiną, nesupratusią, kas čia man pasidarė. Mat kaip tik tada sumaniau pademonstruoti jai, kaip aukštai galiu pašokti iš vietos. Tą įvykį dažnai prisimenu dabar, kai, man grįžus į Lietuvą, sūnus, maždaug tokio amžiaus, koks aš tąsyk buvau, rodo, kaip po treniruočių pasikeitė jo ranka arba koks nors trigalvis kojos raumuo.

Arba kitas epizodas. Dirbdamas statybose tėvas išgerdavo. Padauginęs, būdavo, klaidžioja. Su mama ne kartą esam jo ėję ieškoti. Sykį radom besiblaškantį palei Masčio pakrantę, susirūpinusį ir laužantį galvą, kaip čia dabar atsidūrė Klaipėdoje, nors tai neįmanoma.

Dar kitas įvykis, iš vaikystės. Kai keliaudavom į kaimą pas „senutį ė kėtą babą“ (taip vadinau senelius iš motinos pusės), iki Rainių atvažiuodavom autobusu, o toliau dar apie tris kilometrus pėsčiomis žvyrkeliais iki senelio sodybos. Man mažam tie trys kilometrai būdavo daug, pusiaukelėje pavargdavau. Bet tuo metu jau būdavo matyti beržynas, už kurio ir šiandien tebestovi trobelė. Mama tada sakydavo: „Nebdaug belėka, veiziek, na tik mas trijou enam. Ė beržyns ateen mūsų pasitėkt.“ Ir aš eidavau vis pasitikslindamas, ar tikrai beržynas irgi eina link mūsų. Ir po kurio laiko pastebėdavau, kad tikrai jis artėja.

Istorijos, matyt, nedaug ką tesakančios skaitytojui, užtat giliai įsirėžusios man. Tik kaip išvengti sentimentalumo? Juk toks stiprus kiaurai perveriantis suvokimas, pirmąsyk apėmęs laidojant motiną, kad po jos mirties likau vienintelis, žinantis kažką, kas buvo bendra tik man ir tėvams. Juolab kad daug kas tuose dalykuose iš tikrųjų kita epocha. Patys tėvai, kai dabar pagalvoji, buvo ano laiko, visai kitokio pasaulio žmonės. Nors didelę gyvenimo dalį praleidę mieste, dvasia, manau, jie visą „vėsa umžielį“ liko ikiindustrinės pasaulėjautos, kurioje kaimo tikrovė, tikėjimas, o galbūt ir ikisovietinė moralė reiškė daugiau už visas modernias permainas.

15.

Bet neįmanoma visko aprašyti. O ir nėra reikalo. Tėvų žvilgsniai, balsai, geros ir gražios jų akys bei tūkstančiai kad ir neaprašytų mums nutikusių istorijų niekada neišnyks iš atminties.

Ir iš širdies.

Lutjebroekas, 2021 m. spalis–2022 m. sausis