Tomas Rekys. Narkotinės miniatiūros, arba Gyvenimo simfonija

2013 m. Nr. 5–6

Šį tekstą mintyse pavadinau trumpai – simonija. Tai religinis terminas, reiškiantis Šventosios Dvasios nusipirkimą už pinigus. Įdomus būtų toks žmogiškųjų problemų sprendimas. Reikia žmonėms tos Dvasios, o ten, kur atsiranda poreikis, bus ir pasiūla. Simonija – geriausias šio reiškinio apibūdinimas, bet gal ne vienintelis. Pagaliau ir mane tarsi nušvietė Šventoji Dvasia ir pavadinimui pasiūlė asociatyvų žodį – simfonija! Tai jau gerokai platesnis terminas. Simfonija – kaip gyvenimas, kuris apima viską, aprėpia ir dvasios, ir simonijos dalykus. Tai gyvenimas, kuriame viskas suderinta ir viskas susiję.

 

Rūkalų saugotojai

Dirbu vienoje Čikagos apsaugos kompanijoje. Saugau objektus. Tą naktį mūsų buvo daug, budėjome vienoje didelėje spaustuvėje. Spausdino vertybinius popierius – kuponus cigaretėms gauti. Siunčia žmogui viena ar kita cigarečių kompanija kuponą dovanų – porai, keliems pakeliams cigarečių gauti arba ir visam blokui (dvidešimčiai pakelių). Tokios dovanos paprastai teikiamos tiems, apie kuriuos sužinota, kad jie metė rūkyti, bet kartais jas kaip paskatinimą gauna ir šiaip pastovūs klientai ir net atsitiktiniai adresatai. Tikslas aiškus – reklama su gundymo elementu. Tai viena iš kovos už rūkymą formų, kuriomis susirūpinusios rūkalų gaminimo įmonės. Tokiai reklamai išleidžiama milijonai dolerių, bet juk viskas atsiperka, ir su kaupu.

Visi darbininkai ten meksikiečiai, tai pigi darbo jėga. Jiems užmokesčio daug nereikia, ir visiems gerai. Toliau viskas kyla subordinaciniais laipteliais aukščiau. Apsauginiai gauname jau šiek tiek daugiau, įmonės inžinieriai dar daugiau, vadovybės uždarbį galima kelti kvadratu ir t. t. Ir spaustuvė tik dūzgia. Mūsų, apsauginių, funkcija yra saugoti, kad tie meksikiečiai nepasisavintų tokių svarbių kuponų.

Vaikštome tarp darbininkų, pasišnekame su kitais apsaugininkais, pažindinamės – esame surinkti iš dviejų skirtingų kompanijų, šiek tiek skiriasi ir mūsų uniformos, šiaip panašios į policininkų. Dauguma apsauginių, kaip ir aš, irgi imigrantai – iš Rusijos, Ukrainos, Lietuvos. Todėl visiems mums būdingas senas „sovietinis užgrūdinimas“. Žinome, ką reiškia nušvilpti iš valstybės, ir žiūrime į tai abejingai. Čia mes greičiau solidarizuojamės su darbininkais nei su darbdaviais. Tad vaikštinėdami dairomės daugiau į padanges arba į mergas – yra visai neblogai atrodančių tų meksikių, kaip kad lietuviai jas pavadiname. O kuponų reikalai mus jaudina mažiausiai.

Pasitaiko tarp apsauginių ir grynų amerikiečių. Dažniausiai tokioje tarnyboje dirba studentai ir pensininkai. Nes algos čia palyginti mažos, galinčios tenkinti tik imigrantus.

Įsikalbėjau su vienu tokiu pensininku. Ar maža pensija? – klausiu. Ne, užtenka, sako jis, bet gyvenąs vienas, nusibosta fotely kiurksoti ir į televizorių spoksoti. Norisi tarp žmonių pabūti, tai ir dirba – stumia laiką savo malonumui. Bet ir jis, pastebėjau, į tuos meksikonus žiūri formaliai. Kai žmogus senas, kai jau gyvenimo matęs, į daug ką numoja ranka, mato dalykus aiškiai ir pagaliau atsigręžia į žmogų. Šiuo atveju tai reikštų nusigręžti, kai pamatai, kad kažkas taikosi kažką nugvelbti…

Iš tikrųjų situacija kiek kitokia. Tikrai nemačiau, kad kažkas čia bandytų vogti tuos kuponus. Stebėjau žmones, bet ne kaip potencialius vagis. Tiesiog įdomu, man tai svetima, nepažįstama kultūra. Meksikiečiai šiaip draugiški, paprasti žmonės, visada paslaugūs. Absoliuti dauguma jų praktikuojantys katalikai ir tas pozityvusis religinis įspaudas gana ryškus: jie iš tikrųjų siekia ir elgtis, ir gyventi dorai. Tačiau spaustuvė – ne bažnyčia, čia žmones reikia vertinti kitaip – pagal primestas aplinkybes. Jų ganytojai čia esame mes – apsauginiai. Saugome meksikiečius nuo pagundos, tačiau iš tikrųjų saugome kur kas didesnę vertybę už žmogų – finansinį kapitalą, jeigu taip galima pavadinti visą šį reikalą.

Mes turime elgtis pagal instrukciją, kuri moko, kad su darbininkais bendrauti reikia mandagiai, bet šaltai ir formaliai, o vertinti visus budriai!.. Išeina, kad turime žvelgti į žmones kaip į potencialius nusikaltėlius. Bet žmogų vertinti pagal instrukciją nėra taip paprasta. Tiesa, su meksikiečiais nebendravome visai (pirmiausia trukdo kalbos barjeras – retas kuris jų supranta angliškai). Tačiau buvo nesmagu jaustis cerberio kailyje. Pažvelgia į tave meksikietis, ir kažkodėl jautiesi kaltas…

Bet vienas toks tikslus instrukcijų vykdytojas tarp mūsų vis dėlto buvo. Toks senas amerikietis iš kitos kompanijos. Visi sutikome, kad jis kuoktelėjęs, bet užtat idealus apsauginis. Jis turėjo ypatingą aukštesnį laipsnį – galėjo kontroliuoti kitus, eilinius apsauginius. Jis pats jautėsi kaip kare: visi jam čia vagys, visi priešai, reikia būti akylam, skaičiuoti tuos kuponus – vis iš naujo, ir nuolatos zylioti apie meksikiečius (vietoj kavučių ir rūkymo pertraukėlių). Kolegas, mačiau, tai gerokai slėgė, bet mano kompanijai galios jis neturėjo. Jo mėgstamiausia frazė buvo double checking (dvigubas patikrinimas), o mėgstamiausias užsiėmimas – rašyti skundus valdžiai. Skundė savus apsauginius dėl jų neva aplaidumo, nors kuponų trūkumo niekada taip ir nebuvo nustatyta. Tačiau vagys jam vis viena vaidenosi. Visa laimė, kad pati apsaugos kompanijos valdžia žinojo tą tipą, jo skundus ignoravo, bet vis tiek nemalonu.

Tos kompanijos apsauginių svajonė buvo atsikratyti karą žaidžiančio puskvailio senio. Gal šis tikėjosi kokio ordino, bet valdžiai, laimė, rūpėjo tiesiog jį atleisti. Tik nėra paprasta atleisti iš darbo žmogų, kai jis taip stropiai vykdo savo pareigas. Sovietai tokias problemas spręsdavo tinkamu įkyraus darbštuolio įvertinimu: paaukštindavo jį pareigose ir pasodindavo į kokį beprasmį biurokratinį kabinetą – tegul ten sau spokso į savo ordiną… Kaip šį reikalą išsprendė amerikiečiai – nežinau, man tai buvo tik laikinas darbas, epizodiškas pabendravimas su kolegomis iš panašios kompanijos.

 

Narkotikai

Kukli mano patirtis cigarečių kuponų spaustuvėje nebuvo vienintelis susidūrimas su kvaišalų imperija. Kur kas įspūdingiau buvo pasidairyti po realaus narkotikų verslo užkaborius.

Teko kartą padirbėti viename iš Čikagos rajonų, aprūpinančių miestą narkotikais. Eiliniai žmonės ten kojos paprastai nekelia, Čikagoje gal tai pats baisiausias rajonas, užtat įdomiausias. Mano darbas ten – vonių restauravimas viename daugiaaukščiame name, kuris visas buvo restauruojamas pagal bendrą narkomanų reabilitacijos programą. Namą valdžia paskyrė gyventi tiems, kurie sieks gyventi be narkotikų, bandys bristi iš liūno. Todėl bus bent jau pradžioje įkurdinti padoriai atrodančiame, sutvarkytame name.

Tačiau socialinė aplinka – ta pati, vien narkotikų prekeiviai. Būtų baisoka, bet darbininkai ten neliečiami, tad galėjau jaustis saugiai. Štai stovi prieš mane toks tipas – dyleris (narkotikų prekeivis). Vienoje rankoje maišelis baltų miltelių, kitoje – šūsnis dolerių (įsimenantis, specifinis vaizdas). Galima spėti, kad jam už striukės atlapų ar kur už diržo slypi ir pistoletas. Mano rankos irgi užimtos visokiais įrankiais, net ant sprando apsivijęs ilgiausią žarną. Kaip gyvenimas? – klausia dyleris, mums prasilenkiant to namo pusrūsyje, kur jis laiko savo turtą. Gūžtelėjau pečiais: nieko gero, bet viskas OK! Jis netikėtai irgi atsiduso: visi mes čia vargstame, suknistas gyvenimas… Štai viską turėsiu atiduoti tiems, – mostelėjo galva aukštyn, – o man kas belieka?.. Kaip ir man, – pritariau. Abu solidariai pakeiksnojome savo valdžias…

Užvažiuoja į tą rajoną automobiliai ar šiaip koks žmogėnas atsėlina, savo mašiną kur atokiau palikęs. Greiti sandėriai pakampiuose ir kaip nieko nebūta. Narkotikų prekeiviai visi tipiški – tamsiai apsirengę, apskretę. Bet apie savo prekes šūkalioja drąsiai, nors gal ne taip, kaip turguje. Tiesiog stypinėja susigūžę ratais arba stovi koks kaip stulpas vietoje ir niūniuoja garsiai tarsi giesmę narkotiko pavadinimą. Jei kas – dainuoju! Kas neleis? – demokratija… Dyleriai iš tų vietų išnyksta tik tada, kai pasirodo policijos mašina. Ši paprastai ilgai neužsibūna, kelias minutes pasisukinėjusi dingsta, ir vėl valandą kitą būna ramu. Viskas čia vyksta ramiai, tvarkingai, kaip gerai sureguliuotas mechanizmas.

Kolegos amerikiečiai darbininkai tikino mane, kad viskam diriguoja bosai, kurie sėdi per daug aukštai, kad būtų galima ką nors pakeisti. Prie jų neprieisi, o bandysi – pražūsi. Taip, ko gero, yra visame pasaulyje, ir nebūtinai tai reiškia, kad valdžioje sėdi nusikaltėliai. Pati valdžia yra valdoma sistemos, kurios esmė – teikti pasiūlą bet kokiai paklausai. Nes tik taip daromi pinigai, tik taip stiprėja valstybės finansinė galia.

O žmonės laisvi rinktis, ko jiems reikia. Štai vienam mano kolegai iš tos vonių restauravimo kompanijos – jaunam vyrukui amerikiečiui su lietuviškai skambančia pavarde, nors pagal tėvus save laikančiu lenkų kilmės, – vis dėlto prireikė narkotikų. Buvo toks saikingas vartotojas, iš išvaizdos net nepasakysi, kad narkomanas. Amerikoje tokių nemažai. Dauguma tenkinasi vadinamosios žolės rūkymu. Ji ypač populiari mokyklose. Kai kas jos net narkotiku nelaiko, bet legaliai jos irgi negausi. Tenka baladotis nežinia kur. Štai tas kolega ir nusibaladojo. Ne į šį, į kitą panašų rajoną – ir dingo. Paliko verkiančią žmoną (ką tik vedęs buvo) ir tėvus. Aišku, kad žuvo, tik jo kūno tada surasti nepavyko. Tėvams tai jau antras žuvęs sūnus (ir paskutinis). Pirmasis nukautas kažkur kare…

Šioje istorijoje įstabu tai, kad to jaunuolio tėvai ilgai gyveno viltimi. O telefono skambutis, pranešęs apie sūnaus lavono atradimą, suskambo po kelerių metų per sūnaus gimimo dieną. Kai ant stalo degė žvakė, kai motina mąstė apie savo keistą, labai sukrėtusį praeitos nakties sapną (apie kurį rašė to meto Či-kagos dienraščiai): kažkas pabeldžia į duris, motina jas atidaro – ir stovi prieš ją sūnus… Tą vakarą tėvai ir sulaukė policijos skambučio.

Jų sūnų nušovė kažkoks narkotikų verslo veikėjas ir užkasė statomo namo pamatuose. Žudiko net areštuoti nereikėjo – jis jau eilinį kartą sėdėjo dėl savo verslo. Žmogžudystės išaiškinimas ilgesniam laikui pertraukė jo veiklą, bet ta pertrauka ne amžina. Iš esmės juk niekas nesikeičia. Narkotikų gauti ne problema, ko gero, jokioje pasaulio šalyje, o ypač toje, kur klesti kapitalizmas. Vienintelė problema gali būti tik pinigai. Doru darbu narkotikams neuždirbsi, tad pats tinkamiausias narkomanams lieka kriminalinis pinigų prasimanymo kelias…

Galima tikėtis, kad ateityje visuomenė atsisakys kvaišalų. Vis dėlto jie naikina žmogaus sveikatą, trumpina gyvenimą, žudo žmones ne vien kulkomis, kurios čia taip pat dažnai skraido. Ieškoma pakaitalų, bandomi nestiprūs narkotikai, tabakas be nikotino, alkoholis be laipsnių. Vyrams sugalvoti net parsiduodančių moterų pakaitalai – pripučiamos ar sintetinės lėlės… Svarbiausia, kad nebūtų fiziologinės kūno destrukcijos.

Bet, deja, dvasinė ir moralinė asmens žudymo ar žudymosi problema išlieka ta pati. Kad ir įvertinus reklamą – masių sąmonę labiausiai veikiančią ekonominę priemonę. Juk reklama funkcionuoja ne kaip informacijos veiksnys, kad jos turinį būtų galima apmąstyti blaiviu praktiniu protu. Tai stipri manipuliacijos priemonė, tikslingas iracionalių motyvų infiltravimas į žmogaus sąmonę. Tarkime, renkasi vaikinas motociklą – kokį pasirinkti iš visos įvairovės, kai trūksta praktinių žinių ir blaivaus proto? Žinoma, jo akys nukryps į tą modelį, kurį reklaminiame skyde apžergusi pusnuogė gražuolė. Tai toks klastingas laimės pažadas, nedidelė narkotikų dozė, pateikta efektingu vizualiniu pavidalu. Arba galima vartotojui kirsti ir per kitas jusles: naujo automobilio reklama pradedama nuo šokolado vaizdinių – paragauk, koks jis saldus! Reikia, nereikia to naujo automobilio – tas klausimas blėsta ar net visai neiškyla, nes viską nustelbia stiprus pojūtis – saldu! O daikto naujumas ir net jo kaina – jėga!

Kaip uždrausi narkotikus, jeigu jų poveikis jau įkeltas į žmogaus sąmonę ar net pasąmonę. Nelabai net svarbu – kokie tie narkotikai, kokia jų žudymo galia, svarbu, kad veikia.

Ir taip veikia visa sistema – nuo aukščiausių finansinių struktūrų iki gatvėse besišlaistančių narkodylerių, sistemos vargetų.

 

Sektantas

Buvo ir dar viena įdomi asmenybė toje rūkalų kuponus spausdinančioje spaustuvėje. Toks jaunas vyrukas ukrainietis, kolega apsauginis. Šventas kažkoks – nerūko su kitais, net kavos negeria nustatytų pertraukų metu. O kai kalbiesi su juo, jis štai klausosi, bet staiga jo akys ima ir pastyra, ir žvelgia kažkur į tolį blizgėdamos. Tada supranti, kad jis kažkur kitame pasaulyje, o tavęs paprasčiausiai negirdi. Po kurio laiko atsipeikėja: taip taip, aš klausau…

Vartoji narkotikus? – pasitaikius progai tiesiai šviesiai paklausiau. Taip, anksčiau vartojau. Dabar ne, – prisipažino atvirai. Dabar jau metęs ir priklauso sekmininkų sektai. Dabar jis kupinas Šventosios Dvasios!

Pasakiau jam, kad esu susipažinęs su jų sekta, tai jį sujaudino ir toliau jis jau noriai pasakojo man savo istoriją. Pasirodo, gimtojoje Ukrainoje jis augo vienas pas mamą, be tėvo. Atitinkamai auklėti padėjo ir gatvė – negeri draugai. Buvo įtrauktas į narkomanijos liūną. Motina ilgai vargo su juo – įvairūs gydymo kursai, reabilitacijos. Padėdavo, bet laikinai. Sūnus vis atkrisdavo, grįždavo į savo palaimingąją būklę. Ir pagaliau kažkas patarė motinai „apiforminti“ sūnų į sekmininkų sektą – joje nustojama būti narkomanais. Ir geriausia tai padaryti būtų Amerikoje, nes ten tos sektos klestėte klesti. Kaip tik tokiu tikslu jie ir emigravo į JAV. Sūnus įsijungė į sektą ir visos narkomanijos problemos baigėsi. Sūnus tapo šventas.

Žinojau terapinę tos sektos ypatybę (ten taip pat galima sėkmingai atsikratyti ir alkoholizmo, ir rūkymo). Bet mane nustebino, kad tas jaunuolis savo sektą atvirai vertino medicininiu požiūriu, ne vien religiniu. Šiaip jau sektantams tai neįprasta. Jis man net nepiršo savo tikėjimo, sutikdamas, kad sveiki žmonės gali apsieiti ir be jų bažnyčios. Vadinasi, jis iš esmės liko pasauliečiu. Bet tokia praktiniu motyvu grindžiama būsena jam buvo pavojinga, netvari, todėl kaip galėdamas gyriau jų sektą, linkėjau laikytis joje iki galo. Kol kas jis ir nežadėjo iš jos dingti, buvo tarsi apžavėtas naujų patyrimų. Ir kai susimąstydavo žvelgdamas kažkur į tolį, kartais jam ilgesingai išsprūsdavo: o, kad tu žinotum, kaip nuostabu būti apimtam Šventosios Dvasios!.. Taip, taip, – sutikdavau, – gero niekada nebūna per daug…

Jo patirtis liudijo, kad narkomanijos problema slypi pirmiausia žmogaus psichikoje. Fizinė priklausomybė – jau antrinis reiškinys. Narkomanas – tai žmogus, kuris pirmiausia susirūpinęs savo vidine būsena, jam labai svarbu, kaip jis ir ką valgys ar nevalgys, ką tą ar aną darydamas pajaus, o ko – ne. Tai gali būti malonumų siekimas, bet nebūtinai. Svarbiausia čia – užaštrintas dėmesys savo jausenoms. Tai egocentriško tipo asmenys, ir nors jie gali sudaryti geručio, mielo žmogaus įvaizdį, iš tikrųjų jų gerumas susipynęs su abejingumu, nes tos asmeninės vidinės problemos užgožia jiems absoliučiai viską, jos tampa svarbiausiu dalyku gyvenime. Kol tokio žmogaus narkotikas susideda iš miltelių – jis tik jais ir rūpinsis. Pakeitus tuos miltelius į kažką kitą – atitinkamai pakreipiama ir rūpesčio kryptis. Tačiau visada tai bus individo kryptis į save, į savo vidaus kažin kokius reikalus, kažin kokias painias jausenas…

Iš vienos pusės, tai kaip ir krikščioniškosios askezės priešingybė, iš kitos, – narkomanu galima laikyti ir patį rimčiausią asketą. Juk šis irgi tariasi esąs arčiau dangaus, itin susirūpinęs tą dangų pajausti jau dabar, bet kokiomis priemonėmis. Badavimai, savęs plakimas ar kitoks kankinimasis, tiesiog pasaulio išsižadėjimas – visa tai leidžia pasiekti aukščiausią geidžiamą tikslą – dangišką ekstazę. Sektos siūlo lengvesnį kelią: geidžiamą ekstazės būseną galima pasiekti ir įvairiais šamaniškais veiksmais. Giesmėmis, šokiais, šūkaliojimais iki pasiutimo – štai jums ir transas!..

Modernus pasaulis siūlo dar paprastesnę priemonę. Tai tiesiog narkotikai. Bet už tokį dangų – be dvasinių pastangų ir vargų, tenka skaudžiai sumokėti. Narkomano kūnas ilgai ir netraukia, suyra nuo tų dangiškų malonumų. O jeigu nenori alinti savo kūno – štai tau dangiškasis „vaistas“ – religinės praktikos, kurios ir padės kompensuoti gyvenimo džiaugsmo trūkumą.

Dvasinė religinio tipo narkomanija neabejotinai mažiau žalinga nei cheminiai narkotikai, tai žmogui bent jau leidžia išlikti aukštesniame kultūros lygmenyje. Fundamentalių religijų atstovai remiasi tradicija, modernių – naujomis religinėmis teorijomis, net filosofijomis. Bet tikslas vis vien tas pats – tempti dangų žemėn, užpildyti apžavais žmogaus gyvenimo tuštumą…

 

Sekmininkai

Su ta sekta man teko susipažinti dar kažin kada sovietų laikais Vilniuje. Tada ji buvo uždrausta kaip žalojanti žmonių psichiką. Ir iš tikrųjų: sveiki žmonės ten kiek pakvaišta, ima „kalbėti kalbomis“, – t. y. vapalioti kažką, ko nei jie patys supranta, nei Dievui tai reikalinga. Ta ypatybė vadinama glosolalija – gebėjimu kalbėti visomis pasaulio kalbomis, nors tų kalbančiųjų niekas nesupranta. Tačiau tikima, kad kas Šventosios Dvasios apšviestas, tas supras. Ir supratęs jau ims kartu kalbėti bendra kalba – t. y. savaip, sekmininkiškai garbinti Dievą.

Dar juos vadina penkiasdešimtininkais, nes Šv. Dvasia išsiliejo susirinkusiems apaštalams ant galvų penkiasdešimtąją dieną po Jėzaus iškeliavimo. Katalikams tai Sekminių šventė. Laikoma, kad tai Bažnyčios, kaip institucijos, gimimo diena. Apaštalai tada ir pajutę tą Šv. Dvasios poveikį. Nepašvęstoji publika apaštalus įvertino kaip saldaus vyno apsigėrusius, bet šie patikino: jie esą Šv. Dvasios kupini.

Gerai pamenu tą įspūdingą gruodžio vakarą. Tada dar studentas su draugu kursioku dviese leidomės į sekmininkų pamaldas. Turėjome adresą – kažkoks privatus namas tarp Vilniaus ir Naujosios Vilnios, lyg S. Batoro gatvėje. Vykome miesto autobusu, dairėmės pro langus, nelabai žinodami, kur išlipti. Buvo jau tamsu, nematyti nei namų, nei tuo labiau jų numerių. Vien miškai aplinkui.

Mūsų dėmesį patraukė kartu važiavusi grupelė autobuso keleivių. Negalima sakyti, kad jie tarp savęs pažįstami, bet kažkas juos lyg vienijo. Tuo labiau kad ir išlipo jie visi kartu vienoje tokioje nykioje stotelėje. Pasidalijome su draugu įspūdžiu – keisti žmonės, jų visų akys kažkaip keistai blizga. Ir išlipo visi kartu… Taigi čia ir bus tie sektantai – susiprotėjome! O mes tą stotelę kaip tik pravažiavome. Ne bėda, išlipome kitoje ir sugrįžome pėstute. Nuošaliau nuo kelio, arčiau miškingo šlaito matėsi vieniša troba, pro kurios langus skverbėsi šviesa. Kai atėjome, pamaldos jau buvo prasidėjusios. Įleido mus laisvai, be jokių teiravimųsi. Jeigu jau čia atėjai, vadinasi, esi savas.

Pirkios viduje dideliame kambaryje buvo susigrūdę, suskaičiavau, apie aštuoniasdešimt žmonių. Įvairaus amžiaus, taip pat keletas šeimų su mažais vaikais. Bet visi susirūpinę tokie, prislėgti, lyg nelaimingi. Tik blizgančios akys teikė vilties, kad tie rūpesčiai gal tuoj nuslinks. Vienas kitas ten pagrojo gitara, padainavo – gražiai, jausmingai. Bet jų dainos labai jau paprastos, primityvios, užstalės lygmens, kelių elementarių akordų. Na, svarbu, svajingos. Ir visos, aišku, apie meilę Jėzui.

Pagrindinė jų apeigos dalis – išpažintis. Ji bendra, visuotinė ir vieša. Paskelbus šios apeigos pradžią, salė sujudo, sukruto visi klauptis. Tyliai, pusbalsiu kiekvienas ima sakyti savo nuodėmes su maldavimu pasigailėti. Kai nuodėmes išpažįsta visi kartu, tai ir nesuprasi, kas ką murma, o ir niekas kitų nesiklauso, visi savimi užsiėmę – kreipiasi į Jėzų. Tas visuotinės išpažinties intensyvumas palaipsniui auga, stiprėja. Atgailaujantieji kalba vis garsiau ir garsiau, su vis stipriau reiškiamomis emocijomis. Kumščiais mušamasi į krūtines, paskui rankos pradeda kilti aukštyn, akys stipriai užmerktos arba, priešingai, smarkiai išplėstos, kai kurie balsu rauda. Tas jų kalbėjimas, nors ir taip nesuprantamas, ima virsti kažkokiu neaiškiu, nerišliu garsų srautu. Pagaliau viskas išsilieja į bendrą klyksmą – tikra masinė isterija. Kaip baisiai visi nuodėmingi! Jau ėmiau bijoti – dar kiek, ir pats pradėsiu kaukti. Bet staiga – galingas pamaldas vedančiojo pastoriaus mostas nuo scenos, – specialiai įrengto paaukštinimo pirkios gale. Jo balsas visus perrėkia: jums atleista! Štai nužengia Šventoji Dvasia!.. Publika akimirkai nuščiūva, ir tada įvyksta staigus visuotinis atsipalaidavimas, visuotinė euforija. Toks pat, bet jau džiaugsmingas mosikavimas rankomis, tos pačios, bet jau laimingos ašaros, balsai jau nebe atgailą rėkiantys, bet padėką Dievui šaukiantys ir t. t. Akys visai apspangusios nuo palaimos, ir jau galima suprasti, kad Šventosios Dvasios energijos jie pasikrovė ilgam…

Išgyvenimai panašūs į kolektyvinį lytinį aktą, tikras dvasinis orgazmas. Bet paskui vis dėlto žmonės susikaupė. Pastorius sakė pamokslą. Klausėsi visi jo įdėmiai, tačiau su savotiškais maldos pobūdžio protrūkiais. Kiekvieną kartą, kai tik išgirsta tariant Jėzaus vardą, daugelis instinktyviai, kaip kokio sąlyginio reflekso veikiami, išrėkia specialią liaupsę – Jėzaus vardo pagarbinimą. Koks reikšmingas tas vardas! Tuo labiau – Jėzaus misija.

Įstabu tame pamoksle buvo tai, kad kalbėta apie Jėzaus nukryžiavimą ir sustota ties reikšmingu klausimu: ką mes dabar darome, matydami nukryžiuotą Jėzų? Ir visa pirkia po eilinio Jėzaus pagarbinimo, rodėsi, tarsi tikrai mato prieš save Nukryžiuotąjį – visi susirūpinę laukia atsakymo. Ką mes darysime, – primygtinai kartoja klausimą pastorius, – mieli broliai ir seserys, matydami prieš save kruviną, sumuštą, kenčiantį ir mirštantį Jėzų?! Štai jis ir miršta! – ar imsime dabar verkti, raudoti?

Ir čia pat pastorius paneigia šį netikusį sprendimą jau garsiai šaukdamas: mes matome Nukryžiuotąjį ir mes džiaugiamės!.. Mes verkiame ne liūdesio, bet džiaugsmo ir padėkos ašaromis, nes jo mirtis atnešė mums išgelbėjimą ir suteikia mums Šventosios Dvasios… Ir t. t., ir pan. Svarbiausia – džiaugtis! O visokie žmogaus liūdesiai ir gyvenimo rūpesčiai yra tiesiog nuodėmės, netikusi dvasinė būklė, kuri štai atitaisoma per tas reikšmingas pamaldas. Ir visa pirkia vėl pratrūksta džiaugsmo ovacijomis, vėl laimė patiriama kone iki ekstazės.

Taigi, stebuklų pasaulyje nebūna. Ir apie narkomanus, deja, ko gero teisingai sakoma: buvusių narkomanų nebūna… Tačiau religinis cheminio narkotiko pakaitalas, be abejo, pozityvus veiksnys. Bent jau kūną turime sveiką, nyksta ir paprastų narkomanų keliamos kriminalinės problemos.

Po tų pamaldų dar kiek pabendravome su publika. Paprasti, draugiški, nuoširdūs žmonės. Tikros Kristaus avelės, kaip ir visi pasaulio sektantai. Nors šiaip jų religinis mokymas įpareigoja visus ne jų bendruomenės žmones vertinti kaip pražuvusius. Manau, tai ne vien religinis fanatizmas, gal labiau psichologinis poreikis. Kad ir kaip ten būtų, sektos vis dėlto susideda iš daugiau ar mažiau asocialių sluoksnių, iš gyvenimo autsaiderių, mažamokslių ir panašių nuskriaustųjų. Ir tokiems nelaimingiesiems dovanojama tikra psichologinė kompensacija: jie priklauso sektai, kuri stovi visa galva aukščiau už visus kitus žmones, kuri aukštesnė už visą nuodėmingąjį pasaulį. Užguitas žmogus pagaliau pasijaučia visavertis, iškilęs virš savo buvusios aplinkos, kurioje jis anksčiau tebuvo nulis. Užtai dabar jis yra viskas! Ir svarbiausia – jis yra reikšmingas pats sau.

Kad ir kokie keisti mums atrodytų tie sekmininkai, bet reikia sutikti, jog jie kone idealiai atitinka „Apaštalų darbų“ knygoje aprašytą Šventosios Dvasios atėjimą. Atitinkamai jie turėtų būti laikomi nuosekliausiais krikščionimis (save jie tokiais, be abejo, ir laiko). Kitas klausimas, kiek toje Jėzaus istorijoje dieviškos pompastikos ir kiek tikros žmogiškos patirties? Bet kaip tik su tokiais klausimais atsidurtume arčiau erezijų pavojaus, kurio visai nebijo palaiminti dangaus vaikai sekmininkai.

 

Amerikoniškieji ganytojai

Iš tikrųjų sekmininkus sieti su pirmųjų krikščionių bendruomenių dvasia nelabai galima. Šios sektos religinės praktikos ištakos siekia tik XVIII amžių, o konkrečiai – sekmininkų sekta susikūrė tik praeito šimtmečio pradžioje JAV. Atitinkamai jos vietą ir statusą bendrame sociume geriausiai įvertinti galima stebint būtent JAV sekmininkus.

Amerikoje nėra populiaru ką nors įvardinti sektos sąvoka. Sektų čia daug, ir visos viena kitai nenusileidžia skaitlingumu. Čia visi lygūs, visi vienodai traktuojami. Bet kuri sekta tiesiog pristatoma kaip bažnyčia ar denominacija, kuri irgi nieko nesako. Pavyzdžiui, Jėzaus Kristaus bažnyčia… Arba – esame Evangelijos skelbėjai…

Kaip tik katalikus šiuo požiūriu galima vertinti kaip esančius arčiau sektantų, nes jų bažnyčios išsiskiria iš bendro religinio JAV konteksto. Pavyzdžiui, kokio šv. Antano ar šv. Juozapo bažnyčia – ar tai nėra ypatingumo ir atskirumo ženklai?.. Na, argumentuojama, kad jie krikščionybės šventieji, bet kaip tik tai ir yra specifinė katalikybės žymė, išskirianti ją čia iš visų kitų krikščionybės formų…

Kiek konkrečiai sekmininkų yra Amerikoje? Klausimas paprastas, bet tikslaus atsakymo nėra. Sekmininkai susiskaldę tarpusavyje dėl kai kurių apeigų ir teologinių niuansų, atitinkamai skiriasi jų denominacijos. Yra sektų, dėl kurių abejojama, ar jos tikrai sekmininkiškos pakraipos. Todėl JAV priskaičiuojamų sekmininkų diapazonas platus: nuo trijų iki trisdešimties milijonų. Amerikietiškais mastais tai nėra itin įspūdinga, šiek tiek atsigriebiama pateikiant pasaulinę sekmininkų statistiką. Manipuliavimas statistika slepia tendenciją parodyti, kiek mūsų daug! O kur daug – ten jau tiesa…

Įvairūs statistiniai šaltiniai nurodo pasaulyje esant nuo maždaug 300 mln. iki 500 mln. sekmininkų. Rekordinis sekmininkų skaičius vis dėlto priklausytų lietuviškajai Vikipedijai – joje konstatuojama, kad sekmininkų pasaulyje yra apie 700 milijonų! Dar kiek, žiūrėk, ir bus visas milijardas…

Apie sekmininkus teko įsikalbėti kartą čia, Čikagoje, su vienu šiek tiek pažįstamu advokatu, senu žydu. Jis tvarkė mano mokesčių dokumentus. Darbo buvo nedaug, bet senis lėtų apsisukimų, kartu radosi laiko ir paplepėti. Jis užvedė kalbą apie religijas, konkrečiai domėjosi kabala (toks žydų mistinis mokslas, bet tiksliau pseudomokslas), siūlė man užsiprenumeruoti kažkokį jų žurnalą. Mandagiai atsisakiau, pasiteisinau daugybe darbų. Magija, okultizmas – man visa tai dvelkia tuo pačiu narkotiku… Bandymas įsikinkyti dvasias.

Kitas reikalas – socialinis religijų vertinimas. Pakreipiau kalbą apie sekmininkus. Pasirodo, jam tai nebuvo terra incognita. Ir jis turėjo savo ruožtu man šį tą papasakoti. Apie vieną savo pažįstamą psichiatrą. Tai garsus psichiatras, užsiimantis net moksline veikla. Bet turintis ir tokį slaptą hobį. Sekmadieniais jis pamokslauja sekmininkų bendruomenei! Gydytoju ten nesiskelbia – yra apsiforminęs pastoriumi, o psichiatro etiketė žemintų jo reitingą.

Kam jam to reikia? – paklausiau, – ar ligonių trūksta? Klausimas Amerikoje normalus. Tik šį kartą jis netiko. Tas gydytojas, anot pasakotojo, tikrai sąžiningas, suinteresuotas žmones gydyti, o nepagydomus – stebėti. Kaip tik tokiais nepagydomais jis laikė visą savo parapiją. Be abejo, žmonės ten skirtingi, nevienodas ir jų ligos intensyvumas. Kai kuriems net slapta užvedęs ligos istoriją, pagaliau jam tai mokslinių studijų terpė, medžiaga knygoms. Geriausi rezultatai pasiekiami stebint gyvenimą, o ne vien vizituojant ligonių palatas… Svarbiausia, jis susirūpinęs tuos sektantus išlaikyti bendruomenėje, kitaip jie bus lengvai pažeidžiami – normalus gyvenimas jiems per kietas (mat nuodėmių pilnas – jame nėra Šventosios Dvasios).

Deja, ne visi pastoriai tokie ypatingi ir sąžiningi. JAV gausu šios sektos pakraipų pastorių, kuriuos tiksliau būtų galima įvardyti netgi nusikaltėliais. Jie ne gydo žmones, bet atvirkščiai: piktnaudžiaudami hipnoze gilina jų dvasios ligas. Mases užhipnotizuoti paprastai būna netgi lengviau nei atskirą individą. Tuo labiau kad sektose visi kaip tik to ir trokšta. Masinei hipnozei padeda prieš seansus sakomi pamokslai, kurie dar dėl jų savotiško isterinio pobūdžio atlieka paruošiamosios procedūros vaidmenį. Užhipnotizuotieji krenta žemėn, rėkia, blaškosi, tąsomi konvulsijų. Laikoma, kad taip išvaromi velniai. Pasitaiko, kad ir liga kokia kuriam nors praeina, bet visada tik afekto principu – laikinai, tam kartui. Ligos po to sugrįžta, ir net paūmėjusios. Pastoriai tai aiškina žmonių nuodėmingumu, jie nuolat kalti prieš Dievą – todėl ligos ir atsinaujina… Kartu su jomis kyla ir poreikis būti užhipnotizuotam, tai jau tikra narkotinė priklausomybė nuo savo „daktaro“. Taip tos bendruomenės klesti, plinta…

Patys pseudopastoriai savo veiklą vertina, suprantama, ne mediciniškai. Tai esą stebuklai, o jie – šventi Dievo tarnai. Jų apeigos – jokia hipnozė, o pats tikriausias Šventosios Dvasios veikimas per šventą pastoriaus asmenį, – skelbia vienas toks apie save viešai per televiziją. Šventų pastorių čia tikrai pakanka, yra ir itin pasižymėjusių, o labiausiai žymūs tie, kurie tituluojami milijonieriais.

Internete galima rasti vaizdo medžiagos, kaip tokie pastoriai varžosi tarpusavyje – kuris vienu kartu užhipnotizuos daugiau žmonių. Hipnozės (t. y. Šv. Dvasios) seanso metu pastorius staiga kažką garsiai sušunka, kad velniai išsilakstytų, ir pusė salės apalpę krenta ant grindų. Kuo daugiau žmonių vienu kartu išverčiama iš koto – tuo šventesnis pastorius.

Vienas toks jų čia yra itin aršus, net viešai grasinęs per televiziją savo kritikams: tokią jo veiklą kritikuoti leistina, tegul, čia laisva šalis. Bet dar yra ir teisė! Tad kritikuokite, bet be vardų! – reikšmingai įspėjo.

Reikia pasakyti, jo bauginimas turi prasmę. Vardo paminėjimas gali diskredituoti asmenį ir pakenkti jo šventam verslui. O šio pastoriaus advokatai jo kritikus tiesiog gyvus suėstų, nes jis bene pats turtingiausias iš visų JAV pastorių. Savo bendruomenei jis yra tikras dievas, bet, keista, ne savo žmonai… Ši jį pasiuntė po velnių – išsiskyrė. Tai istorija jau iš laikraštinių blevyzgų srities, bet vis tiek daug ką leidžia suprasti.

Taigi išvyko tas dievas su savo jaunute sekretore misijoms į Europą. Gerokai joje užtruko, o žmona sugebėjo iššnipinėti maršrutą. Pasirodo, tos misijos vyko kažkodėl vien kurortinėse vietose, ir viešbučiuose pamokslaujanti porelė įsikurdavo viename kambaryje, o ne dviejuose, nors pastorius milijonais aptekęs… Nežinau, kaip jis savo bendruomenėms nušvietė žmonos pyktį, gal kad ją velnias apsėdo… Bet oficialiai jis tai paaiškino žmonos mažatikyste. Dievais reikia tikėti bet kokiu atveju – juk jie šventi.

JAV parlamente yra ir viską suprantančių žmonių, kurie reikalauja uždrausti tuos piktybinius hipnozės seansus, nes sekmininkų praktika ne gydomoji, bet destruktyvi, nors ir labai pelninga. Tačiau JAV Temidė taip jau surėdyta, kad, norint susilaukti teisingumo, pirmiausia reikia nurungti oponentą savo milijonais. O kas nurungs tuos pastorius? Ypač jeigu jiems už nugaros yra ne tik milijonai, bet dar ir pati Šventoji Dvasia…