literatūros žurnalas

Sara Poisson. Actas

2021 m. Nr. 5–6

Jaunam, neužaugusiam šuniukui į gerklę reikia įvarvinti acto, ir jis nustos augti. Esu apie tai girdėjusi savo vaikystės namų virtuvėje bent keletą kartų. Kažkodėl turėjau patikėti, kad į mažą, švelnią, rausvą gyvo padarėlio gerklytę įvarvinta rūgštis stebuklingai sustabdo augimą, o galbūt ir senėjimo procesus. Šioje mažų šuniukų darymo pasakoje actas buvo įvardijamas kaip magiškas skystis.

Mažas šuniukas buvo sovietinio daugiabučio aktualija, ypač sietina su nedidelės, gal penkių kvadratinių metrų virtuvės aplinkybėmis. Nykštukinės daugiabučių virtuvės buvo projektuojamos tikintis, kad žmonės dažniausiai masiškai maitinsis valgyklose, vis mažiau laiko gaišdami privačiam bendravimui jaukioje namų aplinkoje. Kulinariniai šedevrai galėjo gimti tik masinei mitybai skirtuose cechuose. Gi šuniukas tokiose miniatiūrinėse virtuvėse turėjo būti vertinamas kaip kaimo anachronizmas arba buržuazinio salono atgyvena. Betgi ne – naminio gyvūnėlio laikymas daugiabutyje buvo toleruojamas. Ši tolerancija buvo įmanoma galbūt tik dėl to, kad padėdavo numalšinti tokiose suspaustose erdvėse natūraliai kylančią buvusių kaimiečių ir jų palikuonių agresiją, o jei norite – gyvybingumo perteklių, kurį jie anksčiau išliedavo skaldydami malkas, sodindami ir kasdami bulves, pjaudami ir grėbdami šieną, gimdydami vaikus ar šaudydami namų audimo staklėmis. Toji agresija ar nepanaudotos energijos perviršis galėjo būti nukreiptas prieš valdžią, kol kas neturinčią daug priemonių, kaip kontroliuoti privatų gyvenimą. Be to, koks nors kačiukas ar katės dydžio šuo buvo gyvas padaras, kurio niekaip nepasitelksi bendram maištui prieš santvarką. Su mažu šunimi mažoje virtuvėje kažin ar būsite tikrąja to žodžio prasme dviese – tokio bemaž graudulingo dvejeto maldų, pykčio šūksnių ar dejonių neišgirs nei Dievas, nei kita valdžia. Tad nedidelis gyvūnėlis buvo šis tas iracionalaus bei sunkiai matomo.

Ar buvo lengva įgyvendinti tokį paslaptingą projektą? Turguje nesunkiai rasdavai nusipirkti mažytį mišrūną, bet jis galėjo užaugti neprognozuojamai didelis. O tada – jau bėda. Ir jam bus ankšta ankštuos namuos, ir suės per daug.

Mažas, gudrus, prieraišus gyvūnėlis mažuose namuose apskritai buvo ir tebėra nepaprastai daug. Jis simbolizuoja visą gyvulių ūkį, jis atstoja vaiką ir geriausią draugą, jis suteikia gyvenimui švelnumo ir legalizuoja ekonomikos dėsniais nepagrįstus santykius bei įkūnija švelnumą, kurio nereikia gėdytis. Žmogaus žmogui rodomas švelnumas beveik visada įtartinas ir galimai melagingas, siekiant kokios nors naudos, tačiau kai tas pats švelnumas yra žmogaus ir keturkojo gyvūno santykių išraiška, viskas atrodo savo vietoje. Visa bėda tokiuose mažuose namuose, kur žmonės turi mažai pinigų, yra šuniuko dydis. Kur gauti tą mažą šuniuką ir dar už tokią kainą, kuri nesiektų viso mėnesio atlyginimo?

Tėvas už sekcijos stiklo laikė užkišęs nuotrauką, kurioje buvo pavaizduota į pagalvę įrėminta juodai ir baltai lopuota kalytė ir jos jauniklis – tarsi pavyzdys, ko mums reikėtų ar apie ką turėtume svajoti. Toji nuotrauka mums buvo tarsi ikona, kurią apžiūrinėti buvo tas pats, kas melstis šuniukus į šį pasaulį siunčiančiam Dievui: jis buvo gavęs iš mūsų prašymą dėl mažo šuniuko, ir tą prašymą tereikėjo palaikyti – prisiminti patiems ir priminti jį šuniukų Davėjui.

Varvinti mažam šuniukui į gerklę actą ir šitaip sustabdyti jam skirtą gamtos programą man vis dėlto atrodė siaubingai nežmoniška – o gal greičiau viršžmogiška. Niekada nesu sutikusi gyvo žmogaus, kuris būtų tai padaręs. Galbūt taip pasielgęs buvo ne visai žmogus arba tai buvo tiesiog žiauri mano vaikystės pasaka – šiurpė. Siaubo pasaka apie gyvą žaisliuką acto rūgšties išdegintais viduriais. Šiurpi istorija apie gyvų žaisliukų ištroškusius vakarykščius kaimiečius, kuriems rūgštimi suredaguoti šuniuką yra tas pats, kas apgenėti medelį, paskersti paršelį ar nukirsti gaidžiui galvą.

Be pasakos apie šuniuką ir actą, pamenu ir actu prasmirdusią medinę duoninę – įtrinant actu buvo bandoma įveikti pelėsius. Ir čia actas veikė kaip neigimo, žudymo priemonė. Bet tai dar ne viskas. Mano vaikystės metais daugelis moterų, o ypač ką tik išsitrinkusios galvas, irgi atsiduodavo actu. Kodėl taip buvo nutikę mano aplinkos moterims? Ar žmogus turėtų kvepėti kuo nors kitu nei savimi? Šunys voliojasi svetimose išmatose ar trinasi į gaišeną – gerina savo kvapą. Katinai – priešingai, jie nuolat prausia kailį, kad tasai nekvepėtų niekuo – šitaip neva lengviau sugauti grobį. Tai gal šunys kvėpinasi išmatose, kad kvepėtų kuo nors kitu, ne savimi? Gal žmogus kvėpinasi iš seno instinkto, kai dar buvome medžiotojai ir kai derėjo kokiu nors kitu kvapu užmušti savo paties kvapą? Šiaip ar taip, kvepėti actu, o ne savimi – iš dalies atsisakyti savęs, suredaguoti savo prigimtinę raišką.

Kodėl tos actu prakvipusios moterys nesikvėpindavo kvepalais? Pasitaikydavo. Betgi ne visoms tai buvo įprasta praktika. Mano mama sakydavo, kad jai tiesiog nepatinka kvėpintis. Dėl kažkokių man nežinomų priežasčių ji buvo praradusi sąsajas su praeitimi, išbarstė medžiotojo prigimties likučius – jai nebeatrodė blogai kvepėti savimi. Iki šiandien jai nemieli vaizdai apie plėšrūnus, meistriškai čiumpančius savo gyvą grobį. Apžvelgdama visą mamos gyvenimą, galėčiau netgi spėti, kad ji gimė tam, kad žaistų kitokį žaidimą su gyvenimu ir mirtimi nei plėšrūnai. Regis, visada buvo stirnų ir kiškių pusėje, kur jau buvo benusitempianti ir mane.

Kita vertus, mamai tiesiog nepatiko rusiški „Krasnaja Moskva“, lenkiški „Byč može“ aromatai ar koks nors tuo metu populiarus rožių aliejus. Nenumanė, kad pasaulyje yra sukurti ne vieni kvepalai, kurie jai būtų puikiai tikę. Kaip kad koks nors kvapas tinka augalui, gėlei. Kaip stirnai ar ožkai. Ne visi kvepalai yra skirti plėšrūnams ar rujojančioms žmonių patelėms, kurios šitą reprodukcinę savo padėtį bando imituoti iki gilios senatvės: dažydamosi susiraukšlėjusias burnas ir kvėpindamosi.

Vis dėlto esamomis aplinkybėmis mama nelabai turėjo iš ko rinktis. Tad sprendimas nesikvėpinti galėjo būti jos protestas prieš savo kvapų standartus peršančią aplinką. Arba tai buvo jautraus, pernelyg jautraus, bemaž iš savo bandai būdingų normų išsišokančio gyvūno gynyba nuo jam primestų kvapų. Jeigu nesi linkęs savo gyvenimo grįsti medžiokle, jei tau neįdomi mėsa, tai kodėl turėtum elgtis kaip medžiotojas, kuris apsimeta esąs kažkas kitas – pradedant kvapu ir baigiant išvaizda? Prisiminkime medžiotojų kamufliažinius drabužius ir kitokius slėpynių būdus.

Kvėpintis anuomet nelabai lengva buvo ne tik mamai, bet ir jos draugėms ar ne draugėms. Todėl tos kartos moterys dažnai kvepėdavo prakaitu, muilu, rūkalais, blynais, kotletais, kopūstų sriuba, saulėgrąžų aliejuje kepta žuvimi, actu. Labiausiai man patikdavo dažais ar tirpikliais atsiduodančios dažytojos ar benzino kolonėlių karalienės. Dažų, acetono ir benzino kvapas man atrodė nuostabus. Regis, buvau kaip ir plėšrumo besibaidanti mano mama nesąmoningai linkusi į savidestrukciją: viliojo žudantys kvapai. Galbūt mane gundė pati mirtis. Dėkuidie, tokių žudančių kvapų mano jautrios vaikiškos nosies zonoje pasitaikydavo ne kasdien. Degalų kvapas, kaip ir automobilis, buvo prabanga, dažai gi reiškė irgi bemaž prabangų namų atsinaujinimo perversmą. Daugiabučio kaimynai vasarą vaikščiodavo vieni pas kitus apžiūrinėdami mėgėjiškų remontų rezultatus, čiupinėdami grindis ar sienas, vertindami latviškų arba rusiškų emalinių dažų spalvą. Tomis dienomis visi kvepėdavome ir kvėpuodavome dažais.

Įvairesnių kvepalų galėjai įsigyti tik grobuoniškomis kainomis iš spekuliantų ar tiesiog pauostyti, kaip kvepia nomenklatūrininkų žmonos. O jos dvelkdavo kitaip nei paprastos moterys. Jų vyrai – visokie komunistų, komjaunimo, profsąjungų struktūrų veikėjai ar planinės ekonomikos vadai įvairių kvepalų parveždavo iš „supuvusių“, „prasmirdusių“ Vakarų. Buvo galima manyti, kad Vakarai visai nesmirdi, jie kvepia. O gal kai kurios jų moterys irgi kvepėdavo actu, kaip ir kai kurios mūsiškės? Buities kultūros faktai lieka politikos ir reprezentacinės kultūros užribyje, kol jų nenuskaidrina laikas: tada jie sušvinta netikėta istorine ar archeologine šviesa.

Smarvės žalą teko suvokti pačiai. Logika pasirodė itin paprasta: jei tau nepatinka smarvė, vadinasi, greičiausiai ji nepatinka ir dar kam nors. Prieš tai, žinoma, turėtum be jokio paaiškinimo suvokti, kad žmonės daugiau ar mažiau panašūs. Pavyzdžiui, jeigu jaučia smarvę, bemaž visi kaip susitarę užsiima nosis ir sako: „Fui!“ Tas pats mums, vaikų darželio vaikams, išsprūdo apžiūrinėjant patvoryje sukirmijusį ežiuką. Kaip tad galėjome nesuprasti, kad nesmagu būtų smirdėti kaip tam ežiukui? Gana greitai ėmėme nutuokti, kad reikia kuo skubiau nuleisti vandenį tualete ir kuo labiausiai stengtis nepaskleisti žarnyno dujų, jeigu nesame vieni su savimi. Nesunkiai perpratome, kad geriausia nesmirdėti, ir dar svarbiau – nesmardinti. Ir tai, atvirai pasakysiu, iki šiol yra pagrindinė priežastis, verčianti mane trinktis galvą. Savas kelių dienų galvos riebalų kvapas man atima ūpą. Nenorėčiau, kad tasai kvapas sugadintų nuotaiką dar kam nors. Kita vertus, tai yra žmogaus smarvė, ir man kažkodėl ji ne prie širdies. Tarsi kažkas manyje iš tiesų būtų įdiegęs žmonių nekentėjo programą, kuri nukreipta ir prieš mane pačią. Nes kokia gi dar galėtų būti priežastis nepakęsti savo paties kvapo?

Kartais mano galva gali atsiduoti actu kaip ir dažnos sovietmečio moterų. Ar tai reiškia, kad esu šiek tiek rūgšti ar net prarūgusi? Juk actą gamina tam tikros bakterijos, kai produktas rūgsta ir perrūgsta. Mano rūgštumas iš dalies yra tiesa, iš dalies – ne. Esu rūgštoka iš prigimties, tiksliau – kur kas dažniau gyvenime tenka jaustis ne itin maloniai, ypač pasakant ką nors nepatogaus, nei saldžialiežuvauti ar ką nors linksminti.

Nieko keista, kad acto kvapas man yra labai natūralus mano tapatybės patvirtinimas. Nenuostabu, kad šio kvapo ne tik nebijau, bet dargi jį išnaudoju: išsiplovusi galvą, dažniausiai išskalauju ją su actu parūgštintu vandeniu. Būtent taip darydavo daugelis moterų sovietmečiu. Pagrindinė priežastis – nebuvo kondicionierių ir kokybiškų šampūnų. Tiesą sakant, apie jų egzistavimą netgi nenutuokėme. Neretai moterys plaudavosi galvas tiesiog beveik bekvapiu skystu muilu, o paskui išsiskalaudavo actu parūgštintu vandeniu. Mano džiaugsmui – lygiai taip nuo ankstyvos vaikystės laikų buvo vykdoma ir mano galvos higiena.

Ir tai nebuvo vien tik švaros priemonės. Šitas parūgštintas vanduo buvo mano vaikystės skanėstas ir mano būtį paryškinanti materija, naudinga ne tik kūnui, bet ir sielai. Iš tiesų tik dėl šito švelniai rūgštaus vandens galima buvo šiaip ne taip iškęsti kankinančią plaukų trinkimo procedūrą.

Skalausimės su actu?“ – klausdavau mamos, kai dubuo, ąsotis, actas bei kitos priemonės būdavo paruoštos ir ji mane kviesdavosi į vonią. Manau, tai galėjo tęstis iki man sukako dvylika ar trylika ir kai man ūmai ėmė nebepatikti, kad mama trina mano galvos odą palei plaukų šaknis, kad gerai išplautų. Geidžiamas motinos artumas išvirto į pasibodėjimą kito žmogaus kūnišku artumu itin asmenišką apsišvarinimo akimirką. Man tai reiškė bendrai, akivaizdžiai susitepti: fiziškai tai buvo nuplaunama, bet psichiškai – ne. Rodės, emociškai likdavai susitepęs net ir švariais plaukais: galva buvo švari išoriškai, tačiau mintys – užterštos bendra nešvaros patirtimi, svetimo kūno prisilietimais.

Betgi šis bendros nešvaros pojūtis išryškėjo ne iš karto. Visus tuos keletą vaikystės ir paauglystės metų po kiekvieno galvos plovimo mama perskalaudavo man plaukus parūgštintu vandeniu. Švelniai rūgštus vandenėlis srūdavo per veidą, o aš stengdavausi sugaudyti jį rieškučiomis ir godžiai siurbdavau. Mano plaukai, mano mamos rankos, mano mintys buvo švarios, ritualo visuma buvo švelni ir nekalta. Actu parūgštintas vanduo kvepėjo, jo kvapo buvo pilnas visas vonios kambarys, o mama sakydavo, kad nuo acto mano plaukai tampa švelnūs lyg šilkas. Gi be acto juos būdavo netgi sunku iššukuoti, mat vanduo, bėgantis iš šalto vandens vamzdyno, kaip sakydavo suaugusieji, būdavo „kietas“ ir po skalavimo ant plaukų ir galvos odos likdavo muilo ar prasto sovietinio šampūno nuosėdų – skalauk neskalavęs. Kam reikalingi švelnūs plaukai, man, beje, anais laikais taip ir nebuvo atsakyta. Turėjau susiprasti pati – kaip ir apie smarvę, apžiūrinėdama smirdantį, kirmėlėtą ežiuką. Patirti, kaip lengva iššukuoti acto gavusius plaukus, kaip veliasi šukuojami kietu vandeniu skalauti plaukai ir kokiomis lipniomis nuosėdomis apsivelia šukos, kuriomis juos dreski.

Tiesa, actą kartais pavaduodavo chloruotas vanduo, kuris bėgdavo iš karšto vandens vamzdyno. Tereikėdavo dalį karšto vandens prisileisti į didelį puodą ir atvėsinti. Paskui tą vėsų vandenį maišydavome su iš čiaupo bėgančiu karštu. Tokiu vandeniu plautus ir skalautus plaukus iššukuodavome gana lengvai. Tačiau chloru ne visos moterys pasitikėjo, o man vaikystėje actą pakeisti chloruotu vandeniu atrodė nedovanotina skriauda – tai reiškė negauti gurkštelėti to ypatingo rūgštaus vandens. Netekti progos paragauti kitokio, nekasdieniško gyvenimo skonio.

Parūgštintas gyvenimas buvo pirmosios mano poetinės patirtys. Gyventi švelniai rūgštų gyvenimą buvo gražu. Ir ypač gražu dėl to, kad tai buvo trumpa ir visada ribota patirtis – kaip meilė, kuri niekada neišsipildo, kuri tveria vien tiktai viliodama kitoniškumo patirtimi.

Kai visu kūnu skonėdamasi srėbdavau tą acto tirpalą, mama juokdavosi. Jos juokas buvo papildomas parūgštinto vandens prieskonis – dėl to tasai vanduo tapdavo dvigubai skanesnis. Iki tam tikro laiko nepaprastai patiko taip arti jausti mamos kūną: ankštas vonios kambarys tarsi grąžindavo mums motinos ir kūdikio simbiozę. Actas ženklindavo kitą realybę, jo dvelksmas saugojo mūsų su mama kraujo ir kūno ryšį. Tai truko iki pat ankstyvos paauglystės. Iki tos dienos, kai ūmai pajutau norą atsiriboti nuo motinos, pati pasirūpinti savo kūnu, jo smarve ir jo švara. Akivaizdžiai buvau auganti beždžionė ar šiaip žinduolis – veikė visi instinktai, iš pradžių lenkiantys prie motinos, o paskui – tarsi apsukus magnetinius laukus – atstumiantys, verčiantys eiti savo keliais, jaučiant savyje nepriklausomą kraują nepriklausomame kūne.

Motinos ir vaiko traukos laikotarpiu kuo mieliausiai pasiguldydavau mamos galvą sau į skreitą, pešiodavau jos pirmuosius žilus plaukus. Mama sakydavo, kad tokios procedūros jai labai patinka, veikia raminamai. Kartais bepešiojama ji net užsnūsdavo. Atsibusdavo su atjauninta ševeliūra: tai ir buvo pagrindinis šios procedūros tikslas – paslėpti pirmuosius senėjimo požymius. Kam to reikėjo? Man, parūgštinto gyvenimo idealistei, nebuvo labai aišku, tačiau jau tada nutuokiau: kiekvienas žmogus gyvena savo kuriamą istoriją. Argi reikia aiškinti tai, kas suprantama ir be paaiškinimo? Argi reikia aiškinti pasakas, įvardinti, kam jos mums reikalingos?

Niekas man neaiškino, kodėl siurbčioti skalavimo procedūrą užbaigiantį rūgštų vandenį yra gerai, o štai jei šitaip actu paskanintume vandenį puodelyje ir jį išgertume, jau taip gerai nebūtų. Buvo aišku ir be paaiškinimo: tiesiog negerai, nesveika. Acto savybės ir jo vartojimo ypatumai buvo suaugusiųjų paslaptis – taip tada sau maniau. O dabar aišku, kad visa tai yra paslėpta ir nuo suaugusiųjų: buvo paslaptis ir tokia pati liko. Kaip įrodymas galėtų būti skirtingi aiškinimai apie acto poveikį žmogui: vieniems actas atrodo labai gerai, o kiti pataria actą naudoti ne maistui, o šveičiant puodus ar vonias. Akivaizdu, kad actas veikia pagal seną tikėjimo formulę: ir bus jums taip, kaip tikite.

Ilgą laiką savaip interpretavau Kristaus nukryžiavimo aplinkybę, kai kareiviai pamirko kempinę acte ir duoda Nukryžiuotajam atsigerti. Atrodė, tyčiojasi ir dargi nori sustiprinti kančias – vietoje vandens duoda rūgšties. Žinojau, kad actas gali rimtai išdeginti burnos, ryklės ir skrandžio gleivines. Vis dėlto aiškinama, kad jokios blogos kareivių valios nė nebūta: actas čia buvęs viso labo prarūgęs vynas ar tiesiog acto ir vandens mišinys, puikiai malšinantis troškulį. Esą toks vanduo buvo labai populiarus Romos kareivių gėrimas, kuris netgi padėdavo ištverti skausmą sužeidimų atvejais.

Būtent šiuo Romos kareivių gėrimu kvepėdavo arba smirdėdavo mano bobučių, mano mamos ir mano pačios galva maždaug apie 1969–1982-uosius – iki kol baigiau vidurinę mokyklą ir kai bendrabučiuose acto butelis nebeatrodė toks būtinas ir neišvengiamas: pradėjo rastis geriau išsiskalaujančių šampūnų.

Paskutinįsyk actu kvepiančią galvą užuodžiau per poezijos festivalį provincijoje. Senos žurnalistės kuodas buvo rimtas ir įsidėmėtinas anų laikų inkliuzas. Tarsi nelabai deranti citata iš kitos epochos, iš kitos kultūros: pasidingojo, kad jau galbūt greitai nebenorėsiu panašiai kvepėti. Ir vis dėlto prieš keletą metų atnaujinau acto vartojimo praktiką, tik be gurkšnojimo. Perėmiau šią elgseną taip, kaip be didelių svarstymų priimamos tradicijos ar keistos taisyklės bažnyčioje.

Sendami žmonės ima skleisti senatvės kvapą. Plėšrūnams toks kūno skleidžiamas kvapas tikriausiai būtų ženklas, kad senukai ne tokie skanūs ir vertingi kaip maistas, ne taip teigiamai veikia plėšrūno sveikatą, o apie amžių nenutuokiančiai priešingai primatų lyčiai – kad tasai individas nebetinkamas poruotis ir aktyviai dalyvauti rūšies dauginimosi procese. Galbūt senatvės kvapą gali panaikinti actas?

Kad ir ką sakytume, žodis „actas“ man yra gražus ir šiek tiek graužiantis. Šiek tiek primena žodžius „astra“ ir „Asta“: girdžiu acto prieskonį, nors turbūt atsiras nemažai tvirtinančių, kad prieskonio išgirsti – patirti ausimis ar kitokiomis kvapų informacijos perdavimo priemonėmis – neįmanoma. Nes būtent jiems tai ir yra neįmanoma.

Sara Poisson. Alkoholis

2018 m. Nr. 12 / Kad alkoholis yra didis blogis, nelaimė, sąmoningai pradėjau suprasti jau eidama į mokyklą. Labiausiai toji bėda panėšėjo į peilį. Tas peilis prakiurdydavo mūsų namų tylos maišą – tada iš jo pasiliedavo žodžiai, sakiniai… snargliai ir ašaros.

Virginija Cibarauskė. Buksuojanti esė mašina

2017 m. Nr. 7 / Sara Poisson. Grožio mašina. – Vilnius: Alma littera, 2016. – 264 p.

Sara Poisson. Istorija

2016 m. Nr. 8–9 / Kampuotas, storų, kvadratinių akinių rėmų ketvirčiuotas mokytojo veidas kėlė dviprasmišką įspūdį. Mes, moksleivės, tarsi patelės nujausdamos tvirtos kaktos ir galingų žandikaulių galią, sykį prisipažinome viena kitai…

Sara Poisson. Vilniaus poniabudė

2015 m. Nr. 11 / Vilnius – miestas, kuriame ant asfalto auginami vaikai ir šunys panašūs į nuskintas gėles, kurios jau niekada neprigis. Vilnius – miestas, kuriame daugybė žmonių skuba, važiuoja, grūdasi, šitaip turbūt vaikydamiesi svajonę svajonių mieste.

Viktorija Filipovaitė. Kreivų veidrodžių kambaryje

2015 m. Nr. 10 / Sara Poisson. Madam madam madam. – Vilnius: Alma littera, 2014. – 280 p.

Sara Poisson. Nuo laisvės iki stoties ir atgal

2013 m. Nr. 12 / Petro Vileišio vardu pavadinta gatvė Mažeikių centre remiasi į dvi prie geležinkelio besijungiančias Stoties ir Laisvės gatves. P. Vileišio (1851–1926), garsaus inžinieriaus, matematiko, geležinkelininko, verslininko, visuomenės…