Guntis Berelis. Profesionalai ir diletantai
2009 m. Nr. 10
Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis
Šių metų kovą įžanginėje „Karogs“ esė „Literatūra vasario 29-ąją“ apžvelgiau beveik apokaliptinį diletantizmo vaizdą, atsivėrusį žvelgiant į kultūros valdymo viršūnę. Straipsnį baigiau teiginiu, kad rašytojo „buvimas stipriai priklauso nuo kitų žmonių paleistų muilo burbulų – tokiu mastu, jog ir jis priverstas prisitaikyti prie šio vaizdo ir persikvalifikuoti į diletantą“. Kyla logiškas klausimas – kas tada iš tikrųjų yra šis padaras, profesionalus rašytojas? Žmogus, kuris kiauras dienas sėdi prie stalo, taukšena kompiuterio klavišus ir per metus išleidžia dvi, tris, keturias, penkias knygas? Gal vis dėlto profesionalizmas yra ne vien laiko praleidimo klausimas, bet ir kokybės kriterijus, o rašytojas, jeigu jis ne profesionalas, paprasčiausiai yra neįmantrus popieriaus rašinėtojas, kurio rašiniai neturi ryšio su literatūra?
Labai norėtųsi, tačiau, deja, toks rašytojo sąvokos aiškinimas nepriimtinas dėl vienos paprasčiausios priežasties – tekstų srautas neskirstomas į literatūrą ir neliteratūrą. Ši takoskyra yra pernelyg išsitrynusi, jau nėmaž nekalbant apie tai, kad ir iškilūs rašytojai kartais mėgsta šūsnimis publikuoti tekstus, kurie vargu bau ar dedami viršutinėse literatūros lentynose. Profesionalu tampi, kai tave oficialiai pripažįsta kiti rašytojai, t. y. esi priimtas į Rašytojų sąjungą? Ir vėl ne taip – daugelis Rašytojų sąjungos narių, nesvarbu, kokius profesionalumo kriterijus pasirenka, nėra jokie profesionalai – daugumai retsykiais pasiseka parašyti kokią knygą, kuri pripažįstama tinkanti literatūrai. Be to, valdininkų požiūriu, kuriantys žmonės, kaip ir anksčiau, niekuo nesiskiria, tarkim, nuo triušių augintojų ar cigarų rūkalių, nes visos kūrybinės sąjungos yra tokios pat visuomeninės organizacijos kaip triušių augintojų draugijos ar cigarų rūkalių klubas. Be abejo, visi žino, kad rašytojas vis dėlto kažkuo skiriasi nuo cigarų rūkalių entuziastų, gal net, susidūrus su rašytojais, suvokia šiuos skirtumus, tačiau valstybiniu lygiu tai nesuformuluota, tiesiog automatiškai tiek Rašytojų sąjunga, tiek priklausymas jai nubloškia į gana dviprasmišką būseną, rašytojas patenka į tokią padėtį, kur nei jis, nei kas kitas nežino, kas jis yra kaip socialinė arba juridinė būtybė, o priklausymas Rašytojų sąjungai tik kartais sietinas su veikla, kurią jis galbūt laiko savo misija.
Nekantriai laukiame meto, kai Rašytojų sąjunga galės reprezentuoti rašytojus kaip profesionalus susivienijimas, tačiau laukimo laikas užpildytas ir tokia veikla, kuria profesionalų organizacijai galbūt nederėtų užsiimti. Tačiau tai truputį kita tema, jau ne kartą apželėta. Tenka pridurti, kad ši situacija turi ir pliusų. Sakykim, bet kuris, save laikąs rašytoju, ir galbūt iš tiesų toks esąs, gali įkurti kitą, teisingesnę bei tikresnę, rašytojų sąjungą ir ji teisiniu požiūriu niekuo nesiskirs nuo dabartinės. Manding, savaime būtų suprantama, jei Latvijoje gyvuotų įvairios rašytojų (menininkų, muzikų ir t. t.) sąjungos, kurios vienytų skirtingai mąstančius žmones. Tačiau taip nėra. Ko gero, iš vienos pusės todėl, kad dar viena rašytojų sąjunga būtų toks pat bejėgis institutas kaip dabartinė, o iš kitos – rašytojo, kaip profesionalo, pasitikėjimas savimi išguitas į gilų pogrindį.
Tarkime, profesionalus rašytojas yra asmuo, kurio visa veikla – tekstų kūrimas, iškart priduriu, kad iš tikrųjų nėra tiek rašytojų, kurie tik sėdėtų prie stalo ir keptų knygą po knygos. Su literatūra siejama daug platesnė veikla – čia gali būti darbas literatūriniame leidinyje, arba leidykloje (nors leidyklos labai nenori įdarbinti rašytojų, nes puikiai supranta, kad savo knygos rašymas visada nustums į antrą planą kitų autorių knygas), gali būti žurnalistika (čia veikla daug platesnė, nei žinių ar reportažų rašymas), rašytojas gali dirbti dėstytoju, tyrinėti literatūros istoriją, vykdyti kokius kitus projektus ir t. t. Iš tiesų diletantas literatūroje nėra joks blogis. Dauguma rašytojų pasaulyje yra diletantai – jie ramiai darbuojasi galbūt su literatūra visiškai nesusisiejančiose srityse, gerai, jeigu juos apninka indėvė, kažką parašo, ir dažnai turiningiau nei tariami profesionalai. Veikiau šiek tiek kitaip formuluokime klausimą – kokia diletantų ir profesionalų misija bei prasmė kultūroje? Tokiu atveju tenka kalbėti jei ne apie visiškai nežinomas, tai bent apie tiksliai nenusakomas būsenas. Kai bandome paženklinti pagrindą, ant ko laikosi šiuolaikinė latvių literatūra, tiesiog automatiškai veriasi vardai: Regina Ezera, Vizma Belševica, Ojaras Vacietis, Imantas Zieduonis, Albertas Belas, Zigmundas Skujinis, Knutas Skujeniekas, Uldis Bėrzinis – dar galima pridurti, jei vieną kitą išbrauktume, bet, mano galva, panteonas liktų panašus, nesvarbu, kad ir kokie būtų vertinimo kriterijai. Visi šie autoriai yra profesionalai – ką jie sugebėjo nuveikti svarbaus, tai vien todėl, kad dirbo lėtai, nutrūktgalviškai, kasdien, pernelyg nesiblaškydami. Tikrieji profesionalai tampa klasikais, jie kuria ir pagal jų tekstus sprendžiama apie literatūrą. Profesionalai yra toji ašis, apie kurią sukasi visa literatūra ir greta jų esantys epizodiniai diletantų šedevrai. Jų sukurti tekstai funkcionuoja literatūroje ir kultūroje – tik profesionalas pajėgus savo tekstų visuma sukurti tarsi užbaigtą ir „atvirą“ ženklų sistemą, kaip pasaulį, kuris, iš vienos pusės, yra savitikslis ir patenkintas savimi, o iš kitos – neregimais ryšiais susaistytas su kitais panašiais pasauliais. Kai pažvelgiame į dabartinę situaciją literatūroje, atsiveria vos ne siaubingas paveikslas: ženklią profesionalų daugumą (tik labai retos išimtys) sudaro gana pagyvenę žmonės, kurie gauna pensijas, stipendijas už įnašą į latvių kultūrą, galbūt vieną kitą išlaiko gyvenimo draugas, dar vienas kitas užmigęs letargo miegu, pabusti maža galimybė, ir pan. Tarp profesionalų nėra trisdešimtmečių ir jaunesnių, t. y. tų žmonių, kurie bet kurioje normalioje literatūroje turėtų sukurti kūrybinį branduolį, maištauti ir rengti perversmus, žodžiu, energingai raginti ir ginti pirmyn literatūros procesą. Žmonės prasiblaško savo ir kitų džiaugsmui, šį tą reikšminga parašo, o potencialių profesionalų, kurie gebėtų formuoti literatūrą po dešimties ar keliolikos metų, prie horizonto tarsi nematyti.
Konkretus pavyzdys. Dvi iš tiesų rimtai sutiktos pastarųjų metų debiutantės Margarita Pervenecka ir Inga Žuoludė. Jų tekstuose, daugiau negu kitų pradedančiųjų darbuose, juntamas bandymas kurti pasipūtusius ir savitikslius pasaulius, susikurti naują kodą, skirtingą nuo buvusių generacijų. Galbūt klystu, bet, manding, šie bandymai yra tiesiog neveiksmingi – ne todėl, kad būtų sumodeliuoti prasti tekstai, o todėl, kad nejauti tos nematerialiosios ir nenusakomosios substancijos, profesionalaus požiūrio į kuriamą tekstą. Šnekant primityviomis metaforomis – abi autores vertėtų porą metų atskirti nuo realybės ir įkalinti vienutėje, arba vienuolyno celėje, su keliolika knygų, be ryšio su pasauliu, ir pažiūrėti, kas išeis: akis į akį su savo tekstais ir kalba. Rašytojo būtyje tai reikšminga – ne tik kažką išgalvoti, išreikšti ant popieriaus, išvysti spausdinta forma ir po to gauti per galvą nuo kritikos, bet ir išmokti įkvėpti bei iškvėpti žodžius.
Galima kastis dar giliau – kodėl egzistuoja literatūra ir kokia jos prasmė. Svarbiausias rašytojo veiklos tikrovėje rezultatas – išleista knyga ir pradžiugintas ar suerzintas skaitytojas, – yra tik šalutinis produktas. Be tokios veiklos negalima išsiversti, kad ir kaip tai būtų paradoksalu – knyga literatūroje yra antrinė. Daug svarbesni tie procesai, kaip literatūra sąveikauja su kalba. Kalba pasikeičia kas keliolika metų, nors pats permainų procesas vargu ar juntamas; tai galima konstatuoti tik tada, kai palygini, tarkime, sukurtus devintojo ir dešimtojo dešimtmečio tekstus – tuomet be jokios analitinės optikos matyti pasikeitusi visa ženklų sistema. Be to, kalbos permainos – tai ne naujų žodžių sugalvojimas, arba senų išnaikinimas, žodžių ženklų kaita, grynai stilistiniai niuansai ar kažkas panašaus. Trumpai tariant, visa tai telpa permainų procese, bet bendras permainų laukas esti daug platesnis ir apima tai, kaip žmogus mato ir aprašo pasaulį, kaip pasaulio aprašymas daro įtaką jo įžvalgos galimybėms, kaip regimybė keičia ženklų sistemą, kuria remdamasis jis mėgina aprašyti regimybę ir samprotauti, ką apskritai pastebėjęs. Baiminuosi, ar šiuose tarpusavio poveikio procesuose galima išfiltruoti ir suklasifikuoti kurio nors elemento funkciją; negalima tvirtinti, kiek kalba formuoja realybę, kiek realybė – kalbą, kaip abi pusės daro įtaką kalbai ir mąstymui, bet visa tai galima pajausti – ir tik gerai išlavintu organu, kurį išsitreniruoja vien literatūros profesionalas.
Koncentracija į tekstą, į kalbą yra pernelyg brangus sumanymas ir ne kiekvienas geba užsiimti kitais dalykais, kad užsidirbtų pinigų ir paremtų savo profesionalią veiklą, o prieglauda celėje apskritai yra išlaidumo viršukalnė. Vis dėlto tai yra gana skausminga, antrinė problema, nes nuo senų senovės rašytojai nelabai ramiame kelyje pramoksta arba persikvalifikuoja į profesionalus, bet pirmiausia turi išsikovoti teisę tokiais tapti.
Dar egzistuoja literatūros „infrastruktūra“. Ko gero, tai nėra itin tikslus žodis, bet antraip sunku apibrėžti visą šią santykių sistemą, į kurią yra įtrauktas autorius. Į ją patenka publikacijos spaudoje, periferiniai literatūros žanrai, vieši skaitymai, įvairūs abejotini interneto reikalai, profesionalūs susivienijimai, literatūros festivaliai, seminarai, konferencijos ir dar be galo daug kitų dalykų. Rašytojas, kiek jo celė jam prie širdies, nori nenori, turi „socializuotis“ ir įsijungti į abejotinus reikalus, kurie tik probėgšmais sietini su literatūra. Manau, kad šiuolaikinio diletantizmo priežastys iš dalies tiesiogiai surištos su šia „infrastruktūra“, tiksliau, su jos trūkumais. Ir čia galima be galo daug ką išvardyti, ko nėra, kas sunaikinta, kas miręs natūralia mirtimi. Jeigu konkrečiau – esu jau rašęs apie mirusią kritiką, bet aš nežinau nė vieno pasiturinčio kritiko, kuris galėtų save finansuoti profesionaliai veiklai šioje srityje. Baisiai sumenkusi ir smulkioji proza. Paprastai prozininkas, jei dėl kažkokių mąstymo savybių nėra tendencingai nusiteikęs prieš šį žanrą, apsakymo griebiasi dėl trijų priežasčių. Pirma, „netikėtai šovė į galvą“ protą užvaldęs toks tekstas, kuris, perkeltas į popierių, gali tapti tik apsakymu. Tai idealus variantas. Antra, apsakymai, surinkti į rinkinį, bet dar kelių trūksta, nori nenori, tenka pajudinti smegeninę ir užpildyti tuščią vietą. Trečia, ir, manau, svarbiausia – „redaktorius prašo“. Tarkime, kokio nors spaudos leidinio redaktorius gatvėje netikėtai sutinka prozininką, maloniai pasiteirauja, kaip jam sekasi, ir tada iškart klausia, ar nėra parašęs naujo apsakymo, jeigu ne, ar artimiausiu metu nežada sukurti. Todėl „redaktorius prašo“ priežasties nevalia pernelyg nuvertinti – apsakymo kūrimo procese ji atlieka bemaž tokį pat vaidmenį, kaip ir mūzų akivaizda. Latvių apsakymo istorija, pradedant Blaumaniu ir Puoruku, yra gyvas pavyzdys. Mūzos gali inspiruoti apsakymo gimimą, tačiau jo parašymo pabaigą pagreitina nekantrūs redaktoriaus skambučiai. Ir, žiū, šiuo metu ši svarbi priežastis „redaktorius prašo“ sumažėjo iki tiesiog juokingų apimčių, nes, išskyrus literatūros mėnraštį „Karogs“, nebėra spaudos leidinių, kurie spausdintų smulkiąją prozą, o smulkioji proza, jeigu ji dar nėra mirusi, – miršta be dūdų orkestro ir piliečių dūsavimų.
Kritikos bei smulkiosios prozos situacija – tai tik pora į akis kritusių pavyzdžių, tokį sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti. Tarkim, apie sunkią smulkiųjų leidėjų padėtį. Arba apie poeziją, kuri bemaž paskelbta už įstatymo. Arba apie kultūrinės periodikos trūkumą apskritai. Blogos žinios apie kompleksinį rašytojų lavinimą (Literatūros akademija, pradedančiųjų autorių seminarai, Rašytojų sąjungos konsultantai): potencialiems rašytojams suformuojama nuovoka apie literatūrą kaip apie profesionalią veiklą. Jeigu kuris nors šios sistemos elementas girgžda, tai galima laikyti „natūralia atranka“, arba normaliu vystymusi, kai atsijoja svariausias nuo netikėto ir neesminio. Bet jeigu išnyksta, arba ramių ramiausiai sunaikinama, „infrastruktūra“, rašytojas, kad ir ką jis darytų, yra nepajėgus tapti visaverčiu profesionalu, tada tikrai viskas pakišama po šuns uodega.
Versta iš: „Karogs“, 2009, Nr. 8